Labai keista knyga. Beveik dokumentinė. Net labiau dokumentinė nei grožinė. Su nuolatiniu autoriaus įsiterpimu, kaip būtų galima parašyti, kad žmogus pasakė tą ar aną, pagalvojo vienaip ar kitaip, nors iš tikro tai niekas juk nežino, jei pačio žmogaus nebuvo užrašyta. Toks kuo tiksliau norinčio viską atvaizduoti autoriaus bandymas parašyti istorinį romaną.
Knygoje asakojama apie 1942 m., kai du Čekoslovakijos didvyriai Jan Kubiš ir Jozef Gabčik nužudė vieną iš Hitlerio siaubūnų “šviesiaplaukį žvėrį” Reinhardt Heydrich. Labai dokumentiškai – kas buvo iki tol, kas buvo po to – baisu net pagalvoti, kad karo pabaiga dar buvo labai toli.
Knygą man buvo sunku skaityti, nes tai nėra mano mėgstamas žanras, bet skaičiau su pagarba iki galo. Kaip kad autorius sako, kad parašė ją iš pagarbos drąsiesiems Jan ir Jozef, lyg primindamas, kad tai, ką jie padarė yra prasminga, yra nepamiršta.
Ką gi, perskaitytas “Ratas”. Pagrindinis skaitymo tikslas buvo įvertinti, ar tikrai knyga yra pavojinga paaugliams. Gal dėl to ir skaičiau iki galo, vis ieškojau to pavojaus. Na gerai, yra truputėlis sekso. Galvojau, kad jei paaugliams negalima skaityti, tai tikriausiai veikėjai iš lovos neišlipa, bet tų sekso scenų gal pora ir jos tikrai neakcentuojamos, tiesiog egzistuoja ir tiek. Nei kas baisaus, nei kas netikroviško.
Dėl savižudybių. Palaukit, gerbiamieji, knygą reikia skaityti. Juk ten ne savižudybės, ten žmogžudystės. Yra skirtumas, ar ne? Tai paaugliams detektyvų gal negalima skaityti, nes ten dar baisesnių istorijų galima rasti.
Dėl pačios knygos. Aišku, ne mano knyga. Tikrų tikriausia paauglių knyga. Tęsinių tikrai neskaitysiu. Bet, galvoju, jei būčiau skaičius kokių dvylikos-trylikos tai su pasičepsėjimu tikriausiai. Visa ta magija, draugystės, mokyklos populiarieji ir atstumtieji, patyčių problema, socialinės problemos (labai švediškos, kažkaip neteko girdėti, kad Lietuvoje paaugliai kokiam socialiniam būste savarankiškai gyventų) būtų fantastiškai susiskaičiusi.
Prisipažinsiu, man visi “amžinojo gyvenimo” eliksyrų ieškojimai yra nesuprantami. Nes, kad ir kaip baisu (dabar), man atrodo, kad kažkada aš norėsiu iš čia išeiti. Nes, nepaisant to, kad galbūt kada nors bus keičiami ne tik sudilę sąnariai, bet ir susiraukšlėjęs veidas ar nesusiraukšlėjusios smegenys, man atrodo, kad aš nenorėsiu būti pusiau kiborginė apgailėtinos egzistencijos močiutė patemptu veidu ir pripūstom lūpom (nors čia toli gražu ne baisiausias variantas).
Visi tie svaičiotojai neskaitė Jose Saramago. Mirties nebuvimas gali būti toks pat baisus kaip toks jos buvimas, kaip yra dabar. Tiesiog gal būt per mažai susimąstome apie mirties nebuvimo galimybes ir pasekmes. Pabūk su Jose, pamatysi, jis puikiu, sarkastišku žodžiu tau papasakos. Nebeliks ką pridurti ir nebekils noro mirčiai kaišiot pagalio į ratus. Nebent tada, kai ši per daug įsismagina ir nepaisydama mūsų įsivaizduojamos eilės pasiima ne tuos, kuriems laikas. Bet ar mums žinot? Nebent Jose.
Vakar buvo pirmasis diskusinis Jaukaus knygų klubo susitikimas. Aptariamoji knyga William Faulkner “Kai aš gulėjau mirties patale”. Susitikimas buvo super. Ir sakyčiau su knyga gerai pataikėm, nes šiaip skaitydama nežinau, ar būčiau ištvėrusi knygą iki galo, o dabar ištvėriau, nes knygų klubui, o be to, kai tokia knyga, tai ir nuomonės įvairiausios ir yra apie ką padiskutuoti.
Kadangi knygą daugiausia skaičiau vėliais vakarais, tai, prisipažinsiu, retai būna, kad knyga migdytų, na, beveik nebūna. O šita tai tiesiog traukė į nuovargio liūną. Sunkus tekstas. Iš pat pradžių atrodo geroki kliedesiai – nieko neina suprasti, nei kas kalba, nei kas vyksta. Atsigavau, tik kai prakalbo Diuji Delė, paskui motina.Toks atsikvėpimas – bent galima suprasti, apie ką kalbama, nes vyrų minčių srautas (iš viso knygoje kalba penkiolika veikėjų) toks padrikas iki erizulio.
O istorija? Motina miršta. Vienas iš sūnų jau daro jai karstą, vos ne lentą patikrint kiša, parodyt, kad gerai nuobliuota. Pusę knygos brūžina tą lentą ir vinis kala. Kol galiausiai motina numiršta. Seniai tėvo pažadėta palaidoti tolimajame mieste. Nuvežt nėra kaip – potvynis tiltus nunešė, besikeliant per upę mulai paskęsta, karštis baisulinis, grifai virš vežimo jau ratus suka, o kvapas! Nieko nuostabaus, kad kliedesiais pilasi mintys. Ir pabaiga tokia – apvainikuoja, sudėlioja viską į vietas. Sakau, visa knyga kaip burbulo pūtimas – pūti, pūti ir neaišku, ar sprogs, ištaškydama purslais, ar pavyks išpūsti – pusė knygos ant tos kritinės ribos balansuoja. O paskui, vos ne paskutiniame puslapyje klapt ratas užsidaro, išsipildo į realybę, lyg to kliedesio niekada ir nebuvo, viskas paprasta ir aišku.
Neilgai trukus po savo naujų knygų pristatymo “Tyto alba” pasiūlė perskaityti vieną iš naujai išleistų lietuvių autorių knygų – paslaptingojo (o gal tiksliau paslaptingosios?) Dano Sėlio “Provincijos detektyvą”. Ir perskaičiau šį savaitgalį – pavadinkim tai duokle smalsumui ir lietuvių autorių literatūrai.
Iš pradžių skaitydama galvojau, kad tikriausiai atsiprašysiu ir atduosiu knygą atgal, nes labai jau buvo provinciškas tas provincijos detektyvas – varčiau akis ir kitaip šnairavau į visokius kalbos, veikėjų išvaizdos ir elgesio šablonus (prašom per daug iš manęs nenorėti, kai aš ką tik po “Lazario moterų”), bet paskui skaičiau, skaičiau ir tapo per vėlu viską mesti, nes kad ir koks ten detektyvas bebūtų, vis tiek smalsu, kaip viskas baigsis.
Didžiausias šio detektyvo trūkumas, sakyčiau buvo toks ganėtinai nenatūralus veikėjų įvedimas į knygą, na, panašiai, ai, man dabar reikia Koščėjaus Nemirtingojo, tai tebūnie, štai ir atsiranda Koščėjus nemirtingasis, o dabar reikia aukso kiaušinio – tadam – aukso kiaušinis, o dabar reikia lavono – štai ir lavonas, oi, ne dar ne lavonas, dar kvėpuoja, ką daryt? ką daryt? Tai tas netikrumas labiausiai ir persekioja knygoje – netikra taip viskas kažkaip. Bet kai skaitai kaip pasaką, tai viskai nieko gal. O skaityti kaip pasaką visai įmanoma, nes knygoje yra ir ragana, ir laumė, ir beveik našlaitė, ir net tikras šeichas, už kurio, ne kas kitas, o lietuvė sėkmingai ištekėjus (bet ne našlaitė), na ir krūva seksualių didžiakrūčių blondinių, nepamirškim ir kantriai dešimt metų laukinčio visai neambicingo princo.
Didžiausias knygos pliusas – vis dėl to, nepaisant krūvos šiais netais į šalį numestų knygų, ji buvo perskaityta. Štai kaip.
Taigi skaičiau ir galvojau, kokia galėtų būti šios knygos auditorija, na, ji tikrų tikriausiai turėtų būti ne tokia priekabi, kaip nelemtoji KŽL. O labai nesikabinėjant prie žodžių, veikėjų, šablonų ir viso kito, dėl ko žiurkės akis varto, gal tų skaitytojų visai nemažai atsiras. Jei 50 pilkų atspalvių skaito, tai ko gi nepaskaičius apie pagoniškas orgijas, ane? Pirk prekę lietuvišką. Štai taip.
Žinai, šiandien nevyniosiu į vatą. Pradėjau šitos knygos klausyti dar prieš pradedant “Lazario moteris”. Klausiau, klausiau, galvojau, na, kas čia bus, pakentėsiu, dar paklausysiu, dar klausiau, o kažkuriuo metu pabaigiau “Lazario moteris” ir pagalvojau – “pezalus klausau”. Ir nusprendžiau daugiau nebeklausyt. Neturiu laiko kentėdama (ne tas dvasines kančias kartu su knygos herojum) klausyt visokių išsipildžiusių ir nelabai išsipildžiusių rašytojėlių neapsisprendėliškų per gero gyvenimo veblenimų – ar aš čia šiandien to, ar ano noriu, ar šia man miegot su ta merga, ar nemiegot, oi, permiegojau. Netyčia. Atleiskit, visai nenorėjau. Ką čia ir bepridėsi. Gal knyga ir gerai atskleidžia tą pasaulį, kurį nori atskleisti, bet kad man tas pasaulis visai neįdomus. Geriau einu paskaityt, nei apie šitą knygą čia gaišiu laiką rašydama.
O galėjo labai paprastai atsitikti taip, kad aš šios knygos būčiau neperskaičius. Aišku, aš ją pastebėjau knygyne, kaip galėčiau nepastebėti baleto bateliais apautų kojų, bet pasiėmiau knygą, paskaičiau nugarėlę, o ten apie kažkokį mokslininką, citata iš knygos irgi apie mokslą – niekaip nesupratau, prie ko čia tos balerinos kojos. Žvilgtelėjau į vertėją, oo, Sigitas Parulskis, na, tikėtina, kad bet ko nevers, o paskui tai iš šen, tai iš ten geri atsiliepimai apie knygą – gunda pagunda. Netikėkit šituo viršeliu, nors perskaičius knygą jis kaip ir turi prasmę, bet ne tokią, kad turėtų ant viršelio puikuotis, geriau jau galėjo būti, pavyzdžiui, namas. Arba laboratorijos kolba. Arba baltas chalatas. Arba perlai. O ant nugarėlės galėjo būti tiesiog parašyta – čia yra lobis, nepasigailėsi.
Iš tikro net nenoriu nieko rašyti apie „Lazario moteris“, nes ką ten jau beparašysi, kai viskas parašyta. Knygoje, aišku. Mėgavausi tekstu, šeimos saga, kurią skaitant gyvenau tokiuose pat jausmuose ir vaizdiniuose, kaip kad skaitant G.G. Marquez. Gal ne „Šimtą metų“, bet „Meilę choleros metu“ tai tikrai. Tik tai ne Pietų Amerikos, o Rusijos vaizdai, jausmai ir kvapai. Dar truputį kaip Miškino “Laiškų knygą” – gal dėl to paties vertėjo, o gal dėl to paties gerumo?
Rusiškas leidimas
Visa istorija prasideda dar carinėje Rusijoje, o baigiaisi visai nesenais laikais. Ir nors Lazaris Lindt laike realiai gyvena tik viduriniame laiko tarpe, viskas, kas įvyko prieš jį ir po jo yra labai svarbu, susiję, persipynę. Nes iš pradžių gyveno Marusia, laimingai ištekėjusi, tačiau bevaikė, mokslininko žmona, kuri pirmą kartą pamačiusi blusomis nuėjusį perkarusį beveik dar vaiką Lazarį Lindtą, jį „įsisūnija“, o jis ją – įsimyli, ir per visą gyvenimą nieko daugiau nemyli, tik ją, kol būdamas jau senas jaunoje merginoje išvysta Marusios šešėlį, neklauskit manęs, kaip mergina atsiduria jo rankose, jis pats negalėtų pasakyti, anei papasakoti, kodėl iš laime trykštančios gražuolės ji pavirsta į pačią nelaimingiausią nuotaką, o vėliau despotę, visišką priešybę meile kvepiančiai Marusiai, kuri, galima įsivaiduoti, kaip būtų numylavusi Lazario anūkę Lidočką, deja, jau buvo mirusi, kai mergaitei tos meilės labiausiai reikėjo.
Marina Stepanova
Sakiau, kad ilgėjausi kažko tookio, tokios knygos, kuri šiais metais galėtų tapti mano metų knyga. Tą karūną man knietėjo uždėti knygai jau nuo pat pirmųjų puslapių, nežinau, ar atsiras kas šiais metais nukonkuruos „Lazario moteris“. Abejoju.
Naujoji gražioji Vilniaus Universiteto biblioteka. Nors lentynos dar tuštokos, dėl to labai nepergyvenu, nes ir taip pilna visokių knygų, kurias mielai perskaityčiau. Viduje negalima fotografuoti, bet, žinokit, ten labai man patinka – daug švarios erdvės, baltų lentynų,k gražių šviestuvų.
Oro uosto knyga. Pradėjau skaitinėti ir jau nebenorėjau padėti atgal. Pasirodė aktuali. Kaip gi Facebook COO, viena iš 50 Fortune išvaldintų įtakingiausių verslo moterų, Times įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuke esanti Sheryl Sandberg susitvarko su visais savo gyvenimo reikalais? Net nesakysiu frazės “kaip sekasi suderinti darbą su šeimyniniu gyvenimu”, nes kaip sako pati autorė, tai dažniausiai būna pats pirmas klausimas, kurio ji sulaukia. Ne “kaip jums pasisekė tiek daug pasiekti?”, ne “kokie bus kiti įmonės žingsniai?”, o “kaip sekasi viską suderinti?”. Klausimas, kurio niekas neklausia vyro vadovo.
Jau seniai nebuvau tiek pribraukius knygos. Sau pačiai, kad kartais kai susisuka galva, ar užgraužia visas (99,99%) moterų graužiantis kaltės jasmas, kai ką nors darai sau, o ne vaikams, vyrui ar dar kam nors, galėčiau “prasiplauti smegenis”.
Moterų gyvenimus, karjeras, kopimą karjeros laiptais apsunkina koks milijonas plius vienas dalykas, pvz.:
jau minėtas kaltės jausmas,
lyties stereotipai, kurie tūno ne tik vyrų, bet ir pačių moterų galvose, net tų, kurios yra padariusios įspūdingas karjeras,
“men are promoted based on potential, while women are promoted based on past accomplishments”,
moterys dažniausiai dirba du darbus: apmokamą darbe ir nemokamą – namie,
“men are continually applauded for being ambitious and powerful and successful, but women who display these same traits often pay a social penalty (manau, tikrai kiekvienas skaitantis šitą postą gali rasti tikrą personažą šitam atvejui),
“for many men, the fundamental assumption is that they can have both a successful professional life and a fulfilling personal life. For many women, the assumption is that trying to do both is difficult at best and impossible at worst. Women a surrounded by headlines and stories warning them that they cannot be committed to both their families and careers. They are told over and over again that they have to choose, because if they try to do too much, they’ll be hurried and unhappy.”
Baimė. Baimė būti nemėgiama, baimė padaryti netinkamą sprendimą, nesėkmės baimė. “And the wholy trinity of fear: the fear of being a bad mother/wife/daughter”.
“We consistently underestimate ourselves. Multiple studies in multiple industries show that women often judge thier own performance as worse than it actually is, while men judge thier own performance as better than it actually is.”
“Ask a man to explain his success and he will typically credit his own innate qualities and skills. Ask a woman the same question and she will attribute her success to external factors, insisting she did well because she “worked really hard”, or “got lucky”, or “had help from others”.
Ir baisiausia, o dieve, kitos moterys. “It’s heartbreaking to think about one women holding another back. As former secretary of state Madeleine Allbright once said, “There’s a special place in hell for women that don’t help other women.”
Perrašysiu pusę knygos. O sprendimas? Pirmas, kuris šauna į galvą – reikia gero vyro. Cha cha cha. Tokio gero, kuriam didesnis žmonos uždarbis nesukeltų panikos, kuris per pusę arba net ne per pusę dalintųsi vaikų ir namų priežiūros reikalus: “I truly believe that the single most important career decision that a woman makes is whether she will have a life partner and who that partner is.”
Antra, “avoide unnecessary sacrifice”. Verta įsiklausyti. “The right question is not “Can I do it all?” but “Can I do what’s most important for me and my family?”.
Trečia, nebijok ir nesijausk kalta, o jei vis tiek bijai, apsimesk, kad nebijai ir valdyk tą beprotišką kaltės jausmą (“guilt management”).
Ketvirta, penkta, šešta – reikia skaityti knygą. Nėra tai vadovėlis, kaip tapti lydere, ar kaip išgelbėti moteris ar pasaulį, bet, manau, tikrai galima rasti argumentų periodiniam smegenų praskalavimui, net jei tai būna iš temos “fuu, čia ne aš viena taip jaučiuosi, taip bijau, čia net Facebook COO taip buvo” ir panašiai. Koks skirtumas, koks vaistas, svarbu padeda.
***
Šitas irgi patiko: “Legendary investor Warren Buffet has stated that generously that one of the reasons for his great success was thet he was competing with only half of the population”.
knyguziurkes.com 