kol jie visi ten having dinner, aš spoksau į kompiuterį ir laukiu, įdomu, ar šiandien sulauksiu, gal jie kokią 12 pm tą nugalėtoją skelbia, ką? Na, o kol jie valgo, aš laukiu ir klausau interviu su visais likusiais nominantais. Ir ilginu savo norimų perskaityti knygų eilę. Prisipažinsiu, po šitų interviu, noriu perskaityti visas, išskyrus gal C, kuri apie radijo atsiradimą, kažkaip nelabai mane sudomino, nors gal pati įdomiausia ta knyga? Bet visas kitas tikrai noriu perskaityti, ypač Emmos Donoghue Room ir Howard Jacobson The Finkler Question.
Įdomu, kaip vieni nominuotieji sako gimę būti rašytojais, o kiti sako visiškai priešingai, na, o Emma Donoghue būdama dvylikos įsivaizdavo, ką ji apsirengtų eidama į Booker premijos ceremoniją. Taigi, kuris esi tu: gimęs būti rašytoju, ar dar net nežinantis, kad juo tapsi?
O tuo tarpu dar prisiminkim tokią premiją kaip The Lost Man Booker Prize. 1970 m. išleistos knygos “iškrito” iš premijuojamų knygų dėl taisyklių pasikeitimo – iki tol į sąrašą būdavo įtraukiamos knygos, kurios buvo išleistos “praėjusiais” metais, o po pasikeitimo, tos, kurios išleistos einamaisiais metais. 2010 m. istorinė klaida buvo atitaisyta ir premija įteikta J. G. Farrell Troubles.
Kartais tos bibliotekinės knygos visai nieko – imi ir labai greitai perskaitai, nes laikyti ilgiau tiesiog nebepatogu prieš geras bibliotekininkes. Šį kartą jau galvojau, kad nešiu neperskaitytą, bet, susiėmiau ir greitai perskaičiau. Ir nenusivyliau. Na, nebuvo šedevras, bet tikrai įdomu buvo paskaityti, nes visas veiksmas vyksta Lietuvoje, o knygos autorius Stephan Collishaw tikrai apie Lietuvos istoriją žino daugiau nei kuris kitas užsienietis rašytojas, paminėjęs Lietuvą savo knygose.
Kai pradėjau skaityti iš pradžių niekaip negalėjau perlaužti savo įsivaizdavimo, kad pagrindinis knygos veikėjas užsienietis, tikriausiai, dėl to, kad knygos autorius nelietuvis. Bet po truputį pradėjau knygą skaityti lietuviškomis akimis.
Autorius
Knygą sudaro trys dalys, pavadintos moteriškais vardais: Jolanta, Svetlana ir Rachelė. O pasakoja vyriškis. Gabalais papasakoja savo gyvenimą – prieš karą, trumpai – sovietmetis, paskui – ankstyva nepriklausomybė. Svarbiausias gyvenimo etapas – prieškaris, karas, kurio įvykiai, sprendimai įtakoja visą toliau būsimą gyvenimą – uždrimba baisia, nepakeliama našta. Viena gyvenimo akimirka – neištiestos rankos – sugriauna visą likusį gyvenimą. Baimė ištiesti rankas.
Angliškas viršelis man labiau
Knyga skaitėsi lengvai, gal vietomis tapdavo nuobodoka, bet vis tiek labai norėjosi sužinoti, kas gi ten įvyks. Visur daug daug Vilniaus – prieškario, o paskui nepriklausomybės, su vis dar apšnerkšta Šv. Stepono gatve ir kitomis gatvėmis, su getais, su skverais, kurie, kaip taikliai pastebėjo autorius, iš tikro yra miesto žaizdos, kur kažkas stovėjo, bet buvo sunaikinta, nušluota. O Vilnius ir istorija autoriui gerai pažįstama dėl to, kad čia praleista daug laiko, dėl ko gi daugiau čia būsi, jei ne dėl (tradiciškai) meilės lietuvaitei.
Interviu su autorium apie jį ir kita jo knygą Amber, galite paskaityti čia.
Giedrė rašė apie detektyvą, susijusį su J.Franzen akiniais. Sugalvojau, kad reikia pažiūrėti, kas ten toks per autorius su savo knygomis, kurių viešai ir garsiai negali megti moterys :). Ir Amazonėj radau štai tokį knygos The Corrections aprašymą:
Critically lauded and an Oprah Book Club choice, Jonathan Franzen’s third novel The Corrections is already a huge success in the US, and it’s none too difficult to see why. Whereas his earlier novels, The Twenty-Seventh City and StrongMotion could be seen as single-issue works (on inner city decay and abortion respectively), the long-awaited The Corrections is far more grandiose in its ambition and its scale.
Framed by matriarch Enid Lambert’s attempts to gather her three grown children back home for Christmas, The Corrections examines their lives: Enid’s husband Alfred, sinking into dementia, her sons banker Gary and writer Chip (now in Lithuania) and daughter Denise, a chef, busily re-evaluating her sexual identity.
With these characters, Franzen gives himself plenty of room to examine the foibles, fears, hopes, anxieties and neuroses of 21st-century American life and the mad Lithuanian subplot provides some real laughs. But most striking and surprising about The Corrections is its reassuring normality. Despite all its well-signposted dysfunction, this remains at heart a big sprawling family saga, with all the security that implies. The book closes with Enid noting “that current events in general were more muted or insipid nowadays than they’d been in her youth” during the Great Depression of the 1930s. Now, “disasters of this magnitude no longer seemed to befall the United States”. It’s a line Franzen couldn’t have written after 11 September, 2001–and, perhaps because of its now forgotten confidence, The Corrections is a book that readers will take to their hearts.–Alan Stewart
Vienu žodžiu iš smalsumo, susijusio su Oprah, Lietuva ir t.t., šita knyga bus pirmoji šito vyriško autoriaus knyga, kurią tikiuos perskaityt.
CRAZY savaitė, sakyčiau. Knygų žiurkėms turėtų būti išeiginės, kad viską spėtų su visu pasauliu nuveikti 🙂 Taigi, tuoj žinosim Nobelio literatūros premijos laureatą, Frankfurte vyksta knygų mugė, kurioje buvo pristatyta didžiausia pasaulio knyga – 2mx3m! Turėtum tokiai vietos namie? Gal vietoj lovos? Apsikabintum ir miegotum 🙂 Visada su knyga.
Frankruto knygų mugėj, į kurią mes su KŽG vieną dieną būtinai nuvažiuosim, dalyvaus Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, nuo mūsų apkalbų raudonom ausim sėdintis J.Franzen, K.Follett (kurio aš visai nepažįstu, bet žadu pažindintis). Dainininkas David Bowie pristatys savo knygą Object.
David Bowie
Mugėje visi daug kalba apie knygos ateitį, apie knygą skaitmeniniame pasaulyje. Kol kas Vokietijoje skaitmeninės knygos sudaro apie 1% knygų rinkos, kurios apyvarta, pavarvinkim seilę seilę, siekia beveik 7 milijardus eurų. Visas straipsnis čia.
Labiausiai aprašinėta knyga per šiuos metus. Pieštukas buvo mano skirtukas. Susidariau sąrašą žmonių, kuriuos reikia paskaityti/jais pasidomėti/pažiūrėti, kaip jie atrodo/ ką parašė/pagaliau perskaityti jų knygas (pastumti į priekį) ir t.t. Sąrašas: Henry Miller, Sylvia Plath, Margaret Atwood, Nabokov Pale Fire, Howard Fast, Normal Girl (EJ dukros knyga, jau užsakyta keliauja pas mane), Augusten Burroughs, o citatų tiek daug, kad beveik reiktų perrašyti knygą (gerai, kad šita neskolinta).
Na, ir dar labai norisi iš naujo perskaityti Fear of Flying, nes ją kažkodėl skaičiau kaip fiction, o ne biografiją, dėl to norisi dar kartą bent pavartyti ir net nusipirkti, turėti sau. Nors pati EJ sako, kad nėra nieko labiau fiction nei autobiografija ir labiau autobiografiško nei fiction (neberandu, kad tiksliai pacituoti).
Iš viso šito plepesio tikriausiai eina suprasti, kad knyga man labai patiko. Labai neturėjau kada skaityti, bet ir džiaugiausi, nes norėjosi ją kuo ilgiau knyga mėgautis ir baisiai norėjosi pulti į interneto knygyną ir visas jos knygas parsisiųsti, nu, žodžiu panic attack, susivaldžiau, užsisakiau tik jos dukros Molly knygą Normal Girl.
Knygoje Erica pasakoja apie daug dalykų. Apie rašymo gundymą, apie tai, iš kur visa tai (rašymas, knygos) atsiranda, iš kur ateina, kaip autoriai kankinasi (arba ne) prie popieriaus lapo, kaip pakliūna į kažkią transcendentinę srovę, kuri atneša įkvėpimą, mintis, idėjas, personažus. Kaip rašytojai, poetai įvairiausiais būdais stengiasi į tą stovę pakliūti – per meditavimą, per alkoholį, per narkotikus. Apie svaiginimosi kraštutinumus, apie rašytojo darbą (The job of the writer is to seduce the demons of creativity and make up stories), apie moterų pripažinimą rašytojomis/poetėmis. Sakau, sunku nupasakoti, kiek daug apima knyga. O jau ta nepakartojama Ericos Jong ironija, stilius.
Vis tiek kelias vietas pacituosiu:
Apie moteris:
Our daughters cannot even imagine female invisibility. We raised them telling them they could do anything and everything. We told them God might well be female. We told them we wanted them because they were girls. We filled thier heads with female goddesses, women poets and women’s history. (Dear Goddess, don’t make me call ir herstory or women’s history – I may break out in hives.) The point is: We taught them to love themselves. They are still condemned to the ghetto of chic lit, and reviewed poorly for writing about things women care about – proof of second-classness- but at leats they are no longer silent.
Apie Fear of Flying:
Many of the men and women who were terrified by Fear of Flying have either gone silent or convinced themselves they always loved the book. 🙂
Apie moteris rašytojas:
Women writers have a particularly hard time because there is no way to be a public woman without being considered a bitch, a whore or a diva.
Apie nemirtingumą:
Young people never believe in the possibility of thier own deaths. That’s one reason old men can send them to war.
Apie rašytojus:
Some people are better in books than in life.
Apie šaltį:
Nothing freezes the imagination like family loyalty or political correctness.
Apie tai, kas knygose svarbu:
All that matters is that the voice be consistent (or intelligently inconsistent) and that the reader wants to turn the page. The reader turning the page is the only sine qua non.
Žiūriu, jau artėju prie visiško knygos sukonspektavimo, gerai, kad jau akys merkias, tai ir sustosiu, nors ir labai nesinori. Labai labai rekomenduoju su visa savo rekomendavimo baime 🙂
|didžioji rekomenduotoja|
PS. Ruošiuosi mirti iš balto pavydo Giedrei, kad ji važiuos i Gioteborgo knygų mugę, kur turi galimybę susitikti Erica Jong (knygoje pagaliau išsiaiškinau, kas čia per pavardė). Aš irgi baisiai juodai noriu.
Garsus poetas, dramaturgas ir prozininkas, žydų literatūros klasikas Mošė Kulbakas gimė 1896.III.20 Smurgainyse, istorinėje Lietuvoje. Mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, vakarais lankydamas chederį, vėliau – Švenčionių, Voložino ješivas. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo žydų našlaičių namuose Kaune. Eilėraščius pradėjo rašyti hebrajiškai, bet greitai perėjo į jidiš kalbą. Dvidešimtmečio poeto eilėraštis „Žvaigždutė“ („Šterndl“) virto liaudies daina. 1919 m. M. Kulbakas persikėlė į Vilnių, kur 1920 m. išėjo pirmoji jo knyga „Dainos“ („Širim“). Tuo pat metu čia jis sukūrė simbolistinę-romantinę poemą „Miestas“ („Di štot“). 1920–1923 metais M. Kulbakas sukosi jidiš kultūros centre Berlyne. Siurrealistinius neramius jo poezijos motyvus ėmė keisti istoriniai kūriniai su filosofine potekste – drama „Jokūbas Frankas“ (1923), romanas „Mesijas, Jefraimo sūnus“ (1924). Juose gausu žydiško misticizmo, fantastikos, folkloro elementų bei ekspresionistinio grotesko.
1923–1928 m. M. Kulbakas vėl Vilniuje, dėsto gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dažnai skaito paskaitas, skelbia periodikoje kritikos straipsnius apie žydų literatūrą. 1927 m. jis išrenkamas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. Pasirodo romanas „Pirmadienis“ („Montag“, 1926) ir styrinė poema „Bunė ir Berė“ (1927).
1928 m. rašytojas persikelia į Minską, į jidiš kalbą išverčia daug baltarusių poezijos, N. Gogolio „Revizorių“ ir kt. Parašo apysakos „Zelmeniečiai“ I ir II dalis (1931, 1935), plataus atgarsio susilaukusią satyrinę poemą apie 20-ųjų metų Berlyną „Čaild Haroldas iš Dysnos“(1933).
Gilaus intelekto ir didžios dvasios kūrėjas, savo knygose sulydęs kabalos filosofiją, žydų folklorą su Vakarų Europos mintimi bei literatūros mentalitetu, netilpo į sovietinės literatūros rėmus. 1937 m. M. Kulbakas buvo apšauktas „liaudies priešu“, jo dramos „Plėšikas Bojtrė“ ir „Benjaminas Magidovas“ (1937), kurias Maskvoje pastatė S. Michoelsas, buvo uždraustos, o jis pats uždarytas Stalino lageriuose. Pagal sufabrikuotą bylą poetas buvo sušaudytas 1937 m., o vėliau reabilituotas. (info iš čia)
Čia iš jo poemos Vilnius:
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:
Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,
Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;
Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai,
Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys,
Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas
Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.
Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –
Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje
Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.
O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?
Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,
Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.
Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas
Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.
Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!
Lazdynų Pelėda. Dvi seserys po vienu slapyvardžiu. Sėdi dabar abi skvere Vilniuje – nesusiglaudę. Apie knygas dūmoja. Ne seserys, ant suolelių aplink susėdę.
Kai Giedrė vakar parašė apie Nobelį, prisiminiau, kad ir Man Booker jau turėtų būti pajudėjęs į priekį. Jau paskelbtas shortlist. Pažiūrėkim, kas gi ten:
Jei prisimenat, siūliau rinkti gražiausią viršelį 🙂 Tai kol kas mano išrinktasis pateko į shortlist 🙂 (Room) Pasirodo šiais metais agentūra VBS nepataikė ir jos favoritas nepateko net į shortlist 😛 Tai dabar lauksim, po maždaug mėnesiuko bus ir naujas turtingas rašytojas 🙂
Žinot, kas man labiausiai įstrigo? …People shuffled along the street, wearing colors that ranged from grey to black. It was as though someone had taken away the rainbow and held it captive… Nors tarybiniame pasaulyje prabėgo tik mano vaikystė, aš labai gerai atsimenu tą spalvų nebuvimą – keturių murzinų spalvų flomasterius (būdavo tokia pakuotė), tas baisias rudas graužiančias vilnones uniformas, kurios turėdavo sueiti nuo -20 C iki +20 C…, ir t.t.
Įdomu paskaityti Laimos Vincės įspūdžius atvykus į Lietuvą, nes aš turiu krūvą tokių įspūdžių apie giminaičių iš Amerikos sutikimą Lietuvoje, kai visi pasipuošdavo, iščiustydavo mergaites iš Amerikos atsiųstomis ten gyvenančių pusseserių išaugtomis suknelėmis (šiukštu, tik nesusiplėšyk deficitinių kojakelnių!), kurios buvo laikomos tik tokioms ypatingoms progoms, kaip amerikonų atvažiavimui :). Tada darydavom jiems koncertą – dainuodavom dainas ir deklaruodavom eilėraščius, ir dėdei išvažiuojant gaudavom po dešimt dolerių. Paskui tetos ilgai kalbėdavo, kokia jų pusseserė iš Amerikos, atrodo, pinigų neturi normaliam sijonui ir megztiniui nusipirkti – viskas nutysę ir visai ne nauja, o aš jau maža stebėdavau ir pavydėdavau, kad jie tokie “atsipūtę” dėl aprangos, nesuka sau galvos ir vertina kitus dalykus. Kai visi pamiršdavo dėdę ir jo dolerius, aš, dabar jau link šimto artėjančiam diedukui, kuris tikriausiai jau tikrai nebeatvažiuos į Lietuvą dar vienam paskutiniam kartui, rašydavau vaikiškus laiškus ir pasakodavau savo vaikišką kasdienybę. Jaučiu jam labai šiltus jausmus ir kažkokį nemoku pasakyt, kokį šiltą jausmą.
O jeigu nurit prisimint nepriklausomybės ir blokados jausmus, tą niekada nebepasikartosiantį nepriklausomybės troškimo ir vienybės jausmą, paskaitykit knygą. Manau, labiausiai objektyvią, poetiškai nešališką. Paskaitykit apie “iš kur mergaitei tiek drąsos” apskritai ten (SSRS) atvažiuoti, bei lakstyti be leidimo iš Vilniaus į visur, kur įmanoma. Įsivaizduoju, kad tai vienas nepamirštamiausių jaunystės laikmečių, keisčiausių jausmų ir išgyvenimų dienoraštis. O man vis tiek labiausiai akyse stovi ta bespalvybė ir paštu iš Amerikos gautas minkštas rožinis angoros megztukas – tik kur tokį nešioti socialistinėj respublikoj?
Tikriausiai gyvenime man patinka visokios virtuvės, išskyrus tą tikrąją, kur daromas valgis. Man baisiausiai įdomu, kaip gaminami įvairūs daiktai, kaip baleto šokėjai mokosi šokti, kokie ji būna pavargę, prakaituoti ir apsirengę repeticijų rūbais, kaip režisierius aiškina aktoriams, ką nori juose matyti, kaip siuvimo fabrike ant ilgo stalo suklojamos medžiagos prieš jas sukerpant ir taip toliau, ir panašiai. O šiandien gavau prisiliesti prie to stebuklingo knygos atėjimo į šį pasaulį, nes apsilankiau Tyto Albos leidyklos lietuvių autoių 2010-2011 m. rudens ir žiemos knygų pristatyme. Toks knygų madų show (ačiū labai Giedriui, kad mane pakvietė).
Taigi, preitą savaite užsisakiau knygų internetu ir dar maišą parsinešiau iš Sostinės dienų, tad prieš užmiegant, kaip Bridžit Džons kad sau pažadėdavo surūkyti mažiau cigarečių ir numesti Xkg, taip ir aš pasižadėjau šiemet daugiau knygų nebepirkti. Jei gerai atsimenat, panašiai buvau pasižadėjus po Knygų mugės ir dar poros gerų apsipirkimų. Taigi ir po tokio pasižadėjimo, aš einu į Tyto Albos prezentaciją. Vajei. Dabar noriu perskaityti VISAS pristatytas knygas. Visas. Gerai dar kad Filomena Taunytė ten nedalyvavo, nes tikriausiai norėčiau perskaityti ir jos knygą. Buvo toks šaunus pristatymas, tokie šaunūs autoriai, tokia šauni leidyklos vadovė, tiek skaniai prisijuokiau (balsu, garsiai, CHA CHA CHA!!!). Buvo superinė viena su pusė valandos. Kaip dabar pagalvoju – nerealu vienoj vietoj susitikti su tieka daug autorių. Ir toks saldus prisilietimas prie ateinančių knygų – šita spalį, šita – lapkritį, šitą – pavasarį. O jau tos kurios išleistos – reikės man implantuoti kokį aparatą, kuris imtų pypsėti prisiartinus prie knygyno, tada atvažiuotų apsaugos firma ir mane rėkiančią nuvežtų namo (į tą kitą virtuvę). AAAA!!!
Marius Burokas – poezijos knyga “Užmaršties užkalbėjimai”
Mariau Buroko eilės
Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”
“Poezija – verkti iš laimės”
Ilzės Butkutės eilėraštisMarius, Ilzė
Marius Jonutis “Slibinas Jurgis ir kitos istorijos”
Marius Jonutis :”Ką berašyčiau, deda į vaikų lentynas”
Nomeda Marčėnaitė: “Paveikslus irgi”
🙂
Marius Jonutis, Aušra Matulevičiūtė, Raimundas Milašiūnas
Aušra Matulevičiūtė “Ilgesio kojos” – apie emigrantus. Gal visai kitaip nei kitose knygose?
Raimundas Milašiūnas “Sielos paslaptys” – ne tik apie tai, ką mes sapnuojam ir ką tai reiškia.
Robertas Petrauskas “Trečiojo Reicho triumfas: Antrasis pasaulinis karas Europoje”, kaip sakė leidyklos vadovė, nors autorius ir nėra antrojo pasaulinio karo dalyvis, yra apsėstas tuo karu ir daug apie jį žino.
Linas Slušnys, Jonas Girskis, Paulius Jurkevičius, Algimantas Variakojis, Gabrielius Liaudanskas-Svaras “Būk vyras: berniukų knyga” -šitą irgi labai noriu perskaityt. Labai. Parašyta kaip atsvara mergaičių knygai, bet kažkodėl apie mergaites man visai neįdomu skaityti, o apie berniukus net labai 🙂
Svaras, Algimantas Variakojis ir Jonas Girskis
Martynas Starkus “Tuk tuk Indija”
Mačiau filmukus apie Martyno ir Vytaro kelionę, tai knygą pavartysiu, o štai Martyno knygos konsultanto, jo draugo indo būsimą knygą “Lietuvos žentas”, kurią jis nori parašyti mėnesį keliavęs po Lietuvą vienas (įsivaizduok jį savo kaime), tai tikriausiai norės paskaityti visi 🙂
Vis kur nors pamatydavau šito dailininko paveikslus, net nežinodama, kas tas dailininkas, kokia jo pavardė. Labai išskirtiniai paveikslai, labai kritę man į akį, kad net atsimenu (ne pavardę, paveikslus). O dabar jau žinau, kas jis ir labai laukiu knygos.
R.Sližys Dvyniai
Ksenija Jarošovaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė“Degantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006)”
Sakė, šitą knygą reikia duoti skaityti vaikams, kurie nori lankyti dailės mokyklą būti dailininkais. Kad nebenorėtų jais būti arba, priešingai – norėtų.
Taip per savaitę mano prigrūsta knygų eilė… ech, patapo visišku chaosu. O skaityt visai neturiu kada. Šiandien vėl – nė puslapio…
Šiandien aptikau, kad jau yra paskelbtas ilgasis pretendentų laimėti Man Booker premiją 2010-aisiais sąrašas. Visada galvojau, kodėl tas prizas vadinasi Man, tai va, šiandien sužinojau, kad premiją remia Man Group plc. Va. Dabar žinau, jūs irgi 🙂 Taigi iš 138 knygų išrinktas toks tuzinas (o man jau galvą skauda, juk dabar esu sau prisakius jokių knygų nenorėti, bet vis tiek taip norisi, ypač po visokių longlist ir short list…):
Peter Carey Parrot and Olivier in America
Emma Donoghue Room
Helen Dunmore The Betrayal
Damon Galgut In a Strange Room
Howard Jacobson The Finkler Question
Andrea Levy The Long Song
Tom McCarthy C (taip, taip, C)
David Mitchell The Thousand Autumns of Jacob de Zoet
Lisa Moore February
Paul Murray Skippy Dies
Rose Tremain Trespass
Christos Tsiolkas The Slap
Alan Warner The Stars in the Bright Sky
Pastebėjot, kad net du kartus pavadinimuose minimas kambarys? Peter Carey Booker premiją yra laimėjęs du kartus. Vieną jo knygų – Oskaras ir Liusinda esu skaičius, bet man nepatiko. Trys autoriai – David Mitchell, Damon Galgut ir Rose Tremain jau buvo patekę į Booker hshortlist su kitomis savo knygomis, Howard Jacobson pabuvojo longlist’e.
Gal skaitėt kas nors kokią nors iš šių knygų? Pasigirkit. Ar patiko? Aš – nė vienos. Tiesa, agentūra VBS spėja, kad šiais metais gali laimėti David Mitchell, kurio knygą Cloud Atlas jau kelerius metus iš eilės man bruka Amazonė. O jei tu toks pat neskaitėlis, kaip ir aš, tai lendam į Man Booker puslapį ir išrenkam gražiausią viršelį – tokį, kuris priverstų perskaityti knygą jai net nebūnant longlist 🙂 Su paveiksliukais žiūrėkit čia.
Aš balsuoju už Emma Donoghue Room (čia autorė pasakoja apie savo knygą, kurią aš dabar baisiai noriu paskaityti) 🙂 O kiti viršeliai man visai negražūs, ypač to David Mitchell – tikriausiai dėl to aš niekaip ir nenusiperku jo knygų.
Rugsėjo 7 d. bus paskelbtas shortlist, o laimėtoją, gausiantį 50 tūkst. svarų sterlingų, sužinosime spalio 12 d. (jei nepramiegosim) :).
Planavau praleisti šį vakarą lovoje su knyga “Middlesex”, bet išėjo kitaip: su karštu lygintuvu prilyginu vardines etiketes prie savo trupinuko rūbų, kuriuos jis vilkės darželyje ir tuo pačiu žiūriu “Bridget Jones Diary”. Bridžitą myliu be galo be krašto, bet šiandien ne apie ją.
Ar žiūrėdami filmą atkreipėt dėmesį, kad Salman Rushdie “daro cameo” (kaip išversti tai į lietuvių kalbą neturiu žalio supratimo) t.y. vaidina labai labai mažą rolę filme?
Twilight autorė S.Meyer irgi filme pagal savo knygą suvaidino mažutėlį vaidmenį
Susipažinkite, čia mes susipažinome. Knygų žiurkės susipažino 🙂 Šioje Klaipėdos mokykloje, kuri stovi knygų žmonių gatvėse. Kaip tada toje mokykloje keturis (taip buvo mums) ar daugiau metų zulinus suolus, gali užaugt knygų nemylėdamas? Yra tik viena išimtis: jei neatsilaikei baisiajai medūzai mūsų mokyklos bibliotekininkei 🙂
Pirmame aukšte - mūsų chemijos, trečiame - matematikos kabinetaiTie kabinetai - Daukanto gatvėjeUž šių langų - taip ir neatrastoji mūsų mokyklos biblioteka. Ji - S.Nėries gatvėje
Iš lietuviškųjų klasikų Ieva Simonaitytė man yra labai arti širdies.
Manau, jog tam turiu dvi priežastis: visų pirma todėl, jog I.Simonaitytė rašė apie Klaipėdos kraštą (savos vietos), o kita priežastis ta, jog kai buvau maža mano mama apie ją man pasakojo, nes mamos vaikystė prabėgo Priekulėje, kur ir gyveno I.Simonaitytė.
Neseniai paprašiau savo Mamytuko papasakoti kokį nors atsitikimą susijusį apie Simonaityte, kad galėčiau bloge apie ta parašyti. Įsivaizdavau, kaip mama man papasakos, kaip I.Simonaitytė sedėjo prie lango ir rašė rašė rašė. Kaip jos lange negeso šviesa ir t.t. ir t.t.
O žinot, ką papasakojo mano mama? Aišku, nieko tokio rašytojiško. 🙂 Rugsėjo pirmąją vaikai eidavo pas priekuliškius ir prašydavo iš jų darželių ir sodų leisti pasiskinti šiek tiek gėlių, kurias būtų galima padovanoti mokytojai.
Dažniausiai visi leisdavo per daug nebambėdami.
O va I.Simonaitytė tai neleisdavo:-)
Klaipėdiškiams Simonaitytės vardas dažniausiai asocijuojasi su miesto biblioteka.
Bibliotekos fasadas iš Herkaus Manto gatvės Vitražas su I.Simonaitytės portretu
Na o pietinėje miesto dalyje užaugę dar yra ir rogutėmis važinėję nuo Simonaitytės kalno, kuris kiemo žargonu dar vadinamas Simonke.
Aš ir mano K šokinėjame "ant Simonkės" per šių metų Velykas
kol jie visi ten having dinner, aš spoksau į kompiuterį ir laukiu, įdomu, ar šiandien sulauksiu, gal jie kokią 12 pm tą nugalėtoją skelbia, ką? Na, o kol jie valgo, aš laukiu ir klausau interviu su visais likusiais nominantais. Ir ilginu savo norimų perskaityti knygų eilę. Prisipažinsiu, po šitų interviu, noriu perskaityti visas, išskyrus gal C, kuri apie radijo atsiradimą, kažkaip nelabai mane sudomino, nors gal pati įdomiausia ta knyga? Bet visas kitas tikrai noriu perskaityti, ypač Emmos Donoghue Room ir Howard Jacobson The Finkler Question. 
knyguziurkes.com 