Americanah

“Why did people ask “What is it about?” as if a novel had to be about only one thing”
Chimamanda Ngozi Adichie, Americanah

americanah

Aprašyti man labai patikusias knygas yra labai sunkus darbas, nes daugiausia, ką noriu parašyti yra:”Labai labai patiko, imkit ir skaitykit”. Kai knyga nepatinka, tai dažnai labai aišku, kodėl, o kai labai patinka, tai ir tas patinka, ir anas, ir kad viską aprašyti, reikia daug laiko, kurio šiltais vasaros vakarais visai nesinori leisti prie kompiuterio.

Truputį juokinga, kad skaityti Adichie yra senas KŽG vis kitų ir kitų metų planas, kurį aš sugalvojau už ją įvykdyti, tad dabar, kai kada virtualiai susitinkam, aš vis zyziu, kad duotų man dar kokią štai tokią rekomendaciją, kuri išvirstų į pusės metų geriausią perskaitytą knygą, o gal ir dar geriau (čia tiesiogiai adresuoju leidykloms, kad kuo greičiau užsiimtų visais žemiškais darbais, kurie suteiks nežemišką pasitenkinimo jausmą skaitytojams).

Jei pavyks labai labai trumpai, kas ten man taip patiko. Vis galvoju, kad tikriausiai labai susitapatinau su pagrindine veikėja Ifemelu (Adichie knygose susipažinau su krūva gražių afrikietiškų vardų – Ifemelu reikia skaityti Ifemeliu, minkštai). Kažkaip labai jau natūraliai ėjau tuo keliu, kuriuo ji ėjo, jos pasirinkimai man atrodė labai organiški, tikri ir žmogiški, nebuvo jokio nenatūralaus situacijos ar jausmo laužimo, ar režisavimo, atrodė, jei ten būčiau aš ir man taip būtų, aš taip galvočiau.

Knygoje daug pamąstymų apie rasę, kaip rasė traktuojama viename ar kitame žemyne, nesijuok, bet su kokiomis problemomis susiduria juodaodės bandydamos tiesinti savo neklusnius afro plaukus, kas atsitinka, jei būdama už Atlanto tų plaukų nesitiesini, netgi judėjimą už natūralius plaukus. Knygoje daug kalbama apie emigraciją, pritapimą, susitaikymą, žinoma, apie meilę, apie gražius lygiaverčius santykius, šioje knygoje perskaičiau gražiausią, kokį esu girdėjusi mamos įspėjimą jaunai porai “neprisidirbti”. Ir dar milijoną visokių dalykų, gražių įžvalgų ir tt

Išduosiu, po 13 m. praliestų Amerikoje, Ifemelu nusprendžia grįžti namo, į Nigeriją. Prieš kelionę ji užsuka susipinti savo crazy afrikietiškų plaukų – jei įsivaizduojate tuos daugybę mažų kaselių, įtariate, kiek laiko užima visas šitas procesas – pakankamai, kad galėtume išklausyti vieną gyvenimo istoriją. Kas galite, skaitykite kuo greičiau originalą, kas ne- svajokite apie gerą vertimą.

***

Bnadžiau surasti tą gražią citatą, deja. Čia keletas kitų-

“The only reason you say that race was not an issue is because you wish it was not. We all wish it was not. But it’s a lie. I came from a country where race was not an issue; I did not think of myself as black and I only became black when I came to America. When you are black in America and you fall in love with a white person, race doesn’t matter when you’re alone together because it’s just you and your love. But the minute you step outside, race matters. But we don’t talk about it. We don’t even tell our white partners the small things that piss us off and the things we wish they understood better, because we’re worried they will say we’re overreacting, or we’re being too sensitive. And we don’t want them to say, Look how far we’ve come, just forty years ago it would have been illegal for us to even be a couple blah blah blah, because you know what we’re thinking when they say that? We’re thinking why the fuck should it ever have been illegal anyway? But we don’t say any of this stuff. We let it pile up inside our heads and when we come to nice liberal dinners like this, we say that race doesn’t matter because that’s what we’re supposed to say, to keep our nice liberal friends comfortable. It’s true. I speak from experience.”

“They <Americans> “Idon’t know.” They said, instead, “I’m not sure,” which did not give any information but still suggested the possibility of knowledge.”

“In America, racism exists but racists are all gone. Racists belong to the past. Racists are the thin-lipped mean white people in the movies about the civil rights era. Here’s the thing: the manifestation of racism has changed but the language has not. So if you haven’t lynched somebody then you can’t be called a racist. If you’re not a bloodsucking monster, then you can’t be called a racist. Somebody has to be able to say that racists are not monsters.”

“You could have just said Ngozi is your tribal name and Ifemelu is your jungle name and throw in one more as your spiritual name. They’ll believe all kinds of shit about Africa.”

“He had first been excited by Facebook, ghosts of old friends suddenly morphing to life with wives and husbands and children, and photos trailed by comments. But he began to be appalled by the air of unreality, the careful manipulation of images to create a parallel life, pictures that people had taken with Facebook in mind, placing in the background the things of which they were proud.”

 

Brėmeno miesto muzikantai

bremeno

Brėmeno miesto muzikantai yra viena mėgstamiausių mano pasakų. Net tarybinis filmukas (šiems šiaip jau nejaučiu jokio ilgesio ir nedejuoju, kokie filmukai buvo “mūsų” laikais) man patiko. O čia štai jums nauja leidyklos “Nieko rimto” eiliuota muzikantų istorija. Labai smagu skaityti su vaikais, dar smagiau būtų išmokti mintinai, vienintelis dalykas, kuris pasirodė keistas, kad istorija baigiasi visai kiaip nei tradicinėje pasakoje. Tiesiog nutrūksta, toks jausmas, kad eilės autoriui ėmė ir išsisėmė, o gal dailininkui dažai išsibaigė? O gal tiesiog bus istorijos pratęsimas? Bet kokiu atveju, Kęstučio Kasparaičio paveiksliukuose yra daugybė skaitymo visiems.

Elmeris

Kol skaitau/klausau savo šių metų knygą (žinoma, tikiuosi bus dar geresnių, nes dar tik metų vidurys), lygiagrečiai vakarais draugauju su mažiausiai dviem vaikiškom knygelėm – su vyresnėle antrą kartą skaitome T.Parvela “Elę ir draugus”,

ele-ir-draugai-

su mažėliu dažniausiai tris iš eilės “pačias paskutines” Mažosios princesės istorijas arba labai gražią knygą su labai gražia istorija apie drambliuką Elmerį.

O buvo taip, kad gyveno daug visokių dramblių – ir storų, ir plonų, aukštų ir žemų, bet visi jie buvo pilki, išskyrus Elmerį, spalvotą dramblį. Ar smagu būti kitokiam? O gal smagiau būt tokiam, kaip visi? Labai paprastais žodžiais, bet su gilia mintim ir labai gražiom iliustracijom,  atgaiva sielai po visiškai pankiško pono Gumbo 🙂

drambliai
Visokie kasdieniai drambliai
dramb
Kitoks, šventinis dramblys Elmeris

Tu bjaurus, pone Gumbai!

ponas gumbas

Knygutę gavau dovanų iš Baltų lankų. Perskaitėm su šešiamete per keletą vakarų. Pagyrų knygai puslapiuose galite pamatyti tokias citatas iš recenzijų:

Keista, trenkta ir nepakartojama.” Primary Times

Visiškai nučiuožusi knyga – džiaugsitės kiekvienu sakiniu.” TBK Magazine

Taigi, taip, taip, tai yra visiškai trenkta ir nučiuožusi knyga. Garbės žodis. Tokia pasaka – nepasaka. Stebuklų ir neįmanomų dalykų daugiau nei pasakoj. O dar pilna chaoso ir nukrypimų nuo temos, tikrai. Žodžiu, skaitėm ir visą laiką galvojau, kuo čia viskas baigsis. O bet tačiau, kam rūpi mano nuomonė? Šešiametei viskas buvo super įdomu ir faina, nekantraudama laukė knygos pabaigos, kai galės perskaičiusi neštis ir skaityti savo klasėj. Dar ant viršelio pamatė, kad čia yra pirmoji knyga ir jau yra antrosios knygos viršelis, tai knygyne turėjau ieškoti antrosios knygos, kuri, deja, dar neišleista, bet jau-jau, sakė, kad už poros savaičių turėtų būti. Dar viena knyga iš serijos – tegul fantazija liejasi laisvai. Nepaskęskit!

Burial Rites / Paskutinės apeigos

burial-rites-978144723316901

Knygos iš visokių shortlist traukia akį. Ypač iš Baileys Women‘s Prize for Fiction, kuris toks labiau paskaitomas, nei Bookeris. Iš 2014 m. Trumpojo jau perskaičiau Donna Tartt „The Goldfinch“, dabar klausau Chimamanda Ngozi Adichie „Americanah“ ir visai neseniai baigiau Hannah Kent „Burial Rites“. Pastarąją pasirinkau skaityti, nes veiksmas vyksta Islandijoje, saloje, kur gamta yra vienas iš pasaulio stebuklų. Tikrai. Nors pats knygos aprašymas – jauna moteris laukia savo egzekucijos – nelabai, tiesą sakant, ir traukė.

Knygos autorė Hannah Kent yra australė, kuri ieškodama sniego ir egzotikos išvažiavo mokytis į Ispandiją. Tiek sniego, tiek egzotikos gavo su kaupu. Dar daug islandiškos tamsos ir vienatvės. Bet tokios patirtys yra nepamainomos – arba žlugndačios arba įkvepainčios, kaip greičiausiai ir atsitiko Hannah‘ai, sužinojusiai, kad netoli miestelio ant kalvos buvo įvykdyta egzekucija Agnes Magnusdottir. Paskutinioji Islandijoje ekzekucija. Vėliau, jau grįžus į Australiją ir besikankindama su savo moksliniais darbais, rašytoja ėmėsi šios temos ir tyrimų metu pastebėjusi, kad Agnes visuose istoriniuose dokumentuose yra minima kaip kokia nevaldoma ragana, nusprendė savo kurinyje parodyti žmogiškąją moters pusę, įsivaizduoti ir perpasakoti jos istoriją.

burial home
Čia ne islandiškos kalvelės – senoviniai velėnos namukai

Ir rašytojai pavyko. Agnes paveikslas iš ties šviesus. Visas raganiškumas remiasi i jos palyginti didelį to meto išsilavinimą, kuris nepaisant jos socialinės padėties dažniausiai neleidžia jai nuleisti akių ir patylėti, kai to iš jos tikimasi. Iš jos, kaip iš moters, žinoma, ne kaip iš žmogaus. To meto socialinė santvarka labai paprasta – arba tu turi iš velėnos suręstus namus, kuriuose gali žiemoti, arba ne, jei neturi, tai ir nesirenki – tave renkasi – už tarnaitę, už meilužę. Būti išvarytam į islandišką žiemą yra tolygu mirčiai, nes čia pat už namo durų mirtinai sušalsi, net eiti toli nereikės.

Toks ir yra pagrindinis knygos kontrastas – tamsi ilga žiema, tamsi neaiški istorija, kuri atvedė moterį į nepavydėtiną situaciją, ir šviesi, protinga Agnes su nepavydėtina istorija. Autorė pamažu veda per paskutinius Agnes likusius metus, kai ji yra apgyvendinama ūkininko šeimoje, kol sulauks teismo sprendimo patvirtinimo. Kaip reaguoja namiškiai, elgiasi kaimynai, kokia atsiskleidžia Agnes – egzotiškoje australiškoje knygoje apie Islandiją.

hannah kent

PS Goodreads knyga įvertinta 4. Aš, kaip labai griežta vertintoja tiek neduočiau. Nors kuo daugiau galvoju apie knygą, tuo labiau link to ketverto artėju.

The Namesake / Bendravardis

namesake

Kai Lahiri pradėjo eiti į  darželį Kingstone, Rhode Islande, mokytojai nusprendė ją vadinti “pet name” – naminiu vardu – Jhumpa, nes tokį vardą visiems buvo lengviau ištarti. Pagal indų tradiciją, kiekvienas vaikas gauna naminį “pet” vardą, kuriuo jį šaukia namiškiai ir oficialų “good” vardą, kuriuo šaukiamas visame už namų slenksčio esančiame pasaulyje, o pirmą kartą –  mokykloje.

Kaip prasidėjo autorės vardo istorija, prasideda ir Gogolio, pagrindinio knygos herojaus gyvenimas. Gogolio tėvai emigrantai iš Indijos (juos vienas kitam išrinko jų tėvai), gimus sūnui, tikrojo “good name” vardo suteikimo garbę duoda berniuko močiutei, kuri išrinktą vardą išsiunčia niekada adresato nepasiekusiu laišku, o pati pasimiršta, taip ir lieka berniukas keistu “pet” vardu Gogol (čia, žinoma, dar viena vardo istorija), negavęs tikrojo oficialaus vardo.

Šiuos metus tikriausiai galėčiau skelbti emigrantų metais – kas antra knyga apie emigrantus. Kiekvieno istorija skirtinga, o kartu labai vienoda, ypač pirmajai kartai – ilgesys, nuostalgija, nepritapimas, kultūriniai skirtumai, noras išlaikyti vaikus toje pačioje tradicijoje, kaip ir jie patys. Taip tėvai gyvena nepažindami savo vaikų, vaikai gyvena dvigubą gyvenimą nenorėdami skaudinti savo tėvų. Visi sukasi tokiam rate ir nežinia, ar yra išeitis. Gal išeitis būtų asimiliacija, bet eiti prie savo pasaulio suvokimą ar kardinaliai jį pakeisti nėra lengviausia užduotis. Gal tiksliau, tai nėra vienos kartos užduotis.

Labai rekomenduoju šitą knygą. 4/5 (oi, sese, nesakyk tik – “labai rekimenduoji ir tik 4?”)

namesake auth

***

Filmas yra, bet blogo skaitytoja nerekomenduoja, greičiausiai viskas supaprastinta ir iki knygos netempia. O aš, kai tik pasieksiu savo lentyną, skaitysiu”Interpreter of Maladies”.

 

Viena Indijoje

viena

Kažkaip pastaruoju metu daug visokių knygų, susijusių su Indija, aplinkui mane: R.Mistry “A Fine Balance”, ką tik perskaityta ir dar neaprašyta Jhumpa Lahiri “The Namesake” ir dabar nauja Vaivos Rykštaitės knyga “Viena Indijoje” (o iš karto po jos dar filmas “The Best Exotic Marigold Hotel”). Gal į Indiją teks važiuoti, kad jau taip?

Pirmiausia – viršelis. Ar gali būti labiau indiškas? Iš pirmo žvilgnio net neatrodo lietuviškas, o tikras Bolivudo filmų posteris, ar ne?

Antriausia – pasiėmiau į kelionę ir kelionėje perskaičiau – buvo smalsu, smagu, įdomu ir nenuobodu. Net lėktuvinius filmus nurungė, nerėjosi mušt iki pabaigos. Tekstas sklandus, skaityti lengva, bet svarbiausia, žinoma, – nenuobodu. Apie Indiją gi prisiklausę-prisigirdėję begalybę, kažkaip retai kada tenka išgisti kokių komentarų, kurie būtų, na, maždaug, per vidurį, dažniausiai būna arba-arba. O čia mergina iškeliavo viena – drąsuolė, aš greičiausiai viena nevažiuočiau, nebent į tą Indiją, kur su kondicionierium ir švaria patalyne.

Kas labiausiai man knygoje patiko? Nuoširdumas. Autorė savęs nevaizduoja nei kaip Indijos ekspertės, nei kaip didelės žinovės – tiesiog crazy smalsi mergina, kuri kartais, atrodo, kiša nosį, kur reikia ir kur nereikia (apie “kur nereikia” pagalvos visos mamos), bet kaip visi ištroškę nuotykių žino, kad kondicionuojamoje Indijoje nuotykių visam gyvenimui greičiausiai nepatirsi ir senatvėj anūkams nepapasakosi.

Taigi visiems, kurie ruošiasi patys savarankiškai keliauti po Indiją ir visiems, kurie geriausiu atveju į Indiją keliaus ant skraidančios savo namų sofos, tradiciškai – spalvota, kvapni, jogiška, stebuklinga, įkvepianti ir nuvilianti, pilna nušvitusių ir apsimetusių nušvitusiais, saldi ir visokia kitokia Indija Vaivos Rykštaitės knygoje. Jimmy Jimmy Acha Acha (čia iš tokio vaikytėje žiūrėto indiško filmo priedainio, atrodo “Vandenynas” vadinosi).

Keturios kovo dienos

Grondahl_4kovodienos_72max

Tai yra lėta skandinaviška knyga. Kaip kitaip būtų su keturiomis dienomis beveik 400 puslapių. Bet į keturias dienas laisvai gali sutilpti trijų kartų moterų gyvenimas. Močiutės, jos dukters ir anūkės. Šiosios sūnui tebūnie ketvirtoji diena. Jei paklaustum, apie ką trumpai knyga, šį kartą, net keista, galbūt net pavyktų atsakyti, pasakyčiau – apie nemeilę. Tąją ne tarp moters ir vyro, bet kitą. Nemeilę tarp šeimos narių, artimųjų. Tokia nemeilė, kai vaikas ieško mamos glėbio ir tiesiog buvimo su šeima, o gauna? Nieko negauna. Internatą ar gyvenimą pas tokį pat abejingą tėvą. Atstumto vaiko vaikui ne ką geriau. Juk visada atsiranda svarbesnių reikalų, ar ne? Čia jau fantazijos reikalas, kaip pasiteisinti, o kartais ir pasiteisinti nereikia. Gali apsimesti, kad klausimo neišgirdai ir tiek.

Egoistiška ta nemeilė knygoje, bet autorius nieko nekaltina – kaltininkus teks pačiam skaitytojui susirasti lėtai keliaujant per gyvenimo puslapius ir galvojant, ar yra išeitis iš šito užburto rato. Tuo labiau, kai vaikas, kuriam skyrėm ketvirtą kovo dieną yra visai pasimetęs paauglys, balansuojantis ant ribos, kai tuoj tuoj ir nugarmės į kriminalinę duobę. Ir kuris bus dėl to kaltas? Ir ko reikia, kad visi po tą lėtą rūką slampinėjantys atsitokėtų? Kai tau beveik penkiasdešimt, ar laikas imtis pokyčių, ar jau viskas, gražiausios gyvenimo dienos praeityje?Didžiosios meilės irgi? Labai daug pasirinkimų knygoje, daug vietos ir laiko pamąstymui, ar pasirinkimai buvo teisingi. Teisuolio, žinoma, šitoje knygoje nėra.

Po tokias kopas vaikšto ir knygos herojai
Po tokias kopas vaikšto ir knygos herojai

***

Apie jausmą:

Ingrida pabando prisiminti tą fizinį vienatvės pojūtį, kai nebeleidi tėvams prisiglausti, bet prie tavęs dar nesiglaudžia niekas kitas.

Z. Romanas apie Zeldą Ficdžerald

z-romanas-apie-zelda-ficdzerald

Viena iš knygų, kurias tikriausiai reikia skaityti susipažinus su kontekstu (aš skaičiau nesusipažinus). Arba gal toji, kur dar skaitydamas skaitytojas pradeda landžioti į internetą ir ieškoti nuotraukų ar šiaip faktų.

Zelda Ficdžerald buvo labai kontraversiška asmenybė ir iki šių dienų apie tai kyla daugybė ginčų – kokia ji buvo, kuo sirgo, ir kas ten iš tikrųjų atsitiko su ja ir Skotu Ficdžeraldu – kuris kurio gyvenimą suėdė. Sužinojus aukščiau minėtą kontekstą, romanas tarsi turėtų Zeldą reabilituoti, gal labiau parodyti kaip laikotarpio ir aplinkos įkaitę – penkiasdešimt metų vėliau, ir madam nebūtų nei šizofrenikė, nei isterikė, na, gal kažkas panašaus į Britney Spears ar kokią Lindsay Lohan – vakarėliai, įžymybės, nuopoliai, kreizėjimai, atsitiesimai, vėl nuopoliai. Labai gaila, jei autorė norėjo sudaryti kitokį įspūdį, bet man jis labiausiai linko prie žurnalo apie žmones stilių (nelabai galiu įvertinti, kiek stiliaus suvalgė vertimas). Kas gal visai nieko – įsimeti tokią knygą į atostogų lagaminą ir pirmyn su lengvu pasiskaitymu (dabar prisimenu visas per sudėtingas neatostoginio tipo knygas, kurios taip ir liko neperskaitytos prie kokios nors šiltos jūros).

Sakyčiau, kad įdomiausia knygos tema – Zeldos kūrybiškumas – ji pati rašė, tapė ir labai neblogai šoko – knygoje nebuvo pakankamai atspindėtas. Knygos pabaigoje Zelda guodžiasi, kaip ji padėdavo Skotui vystyti jo romanų siužetus, kurti charakerius – tačiau pačiome pasakojime visas kūrybinis procesas nuskendęs vakarėlių ir šampano jūroje – kūryba yra kažkur už uždarų durų, o ten žinoma užsidaręs Skotas, ne Zelda. Zelda savo kambarį gauna tik psichiartinėje ligoninėje (Virginija tikriausiai užsidengtų akis ranka).

Taigi, jei po Didžiojo Getsbio filmo ir knygos susidomėjote laikmečiu ar Ficdžeraldu, ši knyga yra visai nebloga mozaikos dalelytė, tačiau skaitant ją kaip atskirą kūrinį, Zeldoje rizikuosite pamatyti moterį neatskleistais talentais, kuri pati lyg ir neturėtų kažko per daug kaltinti, kad jie taip ir liko neišsiskleidę.

z

 

Milžinas mažylis

milzinas-mazylis_z1

Gyveno kartą Lietuvoj milžinai. Ir apie tuos milžinus kiekvieną vakarą mama ir tėtis skaitė savo vaikams. Su įdomumu skaitė, nes daug ko patys nebuvo girdėję, o dar daugiau iš viso pamiršę, kaip kad būna kartais, kai užaugi. Taigi, kiekvieną vakarą vis ką nors prisimindavo arba sužinodavo. Atsimenat, apie ežerus, kurie atplaukdavo, kaip didelis urzgiantis šnabždantis ir kitokius garsus leidžiantis debesis, o ištarus jo vardą, pliumptelėdavo žemyn, nesvarbu ant ko, kas tuo metu apačioj pasitaikydavo – kaimas, pakalnė ar pamiškė kokia; apiešaltinius, iš kurių kūdikiai išplaukdavo – brr, kaip šalta – o išgriebti jų ateidavo kaimo bobulė.

Kad kitą kartą prisimintumėt, kur vakar vakare  kartu su milžinais buvote, yra žemėlapis, kokią gražia vasaros dieną galima imti ir nuvažiuoti milžino minėtų vietų aplankyti. Štai jums ir vasaros planas!

Kadangi vakarais mama su tėčiu skaitė pakaitom, vieną dieną mama paklausė tėčio, ar ir jam taip sunku tą gražia, bet tokia jau sudėtinga lietuvių kalba parašytą knygą skaityti, garbės žodis, jausmas, kad liežuvį nusilauši. “Tikrai taip,”- atsakė tėtis. Tad būsimieji skaitytojai, nusiteikit, kad liežuviui teks pavargti. Bet juk verta. Ir dėl milžinų, ir dėl istorijų, ir dėl gražios sudėtingos lietuvių kalbos.

 

Wonder

wonder cover

Kai pradėjau klausyti šitos knygos (savaime suprantama, mašinoje) tai verkiau, o paskui juokiausi. Taip gražiai knygos autorė duoda toną savo knygai – lyg ir liūdna, labai liūdna, ką skaitai, bet verkt ne tai, kad negalima, tiesiog nėr kada – reikia gyventi. Gyventi plačiai atmerktom akim, kad matytum ne tik tai, kas matoma.

Apie knygų kategorizavimą aš šį kartą iš viso nekalbėsiu, nes šioji tikriausiai net ne young adult, o vaikų knyga – visai nesvarbu. Iš tikro jinai yra nuostabi. Na, negaliu sakyti, kad  pakeitė gyvenimą, ar kažką panašaus, gal labiau nurodė kryptį, atvėrė akis, o gal parodė, kaip žiūrėti.

Šeimoje gimsta berniukas deformuotu veidu ir tai yra vienintelis jo kitoniškumas nuo kitų žmonių. Dėl to jam yra begalo sunku, nes žmonės mato tik tą vienintelį jo kitoniškumą ir nieko daugiau. Visiškai nemato, kas yra už to veido ir koks Augustas yra. Augustas mokosi namuose, bet ne dėl to, kad šitaip slėptusi nuo nepageidaujamo dėmesio, o dėl nuolatinių operacijų, kuriomis bandoma atitaisyti gamtos klaidas. Bet štai laikas keliauti į penktą klasę ir Augusto mama pasiūlo berniukui eiti į tikrą mokyklą. Po įvairiausių taip ir ne, į mokyklą vis dėlto susiruošiama ir prasideda sunkiausi ir nuostabiausi berniuko metai.

Tuos Augusto gyvenimo metus autorė atskleidžia kalbėdama jo paties, jo sesers, jo klasiokų lūpomis. Sunku ne tik berniukui, bet ir jo artimiesiems, jo draugams. Vis dėlto svarbiausia knygoje yra meilė ir draugystė, nes būtent meilė, draugystė ir gerumas (kindness) ledžia išvysti daugiau ir giliau, meilė ir draugystė yra stebuklingas filtras, kuris tiesiog įgalina matyti kitaip. Atsimenu, kaip mūsų literatūros mokytoja pasakojo, kaip pagavo save gailint moters, kuri sunkiai ėjo gatve ligos išsukinėtomis kojomis. Bet gal moteris laiminga, kad apskritai eina? Gal prieš mėnesį ji gulėjo prikaustyta prie lovos ir neapsiėjo be kitų pagalbos? Taip ir knyga padės (tikiu) kiekvienam skaitytojui pamatyti, o su laiku gal ir pasielgti kitaip.

Įvedus į paiešką autorės pavardę, išmeta nuotrauką, kurioje autorė yra su mergaite. Neieškokite tos nuotraukos dabar, padarykite tai, kai perskaitysite knygą, pamatysit – įvyko stebuklas.

***

wonder auth

Keletas faktų apie knygą:

Apie įkvėpimą

What inspired you to write Wonder?
About five years ago I took my son’s for ice cream, and while my older son went inside to buy us our milk shakes, my younger son and I waited on the bench outside. My younger son was only about 3 years old at the time, and he was in his stroller facing me while I sat on the bench. At a certain point I realized that sitting right next to me was a little girl with a severe craniofacial difference, her friend (or sister), and her mother. When my younger son looked up and saw her, he reacted exactly the way you might think a three-year old would react when seeing something that scared him: he started to cry—pretty loudly, too. I hurriedly tried to push him away in the stroller, not for his sake but to avoid hurting the girl’s feelings, and in my haste I caused my older son to spill the shakes, and, well, it was quite a scene—the opposite of what I had hoped for. But as I pushed my younger son’s stroller away I heard the little girls’ mom say, in as sweet and calm a voice as you can imagine: “Okay, guys, I think it’s time to go.” And that just got to me.

For the rest of the day, I couldn’t stop thinking about how that scene had played out. It occurred to me that they probably went through something like that dozens of times a day. Hundreds of times. What would that be like? What could I be teaching my children so they could understand how to respond better next time? Is “don’t stare” even the right thing to teach, or is there something deeper? All this stuff was flying through my head, and I realized that I was disappointed in myself because I had missed a good teaching moment for my kids. What I should have done, instead of trying to get my kids away and avoid the situation, was engage the girl and her mother in conversation. If my son cried, so be it: kids cry. But I should have set a better example for him, and shown him there was nothing to fear. Instead I panicked. I simply didn’t have the wherewithall to know what to do in that situation.
Coincidentally, the song Wonder by Natalie Merchant came on the radio that night, as I was thinking about the ice cream incident, and something about the words to the song just got to me. I started writing Wonder that very night.

– Daina

-Lietuviškai

wonder lt

 

 

Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos

 

argamante

Perskaičiau šitą knygą. Ir jūs perskaitykite. Tik kažkaip rankos nekyla apie ją rašyti – liūdna ir beviltiška. Ne visa knyga tokia. Knygos autorius Igor Argamante kažkada buvo vilnietis. Kai buvo toks praaugęs berniokas. Su juo pirmojoje knygos dalyje lakstysite Vilniaus gatvėmis, landžiosit po įvairiausius užkaborius ir džiaugsitės šviesiom vaikystės dienom – šviesi knygos  pusė ir buvo įdomiausia skaityti. Daugybė įdomiausių miesto ir tomečio gyvenimo detalių.

O Vilniaus geto istorijos… Juk aiški istorijų pabaiga. Bet vis tiek skaitykit.  Kad nepamirštumėm iki kokių absurdų pasaulis yra pajėgus nusivažiuoti.