Achilo giesmė

song-of-achilles

“Achilo giesmė” man pasirodė labai jausminga knyga. Joje daug švelnumo, meilės, grožio (bent jau man vaizduotėje sukosi daug gražių ištreniruotų kūnų, auksinių herojaus garbanų). Tai ir yra netikėtoji knygos pusė, juk Achilas žymus ne už gražias akis ar giesmes… Kaip tik dabar pagalvojau, kad vyras rašytojas vargu bau ar galėtų sukurti tokį kitokį (labai žmogišką) Achilo paveikslą, bet kartu, žinoma, nenoriu tuo savo pasakymu nei atbaidyti skaitytojų vyrų, anei sprausti knygą į kažkokį rėmą. Kodėl? Ne todėl, kad vyrai, herojai ar didvyriai negali būti švelnūs, jautrūs ir empatiški, labiau todėl, kad nėra priimtina tuos jausmus demonstruoti ir pripažinti. Prašau pasiginčyti, jei nesutinkate – čia va vėl klausimas iš tos pačios operos apie būtą-nebūtą “moterų literatūrą”. Žinoma, dar prieš prasidedant Trojos karui, atsiranda visokių kitaip “aklų” jausmų – užsispyrimo, garbės troškimo. Tokių jausmų apimtas Achilas Patroklui atrodo svetimas, nepažįstamas, žiaurus ir nežmoniškas (pusdieviškas).

Knyga labai vientisa – be jokių pritempimų ir nežinia iš kur atsirandančių veikėjų, o tai geras ženklas, turint omenyje, kad senovės Graikijoje gyveno ne tik žmonės, bet ir dievai, pusdieviai ir kitokie organizmai. Autorės talento dėka viskas taip natūraliai sugula į paveikslą, ne, labiau į filmą, kad skaičiau panašiai, kaip skaitydama magiškąjį realizmą – viskuo tikėjau ir neabejojau, o gal todėl, kad būtent taip ir buvo?

Daugiau apie knygą – G.  recenzijoje.

 

 

Trapi pusiausvyra / A Fine Balance

a fine balancetrapi-pusiausvyra-1

“…you have to use your failures as stepping stones to success. You have to maintain a fine balance between hope and despair. In the end it’s all a question of balance.”

Neviltinga, bet gera knyga. O gal autorius žiaurus – tiek nelaimių ant kelių žmonių sudėti, net imi galvoti, ar taip gali būti? O gal kalta pati Indija? Po šitos knygos mažiausiai šimtą metų į ten nenorėsiu važiuoti. Baisu nuo visos neteisybės, nelaimių, diskriminacijų, kastų, keršto ir t.t. Net nežinau, tos “fine balance” nelabai ten yra, tik totalus disbalance arba, kaip lietuviškame vertime – trapi pusiausvyra. Labai trapi.

Jaučiuosi kaip princesė ant žirnio – taip norisi geros pabaigos, bent jau viltingos, bet nėra čia tokios. Net prasmingos sakyčiau nėra, tiesiog uždaras ratas iš kurio nelaimėliams nėra jokių šansų išsiveržti. Uždaras ratas – kur pradėjai, ten ir baigsi, dar džiaukis, kad ne blogiau. Bet gal tokia ir yra indiškos knygos idėja? Geresnis gyvenimas tik kitam gyvenime?

Knyga tokia kaip lėtai tekanti upė – daug daug indiškos kasdienybės – diena iš dienos, puslapis po puslapio, sakyčiau pats geriausias vadovėlis apie neturtingo indo gyvenimą. Apie tai, kaip vargšais ir nesvietišku jų skaičiumi manipuliuojama, kaip vakarų pasauliui, mus įskaitant, vaidinama “didžiausia pasaulio demokratija”. Knyga man tarsi “Shantaram” papildymas, tik ne vakariečio, o pačio indo akimis, ir, aišku, “Shantaram” toks trileris, o čia – “Brisiaus galas”.

Draudžiama skaityti visiems, kas romantiškai į Indiją žiūri pro rožinius akinius ir nenori jų nusiimti. Visiems kitiems – must read.

Slumdog millionaire – įžanga prieš skaitant, jei dar nematei.

 

Galybė ir garbė

galybe ir garbe

Knyga minima kaip viena geriausių XX a. knygų. Labai priminė William Faulkner, ne pagal tai, kaip pastaroji “nuplaukus” į minčių srautą, bet labiau pagal bendrą nuotaiką, kažkokią neviltį – nebuvo labai paprasta skaityti. Pačioj pradžioje, net nelabai kabino, atrodo, skaitai skaitai, o apie ką tai nesupranti (kaip ir su WF), kiek taip gali vakare pavargusią galvą kankinti.  Be to, reikia žinoti kontekstą, net neįsivaizdavau tokios istorinės situacijos, kad apie 1930 m. vienoje Meksikos valstijų buvo uždraustas katalikų tikėjimas, kunigai papraščiausiai iššaudyti arba apvesdinti.

Ir štai vienas kunigas vis dar slapstosi, bėga nuo persekiotojų, kurie visada lipa jam ant kulnų ir jau tuoj tuoj pagaus ir nušaus, net paraku dvokia. Labai jau žmogiškai nuodėmingas tas kunigas, jei “tėvu” nevadintų, gal net nesugalvotum. Jo paveikslas, jo “išpažintis” sau ir yra knygos centras. Ar jis šventas bažnyčios tarnas, ar girtuoklis sugyvenęs vaiką? Kiek toli nuo vieno iki antro, koks atstumas nuo kunigiškos galybės ir garbės, kai tikintieji bučiuoja tavo ranką, iki visiško nuopolio, kai tenka atimti kaulą iš merdinčio šuns? O kaip toli nuo žemiausio iki atgal? Šitas virsmas ir buvo įspūdingiausia knygos vieta. Labai įtaigi, tikra ir prikaustanti. Juk būna, puolam melsti ir būti žemesni už žolę nelaimėje, ir visus savo pažadus pamirštame, kai juodasis laikotarpis praeina?

Graham greene

1965 m. Graham Greene susitikus su  popiežium Paulium VI, šis pasakė: “Mr. Greene, some aspects of your books are certain to offend some Catholics, but you should pay no attention to that.” So true.

Šią knygą gavom kaip dovaną iš leidyklos “Sofoklis”. Manau, kad vienai knygų skaitytojai turėtų labai patikti. Tai jai ir padovanosim. Ievai.

HHhH

hhhh-1

Labai keista knyga. Beveik dokumentinė. Net labiau dokumentinė nei grožinė. Su nuolatiniu autoriaus įsiterpimu, kaip būtų galima parašyti, kad žmogus pasakė tą ar aną, pagalvojo vienaip ar kitaip, nors iš tikro tai niekas juk nežino, jei pačio žmogaus nebuvo užrašyta. Toks kuo tiksliau norinčio viską atvaizduoti autoriaus bandymas parašyti istorinį romaną.

Knygoje asakojama apie 1942 m., kai du Čekoslovakijos didvyriai Jan Kubiš ir Jozef Gabčik nužudė vieną iš Hitlerio siaubūnų “šviesiaplaukį žvėrį” Reinhardt Heydrich. Labai dokumentiškai – kas buvo iki tol, kas buvo po to – baisu net pagalvoti, kad karo pabaiga dar buvo labai toli.

Knygą man buvo sunku skaityti, nes tai nėra mano mėgstamas žanras, bet skaičiau su pagarba iki galo. Kaip kad autorius sako, kad parašė ją iš pagarbos drąsiesiems Jan ir Jozef, lyg primindamas, kad tai, ką jie padarė yra prasminga, yra nepamiršta.

Jan Kubiš ir Jozef Gačik
Jan Kubiš ir Jozef Gabčik

Knyga tikrai patiks istorijos mėgėjams.

Ratas

ratas

Ką gi, perskaitytas “Ratas”. Pagrindinis skaitymo tikslas buvo įvertinti, ar tikrai knyga yra pavojinga paaugliams. Gal dėl to ir skaičiau iki galo, vis ieškojau to pavojaus. Na gerai, yra truputėlis sekso. Galvojau, kad jei paaugliams negalima skaityti, tai tikriausiai veikėjai iš lovos neišlipa, bet tų sekso scenų gal pora ir jos tikrai neakcentuojamos, tiesiog egzistuoja ir tiek. Nei kas baisaus, nei kas netikroviško.

Dėl savižudybių. Palaukit, gerbiamieji, knygą reikia skaityti. Juk ten ne savižudybės, ten žmogžudystės. Yra skirtumas, ar ne? Tai paaugliams detektyvų gal negalima skaityti, nes ten dar baisesnių istorijų galima rasti.

Dėl pačios knygos. Aišku, ne mano knyga. Tikrų tikriausia paauglių knyga. Tęsinių tikrai neskaitysiu. Bet, galvoju, jei būčiau skaičius kokių dvylikos-trylikos tai su pasičepsėjimu tikriausiai. Visa ta magija, draugystės, mokyklos populiarieji ir atstumtieji, patyčių problema, socialinės problemos (labai švediškos, kažkaip neteko girdėti, kad Lietuvoje paaugliai kokiam socialiniam būste savarankiškai gyventų) būtų fantastiškai susiskaičiusi.

Kai mirtis nusišalina

kai mirtis

Prisipažinsiu, man visi “amžinojo gyvenimo” eliksyrų ieškojimai yra nesuprantami. Nes, kad ir kaip baisu (dabar), man atrodo, kad kažkada aš norėsiu iš čia išeiti. Nes, nepaisant to, kad galbūt kada nors bus keičiami ne tik sudilę sąnariai, bet ir susiraukšlėjęs veidas ar nesusiraukšlėjusios smegenys, man atrodo, kad aš nenorėsiu būti pusiau kiborginė apgailėtinos egzistencijos močiutė patemptu veidu ir pripūstom lūpom (nors čia toli gražu ne baisiausias variantas).

Visi tie svaičiotojai neskaitė Jose Saramago. Mirties nebuvimas gali būti toks pat baisus kaip toks jos buvimas, kaip yra dabar. Tiesiog gal būt per mažai susimąstome apie mirties nebuvimo galimybes ir pasekmes. Pabūk su Jose, pamatysi, jis puikiu, sarkastišku žodžiu tau papasakos. Nebeliks ką pridurti ir nebekils noro mirčiai kaišiot pagalio į ratus. Nebent tada, kai ši per daug įsismagina ir nepaisydama mūsų įsivaizduojamos eilės pasiima ne tuos, kuriems laikas. Bet ar mums žinot? Nebent Jose.

Kai aš gulėjau mirties patale

faulk

Vakar buvo pirmasis diskusinis Jaukaus knygų klubo susitikimas. Aptariamoji knyga William Faulkner “Kai aš gulėjau mirties patale”. Susitikimas buvo super. Ir sakyčiau su knyga gerai pataikėm, nes šiaip skaitydama nežinau, ar būčiau ištvėrusi knygą iki galo, o dabar ištvėriau, nes knygų klubui, o be to, kai tokia knyga, tai ir nuomonės įvairiausios ir yra apie ką padiskutuoti.

Kadangi knygą daugiausia skaičiau vėliais vakarais, tai, prisipažinsiu, retai būna, kad knyga migdytų, na, beveik nebūna. O šita tai tiesiog traukė į nuovargio liūną. Sunkus tekstas. Iš pat pradžių atrodo geroki kliedesiai – nieko neina suprasti, nei kas kalba, nei kas vyksta. Atsigavau, tik kai prakalbo Diuji Delė, paskui motina.Toks atsikvėpimas – bent galima suprasti, apie ką kalbama, nes vyrų minčių srautas (iš viso knygoje kalba penkiolika veikėjų) toks padrikas iki erizulio.

O istorija? Motina miršta. Vienas iš sūnų jau daro jai karstą, vos ne lentą patikrint kiša, parodyt, kad gerai nuobliuota. Pusę knygos brūžina tą lentą ir vinis kala. Kol galiausiai motina numiršta. Seniai tėvo pažadėta palaidoti tolimajame mieste. Nuvežt nėra kaip – potvynis tiltus nunešė, besikeliant per upę mulai paskęsta, karštis baisulinis, grifai virš vežimo jau ratus suka, o kvapas! Nieko nuostabaus, kad kliedesiais pilasi mintys. Ir pabaiga tokia – apvainikuoja, sudėlioja viską į vietas. Sakau, visa knyga kaip burbulo pūtimas – pūti, pūti ir neaišku, ar sprogs, ištaškydama purslais, ar pavyks išpūsti – pusė knygos ant tos kritinės ribos balansuoja. O paskui, vos ne paskutiniame puslapyje klapt ratas užsidaro, išsipildo į realybę, lyg to kliedesio niekada ir nebuvo, viskas paprasta ir aišku.