Author: kzL

Chajaaa! arba Nindzė Timis ir pagrobtas juokas

~ kzL ~ Leave a comment

nindze-timis-ir-pagrobtas-juokas

Chaj-aaa! reikia skaityti nindziškai, tikiuosi, kad moki, kaip. Nindzėmis būna ne tik vėžliukai, bet ir kiti gyvūnai. Pagrindinis nindzė yra katinas Timis – štai tokio katino nuotykiai ir aprašyti šioje gausiai ir gražiai autoriaus iliustruotoje nuotykinėje knygoje.

Kaip žinote, nuotykinėse knygose būna geriečiai ir blogiečiai. Susipažinkite – geriečiai čia katinai, šermuonėliai, paršeliai ir vienas kitas žmogus, blogiečiai – vienas piktas zuikis raudonom degančiom akim, iguanos ir šernai, prie blogiečių atsiradę per kvailas savo galvas – reikia skaityti sutartyse mažom raidelėm parašytą tekstą.

Knygos pavadinimas išduoda, kad blogiečiai grobia juoką iš miesto vaikučių, o tai yra visiškai nepriimtina ir nepateisinama! Reikia gelbėti tiek juoką, tiek vaikučius. Chajaaa!!!

Šioje knygoje man labiausiai patiko iliustracijos, jų daug, galima sakyti, kiekviename atvarte po iliustraciją, tad jaunajam skaitytojui ar klausytojui tikrai nebus nuobodu ar sunku įsivaizduoti, kaip viskas vyksta. Pati istorija man tokia so so, jaučiasi, kad autorius yra labiau dailininkas nei rašytojas, bet čia jau tik mano suaugėliška nuomonė, nes kai užklausiau savo septynmetės, ar patiko šita knyga, tai sakė, kad patiko, o dar: “Mama, čia knyga be pabaigos! Žinai, ką tai reiškia? Kad bus pratęsimas”. O penkiametis iš viso kokią savaitę miegojo su knyga po pagalve, nors išklausyti visą istoriją kol kas pritrūko kantrybės.

mano Vilnius mano

~ kzL ~ 5 Comments

MVM-virselis-R-RGB-165x270

Pasakysiu taip: o, kad kas man būtų šitą knygą davęs, kai man buvo -iolika… Gal tada su klasiokėmis nebūtume iš meilės Vilniui fotkinęsi prie bet kokių pastatų (turiu tokią nuotrauką, kur mes prie Lietuvos Geležinkelių administracinio pastato – nieko nesakau – gražus). Nebūtų tada mūsų pagrindinis maršrutas – operhouzas (ten vakarais miegodavo į operas mus atvežusi mokytoja) – Pilies – geriausiu atveju, kokia Trakų gatvė, kurios pabaigoj ar pradžioj, kaip pažiūrėsi matosi tas LG pastatas.

Tad ir pabambėsiu dėl vieno – per vėlai ši knyga pasirodė, x metų per vėlai. Man vienintelio gaila – kad mes neturėjom tokios knygos. Dabar tai nori -pasigooglini ir keliauji, o tada, kaip sakau, be trijų gatvių nieko ir nežinojome.

Tikiu, kad prieš x metų būtų ir pagrindinių veikėjų simpatijų, antipatijų ir visokių paaugliškų nuotykių istorija būtų, oi, kaip skaniai susiskaičius, dabar gi pagrindinis akcentas buvo Vilniaus istorija ir “gal dar sužinosiu ką nors nauja, ko dar nežinau ir negirdėjau”. Buvo tokių? Buvo. Ir dėl to smagu. Gal dėl to man pati įdomiausia knygos dalis yra keturi maršrutai po miestą su žemėlapiais ir įdomių vietų aprašymais. Aprašymais, o ne tik taškeliais žemėlapyje. Tad galite ir nuo galo pradėti skaityti. Arba tik komiksus – komplimentai taip gražiai ir įdomiai išleistai knygai.

O viskas prasideda Antakalnio 25 – name, kuriame vaidenasi. Toks metraštininkas, kuris gali smalsuolius, nebijančius kaišioti nosį po apgriuvusį namą, laiku nunešti į Vilniaus pradžią ar bet kurį kitą laiką – karalių ir kunigaikščių, baroko, maro, caro, karo, tarybinių absurdų ir atgimimo miestą. Susitikimai su garsiais ir svarbiais to meto asmenimis garantuoti. O atsipalaidavimui šiandienos paauglių kasdienybė su facebookais, iPhone’ais (kurie knygoje kažkodėl aifonai), pasistumdymais, pafilmavimais, sms ir šviežutėliu jauduliu, kai susikabini su savo simpatija rankomis…

O dabar, jei nebijai nuotykių ir vaidenimosi, įsijunk fantastišką specialiai knygai sukurtą Aristokratų dainą ir einam į miestą. Susitikimo pradžia Antakalnyje, penktą po pietų. Nereali daina, rimtai!

Vilniau, ant tavo stogų žydi žemuogės

Jų žiedlapiai sklando kaip debesys

Bažnyčių formų purūs kontūrai

Slinkdami kalbina Nerį

 

PS. Jei seksi knygą FB, tai nuolatos sužinosi ir daugiau įdomybių apie Vilnių.

PPS. Baisiai myliu Vilnių

Gediminas ir keturi seneliai

~ kzL ~ 2 Comments

gediminas

Įdomiai su tom vaikiškom knygom – kartais, atrodo, tokia gera knyga, o vaikams nepatinka, išsiblaškę klausosi, pusę girdi pusę praklauso. Kai skaičiau šitą knygą sūnui, sesė, smalsi lapė, klausė klausė iš kito kambario, kol neapsikentusi už akimirkos jau gaustėsi iš kito šono – įdomu pasidarė, kas čia tokie per seneliai?

Taigi, išduosiu, gyveno Gediminas, geras vaikas. Ir vienas po kito jį aplankė keturi seneliai – Tingelis, Žioplelis, Poilsėlis ir Lepūnėlis. O dabar spėkit, kas Gediminui nutiko? 🙂 Arba nespėkit, paskaitykit savo vaikui, nežinia, gal slepia kur spintoj kokį priklydusį senelį…

The Julian Chapter

~ kzL ~ 1 Comment

julian

Atsimenat knygą iš pernai metų – Wonder? Toje knygoje pasakojama berniuko istorija. Ji pasakojama jo paties, aplinkinių žmonių. Skyrius po skyriaus. Ir ten toks neklaužada berniūkštis yra – Julian, tas pats, kuris labiausiai “saldina” Auggie gyvenimą. Tas, kuris tyčiojasi, nuteikinėja kitus vaikus, kuris sako: “jei ne su manim, tai prieš mane”- neutralios teritorijos nėra. Ta va. Knygoje Wonder jam nesuteikta kalbėjimo teisė, mes jį pažįstame, bet nežinome, ką jis galvoja ir kaip jam viskas atrodo, tad jis totaliai yra blogietis. Ar iš tikro taip yra?

Kiekvienas turime savo istoriją, savo motyvus, savo aplinkybes ir savo tiesą. Kartais pateisinančias, kartais ne. Tiesiog kartas yra taip, o ne kitaip. Vieni turi daugiau vienokių savybių, kiti kitokių. Empatijos taip pat. Supratimo irgi. Inercijos. Ir tas daugiau mažiau nulemia emocinį foną kuriame gyvename. Autorė nuoširdžiai žiūri į Julian, vaiką, kuriam tiesiog nebuvo progos išmokti, pasimokyti, suprasti. Gal nematė gero pavyzdžio? O gal nebuvo laiku ištarto “stop”, o per dažnai “nieko čia tokio, vaikai turi išsiaiškinti patys”?

Man buvo labai smalsu perskaityti Julian skyrių. Būtų gerai, kad vaikai skaitytų Wonder + The Julian Chapter mokykloje vietoj ko nors nepaskaitomo ir nesuprantamo. Kai kuriems suaugusiems taip pat būtų ne pro šalį paskaityti.

 

Tarp eilučių: Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme

~ kzL ~ Leave a comment

tarp eillucius

Gyvenimas beprotiškas, bet vis dėlto nuostabus. Jis beprotiškas, baisus, siaubingas, bet kartu nuostabus, ir aš vis dėlto manau, kad jame gera persveria tai, kas bloga, baisu. Aš tuo netgi įsitikinusi. Šiaip ar taip, mano patirtis to moko, nes svarbiausia gyvenime – žmonės, nuostabių žmonių yra kur kas daugiau negu atrodo. Vadinasi, vis dėlto gėris nugali blogį. Pažiūrėkite, kiek puikių žmonių pasitaikė mūsų kelyje. Reikia atidžiau įsižiūrėti į žmones, galbūt ne iš karto pamatysi, kad jie puikūs, reikia pavargti, kad įžiūrėtum tai, ką turi savyje žmogus. Ir galbūt tai yra takelis, vedantis į kokį nors džiaugsmą.

Labai man patiko šita knyga. Labai lengva buvo skaityti ir labai įdomu. Pirmiausia, kas ta Liliana Lungina? Liliana Lungina buvo grožinės literatūros vertėja, savo gyvenime sutikusi daug žymių žmonių, rašytojų, vertėjų, režisierių ir t.t.  Taigi knygoje Liliana Lungina pasakoja apie savo gyvenimą ir visus tuos žymius žmones jos gyvenime, o daug išskirtinumo jos asmenybei priduoda tai, kad gyvenimas prasidėjo Vokietijoje, Prancūzijoje, Palestinoje, o paskui mamai patikėjus sovietinėmis pasakėlėmis – Tarybų Sąjungoje (mama patikėjo, kad galime gerai gyventi ir grįžo pas autorės tėvą). Štai kaip ji jautėsi grįžusi/atvykusi:

Man vis atrodė, kad aš esu panaši į Kajų iš pasakos Sniego karalienė: kad man trolio veidrodžio skeveldra pataikė į akį ir aš matau tai, ko kiti nemato, tai yra matau kiekvieno reiškinio dvejopumą, matau daiktus iš kitos pusės, ne taip, kaip visi- visiškai vienodai. Ir tai man kėlė didelį rūpestį. Aš maniau, kad turiu kažkokį požiūrio defektą.

Autorės pasakojimas labai nuoširdus, atviras, savotiška išpažintis, kur ji išpažįsta savo sopulius, klaidas ar kvailystes. Daug pasakoja apie santvarką, jos beprasmybę, apie žmonių nuotaikas, žiaurias sąlygas ir bandymą tokiomis sąlygomis išgyventi, apie propagandą, apie represijas, KGB verbavimą ir tardymus, bandymus išvežti rankraščius, autorių pripažinimą ar nurašymą. Atrodytų tokia sunki tamsi knyga, bet taip nėra, nes iš puslapių tiesiog sklinda autorės gaivališkumas, gyvenimo meilė, optimizmas ir kažkoks gyvenimo lengvumas – kad ir kaip buvo sunku, gyventa buvo linksmai.

… reikia turėti vilties ir tikėti, kad netgi labai blogos situacijos gali netikėtai pasikeisti visiškai priešingai ir baigtis gerai.

Knygą galima “perskaityti” ir žiūrint Olego Dormano filmą.

 

lili

Ir dar jau minėtas filmas East-West, labai labai panaši tema.

Tell the Wolves I’m Home

~ kzL ~ Leave a comment

tell

Vienu momentu, kai klausiau knygos, pagalvojau iš kur aš ją apskritai ištraukiau. Kodėl norėjau perklausyti? Čia kokia premija ar kas? Galiausiai sugalvojau, kad per goodreads greičiausiai susigundžiau, nes vertinimas 4 virš ir perskaičiusių daug, ir visi pirmieji komentarai penkios žvaigždės, visi tiesiog apžavėti. Tačiau šį kartą šie vertinimai tiesiog mane išdūrė. Vėliau paskaičiau ir blogus vertinimus ir, deja, jie visiškai atitiko mano nuomonę – ši knyga netikra, neįtikinanti ir apskritai, sakyčiau, apie nieką. Kantriai išklausiau iki galo tikėdamasi, kad esmės paslaptis atsivers, bet taip neįvyko – nieko ten nėra. Turiu omeny – tikro. Šiaip visokių pritemptų dalykų pilna – amerikietė keturiolikmetė priemiesčio gyventoja iš geros šeimos tėvams nežinant varinėja į New Yorką traukiniu kada sugalvojusi, susitikinėja su savo nuo AIDS mirusio dėdės boyfriendu, kuris irgi serga AIDS. Jos mama ant boyfriendo baisiausiai pyksta, nes galvoja, kad jis užkrėtė jos brolį (pasirodo, tai netiesa ir dar paslaptis), o dar pyksta dėl savo neišsipildžiusių gyvenimo svajonių, nes norėjo tapti menininke, o tapo buhaltere, nu, come on! O miręs dėdė pasirodo labai talentingas ir garsus dailininkas, ir paskutinis portretas, kurį jis nutapė – June (čia ta mergaitė) ir jos sesers, vertas vos ne milijono. Kadangi jis toks brangus, nieko nuostabaus, kad pas boyfriendą pilni stalčiai grynųjų pinigų, o kodėl jų nedavus keturiolikmetei. Bla bla bla, negaiškit laiko. Toks vaizdas, kad autorė norėjo apimti daug temų – AIDS, menininko, šeimos santykių, paauglystės, o gavosi košė.

 

Kaip tekantis vanduo

~ kzL ~ Leave a comment

kaip Nepavyko man įsijaust į šitą knygą. Skaityt perskaičiau ir visai nesunkiai, tekstas liejasi, bet nesuvirpina. Knygos pabaigoje esantis “Pabaigos žodis”, kuriame autorė aiškina savo apsakymus, man pasirodė pats įdomiausias. Kaip tik pagalvojau, kad čia tokie apsakymai, apie kuriuos būtų galima rašyti mokykloje rašinį, skaitai ir rašai, nes reikia, rašyti yra apie ką, bet meilės tiems kūriniams nejauti. Štai taip, daugiau ir nesiplėsiu, ir anotacijų neperrašinėsiu, galima goodreads pasiskaityti. Užtai prikabinu autorės šaržą, smagus. yourcenar_marguerite-19851205019F_2_png_300x337_q85

Defending Jacob arba Apginti sūnų

~ kzL ~ 3 Comments

 

Šita knyga jau seniai tupėjo mano telefone, gal porą metų. Bijojau imtis kaip ir We Need to Talk about Kevin (vis dar bijau), tik va, sesė perklausė ir patikino, kad nėra taip jau ir baisu. Nors kaip čia pasakius, ar yra kas baisiau, kaip abejonė savo vaiku, baimė, kad gali užauginti monstrą (visus juos kažkas gi užaugino)?

Štai ir aš klausau/skaitau apie paauglio žmogžudystę ramiame, saugiame ir kultūringame priemiestyje. Policija akligatvyje, nėra jokių aiškių įtariamųjų. Ir staiga – griaustinis iš giedro dangaus – tyrimui vadovaujantis pareigūnas nušalinamas nuo tyrimo, nes pagrindiniu įtariamuoju tampa jo sūnus Jacob (tikriausiai bus išversta kaip Jokūbas). Andy Barber (tėvas pareigūnas) priblokštas tokių kaltinimų, tačiau, dirbdamas teisinėje sistemoje, labai gerai supranta, kad nekaltas žmogus netinkamai susiklosčius aplinkybėms ar įkalčiams gali tapti papraščiausiu atpirkimo ožiu (nes visuomenė visada reikalaus iš sistemos kažką nubausti), tad nuteistasis nebūtinai yra iš tikrųjų kaltas. Vos tik sužinojęs apie kaltinimus, jis lekia namo iškrėsti sūnaus kambario ir atsikratyti bet kuo, kas gali sukelti nereikalingų įtarimų. Net jei tai medžioklinis peilis, kurį Jacobas sako nusipirkęs šiaip sau, nes turėti tokį peilį yra cool.

wil
William Landay

Taigi, kiek toli gali nueiti dėl savo vaiko? Kur ta riba, kur meilė vaikui staiga pavirstų į pasišlykštėjimą ir neviltį, kad tai tas pats nuostabus kūdikis, kurį prieš keliolika metų mylavai ir nepaleidai iš rankų? Andy tėvystės instinktas ir pasitikėjimas savo vaiku yra labai stiprus. Bekraštis. Neįtikėtinas. Stipresnis už Jacob motinos. Tėvas eis iki pergalės ir tikės iki galo, iki pergalės. Tik kodėl ta pergalė tokia paliekanti blogą skonį burnoje? Ir kodėl po pergalės, kai knygoje turėtų būti likęs paskutinis skyrius ar keletas minučių klausymo dar likę klausyti visa valanda?

 

Nepraeikite pro šią knygą, tuo labiau, kad yra vertimas (viliuosi geras arba bent jau neblogas). Ir viršelis nesugadintas, dėl pavadinimo vertimo, aišku, galima pasiginčyti, bet tiek jau to. Tik neskaitykit prieš kokius egzaminus, rizikinga, kad nesimokysit, kol nebaigsit.

Elizabeth Is Missing / Elizabeta dingo

~ kzL ~ 1 Comment

elisabet

 

Dar viena knyga apie atminties praradimą.  “Still Alice” didžioji tragedija buvo, kad pagrindinę veikėją liga užpuolė neįprastai jauname amžiuje, “Elizabeth Is Missing” herojė Maud – 81 metų senutė, paskui kurią lėtai šlepsensime knygos puslapiais arba straksėsime jos prisiminimuose apie vaikystę, kur vieną dieną dingsta jos vyresnioji sesuo.

Štai ir turime įdomiai besirutuliojančią istoriją, kai esamasis laikas neįspėjęs nutrūksta ir persikelia į būtąjį, o pagrindinei veikėjai tokie peršokimai ir atminties labirintai yra visiškai nesuvokiami, t.y. tų straksėjimų ji nesuvokia kaip persikėlimų iš vieno laikotarpio į kitą, laikas teka kaip tekėjęs, ir Maud belieka stebėtis, kur kas nors dingo, prapuolė ar lyg iš dangaus staiga atsirado. Laikas nepavaldus Maud, kaip ir šiandien ar vakar, ar prieš septyniasdešimt metų irgi netekę prasmės. Gal ne prasmės, o koordinačių laiko juostoje.eliza

 

Neapsigaukite, sesers vardas visai neElizabeth. Elizabeth yra dabartine Maud draugė, kurios šiuo metu nėra Maud akiratyje ir kurios Maud atkakliai ieško. Net nueina į policiją pranešti, kad draugė kažkur dingusi – kaip vėliau sužinosime – ne vieną sykį. Autorė atkakliai nuo mūsų slepia, kas atsitiko su Elizabeth. Na, gerai, neslepia, nes visas pasakojimas ateina iš Maud lūpų, o ji nežino, kur draugė dingo, tad ir skaitytojas nežino. Taigi, iš viso turime dvi dingusias personas ir nors Maud galvoje niekas nepasikei ir nė viena dingusioji neatsiras, skaitytojui iš detalių tikrai bus leista sudėti taškus ant i.

healey

Bravo Emmai Healey už meistrišką laiko suvaldymą, įtikinamą apsigyvenimą trumpalaikę atmintį praradusio žmogaus galvoje. Manau, autorė tikrai verta Bailey’s premijos. Short list 2015 – jau šiandien.

Lauras

~ kzL ~ Leave a comment

lauras

Labai tinkama knyga Velykų savaitei. Ne popsas, gražus tekstas visiems tokio pasiilgusiems. Tinka, aišku, ir visoms kitoms gyvenimo dienoms, nereikia laukti kitų metų, kad skaityt. Ši knyga –Didžiosios knygos apdovanojimo laimėtoja (2013 m., orientacijai – 2011 m. šį apdovanojimą laimėjo M. Šiškin “Laiškų knyga”), Rusijos Bookerio finalistė. O trumpai parašyti apie ką – sudėtinga, kaip paprastai būna su tokiomis knygomis, kurios turi tekstą ir dar tarputekstį, tą kuris tarp eilučių.

Į pasaulį atėjo Rukinos kaime, arba vadinamojoje slabodkoje, netoli Kirilo vienuolyno.Tai įvyko 6948 metų gegužės 8 dieną nuo Pasaulio sukūrimo, arba 1440-aisiais po mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimo, Arsenijaus Didžiojo minėjimo dieną. Po septynių dienų jis buvo pakrikštytas Arsenijaus vardu.

Graži jo vaikystė, jau senelis pastebi, kad berniukas ypatingas – paskui jį, jiems renkant gydomąsias žoleles, sekioja vilkas – pats prijunka. O senelis išmoko vaiką skaityti, perduoda visas savo žinias apie gydymą, gyvenimą.

Žmogus sutvertas iš dulkių. Ir į dulkes pavirs. Tačiau jam skirtas kūnas, kol žmogus gyvena, yra nuostabus. Tu turi jį pažinti kiek galima geriau, Arsenijau.

Senelio nebelikus, Arsenijus tampa kaimo gydytoju, o siaučiant marui priglaudžia savo namuose mergaitę. Įsimyli vienas kitą. Egoistiška labai Arsenijaus meilė – niekam nenori rodyti mylimosios Ustinos, nenori jos niekur išleisti ir su niekuo dalintis, nenori kviestis pribuvėjos ateinančiam kūdikiui – ir gėda, kad nesusituokę, nuodėmėje, ir pasitiki savo jėgomis, kad galės priimti kūdikį. Deja, gimdyvė miršta, neišgyvena ir sūnelis, be krikšto nė vardo negavęs. Be atgailos, be krikšto pasmerkti amžinoms kančioms, kurias Arsenijus savo gyvenimu nusprendžia atpirkti. Pusiau pametęs protą, iš duonos kriaukšlio pramisdamas, visiškoj askezėj jis keliauja per Rusios kaimus, ten, kur baisiausi ligoniai, kur maras. Gydo ne tik iš senelio išmoktais būdais, bet ir tikėjimu ir malda.

lauras 2

Šalia žemiško kelionės iš vardo į vardą, iš Arsenijaus į Ustiną (pagal mylimosios vardą), į Ambraziejų, galiausiai į Laurą, visada šalia dvasinė kelionė, mistika, stebuklai, tikėjimas, išmintis, dėl to ir sakau, kad knyga Velykinė, su pamąstymais apie laiką – praeitį ir ateitį – apie prasmę ir žemišką kelionę, atleidimą ir atpirkimą.

 

 

Lapiukas Vasaris. Sausainio kerštas

~ kzL ~ 2 Comments

lapiukasPerskaičius knygutę pirmiausia nusprendžiau pabrauzinti ir pažiūrėti, gal bus kas nors apie autorių. Labai nustebau pamačius, kad tai visai nėra autoriaus debiutas, o kitos knygutės, bent jau viena su debesėliais, labai gražios, na, bent jau iliustracijos.

“Lapiuko Vasario” aš, tiesą pasakius, nesupratau. Knyga – personažų ir įvykių kratinys, dirbtinai sukaltas, kad kažkaip laikytųsi. Na, panašiai, kad vaikai man sakytų papasakoti istoriją, o nuvargusi pusiau miegom papasakočiau ką nors nei į tvorą, nei į mietą ir dar sugalvočiau visą tai išleisti knygute. Ir tai, įtariu, geriau gautųsi.

Nereikėtų nuvertinti vaikų, o savęs pervertinti. Vaikų literatūra nėra kažkas antrarūšio, kur galima bet kaip pateikti, vos ne nė karto kritiškai neperskaičius. Juolab kad tekstas tai trumpas, negi niekas nesiteikė prieš leidžiant perskaityti ir sukritikuoti?

Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja

~ kzL ~ Leave a comment

dalia

Kūrybiškiausia 2014 metų knyga. Susipažinkite. Šios knygos autorė Dalia Staponkutė jau daug, virš dvidešimt metų, gyvena Kipre, tad nuo tada, kai ten gyvena ir išgyvena nuolatinį rinkimosi procesą. Rinkimosi, kuo esu ir kuo noriu būti, o galiausiai, kuo iš tiesų tampu. Tas pasirinkimas gal nebūtų toks labai komplikuotas, jei reikėtų rinktis tik už save, tačiau, kai turi vaikų ir nori juose išlaikyti tai, kas sudaro vieną iš dviejų, tampa labai sudėtinga. Galiausiai pamatai, kad negali rinktis nei vieno kelio – reikia ieškoti naujo, tokio tarpinio, tarsi tranzito salė oro uoste.

Skaitydama šitą knygą visą laiką galvojau apie save – kaip aš gyvenčiau, jei būčiau emigrantė, kaip auginčiau savo vaikus ir visą laiką galvojau apie savo drauges emigrantes ir kaip jos jaučiasi, ir ar jau surado tą trečiąjį – pasaulio piliečio kelią?

Be dvigubos tautybės šeimos apmąstymų, autorė pristato ir graikiškai kiprietišką kultūrą, savo patirtis jai priešinantis, su ja susigyvenant. Kipras, panašiai kaip ir Lietuva, yra mažas ir nelabai pastebimas pasaulyje. Ką žinai apie Kiprą išskyrus, kad ten daug rusų ir pinigų skalbimo (čia gal mano stereotipai, ką aš žinau, bet įtariu, kad daugmaž kaip ir daugelio)? O knygoje daug apie tai, kokie yra kipriečiai (graikai), kokia yra graikiška šeima. Knygoje galima rasti ir paaiškinimą dabartinių Graikijos aktulijų:

Kažkas yra pasakęs: “Kiekvienoje Atėnų kavinėje sėdi po Sokratą.” Tiesos šiuose žodžiuose yra, nes graikai nesprendžia problemų todėl, kad tiesiog nekreipia į jas dėmesio ir dažnai kartoja savo “bala nematė” arba “Dievas padės”.

Knygą rekomenduoju visiems pasiilgusiems gero teksto, besidomintiems kultūra ir hmm.. emigracija.

Šimto žingsnių kelionė

~ kzL ~ 2 Comments

 

Perklausius knygą, kilo toks jausmas, ar tik nebus viena iš retų knygų, kai filmas būna stipresnis nei pati knyga? Dėl to ir ryžausi klausyti, nes į kino teatrą nueiti nebespėjau, o, pagalvojau, vis tiek knyga bus geriau, ir tikriausiai būsiu suklydusi. Knyga galbūt ir bus įdomesnė tiems, kuriems patinka skaityti apie maistą (nors ir man gal patinka – mielai paskaitau ir net atsispausdinu receptus, kurių paskui niekada nedarau, iš tikro dabar suvokiu, kad apie maistą man patinka ne skaityti, o žiūrėti) ir šiaip patinka gaminti – man visi tie aprašymai kėlė nuobodulį ir klausydama vis galvojau, na, greičiau, greičiau, tegul įvyksta kas nors. O kas ten labai gali įvykti, kai žmogus dieną naktį dirba. Dirba dirba dirba. Tas Michelin žvaigždutes gi reikia užsidirbti, šiaip sau negausi, o išlaikyti dar sunkiau – čia kaip olimpiniam čempionui apsiginti savo titulą.

Knyga (šita) tikrai yra žmogaus kelionė. Na, tokia gan nuspėjama. Tai yra pasakojimas, apie tai, kaip Hasanas tapo pirmuoju užsieniečiu šefu gavusiu Michelin įvertinimą Prancūzijoje, tad ir klausėsi labiau, kaip koks kelio į sėkmę gidas, o ne grožinė knyga. Man labai pritrūko veikėjų charakterių spalvų, na, gal išskyrus Madame Mallory ir Hasan tėvuko, visi kiti, net pagrindinis veikėjas toks man blyškus ir neryškus (dirba žmogus gi). Ko nepasakysi apie filmą, kuris pilnas spalvų, muzikos ir vien iš trailerio matosi, kad knyga yra gerokai papimpinta, paryškinta ir paaštrinta, nes matau scenų, kurių knygoje nebuvo arba aš jas nuobodžiaudama pramiegojau. Įdomiausia knygos dalis man buvo pati pradžia, kuri rutuliojosi Indijoje, iš treilerio neaišku, kiek šita knygos dalis atskleista filme.

Kadangi jau mėtausi akmenukais, tai vėl akmuo į audio knygos įskaitytojo daržą. Nu, negi neįmanoma tą keletą knygoje esančių prancūziškų frazių išmokti perskaityti, kad būtų aišku, ką jos reiškia ir skambėtų ne kažkas alia prancūziško sumalto burnoje?

Tad šį kartą tikriausiai rekomendacija tokia – žiūrėkite ir grožėkitės.