Author: kzL

Mano didelė riebi auksinė žuvelė zombis

~ kzL ~ Leave a comment

zombis

Dar viena nuotykių knyga su labai aiškiais blogiečiais ir geriečiais. Žinote, kaip būna parašyta, kad kažkokia knyga ar filmas sukurtas remiantis tikra istorija? Tai čia panašiai, nes autorius Mo ir jo vyresnysis brolis kartą ištraukė savo auginamą žuvelę iš mirties nagų. Taip ir čia, tik šį kartą broliai veikia priešingose stovyklose – vyresnysis planuoja paeksperimentavęs nugalabyti žuvį, o jaunėlis niekaip nesupranta, kaip galima šitaip elgtis su gyvu daiktu. Būtų dar nieko, bet pasirodo, kad paveikta eksperimento medžiagų žuvytė truputį “mutuoja” ir įgauna hipnotizuojantį žvilgsnį, o čia tai jau prasideda…

Žodžiu, man patinka viršelis ir iliustracijos, man patinka, kad vaikams visai patiko knyga, bet, kai skaitėme, tai aš vis galvojau, kad ar aš čia senstu, ar kas čia darosi, kad man kai kurios vietos nei linksmos, nei juokingos. Kai kurios brolių nelygios kovos scenos tai tokios hmm… kovingos, sakyčiau.

zuvis

Ir ta riba, kur iš jaunesnių ir silpnesnių vaikų yra, na, kaip ir pasityčiojama, man tokia, na, lyg ir peržengta. Taip, taip, gyvenimiška, bet labiau norėtųsi, kad skaitydamas vaikas iš tokios situacijos pasimokytų, kaip elgtis tokiais atvejais ir kaip reaguoti ir spręsti tokias, bet čia – nuotykių knyga, kur maždaug gelbėkitės, kas galit. Vis dėlto manau, kad vaikams knygas reikia rašyti labai atsakingai ir ypač atsargiai. Tame ir yra talentas tas vaikiškas knygas rašyti – ir kad būtų įdomu, bet kad nebūtų lėkšta ir bet kaip. Aišku, galiausiai gėris nugali, bet kelias į pergalę tikrai nebuvo lengvas…

 

 

Kakė Makė ir pavogtas laikas

~ kzL ~ 1 Comment

kake make

Kol atostogavot, kažkas pavogė Kakės Makės šeimynos laiką. Gal ir jūsų pavogė? Mano tai tikrai. Ėmė ir prapuolė, kol neperskaičiau knygos ir nesupratau, kur. Kas vakarą atsigulus vis galvojau, kaip čia taip išeina tom ilgom vasaros dienom – niekaip nerandu laiko paskaityti?

Štai kokia vasara buvo (žiūr. iliustraciją), Kakę Makę galėčiau įsidukrint. Dar tyliai prisipažinsiu, kad prie puodų ir bliūdų laiką suėdė kaip gi kitaip – išmanusis telefonas, kad jį kur galas, mesiu per balkoną.

kake m

Tai štai. Vaikai vaikais, Kakės Makės Kakėmis Makėmis, o tėveliams, kurie nežino, kur jų laikas išgaruoja, tikrai verta paskaityti. O aš, kai skaitau Linos Žutautės knygas, visada ieškau visokių fainų iliustracijų detalių, kaip pavyzdžiui šitam popuri surinkau (iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią): Kakė Makė “matuojasi suknelę”, šunelio bateliai, dirbančio tėčio kavos puodeliai, princesė bokšte siūlo savo pavogtą laiką, tėtis su “kasom”, šunelio skaitiniai, Kakės Makės tėtis – hipsteris 😉 Štai taip. Skaitykite ir džiaukitės, ir jei netingit, parašykit, kuri iliustracijos detalė jums pati pačiausia.

kake make č

 

 

Prarastas daiktas

~ kzL ~ Leave a comment

prarastas-daiktas

Ši Shaun Tan knyga man pasirodė labai niūri – ir pasimetęs daiktas, kuris šiaip jau gyvas, kaip koks pasimetęs šuniukas, ir pasaulis, kuriame jis pasimetė, man kelia kažkokį baisumo, nerimo ir nesaugumo, ir Šiaurės Korėjos jausmą. Gal dėl knyga ir laimėjo visokiausias premijas, kad sugebėjo tą pasimetimo jausmą išreikšti žodžiais ir iliustracijomis? Įsivaizduoji, koks ne koks jausmas būti pasimetus? Kai tau gresia būti priduotam į “užmaršties, atsikratymo, užglaistymo vietą”? Nejauku kažkaip. Neskaitykit prieš eidami miegoti, kad sapnai nebūtų slogūs. Nors šiaip ši knyga yra fantazijos treniruoklis, matai, aš net iki Šiaurės Korėjos nusitreniravau…

Atokaus priemiesčio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

atokaus-priemiescio-istorijosKnieti parašyti – tai pačios gražiausios istorijos apie nieką. Nors, ne, netiesa, gal tiksliau, tai istorijos, kurios prasideda niekur, iš nieko – skaitai, skaitai ir staiga atsiranda kažkas gražaus, nuostabaus, netikėto, labiausiai pasaulyje neįprasto, o gal tai, apie ką pastoviai galvojai, bet niekaip nemokėjai įvardinti. Tai istorijos, kurios tiesiog suaugusios su savo iliustracijomis ir skaitant kartais tiesiog užgniaužia kvapą nuo pasaulių, kurių neįsivaizdavai egzistuojant arba nuo staiga išnykusių, praraja pasibaigusių miestų – ateini prie pat krašto, atsisėdi, po kojom styro staiga pasibaigę vamzdžiai ir žiūri ten pat, iš kur atkeliauja istorija – į niekur. O kas žino, gal toks pakraštys atsirado tik todėl, kad dievas viršuj paėmė ir išplėšė lapą iš miesto žemėlapio?

Miesto pakraštys
Miesto pakraštys

O “ar kada susimąstėte, kas nutinka visiems parašytiems eilėraščiams? Eilėračiams, kurių nevalia niekam skaityti… Galbūt jie pernelyg asmeniški ir slapti?  O gal tiesiog nepakankamai geri. Galbūt tokia nuoširdi saviraiška atrodo negrabi, lėkšta, paika, pretenzinga, saldi, neoriginali, sentimentali, nuvalkiota, nuobodi, išpūsta, miglota, kvaila, beprasmė arba tiesiog gėdinga.” Pabandykite paspėlioti, kas visiškai neįtikėtino gali nutikti tiems eilėraščiams. Ką padarėte savo kažkada parašytiems?

Nežinau, ar tai vaikiška knyga. Aišku, vaikams skaityti galima, be suaugusiems skaityti privaloma. Pasiėmę knygą į rankas, niekaip nenusiteikite, atsipalaiduokite ir pasiruoškite nustebti. Man atrodo tai pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, ypač jei gyveni atokiame priemiestyje, kuriame šiaip lyg ir nieko nevyksta. O, kad žinotumėt, kaip klystate.

Vakarienė / The Dinner

~ kzL ~ Leave a comment

“Gone Girl” – sako vieni apžvalgininkai. Europietiškas “Defending Jacob” – sako kiti. Po truputį teisūs ir vieni, ir kiti, nes knyga turi ir tos, ir kitos knygos elementų. Ir kaip čia papasakoti neatpasakojus ir neišsidavus?

Dvi poros – du broliai ir judviejų žmonos – susitinka pavakarieniauti, vakarienė ir yra knygos struktūra – aperityvas, užkandžiai, pirmas, antras patiekalas. Ne šiaip susitinka, reikia ir reikalą aptarti, o reikalas susijęs su vaikais – pusbroliais, kurie įsivėlę į kažkokį nemalonų reikalą (tik tiek iš pradžių ir atskleidžaima skaitytojui). Tai, kad šeimos žino, kas atsitiko, ir būtų pagrindinis skirtumas nuo “Defending Jacob”, kur tėvai gali tik įtarti, ką vaikas padaręs. Taigi ir pagrindinė romano ašis yra – kokia bus vienos ir kitos šeimos reakcija į tai, ką vaikai prisidirbo.

Knygos suvartymas ir viena iš intrigų yra, kad daug kas visai ne taip, kaip gali iš pradžių pasirodyti (čia jau “Gone Girl”). Vienu momentu klausydama, net pagalvojau, nu ir kas čia dabar bus, kad autorius jau viską kaip ir atskleidė – ir kas, ir ką, ir kaip, o knyga dar tik įpusėjo, lyg ir nuobodoka darėsi. Kad kažkas čia ne taip gal būtų galima įtarti ir iš to, kad viskas pasakojama vieno iš vyriškių vardu, o kai tik vienas pasakoja, gi labai jau šališkas tas pasakojimas gaunasi, ar ne? O ir pasakotojo nuotaika keičiasi ir iš mielo tėtuko jis virsta… hmmm, kaip čia įvardinus… abejingu niekšu. Tik negalvokit, kad tėtukas čia pats svarbiausias ar blogiausias – negaliu gi išsiduoti.

Žodžiu, mano patarimas būtų toks – jei kartais neįsivažiuotumėt skaitydami arba apie vidurį pasidarytų kiek nuobodu, sukaupk valią ir palik daug vietos desertui. Ir būtinai turėk kuo užsigerti, nes sprangus tas desertas gali būti. Ir nuotaika po knygos sprangi – kaip po kokių “Funny Games” (filmas “Smagūs žaidimėliai”) – jei nematei, geriau ir nežiūrėk.

mamahuhu

~ kzL ~ 7 Comments

mamahuhu-1 Kinija mane baugina. Savo milijardais, susigrūdusiais palyginti nedideliame žemės plote. Įsivaizduokite, gi tas milijardas nėra nugulęs Himalajų šlaitų – visi grūdasi palei upes, jūras ir savo didmiesčius. Nesuprantami man tie skaičiai, o ir kultūra, žinoma, egzotiška be galo, autorė ir mini, kad vakarietiškom smegenim Kinijos iki galo suprasti yra neįmanoma. Jau kiekiškai neįmanoma suvokti, kur ten kultūriškai… Nors kokia ten kultūra taip susigrūdus galvoje tik mintis apie išlikimą, stumdymąsi alkūnėmis, kad kas nors ant galvos neužliptų. Nenoriu aš į Kiniją. Tas nesusikalbėjimas net mokantis kalbą yra bauginantis. Atsimenu, kaip nesusikalbėjimas išvargino keliaujant po vieną iš Azijos šalių. Brr. Tajai bent mandagūs, ko autorė negali pasakyti apie kinus. Sako, afrikiečiai mandagesni, įdomiai, ane?

Na, bet kad įvairios mintys apie Kiniją kyla, gi knyga nekalta. Knyga tai įdomi, labai graži ir spalvota. Autorė gražiai mato pro objektyvą ir man jos nuotraukos patinka. Gražiai įsilieja į tekstą ir knygą paverčia albumu. Vien perskaičius aprašymus prie nuotraukų, daug sužinosi.

Kas dar labai įstrigo? Kiniška registracijos sistema tramdanti laisvą žmonių judėjimą. Nors jie vis tiek juda, tik išjudėję tampa beteisiais nomadais. Gimei kaime ir liksi kaimiečiu, bent jau oficialiai. Džiaukis, kad iš viso turi teisę egzistuoti, nes milijonai neteisėtai pagimdytų antrųjų ir n-tųjų vaikų dar blogiau gyvena. Tokia tad šiuolaikintė vergovė. Ir dar. Nebepirksiu kiniškų česnakų, velniai žino kur ir kokiais būdais išaugintų prie kokio nuodų vamzdžio. Kažkaip kinai vis mus tikrina, kokia čia maisto kokybė, ar galima importuoti, o kas nors pažiūrėjo ever, kur tie česnakai auga. Nes didžioji šalis gyvena ekologinės katastrofos nuotaikomis (į detales nesileisiu). Bet ir vėl aš emocingai reaguoju, nebloga knyga, kad tiek emocijų sukėlė, ane?

Atsimenat kitą autorės Eglės Aukštikalnytės knygą „Mama Afrika“? Tai va, neapsigaukite, pavadinimas mama kiniškoje knygoje nieko bendro su gimdytoja neturi. Mama Afrikoje viena, o va, pas kiniečius pavadinime net keturiese. Kas keturiese tai paskaitykite, jei dar negirdėjote. Ir prieš keliaudami paskaitykite, tik, aišku, yra rizika, kad keliauti nebenorėsite. Kaip kad aš, pvz.

Amžinieji Takiai

~ kzL ~ 1 Comment

Amzinieji_Takiai_d

Amžinoji klasika. Iš tų, kur skaitai ir mėgaujiesi, gėriesi tekstu ir mintim ir ilgai laikas nuo laiko prisimeni; tokia, kuri skirta vaikams ir suaugusiems vaikams.

Ar norėtum gyventi amžinai? Žmonija gi vis ieško gyvybės eliksyro, kuris leistų gyventi begalybę. Prieš ištardami “taip”, tikriausiai nė nepagalvojame apie būseną, kurioje tą amžinybę norėtume nugyventi. Kaip vaikas? O gal kaip suagęs? Kaip seneliukas? Kaip amžinai sergantis ir amžiams netekęs galimybės numirti (kaip J.Saramago “Kai mirtis nusišalina“)?

babbitt

Knygos pavadinimas išduoda, kad amžinieji yra Takiai – šeimyna, kurios vaikai gyvena jau beveik šimtą metų, bet vis dar atrodo kaip dvidešimtmečiai. Dėl to jie negali ilgai užsibūti vienooje vietoje, aplinkiniai tuoj pat ima šnairuoti ir jais nepasitikėti – visi sensta, išskyrus Takius. Anokia čia laimė. Bet štai vieną dieną jie susiduria su tokia nuobodžiaujančia mergaite Vine ir, norėdami, kad jų paslaptis nebūtų atskleista visiems, jie priversti ją atskleisti Vinei, papasakoti visą istorija, kuri jiems nutiko. Ir dar kaip nors pasiekti, kad Vinė tos istorijos niekam nepapasakotų, nes… tikriausiai tik gyvendamas amžinai supranti, kad neištraukei laimingo bilieto. Bet tik tada. Ar Vinė bus pakankamai išmintinga suprasti ankščiau?

Knyga graži ne tik savo gilia mintim, bet ir kalba, kuri įtraukia lyg į guolį, apvynioja ir apkamšo – jei knygoje karšta, jauti tą karštį, jei Takis su Vine išplaukia valtimi, tai girdi teliuskuojant vandenį, o Vinės sutikta rupūžė tokia neapsakomai bjauri, kad brrr… Labai graži knyga. Skaitykit ir kalbėkit apie ją su vaikais.

Natalie Babbitt
Natalie Babbitt

Yra ir filmas, nesu mačiusi, gal ir būtų verta, bet pirmiausia leiskite viską įsivaizduoti jūsų fantazijai, sukurkite savo veikėjus ir savo filmą.

 

Ko nenusipirksi už pinigus. Rinkos galia ir ribos

~ kzL ~ 4 Comments

ko-nenusipirksi-uz-pinigus-1

Perku/parduodu:

Namą, stalą, paveikslą, maistą, vietą eilėje, taloną pas gydytoją, kvietimą į popiežiaus laikomas mišias, sterilizaciją, knygų skaitymą, leidimą imigruoti, pabėgėlius, leidimą gimdyti, leidimą teršti aplinką, leidimą medžioti nykstančius gyvūnus, sveikinimo kalbą draugui vestuvėse, dovanų čekius, žemę branduolinių atliekų saugojimui, savo gyvybės draudimą (parduodu), autografą, vietą reklamai ant tavo kūno, vietą universitete, kraują, inkstą.

Marijos žemėje gal dar ir nespėjome visko išparduoti taip kaip už Atlanto, bet ne todėl, kad mes čia kokios aukštesnės moralės ir didesnių vertybių – tiesiog vis dar vejamės ir vis dar turime daugiau neparduoto – bet čia tik laiko klausimas. Knygoje ta tendencija labai gerai jaučiasi – kas baisiausiai stebino ir buvo nepriimtina prieš penkiasdešimt metų, dabar yra kuo natūraliausia. Tiesiog vartotojai po truputį pripratinami, kol galiausiai nė nebesistebi pirkdami kvailiausius dalykus. Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai atsirado pigių skrydžių bendrovės, kurios šalia pigaus bilieto pradėjo pardavinėti viską, kas tik įmanoma. Dabar jau visai nebestebina, kad norėdamas sėdėti su savo kelionės kompanionu, vietą savo sėdimajai turi nusipirkti iš anksto, nes kitaip sėdėsi velnias žino kur.

 Kur ta riba, kur tobuloji nematomoji rinkos reguliavimo ranka turėtų sustoti? Kokios viso šito perku viską /parduodu viską pasekmės visuomenei? Kur prasideda ir kur baigiasi laisva valia ir apsisprendimas? Visus šiuos klausimus kelia knygos autorius ir, kaip jau tikriausiai buvo galima pajausti, jis nėra didelis nekontroliuojamos rinkos fanas. Pagalvok, ar pats toks esi.

 Skaitydama vietomis galvojau, na, nieko čia tokio šį ar tą pirkti, tą ar aną parduoti, bet vis dėlto brangiausi ir vertingiausi dalykai gi nenuperkami dalykai, tokie, prie kurių prisilietę pinigai tik viską sugadina ir nuvertina. Reikia pavyzdžio? Pradėkim nuo Nobelio premijos, o visa kita – knygoje.

 

 

The Bat / Šikšnosparnis

~ kzL ~ 3 Comments

the batIr štai aš nieko iš Jo Nesbo neskaičius, nutariau susipažinti su bestselerių autorium. Kadangi nusiteikusi daug bestselerių skaityti, tai sąžiningai pradedu nuo pirmosios Harry Hole knygos ir kažkaip pasidaro aišku, kodėl jos niekas neverčia pirmos (kiek supratau nei į anglų, nei į lietuvių pirmoji knyga nebuvo išversta pirmoji). Nes yra už ką neversti. Pripratini skaitytoją prie autoriaus gerų knygų, o paskui gali ir visas kitas prakišti, vis tiek perskaitys, net jei trileris prasideda tik paskutiniuose puslapiuose (kadangi knygos klausiau, tai iš 10 valandų, tik paskutinės 2-3 buvo trileris).

Taigi, jei nesat įsimylėję Harrio Holės ir jums neįdomios visokios ten priešistorės, tai galit ir nesivarginti, nes pati knyga tai nieko gero, kažkoks nevientisas kratinys (o klausymui tai yra visiška tragedija, nes negali atsiversti atgal ir pažiūrėti, kas ten kaip). Iš pradžių galvojau, kad čia man taip klausyti nesiseka, bet paskui paskaičiau komentarus – ne man vienai taip. Taigi – nesėkmingas debiutas, bet aš nepasiduodu ir, kadangi kaip audible narė galiu grąžinti nepatikusias knygas, taip ir darau – keičiu į kitą Jo Nesbo The Redbreast – trečioji Harry Hole knyga – taip rekomenduoja komentaruose. Ką jūs į tai?

Vilkas keliauja aplink pasaulį

~ kzL ~ Leave a comment

vilkas č

Fainas vilkas, ane? Man fainas ir vaikam patinka. Idėja, aišku, nėra pati originaliausia, nes aplink pasaulį keliauja kas tik netingi ir Pelytė Smailytė, ir šuniukas Vincas, bet kada kelionių apink pasaulį bus per daug? Niekada. Tikrai. Šitas vilkas, kuris visai neseniai norėjo pakeisti spalvą, tiks kelionėms su pačiais mažiausiais. Vilkui kiekvienoje aplankomoje šalyje nutinka koks nors nuotykis (pvz. karalienė Elžbieta Londone), apie kurį jis būtinai parašo vilkei namo (mano didžiu įsitikinimu, vilkas turėtų su mylima vilke keliauti kartu, bet tiek jau to). Ir šiaip, šioje knygoje svarbiausia yra spalvos ir gražios iliustracijos. Gero kelio!

Vilkas keičia spalvą

~ kzL ~ Leave a comment

vilkas

Mmm… miela knyga apie simpatišką vilką, kuriam nusibodo būti juodam. Nesistebėkit, kad vilkas juodas, šis vilkas prancūziškas, lietuviški vilkai gi pilki, ane?  Žodžiu, būti juodam gana liūdna, reikia susirasti kokią nors kitą spalvą. Na, pavyzdžiui, žalią. Bet neeeee, jei nusidažai žaliai, tai atrodai kaip varlė. Kvaaaa. O jei apsimauni raudonas pėdkelnes ir megztinį, atrodai kaip kalėdų senelis, na jau neeee. O jei stebuklingais būdais tampi rožinis, atrodai kaip princesė – ne, ne, tik ne tai! Tai ką daryti vilkui?

princeseAtsakymas 31-ame puslapyje 😉 Princesė tai 12-am.