Breakfast at Tiffany’s

March 18, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Tiffany, Tiffany. Šiais metais turiu planą truputį pasivyti su visokiais must read, kurių nesu skaičius, o kurie vis dominuoja visokiame kontekste ir tada, nors ir žinau, apie ką ten kalba, bet noriu būt pati paragavus ir patyrus. Ši knyga viena tokių, perklausiau dar pernai, bet vis neturėjau laiko parašyti. Nepadarė man įspūdžio. Gal savo laiku ir buvo hitas, žinoma, galima atrasti aktualijų ir dabar (blizgaus gyvenimo vaikymasis ir “labai tikras” gyvenimas geltonuosuose spaudos puslapiuose), bet ta tema, tokia panaši į “Didžiojo Getsbio” ar “The Rules of Civility“, manęs kažkaip neužkabina. Taigi, užsidedu tik pliusą milijono knygų, kurias reikia perskaityti per gyvenimą sąraše, ir viskas. Tai ir skaityti, matyt, rekomenduosiu tik tiems, kurie tuos pliusus sąraše renka.

O klausydama labiausiai galvojau apie Trumaną Capotę ir filmą, kuriame jį fantastiškai vaidino a.a. Philip Seymour Hoffman. Jei nematei – labai rekomenduoju.

Hoffman

Capote

Sumanūs tėvai – saugūs vaikai

March 13, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Vaikas – tai kaip tavo širdis kažkur kūno išorėje. Tu čia, o širdis plaka ten.

Michail Šiškin. “Veneros plaukas”

Ką tik perskaitytos knygos eilutė aktuali kitai knygai. Kaip apsaugoti tą pačią brangiausią širdį? O gal klausimą reikia kitaip formuluoti – kaip išmokyti mažą augantį žmogeliuką egltis taip, kad jis būtų saugus?

Visos taisyklės kaip ir aiškios, ir gerai žinomos – nekalbėk su nepažįstamais, neimk nieko iš svetimų žmonių ir t.t. Tačiau man pačiai dažnai kyla sukumų sugalvoti, kaip vaikui pasakyti, kad jo neišgąsdinti, kad jis išgirstų ir svarbiausia – suprastų. Vieną dieną, kai sugalvojau, kad reikia vaikams paaiškinti, kad negalima bendrauti su nepažįstamais, o kodėl? na, gali nuskriausti, būna piktų žmonių, mano dukrelė pradėjo graudžiai verkti, o aš pasimečiau, kad gal per anksti, gal ne taip pasakiau, kaip čia ją raminti, juk ką tik pasakius, kad yra pavojai, negali sakyti, kad neverk, viskas gerai ir t.t.

Žodžiu, knyga labai nedaugiažodžiaujant pateikia visas svarbiausias saugumo taisykles, kurias vaikas turi žinoti ir laikytis. Aptariama tokios situacijos, kada verta būti nemadagiam, kaip reikia mokyti vaikus vadovautis sveiku protu, kvescionuoti autoritetus (trenerius, mokytojus, kitus svarbius bendruomenės narius). Tai pat autorės siūlo vaikus išmokyti saugumo lygčių, kurios padėtų tinkamai įvertinit situaciją, pvz. mergina plius vaikinas plius pliažas lygu … ir mergina plius nepažįstamas vaikinas plius tuščias pliažas. Skiriasi jausmas skatant, ar ne?

Gal kiek jaučiasi amerikietiškas stilius ir aktualijos, bet stengiausi į tai nekreipti dėmesio, nes visa kita informacija tikrai svarbi ir naudinga. Tiesa, ir tos amerikietiškos aktualijos tampa mums labai aktualios – pvz., kaip išsiskyrę tėvai grobia savo vaikus ir panašiai.

Beje, man labai patiko knygoje esanti “praktinė dalis”. Joje pagal amžių (penkiolikamečiui, dvylikamečiui, 9-12 mečiui, 6-9 mečiui) paruošti tekstai, kuriuos vyresnieji vaikai turėtų perskaityti patys (o ten tokie neblogi nepapudruoti gyvenimiški pavyzdžiai, kodėl reiktų laikytis saugumo taisyklių), o su mažiukais skaito tėvai ir taip saugiai (turiu omenyje negąsdinant) ir suprantamai aptariamos visos taisyklės. Čia išsigelbėjimas tokiems kaip aš be fantazijos. Būkit saugūs.

Veneros plaukas

March 12, 2015 ~ kzL ~ 2 Comments

veneros Iš pradžių stengiausi viską suprasti (ką skaitau), bet paskui supratau, kad nereikia stengtis, reikia tik pasinerti į tą eilutę, kurią tuo momentu skaitau. Paskui staiga pajauti, kad šitą mintį, ar šitą jausmą jau kažkur skaitei arba jautei, taip ir pagauni save visai netyčia, kad užčiuopei giją, Veneros plauką, jungiantį vieną mintį su kita.

“Veneros plaukas” nėra “Laiškų knyga” – ten daug daug žodžių ir nėra taip gryna, kaip laiškuose. Bet Laiškai yra tobula knyga, tai negali gi būti dvi tobulos, ane? Plaukas yra tarsi Laiškų užuomazga – iš daug daug žodžių išplaukęs skaidrus, gilus tekstas. Net nuotaika, laikas ir ritmas, atrodo, ateina iš vienos knygos į kitą.

Laikas – tiesioginis, štai rašau šią eilutę, ir mano gyvenimas tiek pat raidžių pailgėjo, o gyvenimas dabar skaitančiojo tiek pat sutrumpėjo.

Laikas – asilas, ragini – užsispiria ir stovi, nori sustabdyti – lekia neatsigręždamas.

Visiškai nenustembu, kai Šiškino mylėtoja man pasako, kad neperskaitė visos knygos. Gal net nesvarbu perskaityti ją visą (kas čia per šventvagiška mintis!!!), nes toks jausmas, kad pradžia ten nėra pradžia, o pabaiga nėra pabaiga, na, gal išskyrus dainininkės istoriją, bet juk istoriją galima skaityti ir nuo pabaigos į pradžią. Gali atsiversti ir skaityti nuo vidurio, o paskui nui pradžių. Žaisti. Klases.

O Veneros plaukas visai ne plaukas ir ne Veneros. Toks augalas “pas mus – kambarinis augalas, be žmogaus šilumos neišgyventų, o čia – piktžolė. … Adiantų genties žolynas papartynas.”

Laišką sulijo, raidės išbrinko, išleido ūglius.

Apčiuopiamesnė apžvalga: http://www.g-taskas.lt/michail-siskin-veneros-plaukas/

2015 m. Baileys Long List!

March 10, 2015May 19, 2015 ~ kzL ~ 9 Comments

Rachel Cusk: Outline

Lissa Evans: Crooked Heart

Patricia Ferguson: Aren’t We Sisters?

Xiaolu Guo: I Am China

Samantha Harvey: Dear Thief

Emma Healey: Elizabeth is Missing

Emily St. John Mandel: Station Eleven

Grace McCleen: The Offering

Sandra Newman: The Country of Ice Cream Star

Heather O’Neil: The Girl Who Was Saturday Night

Laline Paull: The Bees

Marie Phillips: The Table of Less Valued Knights

Rachel Seiffert: The Walk Home

Kamila Shamsie: A God in Every Stone

Ali Smith: How to be Both

Sara Taylor: The Shore

Anne Tyler: A Spool of Blue Thread

Sarah Waters: The Paying Guests

Jemma Wayne: After Before

PP Wong: The Life of a Banana

Spėjam laimėtoją?

Viskas apie Trolius

March 5, 2015March 4, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Ooo, kad būčiau turėjusi šitą knygutę prieš nuostabiausią gyvenimo kelionę į Islandiją – būčiau labiau pasidairius ir pamačius daugiau trolių – knygutėje net yra žemėlapis su vietomis, kuriose visi nespėję pasislėpti Islandijos troliai.

Jei kartais važiuotumete į Islandiją, sakyčiau, būtina perskaityti šitą knygą. Viską sužinosite, joje aprašyta – trolių išvaizda ir būdas, vaikai, išmintis, buveinės, miego ypatumai, net mados ir kulinarija. Vienas skyrelis skirtas troliams ir paukščiams mormonams, kurie peri štai šioje saloje, esančioje Islandijos šiaurėje.

O aplink salą plaukioja banginiai. Tikrai!

“Kai kurie akmenimis virtę troliai slepiasi ir įsilieja į gamtovaizdį.” Mano vieninteliam (deja) sutiktam geriančiam troliui, suakmenėjusiam staiga patekėjus saulei, pasislėpti nelabai pavyko…

Start with Why

March 4, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Knygos sutrauktinė: kad būtų sėkmingas verslas ar kažkas kitas, ką veiki (ar nori parduoti), tai pirmiausia turi žinoti, kodėl darai, ką darai. Taip siųsdamas žinią rinkai/aplinkai daug sėkmingiau pasieksi to, ko sieki. Labai paprasta: jei pats nežinai, kodėl darai, ką darai, kaip gali tavo pirkėjas/naudotojas/vartotojas tavęs norėti? Pvz? Spėkite! Be išimčių dabar visose panašiose knygose pagrindinis pavyzdys – Apple. Jau net nuobodu darosi – net kai gaminu tualetinį popierių, vis tiek turiu žiūrėti, kaip daro Apple. Toks pat inovatyvus ir verčiantis pasaulį aukštyn kojom.

Beje, įtariu knygos galėjau ir neklausyti, nes štai įvedus knygos pavadinimą, pirmiausia išmeta TED. Taip kad būčiau per pusvalandį sužinojus panašiai, ką per suklausiau per aštuonias valandas. Dar nežiūrėjau, tik spėju. Šiaip pati idėja – liuks, reikia perkratyti viską, ka darau ir paklausti savęs – Kodėl? Įtariu, bus galima atsikratyti daug nereikalingų ir nereikšmingų veiklų (jei jau atsitiktų taip, kad nemokėčiau net sau pasiaiškint, kodėl?).

The Girl on the Train / Mergina traukiny

February 24, 2015March 4, 2016 ~ kzL ~ 7 Comments

Baisiai nemėgstu, kai knygos yra pristatynėjamos “Kita “Gone Girl”” ir panašiai. Kai gviešiamasi jau išleisto bestsellerio garbės. Įdomu, ar leidyklai reikia išsipirkti kokias teises skaitytojų žvejyboje naudoti bestselerių pavadinimus, ar ne? Dar labiau pykstu, kai knyga tos sąsajos nepateisina. Tačiau šį kartą turiu pripažinti, kad palyginimas labai vykęs, tik va klausimas, ar čia komplimentas Paulai Hawkins?

Nepaisant panašumo, kad abiejose knygose dingsta kažkieno žmona, man pasirodė panaši abiejų knygų nuotaika, gal kiek panaši struktūra, žongliravimas “geriečiu” ir “blogiečiu”, kai vos ne iki paskutinių knygos puslapių negali simpatizuoti nė vienam veikėjui, nes neaišku, kada kurio demonas bus atskleistas ar išlįs koks skeletas iš spintos. O kaip ir turi būti su trileriais, veikėjų spinotose tų skeletų ne vienas ir ne du. Tad autorė traukdama vieną po kito, puikiai išlaiko įtampą, o norinčiam smalsumą patenkinti skaitytojui belieka nemiegotos naktys ar nenudirbti darbai.

Susipažinkite su Rachel, nelaimėle girtuokle, kuri labai dažnai savo girtų nuotykių nė neatsimena (The Guardian knygą vadina “a skilful memory-loss thriller”). Tame ir visa bėda – vieną rytą Rachel atsibunda lyg po mūšio – kruvina, lyg kažkur atsitrenkusi, o gal sudaužyta – bet nieko neatsimena. Tą pačią dieną dingsta Megan. Sutapimas, ar atsitiktinumas?

Visa istorija pasakojama trijų moterų lūpomis – Rachel, Megan ir Annos. Anna – nauja buvusio Rachel vyro žmona ir Megan kaimynė. Megan prižiūri Annos vaiką. Rachel kasdien važiuodama traukiniu į Londoną stebi Megan namą. Į savo buvusius, dabar Annos namus, negali žiūrėti – per skaudu, tad stebi kaimynus. Tai kuri gi žudikė? O gal žudikas?

Princesei pučia pilvą

February 21, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Ech tos princesės, imi ir pamiršti, kad jos tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ema irgi nori būti princesė, bet galvoja, kad negali, nes ji vis pirsčioja ir pirsčioja, o taip atsitinka, nes vienas mažas padarėlis, gyvenantis pilvelyje sušalęs užsikuria ugnelę ir dūmai gi turi kažkur dėtis, ar ne? Ema sugalvoja planą, kaip padarėlio atsikratyti. O kai atsikrato, tai ir vėl kažkas negerai, ech, reikia pasiguosti tėčiui…

Dažniausiai man patinka knygutės apie žemiškas princeses, bet šitoji atrodo kažkokia… hmm, kaip čia pasakyti, neišbaigta. Nes iš pradžių tokia kaip ir nuotykinė (apie nenaudėlį žmogeliuką pilve, kuris trukdo mergaitei gyventi), o staiga pavirsta į tėviškos meilės (gali pirsnoti, vis tiek tave myliu). Čia, atrodo, kad jau galėtų knygutė ir baigtis, bet autorė sugalvoja dar moralą parašyti, kuris man taip truputį nei į tvorą, nei į mietą (pirsnok paslapčia). Tai va.

Ilgai galvojau, kas čia negerai man su ta knygute. Aš tikrai nieko prieš apie žemiškus dalykus linksmai, išradingai ir svarbiausia skoningai, kaip pvz. knygutėje “Kur mano puodukas?”, tačiau drąsus autorius turi būti labai atsargus ir savikritiškas, o galbūt svarbiausia tinkamai pasirinkti temą ir atomazgą. Gal natūralaus fiziologinio dalyko nereiktų nurašyti ant meilės, o geriau pamokyti vaiką, kaip tokioje situacijoje elgtis, jei jau atsitinka taip, kad neskaniai pirsteli prie kitų žmonių, o jei dar garsiai! Jei jau žemiškai, tai žemiškai, prie ko čia meilė. Kaip tau atrodo?

O pabaigai, visai neseniai internete pralingavo vieno menininko projektas, primenantis, kad visi mes mirtingi, galų gale. Galite pažiūrėti čia.

All the Light We Cannot See / Neregimoji šviesa

February 17, 2015June 13, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Žinau, kur bus viena iš mano kelionių kažkada šiais, ar kitais metais (tikrai ne į Šiaurės Korėją) – į Bretanę, Saint Malo. Maršrutas bus toks – apvažiuoti visą pusiasalį nuo Saint Michel iki Saint Malo, susirasti gatveles, apie kurias rašoma knygoje (tikiuosi jos tikrai yra), žiūrėti, kaip atsitraukia ir sugrįžta vandenynas, pasivaikščioti jūros dugnu.

Kaip čia dabar trumpai apie knygą? Ilga knyga, ilga istorija. Akla mergaitė Marie Laure su tėvu gyvena Paryžiuje, visai šalia Gamtos (?) (Natural History) muziejaus, kuriame auksinių tėvas dirba raktininku (locksmith). Kad mergaitė būtų kuo labiau savarankiška, jis padaro jai apylinkių modelį, kad dukra galėtų pirščiukais išvaikščioti visas gatveles ir taip jai būtų lengviau orientuotis aplink namus. Tačiau prasideda karas ir iš Paryžiaus tenka evakuotis – taip tėvas su dukra atsiduria pas giminaičius Saint Malo. Bėgantiesiems muziejas direktorius įduoda labai vertingą deimantą – Sea of Flames – kad neatitektų naciams, kurie, žinia, plėšia visus Europos turtus ir viską tempia į būsimąjį fiurerio muziejų. Tiesa, Marie Laure tėvas nežino, ar tai tikrai deimantas originalas, ar tik jo kopija, kurių padarytos trys ir išsiųstos nežinoma kryptimi. Po kiek laiko, žinoma, atsiras kam tas brangakmenis parūps ir kažkas ims jo ieškoti.

O tuo tarpu Vokietijoje, našlaityne auga Werneris su seserimi Jutta. Brolis labai gabus mokslams, domisi mechanika, radijo aparatais ir turi auksines rankas, kurios viską gali pataisyti. Berniuko sugebėjimai neprasprūs pro akis nacių valdžiai, jis bus paimtas mokytis į elitinę mokyklą, kur auginami savotiški antžmogiai, pasiryžę mirti už fiurerį. Karo mašinai greitai prireikia Wernerio sugebėjimų – visur, kur eina nacių kariuomenė tiek Prancūzijoje, tiek rytų fronte, gyventojai turi atiduoti visus radijo aparatus ir siųstuvus – taip stengiamasi sutrukdyti bet kokį infomracijos sklidimą. Taigi, Werneris “gaudo” radijo signalus ir taip suranda paskutines antenas ir paskutinius siųstuvus. Wernerio prireikia ir Saint Malo, nes paaiškėja, kad iš miesto vis dar sklinda rezistencijos siunčiami signalai, tik siųstuvo atrasti niekaip nepavyksta.

Štai jums veikėjas vienas, veikėjas du, veikėjas trys, radijo siųstuvas, deimantas. Jie turi kažkur susitikti, ar ne? Kur, kaip ir kada – skaitykit, klausykit. Kadangi knyga populiari, manau, kad tikrai turėtume sulaukti ir vertimo, gal jau verčia kas nors. Klausant tai labiausiai erzino netikęs įskaitytojas. Jei jau knygoje naudojamos vokiškos, prancūziškos ir rusiškos frazės, būtų malonu, kad įskaitytojas išmoktų jas perskaityti taip, kad kalbą suprantantis žmogus bent jau suprastų, kas sakoma. Dabar suprasti (kad nesupranta), galėjo tik amerikiečiai…

3.5/5

Autorius apie knygą:

Kai dingo balandžiai

February 12, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Gyvatė. Taip galima apibūdinti žmogų, kuris šliaužioja šitoje knygoje. Prie kiekvienos valdžios vis kita oda. Kokia tik reikia – nori – fašisto, reikia – komunisto, visiškas chamelioniškas prisitaikymas. Net šlykštu skaityti. Aišku, neprilygsta Šiaurės Korėjai, bet nuo to tik blogiau, nes kai turėdamas nors kruopelytę laisvos valios, žmogus vis tiek renkasi būti tokiu, čia jau virš visko. Įdomiausia, o galbūt ir natūraliausia, kad tokie dažniausiai ir išgyvena visokias negandas. Dėl to prisitaikėliškumo. Paskui aplinkiniams telieka linguoti galvomis, va, geras žmogus buvo, žuvo, numirė nepasisekė, o čia… Apie tokius dažniausiai net nekalbama. Neskanu. Baugu, kad prieš tave atsisuks.

O knygoje lietuvis skaitytojas ras daug ką pažįstama – tremtis, sovietų okupaciją, paskui nacių, o paskui – vėl sovietų (knygos veiksmas vyksta maždaug 1940-1965 m.), rezistenciją, miško brolius. Patriotai, prisitaikėliai, išdavikai. Atrodo, būtų galima pateisinti, kai reikia gelbėti šeimą, vaikus, bet kai turi tik savo chamelionišką skūrą ir nenumaldomą šlovės ir garbinimo troškimą, nieko tokio kokį giminaitį išduoti ir nesvarbu, kuriai valdžiai, čia jau pagal situaciją.

Knyga nelengva skaityti, reikia įsivažiuoti. Nedaug tiesioginės kalbos, dažnai skaitai kaip kokį dokumentą, bet jei ilgam neatidedi, įtraukia, nors nėra lengva skaityti, kai jauti ir žinai, kad jokios šviesos tunelio gale nėra. Na, bent veikėjai dar nežino, kad ta šviesa tik už gerų dvidešimties metų pradės ryškėti…

Ta proga, su artėjančia vasario 16 ir kovo 11!

Titnago plunksna

February 12, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Us

February 2, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Prisipažinsiu, kai pamačiau, kad David Nicholls knyga yra Man Bookers ilgajame sąraše, gerokai nustebau ir net pavarčiau akis, nes jo knyga One Day, gal ir nieko skaityti, bet labai tokia jau holivudinio scenarijaus. Tačiau Us buvo labai dažnai minima visokiuose geriausiose 2014 m. knygų sąrašuose, tai pagalvojau, na, gerai jau gerai, na, gerai, bandom. Ir man taip patiko! Rimtai. Labai patiko. Ir raginčiau kokią leidyklą duoti šitą knygą geram vertėjui, kad geras vertėjas duotų ją lietuvių skaitytojui. Tik prašau, maldauju nesugadinti su blogu vertimu, nes jau įsivaizduoju, kaip lengva subanalinti šitą knygą. O šiaip raginu ją skaityti/klausyti originalo kalba – nes tikrai nėra sudėtinga.

Vieną dieną žmona pasižadina savo vyrą ir sako jam: “Žinai, man atrodo, kad aš tave paliksiu”. Štai taip. Aha, iš karto įdomu, o kodėl gi? Bet vienos priežasties, kurią galėčiau atskleisti arba versdamasi per galvą neatskleisti, tiesiog nėra. Yra knyga, kurią reikia perskaityti ir jausmas, kurį reikia pajausti, kad sužinotum, kodėl. Įspėju, kad net perskaitę, su žmona galite nesutikti. Tikrai. Yra apie ką pagalvoti. Nes moteriškei jau ne bobų vasara, kaip pasakytų Vanagaitė (nors dar nežinau, ką ji ten pasakė, nupirkau knygą mamai). Tai va, žinokit, sėdžiu susidėjus rankas į skreitą ir galvoju apie knygą, bėgu per įvykius ir visai nenoriu nieko išduoti – nei kokie ten veikėjai (be žmonos ir vyro), nei kas ten atsitiko, nei kaip jie jautėsi, kokie jų vargai ar džiaugsmai. Šita knyga yra apie šeimą ir apie tai, ko tik šeimoje nenutinka (surprise surprise). Ir ji visa tokia tikroviška ir neišlaužta, kad man labai patiko ir aš labai rekomenduoju.

PS Už vertimus, tiesa, neatsakau.

PPS goodreads.com knygą vertina tik 3.69. Tikrai neviliojančiai. Žiūriu, goodreads visai negaliu pasikliauti…

The Miniaturist / Miniatiūristas

January 27, 2015March 20, 2016 ~ kzL ~ 5 Comments

50 puslapių, dedu šitą knygą į šalį. Neįdomu man kažkaip, nuobodu. Labai daug nekasdienių žodžių tekste. Kai vienas kitas, gi nesijaučia, o čia po vieną kiekvienoj eilutėj, ir dar aprašantis aplinką, kiek gi galima landžioti žodyną – labai lėtas skaitymas gaunas. Viską sudėjus, jaučiu, kad tuoj pradėsiu knygos vengti ir ji tiesiog gulės “prie lovos” skaityklėj ir tik be reikalo užlaikys eilę. Pradedu mokytis mesti, kai neveža, žiūrėsiu kaip seksis, nors į “Šėtoniškas eiles” vis dar skersakiuoju ir žadu įveikti.

The UnAmericans

January 27, 2015January 27, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Apie apsakymus, žinia, sunku parašyti, tai gal nesukam galvos, tiesiog sakau, kad man patiko, net galiu sakyti, kad patiko su trupučiu. Apsakymų veikėjai neamerikiečiai. Daugiausia žydai. Šių dienų. Kilmės iš Baltarusijos ar Ukrainos, tad ir Lietuvos vardo paminėjimas labai nenustebina. O veiksmas vyksta visur – Izraelyje, Kijeve, Prahoje, JAV. Apsakymų veikėjai – du broliai kariai, mylintys tą pačią merginą, tėvas, taip ir nepatekėjusi kino žvaigždė, pasiryžęs būti geresniu savo sūnui, tik padaryti tai daug sunkiau, nei įsivaizadvo, net jei susitikimas trunka tik savaigalį, kitas tėvas – išsigandęs dukters parduotos pjesės, kuriuos dar niekas nėra skaitęs. Išsigandęs, kad bus apie jį.

Vargu, ar kas leis šią knygą lietuviškai, bet jei būtų proga paskaityti, paskaitykit.

Pelikanas Pranas ir taksas Antanas

January 26, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

pelikanas Gal jau kažkur minėjau, kad būdama vaikas nemėgdavau daugelio tarybinių vaikiškų knygų iliustracijų. Man visai negražios buvo tos dabar klasikinėmis laikomos iliustracijos ir labiausia pasaulyje norėdavosi aiškių ir spalvotų paveiksliukų, na, kaip pavyzdžiui Paršiuko Čiuko, ar panašiai (Disney, neapsimesiu, po tarybinio nespalboto pasaulio buvo kažkas tai tokio). Nebuvau nei Každailio, nei iliustracijų puošusių Kubilinsko knygeles fanė. Todėl žiūriu į šitą knygelę ir galvoju, kaip tokios iliustracijos atrodo vaikams? Dabartinėms mano akims – gražios, bet įtariu tai man, kur kokie aštuoneri, tai nelabai…

Tai noriu įspėti, jei jums šios iliustracijos nelabai, ar galvojate, kad tavo vaikui nepatiks, tai neapsigaukite, nes knygutės tekstas yra labai smagus. Ir istorija smagi.

O buvo taip, kad skrido pelikanas ir nuklydo nuo savo būrio. Gerokai nuklydo. Lietuvoj, jo, aišku, niekas nepažįsta, vis spėlioja, ar čia kokia stora antis, ar riebus gandras. Tik žmonių pamestam taksui visai nesvarbu, jam tiesiog norisi draugo, kad vienam nebūtų liūdna. Na, ir būtų neblogai tiek vienam, tiek kitam rast namus. O kaip abiem sekėsi, nepasakosiu, nes bus neįdomu skaityti, tik išduosiu, kad viskas bus gerai.