“Achilo giesmė” man pasirodė labai jausminga knyga. Joje daug švelnumo, meilės, grožio (bent jau man vaizduotėje sukosi daug gražių ištreniruotų kūnų, auksinių herojaus garbanų). Tai ir yra netikėtoji knygos pusė, juk Achilas žymus ne už gražias akis ar giesmes… Kaip tik dabar pagalvojau, kad vyras rašytojas vargu bau ar galėtų sukurti tokį kitokį (labai žmogišką) Achilo paveikslą, bet kartu, žinoma, nenoriu tuo savo pasakymu nei atbaidyti skaitytojų vyrų, anei sprausti knygą į kažkokį rėmą. Kodėl? Ne todėl, kad vyrai, herojai ar didvyriai negali būti švelnūs, jautrūs ir empatiški, labiau todėl, kad nėra priimtina tuos jausmus demonstruoti ir pripažinti. Prašau pasiginčyti, jei nesutinkate – čia va vėl klausimas iš tos pačios operos apie būtą-nebūtą “moterų literatūrą”. Žinoma, dar prieš prasidedant Trojos karui, atsiranda visokių kitaip “aklų” jausmų – užsispyrimo, garbės troškimo. Tokių jausmų apimtas Achilas Patroklui atrodo svetimas, nepažįstamas, žiaurus ir nežmoniškas (pusdieviškas).
Knyga labai vientisa – be jokių pritempimų ir nežinia iš kur atsirandančių veikėjų, o tai geras ženklas, turint omenyje, kad senovės Graikijoje gyveno ne tik žmonės, bet ir dievai, pusdieviai ir kitokie organizmai. Autorės talento dėka viskas taip natūraliai sugula į paveikslą, ne, labiau į filmą, kad skaičiau panašiai, kaip skaitydama magiškąjį realizmą – viskuo tikėjau ir neabejojau, o gal todėl, kad būtent taip ir buvo?
Daugiau apie knygą – G. recenzijoje.
knyguziurkes.com 