Author: kzL
Fonas
Kai aš gulėjau mirties patale
Vakar buvo pirmasis diskusinis Jaukaus knygų klubo susitikimas. Aptariamoji knyga William Faulkner “Kai aš gulėjau mirties patale”. Susitikimas buvo super. Ir sakyčiau su knyga gerai pataikėm, nes šiaip skaitydama nežinau, ar būčiau ištvėrusi knygą iki galo, o dabar ištvėriau, nes knygų klubui, o be to, kai tokia knyga, tai ir nuomonės įvairiausios ir yra apie ką padiskutuoti.
Kadangi knygą daugiausia skaičiau vėliais vakarais, tai, prisipažinsiu, retai būna, kad knyga migdytų, na, beveik nebūna. O šita tai tiesiog traukė į nuovargio liūną. Sunkus tekstas. Iš pat pradžių atrodo geroki kliedesiai – nieko neina suprasti, nei kas kalba, nei kas vyksta. Atsigavau, tik kai prakalbo Diuji Delė, paskui motina.Toks atsikvėpimas – bent galima suprasti, apie ką kalbama, nes vyrų minčių srautas (iš viso knygoje kalba penkiolika veikėjų) toks padrikas iki erizulio.
O istorija? Motina miršta. Vienas iš sūnų jau daro jai karstą, vos ne lentą patikrint kiša, parodyt, kad gerai nuobliuota. Pusę knygos brūžina tą lentą ir vinis kala. Kol galiausiai motina numiršta. Seniai tėvo pažadėta palaidoti tolimajame mieste. Nuvežt nėra kaip – potvynis tiltus nunešė, besikeliant per upę mulai paskęsta, karštis baisulinis, grifai virš vežimo jau ratus suka, o kvapas! Nieko nuostabaus, kad kliedesiais pilasi mintys. Ir pabaiga tokia – apvainikuoja, sudėlioja viską į vietas. Sakau, visa knyga kaip burbulo pūtimas – pūti, pūti ir neaišku, ar sprogs, ištaškydama purslais, ar pavyks išpūsti – pusė knygos ant tos kritinės ribos balansuoja. O paskui, vos ne paskutiniame puslapyje klapt ratas užsidaro, išsipildo į realybę, lyg to kliedesio niekada ir nebuvo, viskas paprasta ir aišku.
Penguin Book Cover Postcard
Communications, 1982. Cover by Carole Ingham
Atvirukas iš už kitos balos pusės
Provincijos detektyvas
Neilgai trukus po savo naujų knygų pristatymo “Tyto alba” pasiūlė perskaityti vieną iš naujai išleistų lietuvių autorių knygų – paslaptingojo (o gal tiksliau paslaptingosios?) Dano Sėlio “Provincijos detektyvą”. Ir perskaičiau šį savaitgalį – pavadinkim tai duokle smalsumui ir lietuvių autorių literatūrai.
Iš pradžių skaitydama galvojau, kad tikriausiai atsiprašysiu ir atduosiu knygą atgal, nes labai jau buvo provinciškas tas provincijos detektyvas – varčiau akis ir kitaip šnairavau į visokius kalbos, veikėjų išvaizdos ir elgesio šablonus (prašom per daug iš manęs nenorėti, kai aš ką tik po “Lazario moterų”), bet paskui skaičiau, skaičiau ir tapo per vėlu viską mesti, nes kad ir koks ten detektyvas bebūtų, vis tiek smalsu, kaip viskas baigsis.
Didžiausias šio detektyvo trūkumas, sakyčiau buvo toks ganėtinai nenatūralus veikėjų įvedimas į knygą, na, panašiai, ai, man dabar reikia Koščėjaus Nemirtingojo, tai tebūnie, štai ir atsiranda Koščėjus nemirtingasis, o dabar reikia aukso kiaušinio – tadam – aukso kiaušinis, o dabar reikia lavono – štai ir lavonas, oi, ne dar ne lavonas, dar kvėpuoja, ką daryt? ką daryt? Tai tas netikrumas labiausiai ir persekioja knygoje – netikra taip viskas kažkaip. Bet kai skaitai kaip pasaką, tai viskai nieko gal. O skaityti kaip pasaką visai įmanoma, nes knygoje yra ir ragana, ir laumė, ir beveik našlaitė, ir net tikras šeichas, už kurio, ne kas kitas, o lietuvė sėkmingai ištekėjus (bet ne našlaitė), na ir krūva seksualių didžiakrūčių blondinių, nepamirškim ir kantriai dešimt metų laukinčio visai neambicingo princo.
Didžiausias knygos pliusas – vis dėl to, nepaisant krūvos šiais netais į šalį numestų knygų, ji buvo perskaityta. Štai kaip.
Taigi skaičiau ir galvojau, kokia galėtų būti šios knygos auditorija, na, ji tikrų tikriausiai turėtų būti ne tokia priekabi, kaip nelemtoji KŽL. O labai nesikabinėjant prie žodžių, veikėjų, šablonų ir viso kito, dėl ko žiurkės akis varto, gal tų skaitytojų visai nemažai atsiras. Jei 50 pilkų atspalvių skaito, tai ko gi nepaskaičius apie pagoniškas orgijas, ane? Pirk prekę lietuvišką. Štai taip.
***
PS Ir dar viršelis geras.
Dar minus viena knyga
Žinai, šiandien nevyniosiu į vatą. Pradėjau šitos knygos klausyti dar prieš pradedant “Lazario moteris”. Klausiau, klausiau, galvojau, na, kas čia bus, pakentėsiu, dar paklausysiu, dar klausiau, o kažkuriuo metu pabaigiau “Lazario moteris” ir pagalvojau – “pezalus klausau”. Ir nusprendžiau daugiau nebeklausyt. Neturiu laiko kentėdama (ne tas dvasines kančias kartu su knygos herojum) klausyt visokių išsipildžiusių ir nelabai išsipildžiusių rašytojėlių neapsisprendėliškų per gero gyvenimo veblenimų – ar aš čia šiandien to, ar ano noriu, ar šia man miegot su ta merga, ar nemiegot, oi, permiegojau. Netyčia. Atleiskit, visai nenorėjau. Ką čia ir bepridėsi. Gal knyga ir gerai atskleidžia tą pasaulį, kurį nori atskleisti, bet kad man tas pasaulis visai neįdomus. Geriau einu paskaityt, nei apie šitą knygą čia gaišiu laiką rašydama.
Lazario moterys
O galėjo labai paprastai atsitikti taip, kad aš šios knygos būčiau neperskaičius. Aišku, aš ją pastebėjau knygyne, kaip galėčiau nepastebėti baleto bateliais apautų kojų, bet pasiėmiau knygą, paskaičiau nugarėlę, o ten apie kažkokį mokslininką, citata iš knygos irgi apie mokslą – niekaip nesupratau, prie ko čia tos balerinos kojos. Žvilgtelėjau į vertėją, oo, Sigitas Parulskis, na, tikėtina, kad bet ko nevers, o paskui tai iš šen, tai iš ten geri atsiliepimai apie knygą – gunda pagunda. Netikėkit šituo viršeliu, nors perskaičius knygą jis kaip ir turi prasmę, bet ne tokią, kad turėtų ant viršelio puikuotis, geriau jau galėjo būti, pavyzdžiui, namas. Arba laboratorijos kolba. Arba baltas chalatas. Arba perlai. O ant nugarėlės galėjo būti tiesiog parašyta – čia yra lobis, nepasigailėsi.
Iš tikro net nenoriu nieko rašyti apie „Lazario moteris“, nes ką ten jau beparašysi, kai viskas parašyta. Knygoje, aišku. Mėgavausi tekstu, šeimos saga, kurią skaitant gyvenau tokiuose pat jausmuose ir vaizdiniuose, kaip kad skaitant G.G. Marquez. Gal ne „Šimtą metų“, bet „Meilę choleros metu“ tai tikrai. Tik tai ne Pietų Amerikos, o Rusijos vaizdai, jausmai ir kvapai. Dar truputį kaip Miškino “Laiškų knygą” – gal dėl to paties vertėjo, o gal dėl to paties gerumo?
Visa istorija prasideda dar carinėje Rusijoje, o baigiaisi visai nesenais laikais. Ir nors Lazaris Lindt laike realiai gyvena tik viduriniame laiko tarpe, viskas, kas įvyko prieš jį ir po jo yra labai svarbu, susiję, persipynę. Nes iš pradžių gyveno Marusia, laimingai ištekėjusi, tačiau bevaikė, mokslininko žmona, kuri pirmą kartą pamačiusi blusomis nuėjusį perkarusį beveik dar vaiką Lazarį Lindtą, jį „įsisūnija“, o jis ją – įsimyli, ir per visą gyvenimą nieko daugiau nemyli, tik ją, kol būdamas jau senas jaunoje merginoje išvysta Marusios šešėlį, neklauskit manęs, kaip mergina atsiduria jo rankose, jis pats negalėtų pasakyti, anei papasakoti, kodėl iš laime trykštančios gražuolės ji pavirsta į pačią nelaimingiausią nuotaką, o vėliau despotę, visišką priešybę meile kvepiančiai Marusiai, kuri, galima įsivaiduoti, kaip būtų numylavusi Lazario anūkę Lidočką, deja, jau buvo mirusi, kai mergaitei tos meilės labiausiai reikėjo.
Sakiau, kad ilgėjausi kažko tookio, tokios knygos, kuri šiais metais galėtų tapti mano metų knyga. Tą karūną man knietėjo uždėti knygai jau nuo pat pirmųjų puslapių, nežinau, ar atsiras kas šiais metais nukonkuruos „Lazario moteris“. Abejoju.
Trumpas interviu su autore čia.
Knygų kosmosas Vilniaus pakrašty
Naujoji gražioji Vilniaus Universiteto biblioteka. Nors lentynos dar tuštokos, dėl to labai nepergyvenu, nes ir taip pilna visokių knygų, kurias mielai perskaityčiau. Viduje negalima fotografuoti, bet, žinokit, ten labai man patinka – daug švarios erdvės, baltų lentynų,k gražių šviestuvų.
Lean In. Women, Work and The Will to Lead
Oro uosto knyga. Pradėjau skaitinėti ir jau nebenorėjau padėti atgal. Pasirodė aktuali. Kaip gi Facebook COO, viena iš 50 Fortune išvaldintų įtakingiausių verslo moterų, Times įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuke esanti Sheryl Sandberg susitvarko su visais savo gyvenimo reikalais? Net nesakysiu frazės “kaip sekasi suderinti darbą su šeimyniniu gyvenimu”, nes kaip sako pati autorė, tai dažniausiai būna pats pirmas klausimas, kurio ji sulaukia. Ne “kaip jums pasisekė tiek daug pasiekti?”, ne “kokie bus kiti įmonės žingsniai?”, o “kaip sekasi viską suderinti?”. Klausimas, kurio niekas neklausia vyro vadovo.
Jau seniai nebuvau tiek pribraukius knygos. Sau pačiai, kad kartais kai susisuka galva, ar užgraužia visas (99,99%) moterų graužiantis kaltės jasmas, kai ką nors darai sau, o ne vaikams, vyrui ar dar kam nors, galėčiau “prasiplauti smegenis”.
Moterų gyvenimus, karjeras, kopimą karjeros laiptais apsunkina koks milijonas plius vienas dalykas, pvz.:
- jau minėtas kaltės jausmas,
- lyties stereotipai, kurie tūno ne tik vyrų, bet ir pačių moterų galvose, net tų, kurios yra padariusios įspūdingas karjeras,
- “men are promoted based on potential, while women are promoted based on past accomplishments”,
- moterys dažniausiai dirba du darbus: apmokamą darbe ir nemokamą – namie,
- “men are continually applauded for being ambitious and powerful and successful, but women who display these same traits often pay a social penalty (manau, tikrai kiekvienas skaitantis šitą postą gali rasti tikrą personažą šitam atvejui),
- “for many men, the fundamental assumption is that they can have both a successful professional life and a fulfilling personal life. For many women, the assumption is that trying to do both is difficult at best and impossible at worst. Women a surrounded by headlines and stories warning them that they cannot be committed to both their families and careers. They are told over and over again that they have to choose, because if they try to do too much, they’ll be hurried and unhappy.”
- Baimė. Baimė būti nemėgiama, baimė padaryti netinkamą sprendimą, nesėkmės baimė. “And the wholy trinity of fear: the fear of being a bad mother/wife/daughter”.
- “We consistently underestimate ourselves. Multiple studies in multiple industries show that women often judge thier own performance as worse than it actually is, while men judge thier own performance as better than it actually is.”
- “Ask a man to explain his success and he will typically credit his own innate qualities and skills. Ask a woman the same question and she will attribute her success to external factors, insisting she did well because she “worked really hard”, or “got lucky”, or “had help from others”.
- Ir baisiausia, o dieve, kitos moterys. “It’s heartbreaking to think about one women holding another back. As former secretary of state Madeleine Allbright once said, “There’s a special place in hell for women that don’t help other women.”
Perrašysiu pusę knygos. O sprendimas? Pirmas, kuris šauna į galvą – reikia gero vyro. Cha cha cha. Tokio gero, kuriam didesnis žmonos uždarbis nesukeltų panikos, kuris per pusę arba net ne per pusę dalintųsi vaikų ir namų priežiūros reikalus: “I truly believe that the single most important career decision that a woman makes is whether she will have a life partner and who that partner is.”
Antra, “avoide unnecessary sacrifice”. Verta įsiklausyti. “The right question is not “Can I do it all?” but “Can I do what’s most important for me and my family?”.
Trečia, nebijok ir nesijausk kalta, o jei vis tiek bijai, apsimesk, kad nebijai ir valdyk tą beprotišką kaltės jausmą (“guilt management”).
Ketvirta, penkta, šešta – reikia skaityti knygą. Nėra tai vadovėlis, kaip tapti lydere, ar kaip išgelbėti moteris ar pasaulį, bet, manau, tikrai galima rasti argumentų periodiniam smegenų praskalavimui, net jei tai būna iš temos “fuu, čia ne aš viena taip jaučiuosi, taip bijau, čia net Facebook COO taip buvo” ir panašiai. Koks skirtumas, koks vaistas, svarbu padeda.
***
Šitas irgi patiko: “Legendary investor Warren Buffet has stated that generously that one of the reasons for his great success was thet he was competing with only half of the population”.
Sent from NL
Kaip kartais man nesiseka
skaityti… Tikrai. Tikrai!
Pastebėjau, kad šiais metais gan daug knygų keliauja į šoną. Jaučiuosi siaubingai prieš jas (ne visas) nusikaltusi, bet nieko negaliu su savim padaryti, tiesiog kažkaip, jei knyga ‘nesiskaito’, tai reiškia, kad prasideda toks jos vengimo procesas – tada skaitau labai mažai (nes vengiu knygos), pradadu sukti ratus aplink lentynas ir… rankose jau kita knyga. Tikriausiai, jei sudėčiau pradėtas ir nebaigtas, gautųsi pora knygų…
Čia sąrašiukas:
H.Mantel “Wolf Hall” – visaip bandžiau ir audio, ir popierinę, ta knyga be konteksto yra nepaskaitoma. Čia, aišku, mano problema, kad aš to konteksto nežinau.
N.Gaiman “The Ocean at the End of the Lane” – rašiau šiai knygai skirtame poste, kodėl negalėjau pabaigti skaityti…
A.Brennert “Moloka’i” – knygos veiksmas vyksta Havajuose, tais laikais, kai raupai dar buvo nepagydoma liga. Kažkaip buvo gana nuobodu klausyti, kai palyginti neseniai skaičiau Hislop “Salą” ta pačia tema.
G.Rubin “The Happiness Project” – jei mėgstat nukeliauti į knygynų oro uostus, tai tikrai matėte šitą knygą. Kažkaip paskutinius keletą metų ji vis padedama ten, kur lenda į akis. Net negalvojau, kad čia negrožinė knyga, o iš serijos “kaip aš viską turėjau, bet kažkodėl vis tiek nebuvau laiminga, ką man daryti”? Mečiau skaityti toj vietoj, kur rašė, kad reikia susitvarkyti spintą. Kas mane pažįsta, pritars, kad aš visai laimingai gyvenu su netvarkingom spintom.
M.Clark “Two Little Girls in Blue” – apie šitą meksikietiško serialo tipo detektyvą irgi rašiau poste. Nuobodybė.
James Meek “Meilės aktas”. Net nežinau, kas man negerai su šita knyga.
Toni Morrison “Mylima”. Antras bandymas su Morrison po nevykusio “Sulos” vertimo. Kaip sunkiai ‘skaitosi’ man šita išgirtoji knyga. Man tiesiog knygos filmas nesimato galvoj, nors tu ką. Bet galvoju kol kas dar lengvia nepasiduoti. Kaip nors tikiuosi šitą iškankinti.
Stephen Kelman “Pigeon English”. Irgi su “filmu” negerai. Bet irgi žadu nenusileisti.
O tau ar teko pastaruoju metu ką nors mest į šalį?
Mano pirmoji savižudybė
Vos tik pasiėmiau knygą iš bibiotekos, o naujasis knygnešys Marius Burokas vos ne tą pačią dieną ėmė ir įdėjo į savo rekomenduojamų paskaityti sąrašą.
Kas labiausiai iš knygos įsiminė?
Atvirumas. Drąsus, nuogas, toks tikras jausmas, lyg geluonies, kaip sakant.
Šmaikštumas. Kaip P.Roth traukia per dantį žydiškumą, taip J.Pilch šiepia liuteroniškumą, puritonišką taupumą ir daiktų viršenybę prieš žmogų (čia ir iš sovietmečio, aišku, kai iš po stalo gautas daiktas būdavo dangstomas užklotais nuo dulkių ir garbingai atidengiamas prieš svečius pasipuikuoti). Kaip kitaip galima taip atvirai kalbėti ir neatrodyti apgailėtinai, jei ne su gera šmaikštumo dozė? Tarsi herojus/autorius sakytų – gerai suprantu, kas su manim dedasi, gal ir nesąmones darau, bet dedasi, neapsimetu, kad nesideda.
Nepakeliama būties lengvybė. Nepakeliama dėl vienatvės, atvirumo ir lengvybė dėl gero humoro su sugebėjimo prajuokinti skaitytoją (mane čia, kiti gal verkia, nežinau).
Dešimt pasakojimų, vienas paskui kitą pasakoja apie herojaus sėkmes ir nesėkmes. Apie vienatvę, apie norą moterų ir jų paiešką (tiek jaunystės dienom, tiek, kai jau virš penkiasdešimt), beveik virstančia į maniakišką jų persekiojimą; apie kitas moteris – mamą ir bobulę, pastarosios paveikslas toks marqueziškai žavingas (bobulė turi paslaptingą spintą ir dar jai dvasios praneša apie artėjančią kokio nors artimo ar kaimyno mirtį). Dar apie draugystę, šeimą, tai, kas dedasi už užuolaidomis aklinai uždengto lango – vieni pykstasi, kiti skandalus kelia (dėl, pavyzdžiui, nesantuokinės meilės įrodymų kišenėse, o įrodymų išmesti nevalia, nes daiktas – nosinė – gi vos ne naujas, kaip čia išmesi), treti planuoja savižudybę nr. 1. Velniai dedasi už tų užuolaidų, kaip gi kitaip.
**
PS Žiūriu, kad tuoj pasidarysiu lenkų rašytojų fanė – po to, kai įsimylėjau Mysliwski “Traktatą apie pupelių gliaudymą”, visai nieko suskaičiau Gombrowicz “Apsėstuosius” ir dar patiko Jerzy Pilch pirmoji savižudybė!Man pačiai siurprizas. Ką dar lenkų skaityti (lenkiškai, beje, nemoku)
Lover’s Dictionary
Dievaž, taip įsijaučiau į šitą knygą, kad jaučiausi, kaip kankinama didžiausių meilės kančių – buvau ir ką tik įsimylėjusi, ir jau jau jaučianti, kad šita istorija baigiasi, ir reikia atrasti jėgų ir stiprybės padėti tašką. Jaučiau visus įsimylėjelių nutylėjimus, patylėjimus, euforiją, drugelius pilve, nesusikalbėjimo tuštumą ir tylėjimo svorį. Viską, kaip knygoj parašyta. Net pačiai buvo keista, kad taip keistai mane paveikė, nors iš šios knygos visai nieko nesitikėjau ir, tiesą pasakius, žiūrėjau gan skeptiškai.
Paskaityti tikrai verta – įsimylėjeliai gal ras įkvėpimo ar atsakymą į kokį meilės klausimą, besiilgintys meilės – visų tų sunkaus susipažinimo ir pirmojo susitikimo bei netikrumo jausmo – kaip padrąsinimo, kad tikriausiai visiems taip būna ir ten pat prasideda. Galų gale knyga, iš kurios nieko nesitikėjau tapo tokia, kurią noriu turėti savo lentynoj ir kartas nuo karto paskaityti.
***
“Just be warned,” you said. “Someday you’ll ask me to gove up something I really love, and then it’s going to get ugly.”
People often say that when coupled are married for a long time, they start to look alike. I don’t believe that. But I do believe their sentences start to look alike.
Last night, I got up the courage to ask you if you regretted us.
“There are things I miss,” you said. “But if I didn’t have you, I’d miss more.”
“The key to a successful relationship isn’t just in the words, it’s in the choice of punctuation. When you’re in love with someone, a well-placed question mark can be the difference between bliss and disaster, and a deeply respected period or a cleverly inserted ellipsis can prevent all kinds of exclamations.”
“I want my own books to have their own shelves,” you said, and that’s how I knew it would be okay to live together.”
Yra ir lietuviškas vertimas. Bandysiu paskaityti.
Mijo, mano Mijo
knyguziurkes.com 