Author: kzL
The Children Act / Vaiko gerovė
Po šios knygos noriu dar ir dar Ian McEwan knygų. Labai patiko. 4/5
Kadangi šiuo metu labiau noriu gulėti su knyga nei tarškėti klaviatūra, tegul pats autorius papasakoja, apie ką jo knyga. The Children Act yra dar vienas geras įrodymas (šalia pvz. Julian Barnes The Sense of Ending), kad nereikia prirašyti 800 psl., kad parašytum gerą knygą.
Karalaitė, drakonas ir narsusis riteris
Gyveno kartą princesė. Ir turėjo ji drakoną, kuris jos vadovaujamoje mokykloje pakurdavo anglimis kurenamą krosnį. Taip taip, princesė buvo mokytoja ir mokė apylinkių vaikus. Vieną rytą, drakonui kuriant krosnelę, pro šalį jojo ne bet koks, o labai narsus riteris, kuris narsiai puolė ginti princesės nuo drakono. Princesė baisiai supyko, kad jos “ūkvedys” mūšyje gavo guzą, tad riteriui teko joti pavojingu keliu gydomųjų žolelių guzui gydyti. Kaip jam sekės kelionėje, ar tikrai drakonui labai skaudėjo, paskaitykite patys – šioje knygoje nuotykiai, kurie tinka ir patinka tiek berniukams, tiek mergaitėms.
Našlaičių traukinys
“Orphan train” jau seniai siūlė perskaityti tiek goodreads (vertinimas 4.08), tiek audible, tad kai ilgai tempus pamačiau, kad yra lietuviškas leidimas, o dar ieškojau greito išsisukimo poilsiui nuo “Šėtoniškų eilių”, kaip sakant, nepraleidau progos.
Kartais galvojame, kad mūsų tautos istorija yra tragiškiausia ir liūdniausia. Na, gerai, gal paskaičius Franc McCourt “Angela’s ashes”, sakytume, kad ir airių ne ką geresnė, – visada gi atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė ir gyvenimas paprastesnis. Bet štai pakliūna tokia knyga į rankas ir tada jau kaip ir sunku pamatuoti, kam ten sunkiau ir baisiau buvo. Amerikoje (JAV) XXa. pradžioje tūkstančiai vaikų, dažniausiai našlaičių bastydavosi New York gatvėmis, ar šiaip likdavo be globėjų, ir dėl to galiausiai patekdavo į tokiais vaikais besirūpinančių organizacijų rankas. Nors gal nelabai ir tinka organizacijas vadinti “besirūpinančiomis”. Vaikai traukiniais būdavo siunčiami iš rytinės pakrantės į vidurio, vidurio vakarų valstijas, kur juos išdalindavo įvairiausiems globėjams. Čia jau kaip kam pasisekdavo – vieniems labiau, kitiems mažiau. Vienus įsivaikindavo, kitus išnaudodavo ne blogiau už vergiją, bent jau iki pilnametystės. Taigi tokia ir knygos istorija, perpinta su šių dienų našlaitės gyvenimu – šiuolaikinė našlaitė dirba pas devyniasdešimtmetę senučiukę, kuri pasirodo besanti iš našlaičių traukinio.
Knyga įdomiausia pačiu istoriniu faktu, sakyčiau, labai panaši tiek kalba, tiek stiliumi į Rūtos Šepetys knygas, net priskirčiau prie tos young adult kategorijos, kuriai Šepetys knygos ir priskiriamos. Kalba labai paprasta, o ir knygos siužetas toks ganėtinai lengvai numatomas ir prognozuojamas, tačiau vis tiek įdomu suskaityti iki pabaigos, nors ji man pasirodė kiek suskubinta, norėjosi daugiau pamąstymų apie kai kuriuos pabaigoje atskleidžiamus faktus – tikriausiai autorė jau labai skubėjo atiduoti knygą leidybai, kas čia žino.
Kaip mane nudžiugino leidyklos “Alma Littera” sprendimas T.Vermes knygą apie Hitlerį išleisti pritaikius originalų viršelį, taip šį kartą nuliūdino lietuviškas viršelio variantas. Kažkas leidykloje yra labai nekūrybingas – nurodoma tik kieno nuotraukos panaudotos, bet kas sulipino tas nuotraukas viena ant kitos – paslaptis. O ir kas lipintų šiuolaikinę mergaitę su kažkokiu neaiškiu sakvojažu su senovinio traukinio vaizdu? Garbės žodis, jei ne visokie knyginiai puslapiai, niekada tokios knygos net nepaimčiau į rankas – taip banaliai atrodo. Leidyklai tikrai reiktų pagalvoti, kaip išlipti iš viršelių margumyno, nes visos knygos, kuriems kuriami lietuviški viršeliai atrodo tragiškai vienodai.
Pabaisiukai iš Islandijos
Dabar kiekvieną vakarą iš naujo ir dar kartą iš naujos skaitome naujos vaikų knygų leidyklos skaniu pavadinimu “Burokėlis” išleistas islandiškas knygutes “Mažasis pabaisiukas sako “Ne!” ir “Dideli pabaisiukai neverkia”. Labai aktualios knygutės lietuviškai rinkai, kurioje net turtuoliai gali verkti, tik ne vyrai. Knygutės paliečia labai daug aktualių temų, pvz. empatijos, drąsos, mokėjimo už save pastovėti ir pasakyti “ne”, žmonių skirtingumo, patyčių, jautrumo. Ir visa tai vos keliuose šimtuose žodžių – verti puslapį ir vis nauja tema diskusijoms su šalio sėdinčiu klausytoju-skaitytoju. Vyrų neverkimo temą iki šiol mūsų namuose buvome užpildę švediška knygute “Kodėl verkia tėtis?” – su originaliu KŽG vertimu, surašytu tiesiai į knygą.
Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo, ir net nežinau, ar čia knygos autorei reiktų adresuoti, ar vertėjai – kai kuriose “Dideli pabaisiukai neverkia” knygutės vietose trūksta teksto vientisumo. Suprantu, kad vertėjai norėjosi išlaikyti per knygutę keliaujančią frazę “tačiau dideli pabaisiukai neverkia”, bet kartais ši frazė pakimba ir perskaičius tarsi norisi kažkokio pratęsimo ar paaiškinimo, pvz: “Nė nenumanau, apie ką jis kalba. Tačiau dideli pabaisiukai neverkia.” Ar ne aiškiau būtų: “Nė nenumanau, apie ką jis kalba, tačiau negi imsiu dėl to verkti”. Ar kažkas panašaus. Na, jei knygoje keli šimtai žodžių, išversti tikriausiai dar sunkiau nei kai tų žodžių tūkstančiai.
Lietuviško vertimo išleidimas neliko nepastebėtas autorės svetainėje. Gero skaitymo ir diskusijų.
Bel Canto
Bel Canto buvo įkvėpta istorijos, nutikusios Peru sostinės Limos Japonijos ambasadoje – įkaitais buvo paimta daugybė žmonių. Taip ir šioje knygoje neįvardinotoje šalyje, kažkur greičiausiai Lotynų ar Centrinėje Amerikoje, norėdami paimti įkaitu gimtadienio baliuje turėjusį dalyvauti šalies prezidentą, tačiau jo neradę, nes pastarasis paskutinę minutę savo dalyvavimą atšaukė, kadangi norėjo pasimėgauti nauja super populiarios muilo operos apie Mariją serija, – įkaitais paima visus baliuje buvusius svečius – daugybę verslininkų, jų žmonų, ambasadorių, susirinkusių paklausyti vieno garsiausių pasaulio sopranų. Garsiąja dainininke suviliotas, savo paties gimtadienyje sutinka dalyvauti ir šventės kaltininkas, operos mylėtojas, japonų verslininkas, iš kurio tikimasi didelių investicijų šalyje. Visi pasipuošę ir geros nuotaikos, skamba dieviškas soprano balsas ir staiga užgesta šviesos… teroristai užgesina.
Įkaitai (personalas ir moterys, išskyrus dainininkę) įkalinami ilgam, keliems mėnesiams. Taip pat savotiškai įsikalina ir teroristai, kurių dauguma beveik paaugliai, surinkti iš kaimų, neišsilavinę, net beraščiai. Ir vienus, ir kitus vienodai užburia soprano dainuojamos arijos – tiek ilgai būnant nelaisvėje, vieną dieną jai kyla natūralus poreikis neapleisti savo balso ir atnaujinti repeticijas. Nieko nežinome apie tai, kas vyksta už rūmų sienų, skaitytojas gyvena vien tik tuo, kas vyksta pastate. Pradžioje įkaitai ir teroristai yra dvi atskiros grupės, minimaiai bendraujančios tarpusavyje, tačiau galiausiai, tiek ilgai būnant kartu, peržiangiama riba ir tenka bendrauti vieniems su kitais. Visi tampa tiesiog žmonėmis (na, gerai, vieni žmonės ginkluoti automatais, o kiti visai beginkliai).
Įtampa pamažu slūgsta, ginklai nusvyra į šonus ir nebėra taikomi tiesiai į gyvus taikinius, galiausiai tiek ilgai būnant kartu atsiranda visokių bendrų buitinių dalykų, simpatijų, ryšių. Viskas, kas aprašoma labai žmoniška ir įmanoma, tačiau gal ne tokiomis aplinkybėmis. Galbūt, jei teroristai ir įkaitai būtų kur nors užgriuvusioje šachtoje ar kokioj negyvenamoj saloj, kurioj turėtų laukti išvadavimo arba vyriausybės pajėgų puolimo, gal tada, tačiau keli mėnesiai vidury miesto be jokių atsakomųjų veiksmų iš išorės – na, šituo tai patikėti man sekėsi sunkiai, o tas toks neįtikinimas iki galo ir neleido pilnaveriškai mėgautis knyga – kaip būtų galima, jei ja netiki? Negyvenimiška ir tiek. Ir net įdomūs charakteriai ar pasakojimo gijos turi skleistis toj nelabai įtikinančioje aplinkoje. Gal čia rašytojos silpna vieta? Nes panašus jausmas vis ėmė ir su kita jos knyga “The State of Wonder” – labai įdomi, bet neįtikinanti. Kažkaip vis su tom aplinkybėm labai į fantastikas nukrypstama, nors tu ką. Arba kaip visada – labai jau aš priekabi skaitytoja (čia jau jums spręsti), todėl 3/5.
Jis ir vėl čia
Juokinga skaityti apie Adolfą Hitlerį, staiga atsibudusį 2011 m. Manau, kad dar juokingiau būtų, jei skaityčiau 2012 m., kai knyga buvo išleista Vokietijoje. 2014 m. tas juokas jau visai kitoks, nes daug įvykių, kurie vyksta šiandien yra lyginami su įvykiais, kurie vyko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, tad ir tas juokas, kuris šiandien suima toks, ką žinau, gal šventvagiškas? Nes ir juokinga, ir visai nejuokinga šiandieniniam kontekste. Nejauku net kartais, sakyčiau.
Įsivaizduojate, kaip pasikeitė pasaulis? Ponas Adolfas savo numylėtą šalį randa pilną svetimšalių imigrantų, po karo lyg ir viskas sutvarkyta, gal ir ne taip gerai, kaip tarpukario metais, bet pakenčiamai, o šalį valdo moteris ir dar kokia! Pagrindiniam veikėjui prireikia laiko susivokti, kelinti metai (oho, įsivaizduok, ką reiškia atsibusti ne tai, kad kitame šimtmetyje – kitame tūkstantmetyje), na, o kitiems veikėjams, savaime suprantama, net neateina į galvą, kad vidutinio amžiaus vyriškiui jau virš 120… Juk taip tiesiog negali būti! Dėl to jis tiesiog tampa komediantu, nors pats taip apie save jokiais būdais nemano. Hitleris atrandamas TV Show prodiuserių ir jam tiesiog reikia būti savimi – visi tiesiog lūžta iš juoko, alpsta nuo panašumo, mėgaujasi politinio korektiškumo nebuvimu (juk juo dažnai pridangstomos įvairiausios problemos ir sopuliai – o čia štai drąsus dėdulė ima ir rėžia iš peties).
Kikeni versdama puslapius, bet kartu ir baisiesi, kaip netoli nuėjome ir kaip arti visokių baisybių apskritai esame. Turiu omeny visokiausio plauko populistus, kurie per kiekvienus rinkimus ateina gelbėti tos pačios liaudies, bet kaip neišgelbėja, taip neišgelbėja. O už juos kaip balsoavo taip ir balsuoja. Kiekvieną karta vis išnaujo, kaip užstrigusi ppplokštelė. Belieka tik melstis, kad sveikas protas būtų nugalėtojas – nebūtų nugalėtas. Štai tokia knyga. Brr. Viršelis, beje, tobulas, angliškas atrodo dar geriau, bet čia jau dėl kalbinių subtilybių.
Mėgintuvėlio kelionės
Čia tai, žinokit, yra stebuklų knyga, garbės žodis. Visokių stebuklų gali prisidaryti. Stebuklų, kurie prikausto ne tik mažųjų būsimųjų mokslininkų, bet ir didžiųjų, kuriems jau viskas praeityje (cha cha cha, na, aš jau chemijos mokslų daktarė tikrai niekada nebebūsiu) dėmėsį. Man tik baltas pavydas ima juodai – kodėl mes negalėjom panašių eksperimentų daryti mokykloje per chemiją (šalia visokių kitokių kuriuos darydavome)? Vietoj to drebėdavom prieš kiekvieną pamoką koridoriuje ir per pamoką klasėje, nes turėjome visame mieste pagarsėjusią mokytoją, kartu su chemija mums į galvą visam gyvenimui įkalė grasinimus priploti prie dar tuo metu neatrastų cheminių elementų sienoje (tuo metu, man atrodo, buvo žinomi kokie #107 ar 111), o mūsų mylimiems gimdytojams teliktų mus ateiti nusigramdyti su kastuvu… Tarybinė pedagogika.
Taigi, vakar mes su vaikais namuose padarėm 3 knygoje aprašytus eksperimentus. Ir kartojome juos po kokį 100 kartų kiekvieną – nes juk nerealiai įdomu!!! Vienas iš jų čia – abra kadabra stebuklingas baliono pripūtimas –
Vienintelis trūkumas, kurį galiu pasakyti – nelabai aišku, iš kur gauti kai kurias eksperimentui reikalingas medžiagas, na, gal kokią vieną, pvz., tą, kuri reikalinga jonvabalių eksperimentui. Juk autoriai galėtų parašyti, kad tokią ar anokią medžiagą galima rasti vaistinėje, ūkinių prekių parduotovėje ar tik chemijos laboratorijoje. Nes dabar tai teks jau googlinti. Puiki knyga ilgiems rudens ir žiemos vakarams!!!
Tyto Albos podiumas
Šįvakar ant podiumo išsirikiavo jau išleistos ir dar laukiančios savo eilės knygos. Kaip visada, smagu būti pakviestai, smagu pamatyti autorius ir žinoti ateitį, na, bent jau šios leidyklos. Kadangi griūnu nuo kėdės iš nuovargio, tai labai labai trumpai apie tai, ties kuo akis ar ausis labiausiai užkliuvo. Beje, kiekvienais metai man podiumas atrodo vis trumpesnis, nors greičiausiai tai yra visiška netiesa ir renginys visada trunka pusantros valandos. Kas gali pasakyti, kodėl man taip susivaidena?
Šį kartą labai pasigedau grožinės literatūros – tiesiog labai mažai, mažuma – tik Agnės Žagrakalytės dar gimties stadijoje esanti “Klara” – knyga apie kažkokią labai labai blogą mergiotę žodinių komiksų forma (olialia, kas čia bus?) ir Norvegijoje gyvenančios, man iki šio negirdėtos, nors ir ne naujokės Rūtos Mataitytės “Gunda” – nebiografinis romanas apie daug ką ir emigraciją, manau, bus visai įdomu pabandyti paskaityti.
Iš negrožinės visai įdomi knyga pasirodė Roberto Badaro ir Danutės Jonušienės “Toksikologo užrašai” – tiesiog autorius pasirodė fainas, tad ir knygą būtų smalsu paskaityti, kaip ir Giedriaus Drukteinio dar tik būsimą “Kaip išlikti suaugusių pasaulyje” – grynai iš smalsumo, kas ten tokia per paslaptis – nors man, kaip solidžiai tetai tikriausiai jau reikėtų pasikliauti savo gyvenimiška patirtimi, bet vis dėlto, gal ten koks laimingo gyvenimo eliksyro receptas aprašytas?
Šauniausio vakaro svečio karūną dedu Mikalojui Vilučiui ir jo kulinarinio paveldo knygai “Sriuba”, jau kuris laikas leidyklos rūpesčio dėka arba dėka leidyklos rūpesčio (niekad neatimenu, kuris variantas teisingas) gulinčiai šalia mano lovos. Tik va, bėda, vis dar kankinu “Šėtoniškas eiles”, niekaip nenoriu “mesk į šoną, mes į šoną” kirbančiam šėtonui nusileisti, tai knygų eilė auga ir grūdasi.
Dar nepamiršiu paminėti suknelių karalienės Arūnės iš Kakavinio mėnulio (nuoroda į blogą – šone). Štai tokia nuostabiai taškuota buvo šiandien. Ach.
The Kitchen House
Kažkaip taip būnai ima knygos ir susigrupuoja, ir, nors visai neplanavai taip, netikėtai skaitai keletą knygų ta pačia tema. Šį kartą visai neseniai perklausyta “The Invention of Wings” yra iš panašaus laikotarpio (XIX a.), panašios vietos (JAV pietinės valstijos) ir panašios temos – pirmiausia vergijos, o antram plane ir moterų teisių, tiksliau beteisystės, bejėgystės, kaip ir “The Kitchen House”.
Mažutė raudonplaukė airė Lavinia nuo patirto streso ir išgyvenimų kelionės per Atlantą metu net neatsimena savo vardo, kai laivo kapitonas parsiveža ją namo ir atiduoda į kitchen house – virtuvę, kurioje ruošiamas maistas į “didžiojam namui”. Taip baltaodė mergaitė savotiškai tampa verge – atsimenate visus pavergusią serialų buvusioje didžiojoje tėvynėje pradininkę vergę Izaurą? Virtuvėje besisukinėjantys vergai tampa naująja mergaitės šeima, slapta šeimininko ir jo vergės dukra mulatė Belle – vos ne mama. Šios plantacijos šeimininkai ganėtinai humaniški savo vergų atžvilgiu, deja, šeimininkas, laivo kapitonas, retai kada būna namie, todėl daug valdžios savo rankose turi plantacijos prižiūrėtojas ir sūnaus mokytojas, formuojantys labai to laikmečio dvasią ir požiūrį į vergiją atitinkančią pasaulėžiūrą.
Vieną dieną būtent Marshal taps visa ko šeimininku… Tame ir visa knygos tragedija.
Knyga greitai susiklausė ir perskaičiusi goodreads iš karto jai daviau 4 iš 5, bet kažkaip iš perpektyvos nebeatrodo stipri knyga. Gal labiau reikėtų priskirti tos dienos įspūdžio kategorijai – kai perskaitai ir atrodo labai, bet paskui nelabai prisimeni, dėl ko taip labai patiko? Iš tikro patiko labiau nei The Invention of Wings, tačiau ne tiek, kad “really liked it” (tokia ketverto reikšmė goodreads). Tai tebūnie 3.5. Knygos pabaigoje autorė truputį pasakoja apie knygos atsiradimo istoriją ir autorę įkvėpusias vizijas. Įdomiau jos puslapyje pažiūrėti, kaip galėjo atrodyti šeimininkų ar vergų namas ir kitos to laikmečio aplinkybės.
Batuotas katinas
Beskaitant gudruolio katino nuotykius pirmiausia norisi gražių, pagal individualų užsakymą pasiūtų batų. Visiems pavydu – ir katinui ir zebrui, ir gaidžiui, ir vėžliui – visi jie apauti patogiais batais. Net pelytė, tiesa, iš jos tik batai ir belieka (ir dar keli lašeliai kraujo), bet taip jau atsitinka, kai milžinas būna pergudraujamas katino. Nieko nepadarysi, tokia jau pasakos dalia – kad ir žiauriais būdais, bet nugalėti blogį. Gero skaitymo, gražaus paveikslėlių žiūrėjimo ir svajonių apie nuostabius batus. Kaip tik naujam sezonui.
Žvalgo mokinys
Kelių eismo taisyklės vaikams
Kažkada buvo pasirodęs straipsnis apie tai, kad perkamiausia knyga Lietuvoje yra “Kelių eismo taisyklės” ir, aišku, visokių išvadų iš to darymas. Net nustebau, kad mokomoji brošiūra/eilinis vadovėlis yra užskaitomas už knygą. Anokia čia knyga, ane? Bet, man atrodo, ar ne po to straipsnio ėmiau ir padidinau brošiūros pardavimus, nes pagalvojau, kad mano mažėliui visai patiktų perkamiausią Lietuvos knygą skaityti. Taip ir atsitiko, su ja buvo ir miegama, ir į darželį keliaujama.
Taigi labai pasidžiaugiau, kai “Baltos lankos” pasiūlė paskaityti didesnėm raidėm ir spalvingesnes “Kelių eismo taisykles vaikams”. Taip ir skaitom jau kelintas vakaras, net pastebėjom, kad knygutės veikėjos tie patys batukai vienam puslapy su kulniukais, o kitam – be 🙂 Labai atidžiai skaitom ir paveiksliukus žiūrim. Tik, ech, tie lietuviškų taisyklių terminai – visokios “važiuojamosios kelio dalys”, kažkaip man tokioj knygelėj norėtųsi kiek paprastesnės kalbos, ne copy paste tiesiai iš rimtų taisyklių. Man atrodo, kad maniškis visiškai pameta mintį ir nuklajoja į pievas, kol aš paskaitau “važiuojamoji kelio dalis”, o ir perskaičius nelabai jis supranta, ką šie žodžiai reiškia. Galima argumentuoti, kad knyga vyresniems nei beveik penkerių metų vaikams, bet ar pradinukui labiau suveiks nei “kelias, kuriuo važiuoja mašinos” ar kažkas panašaus.
Nepaisant šios svarbios smulkmenos, knygutė labai naudinga, nes kalba ne tik apie tai, kas, kur ir kaip turi važiuoti, bet ir tai, kaip teisingai užsidėti dviratininko šalmą ar užsisegti saugos diržą, kokia turi būti automobilinė kėdutė tam tikro ūgio vaikams, kur segtis atšvaistą ir t.t. Knygutės pabaigoje klausimai ir užduotėlės su lipdukais. Jei viską teisingai padarysite, galite keliauti tiesiai į praktinę vairavimo egzamino dalį.
Ich küss dich, Kismet
Hatice Akyün yra turkų kilmės Vokietijos pilietė. Trijų metukų Hatice šeima atsivežė į Duisburgą iš Turkijos kaimelio Akpinar. Vokiečių kalbą išmoko skatydama brolių Grimų pasakas. Save apibūdina taip: „Turkė, vokietė, musulmonė, žurnalistė. Ne per prievartą ištekinta ir nenešiojanti skarelės“.
Autorės knygos, įvertinamos prizais ir ekranizuojamos, o straipsniai gvildena integracijos temą. Humoras, ironija ir temperamentas gali būti įrašyti jos vizitinėje kortelėje.
Autobiografinė knyga „Ich küss dich, Kismet. Eine Deutsche am Bosporus“ (Aš bučiuoju tave, likime. Vokietės prie Bosforo istorija) aprašo autorės bandymą suprasti ir surasti save, keliaujančią iš Vokietijos atgal į Turkiją, į Stambulą.
Turkijos sostinėje ji bando įsikurti su artimųjų, draugių ir naujo draugo pagalba. Stambulas, turi savo gyvenimo taisykles. Kūrybinis autorės potencialas menkai sudomina pačius turkus. Jos gyvenimas Stambule per pusmetį menkai nutolsta nuo turistautojos, atostogautojos statuso. Tiesmukas tautietis skoningai įvertina jos situaciją: „Es wäre doch schade, wenn du hier als Fremde bleibst, als Petersilie auf dem Tellerrand, wo du noch in Deutschland das Saltz in der Suppe bist.“ (Būtų gaila, jei tu čia liktum svetima, kaip petražolė ant lėkštės krašto, kai tu Vokietijoje druska sriuboje esi.)
Apsilankymas savo gimtajame kaime, susitikimas su nusenusiais giminaičiais, pas kuriuos lankydavosi vaikystėje per vasaros atostogas, sustato viską į savo vietas. „Was vorbei ist, nennt man Vegangenheit“ (Tai, kas praėjo, vadinama praeitimi). Hatice supranta, kad vegetuojantis kaimas negali būti jos likimas. Jos tėvas prieš giminės valią ne tam išvyko iš gimtinės, kad dabar jai reikėtų sugrįžti ir pakesti tai, kas nepakeičiama.
Knygą galima skaityti ir kaip melodramatišką istoriją, vietomis primenančią Bridžitos Džouns dienoraščius, ir kaip su meile surašytą Stambulo pažintinį gidą, ir kaip buitinės filosofijos kūrinį. Nuotaika šviesi, knygos kalba puiki.
4/5
KŽV
All Russians Love Birch Trees
Taip gavosi, kad perskaičiau dvi viena po kitos knygas vokiečių kalba, kurias parašė ne Vokietijoje gimusios autorės. Vieną, Olgą Grjasnową, išsirinkau, nes pavarčius jos knygą pasirodė, kad bus labai daug dialogų ir bus lengva skaityti (be to, buvo užklijuotas Bestseller lipdukas). Kitą išsirinkau netipiškai. Per WDR5 radijo laidą internete atsitiktinai išgirdau, kaip žurnalistė kalbina rašytoją Hatice Akyün . Man patiko jos balsas, kalba pasirodė turtinga ir aiški, o apie savo gyvenimą ir knygas ji kalbėjo įdomiai ir patraukiančiai.
Taigi, sėkmigai ir prasmingai sukrito du kūriniai, kuriuose vartomos emigracijos, tėvynės, savęs ieškojimo ir įprasminimo temos. (E)migracijos tema lietuviams yra aktuali, dažnai skausminga. Bet migruojam ne tik mes. Visas pasaulis pastoviai migruoja, deja, reiškinio priežastys retai būna pozityvios (meilė/ paaukštinimas arba abu kartu). Paprastai pasirinkti galima iš trijų: karas, skurdas, persekiojimai…
Knygos „Der Russe ist einer der Birken liebt“ (Rusas tas, kam berželis mielas) autorė Olga Grjasnowa gimė 1984 metais Baku, Ažerbaidžane. 1995 metais pagal žydų kilmės asmenų prieglobsčio programą vienuolikametė Olga su šeima persikėlė į Vokietiją.
Romane kunkuliuoja aštrios ir sunkios temos, lokalios ir globalios konfliktinės situacijos, kurios krenta ant pagrindinės herojės Mašos Kogan galvos: mylimojo mirtis, santykiai su tėvais, santykiai su naująja tėvyne ir jos žmonėmis, emigranto etiketė, šablonų ir stereotipų apie žydus, arabus ir kitus „nevietinius“ srautas, karo žiaurumų per Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl kalnų Karabacho prisiminimai, savęs ieškojimas ar nuo savęs bėgimas Izraelyje, izraeliečių – palestiniečių konfliktai, naujos meilės paieškos tarp vyrų ir moterų…
Romanas struktūriškai sudarytas iš daugelio trumpų skyrių. Dažniausiai mintis neperkeliama iš vieno skyriaus į kitą. Mintis nutrūksta per kito rakurso į tą pačią temą paėmimą ar per visai naujos temos atidarymą. Tai sudaro labai intensyvaus srauto įspūdį. Tu net negali sakyti, kad jis paviršutiniškas, nes fiziškai jis negali būti įsigilinantis. Pateikdama atsirinktas detales autorė daugiau perteikia nuotaiką į temą/situaciją, nei bando temą/situaciją analizuoti ar vertinti. Nuotaika ironiška, sarkastiška, kartais fatališkai bejėgiška. Linksmybėms čia vietos nėra. Atsakymų taip pat.
Manau, kad tokio tipo romaną galima parašyti tik vieną kartą gyvenime. Ar autorėdar kartą išbandys save (manau, kad taip) ir kas iš to gausis – pamatysim vėliau.
3.5/5
Knyga išversta ir į anglų kalbą.
KŽV
knyguziurkes.com 