Author: kzL

Čiunga čianga arba Mama Afrika

~ kzL ~ 6 Comments

Pirmiausia tai graži knyga išoriškai. Knygyne mano akys užkliuvo ir rankos neatsispyrė, štai ką reiškia gražus ir tinkamas viršelis! Ir nors knyga buvo brangoka, vis tiek keliavo mano rankinėj su manim namo, ir buvo greitai sugraužta, nes įdomi, nenuobodi, su nuotraukom, tiesiog graži knyga.

Man atrodo, daugumai mūsų Afrika į pietus nuo Egipto, Tuniso ir Maroko, yra visiška nežinomybė.  Na, kažką girdime iš kalbačio žydrojo ekrano (kad vėl kur nors pilietinis karas, sausra ar dar kokia nors neganda), bet dažniausiai nieko apie tai, kaip gyvena paprasti žmonės, o dar įdomiau, kaip gyvena atvykėliai baltieji jų tarpe. Tai ir galite atrasti šioje knygoje – gabaliuką Afrikos kasdienybės (na, skaitytojui tai egzotika, o ne kasdienybė), gabaliuką Afrikos grožio, tradicijų, kontrastų, žiaurumo, tingulio ir daug daug spalvų.

Noriu į Afriką…

|KŽL|

Knygų žiurkės – prieš patyčias

~ kzL ~ Leave a comment

Mums, knygų žiurkėms, taip pat teko susidurti su patyčiomis, kai dar buvom jaunutės. Žinote, kaip būna – tai vienam žiurkiški dantys nepatinka, tai uodegėlė ne pagal naujausią madą išgražinta… Kitam užkliūva geri mokymosi rezultatai ir pomėgis skaityti (tada  nebuvo labai gera, kai kiti vadino knygų žiurkėm, o dabar dėl tokio aprašymo didžiuojamės)

Todėl šiandien, siekdamos apsaugoti savo ir jūsų žiurkiukus, jungiamės prie visų įmanomų prieš patyčias organizuojamų akcijų!

Spausk čia ir tapk kovotojų draugu!

O iš knyginės pusės… Tikriausiai neklysiu sakydama, kad labai daugelio knygų herojams ir net autoriams teko patyčias išgyventi. Ir jos sukeldavo tokią audrą žmogaus sieloje, kad net pavirsdavo į visus žavinčią knygą… Geriau tegul patyčios tebūna rašytojų fantazijos vaisius.

410 (tik!)

~ kzL ~ 3 Comments

Tiek knygų suskaičiavau savo namų lentynose. Koks dešimt yra ne lentynose, o visur aplink mane namuose, kad turėdama kokią vieną laisvą minutę, jos neleisčiau veltui :). Dar koks dešimt paskolinta draugėms ir draugams, dvidešimt skaito kukuliai ir koks šimtas padovanotas mano dabar lankomai bibliotekai (apie ją papasakosiu vėliau).

Po mūsų užduoto klausimo, nustebau, kad tiek daug knygų turi mūsų skaitytojai! Gal išduosit paslaptį, kur jas sutalpinat? 😉 Štai aš vieną dieną atlikau savo knygų reviziją, nes papraščiausiai buvau priversta tai padaryti – nebebuvo vietos. Taigi, atrinkau man nelabai patikusias knygas arba tokias, kurių tikrai nebeskaitysiu, ir padovanojau bibliotekai. Gaila, kad tuo metu nebuvau girdėjus apie jokią akciją, kai knygos renkamos vaikų globos namams (taip daro labdaros- paramos fondas „Jiezno vaikai“), būčiau mielai atidavus, na, bet tikiuosi, kad ir mano bibliotekoje jos kam nors pravers.

Beje, net 38% atsakiusių į klausimą turi daugiau nei 501 knygą (o aš jau įsivaizdavau, kad baisingai daug turiu), o vienas net gyvena bibliotekoje (o aš – su baltu pavydu :P)!!!

Artėja knygų mugė… Į namus tikrai parkeliaus mažiausiai dešimt knygų, neskaičiuojant vaikiškų. Kur aš jas sudėsiu???!!!

|Nesutelpanti lentynose|

Rašytoja

~ kzL ~ 8 Comments

Vaikystėje aš buvau žurnalistė ir rašytoja. Taip, taip, leidau ranka rašytą laikraštį, kurio pavadinimo dabar jau nebeatsimenu, ir kurio vienintelė skaitytoja buvau aš pati :). Ir rašiau knygą.

Šiam tikslui buvo garbingai paskirtas pusstoris languotas sąsiuvinis, nes romanas ar apsakymas turėjo būti kaip galima ilgesnis. O knyga vadinosi – kaip gi kitaip, žinoma,”Kosmoso istorijos”. Na, tuo metu man labai patikdavo fantastikos knygos ir pilna galva buvo visokių fantastinių istorijų. Atsimenu, kaip ne tik skaitydavau visas įmanomas tokio pobūdžio knygas (o jų tarybiniais laikais nebuvo perdaugiausia), bet ir viena keliaudavau į kino teatrą žiūrėti kokio „kosminio“ filmo. Neatsimenu, kodėl į filmus eidavau viena, bet tai man visai netrukdė, o ir dabartiniais laikais nematau problemos į filmą nueiti viena. Na jau tikrai nežadu prarasti filmo žiūrėjimo malonumo, jei nerandu kompanijos! Iki šiol man įstrigę kažkokio filmo dangus su dviem mėnuliais ir kažkokios lakiojo smėlio duobės, kurios įtraukdavo kosmonautus :).

Tiesa slypi anapus

Neturėjau, aišku, jokio plano, kokia bus mano knyga, žinojau tik, kad bus fantastinė ir ilga :). Kiek atsimenu, pasakojimas prasidėjo tuo, kad kažkokia gudrių vaikų grupelė atskrido į kažkokią planetą, kur stebisi visokiais keistais gyvūnais. Vienas iš jų buvo „kojakojakojakojis“ – kažkas turintis daug kojų :). Dar turiu išsaugojus tuos penkiolika ar trupinuką daugiau (su kokiu pasimėgavimu versdavau naują sąsiuvino lapą ir užrašydavau puslapio numerį vaizduodamasi tos istorijos ilgumą :)) ilgų puslapių savo knygos, tik, aišku, dabar negaliu prisiminti, kur „saugiai“ esu juos paslėpusi.

Gal ir tu esi parašęs (-iusi) knygą? O gal rašai?

Mielai sugraužtume :).

|Rašytoja maža Žiurkytė|

Išrinkime metų knygą – ne skaitydami, balsuodami

~ kzL ~ 5 Comments

Paskutiniu metu gan dažnia tenka girdėti per LTV raginimus įlįsti į LRT interneto puslapį ir balsuoti už metų knygą. Ar gali būti keisčiau (kvailiau?)? Tereikia tik įlįst ir nubalsuoti – skaityti – nereikia. Hmm. Įlindau ir nubalsavau: už vaikišką knygą –  pagal gražiausią viršelį, už paauglišką – pagal knygos aprašymą, už suaugėlišką – pagal norą perskaityt. Nė vienos iš pristatytų tų knygų nesu skaičiusi. Nesakau, kad nenoriu, tiesiog dar neskaičiau ir tiek. Knygas konkursui atrinko kažkokie ekspertai. Gaila man tų ekspertų, tikriausiai nelabai yra iš ko rinkti. Kiek pas mus per metus neverstinių knygų yra išleidžiama, net leidyklos skundžiasi, kad lietuviškų autorių knygų pasiūla gerokai atsilieka nuo paklausos.

Kai  rašiau Post’ą apie Kate Morton, viename jos interviu perskaičiau: “It’s a very Australian thing to be big overseas and not so much here, but Australia is only a small market. We don’t have the book culture of England and the shows that promote books”. Aha, maža rinka su 22 milijonais gyventojų ir tikriausiai  septynis kartus daugiau rašytojų nei pas mus! Ten ekspertų tikriausiai nereiktų gailėti, nors jie tikriausiai savęs gaili žiūrėdami į kokią Didžiosios Britanijos arba JAVų knygų rinką :).

Taigi, ko vertas šitas balsavimas? Ar jis tikrai išrinks metų knygą? O gal populiariausią rašytoją, kuris turi daugiausia pažįstamų, galinčių įlįsti į internetą? Koks gudruolis autorius gali pasiimti savo draugų elektroninio pašto adresų sąrašą ir už save pabalsuoti, na, nes neblogai būtų gauti piniginę premiją, kai honorarai už knygas, įsivaizduoju, juokingi. Taigi lieka klausimas – kaip iš tikro išrinkti Metų knygą?

Beje, vis dėlto užeikit į LRT puslapį ir jeigu nuspręsit sąžiningai nebalsuoti (nes nesi skaitęs nė vienos knygos), tai bent paklausyk interviu su pretenduojančių knygų autoriais. Tiesa, ne visi interviu atsidaro, bet paklausyti, kaip anksti ryte iš lovos išverstas Marius Jonutis “rimtai” atsakinėja į rimtus kritikės klausimus, tikrai verta :). O po perklausos jau ir balsuoti galite, nes tikrai apie pretenduojančias knygas žinosit daugiau nei eilinis internautas – balsuotojas.

|Balsuojanti žiurkytė|

Dar kartą Salinger’is

~ kzL ~ 1 Comment

Kai KŽG parašė apie Salinger’io mirtį, akys tai laikrašty, tai internete vis užkliūdavo už straipsnių apie jį. Ar žinojot, kad išpopuliarėjęs jis baisiausiai nekentė to populiarumo ir paduodavo į teismą bet ką, kas negerbdavo jo sprendimo vengti viešumo?

“There is a marvelous peace in not publishing. It’s peaceful. Still. Publishing is a terrible invasion of my privacy. I like to write. I love to write. But I write just for myself and my own pleasure.”

Toks slapstymasis, aišku, dar labiau kurstė ugnį ir norą lįsti į jo gyvenimą. Buvo net manoma, kad jis leidžia knygas kitu vardu. Septintam dešimtmety sklandė gandai, kad William Wharton, parašęs knygą “Birdy” (lietuviškai išleistas “Paukštukas”), yra būtent Selinger, bet tai buvo kito rašytojo pseudonimas.

Knygos “Catching in the Rye” (o kur čia ta bedugnė?) keletą metų laikė stalčiuose, nes bijojo masinių bėgimų iš mokyklų. Daugelis mokyklų ir bibliotekų šią knygą buvo uždraudusios dėl vulgaraus pasakojimo stiliaus ir pornografinių elementų arba ginčijo romane sukurtą paauglystės įvaizdį. Deja, Amerikos mokytojai teigia, kad nebesulaukia tokios reakcijos iš paaugliųkaip knygai išėjus, nes dabartiniai paaugliai jau susiduria su kitokiomis problemomis – saugaus sekso, politinio korektiškumo, daugiaetniškumo ir kitais “-umais.”

Apie šiandienos grobį

~ kzL ~ 3 Comments

Šiandien su kukuliu per sniegynus nukrypavom sutvarkyti kelių reikalų į centrą, ir aš neatsispyriau užkrypuoti į knygyną, nors, žinia, prieš pat knygų mugę ten geriau neiti, bet jau neiškenčiau, tuo labiau, kaip visada, žadėjau nieko nepirkti, na, nebent kokią knygelę kukuliui. O kukuliui dabar nupirkti knygelę gan sudėtinga, nes kažkaip neberandu nieko tokio, kur būtų ir paveikslėlių, ir teksto, dažniausiai būna arba tas, arba tas.

 Taigi, šiandienos mano grobis – paveiksluota knygelė kukuliui (į nuotrauką nepapuolė, nes tuo metu jau buvo skaitoma),  National Geographic vasario mėnesio numeris ir įdomi malonaus formato šviežiai išleista knygelė „Schotto įvairenybės“.

Pirmiausia apie pastarąją. Oi, kokios skanios man šitokios knygelės: skanus formatas, popierius, net raudona juostelė, pasižymėti įdomiai vietai. Knygutėje – įvairenybės. Visokios informacijos kratinys. Kaip rašoma atvarte: tai „unikalus nuostabiausių smulkmenų rinkinys, kurio neįmanoma perskaityti vienu kartu, bet neįmanoma ir padėti į šalį“ (tai jau tikrai! Visą dieną bandau ją perskaityt ir niekaip nepavyksta!), tai „knyga, nepanaši į jokią kitą. Ji įdomi, originali ir sukelia priklausomybę!“ (ir vėl tiesa, tikriausiai kurį laiką ją nešiuosiuos rankinėj). Kokia informacija pateikiama, žiūrėkit fotoreportaže :).

 

BATŲ RAIŠTELIŲ ILGIS

Skylučių porų      Ilgis (cm)

2…………………45

3…………………45 arba 60

4…………………60

5…………………75

6…………………90 arba 110

8…………………150

9…………………180

🙂 (net keletą kartų beviltiškai stypsojau batų parduotuvėj, nes dar nebuvo šitos knygutės!)

OLIMPINIO PLAUKIMO BASEINO CHARAKTERISTIKOS

Ilgis – 50m

Plotis – 25 m

Takelių skaičius – 8

Takelio plotis – 2,5 m

Vandens temperatūra – 25-28˚C

Apšvietimas – per 1500 liuksų

KOKTEILIS „JŪROS BRIZAS“

2 dalys degtinės, 3 dalys spanguolių sulčių, 2 dalys greipfurtų sulčių, žalios citrinos žievelės. Viską suplakti su ledu ir supilti į aukštą taurę.

GARSIŲ ŽMONIŲ PASKUTINIAI ŽODŽIAI (cituoju tik kai kuriuos)

Edvardas Grygas: „Nau, jei jau taip reikia“

Jane Austen: [Gal ko norėtum?] „Nieko, tik mirties“

Gustavas Mahleris: „Mocartas!”

James Joyce: „Nejau niekas nesupranta?“

Winston Churchill: „O, kaip man visa tai nusibodo“

Immanuel Kant: „Pakaks“

Oscar Wild: „ Vienas iš mūsų turi išnykti – arba aš, arba šitie tapetai“

GYVŪNŲ AMŽIUS (pagal keltų legendą)

Žirgas gyvena triskart ilgiau už šunį

Žmogus gyvena triskart ilgiau už žirgą

Elnias gyvena triskart ilgiau už žmogų

Erelis gyvena triskart ilgiau už elnią

153 psl. skaitymo, tada galima vėl verst iš naujo 🙂

 National Geographic kaip visada suvilioja fotografijomis:

Lotoso žiedas:

Žaibas Dubajuj:

Be to, labai įdomi „cover story“, taigi, žurnalas jau mano namie. Beje, ar esatę skaitę Jodi Picoult knygą „Plain Truth“? Knyga apie amerikiečių Amish sektoje (net nežinau, kaip versti į lietuvių) nužudytą naujagimį, ir šios žmogžudystės tyrimą. Man buvo labai įdomu skaityti apie pačią sektą, jos gyvenimo būdą, įsitikinimus, na, ir, žinoma, „picoultiškos“ dilemos sprendimą.

 A, dar nepaminejau kukuliui nupirktų lipdukų, kurie visi buvo suklijuoti ant kambario grindų sakant litaniją „negalima klijuoti“ :).

|Per sniegus klampojanti|

Mėgstamiausios knygų vietos 2

~ kzL ~ 8 Comments

Knygynai yra viena nuostabiausių vietų mūsų žemėj 🙂 Tikrai! Tikrai! Tikrai! Tas jausmas mane lydi nuo pat vaikystės, kai važiuodama į šokių repeticijas, specialiai išlipdavau ankščiau nei reikia, t.y. stotelėje “Vaikų pasaulis“, ir kulniuodavau į raudonų plytų pasatate įsikūrusį knygyną (garantuoju, kad Giedrė jį atsimena). Dažniausiai nieko nepirkdavau, nes geros knygos gi buvo deficitas, kaip ir kalendoriukai bei kiti niekučiai, bet vis tiek patikdavo ten pasisukioti.

Kai Giedrė parašė, kad jos mylimiausia biblioteka yra Nidoje, tai prisiminiau vienas savo vasaros atostogas tam mieste ir kaip aš kulniuodavau į netoli poilso namų buvusį Nidos knygyną. Jei tik būčiau žinojus, kad poilsiautojai gali skolintis knygas bibiotekoje, tikriausiai net prie jūros nebūčiau norėjus eit! Gal net būčiau kokiu penkmečiu anksčiau sutikusi ten besisukiojančią savo būsimą klasiokę? Žodžiu, pinigėlių per daugiausiai neturėdavau, atsimenu, bandydavau surasti man patinkančią knygą už įkandamą kainą. Juokingiausia, kad į tą knygyną eidavau bent porą kartų per dieną, na, kas gali žinoti, gal kokių naujų knygų atvežė :)! Kad nebūčiau labai jau įtartina lankytoja, tai, atsimenu, nusipirkdavau tokį loterijos bilietuką su metalu apkaustyta skylute, berods už 50 kapeikų, o gal 25, gal atsimenat?

Galiausiai besibaigiant atostogoms nusipirkau kažkokią knygą apie astronomiją :). Na, nebuvo ji tokia įdomi, kaip ta labai labai mėgstama J. Levitano „Apie žvaigždes ir planetas“, kuria taip žavėjaus ir taip norėjau, kad net galvojau pavogti iš mokyklos bibliotekos 😀 (aišku, nepavogiau).

Visagalis internetas! Šiandien prisiminiau tą knygą ir nusprendžiau patikrinti, ar tokia iš tikro egzistavo, ar tik prisisapnavo mano astronominėse svajonėse, ir, nepatikėsit, net radau nusipirkti! Su malonumu paskaitysiu savo kukuliams 🙂

|Astronomijos ir knygynų mylėtoja L|

Ką skaniau graužti – popierių ar plastmasę?

~ kzL ~ 5 Comments

 Ar norėtumėt rankinėje nešiotis visą biblioteką (prieš tai, žinoma, susimokėję kokiame e-knygyne), ar mieliau tą vieną vienintelę, paimtą iš lentynos? Aš iki šiol negaliu apsispręsti… Tikriausiai man priimtini abu variantai. Nors labai labai myliu popierines knygas, bet nespjaunu ir į šių pusę jau vien dėl to, kad miškuose toliau sau šlama popieriui gaminti neiškirsti medžiai. 🙂 Tikriausiai nesvarbu, patinka mums ar ne – tokios yra ateities knygos. Svarbiausia, kad būtų kas jas skaito, nesvarbu kokia forma.

Paskutiniame The Economist numeryje straipsnis apie naują Apple kompanijos gaminuką – iPad.

|Žiu Li|

Juodoji skylė arba kai tiesiog negali atsitraukti

~ kzL ~ 5 Comments
...

Vakar (aišku, naktį prieš užmiegant), kilo mintis, kad kai kurios knygos yra kaip juodosios skylės kosmose – tiesiog negali atsitraukti! Mūsų diskusijose prie tokių knygų autorių jau priskyrėm J. Grisham, S.Mayer ir kitus „juodų skylių“ kepėjus. Tai šiandien norėčiau pristatyti dar vieną kepėjėlę, tiesa, dar ne tiek prikepusią kaip minėtos įžymybės, bet dar labai jauną, tad viskas dar prieš akis.

http://www.alumni.uq.edu.au/images/mail/kate-morton.jpg

Kate Morton knygą The Forgotten Garden nusipirkau pagal Amazon.co.uk rekomendacijas. Na, jei esat pirkę iš Amazon, tai ten tikriausiai pastebėjot, kad būna toks užrašiukas „customers who bought this item also bought…“, tai surizikavau ir nusipirkau taip rekomenduojamą knygą. Ir nenusivyliau. Patekau į dar vieną juodąją skylę, kai laiką skaitymui vagiau iš ko tik galėdama!

Beje, autorė tokia pat knygų žiurkė kaip ir mes! Va, skaitykit! Pažįstamas jausmas, ar ne? 🙂

“When I was small, I always hid to read. I couldn’t shake the feeling that because reading was so pleasurable, it must somehow be illicit.” Courier Mail Feb 14 2009

Ir kas kuria tuos lietuviškų knygų viršelius? 😦 Visai neatkrepičiau dėmesio knygyne 😦

Tik vakar sužinojau, kad pirmoji jos knyga The House at Riverton (aišku, laukia mano lentynoje:)) ya išleista lietuviškai. Bet aš kažkaip laikausi tradicijos, kad jei jau pradėjau autorių angliškai, tai ir nebeskaitau vertimų į lietuvių (na, nebent patikima žiurkelė labai išgirtų), nes jais tiesiog nepasitikiu, nes vertime galiu nebepažinti autoriaus, o ir Lietuvoje kartais verčia bala žino kas, net neįmanoma skaityt!

Paklausykit, kaip autorė pasakoja apie savo knygą, negi įmanoma atsispirt?

Tautų draugystė arba 2+2=?

~ kzL ~ 7 Comments
.

Visai neseniai sugraužiau naują labai dabar Lietuvoj populiarią A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”. Iš tiesų labai informatyvi knyga ir svarbiausia – smagi skaityti. Aš juokiausi ir juokiausi (balsu), o mano vyras, kuris knygą perskaitė prieš mane, vis klausė, kuri vieta man ten tokia juokinga :). Įdomu, kad tokioj lietuvių tankiai apgyvendintoj ir dažnai lankomoj šaly, aš iš viso esu buvusi tik vieną kartą ir tai komandiruotės metu. Na ir gerai, nes kelionė po šitos knygos bus turiningesnė, įdomesnė ir tikslingesnė.

Kas labiausiai nustebino ir nuvylė mano vyrą? Ogi tai, kad anglai gyvena baisiai susigrūdę, kaip pats autorius sako “nykštukų nameliuose”, kuriuose yra tokie kambariai kaip one bed bedroom ir jame tikrai nieko daugiau netelpa, tik kokia nusprogus kušetė, ir, mano įsivaizdavimu (o mano įsivaizdavimai dažnai vyksta taip, kap pavaizduota seriale apie Ally McBeal), į tą  lovą dar lipama ne iš šono, o iš kojūgalio, nes iš šono papraščiausiai nėra vietos prieit. Štai toks tai one bed bedroom 🙂. Na, mano vyras nusiminė, nes jis kaip tikras lietuvaitis yra maždaug krepšininko ūgio, tai jam su lovom daug kur prastai ;). Tai va, įsivaizduoju tokį ropojimą į lovą prabangiame Anglijos name ir man baisiai juokinga pasidaro :). Ir tokių linksmų vietų knygoje daug daug daug.

Na, kadangi viskas taip linksmai aprašyta ir kad tie anglai tikrai keisti žmonės, mano sesutė, net suabejojo, ar neprifantazavo autorius toje knygoje. Bet aš žinau, kad ne, nes teko garbės lankyti kursus Lietuvoje pas tokius vyrukus Mike ir John (koks gi kitoks vardas, jei ne John! O Mike, tai dar superine pavarde -Little, taigi, mažasis Mikas :)) . Jie mums ir papasakojo apie anglus. Tiesa, jau kai jie pasakojo, tai irgi galvojau, kad fantazuoja. Ir pasakojo apie tai, kad valstybines mokyklas lankantys vaikai vienos švietimo reformos metu nebuvo mokomi aritmetikos! Kam reikia žinot, kiek bus 2+2, jei gali paspaust kalkuliatorių, ir jis parodys, kiek suma, o jei parodys 5, tai tuo net nebus suabejojama! Dėl to ir nesistebėjau autoriaus pasakojimu, kaip gan aukštas pareigas užimantis verslininkas rašydamas ant lentos su tragiškom spelling klaidom, tik kvailai kikeno tvirtindamas, kad žino, kad su klaidom rašo! Bet anglų manymu čia nieko baisaus! Taigi, gerbiamos blogo skaitytojos, pagal anglus, mes tikrai esam crazy vargšus lietuvaičius linčiuodamos dėl tokių subtilių kalbos klaidų 😉

Na, o jei norit daugiau pasijuokt ir šiaip sužinot apie Angliją, čiupkit šitą knygą, tik nesierzinkite dėl išnašų, kurių labai daug ir ne visos jos iš tikro reikalingos.

...

Na, o tautų draugystę sutvirtinsime Laimos Lavaste “Linksma knyga apie suomius ir Suomiją”. Kadangi knygą skaičiau prieš kokius penkerius metus, tai daug detalių nelabai atsimenu, bet tikrai atsimenu, kad knyga, kaip ir užvadinta – linksma. Jaučiu sentimentus Suomijai, nes tikrai praleidau ten daug gražių dienų naudodamasi Erazmus programa, nes sutikau žmonių “visam gyvenimui”.

Autorė apie Suomiją: “Jei man reikėtų nupiešti Suomiją, aš nupieščiau didelį ledkalnį, iš kurio kyšotų tik patikliai į pasaulį žvelgiančio suomio galva. Jo pasaulis – giliai giliai po ledu. Netiesa, kad į jį neįmanoma prisibelsti”. Tikrai įmanoma!

|Suomių gerbėja L|

Exlibris

~ kzL ~ 3 Comments

Turėti gerą mokytoją mokykloje yra dievo dovana,  nes geras mokytojas suteikia tau galimybę sužinoti tai, kas neįrašyta mokymo programoje, lavina kritišką požiūrį ir abstraktų mąstymą (mano klasiokai čia tikriausiai pagalvos apie biologiją ir nusišypsos). Bet šį kartą ne apie literatūros mokytoją ir tuo labiau ne apie biologijos, o apie dailės, nes jis mus supažindino su exlibriu. Ypatingas mokytojas. Vien išvaizda kaip kokio

Petras Gužas

 diedulio iš pasakos, arba burtininko, gal toks ir buvo, gi mus mokė jau įžengęs į aštuntą dešimtį ir dar turėjo jauną žmoną ir susilaukė vaiko! Mums, atėjusiems iš standartinės tarybinės mokyklos jis jau vien ta išvaizda kvapą gniaužė. Būtent iš jo sužinojom, kad piešt galima ne vien akvarele ir guašu. O koks velnio ratas – presas – buvo jo kambarėlyje!

Taigi vieną dieną per dailės pamoką darėme ekslibrius, tokius mažus gražius paveikslėlius, kurie klijuojami prie viršelio iš vidinės knygų pusės ir gražiai nurodo knygos savininką. Internete galima rasti gražiausių pavyzdžių – mokamų, nemokamų, personalizuotų ir t.t. Pažiūriu į savo knygų lentyną ir galvoju, ar ryžčiausi tiek ekslibrių prikepti ir įknygas suklijuoti? Būtų gražu! Hmm… Na, šiandien tikrai ne, o gal jūs susigundysit?

...
...
...
...
...
...

|Piešianti Žiurkytė|

Indėniukas

~ kzL ~ 9 Comments

“Kikas yra mažas, geras indėniukas, o kad jis toks geras, tai turi daug draugų”. Taip prasidėjo šio vakaro skaitiniai prieš miegą. “Kikas” – nuostabiausia mano vaikystės knygutė su nuostabiom autoriaus iliustracijom.  Nerealus jausmas, kai pusiau paskaitai pusiau papasakoji knygutės istoriją, o paskui jau kukulis tau su savom interpretacijom pasakoja, kas knygutėj vyksta. Taip sužinojau, kad šitam paveikslėly erelis “sypsosi” 🙂 Visa knygutė čia. Gražaus skaitymo ir labos nakties.

|Žvitrioji akis indėnų draugė|

Literatūrinis dinamitas arba noriu Nobelio

~ kzL ~ 5 Comments
A. Nobelis

Vakar jau atsigulus į lovą niekaip negalėjau išjungti savo galvos kompiuterio. Ir kokios tik mintys nelenda į galvą! Ar normalios namų šeimininkės prieš miegą galvoja apie Nobelį, simpatišką mąslų barzdylą dėdulę? :)Taigis taigis kaipgis (žiurkele, ar tik ne iš Žemaitės šis posakis? :)), prie ko gi čia tas Nobelis? Tai va, pagalvojau, kad 2009 m. Nobelio taikos premija buvo įteikta Javų prezidentui Barakui Obamai, o tai nustebino daugelį protingų dėdžių ir tetų, namų šeimininkių ir kitų žmonių, nes natūraliai kilo klausimas “už ką gi???!!!”. Protingi žmonės pakomentavo, kad premija skirta už

“for his extraordinary efforts to strengthen international diplomacy and cooperation between peoples”.
Barakas Obama

Būtent juodai paryškintas žodis ir sukelia vilčių, kad galiu norėti Nobelio ir net teisėtai jį gauti! Tiesa, ne taikos, o, savaime suprantama, literatūros, be to, ne sau noriu, o žiurkelei Giedrei. Nes tikiu, kad ji savo urvelyje skrebena kokią nerealią knygą, kurios mes kada nors sulauksime. Ir kodėl gi žmogaus nepaskatinti, ir už pastangas, tikiu, ne mažesnes, nei p. Obamos, suteikti Nobelio literatūros premiją ir taip papildyti trumpą laureatų, susijusių su Lietuva, sąrašą arba pradėti naują, kuriame žiurkelė butų pirmoji  grynakraujė laureatė lietuvė:).

Visi nori Nobelio

Tik kad labai jau gviešiasi visi to Nobelio :). Įsivaizduojat, net spausdintu žodžiu dvi paauglės mergiotės viešai tai pareiškė!  O aš net skaičiau tą viešą jų pareiškimą prieš gerus ašuonerius metus ir džiaugiausi, kad tokios šaunios, jaunos ir įžūlios, ir nekuklios! Jei norite prisiminti paaulystę, paskaitykit, na,o jei nenorit, vis tiek paskaitykit, galėsit paburbėt ant jaunimo, o gal net geriau suprasti savo paauglius vaikus, jei jau tokių turite.

|Nobelio norėtoja nesavanaudiškais tikslais L|

„Sekantis!”

~ kzL ~ 29 Comments
...

Mano knygos stovi eilėse ir kantriai laukia, kada bus paimtos ir perskaitytos. Ta eilė yra viena iš priežaščių, kodėl mėgstu turėti savo knygą – dėl to tiek daug jų perku, ir dabar jau grūste grūdu į pergrūstas lentynas. Nemėgstu skolintų knygų (nors mano piniginė jas dievina), nes jos suardo mano šventą knygų eilę; jas reikia greitai perskaityti ir grąžinti, nes, neduok die, pamirši grąžint, apliesi kompotu, sugrauš skaitymo manjakė žiurkė, apkakos papūgėlė ir t.t. Tos knygos eilėje stumdosi kaip bobutės turguje arba trolike, ir man priėjus prie lentynos rėkia nesavu balsu: „Aš! Aš! Aš! Mane! Maneee!“

Aš nežinau, kaip aš išsirenku knygą, kurią skaitysiu. Jei neturiu skolintų knygų, tai atsistoju prie lentynos ir klaidžioju nuo vienos prie kitos ir ta, kurią išsirenku dar nebūtinai bus perkaityta. Šviežiai iš knygyno nupirkta knyga gali būti pradėta skaityti mašinų stovėjimo aikštelėje prie knygyno arba pačiam knygyne, bet gali būti padėta, t.y. įgrūsta į lentyną, ir piktai burbėdama atsidurti privalomo per pensiją perskaityti sąrašo gale.

Kaip tu nusprendi, kuri bus „sekanti“?

|ŽL|