Balsuoti už vertingiausią knygą LLVS tinklalapyje buvo galima nuo 2010 m. vasario 22 d. iki balandžio 15 d. Balandžio 23 d. – Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos būstinėje LLVS paskelbė Metų verstinės knygos rinkimų rezultatus.
Iš viso balsuota 1236 kartus.
Daugiausiai balsų (22 %) surinko Orhano Pamuko knyga „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, kurią išleiido leidykla „Tyto alba“.
Nuo „Stambulo“ nedaug atsiliko (20 % balsų) lenkų rašytojo Wiesławo Myśliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“.
Italo Sandro Veronesi romanas „Ramus chaosas“ surinko 15 % balsų.
Amerikiečio Samo Savage‘o romaną „Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai” labiausiai pamėgo 14 % balsuotojų.
Airio Josepho O’Connoro „Atpirkimo krioklys“ sulaukė 13 % skaitytojų palaikymo.
Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras“ labiausiai patiko 10 % balsuotojų.
Brito Jameso Meeko romanas “Meilės aktas” užėmė septintą vietą.
Tad sveikinu ir patį O.Pamuk, ir vertėją iš turkų kalbos Justiną Pilkauskaitę, ir Tyto Albą, ir skaitytojus, kurie su O.Pamuk kūryba (už kurią 2006-aisiai gauta Nobelio literatūros premija) gali susipažinti skaitydami aukštos meninės vertės kūrinio vertimą į lietuvių kalbą.
Aš tai ypatingai džiaugiuosi todėl, kad kaip tik dabar ir skaitau šią laimėjusią knygą. Perskaičiau daugiau nei 300 puslapių, tad pritariamai linkčioju galva- laimėjo tikrai gera knyga.
Jau esu rašiusi, kad L.Carroll knyga apie Alisą yra viena mano mėgstamiausių. Protinga ir įžvalgi mergaitė ta Alisa. L.Carroll taip pradeda savo knygą: “Alisai darėsi nuobodu sėdėti šalia sesers paupy ir nieko neveikti. Porą kartų ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė sesuo, bet knygoje nebuvo jokio paveikslėlio nei pasikalbėjimo. -Kuriems galams tokia knyga, -kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų?”
Šiandien būtent ir mąstau apie tuos paveikslėlius. Bandžiau prisiminti, kada iš mano skaitomų knygų dingo iliustracijos. Juk vaikystėje visos knygos buvo iliustruotos. Ar prisimenat, kaip glaudžiai vaikiškose knygose tekstas buvo susietas su paveikslėliais? Vaikiška knyga neįsivaizduojama be iliustracijų. Kai buvau maža, viskas atrodė labai aišku: knygose vaikams iliustracijos yra, o knygose suaugusiems jos retos. Paaugliškose knygose jos vis dar pasitaikydavo, bet kažkur tarp to laiko ir dabarties, iliustracijos iš mano skaitomų knygų beveik dingo.
Iliustracija iš knygos "Skerdykla nr5"
Bet paskutiniu metu jos kažkaip netikėtai vėl padažnėjo. Taip jau sutapo, jog paskutinės skaitytos knygos buvo su iliustracijomis arba nuotraukomis: J.S.Foer “Extremely Loud & Incredibly Close”, S.Gruen “Vanduo drambliams”, R.Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai”, K.Vonnegut “Skerdykla Nr.5” ir dabar kaip tik mano skaitoma O.Pamuk “Stambulas”. Ir šitos knygos man priminė, kaip smagu skaityti knygas būtent su iliustracijomis. Kaip gera skaityti, kai puslapio tekstas pasibaigia, bet pasakojimas vis dar tęsiasi nuotraukoje ar iliustracijoje. Arba tas jausmas, kai verti naują puslapį, o ten randi paveikslėlį, kuris padeda galvoje sukurti tikslesnę veiksmo aplinką ar palengvina veikėjų įsivaizdavimą.
Kai kuriose knygose iliustracijos, manau, yra neišvengiamos, be jų knyga tikrai nukentėtų (pavyzdžiui. O.Pamuk “Stambulas”), kitoms knygoms iliustracijos ar nuotraukos nėra būtinos, bet, vistiek praturtina knygą. O tam tikrais atvejais nesuprantu, kuo pateisinamas tas iliustracijų nebuvimas. Tokios misterijos man pavyzdys- “Hario Poterio” serija.
O ar jums norisi, jog daugiau knygų būtų iliustruotos?
Ak jau tie nesibaigiantys debatai dėl užsienietiškų pavardžių lietuvinimo…
Didelių diskusijų čia kelti nežadu, tik pasakysiu, jog jei puslapyje http://www.manoknyga.lt/ užsinorėtumėte nusipirkti Jane Austen knygą, įvedę “Austen” pavardę į paieškos laukelį, gausite pranešimą, kad jos knygų nerasta.
Tačiau, knygų, kurias parašė “Osten”, yra. (Gerai, kad tokių dyvų ten nėra daug, ir dauguma rašytojų turi savo originalius vardus).
Kai per Velykas buvau mylimojoje Klaipėdoje, prisipirkau daug knygų. Ir kadangi pirkti vertimus Lietuvoje, pasirodo, yra labai rizikingas dalykas, šįkart, kad nerizikuočiau gauti prasto vertėjo sugadintą kūrinį, pirkau daug lietuvių autorių knygų, viena jų- N. Kliukaitės “Bitė”.
Man patiko knygos viršelis. Šioje nuotraukoje Bitė su P.Višinskiu, M ir J.Juškytėmis ir P.Avižoniu kelionėje pas Vincą Kudirką
N. Kliukaitė – vienos mano nuostabios klasiokės mama, tai iškart deklaruoju įmanomą interesų konfliktą :-).
Ir iš jos kūrinių nebuvau nieko skaičiusi. Įsivaizduojat? Net prisipažinsiu, jog maniau, jog ji gyveno vėlesniu laikotarpiu. Žodžiu, jei gražiai išsireikšti, tai buvau tabula rasa, kai paėmiau šitą knygą į rankas. Jei mažiau rafinuotai save pavadinti – tai buvau tokia dundukė tiek N. Kliukaitės, tiek G. Petkevičaitės-Bitės atžvilgiu.
Ir kaip ta Bitė sugebėjo taip mano nepastebėta praslysti?
Perskaičiau knygą ir kartu su nuostabiai gražiu skaitymo potyriu gavau labai šviesią Lietuvos istorijos pamoką.
Gabrielė Petkevičaitė Bitė
Na taip, žinojau, aišku, ir apie spaudos draudimą (spaudos atgavimo diena jau ne už kalnų), žinojau ir apie slaptą knygų platinimą ir apie žandarus, bet tik dabar man kažkaip viskas ne tik galvoje, bet ir dūšioje susidėliojo. Ir atgijo man tas istorinis laikotarpis. Seniau man tuometiniai veikėjai Maironis, Žemaitė, Kudirka buvo tokie lyg ir bekraujai, na, popierinės figūrėlės, apie kurias kalbėjom per literatūros ir per istorijos pamokas. O štai N.Kliukaitė nušvietusi Gabrielės Petkevičaitės gyvenimą sugebėjo įpūsti gyvasties tam laikmečiui. Ir taip gražiai! Subtiliai ir nepritemptai. Ir kas svarbiausia – kokį gražų moters literatūrinį impresionistinį portretą nupiešė. Moterį su daugybe niuansų, su įdomiu vidiniu pasauliu, su naujoviškomis idėjomis.
Man šitas porteras tokia graži atsvara moters portretui, kurį kuria dabartiniai žurnalai, paviršutiniškos tv laidos ir pan. Gabrielei galvoje ne visokie swarovskiai (žemčiūgai 🙂 ), ne trumputės meilės istorijos, o didžiulės idėjos, vizijos, kuriose pagrindinė vieta skiriama ne jos pačios buvimui, bet tautos švietimui ir tautos idėjai.
Petkevičaitė-Bitė kelia moters ir vyro lygybės klausimą, mąsto apie socialinę atskirtį, gydo, maitina ir moko visus, nieko šalin nepavarydama. Spėjo nuveikti tikrai daug: ir buvo daraktorė, ir knygas rašė, ir mokytojavo, ir draugijas steigė, ir spektaklį “Ameriką pirtyje” režisavo, ir Steigiamajame Seime dirbo.
Ir dar, pasirodo, jog labai artimos draugės su Žemaite buvo, knygoje labai šiltai aprašoma jų draugystė. Man net noras perskaityti Žemaitės kokį apsakymą užėjo. (Tie, kas mane pažįsta žino, jog aš Žemaitės kūrybos nuo mokyklinių laikų kratausi. Turbūt visai be reikalo.)
Autorė Nijolė Kliukaitė
N.Kliukaitės rašymo stilius man kažkuo šiek tiek priminė V.Woolf, tikriausiai tas nesustojantis minčių, žodžių, apmąstymų srautas suteikia to “woolfiško” panašumo, nors N.Kliukaitės tekstas skaitosi žymiai lengviau.
Autorė kuria Gabrielės portetą fragmentiškai, iš mažų gabaliukų, tarsi vitražą, supindama įvairius nutikimus, Gabrielės sapnus, citatas iš Petkevičaitės-Bitės raštų. Būtent tas fragmentiškumas, mano akimis, yra viena priežasčių, dėl kurių tas Gabrielės paveikslas toks įdomus. Atsisakydama vientisumo, ir imdamasi apie Gabrielės gyvenimą pasakoti fragmentiškai, autorė išvengia kalbėti apie mažiau įdomius įvykius ar laikus. Taip tarsi išrenkama tai, kas yra tikrai būtina, kad tas paveikslas būtų gyvas ir pulsuojantis.
Pasakojimas man pasirodė labai autentiškas, aš džiūgavau kaskart perskaičiusi senoviškus žodžius, pavyzdžiui, kožnas, brička, brangvynis, žemčiūgai. Be to, autentiškumo priduoda ir pačios Bitės raštų citatos, ir to meto dainos bei eilėraščiai.
Įstrigo man keletas dalykų: Bitės vidinė kultūra, jos orumas, tikėjimas žmonėmis. Knygoje ji sako “neleidžiu sau šitaip negražiai apie žmones galvoti”- tas pasakymas man tarsi jos portreto esencija. Ir dar labai įsiminė, kai knygoje Gabrielė Petkevičaitė Bitė sako, jog “nevalia šitaip netikėti savo tauta” ir pastebi, jog lietuviams trūksta akių šviesos.
Būtinai paskaitykit. Ir širdyje ir akyse šviesiau pasidarys.
Būna taip: nieko negirdi apie vieną dalyką, nesuki sau dėl jo galvos, o po to visai netikėtai pradedi tą dalyką visur matyti, lenda jis iš visų kampų, rodosi. Štai taip ir man nutiko. Apie Dresdeno bombardavimą esu girdėjusi. Net pačiame Dresdene esu buvusi ekskursijoj ir prisimenu, kaip gidė pasakojo, kaip po Antrojo pasaulinio karo jis buvo atstatomas. Plyta po plytos. Bet tikrai apie tai per daug negalvojau, o paskutiniu metu taip sutapo, jog perskaičiau net dvi knygas, kuriose kalbama būtent apie Dresdeno bombardavimą.
Pagaliau ir aš praradau savo skaitytojišką nekaltybę ironiškajam Kurtui Vonnegutui. 🙂
Bet skirtingai nuo J.S.Foer knygos, “Skerdykla Nr5” nepalieka dūšioj šviesaus ir gero jausmo. Kitokios mintys aplanko perskaičius visai nestorą knygelę, kuri K.Vonnegutui atnešė sėkmę ir suteikė jam materialinę gerovę. Jis pats yra sakęs “The Dresden atrocity, tremendously expensive and meticulously planned, was so meaningless, finally, that only one person on the entire planet got any benefit from it. I am that person. I wrote this book, which earned a lot of money for me and made my reputation, such as it is. One way or another, I got two or three dollars for every person killed. Some business I’m in.”
Tai antikarinė knyga. Ir kitaip turbūt negali būti, nes K.Vonnegut pats buvo karo belaisviu ir išgyveno Dresdeno bombardavimą. Sunku įsivaizduot, kad po tokios patirties būtų įmanoma pritarti bet kokio karo idėjai. Knygoje ne tik siaubingi K.Vonnegut prisiminimai, bet ir mokslinės fantastikos intarpai, sumaišyti su tokiu labai labai juodu humoru.
Kaskart, kai knygoje kas nors miršta, K.Vonnegut rašo tą patį sakinį: “Nieko nepadarysi”. Bet tas “Nieko nepadarysi” nėra kažkokia rezignacija ar susitaikymas. Tas “nieko nepadarysi” -toks labai žiauriai ironiškas, nes iš tikrųjų, ne kiekvienu atveju, bet daugeliu, padaryti ką nors buvo galima. Buvo galima nebombarduoti Dresdeno, buvo galima išvengti visos tos beprotybės, kai kone vaikai imami kariauti, kai žmonės žudomi koncentracijos stovyklose, kai be priežasties Hirosimoje ar Dresdene žūsta tūkstančiai.
Vertimas man pasirodė neblogas, gyvas. Įtariu, kad versti vonegutiškąją kalbą buvo sunkoka, daug keiksmažodžių, kalba tokia spalvinga, net merikiečių pamėgtajam “motherfu**er” buvo rastas lietuviškas atitikmuo. Erzino tik tai, kad amerikietiškieji vietovardžiai buvo rašomi lietuviškai. Na, man “Ajova” (Iowa) arba “Martas Vinjardo sala” (Martha’s Vineyard) rėžia akį.
G.del Toro (tas pats, kur režisavo tamsų “Pano labirintą” ir “Hellboy”) 2011 -aisiais buvo susiruošęs pastatytį filmą pagal “Skerdyklą Nr5”, bet, atrodo, kad jis šiuo metu atsidės kitos knygos- J.R.R.Tolkien “Hobito”- ekranizacijai.
“Skerdykla Nr5” baisi knyga, kurią reikia perskaityti. Dėl profilaktikos. Kad neatbuktume ir nemanytume, jog nieko čia nepadarysi.
Pamenat, kai buvom maži ir galvojom: “Kaip bus gerai, kai suaugsim, tada nereikės valgyti sriubos ir galėsiu eiti miegoti labai vėlai”. Ir nors suaugusiškas gyvenimas turi savo pliusų, neabejotina, jog kai kuriuos gražius dalykus praradome. Pavyzdžiui, ekskursijas. Pamenta tokias? Kai į kuprinę įsidėdavai sumuštinį, dar atsigerti ir burzgiančiu autobusu (kuo toliau autobuse sėdi, tuo esi “kietesnis”) važiuodavai į kokio nors poeto gimtinę/muziejų/gamyklą.
Tai ko mes čia apie tas ekskursijas kalbam? Ogi todėl, kad po Velykų mes, knygų žiurkės, buvome ekskursijoje ir aplankėme vieną gražiausių vietų žemėje- tikriausią KNYGŲ SPAUSTUVĘ. Įsivaizduojat?
Vieną gražią dieną susitikom (buvom jau porą metų nesimačiusios) ir kalbėdamos apie visus gyvenimiškus pokyčius nuvažiavom iki Gargždų, kur yra pastatyta Print-it spaustuvė. Įsivaizduokit, vos įeini pro duris ir iškart pajunti naujų knygų kvapą (oi kaip reikėtų taip kvepiančių kvepalų!). Einam koridoriumi, o ten-lentynos su naujomis knygomis.
Direktorius ekskursiją pradėjo nuo vietos, o dar tiksliau, kompiuterio, kur prasideda knygos kelias spaustuvėje. Dabar tą knygą paprasčiausiu elektroniniu būdu atsiunčia. Anksčiau tai vargas būdavo: vienuoliai ranka perrašydavo, o po Johannes Gutenberg išradimo (mintyse padėkokim jam) juk tą tekstą dar turėdavo surinkti.
Dabar viskas daug greičiau. Parodė mums kaip tekstas yra perkeliamas and didelių lakštų, kaip vėliau vyksta jau pats spausdinimas, kaip knygų viršeliai yra daromi, kaip po to viskas suklijuojama, apkarpoma, sulyginama, supakuojama. Ojojojoj…Visos tos detalės net galvoje netelpa, bet jausmas neapsakomas- matai kaip tekstas virsta į tikrų tikriausią knygą, ir širdis džiaugiasi.
Dažnas galvoja, kad tie kas dirba kokiose kepyklose ir daro gražius tortus, turi būti linksmi žmonės. Dabar tą patį mes galvojam apie žmones dirbančius knygų spaustuvėse.
Print-it spaustuvė spausdina daug knygų Skandinavijos rinkai, tai K.Ž.G po šito vizito į spaustuvę dabar būtinai privalo išžiūrėti knygyne, kurios švediškos knygos spausdintos būtent Print-it’e.
Kad lengviau susidarytumėt įspūdį, kaip ten viskas atrodė, mes siūlome pažiūrėti mūsų darytas nuotraukas.
Čia viskas ir prasideda.
Sumaketuotas tekstas perkeliamas ant šitų didelių lakštų
Sudėti viršeliai meilės romanams
Visur buvo prikrauta daug daug meilės romanų įvairiomis kalbomis. Įsivaizduojat, kiek daug toje spaustuvėje meilės? Love is in the air!
Gražūs spalvoti viršeliai tik švyyyst švyyyst
Įtariu, kad šitą nuotrauką įdėjom aukštyn kojom, bet juk svarbiausia matosi- šviežiai atspausdintas tekstas ant milžiniškų lapų
O štai šitaip atrodo dar nesupjaustyta ir viršeliu neaprengta knyga
Tuoj šiti pavieniai sąsiuvinukai įgaus knygos pavidalą
O kad žinotumėt, kiek mums įspūdių ir laimės buvo. Juk ne kiekvieną dieną gali pamatyti kaip knyga įgauna savo pavidalą. Ir labai jau nuostabu buvo tai, kad būtent tuo metu be perstojo knygos vis buvo spausdinamos ir spausdinamos tam, kad vėliau per knygynus pasiektų pačius pačius įvairiausius žmones, kurie po to visi paims tą knygą, atsisės, kas į sofą, kas ant kėdės, kiti gal atsiguls, dar kiti pasidarys sau kavos prieš pradėdami skaityti, dar kiti atsivers knygą ir įbedę nosį tarp puslapių įkvėps naujos knygos kvapo. Vieni gal verks, kiti gal ne, vieni gal perskaitys vienu prisėdimu, o kiti skaitys lėtai su pertraukomis pagalvojimui. Ir visus juos jungs knyga.
Pats tas buvimas spaustuvėjė jautėsi toks beveik sakrališkas- knygų leidyba ir spausdinimas juk yra šventas reikalas 🙂
Popierius popierius popierius
Spaustuvėje pilna milžiniškų popieriaus rulonų
O čia jau atspausdinti viršeliai meilės romanui, kurio pavadinimas yra "Gigant"
Meilės romanai lietuviškai
Atspausdinta ir supakuota
Tądien, kai lankėmės kaip tik buvo spausdinama Ana Karenina norvegiškai
Matote, kaip dvi knygos vis dar yra sulipusios į vieną kaip kokie siamo dvyniai?
Kur pažvelgsi- visur A.Karenina ir Vronskis ir stebuklingos spausdinimo mašinos
Knygų klijų granulės
Įsivaizduokit- šimtai "Anų Kareninų" be sustojimo pravažiuoja pro šalį. Jausmas nenusakomas!
Čia knygų pradžia- popierius
Akys raibsta nuo gražumo
Labai dėkojame Print-it spaustuvei ir ypač direktoriui už tai, kad suteikė mums progą visą tą gražumą pamatyti ir savo skaitytojams jį parodyti.
Perskaičiau knygą, padėjau ją ant stalo ir savo trupinukui padainavau:
Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.Aš esu Niekas,
Paukščio plunksnelė,
Ne, ne plunksnelė,
Kedro šakelė…
Nes taip reikia. Nes taip norėjosi.
Ir išvis, dainos galvoje skambėjo visą laiką, kai skaičiau Rūtos Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“. Tiek Baltojo Nieko dainelės, tiek “Išeinu. Palieku tave”, tiek “Lydėdami (pauzė) gęstančią (pauzė) žarąvėlai (būtent “žarąvėlai”, o be “žarą” ir ”vėlai”, nes juk taip dainuodavo pats Kernagis).
Knygynuose tiek daug naujai išleistų biografijų mačiau, bet labai skeptiškai į jas pažiūrėjau. Na, man sunku patikėti, kad visos tos “žvaigždės” turi ką papasakoti, o jei ir turi, tai tas pasakojimas turi būti geros literatūrinės kokybės. Bet knygą apie Kernagį norėjau labai nusipirkti. Vaikystėje klausiausi jo “Baltojo nieko…” , visas dainas iš jo “Akustinio” mintinai moku, tad kai lietuvių kalbos egzaminui reikėjo išmokti vieną Putino eilėraštį, iškart paėmiau “Margus sakalus”- juk jau mokėjau… Bet sunku buvo jį deklamuoti, nes vis norėdavau jį dainuoti ir bųtinai sakydavau “žarąvėlai”
Taigi, knygą labai norėjau nusipirkti. Tik kad kainavo labai daug, tai palaikiau rankoje ir padėjau atgal. O paskutinę dieną Lietuvoje dar užbėgau į knygų skyrių “Maximoj” ir, o džiaugsme, radau knygą apie Kernagį popieriniais viršeliais ir už žymiai mažesnę kainą. Tame brangiajame variante, jei teisingai supratau, yra spalvotos nuotraukos, Vilniaus žemėlapis ir net kompaktinė plokštelė. Knygyne kažkaip to nepastebėjau, būčiau žinojusi, koks gėris slepiasi už tų storų viršelių, būčiau pirkusi brangesnįjį varijantą.
Aš biografijų beveik neskaitau (išskyrus įvairių karalienių biografijas ir J.Nikulino “Beveik rimtai”), tai apie patį žanrą nelabai turiu supratimo. Bet kai skaitau, tai turiu keletą kriterijų. Pirmiausia noriu, kad biografija man atskleistų kažką nežinomo ir naujo apie asmenį. Antra, kad tai būtų pasakojimas, o ne tiesiog chronologinis faktų išdėstymas. O jei dar ta biografija papasakoja ir apie tą laikmetį, sugeba perduoti kontekstą, tai tiesiog beprotiškai fantastiška 🙂
R.Oginskaitės knyga man patiko, nes parodė man kitokį Kernagį nei įsivaizdavau. O jis, pasirodo, būdavo ir dygus, galėdavo ir įžeisti ir kokią nemalonią repliką numesti ir apšaukti. Man pačiai jis toks labai artimas pasirodė dėl to, kad labai sunkiai išgyveno kritiką ir graužėsi dėl jos.
Benas plaukia į Nidą
R.Oginskaitė cituoja patį Kernagį, įterpia jo pažįstamų, šeimos narių pasakojimus, citatas iš straipsnių, dainų tekstus, nuotraukas. Žodžiu, darbas man pasirodė padarytas iš pagrindų, tikrai ne “belekaip”, o su meile.
Kartais jos pačios bandymai “surišti” pasakojimus, kažkaip abibendrinti juos man pasirodydavo truputuką tokie gal per daug didaktiški (manau, kad skaitytojai daug kur patys sugebėtų taip apibendrinti), bet perskaičiau visą knygą, ir nusprendžiau, jog tie apibendrinimai man visai patiko. Manau, jog taip pasakojimas mažiau yra išsibarstęs ir fragmentiškas, o galutinis rezultatas – net labai pavykęs.
Viena stipriausiu knygos pusių yra ta, kad R.Oginskaitė piešdama Kernagio portretą, parodė kontekstą, kuriame gyveno ir kurį kūrė visa Kernagio karta. Skaitau, o prieš akis stovi Vilnius, Gedimino prospektas, besišypsantis Vytautas Rumšas (žinoma, kad vyresnysis :-). Aš jį jau nuo vaikystės esu įsimylėjusi, kai pamačiau per kažkokį TV spektaklį, kurio pavadinimo nepamenu ), liūdnomis akimis žiūrintis Vytautas Grigolis, girdisi raiški Reginos Arbačiauskaitės dikcija. Knygoje šmėkšteli A.Mikutėnas, A.Puipa, S.Račkys, A.Kulikauskas, I.Balsytė ir daugybė kitų meno ir inteligentijos atstovų.
Skaičiau ir džiūgavau, nes šita knyga apie Kernagį man yra tarsi tam tikro Lietuvos gyvenimo periodo pjūvis. Ir taip smagu buvo skaityti, kas su kuo bendravo, su kuo Kernagis kūrė, su kuo į mokyklą ėjo, o su kuo Vancevičiaus kurse mokėsi. Patiko, nes pasakojimas apie vieną žmogų tarsi buvo pakeltas į aukštesnį lygmenį, lyg per Kernagio gyvenimo prizmę parodytas pasaulis, apie kurio egzistavimą žinojau, bet jo sudėtingumo ir gražumo negalėjau suvokti.
Čia Vytautas Kernagis dainuoja Girdvainio ariją “Velnio nuotakoj”
Pagaliau man pavyko parsigabenti dalį savo bibliotekos, likusios Lietuvoje. Džiaugsmas nenusakomas!
Šitose dėžėse knygos iš LietuvosParkeliavo daug vaikiškų ir paaugliškų knygųIr suaugusiškoji Pasaulinės literatūros bibliotekos serijaPasaulinės literatūros knygų užsakymo kvitas
Vienoje iš šitos serijos knygų radau užsakymo lapelį mano tėvelio vardu. Lapelyje pažymėta, jog jis jungtiniame knygyne, Turgaus gatvė 2, (Klaipėdiečiai, ar pamenat tą knygyną prie senosios arbatinės?) 1986 metų rugpjūčio 28ą dieną užsisakė 120 serijos tomų. Įtariu, jog “Vagos” leidyklos jau nuo 1984 ųjų leidžiamos serijos knygų yra kiekvienuose namuose Lietuvoj. Berods 2009-aisiai buvo išleista 100-oji serijos knyga.
O štai šitiek knygų prisipirkau šį kartą vaikščiodama po knygynus ir tokiu būdu šiek tiek pakėliau Lietuvos ekonomikos lygį. Emigrantams dažnai “primetama”, jog jie atvažiuoja pasinaudoti sveikatos sistemos paslaugomis ir nueiti pas dantistą ar kirpėją. Manęs tuo niekaip neapkaltinsi, nes laiko tokiems dalykams neturėjau- vaikščiojau po knygynus.
Jau du kartus rašiau apie S. Gruen knygą “Vanduo drambliams”. Pirmąjį kartą išgyriau knygą, o antrajį kartą rašiau apie tai, kad lietuviškajame leidime nėra autorės surinktų nuotraukų, tad kreipiausi į leidyklą, kas išsiaiškinčiau, kodėl tos nuotraukos dingo. Visai neseniai, iškart po švenčių gavau šitą malonų atsakymą iš “Tyto Albos”:
“Laba diena,
Visų pirma – labai dėkoju, kad skaitote mūsų leidyklos knygas. Dėkoju ir už kritišką požiūrį, ir už skaitytojišką smalsumą. Atsakydama į Jūsų klausimą apie knygą “Vanduo drambliams” turiu pripažinti, kad dažnai galutinį rezultatą nulemia finansiniai svertai. Lietuvos rinka yra labai konservatyvi ir negreit pamilsta naujus autorius; todėl leisdami visiškai nežinomo rašytojo knygą, smarkiai rizikuojame. Taigi turime arba būti įsitikine komercine vienos ar kitos knygos sėkme, arba stengtis, kad nesėkmės atveju finansiniai nuostoliai būtų kiek galima mažesni. Fotografijos išties būtų suteikusios papildomo patrauklumo S. Gruen knygai, tačiau dėl su jomis susijusių finansinio bei koordinacinio pobūdžio keblumų buvo bendrai nuspręsta jų atsisakyti, kad ir kaip dėl to būtų gaila mums patiems. Žinoma, gaila dar ir dėl to, kad šios tikrai geros knygos lietuvių skaitytojai taip ir “neatrado”, ir kažin, ar fotografijų buvimas būtų padidinęs jos pasisekimą, kuris buvo tikrai labai menkas.
Dar kartą ačiū už tai, kad domitės ir skaitote. Stengsimės ateityje jūsų neapvilti.
Linkėjimai,”
Na, buvo taip, kaip keletas mūsų skaitytojų spėjo- finansinės priežastys nulėmė nuotraukų nebuvimą. Tikrai nemanau, jog tos nuotraukos būtų pritraukusios daugiau skaitytojų, bet manau, jog tie, kurie knygą vis dėlto nusipirko lietuviškai, nors galėjo nusipirkti kokį nors kitą jos leidimą, šiek tiek prarado. Labiausiai man gaila, kad iš laiško aišku, jog knyga netapo labai populiari Lietuvoje. Bet kadangi labai myliu “Tyto Alba” kaip leidyklą, tai noriu juos paraginti nenusiminti dėl prasto “Vanduo drambliams” pasisekimo Lietuvoje
R.Pattinson ir R.Witherspoon vaidins filme pagal S.Gruen knygą
Kaip jau minėjau 2011 mus turėtų pasiekti filmo, pastatyto pagal šią knygą, premjera, kur pagrindinį vaidmenį vaidina dabartinis dievukas Robert Pattinson ir smagioji Reese Witherspoon, tad pasisekimas filmui kone iš anksto garantuotas. O kadangi šios knygos leidimo teisę kaip tik ir turi Tyto Alba, o ne kokia kita leidykla, mėgstanti leisti knygas, jau po to, kai pasirodo pagal jas pastatyti filmai, 😉 tai S.Gruen knygos pirkimo skaičiai dar turėtų šoktelėti aukštyn.
Kai buvau knygynuose Lietuvoje mane kone pribloškė savipagalbos ir pseudopsichologinių knygų kiekis. Tai tokias knygas, reikia manyti, perka daug lietuvių skaitytojų. Apie visokius užsiprogramavimus ir būrėjų patarimus.
Oi kaip reikėtų užsiprogramuoti ir užsiburti nuo blogų knygų skaitymo ir paskaityti ką nors geresnio. Pavyzdžiui, S.Gruen”Vanduo drambliams”
Šiandien iš vienų namų parsiradau namo į kitus namus. Iš Klaipėdos atkeliavau į kitą Baltijos pusę. Pabuvau su tėveliais ir sesute, prisivalgiau “barankų” su sviestu, pažiūrėjau lietuvišką televiziją (vartau akis), prisiskaičiau žurnalų (superduper dizainerė pasakoja apie tai, kaip ji įrenginėja savo namus, o žurnalistė net ir tokiame reportaže sugeba įterpti, kad dizainerė labai jau lieknos dailios figūros, bet dietų ji, žinoma, nesilaiko. Pusryčiams suvalgo varškės, o vakare nepersivalgo.) Bet per daug nenuklysiu į lankas, o eisiu prie knygynių reikalų. Svarbiausi jų:
Ilgi ilgi ir dažni apsilankymai knygynuose (ačiū, sesut, kad leidai man ten taip ilgai būti)
Didelės dalies mano namų bibliotekos persiuntimas iš Lietuvos į Švediją
Susitikimas su mylima knygų žiurke L (Bučkis, mano drauge)
Apsilankymas tikroje nuostabioje spaustuvėje.(Jau ruošiame reportažą iš ten)
Kai tik išsimiegosiu, taip ir detaliai aprašysiu visus tuos knygynius gražumus Lietuvoje. O dabar einu išsikrauti atsivežtų knygų.
Iš IKEA užsisakysim dvi milžiniškas knygų spintas iki pat lubų. Prieš važiavimą į Lietuvą žadėjom pirkti vieną. Dabar tikrai pirksim dvi.
Vakar tinklaraštyje išgyriau S. Gruen “Vanduo drambliams“, o šiandien nuėjau į knygyną, kad mamytei nuprkčiau lietuviškąjį knygos leidimą. Ir tik grįžusi namo pamačiau, jog lietuviškajame leidime nėra nuotraukų! Na ir pyktelėjau.
Mano skaitytame švediškame knygos leidime nuotraukos buvo
Nežinau dėl kurių priežasčių tai įvyko, bet tikiuosi, kad tam yra rimta priežastis, nes čia jau, sakyčiau, meninio kūrinio sudarkymas. Juo labiau, kai autorė ne kartą interviu pabrėžia, jog ilgai ieškojo tų nuotraukų, derėjosi dėl jų teisių.
Net knygos pradžioje autorės rašytoje padėkoje sakoma: “Ačiū Ringlinų meno muziejaus archyvaro pavaduotojai Heidi Taylor, padėjusiai surasti įvairias nuotraukas ir apsaugoti jų autorių teises. Taip pat Barbarai Fox McKellar, leidusiai panaudoti jos tėvo fotografiją“, tačiau pačių nuotraukų knygoje nėra.
Nesmagu, kad kūrinio visuma nepasiekė lietuvių skaitytojų, nes nuotraukos, labai gražiai papildė tekstą.
Tai paėmiau ir parašiau leidyklai Tyto alba elektroninį laišką, kuriame pasiteiravau nuotraukų nebuvo priežasties. Jei gausiu atsakymą, būtinai jį publikuosiu čia.
Ignoravau ir priešinausi ilgai. Stengiausi nekreipti dėmesio, bet kartą knygyne paėmiau į rankas pirmąją serijos knygą, pradėjau skaityti pirmą puslapį, o po to jau atsitraukti nesugebėjau. Pirmą dieną nusipirkau dvi knygas, o vėliau nusipirkau dvi paskutiniąsias. Jei būčiau galėjusi atsidėti vien skaitymui, tai būčiau perskaičiusi po knygą per dieną.
Kalbu, žinoma, apie Stephanie Meyer “Twilight” seriją. Pati sakiau, jog paaugliška Bellos ir vampyro Edward meilės istorija mažų mažiausiai netinka skaityti solidžioms trisdešimtmetėms, kurios ką tik susilaukė mažutėlio. Jog egzistuoja labiau tinkamesnės knygos, kurias apsiskelbusi perskaičiusi nesulauksiu pašaipių komentarų ir akių vartymo iš draugų ir kolegų. Jog amžius ne tas, jog interesai jau kitokie.
Bet žinot ką? Dabar visiems atvirai sakau, jog perskaičiau ir man LABAI patiko. Ir nesigėdinu dėl to. Gal gerai, kad knygos nebuvo tada, kai man buvo 14 ar 15 metų, tada tai jau turbūt patologiškai būčiau įsimylėjusį rimtąjį, protingąjį Edward, o į gyvus nevampyrškus berniukus nebūčiau net pažvelgusi.
I mokyklinius šokius galima nueiti ir su vampyru
Galima pavartyti akis dėl kalbinės stilistikos, galima surasti spragų pačioje istorijoje, galima teigti, jog pasakojimas “nusivažiuoja” (paskutinė knyga tikrai nebuvo tokia gera kaip pirmoji), bet faktas lieka faktu- atsitraukti neįmanoma. O juk ir skaičiau tą seriją ne dėl kalbos grožio ar giliausių veikėjų charakterių. Skaičiau, nes negalėjau neskaityti. Pamenat tą jausmą (man jis dažniausiai būdavo vaikystėje), kai negali užversti knygos? Kai nueini į virtuvę, viena ranka tepi sumuštinį, o kitoje- laikai atverstą knygą? Kai nerūpi nei kokios TV laidos, nei į kiemą eiti norisi, nes turi būtinai tuoj pat sužinoti, kuo viskas baigsis? Tai būtent tas jausmas nepaleido manęs. Viena ranka intensyviai stumdžiau vežimą, o kitoje laikiau kurią nors vieną iš serijos knygų.
Tai kodėl aš čia vėl užsivedžiau rašyti apie “Twilight” seriją? Tuoj paaiškinsiu. Seriją sudaro keturios knygos: “Saulėlydis”, “Jaunatis”, “Užtemimas” ir “Brėkštanti aušra”.
Naujausia knyga Twilight serijoje
Yra ir penktoji, kurią autorė rašė iš Edwardo, o ne Bellos pozicijos, bet jos turinys anktyvojoje rašymo stadijoje “nutekėjo”, ir autorė nusprendė jos netaisyti ir neperrašyti, o tiesiog publikuoti juodraštį internete. Bet visai neseniai S.Meyer internetiniame puslapyje buvo paskelbta, jog ji išleidžia dar vieną knygą šioje serijoje: “The Short Second Life of Bree Tanner”. Ši naujausia knyga yra novelė, kurios S.Meyer iš pradžių nemanė publikuoti, o rašė kaip “pratybas”, o vėliau planavo įtraukti į Twilight enciklopediją. Bet filmo “Eclipse” kūrėjai vampyrei Bree suteikė didesnį vaidmenį filme nei knygoje, S.Meyer leido jiems į scenarijų įtraukti ir novelėje užrašytą istoriją, o tuo pačiu nusprendė ją ir atskirai išleisti.
Na, aš esu šiek tiek skeptiška, bet žinom, kuo tas mano skepticizmas baigėsi praėjusį kartą: keturiomis perskaitytomis knygomis, išžiūrėtais filmais, mano mažosios sesės užkrėtimu šita manija, DVD pirkimais ir dienų skaičiavimais iki naujojo filmo premjeros (liko 87).
Cirke esu buvusi gal tik porą kartų, bet nesu jo gerbėja. Nepatinka man nei ta pigi netikra prabanga, nei tie gyvūnai, be to, prieš daug metų teko susidurti su tikrai nemaloniu arogantišku cirko direktoriumi, tai į cirką neičiau net jei turėčiau nemokamus bilietus.
Viena mano daugiausiai kartų skaitytų knygų yra Jurijaus Nikulino“Beveik rimtai”, tai ji bent šiek tiek reabilitavo visą tą cirkinį reikalą mano akyse. Ilgą laiką J.Nikulino knyga (ją širdingai rekomenduoju visiems) buvo vienintelė mano skaityta knyga apie cirką. O paskutinėmis dienomis perskaičiau dar vieną – Sara Gruen “Vanduo drambliams” -ir tikrai nesigailiu.
Man visada smagu skaityti knygas, kurių autoriai, matosi, yra padarę esminį tiriamąjį darbą rašymo metu. S.Gruen ilgai ieškojo medžiagos įvairiuose archyvuose, lankėsi cirke, bendravo su ten dirbančiais žmonėmis, tad pati istorija yra nuostabiai sodrus geležinkeliu keliaujančio cirko gyvenimo aprašymas.
Taip jau sutapo, jog paskutinės dvi mano skaitytos knygos (ši ir Foer “Extremely Loud and Incredibly Close“)buvo su nuotraukomis, ir pradėjau galvoti, jog visai be reikalo suaugusiųjų knygose maža iliustracijų, nes jos tikrai gali pagyvinti pasakojimą ir suteikti jam gražių detalių.
Knygoje “Vanduo drambliams” yra daug nuotraukų su Amerikos didžiosios depresijos laikais veikusiųjų cirkų vaizdais, o tai tikrai padeda labiau įsijausti į knygos tekstą ir įsivaizduoti, kaip atrodė ta aplinka, kurioje neplanuotai po tėvų mirties atsidūria jaunasis Jacob Jankowski.
Lietuviškasis knygos leidimas
Knygos struktūra yra gana jau tokia tradicinė: Jacob Jankowski, kuriam jau berods 93 metai, gyvena senelių priežiūros namuose, kur kiekviena detalė, kiekvienas žmogus primena, jog jam skirtas laikas vis mažėja, ir jis mintyse grįžta į savo jaunystę. Negana to, jo gyvenimas nebepriklauso jam, jam nuolatos nurodinėja slaugės ir gydytojai, kurie tarsi pamiršo, jog jis ,nepaisant savo amžiaus, vis dar turi savo valią, savo norus ir bando išlaikyti savo privatumą ir orumą. Tie skyriai su senojo Jacob gyvenimo senelių namuose aprašymu yra nepaprastai stipriai parašyti, sukelia ir liūdesį ir pyktį ir sudaro puikų kontrastą greitam, triukšmingam, kvapą gniaužiančiam jaunojo Jacob laikui “Brolių Benzinių įspūdingiausio visoje žemėje cirke“.
Ir nors knygos meilės istorija nėra labai išskirtinė, aplinka, kurioje ji vystosi, yra tokia unikali ir mažai pažįstama, jog net gana nuspėjama meilės istorija neerzina.
S. Gruen knyga buvo nominuota įvairiems apdvanojimams, keletą jų gavo ir labai ilgai laikėsi New York Times populiariausių knygų sąraše. Keliuose knygynuose mačiau, jog šitai knygai dabar taikomos didelės nuolaidos ir ji dabar kanuoja šiek tiek mažiau nei 15 litų.
Manajame švediškajame leidime dar buvo ir interviu su autore, ir klausimai, kuriuos galima aptarti per knygų skaitymo “ratelius”. Beveik kaip “extra material”, kai perki DVD. Pagirtina iniciatyva, ar ne?
Šiandien sužinojau, jog pagal šitą knygą bus kuriamas filmas. Jacob vaidins R.Pattinson (tas pats, kur vaidina vampyrą Edward “Twilight” filmuose), gražiąją Maleną vaidins ne ką mažiau graži Reese Witherspoon, o Malenos vyrą August vaidins Christoph Waltz (nors anksčiau ėjo kalbos, jog šis vaidmuo atiteks Sean Penn). Labai laukiu šito filmo, nes knyga tiesiog prašosi ekranizacijos.
Ir nors knyga nepadėjo man pamilti cirko, labai džiaugiuosi, jog gavau gražią progą pažvelgti į visai nepažįstamą Brolių Benzinių įspūdingiausią visoje žemėje cirką.
Emigrantams kartais priekaištaujama, jog jie per daug idealizuoja kitas valstybes ir jose esančias tradicijas. Gal ir mane galima kaltinti tuo pačiu, bet kai kurios kitų šalių tradicijos, manyčiau, yra labai teigiamos ir būtų smagu, jei jos ir Lietuvoje prigytų. Štai, pavyzdžiui, Norvegijoje yra stipri tradicija velykinių laisvadienių metu skaityti detektyvus. Påskekrim (Påsk- Velykos, krim- kriminalas) sąvoka Norvegijoje atsirado jau praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, nes būtent pavasarį velykiniu laikotarpiu buvo leidžiami kriminaliniai romanai. Ten net kasmet yra renkama viena knyga, kuri oficialiai tampa metų velykiniu detektyvu.
Šiais metais buvo išrinkta Anne Holt knyga”Moneyman” (originalo kalba-“Pengemannen”). Keletas šios autorės knygų yra išverstos ir į lietuvių kalbą: “Pezidentės pasirinkimas”, “Tai, kas mano”, “Tai, kas nekada neįvyksta”.
Juk galima pasvajoti, kad tokia tradicija skaityti knygas per Velykų šventes atsirastų ir prigytų ir Lietuvoje. Paridename kiaušinius, suvalgome velykinio pyrago ir susėdame skaityti.
“Pengemannen”). Keletas šios autorės knygų yra išverstos ir į lietuvių kalbą: “Pezidentės pasirinkimas”, “Tai, kas mano”, “Tai, kas nekada neįvyksta”.
knyguziurkes.com 
