The Absolutely True Diary of a Part-Time Indian

“I used to think the world was broken down by tribes,” I said. “By black and white. By Indian and white. But I know that isn’t true. The world is only broken into two tribes: The people who are assholes and the people who are not.”

Jau seniai skaičiau (klausiau) tokią nuoširdžią knygą. Tokią paprastą ir nuoširdžią. Audio knygos nuoširdumą sustiprina ir tai, kad ji yra įskaityta paties autoriaus. Susiradau amazonėj spausdintą variantą (gan daug knygos duoda perskaityti) ir kuo labiausiai užsinorėjau popierinės, nes ji, pasirodo, turi kitą labai didelį privalumą – iliustracijas.

 Junior yra paauglys indėnas, spokanų genties, gyvenantis nusigėrusiam ir degradavusiam indėnų rezervate, kuriame toks užburtas skurdo ir alkoholio ratas, kad vienintelis būdas ištrūkti yra išvažiuoti. Junior turi įvairių fizinių negalių, dėl to dažnai yra užgauliojamas, iš jo tyčiojasi, jį muša. Po vieno incidento ir nuoširdaus pokalbio su rezervato mokytoju (šis mokiniui prisipažįsta, kokie indėnų auklėjimo būdai buvo naudojami, kai mokytojas buvo jaunas), Junior išvažiuoja mokytis už rezervato ribų, į mokyklą už 22 mylių. Joje mokosi vien tik baltieji mokiniai. Taip Junior tampa savo genties išdaviku (kam išdrįso palikti savo apgailėtiną gentį) ir visiška balta varna savo naujojoje mokykloje. Bet tas vaikas turi tiek gyvasties ir noro būti kitoks, nei nusigyvenę indėnai, kad net graudu, o ir susigraudinau ne vienoj vietoj… Tik nepagalvokit, kad knyga yra tokia alia si-si, kad tokios moterėlės kaip aš, skaito ir ašaras braukia – būtent jau minėtas autoriaus/herojaus nuoširdumas ir kelia tą graudulį.

Kad knyga yra gera įrodo ne tik visokiausi apdovanojimai, bet ir tai, kad knyga buvo uždrausta kai kuriose JAV mokyklose – tikriausiai tik dėl to, kad kuo daugiau mokinių ją perskaitytų.

Ir dar kaip neįsimylėti knygos herojaus, kuris prisipažįsta: “That’s right, I am a book kisser.”