Author: kzL

Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for nelyginant šiaurė magnetą

Prisipažinsiu, nors knygų mugėse ir keliaudavau paskui Tomą Venclovą į renginius, apie jo gyvenimą žinojau tikrai ne per daugiausiai, gal tik tiek, kiek pats papasakodavo susitikimuose. Jo emigracija aštuntam dešimtmetyje ir faktas, kad jis yra žymaus tarybinio rašytojo sūnus, man tarpusavyje atrodė kaip niekada nesusikertančios lygiagrečios istorijos, kurios niekaip negali būti apie vieną žmogų. O buvo ir nutiko.

Kaip dažniausiai man nutinka su biografinio tipo knygomis – jos taip ima ir sugriauna mano prieš tai įsivaizduotą žmogaus paveikslą. Atsimenu, kai paauglytė skaičiau savo dievaičių Foje knygą su daugybe išprotėjusių juokingų istorijų, buvau šokiruota, kaip čia Mamontovas, kuris išdainuoja mano tamsias paaugliško egzistencializmo gaidas – nuotraukose (ypač paskutinėje) šitaip širdingai šypsosi! Stačiai asmeninis įžeidimas – jei jau liūdim ant vaikystės stogo besižvalgydami į geltonus krantus, tai liūdim, o ne šypsomės (tikriausiai, perskaičius šią knygą, mane ištiko niūriosios paauglystės pabaiga). O šventasis mano naivume ir pūkuotasai ignorance!

Tomas Venclova irgi kitoks nusipiešė knygoje, nei aš buvau taip pat savotiškai idealistiškai prifantazavusi (iš nežinojimo). Knygoje jis atviras, nesivaizduoja nei didvyriu, nei genijumi, ir pasakoja apie padebesius (pagyrus genijams), ir apie nuopolius (jiems nepripažinus). Jo gyvenimas verda ir kunkuliuoja jau virš aštuoniadešimties metų (visiškai nesistengdamas atitikti idealistinio skaitytojos įsivaizdavimo), o skaitytoja skaito ir galvoja, kad gyvenime nieko ypatinga neveikia ir t.t., ir panašiai.

Šie pašnekesiai – tai yra nuostabi knyga, nuotabiai išversta – skaitant atrodo, kad Venclova balsu pasakoja, nes sugaudyta jo kalbėjimo maniera ir jo frazės. Tai yra Lietuvos istorijos knyga, dar vienas kitoks balsas, kita nuomonė, kurios visada ieškau begalybėje aplinkinių nuomonių. Kartu tai yra kitas pasaulis, kuriame gyvena Ana Achmatova, Nobelio premijų laureatai žmogiškuose ir dieviškuose pavidaluose, kur Tomo Venclovos eilėraščiai, prieš tai nesėkmingai bandyti skaityti, įgauna prasmę, atsiranda šalia skaitomos knygos ir tiesiog skaitomi paraleliai.

Image result for tomas venclova eilėraščiai

Galvojau, nežinau, ką čia parašyti, o, va, prisirašė. Būtina perskaityti Venclovos gerbėjams ir visiems kitiems geros valios smalsiems žmonėms kosmopolitams. Tautininkams nerekomenduojama, gali sukelti šalutinį efektą, bet gal tai ir išeitų į naudą. Nėra lengvas pasiskaitymas, bet tikrai ir nėra sudėtingas, gal tik kur apie eilėdaras visokiausias labiau patiks poetams ir literatams – man tai duok Venclovos istorijų.

Pobeda 1946

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for pobeda 1946 knyga

Šiemet nusprendžiau knygų mugės knygas laikyti arčiau ir perskaityti bent jau iki kitos knygų mugės. Ir dar skaityti įvairesnių šalių rašytojus. O su šia knyga atsitiko taip, kad sudominta knygos pavadinimo, nuėjau į pristatymą, o paskui, kai nuėjau į leidykos Homo liber stendą, tai išėjau su puse leidyklos knygų – “Iš dangaus krintanys dalykai” – taip pat šios leidyklos knyga.

Šis romanas – tai žiauri gyvenimo sovietinėje Estijos realybėje pradžia. Žinome, kad saldu nebuvo, bet šioje knygoje ypač dūšią sopa, kad purvini darbeliai, nesukant galvos, dirbami naivaus mažo vaiko rankomis. Ir dar tas nuolatinis žmogaus speidimas į kampą. Visiškai beviltiškas – klaikus slogutis, kai žinai, kad bus tik blogiau ir blogiau. Arba pasiduosi, arba palauš, perlauš. Nėra šviesos šitoj knygoj. Ir vilties ne per daugiausiai. “Pranyko būties švelnumas, glostančios šypsenos. Lygybė, brolybė ir nė krislo artimojo meilės.” Nesigailėdama važiuoja sovietinė mašina, traiškydama ir silpnuosius, ir ištikimuosius.” Ir iki 1990-ųjų dar labai toli…

Eliotas ir ištūkęs demonas arba kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį

~ kzL ~ Leave a comment

arba Who Let the Gods Out?

Image result for maz evans knyga

Ech, kaip gaila, kad angliškas pavadinimas neišsiverčia tiesiogiai… Juk čia tiesus kelias į “Man in Black 2” in Who let the Dogs out?

Na gerai, gyvensim su tokiu pavadinimu, koks yra.

Kai knygos veikėjas būna maždaug 10-12 metų, tai mano radaras pradeda apie ją suktis, nes reikia patenkinti vieną augančią ir vis nepasotinamą skaitytoją. Pradėjau skaityti pati ir kaip ji mane užkabino! Apie užkabinimo lygį visada galima spręsti pagal knygos tampymosi visur, kur tik einu laiką – na, gal atsiras minutėlė ir bent truputį pasistūmės siužetas – kol kas nors supasi, valgo ar stato Lego.

Labai įtraukiantis siužetas, tiesiog vaikiškas graikiškas trileris su dievais ir demonais, keisčiausiais jų įsipareigojimais, taisyklėmis ir pažadais. Manote, dievams viskas galima? Tikrai ne, ypač jei tai greičio viršijimas, mirtingųjų įstatymas arba šiaip kokia nežinia kieno sugavota kvailystė. Bet užtat galima vesti du kartus per dieną, nežinoti nuotakos vardo, išsisukinėti, atsikalbinėti, skraidyti pegasais ir trukdyti Anglijos karalienei, kuri, pasirodo, yra Dalios Grybauskaitės kolegė iš jodųjų kovos menų diržų kategorijos.

O kad viskas per daug neįsisiautėtų ir neišprotėtų, yra ir švelni, jautri siužeto linija apie mama besirūpinantį berniuką ir seną seną giminės namą, kurį šeima gali prarasti dėl apgaulingojo, žinoma, greitojo kredito arba ypatingai bjaurios kaimynės. Vienas bjauriau už kitą. Taip pat knygoje atskleidžiama paslaptis, kaip užtikrinti, kad vaikai gerai mokėtų istoriją ir literatūrą, ir iš šių disciplinų gautų tik labai gerus pažymius.

O dar žinote, kas yra iDievas?

Įtariu, kad visi keliai veda į artimiausią knygyną.

Stiklo skambesys

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for stiklo skambesys

Dabar bandau sugalvoti, kas čia toj knygoj pagrindinė tema. Labiausiai ir skaudžiausiai užkliuvus man – smurto prieš moteris. Smurtas namuose. Persiduodantis iš kartos į kartą, sustabdomas tik atgalinio smurto arba nelaimingo atsitikimo. Baisu skaityti suvokiant, kokio masto ši problema, ir kiek laiko dar užtruks ją išspręsti – vien kiek laiko užtruko ją apskritai pripažinti.

Įsikibus į šitą siužeto giją, kiti siužeto vingiai nebeatrodo tokie atsitiktiniai, kaip kad iš pradžių mano knygos veikėjai. Gal vietomis atrodo kiek pritempti ir nelabai įtikinatys, bet tiek to, kartais galima apsimesti, kad nepastebėjai ir neužkliuvo – tiesiog leidi veikėjams skleistis, susivokti, atsipalaiduoti iš nuolatinės gynybinės pozicijos. Tebūnie meilė, tebūnie artumas, šeima ir pagalba savo artimui. Kartais ir tokios (nors ir labai nuspėjamos pabaigos norisi).

Manau, kad ši knyga tikrai patiks Jojo Moyes tipo knygų mėgėjoms (čia blefuoju, nes Jojo Moyes nesu skaičius, tiesiog bandau pagal knygos svorį palygint). Ir galvoj laikau net keletą savo draugių, kurioms laisvai šią knygą galėsiu rekomenduoti atostogoms arba paverkimui ant sofos vakare, tik tam sąraše, aišku, jokiais būdais nebus KŽG. Na, nes ne ta knygų lentyna ir ne tas svoris, na, ir viršelis galėtų būti geresnis…

Beje, nusifotkinau citatą, būna, už tokius žodžius atleidi knygai kitus nuvažiavimus:

Pats gyvenimas ją išmokė, kad mirus kam nors mylimam, tau kone palengvėja, nes nebereikia jaudintis, kada tai nutiks. Nes visi mes galiausiai mirsime. Pagaliau atėjęs atsakymas į klausimą “kada” išvaduoja nuo tos nepakeliamos, ramybės neduodančios minties.

 

Šviesuliai

~ kzL ~ Leave a comment

Catton_sviesuliai_vrs.indd

Pakalbėjus su aplinkiniai skaitytojais matau, kad, daug kas jau apsišvietę “Šviesuliais”.

Labiausiai stebina knygos apimtis ir autorės amžius. Kodėl? Todėl, kad Eleanor Catton yra  jauniausia Man Boooker laimėtoja už storiausią Man Booker istorijoje knygą. Taigi, realiai iš visų laimėtojų ji turėjo mažiausiai laiko parašyti tiek teksto. “Kaip gi taip?”- vis sukosi klausimas galvoje. Ogi pradėti reikia labai labai jaunam, alia, “anksti kėlęs – nesigailėsi” ir panašiai. Pagooglinus sužinojau, kad knygos idėja užsimezgė, kai autorei buvo 14 metų, ir ji su tėvu keliavo Artūro perėja pietinėmis Naujosios Zelandijos Alpėmis (ieškantiems nuotraukų gresia nuostabūs vaizdai) ir tuo metu susidomėjo 1860 m.  vakarų kranto aukso karštine. Neįtikėtinas atsidavimas – pusę gyvenimo rašyti knygą – štai bestselerio receptas jauniesiems rašytojams.

Iš tiesų knygos detalumas stebinantis. Sakyčiau, panašiai rašo Kristina Sabaliauskaitė (beje, rekomendavusi leidyklai investuoti į šios knygos vertimą). Skaičiau ir stebėjausi visomis detalėmis, ir dar stebėjausi, kada autorė, būdama tokia jauna, surinko šitiek informacijos ir dar šitaip, sakyčiau, be penkių minučių tobulai sudėjo ir supynė į pasakojimą. Na, ne veltui tam skyrė gerą gablą savo gyvenimo.

Knyga man patiko, skaičiau labai įsitraukusi, o bet tačiau, negaliu pasakyti, kad “nurovė stogą”. Kaip savo apžvalgose minėjo keletas komentatorių goodreads – darosi įprasta, kad nuo šitokių kaladžių lengvai galima nubraukti apie porą šimtų puslapių ir knyga tikrai nenukentėtų – greičiausiai tik pagėrėtų (kaip pvz. ir kita plyta – “The Goldfinch“). Įdomiausia, kad “Šviesuliams” galima nurėžti knygos galą – viskas išsiriša maždaug šeši šimtai kažkelintajame puslapyje.

Suptantu, kad autorei reikėjo išsiplėsti į savo matematiškai sukonstruotą rėmą su proporcingai trumpėjančiais skyriais (dylančiais kaip mėnulis), bet man iš tikro neįdomu knygos matematika ir astronomija, man įdomu, kaip mane knyga įtraukia, ir kaip aš įdomiai/neįdomiai leidžiu laiką. Labai egoistiška, prisipažįstu, ypač turint omenyje, kiek vargo įdėta (rašant, ne skaitant).

Taigi, nors knyga stogo ir nenunešė, vis tiek labai rekomenduoju perskaityti, nes ji iš ties yra išskirtinė. Dėl jau minėtų detalių, kurios skaitytojui atskleidžia to meto žmonių gyvenimo salygas, aplinkybes, kasdienybę ir t.t., dėl toliomosios Naujosios Zelandijos istorijos (viskas buvo nauja, visiškai nieko apie tai nežinojau, net nežinojau, kad Naujojoje Zelandijoje buvo aukso karštinė), dėl detektyvo, dėl šimtų puslapių paslapties ir intrigos, galų gale dėl matematikos ir astronomijos, kuri gal kažkam ir nuneš tą stogą. “Šviesuliai” yra to laikmečio metraštis parašytas šiuolaikine kalba, tad ją verta perskaityti vien jau savišvietos tikslais, jau nekalbant apie malonumą.

Pabaigai padėkosiu “Apsišvietulinusiai” knygų graužikei Ievai už keletą taškų ant i.

 

Iš dangaus krintantys dalykai

~ kzL ~ 1 Comment

is dangaus

Būna knygų, apie kurias sunku parašyti. Tikriausiai ši kažkas panašaus. Ir bandau sugalvoti, kodėl. Gal dėl to, kad ji tokia jausmo knyga? Apie tai, kaip jautiesi, kai tau nutinka neįtikėtini dalykai – ir džiaugsmingi, ir nelabai, ir dar panašiu laiku. O tu gal norėtum, kad jie abu nebūtų niekada atsitikę, kad galėtum gyventi kaip niekur nieko?Nes esi paprastas žmogus ir visai nenori, kad apie tave kalbėtų, kaip apie “tą, kuris” arba “tą, kurio”.

O jie ima ir dar kartą nutinka. Tie atsitikimai. Žinoma, keistai numirti galima tik kartą, bet ką pasakysit apie du kartus laimėtą aukso puodą arba keliskart išgyventą žaibo išlydį? Kas kartą tenka save susirinkti atgal (po monetą arba po ledo krislą, arba po išsilydžiusią ląstelę) ir vėl pradėti kažkaip gyventi. Ir niekam neįdomu, kad tu tik maža mamos mergaitė, o tėtis vis dar bando susitinkt save.

Švelni (bet jokiais būdais nepūkuota) knyga apie gyvenimo neišvengiamybes ir jų prasmes skandinaviškos literatūros mylėtojams.

Autorės, kuri lankėsi Vilniaus knygų mugėje, interviu čia.

 

2666

~ kzL ~ 2 Comments

2666

Labai gaila, bet tikriausiai patenku į nesižavinčių žmonių kategoriją. Na, žinote, kaip būna apie kai kurias knygas – vieni “oi, ai”, o kiti – “Nesuprantu nei “oi”, nei “ai”. Aš tikrai labai stengiausi, perklausiau 10 iš 40 knygos valandų, paskaičiau visokių recenzijų, bet pastebėjau, kad prasidėjo totalus simuliavimas ir knygos vengimas – man buvo visai neįdomu, negaliu pasakyti, kad supratau, ką autorius nori pasakyti, ir aš tiesiog nusprendžiau savęs nebekankinti (nes nebuvau uždaryta saloje su vienintele knyga). Ir svarbiausia, tai jau antras nepavykęs bandymas su Bolano. Nu, tikrai nenuteikia optimistiškai.

Vis bandau suprasti, kodėl man čia taip nenusisekė su šitąja:

  1. gal audio yra netinkamas šiai knygai formatas (kaip kartais nutinka)? Žinote, turiu ir popierinę knygą, kurią net pasidėjau pavartyti, vis tikėdamasi, kad šioji atskleis man savo paslaptį… Galėčiau skaityt popierinę, bet žiūriu į tą kaladę ir nedžiaugsmingas 10 valandų klausymas visai nemotyvuoja. Vietoj kaladės galėčiau perkaityti kokias 3 knygas su malonumu…
  2. gal iš tikro knyga nebuvo tinkamai suredaguota po autoriaus mirties (kaip irgi nutinka, ar ne?)?
  3. Per mažai perklausiau?
  4. Gal Bolano nėra mano autorius ir ko aš čia pergyvenu dabar? Iš tikro nepergyvenu, gal labiau pykstu, kad nepagavau kampo.

Prisipažinkit, ar skaitėt kas nors tą velnio 2666?

Juokis, juokis, Balano.

Lopšinė

~ kzL ~ 2 Comments

lopsine

Neįmanoma iš dalies numaldyti vienatvės. Eleanor Catton

Taip visai netikėtai dabar skaitomoje knygoje radau puikiai Leilos Slimani knygą apibūdinantį sakinį. Nepaisant daugelio knygoje aprašomų šiandieninio pasaulio aktualijų (moters gyvenimo pasikeitimas tapus mama, grįžimo į darbą iššūkiai, santykiai su aplinka, rasizmas, skurdas ir t.t.), “Lopšinė” man pirmiausia yra vienišo žmogaus tragedija (tėvų tragedija prasideda su paskutiniais knygos puslapiais ir tai jau kita knyga, kurios nenorėčiau skaityti). Vienatvė, privedusi iki pamišimo.

Buvo baisu į rankas imti šitą knygą (nes turiu auklę ir žinojau pirmąjį knygos sakinį), nes skaitydama knygas jas savotiškai projektuoju į savo gyvenimą, o šitos jokiais būdais nenorėjau į savo fantaijas įsileisti, tad skaičiau kažkaip “per distanciją”, jei įmanoma taip pasakyti, per daug neįsijaučiant, skaičiau lyg kokius nusikaltimo faktus laikraštyje. Neįsivaizduoju, kaip rašytoja gyveno rašydam knygą apie baisiausią tėvų košmarą. Štai ką autorė sako interviu The Guardian:

“I tried to use all my deepest fears and all my nightmares: losing my children, living with someone I think I know, but actually I don’t know her at all,” says Leïla Slimani, who has a six-year-old son and a six-month-old daughter (and, yes, a nanny). “So at the same time as it was frightening it was also a relief because I could give all my anxiety to my reader, to you!” she laughs disarmingly.

“Everyone asks me ‘Why do you choose such subversive or shocking themes?’, but when I’m alone in my office, I’m not like, ‘OK I’m going to shock’. I want to write about a character who fascinates me, someone who I don’t understand.”

“We are the first generation of women to whom everyone said: you can have it all – you can have a career, you can have children, you can marry or not marry, you can divorce. Wow, it’s so amazing! But no one gives us the mode d’emploi, the way to do everything. It is too hard,” she says.

Perskaičius knygą, esu dėkinga visoms savo vaikų auklėms, kad nepaisant jų (ir mano) keistenybių ir vienatvės (dažnai šių moterų vaikai būna emigravę), jos buvo sveiko proto ir emocijų. Visa kita gi nublanksta kasdienybės ir laiko šurmulyje, tiesa?

 

Žemiau kaklo. Viskas apie intymų moters gyvenimą

~ kzL ~ Leave a comment

zemiau-kaklo_z1

“Žemiau kaklo” buvo įkvėpta “Žarnyno žavumynų“. Knygos autorės pagalvojo, jei jau žmonėms įdomu skaityti apie žarnas ir jų gyventojus, tai knyga apie tokius svarbius reprodukcinius orgaus tikrai neliks nepastebėta. (Mane sugundė 4,17 goodreads. Aha, neatsilaikiau.)

Prieš skaitydama, aišku, galvojau, ką dar naujo galėčiau sužinoti, kai esu šituos organus jau išnaudojus su kaupu ir dar truputį. Prisipažinsiu, apie žarnas sužinojau daugiau, bet ir šioje knygoje pasiskaičiau visokių “naujienų”. Knygoje viskas pateikiama nenuobodžiai moksliškai, su daug detalių ir paaiškinimų, remiamasi tyrimais, pateikiamos įvairios pusės, na, ir viskas labai skandinaviška – tiek požiūris, tiek stilius.

Nors knygos auditorija tikrai nėra vien paaugliška, galvodama apie maksimalią įmanomą iš knygos gauti naudą, rekomenduočiau ją į kiekvienos/-o  +/-15+ lentyną, tegul būna kaip kokia enciklopedija ar žinynas su linksmai detalia informacija. Kai reikės – pasižiūrės. Šimtą kartų geriau, nei sužinoti kokias pasakėles iš agentūros VBS.

O čia linksmosios jaunosios autorės

nin ir ellen su virseliu

Educated / Apšviestoji

~ kzL ~ 2 Comments

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.

 

Poppies of Iraq

~ kzL ~ Leave a comment

iraq

“Popies of Iraq” yra dar viena knyga apie prapuolusį pasaulį – dar viena Atlantida. Skaitant apie prapuolusį, Iraką tikrai sunku įsivaizduoti, kad jis galėjo būti kitoks – normali šalis su išsilavinusiais kultūringais žmonėmis, tokia pati, kokia buvo Iranas “Persepolyje“, toks, koks buvo Vietnamas “The Best We Could Do“. Pradingusios šalys, iš kurių išvažiavę, savo gyvybes gelbėjantys žmonės nebegali sugrįžti, nes pasikeičia ne tik šalys, pasikeičia ir tie, kurie išvyksta.

iraq autoriai
Autoriai

 

Šios knygos kas kartą mane nustebina kelis kartus. Pirmiausia kiekvieną kartą iš naujo nustembu atradusi tą prapuolusį persišką pasaulį – su kavinėmis, nuostabaus grožio ilgais nepridengtais moterų plaukais, įvairiausiais vakarietiško pasaulio atributais. Ir tada kiekvieną kartą iš naujo nustembu, – nutembu, kaip manyje yra įsišaknijęs tradicinis artimųjų ir vidurio rytų šalių supratimas – šimtą knygų perskaitysiu ir vis tiek  kiekvieną kartą iš naujo nustebsiu, kad ten galėjo būti normalus gyvenimas ir galėjo niekam netrukdomas egzistuoti krikščionių tikėjimo arabas. “Tik pradingusiame pasaulyje,”- skelbtų dabartinės antraštės.

Labai rekomenduoju akiračio praplėtimui, nustebimo momentui pajusti, ypač, jei pagaunate save sakant, kad jau niekas nebestebina. Nustabi knyga apie tai, koks margas ir nepakartojamas yra pasaulis. Tikriausiai jau užsisėdėjau namie, laikas lėkt prasiblaškyt.

Be įsipareigojimų

~ kzL ~ Leave a comment

lena

Pasaulio istorijoje didžiulės minios žmonių suprato, kad būti vienam- per maža, o trise – per daug.

Lena Anderssonsavo interviu sako, kad “Skaitytojų reakcijų buvo įvairių, bet daugiausia teigiamų ir palaikančių. Daugelis iš jų gali tapatintis su pagrindine veikėja Estera Nilson, kitus ji erzina: žmonės sutrinka supratę, kad jie elgėsi, jautėsi ir galvojo taip pat, kaip pagrindinė romano veikėja”. Skaičiau ir vėlei jaučiausi, kaip skaitydama Stasį Šaltoką – man tiesiog magėjo mest knygą į šoną, taip mane erzino Estera.

“Dievulėliau, reikia sugebėjimų būti tokia skystenybe,” – putojausi. O paskui pagalvojau, kad matau krislą svetimoj aky, kai iš savų rastai krenta. Juk ir rožinius akinius storais stiklais nešiojau, ir taip kvailai dariau, ir anaip pagalvojau, ir šiaip save paguodžiau, ir bilekaip sau įsimylėjusias smegenis pudravau. Estera, aišku, ypatinga veikėja, tokio amžiaus gal jau būtų laikas tvarkingiau stalčiukus galvoj susitvarkyti, ypač, kai ne pirmoje knygoje šitaip kankinasi, bet tiesiog nustojau putotis – Estera yra visokių įsimylėjeliškų reikalų koncentracija, nerami, nevalinga ir vieniša siela.

Tad šią knygą labai rekomenduočiau užstrigusiems beviltiškoje meilėje – gal pavyks kažkaip save pamatyti kitu kampu, pamatyti tokio užstrigimo myliu-noriu-negaliu absurdiškumą ir rasti exit nuorodą, nes kol stovi prie uždarytų durų, nepamatai atviro lango (liaudies išmintis apie dievo reikalus). Patariu neskaityti toms, kurias erzina žmonių neveiklumas ir nuolatinis zyzimas ir guodimasis dėl situacijos, kurios neturi valios užbaigti (nes užknisa juodai, o aš, nepaslaptis, į knygas žiauriai įsijaučiu).

Tiesa, labiausiai tai man patiko viena Esteros draugė, kuri neapsikentusi nesibaigiančių amerikietiškų meilės kalnelių, tiesiog pasiuntė ją su visom jos nesibaigiančiom viltim ir neviltim velniop. What a relief!

Mylintis žmogus gali iškęsi daug smūgių, bet ne begalybę. Pernelyg spustelėjus, ir tiltai subyra, ir kupranugario kupra neatlaiko. Lūžio minutę gali nulemti vienas gramas. Ta minutė tiksli, nenuspėjama ir pamatoma jau po laiko, kurį vargiai įmanoma apskaičiuoti. Koks nors neatsargumas būna paskutinis. O tada tas, kuris atstumia, pats gali tapti atstumtuoju.

Kaip galų gale baigės Esterai?

Haris Poteris ir išminties akmuo

~ kzL ~ Leave a comment

haris-poteris-ir-isminties-akmuo305_z1

Šiais metais ypatingai knieti “pasivyti” kai kurias neskaitytas knygas, tad vakariniams skaitymams pasirinkau Hario Poterio seriją. Ko pesekoje jau nebesu “Harry Potter virgin”, kaip kad mane pavadintų KŽG (G., “Jane Austen virgin” dar tebesu, bet kadangi kamšau spragas, tai gal ir šį reikalą pavyks šiais metais sutvarkyti).

Kadangi esu neskaičius Poterio, tai ir filmą vis vengdavau žiūrėti. Tikriausiai vienintelė serija, kurią esu mačiusi ne kartą, bet niekada nuo pradžios iki pabaigos – ir yra šioji. Ir blogai, nes, jei esu mačius filmą, tai tik ir bandau suvesti galus, kokia čia knygos ir filmo vieta, ko trūksta – savai vaizduotei visiškai nebelieka vietos. Atrodo, net ir knygos nebegali objektyviai vertinti.

Skaitant daugiausia galvojau apie tai, kaip šitiekai daug leidėjų Haris Potteris nepasirodė vertas išleidimo. Man atrodo, neįmanoma, kad ji gali nepatikt vaikams – šitiek nuotykių, šitiek mokytojų neklausymo, paslapčių, keistų gyvių ir pusiau negyvų būtybių. Net nenoriu įsivaizduoti, kaip jie nusigraužė nagus Hariui Poteriui išpopuliarėjus.

Laukia dar daug skaitymo. Balsu užtruks forever.

Belaukiant Bodžanglio

~ kzL ~ Leave a comment

olivier

Skaitant šitą knygą visą laiką galvojau – ir kuo visa tai baigsis? Aišku, jei būtų gerai baigęsi, tai greičiausiai knyga nebūtų nei bestseleris, nei premijos nebūtų gavusi, iš tikro nebūtų net išleista, nes “knyga juokinga, kalba graži, bet knyga be jokio ryšio ir būtent todėl ją norima išleisti.” Tad visiškai normalu bent jau knygos pradžioje skaitytojui jaustis visiškai pasimetusiu ir nesuprantančiu, kas prie ko. Be to, tūlam piliečiui apskritai totaliai bohemiškas gyvenimo būdas, atsipūtimas ir nesibaigiantis tūsas yra pateisinamai keliantys nerimą ir iš gyvenimiškos patirties bylojantis apie tylą prieš audrą.

Bet čia gal ne moralizuojant reikia ją skaityt (taip gresia knygai būt nusviestai į sieną), kažkaip kitaip, taip “sieze the moment”. Iš tikrųjų tai paskaitykit, kaip apie knygą parašė Elžbieta Banytė, nes parašė tiesiog tobulai, o kai taip parašo, nematau reikalo bandyti pakartoti – geriau eisiu skaityti kitos knygos.

Tik dar pridursiu, ar patiko – keistai patiko, neišeina iš galvos, kas liudija apie knygos išskirtinumą ir kažką tokio, kas būna belaukiaunt nesulaukiamo.

 

Basakojis bingo pranešėjas

~ kzL ~ Leave a comment

basakojis-bingo-pranesejas_z1

Kai skaitai lietuvio rašytojo prisiminimus, tai kažkaip įsivaizduoji, kad daug kas bus žinoma – miestai, kaimai, aplinkybės, tam tikro laikotarpio aktualijos, tačiau su Antano Šileikos prisiminimų knyga yra visiškai kitaip. Tiesą sakant, didžiojoje knygos dalyje nerasite nieko panašaus, su kuo kaip lietuviai galėtumėte susitapatinti – Antano Šileikos vaikystė su lituanistinėm mokyklom šeštadieniais, tautinias šokiais ir užmiesčio gyvenimo ypatybėmis yra visiškai svetima Lietuvoje gyvenantiems. Gal girdėta iš giminaičių iš už Atlanto pasakojimų, ypač, jei jie kanadiečiai, bet ne daugiau. Todėl skaityti kažkaip keista.

Kol neateina nepriklausomybė ir skaitytojas kartu su Antanu Šileika ir nepriklausomybės veikėjais supuola į taip pažįstamus įvykius, tik šį kartą papasakotus iš kitos pusės. Iš tos, kur atvykę už geležinės uždangos, kad ir su geriausiais kostiumais ir paltais, atrodėme apgailėtinai, geriausiu atveju nedvokėme prakaitu. Visa tai galiu lengvai įsivaizduoti, nes prisimenu iš tėvų pasakojimų, kai panašiu laiku svečiavosi pas giminaičius Amerikoje ir pirmi dalykai, kurie ištiko – kūno kvapų naikinimas, aprengimas šortais ir kedais, mamai buvo liepta nusiskusti vis dar tarybinės moters kojas.

Knygos autorius gan atviras ir nevaizduoja savęs dideliu herojumi nei gyvenime, nei meilėje, nei kaip rašytojas. Jis dažnai traukia per dantį ne tik save, bet ir knygoje aprašomus žmones, pvz., apie profesorių Vytautą Landsbergį, apsilankiusį Kanadoje nepriklausomybės aušroje, jis rašo: “Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo dar labiau profesoriškas negu jo pavaduotojas, kalbėjo lėčiau ir turėjo vieną nedidelį trūkumą – jis juokėsi tarsi koks blogiukas iš animacinio filmuko”.

Kad įtikintų besisvečiuojančius Lietuvos atstovus kalbėti kuo glausčiau ir trumpiau, kanadiečius išvadina kvailiais, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau nei dvidešimt sekundžių, ir taip toliau. O knygos pabaigoje parašo labai asmenišką dalyką apie savo šeimą – paprastai ir natūraliai, su viltimi, kad kada nors ir Lietuvoje bus paprastai ir natūraliai. Kol kas dar ne, bet kada nors – būtinai. Tiesiog.