Keista istorija. Ypatingai keistu būdu pastojusi Žaninė pagimdo berniuką, kuriam paaugus paaiškėja, kad vaikas – autistas. Nyderlandai, tad jis pakankamai ramiai gali būti savimi – keistuolis ir tiek, niekas nerašo diagnozės jam ant kaktos. Bet, jei matėte nuostabų filmą apie Temple Grandin, galite įsivaizduoti, kas dedasi jo galvoje – skaičiai, brėžiniai, ir pasimetimas papraščiausiose gyvenimo situacijose. O kartais ir nelabai paprastose pasielgia papraščiausiai, nes jo, t.y. Gerto supratimas apie vertybes yra visai kitoks.
O vieną dieną sendaikčių parduotuvėje, kurioje dirba Žaninė, Gertas užtinka smuiką. Smuikas kaip smuikas, kas kad Stradivariaus. Išardysiu pasižiūrėti, kaip padarytas. Gal pavyks pakartoti? Iš ko čia tie smuikai daromi, kokios medienos? Ai, va, sofa stovi, pabandysiu iš sofos. Visai nieko gaunasi. O dar ir perka. Smuikus iš sofos. Neblogai. Kas, kad keistai, who cares.
O prie ko čia balandžiai? O prie to, kad ima vieną dieną ir atskrenda. Pašto balandis. Ir neaišku kur vedusi istorija nuveda tiesiai į laimingą pabaigą. Truputį pagreitintą, bet užtai laimingą.
Skaityti buvo įdomu – ir nuotaika, ir gyvenimo būdas perteiktas taip tikroviškai, gal dėl to ir neapleidžia keistumo jausmas? Bet pirma mintis apie knygą vis dėlto išlieka – keista. Ir gerai, kad nestora, nes nespėjo įdomumo išbarstyti.
-Tiesą sakant, geras smuikas yra sofa, kuri pakeičia savo formą ir yra skirta nebe sėdėjimui, o klausymuisi.
PS., o štai autoriaus gyvenimo istorija tai dar įdomesnė.Galėtų autobiografij parašyti. Bent jau apie gyvenimą iki tapsmo pripažintu irakiečių kilmės olandų rašytoju.
Labai žavinga knyga. Nereikia nei trilerių, kai toks įdomu gyvenimas, kuris galėjo pasibagti net neprasidėjęs. Kodėl? Violetos Palčinskaitės mama, nenorėdama pakenkti šeimai, pakluso įsakymui eiti į getą. Juk čia ir galėjo būti tos neprasidėjusios istorijos pabaiga. Bet nebuvo. Nes pasaulyje įvyksta įvairių stebuklų ir, sakyčiau, Violeta yra vienas iš jų. Vertas ne tik būti išdainuotas eilėraščiais, bet ir sugulti į atskirą gražią knygą – tokią, kokią ir matote – su labai gražiu viršeliu, mažais siurprizais prasidedančiais skyriais, įterptais posmais ir nuostabia nuotrauka, kuri, kai atverčiau jau beveik paskutinį knygos puslapį, garbės žodis, privertė mane išsišiepti iki ausų.
Ir nieko daugiau nereikia pridurti – tik perskaityti. Rekomenduoju.
Labai patiko – viskas, ką noriu parašyti apie šitą knygą. Ką tik perskaičiau, ką parašiau apie “Lazario moteris“, tai ten irgi panašiai rašau, kad ką jau čia rašysi, kai knygoje viskas parašyta. Man labai patiko, nors, greičiausiai “Lazario moterys” patiko labiau. Bet ir “Italų pamokos” labai, ar būtina joms būti konkurentėmis? Man gal siužetas moterų stipresnis, bet, dieve, dieve, ta Stepnovos kalba. Nu, nereali, nereikia ten nė siužeto, toks jausmas! Kaip gražiai jinai rašo, kaip gražiai ji mato. Viską! Jau pirmam puslapy apie mėsmalę – “geležinę, labai sunkią, ant taburetės nuo jos išdavikiškas įspaudas”. Pas kiekvieną mamą tikriausiai tas įspaudas namuose – ant stalo, ar ant taburetės, kaip pas ką. Kiaurai gręžiantis tarybinio gyvenimo atributas.
Šį kartą knygos nugarėlė labai tiksli ir gerai surašyta, nelabai ką pridursi. Ogariovas visai nenorėjo tapti gydytoju, taip jau susiklostė, kad turėjo. Kad išsipirktų, tikriausiai. Ar prieš dievą, ar prieš sąžinę, kas ten žino. Tokia pilka tarybinė vaikystė – net dusina nuo nemeilės, nuo kažkokio beviltiškumo, kuris net karą padaro patraukliu – geriau jau karas, nei šitai, kai nėra daugiau iš ko rinktis. Du variantai – yra mėsos arba nėra mėsos. Iš vaikystės pilkumos, pažaidęs karą armijoje, į kitą, jau savo pilkumą. Mokslas mokslas mokslas darbas darbas darbas ir, o dieve, meilė. Net kojas pakerta. Kai, kad galėtum mylėti, turi būti žiaurus, begėdis, suskis paskutinis, baisu net į save žiūrėti. Geriau tik į ją. Karūnuota beprotybės karūna. Tik Ogariovas jos nematė, tos karūnos. Bet nesvarbu, meilės baigtį Stepnova išduoda pirmame sakinyje – “Iš Malios liko tik baklava.” Kaip skaitytoja, įtari, kas ta Malia ir kokia jos baigtis, tik prie ko čia ta baklava? Aišku, kaip visada, iš pradžių nenori tikėti, kad taip ir bus, kad tokia pabaiga. Vis tiek tikiesi ilgai ir laimingai, kai visi priešai nugalėti. Gal taip ir buvo? Kaip pažiūrėsi.
Svarbiausiam Knygų mugės susitikimui pasiruošus, reikia tik kokį klausimą sugalvoti autorei. Gal apie tai, kokia prognozė Rusijai be olandiškų ir itališkų sūrių?
Apie sūrį Rusija sužinojo tik Petro Pirmojo laikais. Jis atvežė sūrininkų iš Olandijos, jis daug ko atvežė, vargšas išdirgintas žmogus, psichopatas ir darbštuolis, na, tikrai jau nenorėčiau gyventi prie tokio caro-tėvelio, bet ir pagalvoti baisu, kas būtų nutikę Rusijai be jo. Sūris prigijo, ir neblogai, bet amžiams liko svetimos šalies pramanas, keistenybė laisvų žmonių, kuriems nėra ką veikti, tik sėdėti ir laukti, kol skysta virs kieta, o iš pieno ir vilties gims ateitis – sūris.
Originalus knygos pavadinimas yra “Безбожный переулок”. Dėl pavadinimo daugiaprasmiškumo ir neišverčiamumo, autorės pasiūlytas pavadinimas vertimams yra “Italų pamokos”
Jei tau vaikai išūžė galvą ir nebenori būti nei angelėliais, nei stebuklėliais, o dejuoti tu nemėgsti, labiau mėgsti juoktis, tai va jamk šitą knygą, pasislėpk kur nors nuo visų arba užsirakink vonioj, kokioj vonioj, geriau tūlike ir kikenk sau viena. Kikensi tai iš savęs greičiausiai, nes knygoje mamos kasdienybė, na, iš serijos, kad visus aprengiau ir išvežiojau po darželius ir mokyklas, o pati į darbą išvažiavau be sijono arba, o, dieve, nepasidažiusi blakstienų, kas gali būti daug blogiau negu sijonas, priklauso, kaip ir kur žiūrėsi!
Perskaičius šitą knygą, nestatau garbingai dūlėti savo knygų lentynose, o iš karto paleidau į gyvenimą – iš vienos draugės rankų, į kitas – lengvai, paprastai, žaismingai. Tiesa, pirmoji knygos dalis kažkaip stpresnė ir įdomesnė, į galą tikriausiai autorei jau pritrūko kvapo arba situacijų iš gyvenimo, nors gal aš ir neteisi, paskaitykit, pamatysit.
Nu ir nepatikėkit, nebuvau nieko skaičius iš Parulskio. Bet lentynoj turėjau, aišku, seniai. Tikriausiai vengiau kaip lietuvių autoriaus. Ir pasiėmiau šį kartą todėl, kad norėjau ko nors, kas nebūtų septyni šimtai puslapių. Ir patiko man tas Parulskis, seniai jau taip juokiausi, skaitydama knygą (dabar mano sesė vėl galvoja, kad “aš tai niekad skaitydama nesijuokiu, na, labai labai retai tik”). Aišku, tas juokas toks pro ašaras, “Dievų miško” juokas, bet gal nuo to tik, kaip čia teisingai išsireiškus – prasmingesnis/kokybiškesnis? Bet žodžiu, kikenau ir dar net viešai, t.y., laukdama vaiko būrelyje*.
Knygos nerekomenduočiau skaityti trapioms ir jautrioms damoms – labai jau daug ten tarybinės armijos žargono, žiaurumo ir šlykštumo, trukdavusio dvejus metus, tačiau turi ta knyga ir savotiškos tarybinio desantininko romantikos ir grožio, kuris susideda iš desantininkiškos brolybės, žygiavimo keliant koją 25 cm nuo žemės, balto parašiutų šilko ir trijų sekiundžių dangaus, kol tas parašiutas išsiskleidžia. O tada tikriausiai prabėga pro akis visas gyvenimas, gal ne, gal prabėga tada, kai parašiutas neišsiskleidžia?
Dar mistiškiau visa tai atrodo, kai susirenka visa brigada, apie tris tūkstančius žmonių, ir ima dainuoti. Šiurpas per nugarą eina, o ką tuo metu galvoja už tvoros gyvenantys vokiečiai? Turbūt nieko jie negalvoja – okupantai linksminasi ir tiek. Šiurpu nuo apgaulingo, rėkiančių žmonių skleidžiamo ir neva visus vienijančio garso, šiurpu aplink save girdėti tiek beviltiškų balsų, jokios muzikinės klausos ir išsilavinimo neturinčių bernų kaukimo. Masinis oralinis ištvirkavimas, vstavai, strana agromnaja, vstavai na smertnij boj, rėkiame kaip gyvuliai, nes šakalams vis atrodo, kad per mažai garso, per mažai jėgosir nuoširdumo, trūksta drausmės ir vienybės, bet jeigu tik strana agromnaja išgirstų tą baubimą, tikrai keltųsi ir bėgtų laukais. Ji negirdi, nes ji velniai žino kur, o Vokietijai pochui mūsų ardymasis, ji užsikišusi ausis savo švariomis ir tingiomis rankomis.
Prasidėjus dainuojančiai revoliucijai vėl pamačiau minias baubiančių žmonių. Vstavai strana agromnaja, dainavo jie, nors ir kitokiais žodžiais. Ir visuomet būdavo žmonių, stovinčių atokiau, žmonių, kurių žvilgsnis toks, lyg jie žiūrėtų į jūrą. Mano kartos žmonės, besimėgaujantys savo minios baime, teise likti laiko ir istorijos nuošalėje, rūkyti ir godžiai tylėti – savo mes jau išdainavome, vstavai strana agromnaja, vstavai na smertnij boj.
Taip likau maloniai nustebinta. Už tą nustebinimą, prajuokinimą, žodžio taiklumą ir gilumą – 4/5. Jau įsivaizduoju, ką pirksiu knygų mugėj (nors vis žadu, kad nieko).
*****
*Vaikų laukimas būreliuose vertas atskiros pastraipos. Labai įdomu tėvus stebėti. Įprastas vaizdelis – visi sulindę į telefonus. Malonus akiai vaizdelis – skaitantys knygas. Yra etatiniai skaitytojai. Įsivaizduojat prabangą – valanda ramaus skaitymo? Kelis kartus per savaitę. Juk kalnus gali nuskaityti, garbės žodis. O aš ten dar skaitau ir juokiuosi. Tikriausiai kitiems etatiniams skaitytojams pasidaro smalsu, ką skaitau. Kaip ir man smasu, ką skaito jie. Kitą savaitę pradėsiu su skaitytojai sveikintis, po kokio mėnesio jau galėsiu ir paklausti, ką skaito.
Gyveno kartą trys broliai. Ir nusprendė praturtėti. Priėjo kryžkelę, o ten rodyklės: “į dešinę pasuksi, daug dirbsi, skandinaviškai gyvensi, “tiesiai eisi – ramiai gyvensi, nepasigailėsi”, “į kairę pasuksi – labai praturtėsi, tik nežinia, kaip viskas baigsis”. Ir nuėjo broliai į kairę. Nelengvas brolių kelias buvo iki sankryžos – mama švedė, tėvas imigrantas iš balkanų, aršus ir pulsiuojantis balkanišku kraujo kerštu. Trys sūnūs – pasididžiavimas – turi užaugti kieti, visi už vieną – vienas už visus, nepalaužiami, klanas, pulsuojantis kraujo ryšys. Visai gražiai skamba, kai visa ta formuluotė ir smegenų plovimas nenaudojama nuskriausti, primušti, nuslėpti, apsimesti.
Štai tokioje aplinkoje psichologiškai išmuštruoti ir smūgių užgrūdinti broliukai. Ką ten jiems banką apiplėšti, kai dar smegenų nepagailėta. 3 minutės, tikslūs, surepetuoti žingsniai, nepriekaištingas planas – viskas dar sykį pavyko tobulai, net juokas juos ima, kai visa įtampa atslūgsta. Visai vaikai dar, mažėlis net nepilnametis. O dar ginklai. Ginklų istorija tai gniaužianti kvapą. Tik nepasakosiu, kad neatimčiau skaitymo malonumo.
O kaip tokia istorija be gaudytojo? Ypatingos kantrybės reikalauja neaišku iš kur išdygstantys ir prapuolantys plėšikai. Sučiupti nepavyksta – tenka laukti, šimtus kartų žiūrėti iki kameros sušaudymo nufilmuotus kadrus.Pamatyti tai, kas atrodo nematoma. Nepulti į neviltį.
Stora knyga. 656 psl., jei neklystu. Ilgoka, ypač kai įsivažiuoji kažkur apie 100-200 pls. (bet, kai įsivažiuoji, tai visai gerai važiuoji, nors būtųmano valia, tai tikrai apkarpyčiau kokį 150 pls., pvz., niekam nereikalingą policininko ex meilės temą). Iš pradžių atrodo, kad tai ne knyga, o scenarijus filmui, aišku, taip atrodo tik paskaičius ant knygos nugarėlės, kad vienas iš knygos autorių Stefan Thunberg – scenaristas. Na, kokie dar čia autoriai, jei ant viršelio tik vienas? Po Anton Svensson slepiasi jau minėtas Stefan ir dar Anders Roslund – tiriamosios žurnalistikos atstovas. O jie abu atrodo štai taip:
Ši knyga – psichologinių trilerių mėgėjams. Vietomis labai gera ir greita, vietomis lėtoka, tinkanti šokti lokio šokį.
Jei nori laimėti, Vincentai, privalai šokti su lokiu. Nevalia pernelyg priartėti. Neišgyvensi. Juk jis kur kas didesnis ir gali tave sudraskyti. Bet tu gali jį apšokti. Šokti ir laukti. Turi vieną vienintelį smūgį. Jei pataikysi, galėsi šokti toliau ir ruoštis kitam smūgiui. Tas pats… kaip plėšti bankus. Nedidelė grupelė – vos keli plėšikai – gali nugalėti visą policijos nuovadą, jei tik kaskartsuerzins ir supainios lokį. Niekada nepalik laiko lokiui atsigauti, smūgiuok, kol jis pames galvą. Lokio šokis. Kirsk, apsvaigink, dink. Ir vėl iš pradžių. Bankas po banko.
Nu, garbės žodis! Nu, kodėl joms visoms reikia vieno diedo? Gi durniau nesugalvosi, bet serialas garantuotas. Arba, kaip mūsų literatūros mokytoja sakydavo: “Netekėkit už nemylimo, nes bus didelė tragedija, jei ištekėjusios sutiksit savo meilę.” (Tai ir neteka mano klasiokės tikrųjų mylimųjų laukdamos.)
Tai grįžtu prie to serialo. Tikro itališko, kur žilaplaukė motina matrona pusę miesto kvartalo laiko po padu arba po skolų skaičiais savo paskolų knygoje, o jos sūnūs comora mafijozai ją nuoširdžiai dievina, liaupsina ir kitus priverčia taip daryti. Na, nebent išskyrus Lilą, kuriai šiaip ant visko nusispjaut. Net ant matronos. Ji ir pati gera emocinė mafijozė ir teroristė. Visi jos nekenčia, bet ir gyventi be jos negali. Tik jai va irgi to paties diedo reikia, jezusmarija, kiek gi galima. Ir suprask, ar ten tikrai ta meilė, ar šiaip ambicija ir noras porą pagaliukų į ratus įkišti? Taip ir Elena, vis bėga nuo Lilos, atrodo, jau ir pabėgo, bet šioji vėl lyg niekur nieko išdygsta su kokia “gera” naujiena ar kokiu skauduliu, kurį Elena buvo jau bepamirštanti.
Jau klausau ketvirtąją dalį, tad šis aprašymas jau ketvirtosios įtakojamas. Tas seriališkumas biškį užknisa, bet čia gal mano šiaurietiškai galvai taip atrodo, ten gi pietūs, Neapolis, jausmai per kraštus veržiasi, Vezuvijus po žeme kunkuliuoja, visiems padai svyla – ne man suprast pirmyn-atgal tampymųsis. Ir, kaip sakant, jei jau taip nutiko (į knygą žiūriu labai autobiografiškai), tai negi dabar autorė apsimes, kad viskas buvo daug gražiau, nekasdieniškiau ir t.t. Įpusėjant paskutinę dalį, darosi aišku, dėl ko autorė lyginama su Knausgaardu – būtent dėl to tiesioginio pasakojimo – buvo taip ir anaip ir nė žodžio ne trumpiau!
Trečiojoje knygoje – daugmaž aštuntasis XX a. dešimtmetis. Daug kas keičiaisi. Lėtai, bet keičiasi požiūris į šeimą, į moterį, į santuoką, kontracepciją – be muilo operos, knygoje yra ir socialinis, ekonominis, politinis Italijos fonas. Ir dar klasinis – jis ypatingai aštrus, svarbus, jaučiamas, pabėgti nuo skurdo visais įmanomais ir neįmanomais būdais -visų veikėjų tikslas. Knygų pavadinimai, kaip visada labai taiklūs. Šį kartą – tie, kurie išeina, ir tie, kurie lieka – vieni pereina iš vienos kastos į kitą (taip, taip, labai primena Indiją), antri iš vienos šeimos į naują, visai netradicinę, iš vieno statuso visuomenėje į kitą, iš rojaus į pragarą ir atgal.
Džiaugiuosi tik, kad su Ferrante susidėjau, kai visos keturios knygos išleistos. Nežinau, kaip reikėtų iškentėti serialo pratęsimo belaukiant. Dabar klausau dieną naktį. Visada, kai nereikia su kuo nors kalbėti, ar ko kito klausyti.
Visą laiką, kai skaičiau knygą vaikams prieš miegą, galvojau, kad man ji labai panaši į Anderseno pasakas. Prisipažinsiu, Anderseno pasakos man nelabai patinka – man jos žiauriai liūdnos, neteisingos, dažnai su bloga pabaiga ir kažkokiu nelaimės skoniu, likusiu perskaičius (pvz., “Mergaitėsu degtukais” iš viso man klaiki pasaka, man klaiku būna ją perskaičius). Pasakos turi suteikti viltį – man atrodo, tik istorijos su viltimi turi teisę vadintis pasakomis ir visai nesvarbu, ar skraido kas nors ant kilimų, ar ne.
Desperas pirmiausia patraukė akį puikiomis iliustracijomis – pažiūrėkite, kokia graži knyga! Ir pasaka gali sėkmingai vadintis, nors ir ne veltui tas lyginimas su Anderseno pasakos nuotaikom – vietomis man net žiauri knyga pasirodė. Tikrai. O kaip kitaip, kai mergaitei kas netingi daužo antausius tol, kol ji pusiau apkursta ir jos ausys tampa kalafiorais… Arba mažas žavingas peliukas už nieką siunčiamas į baisiausią tamsiausią rūsį. Net degtukų neturi.
Žodžiu, taip: man baisumai gan dažnai užgniauždavo kvapą, nežinau, kaip vaikams, rytoj paklausiu, gi sako, vaikai į pasakų žiaurumus reaguoja visai kitaip nei suaugę. Manau, kad knyga tikrai patiks Anderseno pasakų mylėtojams, o aš grožiuosi iliustracijomis ir gera ir prasminga pabaiga, gera princesės Pėjos širdimi ir peliuko Despero drąsa.
Nenoriu nieko rašyti apie knygos siužetą – viskas gautųsi totalus spoileris, nes šioje knygoje tiesiog tęsiasi pirmoji knyga. Ferrantes knygų serialas, manau, visiškai neįmanomas skaityti ne nuo pradžių – tai yra viena knyga, kuri tikriausiai tiesiog per stora būti viename viršelyje.
Prisipažinsiu, man pirmoji knyga patiko labiau nei antroji (nors iš tikro jau sunku atskirti, kur prasidėjo viena, ar baigėsi kita), vis galvoju, kodėl taip atsitiko. Vis dar nežinau, ar šia Ferrante kaltė, ar veikėjų. Arba ir vieno, ir antro. Pirmoji knyga daug dinamiškesnė, šioje knygoje mergaitės dar savotiškai laisvos savo vaikyste ir paauglyste, nors neapsigaukite, ta laisvė yra labai labai sąlyginė – mergaitė tais laikais niekada nebuvo laisva, ji tik būdavo perduodama iš vienos globos į kitą. O štai antrojoje Lila jau ištekėjusi (šešiolikos), jos vyras turtingas ir ji švaistosi pinigais, bet kartu yra santuokos kalinė – jai staiga nebevalia susitikti su savo draugais, nevalia netgi išeiti be vyro žinios iš namų. Lilos aikštingumas ir nesitaikstymas su ribojimais baigiasi smurtu, užgauliojimais, įžeidinėjimais. Visa Neapolio lūšnynų aplinka tokia – visi rėkia, mušasi.
Su pirmąja knyga gal lengviau susitapatinti
Dėl to sakau, kad Ferrante kaltė? Gal kiek per daug ištęsta antroji knyga – pirmoji užtruko beveik 13 valandų klausyti, o antroji – 19. Ir jau atrodė, kad tas pats per tą patį, nuo tos brutalios aplinkos ir skaitytojas gali suįžūlėti ir norėti papurtyti vieną iš herojų – Eleną, na, dėl dievo meilės, kam reikia mylėti beviltišką žmogų, kurio visoms reikia ir kuriam nereikia tavęs. Tas tampymasis mane labiausiai ir erzino (prisipažinsiu, dar ir trečioj daly tebeerzina).
Bet čia tik smulkmenos – aš įsimylėjus šitą knygą ir paskendus joje. Dėl manęs tai ji galėtų niekada nesibaigti, iškentėsiu visus tampymųsis iš ištempimus. Tikriausiai kažkokia priklausomybė man jau išsivystė. The New York Review of Books radau Rachel Donadio straipsnį apie Ferrante knygas. Taip tiksliai ir taikliai (net skaudžiai, kai suvoki, kad ir šiandien dar tiek daug dalykų taip pat, gal kiek kita forma) apie tai, kas slepiasi po knygos siužetu:
Ferrante’s Naples books are essentially about knowledge—its possibilities and its limits. Intellectual knowledge, sexual knowledge, political knowledge. What kind of knowledge does it take to get by in this world? How do we attain that knowledge? How does our knowledge change us and wound us and empower us, often at the same time? What things do we want to know and what would we prefer to leave unknown? What can we control? Who has power over our lives?
Naples, 1964; photograph by Bruno Barbey
These books have blood, of murder and menstruation, as well as tears and sweat. Men do violence against women, and women against men. Women are betrayed and also betray—themselves and others. In all of Ferrante’s writing, there is also a lot of visceral, often unromantic sex. It would be accurate, although perhaps reductive, to call these books feminist. It is enough to say that they bring a scrutiny and an intensity rare in contemporary literature—or in any literature, for that matter—to exploring in intimate, often excruciating detail the full experience of being a woman and, in the Naples novels, the deep complexity of female friendship. Among other things, these Naples books offer a brilliant and sustained study of envy, that most pernicious of emotions, because it can sometimes disguise itself as love.
Pavydas. Stipriausias variklis, didžiausias motyvatorius. Nesumaišyk su meile neapolietiško pavydo (lietuviško irgi).
Negrožines man ir skaityti sunku, ir apie jas parašyti irgi. Kaip išdiskutavom su drauge, sunku, nes nėra užkabinančio siužeto, kur taip norisi sužinoti, kaip viskas baigsis. Tad, kai skaitai, tai įdomu, bet padedi ir vėl sunkoka paimti į rankas. Man dažnai negrožinės knygos atrodo per storos – juk viską galima surašyti su mažiau žodžių, koncentruočiau ir glausčiau.
Šiaip tai gera knyga. Apie tai, ką rėkiančiame pasaulyje reiškia būti tyliu žmogumi – intravertu. Kaip išgyventi ir išsikovoti padorią vietą po saule nerėkiant, nesistumdant ir nelipant kitiems ant galvų. Apie kūrybą vienatvėje. Autorė labai pabrėžia, kad niekas pasaulyje nebuvo išrasta grupėje. Priešingai, grupėje žmonės bijo pateikti savo mintis, nes bijo pasirodyti kvailiais, šiaip nemėgsta kalbėti viešai, tad geriau pasižiūri, patyli ir eina į savo darbo kambarį ar garažą ir be didelio rėkavimo, privalomo vakarėlio su bendradarbiais ima ir sukuria pvz., Apple ar dar kokį velnią, nuo kurio visiems nuneša stogą.
Jei kam reikia, rasite patarimų, kaip sugyventi šeimoje, jei vienas intravertas, kitas ekstravertas, kaip išmokti-prisipratinti save prie kalbėjimo prieš auditoriją, kaip auginti vaikus intravertus ir šiaip visokių gerų dalykų, kam aktualu, būtinai paskaitykite. Knyga išleista lietuviškai, tikiuosi vertimas geras, gal kas skaitėte ir galite pakomentuoti?
Visi įmanomi geriausių 2015 m. knygų “ukai” užsispyrusiai minėjo The Neapolitan Novels ketvirtąją knygą kaip vieną metų geriausių, kas mane didžiai stebino, nes pateiktas knygos viršelis atrodo klaikiai, kaip koks piguva meilės romanas (šitas su mergaite yra ant audio versijos). Štai “gražusis”:
Gal dėl to ir atkreipiau dėmesį, kad knyga kaip ne savo vietoj. Goodreads sako: keturi romanai ir įvertinimas – 3.96, 4.43, 4.34, 4.43. Neblogai, bet gal ir nieko nereiškia, jei čia toks pūstas ir cukruotas meilės romanas taip įvertintas skaitytojų su rožiniais akiniais.
Ok, tai kas ta Ferrante? Niekas. Ferrante nėra. Bent jau viešai. Parašė knygas, paleido į pasaulį, jei vertos – bus skaitomos ir be reklamos, ir be autorės vaido, ir be turnė aplink pasaulį. Ir net su tokiu viršeliu. Pasislėpusioji Ferrante lyginama su visiems gerai žinomu atviruoju Knausgaard. Dėl romanų autobiografiškumo ir dėl vertimo populiarumo anglakalbėse šayse – Italijoje Elena Ferrante ir taip jau žvaigždė. Na, gerai, bandom.
Pradėjus klausyti buvau per penkias minutes apžavėta ir nieko daugiau nenorėjau veikti, garbės žodis. Tik klausyti, apsvaigti nuo knygos, panirti į Neapolio gatvių karštį ir šurmulį – galiu savaitę su niekuo nekalbėti (tiek tikriausiai užtruks visų keturių romanų klausymas).
Šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, Italija. Dvi mažos mergaitės – Elena ir Lila – iš skurdaus Neapolio rajono pradeda eiti į pradinę mokyklą. Elena – rami, paklusni mergaitė, gera, mokytojų giriama mokinė. Lila – pasiutusi ir užsispyrusi, visus erzinanti ir nuolatos ne vietoje atsirandanti, na, tokia rakštis, kurią daugelis aplinkinių suaugusių mielai papurtytų ar kaip nors kitaip paauklėtų. Kaip nustemba mokytoja pastebėjusi, kad Lila ne tik pažįsta raides, bet jau moka skaityti (už tai būtų galima irgi įkrėsti – kodėl reikia būti kitokia nei visi, kaip galima būti protingesnei už berniukus ir net protingesnei už turtingų tėvų berniukus)ir šiaip yra labai labai protinga!
Elena – toji, kuri nori būti ir yra pati ištikimiausia draugė, kuriai Lila pats svarbiausias žmogus pasaulyje, nors ir kaip pavydu jos skvarbaus proto ir mokytojų pagyrų, kurios gaunamos, atrodo, Lilai visai net nesistengiant. Elenai visada svarbu, ką mano Lila, ką ji darytų, kaip elgtųsi (dažniausiai įžūliai ir nepakartojamai). Tuo tarpu Lila kaip katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas – noriu draugauju, noriu ne – dingstu, atsirandu, noriu būti paglostomas, galiu meiliai lyžtėlti, kai reikia.
Taigi dvi protingos mergaitės laukinėse miesto gatvėse, kur mergaitės šiaip iš savęs jau jokia vertybė. Priklausomos jei ne nuo tėvo, vyro, tai bent nuo brolio. Nesvarbu, kad protingesnės už visus juos kartu sudėjus. Silpnesnė – galima apmėtyt akmenimis (spėkit, ar Lila mes atgal, ar ne), primušti, išmesti per langą, visaip terorizuoti ir niekinti. Leisti mokytis mergaitę? Kas per išsigalvojimai!Ne mergaičių reikalas. Aha, čia ne Afrikos gilumos ir ne Azijos platumos, čia Italija, 195X ieji.
Tikriausiai jau nujaučiate, kad Lilos kitoniškumas yra tarsi magnetas, kuris iš vienos pusės stumia, iš kitos traukia. Vos prakutusią Lilą įsimyli visi aplinkiniai berniukai (įsivaizduojat kokia negraži ir “kas su manim ne taip?” jaučiais Elena), net vietinio mafijozo sūnus, kokia kvailė gali jam atsakyti? Nešančiam “būsimiems uošviams” skanėstus, daiktelius ir vyną, net televizorių – dukrą gi galima iš tėvų nusipirkti – nepašokinės prieš tėvų valią. Vienintelė išeitis – kitas vaikinas, didelė “meilė”, greičiausiai protingai paskaičiuota ir apgalvota – Stefano vienas iš pakabinusių akis ir širdį, viską dėl jos atiduosiantis, be to pasiturintis – viskas turėtų būti puiku!
Neapolio merginos knygos veiksmo laikais
Neapolis knygos laikais
Net sunku surašyti visą knygos gylį ir plotį. Apie neįtikėtino taiklumo pastabumą, nuotaikų ir emocijų perteikimą, niuansus, kurie užgiaužia kvapą.
Galvoji, kaip čia taip galima savaitei iškeliauti į Neapolį? Galima. Su šia knyga galima net arktiniam šalčiui spaudžiant už lango justi itališkos gatvės karštį. Skaitymo metai prasidėjo nuostabiai. Ir tęsiasi. Jau gyvenu antrojoje knygoje. Kol kas dar atsipalaidavus, nes žinau, kad laukia dar dvi, tarp jų ir viena iš 2015 m. geriausių. Net pati sau pavydžiu.
***
Bene vienintelis interviu su autore, beje, imtas raštu.
Matai iš viršelio – ši knyga apie džinus. Ir kovoti su ja teko kaip su kokiu džinu. Piktu ir negailestingu, nes šnibžda į ausį ir juokiasi: “Cha cha cha! Kankiniesi, nieko nesupranti, maišaisi, nuobodžauji, užmiegi”. Rushdie yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų, tad man iš ties nėra lengva pripažinti, kad skaityti buvo labai sunku ir kniedėjo mesti į šalį. Per daug visko buvo, tiek daug, kad net malonumas dingo, panašiai, kaip persivalgant ko nors, ką labai mėgsti. Aišku, autorius fantazijos stoka tikrai nesiskundžia (pvz.: “žmogaus vaikus džinės gimdydavo retai. Tai tolygu vėjui, kurį apvaisino plaukai, kuriuos jis pašiaušė ir susilaukė daugiau plaukų”), o ir autoriaus žinios kaip visada stebina ir žavi, bet tada dar reikia stebuklingų galių visus šiuos pašėlusius džinus suvaldyti.
Labai sunku trumpai pasakyti, apie ką ši knyga. Vien laiko perspektyva susuka smegenis – apie šiandien kalbama kaip apie kažkieno senovę, dabartiniai mes esame kažkieno protėviai ir, žodžiu, mums teko tokia nelaimė, kad kaip tik pataikėme į laiką, kai atsiranda plyšiai tarp pasaulių ir visokie seniausiai sudūlėję filosofai, fiziškai kaip ir nesantys, bet galintys šnibždėti ir prišnibždėti skoloj esančiam džinui pralįsti pro atsiradusį plyšį pas žmones, ir truputį su jais paeksperimentuoti, na, kad ir truputį pagąsdinti, kad prisimintų dievą, kurį kažkada kažkas išgalvojo, o nuo to išgalvojimo jis ėmė ir atsirado ir dar visas nepatenkintas – ir kas čia jūsų prašė! Ir kad pašėlo džinai (nereikia nė žvaigždžių karų), truputį gal net per daug įsijautė, kad žmones teko gelbėti pačiai džinų princesei Dunijai, kuri mūsų laikų senų senovėje mylėjo žmogų, o būdama labai vaisinga, vos ne kaip aukščiau minėtas vėjas, prigimdė pusiau džinų (kurie iš dūmų), pusiau žmonių (flesh&bone), kurių ateinančios kartos mus ir gelbėja dabar, keistenybių laikotarpiu (tikriausiai esi pastebėjęs/-usi, kiek keisto dabar visko vyksta pasaulyje). Ir vykstant didžiajai kovai tarp gėrio ir blogio, tarp išgalvoto dievo ir bedievių, tarp civilizacijų ir net, jei norite, žvaigždžių, ponas Džeronimas, kuris yra pusiau džinas pusiau žmogus “išvydo savotišką regėjimą. Atsivėrė suvokimo durys, ir jis pamatė, kad visas džinų blogis ir bjaurumas yra žmonių blogio ir bjaurumo atspindys, kad žmogaus prigimtis irgi yra neprotinga, užgaidi, savavališka, pikta ir žiauri ir kad mūšis su džinu yra mūšio žmogaus sieloje atvaizdas, vadinasi, džinai yra ne tik tikrenybės, bet ir abstrakcijos ir kad, nusileidę į žemutinį pasaulį, jie parodė tam pasauliui, ką būtina išnaikinti savyje, neprotingumą, štai kaip vadinasi juodasis džinas žmonėse”. Kas laimėjo ir kas pralaimėjo – paskutniame knygos skyriuje. Tik kieviena pergalė kažką duoda, nors kartu yra ir pralaimėjimas, nes kažką atima, kažką, ką dabar turime, bet, pasak Rusdie, neturės ateisiančios kartos.
Dabar suprantu, kad buvo verta kankintis skaitant. Rimtai. Nes kai taškai ant i susidėlioja, tai supranti, kad pataupytas paskutinis kąsnis buvo pats skaniausias. Ir lieku apšalusi, pasvaigusi ir susižavėjusi. Ir dar einu taisyti savo įvertinimo į goodreads…
Geriausia šitą knygą būtų skaityti kokiam knygų klube, kad nesijaustum toks vienišas ir patiktas likimo valiai ir išrankiotum visus knygos perlus iš džinų sujaukto purvyno.
Stegsiuosi būti rami (nepažadu) ir bent 15 minučių paskaityti kiekvieną dieną.
O 2015 m. perskaičiau 52 knygas. Labai džiaugiausi, nes galvojau, kad aplenkiau 2014 m., o pasirodo, ne (velnias). Iš 52 – 32 popierinės lietuvių kalba (iš jų 9 lietuvių autorių), 1 popierinė anglų kalba ir 19 audio anglų kalba.
Neperskaičiau: Andy Wier The Martian, t.y. neperklausiau, nes buvo per sunku klausyti, bet pažiūrėjau filmą ir labai patiko. Vis dar neperskaičiau Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”, žiūriu, nuo pernai jau kabo, o atrodė, kad visai neseniai čia ją atidėjau… Dar nebaigus klausyti mečiau Fredrik Backman My Grandmother Asked Me to Tell You She’s Sorry – tiesiog buvo per daug nuobodu laukti, kaip ten viskas baigsis.
Na, ką, ir viskas tikriausiai šiais metais. Linkiu (ir sau) daug gerų knygų, gerų vertimų, gerų autorių. Ačiū, kad užsukate paskaityti.
knyguziurkes.com 