Mano knygų šimtas (33): sniego jausmas

Atsimenat tą stebuklingąją Tyto Albos seriją, kuri, galima sakyti, atvėrė duris į naujovišką literatūrą, naujoviškas knygas (vienodo formato ir gražiais minkštais viršeliais, ir nepamirškime kritukų). Ar tik nebuvo Panelės Smilos sniego jausmas pirmoji serijos knyga?

Pirmosios serijos knygos buvo fantastiškos. Knygos pabaigoje būdavo sąrašas jau išleistų  ir planuojamų išleisti knygų – su savo tuometine sugyventine kruopščiai paukštuodavome perskaitytas knygas ir turėjome beveik identiškas serijos kolekcijas – jos kambario pusėj jos kolekcija, mano kambario pusėj manoji :).

Ši knyga man labai patiko. Ji man tiesiog dvelkia Bjork (ir vėl) 🙂 Ir filmas pagal knygą geras. Ar matei?

/33/

Mano knygų šimtas (32): skrydžio baimė

Ant knygos parašyta: 1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus. Henris Mileris The New York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu „Vėžio atogrąža“ ir išpranašavo, kad „ši knyga įeis į literatūros istoriją… jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas.“
Knyga, kurios buvo parduota daugiau kaip 20 milijonų egzempliorių, tapo ypatingu kultūros reiškiniu. Šiandien, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, revoliucingasis romanas „Skrydžio baimė“, pasakojantis apie savęs ieškojimą, išsilaisvinimą ir moters brendimą, tebėra toks pat aktualus.

Ryžausi skaityti šitą knygą dėl Henrio Milerio komentaro – niekaip jo paties atogrąžų neprisiruošiu paskaityti, tai bent kažką, ką jis gerai įvertino. Ir knyga man patiko. Mane labai stebino, kaip tai, kas parašyta, kai manęs dar net nebuvo ant šio svieto, yra aktualu šiandien. Na, moters buvimo šiame pasaulyje aktualija, kai moteris neranda sau vietos, nežino, nesupranta, niekur nesijaučia gerai. Kadangi knyga tokia šiuolaikiška, tai bandau suvokti, kaip jautėsi to meto skaitytojai skaitydami, kokį ažiotažą ji sukėlė, kai buvo išspausdinta – davatkėlės tiesiogine žodžio prasme turėjo plaukus nuo galvos nusirauti ir dar autorei nurauti.

Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad mums su KŽG reikia važiuoti į Goteburgo knygų mugę, nes šiais metais Erica Jong atvažiuoja. Knygų mugėje ji pristatys savo memuarus Seducing The Demon. Aišku, jei turėčiau šitą knygą dabar pat pulčiau ją skaityti. Dabar tai teks pakentėti iki kito pirkimo iš Amazonės.

Erica Jong

 

|mėgstanti skristi|

Mano knygų šimtas (31): ne tas genas

Jeffrey Eugenides šitą knygą rašė dešimt metų. Galėtų visi rašytojai rašyt knygas dešimt metų, gal tada jų būtų mažiau, bet visos būtų vertos perskaityti. Dar neskaitėt šitos knygos? Būtinai perskaitykite!

Knygoje apie gamtos klaidą, genų klaidą. Ilgas ir įtraukiantis pasakojimas prasidedantis Europoje ir keliaujantis per vandenyną į Ameriką. Toks pasakojimas, kur man labai patinka, kur sužinai, kaip didžioji istorija paliečia mažų žmonių gyvenimus (kaip ir pas Isabel Allende), bet tai nėra svarbiausia knygos linija. Daug svarbiau šioje knygoje suprasti žmogų, ieškantį savo tapatybės, sielos ir kūno vienovės. Labai gera knyga.

J.Eugenides

Knyga tapo skaitoma tik nuo 2003 m., kai autorius laimėjo Pulitzer premiją.

Pulitzer Board wrote in their report that Middlesex is a “vastly realized, multi-generational novel as highspirited as it is intelligent . . . Like the masks of Greek drama, Middlesex is equal parts comedy and tragedy, but its real triumphs is its emotional abundance, delivered with consummate authority and grace.”

Mano knygų 100 (30): neleisk man išeiti

Knygą prisiminiau, kai visai netikėtai aptikau filmo trailer‘į, kuris labai labai man įkrito į akį ir į širdį, dėl to labai labai norėčiau jį pažiūrėti, nes atrodo, turėtų būti neblogas. Knyga irgi patiko. Net negalėjau patikėti, kad čia tas pats rašytojas, kuris parašė “Dienos likučius”, kuriuos neapsikentusi tarno lėtumo numečiau nepabaigusi. O dabar noriu filmo.

Knyga apie vaikus, auginamus ************** ************************************. ********** Bet ar tai yra tiesa? Gera knyga, skaudi, kaip dažnai būdinga geroms knygoms.

|nuostabios spalvos viršelis|

*** apie ką sužinosit paskaitę 🙂

Mano knygų 100 (28, 29): iš paukščio skrydžio

Tokios svarbios knygos, gaila, dabar nė vienos neturiu po ranka. “Žemės – žmonių planetos” iš viso neturiu savo kolekcijoje, reikės įsigyti. Šitos knygos labai primena literatūros pamokas, per kurias, kaip KŽG tikriausiai jau yra minėjusi, mes gavome daug pamokų gyvenimui, o ne egzaminui.

O šitos abi knygos pilnos žodžių gyvenimui, neišmatuojamai žmonių stiprybei, nes “svarbiausia žmogaus ryšys su žmogumi”.

|lapė ir rožė|

Mano knygų šimtas (23, 24, 25, 26): nuostabioji Isabel

Kai dabar skaitau Isabel Allende Paulą, tai skaitau tokiu panačiu tonu, kaip autorė pasakoja, kaip ji nešė vėliavą. Ir nuo to knyga tik man dar labiau patinka. Na, dar tik koks pirmas knygos ketvirtis, dar neperšokau per griovį, tad dabar apie jau perskaitytas ir patikusias jos knygas.

Nereali rašytoja, man taip patinka. Isabel Allende man yra Marquez’o įsikūnijimas moteryje ir abu jie mano mintyse stovi ant vienos pakylos, vienodai pripažinti. JI man magė, burtininkė, dvasių tarpininkė. Plaukiu jos pasakojimu, kartu landžioju po didelio namo užkaborius su paslaptingom užuolaidom, namus prikrautus begalybe daiktų su įdomiausiomis istorijomis.

Isabel Allende knyga numeris vienas man yra Dvasių namai, pirmoji jos skaityta knyga. Vėliau skaitytos Fortūnos duktė ir Portretas sepija patiko, bet netraukiu jų į šimtuką. Žiūriu, kad labiausiai man patinka knygos apie jos pačios gyvenimą, todėl toliau rikiuojasi (vienodai patikusios) Visos mūsų dienos, Apie meilę ir šešėlius, Inesė, ir jau bebaigiama Paula.

Wikipedijoj paskaičiau, kad Isabel Allende, kaip tikriausiai kiekvienas rašytojas, yra kritikuojama, gan dažnai pačių Čilės kritikų, kuo ji visai nesistebi, sakydama, kad Čilės kritikai jos “nekenčia”. O ši frazė man labai primena mūsų K. Sabaliauskaitę ir os Silva rerum:

Allende disagrees with this assessment of her, noting in an interview that “the fact people think that when you sell a lot of books you are not a serious writer is a great insult to the readership. . . . [To attack me] personally for the sole reason that I sold a lot of books . . . is unforgivable.”

Kai ieškau knygų viršelių, nustembu, kokie ji skirtingi skirtingomis kalbomis. Man labai patinka lietuviški, su tomis nuotraukomis sepija. Lietuvoje parduota apie 70 tūkstančių šios autorės knygų!

O čia Bjork apie Isobel (ne šitą, bet vis tiek kol rašiau postą man galvoj skambėjo visą laiką).

Isabel Allende

|dainuojanti apie Izabelę|

Mano knygų 100 (dvidešimt, 21, 22): Irving

O jei man knygos nesutilps į šimtą, ar galėsiu pervadint į tūkstantį? 🙂

Irvingas. Kažko jis man vienu momentu nepatiko, dabar net neatsimenu, kodėl. Gal dėl to, kad parašė tą plytos didumo knygą Kol aš tave surasiu, ar kaip ten vadinasi? Pats skaityk tokią storybę, juo labiau, daug kas sako, kad nuobodi. Be to, tokią storybę jis ėmė ir perrašė kitu asmeniu – nu, grynas neturėjimas ką veikti 😛 O kaip leidėjas lietuvių kalba įsivaizduoja tokią knygą reikia skaityti, kai vienoj rankoj neįmanoma išlaikyti? Su tokio formato knyga vonioj net gali paskęsti beskaitydamas – tik gulkt ir viso gero 🙂 Bet kelias šito rašytojo knygas vis dėlto mėgstu. Pasaulis pagal Garpą man patiko iki pusės,

Irving and tatoo

Ketvirtoji ranka nepatiko. Labiausiai iš skaitytų patiko Malda už Oveną Minį, patiko Našlė vieneriems metams, patiko ir Sidro namų taisyklės, bet knygą skaičiau po filmo, labai gaila, nes negalėjau sukurti savojo filmo. Taigi toks mano skaitytų trejetukas. Dabar norėčiau perskaityt naujai išverstą Cirko sūnų, vien dėl to, kad dedikuotas mano meilei S.Rushdie, bet nemanau, kad šios knygos skaitymo diena greit išauš, tegul palaukia, tuo labiau, kad dar nė neturiu ir neturiu kas paskolina.

1994

O Irvingo dikensiškos istorijos (Irvingas net savo šunį buvo pavadinęs Dikensu 🙂 ) labai įtraukia, sunku jų atsikratyti (na, to trejetuko minėto, nes Ketvirtoji ranka man buvo nuobodi), norisi skaityti per naktį. Dėl to, neturint laiko arba prieš egzaminus patariama su jomis neprasidėti, nes egzaminams ir kitiems darbams gresia pavojus.

Šiaip gražus vyriškis, sunku internete išrinkti nuotrauką į postą, nes ot gražuolis. Įdedu nuotrauką su tatoo, kurių turi dvi. Dar įdedu sportininko nuotrauką, nes man juokinga. O trečioji su jo spausdinimo mašinėle, nes kai rašo, nesinaudoja jokiomis technikos naujovėmis. Įdomu ar ir savo storąją knygą su ta mašinka iš naujo suspaudaliojo?
2005

Kokia Irvingo knyga tau labiausiai patiko?

|už lango pliaupia, griaudi ir žaibuoja|

Mano knygų 100 (devyniolika): Užburtoji siela

Šiandien palaikiau rankose tuos du storus tomus, išleistus 1994 m. ant toookio prasto popieriaus, kievienas lankas vis ant skirtingo atspalvio. Tokia labai blokadine knyga gražiais viršeliais, kurių niekaip negaliu surast internete, kad galėčiau čia įkelti. Tokia oranžinė. Kiek man tada metų buvo? Nelabai atsimenu, bet buvo mokyklos laikai, labai didžiavausi tokią storą knygą perskaičius, bet ir nebuvo sunku, nes, atsimenu, buvo labai įdomu.

O štai dabar pasiknaisiojus internete matau, kad Romain Rolland 1915 m.  gavo Nobelio premiją:

“as a tribute to the lofty idealism of his literary production and to the sympathy and love of truth with which he has described different types of human beings”.

RR

Įdomu, kaip dabar skaityčiau tokią knygą. Ar įdomu būtų skaityt? Ar tik linksėčiau galvą ir galvočiau, kad “taip, taip, tuo laikmečiu buvo gera knyga, išskirtinė knyga”, ar dar būtų aktuali šiandien dieną? Gal kas neseniai skaitėt?

Letter from Romain Rolland to Lucien Herr refusing to support Zola and the Dreyfusard cause, 15 December 1897.

|užburtoji siela|

Letter from Romain Rolland to Lucien Herr refusing to support Zola and the Dreyfusard cause, 15 December 1897.

Mano knygų 100 (aštuoniolika): Mėnulis ir skatikas

Prieš šimtą metų skaityta knyga. Labai patiko. Tokia mažutė, kad galėčiau imt ir perskaityt dar kartą 🙂 Knyga, atrodo, netiesiogiai pasakoja apie Gogeno gyvenimą kito asmens vardu – kaip jis viską metė ir nuėjo būti menininku. Va. Kadangi daug nieko papaskot negaliu, nes pieštukinis įrašas žymi 1996 12 11 vėl iš Vilniaus (kažkokios laimingos dienos Vilniuje, nes tais metais dar vaikščiojau į mokyklą Klaipėdoje). Pieštuku prirašyta: “Kodėl toks pavadinimas? Paklausti Baltušienės, kurios pasiilgau.” aa D.Baltušienė buvo mūsų su G. anglų kalbos literatūros mokytoja. Man ji buvo nereali. Dėl jos man iki šiolei prisiminus skauda širdį, nes išėjo ji labai jauna. Su ja esu turėjusi keletą privačių pamokų, kurios labiau buvo apie gyvenimą, o ne apie anglų kalbą. Buvo labai geros pamokos. Labai įdomaus žmogaus, kuris, man skaitant knygą, buvo gyvas. O paskui apie pavadinimą diskutavau su savo sese, kuri nusistebėjo, kaip aš galiu nesuprasti, kodėl toks pavadinimas. Na, aš, aišku, pasukau kažkurią tingią smegenėlių dalį ir greitai supratau, kad renkamės arba skatiką, arba mėnulį. Tikriausiai. Na, ir pabrauktos citatos, kurios po tiekos metų padaro knygą gyva.

“Žmonės linkę kurti mitus. Jie godžiai graibsto kiekvieną neįprastumu ar paslaptingumu stebinančią žinią apie žmones, kurių gyvenimas skiriasi nuo kitų, paskui sukuria legendą ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikų protestas prieš gyvenimo pilkumą. Taip nuausta legenda – tikriausias nemirtingumo laidas.”

“Kažkas – užmiršau, kas toks, – patarė sielos gerovei atlikti kas dieną du labiausiai nekenčiamus darbus. Jis buvo išmintingas žmogus, ir aš tą receptą sropiai vykdau: kas dieną keliuosi ir kas dieną einu gulti. Bet, turėdamas prigimtį, linkusią į asketizmą, aš kas savaitę kankinu savo kūną dar žiauresniu būdu: niekad nepraleidžiu neperskaitęs The Times literatūrinio priedo. Labai išganinga savitvardos rūšis – pamąstyti apie gausybę parašytų knygų, apie autorių puoselėjamas viltis, pamatyti išspausdintas savo knygas ir pasvajoti apie tai, koks likimas tų knygų laukia.Ar pasiseks bent vienai prasiskinti kelią pro tokią daugybę? O jei kuri ir sulauks pasisekimo, jis bus trumpalaikis. Vienas Dievas žino, kiek skausmo autorius turėjo iškentėti, kiek nusivylimo patirti ir kiek kraujos sugadinti tik tam, kad  galėtų duoti atsitiktiniam skaitytojui vieną kitą valandėlę atvangos ar padėtų jam nuvyti kelionės nuobodulį. Daugelis šių knygų, jei tikėsime kritikais, yra gerai ir rūpestingai parašytos, daug minties įdėta į jų turinį, o kai kurioms paaukotas kruopštus viso gyvenimo triūsas. Iš to darau išvadą: vienintelis rašytojo atlyginimas, kurio jis turėtų trokšti,- tai malonumas dirbti tą darbą ir palengvėjimas, nusikračius minčių naštą. Kitkas – garbė ar paniekinimas, sėkmė ar užmarštis – jam neturėtų rūpėti.”

“-Kodėl puikios moterys teka už neįdomių vyrų?

-Todėl, kad protingi vyrai neveda puikių moterų.”

“Žmonės, tvirtinantys, kad jiems nerūpi, ką apie juos mano kiti, dažniausiai apgaudinėja save.”

“Noras, kad tave pripažintų turbūt yra giliausiai įsišaknijusi civilizuoto žmogaus silpnybė.”

“Netiesa, kad kančios daro žmogų kilnesnį; laimė kartais taurina žmogų, bet kančios dažniausiai jį paverčia smulkmenišku ir kerštingu.”

“Man rodos, reikia labai tvirto charakterio, kad, pusvalandį pasvarstęs, galėtum numoti ranka į puikią karjerą ir pasirinkti kitą gyvenimo kelią, kuris tau pasirodė prasmingesnis. O kiek tvirtumo reikia, kad nesigailėtum taip skubiai žengto žingsnio.”

|žiūrinti į mėnulį|

Mano knygų 100 (septyniolika): Pi gyvenimas

Pi gyvenimas yra viena iš knygų, įtrauktų į tą ilgą sąrašą, kuriame 1001 knyga. Atsiverčiau knygą (jei atsimenat, neatsilaikiau ir nusipirkau), bet trumpas aprašymas man nelabai patiko. Blogas aprašymas ar blogas vertimas? Knyga man labai labai patiko ir, aišku, dabar kai ji vėl mano rankose, man baisiausiai knieti ją vėl perskaityti, tą 2002 m. Booker premijos laimėtoją.

Kaip pasakoja autorius, knygos atsiranda susijungus trims elementams: įtakai, įkvėpimui ir sunkiam darbui.

Įtaka: autoriaus skaitytas John Updike interviu apie Moacyr Scliar knygą Max and the Cats, kuri John’ui nepatiko. Knyga apie tai, kaip 1933 m. Berlyne žydų valdomas zoologijos sodas “bėga” į Braziliją. Laivas nuskęsta ir žydas lieka gelbėjimo valtyje kartu su juodąja pantera (apeliacija į nacizmą).

Knygos autorius ir iliustratorius
Įkvėpimas. Visiškai nusivylęs savo gyvenimu, 33 m. Yann Martel antrą kartą atvažiuoja į Indiją, kur prisimena anksčiau minėtą knygą ir jo knygos idėja užliejo rašytojo smegenis.
Darbas. Pusę metų autorius Indijoje rinko medžiagą apie zoologijos sodus, lankėsi įvairių religijų maldos namuose, rinko Indijos spalvas ir kvapus, grįžęs į Kanadą studijavo religijas (induizmą, islamą ir krikščionybę), gyvūnų elgseną, zoologiją ir biologiją, pradėjo rikiuosti savo mintis ir idėjas į knygą.
Taip atsirado knyga. Prisipažinsiu, jos viršelį tik dabar geriau įsižiūrėjau. Gražus viršelis, bet dabar labiausiai norėčiau pavartyti iliuostruotą knygos leidimą (dailininkas Tomislav Torjanac). Iki šiol vis nesėkmingai bandoma ekranizuoti knygą. Tikėkimės, kad gal šį sunkų darbą pavyks atlikti Ang Lee (planuojama pastatyti iki 2011 m.). O dabar keletas tikrai gerų iliustracijų

|valtyje su bengališku tigru|

Mano knygų 100 (trylika, 14, 15, 16): žmogus orkestras

Toks man yra rašytojas Salman Rushdie, kurio visas iki šiol perskaitytas knygas traukiu į savo šimtuką. Na, tikriausiai autoriui reikia būti geru magiškojo realizmo magu, ir aš jau negaliu atsitraukti nuo jo knygų ir būnu didelė autoriaus gerbėja.

Man patinka, kai knygose ne tik skaitai apie herojų gyvenimą, bet ir daug ko išmoksti ir sužinai apie pasaulį. Tokios yra šio rašytojo knygos. Iš jų sužinojau, iš kur Ispanijos bažnyčiose arabiški motyvai, kodėl religine neapykanta verda Pakistanas, ir kas apskritai dedasi pasaulyje besisukančiame apie Indiją. Užburiančios, įžvalgios, turtingos: Paskutinis Mauro atodūsis, Gėda, Vidurnakčio vaikai, Klounas Šalimaras. Savo eilės dar laukia įžymioji/skandalingoji Šėtoniškos eilės ir Dangus po jos kojomis.

Linksmos knygos skaitymo aplinkybės
Net nustebau, kad jau taip seniai skaičiau – prieš beveik vienuolika metų. Neįtikėtina. Todėl nelabai galiu atpasakoti, kas, kur, kada. Bet labiausiai gal įstrigęs tas autoriaus mokėjimas pašiepti, nuvainikuoti dievybes ir sudievintus dalykus, įstrigęs taiklus humoras ir nesuvaldoma fantazija.

Salman Rushdie

Visas knygas skaičiau lietuviškai. Esu turėjusi rankose ir knygą originalo kalba, bet man tikrai ji per daug sudėtinga būtų skaityt ir suprast visas autoriaus vingrybes. Lenkiu galvą prieš beveik visas jo knygas išvertusią Danguolę Žalytę, Laimantą Jonušį (vertė Mauro atodūsį) – vertimas tikrai nekliuvo, įdėta labai daug darbo ir tas tikrai jaučiasi.

|didelė gerbėja|

Mano knygų 100 (dvylika): aitvarai

Ech, gaila dar vieno neišverčiamo pavadinimo – The Kite Runner. Na, kur čia jau bėgantis paskui aitvarą. Na, bet ir geriau nieko nesugebu sugalvoti, tegul lieka taip. Ypatinga knyga. Tikrai tarp mano top dešimt. Ir vėl: skaudi, liūdna, pilna nusivylimų ir tokia žmogiška. Nereali superinė knyga. Dar neskaitei? Negali būti! Stumk visas laukiančias knygas į šoną ir skaityk šitą! Net keista, kad taip gerai atsimenu ne tik jausmą apie šitą knygą, bet ir apie ką ji.

Apie draugystę, ištikimybę, skaudžią tokią nevaikišką draugo išdavystę. Tokią didelę, paralyžuojančią, neišperkamą. Skaitai ir galvoji – juk čia tik vaikai, bet kartu supranti, kad vaikystė čia niekuo dėta. Kad čia gal likimas, karma, ar kaip galima pavadinti?

Apie emigraciją. Kai šeimininkai tampa tarnais, kai žvaigždutės ant antpečių galioja tik afganistaniečių gete. Šita knygos dalis vėlgi labai primena jau mano minėtą filmą (superinį) “Smėlio ir rūko namai”.

Apie meilę – neišsipildžiusią, nemokamą išreikšti ir parodyti arba įkvepiančią drąsiems poelgiams.

Apie dar daug jausmų, kvapų, spalvų, daug aitvaruoto dangaus.

Knyga buvo mano pačios atradimas Amazonės džiunglėse. Dar prieš filmus ir vertimus (ir vėl Jotema išleidus, tai nežinau, kaip ten vertimo komybė). Filmą išdrįsau pažiūrėti visai neseniai. Aišku, nusivyliau. Pradžia visai nebloga, tikrai patiko Amiro vaikystės Kabulas, filmavimo rakursas, spalvos. Filmo pradžia tikrai perteikia knygą, o paskui toks bla bla bla nuskubėjimas, nukramtymas, nubanalėjimas. Filmas daug labiau palengvintas. Ne, ne, ne. Tikrai ne. Skaitykit knygą. Originalo kalba, žinoma. Juk ne japoniškai… 😉

|aitvaruose|

Mano knygų 100 (vienuolika): gyvenimo pasirinkimas

KŽG jau rašė apie baisias ir liūdnas knygas, rašė ir apie draudžiamas knygas. Ši knyga buvo uždrausta Lenkijoje, taip rašo ant knygos atvarto (vargšai draudėjai, aišku, kad paskatino mane paimti ir pažiūrėti, ką gi ten reikia drausti, draudimo nelabai suprantu iki šiol) ir daug kitur (čia radau ieškodama knygos viršelio):

The book has been banned from many libraries throughout its publication history. As recently as 2002, the book was pulled from the shelves of the La Mirada High School Library in California by the Norwalk-La Mirada High School District because of a parent’s complaint about its sexual content. However, after students voiced protest and the American Civil Liberties Union (ACLU) sent a letter to the school district requesting that the district reverse its actions, the book was subsequently reinstated the next year.

William Styron Sofijos pasirinkimas. Ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų knygų. Ir viena baisiausių ir liūdniausių, bet ir geriausių. Perskaičiau ją gal prieš metus ar daugiau, bet iki šiol prie jos sugrįžtu, dažnai apie ją galvoju.

Autorius

Labai sunku pasakyti, apie ką knyga. Apie daug ką. Perskaičius ankščiau parašytą tekstą lyg pradedu suprasti, dėl ko vis norima knygą uždrausti – dėl sekso scenų, kurios man visiškai neužkliuvo ir kurios visiškai nėra knygos akcentas. Jei ne ši citata, tikriausiai taip ir nebūčiau sugalvojusi. Nes man ši knyga apie begalinį dvasinį skausmą, tokį begalinį, kad net sunku aprašyti.

Knygoje susipina dvi siužetinės linijos: Sofijos gyvenimas dabar, Amerikoje, kuri ji graži žavi šviesiaplaukė ir jos gyvenimas prieškario ir karo metų Lenkijoje. Ir skaitant ta žavioji panelė, kurią įsimyli kas antras pamatęs jaunuolis, pavirsta dukterimi, žmona, motina, žmogumi, karo metais išgyvenusia neįmanomus dalykus. Ar tikrai išgyvenusia? Fiziškai – taip, bet dvasiškai… tikriausiai ne.

Ieškant knygos, daugiausia nuorodų iškrenta apie Meryl Streep, kuri pagal šią knygą pastatytame filme vaidino Sofiją ir laimėjo už tai Oskarą. Senas filmas, kažin ar įmanoma gauti Lietuvoj pažiūrėti, bet man gal užteks knygos, neabejotinai vienos iš geriausių.

|L|

Mano knygų 100 (dešimt): miego broliai ir seserys

Baigėsi mano miego limitas. Na, ta “batareika”, kur kažkiek važiuoja be miego, bet ateina tokia diena, kai ima ir baigias. Tai mano baigės šiom dienom, nes papraščiausiai išlūžau nepakėlus savo vyturėlio kukulėlio kelimosi su tamsa, o ne su šviesa… Baigės tiek, kad net nebegaliu paskaityt prieš miegą, o tai reiškia, kad skaitymo sustojo, įklimpo į miego liūną ir iš ten žiūri į mane graudžiom ašaringom akim. O dar šalia gulinti knyga ne tokia, kurią galima skaityti pusiau miegant 😦

Atsimenu, kad labai skaitėm šitą knygą visos gimnazistės supuolusios. O mano meilė man, miegalei, vis kartodavo: “Kas myli, tas nemiega”. Deja, tada aš nemyliu. Nieko. Tik miegą, tą stebuklų ir siaubų karalystę. Įdomu, kaip susiskaitytų dabar ši knyga? Einu pažiūrėsiu, gal kas nors pabraukta.

Taip įdomu, knyga jau kvepia senove, na, nebe nauja knyga… O dar tik keturiolika metų praėjo… Pabraukta:

“Dievas yra stipresnis, nes jis myli visas neteisybes po saule.”

“Matyt, čia ir slypi kiekvieno genijaus esmė – tobulai išsakyti tokius dalykus, kurių jis pats nei matė kada nors, nei girdėjo.”

“Kiekviena viltis yra beprasmė. Nė vienam žmogui neturi šauti į galvą susimąstyti apie savo svajų įgyvendinimą. Priešingai, jis privalo suvokti vilties beprotybę. Jeigu jis tai suvokia, gali viltis. Jei žmogus dar gali svajoti, gyvenimas yra prasmingas.”

“Dievas yra piktas vaikas, kuris neturi bambos.”

“Net pati beviltiškiausia meilė lengviau pakeliama nei gyvenimas be jokios meilės.”

Labanakt, žmonės.

|Jūsų žiurkytė|