Author: kzL
Gyvenimo lygmenys
Tokia bus mano rekomendacija, toks receptas: jei visi mylimieji apink tave, tai neskaitai šitos knygos. Pasidedi į lentyną. Tegul sau stovi, plona, daug vietos neužims. Kai prireiks (ne jei, o kai), būna tokie momentai, kai nieko nebegali daryti, tik spoksoti į kokią sieną, ir tai geriausiu atveju, pasiimk ją. Nes, ką žinau, gal tai bus vienintelis žmogus (Julian Barnes), kuris supranta, kaip jautiesi netekties valandą. Kai skaitysi pirmus du skyrius ir galvosi, kad jam (Julian Barnes) tikriausiai nučiuožė stogas iš to sielvarto, nieko tokio, skaityk toliau, gal aplinkiniams irgi atrodo, kiek čia galima bliauti ar spoksoti į sieną, skaityk trečią skyrių, nes, gali, būti, kad pasirodys, kad skaitai savo mintis.
Tai skausmo ir sielvarto knyga. O kartu ir paguodos. Nors anokia čia paguoda, kai žinai, kad tu nei pirmas, nei paskutinis.
Dar yra norinčių skaityti? Pakelkit ranką.
Štai taip tu ją prarandi
Iš pradžių tai aš tam Juniorui norėjau duoti į snukį – visai kaip jo merginos, visos, kurios bent kiek nešė ant normalių merginų, kaip ta vienintelė, kurios paskui reikėjo gedėti ir dėl kurios reikėjo kristi į žiaurią bedugnę (toji į snukį greičiausiai taip ir nedavė), o paskui norėjosi apkabinti ir raminti kaip kokį brolį, vargšą prapuolėlį, kurį žinai inside out, beveik žinai, kaip jis pasielgs ir kokia bus kita jo pasakyta frazė – vis tiek gi brolis, kad ir lūūūzeris, savas kraujas ir taip toliau.
Štai taip ir skaičiau tą knygą. Truputį nervino, kaip jau minėjau, erzino (ypač dėl moterų paveikslų) ir kėlė norą muštis, kaitino kraują – viskas labai latino, viskas labai atvira, tas lūzeriškumas ir nesislėpimas po kauke, nesipudravimas ir nesirodymas geresniu nei esi. Gal dėl to ir nemeti skaityti ir erzintis? O gal dėl autoriaus apgavystės, kad manaisi skaitąs apie latino geto šaligatvių šlifuotoją, o pasirodo, kad ne, kad išsidūrei. Nes užsiliūliavai stereotipais, nesitikėjai, kad “inteligentiška” meilė, aistra ir nuopolis būtų tokie va, kaip parašyta.
*****
PS Šiaip iš 15 psl.:
“Magda – knygų žiurkė…”
Žiurkainis
Knyga prasideda kaip pasaka: “Gyveno kartą mergaitė ir tėtis.” Mergaitė buvo našlaitė, o tėtis nepakėlė gyvenimo negandų ir dienas leidžia aludėje, kai tuo tarpu mergaitę kankina bjauri pamotė. Kol kas knyga baisiai nejuokinga. Visi gyvena labai skurdžiai – iš pašalpų, kurios išleidžiamos alui ir pamotės čipsams, mergaitės dienpinigiams nieko nelieka. Kad nebūtų per daug linksma – mokykloje iš jos tyčiojasi, ant jos spjaudosi kita nelaiminga mergaitė.
Žodžiu, knyga tikras “Dievų miškas”, kuriame neprarasti sveiko proto gali tik pats iš savęs juokdamasis, nes tas mažo žmogelio gyvenimas, oi, nelengvas. Toks nelengvas, kad mylimiausiu gyvu padaru išsirenki tokį pat vargšą, kaip ir tu – žiurkiuką.O ir tą dar toks (nejuokauju) siaubūnas nori sumalti. Žinoma, galų gale, teisybė nugali, patyčių auka ir budelis susidraugauja, pamotė ir siaubūnas taip pat gauna, ko nusipelnę. Nors pačiame tekste yra daug juokelių, bet kažkas su jais negerai – ar jie ne vietoj, ar nevykusiai išversti, ar aš tų juokų nesuprantu. Dar gerai, kad iliustracijos geros – vis dėlto Tony Ross… O dukra sakė, kad “Berniukas milijardierius” labiau patiko.
Raudongurklė / The Redbreast
Na, štai, daviau Hariui Hūlei (mano klausomoje versijoje Harry Hole) šansą pasitaisyti po nesėkmingo “Šikšnosparnio”, tai dabar gerai, atrodo, turėsiu trilerių rezervą į ateitį. Nors knygos pradžia buvo lėtoka, bet vėliau knyga ir įtampa įsivažiavo ir jau tekdavo klausyti, kol naktį nulūždavau, na, žinote, kaip ten būna su trileriais – nėr ramybės, kol nebaigi.
Sunku man apie trilerius rašyti, nesinori atpasakoti, tai tik paminėsiu, kad labai patiko knygos istorinė linija – Norvegijos okupacijos laikotarpis antrojo pasaulinio karo metais, kolaboravimo su naciais ir rezistencijos problemos, visokie su tuo susiję visuomenės skauduliai – istorija prisodrina knygą, tada jau nebėra vien tik tykau-šaudau-gaudau.
Ir dar vienas audio knygos minusas – labai sunku buvo susigaudyti su vardais. Taip jau man yra, kad reikia užrašytą vardą pavardę pamatyti, kad galvoje užsifiksuotų, o knygoje tiek daug vardų, o dar kai vieni iš kitų juos vagia, tai jau ne kas visai, tai nežinau, ar besiryšiu audio klausyti, tuo labiau, kad knygos išleistos “Baltų lankų”. Ar toji sekanti išleista? Koks pavadinimas lietuviškas? Einu ieškot.
Mano didelė riebi auksinė žuvelė zombis
Dar viena nuotykių knyga su labai aiškiais blogiečiais ir geriečiais. Žinote, kaip būna parašyta, kad kažkokia knyga ar filmas sukurtas remiantis tikra istorija? Tai čia panašiai, nes autorius Mo ir jo vyresnysis brolis kartą ištraukė savo auginamą žuvelę iš mirties nagų. Taip ir čia, tik šį kartą broliai veikia priešingose stovyklose – vyresnysis planuoja paeksperimentavęs nugalabyti žuvį, o jaunėlis niekaip nesupranta, kaip galima šitaip elgtis su gyvu daiktu. Būtų dar nieko, bet pasirodo, kad paveikta eksperimento medžiagų žuvytė truputį “mutuoja” ir įgauna hipnotizuojantį žvilgsnį, o čia tai jau prasideda…
Žodžiu, man patinka viršelis ir iliustracijos, man patinka, kad vaikams visai patiko knyga, bet, kai skaitėme, tai aš vis galvojau, kad ar aš čia senstu, ar kas čia darosi, kad man kai kurios vietos nei linksmos, nei juokingos. Kai kurios brolių nelygios kovos scenos tai tokios hmm… kovingos, sakyčiau.
Ir ta riba, kur iš jaunesnių ir silpnesnių vaikų yra, na, kaip ir pasityčiojama, man tokia, na, lyg ir peržengta. Taip, taip, gyvenimiška, bet labiau norėtųsi, kad skaitydamas vaikas iš tokios situacijos pasimokytų, kaip elgtis tokiais atvejais ir kaip reaguoti ir spręsti tokias, bet čia – nuotykių knyga, kur maždaug gelbėkitės, kas galit. Vis dėlto manau, kad vaikams knygas reikia rašyti labai atsakingai ir ypač atsargiai. Tame ir yra talentas tas vaikiškas knygas rašyti – ir kad būtų įdomu, bet kad nebūtų lėkšta ir bet kaip. Aišku, galiausiai gėris nugali, bet kelias į pergalę tikrai nebuvo lengvas…
Niko kelionė per laiką ir erdvę 2
Benas: Knyga ne tik moksliukams, bet ir nuotykių mėgėjams!!!
Kaip pasirodė knygų žiurkėms, galite paskaityti čia.
Kakė Makė ir pavogtas laikas
Kol atostogavot, kažkas pavogė Kakės Makės šeimynos laiką. Gal ir jūsų pavogė? Mano tai tikrai. Ėmė ir prapuolė, kol neperskaičiau knygos ir nesupratau, kur. Kas vakarą atsigulus vis galvojau, kaip čia taip išeina tom ilgom vasaros dienom – niekaip nerandu laiko paskaityti?
Štai kokia vasara buvo (žiūr. iliustraciją), Kakę Makę galėčiau įsidukrint. Dar tyliai prisipažinsiu, kad prie puodų ir bliūdų laiką suėdė kaip gi kitaip – išmanusis telefonas, kad jį kur galas, mesiu per balkoną.
Tai štai. Vaikai vaikais, Kakės Makės Kakėmis Makėmis, o tėveliams, kurie nežino, kur jų laikas išgaruoja, tikrai verta paskaityti. O aš, kai skaitau Linos Žutautės knygas, visada ieškau visokių fainų iliustracijų detalių, kaip pavyzdžiui šitam popuri surinkau (iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią): Kakė Makė “matuojasi suknelę”, šunelio bateliai, dirbančio tėčio kavos puodeliai, princesė bokšte siūlo savo pavogtą laiką, tėtis su “kasom”, šunelio skaitiniai, Kakės Makės tėtis – hipsteris 😉 Štai taip. Skaitykite ir džiaukitės, ir jei netingit, parašykit, kuri iliustracijos detalė jums pati pačiausia.
Prarastas daiktas
Ši Shaun Tan knyga man pasirodė labai niūri – ir pasimetęs daiktas, kuris šiaip jau gyvas, kaip koks pasimetęs šuniukas, ir pasaulis, kuriame jis pasimetė, man kelia kažkokį baisumo, nerimo ir nesaugumo, ir Šiaurės Korėjos jausmą. Gal dėl knyga ir laimėjo visokiausias premijas, kad sugebėjo tą pasimetimo jausmą išreikšti žodžiais ir iliustracijomis? Įsivaizduoji, koks ne koks jausmas būti pasimetus? Kai tau gresia būti priduotam į “užmaršties, atsikratymo, užglaistymo vietą”? Nejauku kažkaip. Neskaitykit prieš eidami miegoti, kad sapnai nebūtų slogūs. Nors šiaip ši knyga yra fantazijos treniruoklis, matai, aš net iki Šiaurės Korėjos nusitreniravau…
Atokaus priemiesčio istorijos
Knieti parašyti – tai pačios gražiausios istorijos apie nieką. Nors, ne, netiesa, gal tiksliau, tai istorijos, kurios prasideda niekur, iš nieko – skaitai, skaitai ir staiga atsiranda kažkas gražaus, nuostabaus, netikėto, labiausiai pasaulyje neįprasto, o gal tai, apie ką pastoviai galvojai, bet niekaip nemokėjai įvardinti. Tai istorijos, kurios tiesiog suaugusios su savo iliustracijomis ir skaitant kartais tiesiog užgniaužia kvapą nuo pasaulių, kurių neįsivaizdavai egzistuojant arba nuo staiga išnykusių, praraja pasibaigusių miestų – ateini prie pat krašto, atsisėdi, po kojom styro staiga pasibaigę vamzdžiai ir žiūri ten pat, iš kur atkeliauja istorija – į niekur. O kas žino, gal toks pakraštys atsirado tik todėl, kad dievas viršuj paėmė ir išplėšė lapą iš miesto žemėlapio?
O “ar kada susimąstėte, kas nutinka visiems parašytiems eilėraščiams? Eilėračiams, kurių nevalia niekam skaityti… Galbūt jie pernelyg asmeniški ir slapti? O gal tiesiog nepakankamai geri. Galbūt tokia nuoširdi saviraiška atrodo negrabi, lėkšta, paika, pretenzinga, saldi, neoriginali, sentimentali, nuvalkiota, nuobodi, išpūsta, miglota, kvaila, beprasmė arba tiesiog gėdinga.” Pabandykite paspėlioti, kas visiškai neįtikėtino gali nutikti tiems eilėraščiams. Ką padarėte savo kažkada parašytiems?
Nežinau, ar tai vaikiška knyga. Aišku, vaikams skaityti galima, be suaugusiems skaityti privaloma. Pasiėmę knygą į rankas, niekaip nenusiteikite, atsipalaiduokite ir pasiruoškite nustebti. Man atrodo tai pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, ypač jei gyveni atokiame priemiestyje, kuriame šiaip lyg ir nieko nevyksta. O, kad žinotumėt, kaip klystate.
Vakarienė / The Dinner
“Gone Girl” – sako vieni apžvalgininkai. Europietiškas “Defending Jacob” – sako kiti. Po truputį teisūs ir vieni, ir kiti, nes knyga turi ir tos, ir kitos knygos elementų. Ir kaip čia papasakoti neatpasakojus ir neišsidavus?
Dvi poros – du broliai ir judviejų žmonos – susitinka pavakarieniauti, vakarienė ir yra knygos struktūra – aperityvas, užkandžiai, pirmas, antras patiekalas. Ne šiaip susitinka, reikia ir reikalą aptarti, o reikalas susijęs su vaikais – pusbroliais, kurie įsivėlę į kažkokį nemalonų reikalą (tik tiek iš pradžių ir atskleidžaima skaitytojui). Tai, kad šeimos žino, kas atsitiko, ir būtų pagrindinis skirtumas nuo “Defending Jacob”, kur tėvai gali tik įtarti, ką vaikas padaręs. Taigi ir pagrindinė romano ašis yra – kokia bus vienos ir kitos šeimos reakcija į tai, ką vaikai prisidirbo.
Knygos suvartymas ir viena iš intrigų yra, kad daug kas visai ne taip, kaip gali iš pradžių pasirodyti (čia jau “Gone Girl”). Vienu momentu klausydama, net pagalvojau, nu ir kas čia dabar bus, kad autorius jau viską kaip ir atskleidė – ir kas, ir ką, ir kaip, o knyga dar tik įpusėjo, lyg ir nuobodoka darėsi. Kad kažkas čia ne taip gal būtų galima įtarti ir iš to, kad viskas pasakojama vieno iš vyriškių vardu, o kai tik vienas pasakoja, gi labai jau šališkas tas pasakojimas gaunasi, ar ne? O ir pasakotojo nuotaika keičiasi ir iš mielo tėtuko jis virsta… hmmm, kaip čia įvardinus… abejingu niekšu. Tik negalvokit, kad tėtukas čia pats svarbiausias ar blogiausias – negaliu gi išsiduoti.
Žodžiu, mano patarimas būtų toks – jei kartais neįsivažiuotumėt skaitydami arba apie vidurį pasidarytų kiek nuobodu, sukaupk valią ir palik daug vietos desertui. Ir būtinai turėk kuo užsigerti, nes sprangus tas desertas gali būti. Ir nuotaika po knygos sprangi – kaip po kokių “Funny Games” (filmas “Smagūs žaidimėliai”) – jei nematei, geriau ir nežiūrėk.
mamahuhu
Kinija mane baugina. Savo milijardais, susigrūdusiais palyginti nedideliame žemės plote. Įsivaizduokite, gi tas milijardas nėra nugulęs Himalajų šlaitų – visi grūdasi palei upes, jūras ir savo didmiesčius. Nesuprantami man tie skaičiai, o ir kultūra, žinoma, egzotiška be galo, autorė ir mini, kad vakarietiškom smegenim Kinijos iki galo suprasti yra neįmanoma. Jau kiekiškai neįmanoma suvokti, kur ten kultūriškai… Nors kokia ten kultūra taip susigrūdus galvoje tik mintis apie išlikimą, stumdymąsi alkūnėmis, kad kas nors ant galvos neužliptų. Nenoriu aš į Kiniją. Tas nesusikalbėjimas net mokantis kalbą yra bauginantis. Atsimenu, kaip nesusikalbėjimas išvargino keliaujant po vieną iš Azijos šalių. Brr. Tajai bent mandagūs, ko autorė negali pasakyti apie kinus. Sako, afrikiečiai mandagesni, įdomiai, ane?
Na, bet kad įvairios mintys apie Kiniją kyla, gi knyga nekalta. Knyga tai įdomi, labai graži ir spalvota. Autorė gražiai mato pro objektyvą ir man jos nuotraukos patinka. Gražiai įsilieja į tekstą ir knygą paverčia albumu. Vien perskaičius aprašymus prie nuotraukų, daug sužinosi.
Kas dar labai įstrigo? Kiniška registracijos sistema tramdanti laisvą žmonių judėjimą. Nors jie vis tiek juda, tik išjudėję tampa beteisiais nomadais. Gimei kaime ir liksi kaimiečiu, bent jau oficialiai. Džiaukis, kad iš viso turi teisę egzistuoti, nes milijonai neteisėtai pagimdytų antrųjų ir n-tųjų vaikų dar blogiau gyvena. Tokia tad šiuolaikintė vergovė. Ir dar. Nebepirksiu kiniškų česnakų, velniai žino kur ir kokiais būdais išaugintų prie kokio nuodų vamzdžio. Kažkaip kinai vis mus tikrina, kokia čia maisto kokybė, ar galima importuoti, o kas nors pažiūrėjo ever, kur tie česnakai auga. Nes didžioji šalis gyvena ekologinės katastrofos nuotaikomis (į detales nesileisiu). Bet ir vėl aš emocingai reaguoju, nebloga knyga, kad tiek emocijų sukėlė, ane?
Atsimenat kitą autorės Eglės Aukštikalnytės knygą „Mama Afrika“? Tai va, neapsigaukite, pavadinimas mama kiniškoje knygoje nieko bendro su gimdytoja neturi. Mama Afrikoje viena, o va, pas kiniečius pavadinime net keturiese. Kas keturiese tai paskaitykite, jei dar negirdėjote. Ir prieš keliaudami paskaitykite, tik, aišku, yra rizika, kad keliauti nebenorėsite. Kaip kad aš, pvz.
Knygų žmonės Klaipėdoj: Henrikas Radauskas
Poezija ir paštas – beveik Bukovskis. Štai taip!
Džordžas ir visatos paslaptys
Amžinieji Takiai
Amžinoji klasika. Iš tų, kur skaitai ir mėgaujiesi, gėriesi tekstu ir mintim ir ilgai laikas nuo laiko prisimeni; tokia, kuri skirta vaikams ir suaugusiems vaikams.
Ar norėtum gyventi amžinai? Žmonija gi vis ieško gyvybės eliksyro, kuris leistų gyventi begalybę. Prieš ištardami “taip”, tikriausiai nė nepagalvojame apie būseną, kurioje tą amžinybę norėtume nugyventi. Kaip vaikas? O gal kaip suagęs? Kaip seneliukas? Kaip amžinai sergantis ir amžiams netekęs galimybės numirti (kaip J.Saramago “Kai mirtis nusišalina“)?
Knygos pavadinimas išduoda, kad amžinieji yra Takiai – šeimyna, kurios vaikai gyvena jau beveik šimtą metų, bet vis dar atrodo kaip dvidešimtmečiai. Dėl to jie negali ilgai užsibūti vienooje vietoje, aplinkiniai tuoj pat ima šnairuoti ir jais nepasitikėti – visi sensta, išskyrus Takius. Anokia čia laimė. Bet štai vieną dieną jie susiduria su tokia nuobodžiaujančia mergaite Vine ir, norėdami, kad jų paslaptis nebūtų atskleista visiems, jie priversti ją atskleisti Vinei, papasakoti visą istorija, kuri jiems nutiko. Ir dar kaip nors pasiekti, kad Vinė tos istorijos niekam nepapasakotų, nes… tikriausiai tik gyvendamas amžinai supranti, kad neištraukei laimingo bilieto. Bet tik tada. Ar Vinė bus pakankamai išmintinga suprasti ankščiau?
Knyga graži ne tik savo gilia mintim, bet ir kalba, kuri įtraukia lyg į guolį, apvynioja ir apkamšo – jei knygoje karšta, jauti tą karštį, jei Takis su Vine išplaukia valtimi, tai girdi teliuskuojant vandenį, o Vinės sutikta rupūžė tokia neapsakomai bjauri, kad brrr… Labai graži knyga. Skaitykit ir kalbėkit apie ją su vaikais.
Yra ir filmas, nesu mačiusi, gal ir būtų verta, bet pirmiausia leiskite viską įsivaizduoti jūsų fantazijai, sukurkite savo veikėjus ir savo filmą.
knyguziurkes.com 