Author: kzL
Šaltis ir duona
Šianakt visą naktį laikiau rankose savo duonos davinį ir bandžiau suprasti, ar šį kartą mano gabalėlis atitinka normą, ar vėl gerokai nusuko… viršininkai, brigadininkai, duonos pjaustytojai. Gyvenau vietoje, kurioje man skirta gyventi tiek metų, kad tie metai protu nesuvokiami ir jie tiesiog nebetenka prasmės. Svarbu tik ši diena – nuo penktos valandos ryto iki vėlyvo vakaro, kai galėsiu ramiai ištiesti kojas ant savo pjuvenų čiužinio, kuriame slepiu savo kelis šimtus gramų duonos. “Kiek kartų Šuchovas pastebėjo – nespėji apsidairyti, kaip lekia dienos lageryje. Tiktai pats bausmės laikas nė kiek nejuda ir visai nemažėja.”
Paryčiais buvo šalta. Buvo šalta? Tikrai šalta? Knygoje taip šalta, kad skaitant norisi palįsti po pūkine kaldra, ne, dviem pūkinėm kaldrom ir dar pakišt kojas po karšto vandens pūsle. Dar šalčiau nuo absurdo, nuo išgyvenimo taisyklių. Tokia tad Aleksandro Solženicyno vienos dienos knyga.
1982 m. birželio 8 d. apsakymo “Viena Ivano Denisovičiaus diena” išleidimo dvidešimtmečio proga A. Solženicinas, duodamas radijo interviu BBC, pasakė: “Kad tasai apsakymas būtų išspausdintas Sovietų Sajungoje, turėjo susiklostyti ir sutapti kelios neįtikėtinos aplinkybės ir susidurti kelios ypatingos asmenybės. Visiškai aišku: jeigu žurnalo “Novyj mir” vyr. redaktorius būtų ne Tvardovskis, apsakymas tikrai nebūtų išspausdintas. 
Ir dar pridursiu. Jeigu tuo metu valstybės galva būtų ne Chruščiovas, jis irgi nebūtų išspausdintas. Maža to: jei Chruščiovas būtent tuo metu nebūtų dar katrą atakavęs Stalino, jis irgi nebūtų iššpausdintas. Tai, kad tasai apsakymas 1962 m. vis dėlto buvo išspausdintas, panašu į reiškinį, prieštaraujantį visiems fizikos dėsniams, pvz., jeigu staiga visi daiktai atsiplėštų nuo žemės ir imtų kilti aukštyn arba jeigu šalti akmenys įkaistų iki raudonumo. Tai neįmanoma, tai visiškai neįmanoma.”
Dalis knygos žodžių ar pastraipų išspausdinta kursyvu. Taip skaitytojas mato, kokie originalo gabaliukai buvo iškirpti 1963 m. leidime. 1974 m. visi leidiniai su Solženicyno kūriniais buvo uždrausti. Trumpam atšilo ir vėl mirtinai užšalo.
1970 m. A. Solženicynas gavo Nobelio literatūros premiją “for the ethical force with which he has pursued the indispensable traditions of Russian literature”.
|sušalusi|
Kas be nuodėmės…
…meskit į mane akmenį. Viena žavi mūsų komentatorė tai tikrai nemes… Tikiuosi. Na, ką, nu kaip galima atsispirti žaviems KŽG aprašymams? Žinau, negalima, ypač jei užsuki į knygyną ir pamatai šviežutėliai išleistą aprašytąją knygą… Ir tai dar jaučiuosi mažai nusidėjus, nes norėjau nusipirkt dar tris, o nusipirkau… tik dvi… Pati juokiuos. Nepagydoma liga, ir nieko čia nepadarysi…
|tarp akmenų|
Retro knygos pajūry
- K.Mažeikytės nuotrauka
Viename socialiniame tinkle pažįstamo žmogeliuko albume užmačiau štai šitą nuotrauką. Retro knygos… skamba gražiai, romantiškai, retriškai 🙂 Tikiuosi greit aplankyti. Gal tu būsi greitesnė? Palik ką nors ir man 🙂 Kaip nurodė foto autorė, keliauti reikia į H. Manto gatvę prie Friedricho pasažo (šiuo metu gražiausios Klaipėdos vietos neskaitant jūros). Laukiam su įspūdžiais.
|šniukštinėjanti|
Mano knygų 100 (lietuviškai trys keturi)
Pradėjus sąrašą kažkaip užėjo noras bent kažką lietuviško įdėti. Šitos tai tikrai seniai skaitytos. Mokykloje. Bet man iš tikro patiko, tad tebūnie mano šimtuke.
A. Škėmos Balta drobulė tikriausiai man yra vienas toookiausių lietuviškų kūrinių. Pasiėmiau knygą, o ji visa pribraukyta-prirašyta pastabų – įdomu pažiūrėti, pavartyti – matau, kad rašiau rašinį. Iš visokių užrašų matau, kad tuo metu klasėj masiškai klausėmės Kipro Mašanausko Requiem. “Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulenis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter (tas pats, bet kitaip); aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.” Kaip smalsu būtų paskaityti tą savo rašinį. Tikrai. Pažiūrėti, kaip veikė mano smegenys prieš daugiau nei dešimt metų. Prisiminti.
Keturi. Vinco Mykolaičio Putino Altorių šešėly. Na, neturiu šitos knygos namie, gal pas mamą, o gal buvo iš bibliotekos, bet irgi buvo gerokai suskaityta :). Man visada įdomu, kaip kunigai rašydavo apie visokius, na, taip grubiai tariant, nusidėjelius :). Putinas apie kunigo meilę, Vaižgantas (atrodo, kad Vaižgantas, lygtais Dėdėse ir dėdienėse, ar kur ten) rašė, kaip kažkokia kaimo merga sugriešino kaip tik bažnyčios varpams skambant po mišių. O gal ten Vienuolio Paskenduolė buvo, visai nebeatsimenu, susimaišė viskas.
Ar vertos šitos dvi šimtuko?
|patriotiška|
Mano brangioji arba einam į teatrą
Firmin
Penktadienis.
Na gerai gerai, nebeturiu kur dėtis… Knyga perskaityta jau prieš kelias dienas, na, bet nekyla rankos apie ją rašyt, nors tu ką. Ir tom dienom suku galvą, kodėl taip yra, kad nesinori rašyt? Tikriausiai dėl to, kad taip džiaugiausi ją atradus, o skaitant to jausmo nebejaučiau?
Tai perspaudinsiu keletą citatų (išsisukinėju) 😉
“Gyvenimas knygose turi tikslą ir prasmę. Netgi kvaili, nereikšmingi gyvenimai, kaip to Lenio iš Apie peles ir žmones, patekę į knygą tampa orūs ir reikšmingi bent tuo, kad yra Kvaili, Nereikšmingi Gyvenimai, ir gali guostis pavirtę įvaizdžiais. Tikrovėje negauni nė to.”
“Išmokau ir vertingą pamoką – kad ir koks mažas būtum, tavo beprotybė gali būti tokia pat didi kaip kitų.”
“Nebūtina tikėti knygomis, kad jas mylėtum. Myliu visas knygas. Myliu pradžios, vidurio ir pabaigos seką. Myliu neskubrų prasmės kaupimą, miglotus fantazijos peizažus, klaidžias alėjas, miškingus šlaitus, veidrodinius tvenkinius, tragiškus posūkius ir komiškus suklupimus. Vienintelė literatūra, kurios negaliu pakęsti – tai žiurkių literatūra, įskaitant ir pelių literatūrą. Niekinu geraširdį senąjį Žiurkių iš Vėjo gluosniuose. Myžau į gerkles Peliukui Mikiui ir Stiuartui Litliui. Draugiški, gudrūs, mieli – jie stoja man skersai gerklės kaip žuvies atšakos.”
“Niekas taip nepakerta drąsos, kaip laki vaizduotė.”
Taigi, ką čia parašius. Na, paklauskit ko nors…
Ar skaityti verta? Tikrai verta, įdomi knyga, gerai skaitosi, geras vertimas (knyga pretendentė tapti geriausiu metų vertimu).
Šeštadienis.
Nežinau, kas čia su manim pasidarė. Na, užsiblokavo mano žiurkiškos smegenys. Kiek aš galiu spoksot į ekraną ir nežinot, ką noriu pasakyt. Na, liga kažkokia žiurkiška mane užpuolė. Taip ir palieku.
|pasimetus|
Mano knygų 100 (vienas, du)
Iš konteksto išplaukęs postas. Knygos, kurių daugumą norėčiau perskaityti antrą ir šimtąjį kartą, bet neskaitau, nes kitos labai garsiai iš lentynos šaukia :), o ir dėl to, kad noriu atrasti dar daugiau tokių nuostabių knygų, o tam reikia skaityti tas šaukiančias. Knygos, kurias tampausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir, jei galėčiau, išsivežčiau visur, kur važiuoju. Knygos, kurias visiems rekomenduoju. Jausmą apie kurias nešiojuos savo širdy, nors, kad ir kaip būtų keista, kai kurių jau negalėčiau atpasakot 🙂 Čia jas sudedu tikrai ne pagal patikimo laipsnį :). Gal taip sudarysime savo knygų šimtuką, o paskui ir tūkstantuką (iki pensijos, manau, pavyks 😉 ).
Jei paklaustumėt mano sesės, kokia mano mėgstamiausia, tai ji nurodytų Diną 🙂 Bet jau rašiau, kad man sunku būtų sudėlioti pagal mėgstamumą. Bet šita, be abejo, prie labai labai patikusių. Mane Dina tiesiog veža. Na, kaip herojė ji man nereali. Moteriška, veržli, nesuvaldoma, aistringa, grojanti, paslaptinga, gudri, protinga, besikarstanti po medžius, valdinga, trapi, vieniša, uždara. Iš kito pasaulio.
Knyga, kuri užvedė ant skandinavų literatūros. Knyga, kurios, man atrodo neįmanoma ekranizuoti, nors tai buvo padaryta. Žiūrėjau iš smalsumo ir didelės meilės knygai, bet kartu norėjau užsimerkt ir išjungt televizorių, kad man liktų ta Dina, kurią pati susikūriau.
Šimtas knygos viršelių. 
Negaliu pasakyti, kuris man labiausiai patinka, tikriausiai tas baltas, kuriuo apvilkta knyga, gyvenanti mano lentynoj. Nesugebėčiau papasakot, kas ten knygoj. Atsimenu, kad ratas – gyvenimo ratas, giminės ratas. Giminės medis. Daug užburiančios fantazijos, įtraukiančios, apkabinančios, plūduriuojačios ir užliuliuojančios. Fantastiška knyga. Skaičiau skolintą, o ji mane taip apsvaigino, kad pamačius naujai išleistą negalėjau nenusipirkti, o paskui dar ir originalą, kurį tikiuosi kada nors perskaityti. Taip noriu į Pietų Ameriką pakvėpuoti magiškuoju realizmu.
|apžavėta|
Matematika arba 1001 books you must read before you die
Šiandien skaityti tingiu ir rašyti tingiu, tai nutariau paskaičiuoti :). Mūsų bloge jau buvo vienas knygų sąrašas, o dabar aptikau kitą, tokį truputį didesnį. Kas įdomiausia, kad galiu ekstrapoliuoti neekstrapoliavus, bet perskaitytų knygų procentas beveik toks pat: iš 100 knygų sąrašo – 6, iš 1001 – 70. Įdomu, tik kad keletas iš sąrašo perskaityta visai neseniai, o keletas stovi labai labai arti eilėj. Jei netingėsit ir jūs paskaičiuokit (sskaičiavau persikėlus į excel 🙂 ) Skaiiuojant vis norisi įtraukti matytus filmus, o kai kurios knygos tokios žinomos, kad net nebežinau, ar šiai žinomos, ar skaičiau. Tai kur bent kiek kilo abejonė, neįskaičiavau.
|žiurkė su skaitliukais|
Aš atsisuksiu atgal
Šiandien ieškojau vienos knygos, o radau kitą. Tokią patrintą ir suklijuotą. O vadinasi ji “Aš atsisuksiu atgal”. Išleista 1993 m. Atsimenu, kaip labai labai jos norėjau ir kaip buvau pagatava numirt iš laimės, kai ją laikiau rankose. Aha, tais senais laikais net buvau netikra “Foje” fanė. Netikra todėl, kad fanų klubo nuostatai sakė, kad nariais gali būti tik “suaugėliai”, kuriems suėję 16, o man buvo 15, ir tėvai man neleisdavo bastytis paskui grupę, kaip pridera tikriems fanams. Mama buvo įsitikinus, kad aš įsimylėjus Mamontovą, ir aš jai niekaip nesugebėdavau išaiškint, kad ne jį, o muziką 🙂 Atsimenu tą įspūdį, kai skaičiau ir supratau, kad Mamontovas žmogiškas žmogus. O kokį įsivaizdavau? Na, nežinau, bet ne tokį, apie kokį skaičiau. Tikriausiai įsivaizdavau sėdintį liūdną ant stogo ir spoksantį į dangų 🙂
Dar būdamas vaikas
Aš užlipdavau čia
Ir kojas nukaręs
Svajojau nakčia
Na, romantiškai įsivaizdavau. Atsimenu, kaip sustingau, atsivertusi paskutinį puslapį, kur nuotraukoj jis nuostabiai šypsojos 🙂 Mano liūdnojo vaizdo riteris su tokia šypsena… Va tokia svarbi knyga, sujaukus mano paauglišką galvą, nes žmonės visai kitokie, nei mes juos įsivaizduojam. Ir dar atsimenu kaip labai linksmą knygą. Dar ir dabar, jei sakau “Ei!”, mintyse pasakau “mėlyni plaukai tinka tau labai – aš sąmonės netenku” 🙂
O pirmą Foje įrašą gavau kasetėj, kur kažkaip sutrauktai, sulėtintai ir braškančiai traškėjo “Laužo šviesa”, dėl tokio “nuostabaus” skambesio netapus mano mėgstama daina. Einu ieškot kokio seno gero disko, įdomu, ką dar rasiu, nes… “vieną kartą Paryžiuj…”
|Dulsinėja|
Aš nepirksiu knygų…
(šį mėnesį) bet jūs galit. Šiandien gavau laišką, kad Baltos lankos visoms savo knygoms taiko 30% nuolaidą perkant internetu. Aš nieko nepirksiu, tik pažiūrėsiu, gerai? 🙂
|susilaikančioji|
Antras kovo trečiadinis
Kaip išgąsdint mamą?
Ogi duoti paskaityti 1985 m. leidimo knygiūkštę Šarlio Pero (Charles Perrault Contes) pasaką “Raudonkepuraitė”. Paėmiau knygą bibliotekoje savo kukuliui, nes kukulio močiutė jai prieš miegą vis seka “Papuraitę”, tai kartu ir sau – pasitobulinti detalėse. Ir ką? Išsigandau. Tikrai. Visų pirma man baisios iliustracijos (dail. Ada Skliutauskaitė). Na, jos gal ir nebaisios, bet jau tikrai ne vaikiškos. O ir spausdinant tikriausiai spaustuvės darbininkai buvo dažus iš sandėlio išvogę – nes spalvos – tamsios ir murzinos. Net kepuraitė nėra žavingai raudona 😦
O pasakos detales tai pačiai teks sukurti, kodėl tikriausiai nereikia nė aiškint:
“Vilkas, nutaisęs plonesnį balsą, sušuko:
– Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.
Raudonkepuraitė patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė anklodę ir sako:
– Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir eikš pas mane atsigulti.
Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi, kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi.”
brr…
|išsigandus|
Aš įsimylėjus
Linos Dūdaitės iliustracijas. Knygų mugėj savo kukuliams nupirkau dvi knygutes, o jų pirkimą nulėmė nuostabios iliustracijos, į kurias rankos pačios tiesias. Gražios spalvingos ir kiek jose veiksmo – tikrai yra ką su kukuliu aptarti – kas ką beveikiąs, kokios ausys, akys, rūbai ir spalvos. Kur plaukia laivai, kokios žuvys paveiksluose ir vazonėliai su rateliais, kodėl zuikis pavargęs, o voveraitė “atsipūtus”, ar skanūs pyragėliai su vyšniom ir senelės žemuogės ant smilgelės? Dvi gražios knygelės: Luis Sepulveda “Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti” ir Gintaro Beresnevičiaus “Kaukų šeimynėlė”. Noris skaityti ir skaityti tuos paveikslėlius.
|įsimylėjusi|
Gintarinė Baltija arba kaip vos neišsinarinau akių
Žiurkele, žiurkele, oi, prišnekėjai tu man apie tą akių vartymą. Dabar, kai esu nepatenkinta vartau akis. Šį kartą daug vartymo buvo, bet ne vien dėl to, kad kažkas nepatiko, tiesiog… na, kaip galima spausdinti knygas, kur eilutėje telpa kokie penki ilgesni žodžiai? Tik pradėjus skaityt vos galva neapsisuko – taip akys turėjo lakstyti nuo vienos eilutės prie kitos – košmaras. Na, bet kad jau pasiryžau perskaityt, tai pavarčius akis skaičiau toliau.
Šį kartą mano rankose paslaptingos Teodoros L. knyga Kitas Elenos gyvenimas. Šiaip nebūčiau skaičiusi šitos knygos, nes kol nebuvau jos pavarčius, Teodora man asocijavosi su stora teta kaimyne, na, o ką ji įdomaus gali man pasakyti? Bet… pasirodo, paslaptingoji Teodora L. yra mano brangiojo klasiokė ir brangios draugės kursiokė. Taigi, ji man visai nebepaslaptinga ir tikrai ne stora teta kaimynė :). Na, bet grįšiu dar prie paslaptingumo. Na, nusprendė autorė būti anonimė, susigalvojo pseudonimą, o tai kam tada ant knygos nugarėlės dėti savo nuotrauką? Pirmas variantas: kad tokios skaitytojos kaip ašai negalvotų, kad tai stora teta kaimynė parašė (sutinku), antro varianto kaip ir neturiu. Na, gerai. Nusprendė neatskleisti savo vardo, bet įdėjo nuotrauką, kad kas pažįsta atpažintų net su tamsiais akiniais 😛 (nes kaip gi kitaip pusbrolių krašte?). Vaikiška? Pusiau anonimė su pusiau slapyvardžiu.
Viršelis man patinka. Graži skaidri akis. Ilgos blakstienos.
Hmm. Taigi, prie ko čia ta “gintarinė Baltija”. Na, mūsų su žiurkele literatūros mokytoja komentuodama mūsų paauglystės rašinėlius yra pasakius kažką panašaus kaip: “Kas pirmasis pavadino Baltiją “gintarine” – buvo genijus, kas šimtasis – kvailys”. Na, man knygoje ištisai kliuvo standartiniai epitetai ir palyginimai tokie kaip “kvapni kava”, “metalinės akys”, “spengiant pajūrio tylai” (iš viso nevykęs, nes jūra apskritai labai retai kada tyliai spengia),”apsikabinusi draugės dėdę lyg didelį pliušinį meškiną”… Hmm.
Pirmojoje knygos dalyje heroją (ar heroję?) Eleną persekioja “KAŽKAS”. Iš didžiųjų raidžių. Nesižinosim, kas iki pat knygos pabaigos. Kažkaip intriga kuriama iš nieko, nes intrigos tiesiog nėra. Jei kas žiūrite/žiūrėjote tokį serialą Lost, tai įsivaizduojate tą serialo nusivažiavimo jausmą, kai žiūrovą (mane) pradeda užknisti, kai į visus klausimus yra atsakoma klausimu, nutylėjimu arba atsakymas sukuria dar didesnę paslaptį (“Who are you? What’s your name?” Ats.: “You do not need to know” arba “I will tell you later”). 😐 Tai va toks va jausmas skaitant. Vėliau pradeda lyg ir aiškėti, kad “kažkas” atsirado po didelės išdavystės, bet galiausiai ta siužeto linija paliekama ant ledo, nes “kažkas” – kažkieno mirtis. Nesakysiu, kieno, jei sugalvotumėt skaityt.
Juokingai atrodė pasakojimas, kad lietuvis herojės dėdė plaukiodavo Venecijoj su gondola (vairuodavo). Na, gondola tai ne valtis lietuviška. Kiek atsimenu iš gidės pasakojimo, ne taip jau lengva ją vairuoti ir ne kiekvienas sugalvojęs gali tai daryti. Na, tiek to, gal atmintis paveda.
Nustebau knygoje aptikusi daug skaičių. Pvz. Elenos ūgis 175 cm, Keukenhofo parko Olandijoje plotas 80 akrų, gėlės kainavo 9000 lirų, automobilis važiavo 140 km/h greičiu. Hmm. Ant knygos viršelio minima, kad autorė labai daug keliauja, na, bet čia gi ne kelionių vadovas. Mes tikrai patikėsim, kad Teodora L. buvo Olandijoj, nereikia minėti parko ploto… Aš irgi ten buvau, įkvėpiau mintimis žydinčių jacintų kvapo 😀 😀 😀 Esame priversti patikėti, kad Teodora L. gyveno Italijoj, nes kaip kitaip žmogus žinotų, kokia gėlių kaina liromis? O iš Lietuvos į Milaną kas gi daugiau gali važiuoti jei ne ilgakojė gražuolė manekenė, ne žemesnė nei 170 cm? Garantuotas baro padavėjo dėmesys, o tada juk jau yra ir apie ką parašyt, ar ne? Skaitant tuos skaičiukus vis lindo mintis, kad autorė tiek daug žino visko ir tą viską taip nori skaitytojui pasakyti…
Dar knygoje sužinosit kaip Teodora L. žavisi Irvingu ir kokias jo knygas yra skaičiusi 🙂 (dieve, jau darausi bjauri) Vis labiau panašėja į dienoraštį ar autobiografiją. O aš norėčiau pati sugalvoti, ką Elena skaito.
Kad pati nepatapčiau burbančia stora kaimyne, pacituosiu vieną man LABAI patikusią vietą, kurią perskaičius išsišiepiau kaip galėdama (pailsinau vartomas akis), nes taip priminė tikrą merginų draugystę ir mano brangias drauges:
“Elena nuėjo į miegamąjį kloti plačios draugės lovos, kurioje abi daug kartų miegojo dėdamos galvas į skirtingus galus. “Tu per garsiai kvėpuoji”, – sakydavo ji susiraukusiai Arinai. “O tu nenormali”, – visuomet pasigirsdavo tas pats atsakymas.”
🙂 🙂 🙂
** (viena už pastangas, kita už citatą)
|stora burbanti žiurkė|
