Room riders

Kai mokiausi gimnazijoje didžiąją dalį namuose praleisto laiko praleisdavau prie savo rašomojo stalo, kur kaliau biologiją ir rašiau laiškus, daug laiškų. Todėl drąsiai galėjau sakyti, kad mano stalas – mano tvirtovė. Ir dabar dar matau, kur kas būdavo sudėliota. Tikriausiai nepatikčiau mūsų prezidentei, kuri kas vakarą palieka stalą tvarkingą, o ir per visą dieną jį tokį sugeba išlaikyti, – nes mano stalas visada būna visiška kuitalynė, bet toj kuitalynėj dažniausiai ( ;)) žinau, kas kur padėta būdavo. Neseniai pagalvojau, kad dabar namuose visai neturiu jokio savo kampo, kur galėčiau meiliai apsikuisti :). Dabar yra kas ir taip apkuičia 🙂 Na, bet aš ir vėl į lankas 😀  

Kai koks nors brangus žmogus kur nors išvažiuodavo, prašydavau, kad aprašytų (tikruose laiškuose), kaip jis gyvena, kokia jo aplinka, koks jo stalas. Kad galėčiau geriau įsivaizduoti jo naują gyvenimą, naują “tvirtovę”. Ir štai netikėtai aptikau seriją straipsnelių apie rašytojų darbo kambarius arba kitas vietas, kur jie rašo. Mintyse iš pasitenkinimo apsilaižiau kaip katinas – neįtikėtinai įdomu!!! Ir mintyse vis sukasi “A room of one’s own”, nors čia gal ir nelabai į temą, nors gal ir į temą.  

Daugelis autorių mums nepažįstami, bet jei buvo kas įdomiau, vis tiek cituoju. Cituoju angliškai, nes jei jau reikėtų versti, tai tingi žiurkelė, nuoširdžiai prisipažinsiu, tikriausiai niekada neparašytų šito posto. Todėl, jei nelabai suprasit, naudokit šitą (nors ką tik pabandžiau išverst pastraipą, tai ne kas).  

Nekantrauju pradėti:  

Colm Toibin kambarys

Colm Toibin – airių rašytojas ir kritikas. Jo knyga The Blackwater Lightship 1999 m. buvo nominuota Booker Prize. Čia jo kambarys ir citata iš aprašymo: “The chair is one of the most uncomfortable ever made. After a day’s work, it causes pain in parts of the body you did not know existed. It keeps me awake.”  

C. Toibin

“The room is like a cave, and has books I love in it. The main door was closed up and a smaller opening was made under the stairs. (I went away while all this was happening.) The furniture is locked in, and part of me is locked in too, or I hope it is, although I often made a bid to escape. I have left instructions that I would like to be buried here when I die or a bit before, the cave bricked up.”  

Graham Swift kambarys

 

Graham Swift – šio rašytojo knygų yra išleista ir lietuviškai. “I write in longhand, using the computer only in the later stages. I need the link with ink and the ability to cross out savagely. I’m a great user of the wastepaper bin.”  ”The photo somehow disguises the fact that the heavy-duty floor covering badly needs replacing”. 🙂

Carmen Callil kambarys

Carmen Callil. “I write every day, typing straight on to that small computer. I start at my desk at six or seven in the morning and continue all day. There is a section of my study that you can’t see in this photograph. In it is a small, hard, painful sofa and two extremely comfy dog beds. When writing goes badly, I am often to be found on that sofa gazing at my ceiling with the dogs asleep on the floor.”  

Seamus Heaney kambarys
Seamus Heaney

Seamus Heaney – 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. “I always had a superstitious fear of setting up a too well-designed writing place and then finding that the writing had absconded”.  

Penelope Lively kambarys

Penelope Lively apie savo knygų eilę: “Below the mantelpiece is the book bench – recent arrivals and things waiting to be read”.   

Nicola Barker kambarys

Nicola Barker. “I’m very focused when I work. I wear a pair of industrial earmuffs, even though I’m partially deaf and don’t really need them.” 

“As I work, my dog, Watson, insists on positioning himself under my chair. He’s a terrifying mixture of needy and companionable. He groans a lot, and sighs expressively”. 

“In general it’s always possible to tell which phase I’m in with a project by the number of books piled up on my desk. At the start there’s just a few, by the end they pose a serious health-and-safety hazard. I like to cover the ones I use regularly – notebooks. dictionaries et cetera – with wrapping paper and a shiny coating of sticky-back-plastic (for better hand-feel).” 

Alan Sillitoe kambarys

Alan Sillitoe. “Next to the steps is a bottle of Putinka – little Putin – vodka I picked up in Russia in 2005. My new book is a record of travels there from the 1960s, the bottle to remind me I’ll need to be at the launch in October. Elsewhere on the shelves is my RAF cap badge, which gets a polish when I think of it, a model typewriter, a small library of books about Nottingham and a 22-volume Jewish encyclopedia which is wonderful, but whenever I look up one thing, I’m always sidetracked into reading about something else”. 

Alan Sillitoe

“I’m usually at my desk by 9.30am. I have an hour’s sleep in the afternoon and a couple of vodkas with supper, but I’m often still there at 10.30pm. I can’t stand Radio 4, but have Radio 3 on most of the time. Sometimes I might just put in a comma in the morning, and take it out again at night. But that’s the way it goes.” 

Kate Mosse kambarys

Kate Mosse. “I use the tiny laptop on my desk for novels only – no email, no journalism, no internet, no administration – and I hoard only books and paintings relevant to the project I’m working on.”

Helen Simpson kambarys

 Helen Simpson. “It’s the only room where I occasionally catch an ancient whiff of nicotine; it must have been to where the smoker of the previous family was banished.”

“Myself, I’m grateful for my laptop but I don’t want it to dominate. It’s not allowed to hog any desk space, it keeps to the white side-table, and I don’t have it turned on all the time. I write with a fountain pen – there it is, on the desk.”

Caryl Phillips kambarys

Caryl Phillips. “I write at the chaotic desk”.

Craig Raine kambarys

Craig Raine. “There is no easy chair. When I am exhausted, I lie on the floor”.

Ronan Bennett

Ronan Bennett. “Before I had kids I used to get up early to write. If I started at 6 or 7am, and was writing well, I would finish by 1pm, sometimes earlier. I can’t do that any more because my eight-year-old son is a light sleeper like me and uses the excuse to get up and come in for a chat.

Ronan Benett

I’ve told the kids they can come in whenever they want, and because they know this they don’t actually bother that much. I’ve read of writers who enforce something like a prison “silent system” on their families, but there are more important things than writing.”

“The state of my desk is always an indication of how the writing is going. If it’s tidy, I’m avoiding work. If there’s clutter, it’s going well and there’s neither time nor inclination to clear up.”

Virginia Woolf kambarys

Virginia Woolf. “She was always being distracted – by Leonard sorting the apples over her head in the loft, or the church bells at the bottom of the garden, or the noise of the children in the school next door, or the dog sitting next to her and scratching itself and leaving paw marks on her manuscript pages. In winter it was often so bitterly cold and damp that she couldn’t hold her pen and had to retreat indoors.”

“This was where, on Friday March 28, 1941, on a cold spring morning, she wrote a farewell letter to Leonard before walking down to the River Ouse, leaving her papers in disarray, with several revisions of her last essay on Mrs Thrale in the waste-paper basket and immense numbers of typewritten sheets lying about the room. It looks much tidier now.”

Maggie Gee kambarys

Maggie Gee. “But when I write at home, I like to be surrounded by evidence of love – cards, messages, faces – which is strange because in many ways writing is impersonal.”

Jane Austen table

Jane Austen. “Chawton Cottage was a household of ladies – Mrs Austen, her daughters and their friend Martha Lloyd – all taking part in the work of the house and garden. But Jane was allowed private time. Having no room of her own, she established herself near the little-used front door, and here “she wrote upon small sheets of paper which could easily be put away, or covered with a piece of blotting paper”. A creaking swing door gave her warning when anyone was coming, and she refused to have the creak remedied.

From this table the revised manuscripts of Sense and Sensibility and Pride and Prejudice went to London to be published in 1811 and 1813. From this table too came Mansfield Park, Emma and Persuasion. Here she noted down the encouraging comments of neighbours – Mrs Bramston of Oakley Hall, who thought S&S and P&P “downright nonsense”, and “dear Mrs Digweed” who volunteered that “if she had not known the author, she could hardly have got through Emma”.”

G.B. Shaw kambarys

George Bernard Shaw: “This was a strange place for a red-bearded socialist, with large ideas of how to change the world, to land up. But somehow it suited Shaw. He was, after all, a master of paradox – and besides, what all writers need, even the most public figures among them, is privacy while they are writing. “People bother me,” Shaw confessed. “I came here to hide from them.” From this modest hideout, he could bother people without interruption.”

John Banville kambarys

John Banville. “How I envy writers who can work on aeroplanes or in hotel rooms. On the run I can produce an article or a book review, or even a film script, but for fiction I must have my own desk, my own wall with my own postcards pinned to it, and my own window not to look out of. In my time I have had to make do with some strange work-spaces. The one I liked best was a converted maid’s room where the ceiling was so low I could not stand upright, but where there was a wonderful little window with geraniums crowding the glass and a smooth green lawn beyond, and where in uterine cosiness I wrote two books and the beginning of a third.”

Ian Rankin kambarys
...

Ian Rankin: “The pair of handcuffs were a gift from a friend who used to be a copper in the 1970s. The trees outside the window belong to our neighbours, and I believe they’re about to chop them down. If I knew anything about antique fireplaces, I’m sure I could tell you something about those tiles – but I don’t, so I can’t. I always have music playing when I’m working, and from the CD cases on the floor it looks as if my choices that day were Julie Fowlis, Magazine, Steven Lindsay and John Martyn. I always think of myself as a tidy sort, but this photo gives the lie to that. There is, however, method in the seeming chaos. Trust me.”

Kurio kambario savininko knygą išsirinktum skaityti?

|room rider|

PS Šie kambariai ir dar daugiau kambarių čia.

Lietuviškas trečiadienis

Skaitau lietuvių autorės knygą ir dar kelios laukia. Jų eilė – greitoji, nes jos iš skolintųjų, o tokios greičiau perskaitomos (arba atiduodamos atgal neperskaitytos). Šiaip nesu labai didelė lietuvių literatūros mėgėja, bet ir neignoruoju, vis tikiuosi rasti kažką tokio. O kad rastum, reikia ieškoti… Kartais ieškau, o tu?

|lietuviška žiurkytė|

Apie tai, kaip atsidūriau storoj knygoj

Laukuva

Yra ant Lietuvos žemės leidžiamos tokios storos knygos žaliais viršeliais (na, atrodo, visos jos žaliais viršeliais) apie Lietuvos valsčius. Viena tokia knyga, t.y. dvi storos knygos yra apie mano mamos gimtąjį miestelį – Laukuvą (tikriausiai visi žinote žymiąją A. Vilčinsko dainą “ten kur laukas – Laukuva”). Ten pat yra ir knygų spinta “ant aukšto” pas mano močiutę :).

Taigi, kai vieno vizito pas močiutę metu pamačiau tokią storą knygą iš karto susidomėjusi puoliau ją vartyti, tuo labiau, kad močiutė vis burbėjo, kad knygos sudarytojai labai jau prie jos pristoję, nes ji turinti šviesią galvą, daug prisiminimų (ir tinginčių prisimint kaimynų, kurie visi sudarytojus pas močiutę siunčiantys) ir nuotraukų. Dažnai su tokiomis knygomis elgiuosi kaip su telefono knyga – atsiverčiu gale vardų suvestinę ir žiūriu, ar daug bendrapavardžių yra. Dažniausiai daug nebūna, nes pavardė tikrai nėra Kazlauskaitė ar Jankauskaitė (o tarp žiurkių tokių pavardžių ir nebūna 🙂 ). Na, matau sąvade, kad yra tokia Žiurkytė Žiurkauskaitė, mano bendravardė ir bendrapavardė. Aišku, verčiu nurodytą puslapį ir… randu save! Aha, ta šventa mergaitė lietuvaitė trumpiausiu sijonu visam puslapy tai aš (malonu susipažinti 🙂 ).

Nuotraukos istorija tokia, kad visi tarybiniai vaikai (spaliukai ir pionieriai) prie Komunijos eidavo slapčiomis, dažniausiai pas močiutę kaime. Kiek atsimenu, lygtais buvau baigus dvi ar tris klases, tai ten vaizduojami gūdūs 1987 m. ar kokie 88 m. Vasarojome kaime pas močiutę ir kas rytą drebėdavom šaltoje bažnyčioje, kur malonus kunigėlis mums aiškino tikėjimo tiesas ir per neįtikėtinai “krūtą” aparatą rodydavo “vidiaką” apie Kristaus gyvenimą.

Mergelės lelijėlės

“Vidiakas” buvo įdomiausia sėdėjimo neįtikėtinai šaltoje bažnyčioje dalis. Prisimenu, kad besėdint klauptuose spoksodavau į ant altoriaus užrašytą žodį “kryžius” ir bandydavau sudėlioti iš žodyje esančių raidžių kuo daugiau žodžių (iki šiol tokia asociacija su ryžiais man kyla :)). Dar su pussesere, kurią matote nuotraukoje man iš dešinės, regzdavome įvairius pabėgimo iš pamokėlių sąmokslus, nes turėdavom daug reikalų miestelio parduotuvėje (ūkinių prekių skyriuje pardavinėjo labai gerą laką nagams :D) ar (neįtikėtina, bet tikra!) knygyne! Laukuvos knygynas buvo žaliam mediniam pastate pirmam aukšte palipus “išeiginiais” laiptais (tais, kurie iš gatvės pusės, paprastai namiškiai pro juos nevaikšto). Ir tame knygyne būdavo deficitinių kalendoriukų! Atsimenu, kaip man drebėjo rankos, kai užėjus radau visą seriją kalendoriukų su oro balionais. Ech, maži džiaugsmai…

Taigi, grįžusios po komunijos buvom tradiciškai nufotografuotos savo dėdės Lino. Kas galėjo pasakyti, kad po beveik dvidešimties metų būsim valsčiaus žvaigždės 😀

|valsčiaus žiurkytė|

Mielos leidyklos arba dovanas siųskite adresu…

Mano svainis neseniai gavo dovanų. Na, dovanas visada malonu gauti, bet čia jau aš supapavydėjau (baltai, žinoma 🙂 ), nes dovana buvo gauta iš leidyklos! Apie dovaną galite paskaityti čia. Žinoma, aš labai džiaugiuosi, kad kiti gauna dovanų, bet aš irgi noriu :), todėl visų žiurkių vardu kreipiuosi į leidėjus:

Mieli leidėjai, mes irgi mielai priimtume dovanojamas knygas su gražiais viršeliais ir nelabai (geriau jau stenkitės, kad būtų gražūs 🙂 ). Mielai knygas perskaitysime ir pakomentuosime savo bloge (pažadame komentuoti nešališkai (kas ne visada gali jums patikti :)), o paskui net padovanotume savo blogo skaitytojoms ir -jams. Taigi, siųskite dovanas adresu:

Fantastiškoms knygų žiurkėms

Jaukiausia miesto biblioteka

Ketvirtoji grindų lentelė iš kairės 🙂

Labai laukiam!

|nekantraujanti žiurkelė|

Mėgstamiausios knygų vietos 3: Girulių biblioteka

Girulių biblioteka

Tikriausiai visi esat kada nors girdėję Girulių pavadinimą. Giruliuose gi didžioji dalis pajūrio pionierių stovyklų būdavo, ar ne? 🙂 Iki šiol į Girulius važiuoja 4 maršruto autobusas – dūmindamas puškuoja į tą Girulių kalną, nuo kurio leidžiantis matosi jūra – ech, kokioj romantiškoj vietoj yra mano biblioteka.

Keliukas į biblioteką

Taigi, kaip matot iš nuotraukos, ji yra visai šviežia. Kiek girdėjau, ją Girulių bendruomenei kažkas už kažką pastatė, nelabai žinau, nelabai man ir rūpi, svarbu, kad toks nerealus objektas Giruliuose atsirado. Aišku, mano biblioteka labai labai toli nuo manęs, bet užtat, kaip aš laukiu, kada važiuosiu į uošviją ir keliausiu į biblioteką! Šią žiemą tai tiesiogine prasme teko klampoti 🙂 Čia užsnigtas keliukas 🙂 Ir varvekliai ant stogo…

Varvekliai

Mano bibliotekoj yra labai faina bibliotekininkė. Jauna, maloni ir visai nepikta, kaip kartais būna bibliotekose :). Atrodo, tokia užkampio mažytė bibliotekėlė (na tikrai mažytė, pirmą kartą atėjus pagalvojau, nu, ir kaip čia galiu ką nors įdomaus rasti keliose lentynose!!!), bet tikrai randu daug naujų knygų. Didžioji šiais metais perskaitytų knygų dalis buvo iš bibliotekos!

Dar man labai patinka, kad joje yra vaikų skyrius.  Atskiram kambariuke yra gražus vaikiškas kilimas, daug vaikiškų knygelių ir žaisliukų. Kai vasarą ten nukeliaudavau su savo kukuliu, tai mama keliauja kuistis prie savo lentynų, o mažulė – prie savo 🙂 Super! Atrakcija mums abiem. Mama, aišku, galėtų visą dieną ten sėdėt, tik kad kukulio kantrybė tik kokiai valandžiukei tempia.

Kai buvau ten paskutinį kartą, bibliotekininkę radau sėdinčia pustamsy – liepta kiek įmanoma daugiau taupyti. Sakė, kad mėnesį biblioteka bus uždaryta, nes niekas jos, atostogaujančios, nepavaduos. Liūdna. Na, bet mėnesį pakentėsim iš anksto apsirūpinę knygom. Man tik baisu, kad iš viso neuždarytų, nes neteksiu vienos mėgstamiausių savo knygų vietų…

|KŽL|

Dialogai su savimi

Trečioji knyga

Perskaičiau. Greitai. Skaitos lengvai, kaip autorė ir buvo pažadėjus. Na, koki pirma trečdalį paskaičiau ir galvoju – kažkas netaip, tikrai nejaučiau tokio malonumo kaip skaitant pirmąsias Dauguvietytės knygas. Pradėjau galvoti, kodėl kodėl kodėl??? Galvojau galvojau ir sugalvojau, kad vis dėlto labiausiai jos knygose man patinka senų laikų aprašymai. Kažkaip man neįdomu buvo skaityti, kokios šiuolaikinės laidos jai patinka, kokios – ne ir panašiai. Įdomiau skaityti apie tai, kur manęs dar nebuvo nei kvapo 🙂 Ypatingai įdomus tarpukario laikotarpis. Nes kažkaip iš visokių literatūros kūrinių daug žinome, kaip gyveno kaimiečiai, o va, kaip miestiečiai tai nelabai… Bet vėliau knygoje vėl daug prisiminimų, dėl to skaniai susiskaito.

Kažkaip pasigedau knygoje pasakojimo, kaip ir kodėl Galina Dauguvietytė po karo atsidūrė Prancūzijoje. Gal buvo aprašyta kitose knygose, o aš nebeprisimenu? Knygoje dažnai mini, kaip buvo vakaruose, kaip ištekėjo, o kaip atsidūrė? Buvo pabėgelė? Tikriausiai…

Patiko paskutinis skyrius “Ji artėja”. Nuoširdus ir šiltas. “Puikiai žinau. Ji artėja. Mirtis. Mano biologinio laikrodžio mechanizmas jau genda, užsikerta ir, jaučiu, greit sustos. (…) Jaučiu, kad nebesu tokia mikli, nors laiptais užlipu gana greitai, nedūstu, dėl to negaliu skųstis. Duok Dieve, kad nesulaukčiau blogesnės savijautos. Su vienmetėmis man sunku bendrauti, nes jos kalba vien apie ligas. Turiu vienintelę klasės draugę, su kuria galiu paklabėti ne apie ligas, o apie tai, kur kokį kremą nusipirkti :). (…) Keista, kad net sapnuose niekas nepapasakoja, kaip yra kitame pasaulyje, ar ten pavyko susirasti savo kompaniją. (…) Visą laiką sukausi tarp tokių žmonių, kad dabar galiu sakyti – kokia esu laiminga. Laiminga, nes įkrauta nuo vaikystės – kroviau, kroviau į save ir dabar dar kraunu. (…) Atėjo metas, kai aš, kaip ir mano mama, galiu pasakyti tuos pačius žodžius: gyvenau ilgą ir įdomų gyvenimą, bet gali būti, kad paskutinę gyvenimo minutę pagalvosiu – Viešpatie, bet juk aš nieko nežinau apie gyvenimą.”

Džiaugiuosi, kad nuėjau į susitikimą su Galina Dauguvietyte, džiaugiuosi, nes nereikės gailėtis, kad per vėlu. Nors nenustebčiau, jei sulauktume dar vienos knygos 🙂

|o prie smetonos!… :)|

P.S. O čia vienas youtube’inis epizodas iš knygos.

Skaitantis miestas

Miesto IQ: skaitantis miestas

Prieš kokią gerą savaitėlę nusipirkau 2010 m. vasario-kovo Miesto IQ. Nusipirkau, nes patraukė akį užrašai ant viršėlio: “Knygos be lapų”, “Kaip atpažinti gerą knygą?” Tik paskui pastebėjau, kad žurnalo tema “Skaitantis miestas”. Tada jau puoliau pirkt 🙂 ir namo parsinešus ir pavarčius juokinga pasidarė, kad ir mes bloge, ir žurnalas tas pačias temas aptarėm: apie elektroninį knygos skaitytuvą, bibliotekas, gerų knygų kriterijus 🙂 Čia tikriausiai kolektyvinė pasąmonė suveikė :).

Šį kartą tikrai neblogas numeris. Straipsnių apžvalga čia.

O čia keletas citatų, kurios skaitant užkliuvo:

“Šiemet Tolerancijos žmogaus titulu įvertintas Tomas Venclova prieš 40 metų savo esė apie kultūrą ir jos foną rašė, kad “miestietiškoji kultūra nėra impresionistiniai miestų peizažai ar architektūros pamonklų apdainavimas, … ją pirmiausia lydi erudicija, ieškojimo drąsa ir atsakingumas, tolydumo pojūtis, taip pat protingo skepticizmo dozė”. (2 psl.)

Beje, Tomas Venclova yra vienas iš nedaugelio man imponuojančių žmonių. Šiandieninėje “Vilniaus dienoje” su juo interviu, žiūrėkite 15 pls.

20 Miesto IQ puslapy – Andriaus Užkalnio tekstas (tas pats, kur apie Angliją parašė). Tai net susijuokiau, kai pamačiau, kad net straipsnyje neapsėjo be išnašų. Jau galvoju apie jį kaip apie išnašų karalaitį 😀 Iš jo straipsnio “Baltos lankos, juodos avys miesto skruzdėlyne”: “Vaikščioju po tą Osakos knygyną, vos ne fiziškai kažkur viduje jausdamas, kad turiu, privalau išmokti tą kalbą (to dar nepadariau), kad dingtų tas baisus jausmas, jog štai esu greta žinojimo, bet jis nuo manęs atitvertas nematoma siena: galiu paimti knygą nuo lentynos ir paliesti, galiu atsiversti, bet jos turinys hermetiškai uždaras”.

“Pavarčius mūsų spaudą atrodo, kad tekstas po truputį nyksta, susilieja ir sutampa su vaizdu. Jo kalba tokia nesudėtinga, kad, anot Somerseto Maughamo, tegalima pasakyti tik tokius paprastus dalykus kaip “tetos lietsargis liko sode””. (Rūta Marcinkevičienė)

“Man atrodo, kad yra daug ir verstinės, ir šiuolaikinės literatūros, kuri panašesnė į autoriaus saviraiškos, kažkokių ieškojimų arba ambicijų rezultatą, bet ar ten yra tikros literatūros – labai dažnai suabejoju.” (A. Mickevičius, leidyklos Versus aureus direktorius, Virginijos Tamšiūnaitės straipsnyje)

“Knygoje “Teksto malonumas” prancūzų semiotikas, literatūrologas R. Barthes’as sako: “Mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių (kartais net vargina nuoboduliu), išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir prisiminimus”. Tokios knygos kaip piliulė, kurią sunkiai praryji, bet ji padeda “pasveikti” – praturtėti, daugiau suprasti.” (Virginija Tamšiūnaitė)

“Skaitymas – puiki mąstymo ir vaizduotės mankšta, padedanti atrasti ir palaikyti gyvus gyvenimo orientyrus, vertybes”. (G. Kadžiulytė Apostrofos direktorė)

Tai toks kratinys 🙂 O viskas tvarkingai – žurnale.

|skaitančio miesto žiurkytė|

Skafandras ir drugelis

Vėl “Obuolio” knyga. Apie ją senokai vaikščiojau ratais knygyne, bet kažkaip vis kaina atbaidydavo, kol galiausiai nusipirkau su nuolaida “Pegase”. Tikriausiai pirmą kartą taip buvo: perskaičiau knygą ir puoliau žiūrėt filmą (vakar iki pirmos žiūrėjau, ajajajai sunkus rytelis). Ir iš viso, kai pradėjau galvoti, nuo ko viskas prasidėjo nuo vištos, ar nuo kiaušinio – niekaip negaliu sugalvot. Iš kur aš ištaukiau šitą filmą, kuris jau seniai manęs laukia neperžiūrėtas? Gal nusižiūrėjau iš “Kino pavasario”? Visai neatsimenu. Na, bet gavosi viskas iš karto: ir knyga ir filmas, o, kartojuosi, taip dar nėra buvę…

Apie knygą. Visą laiką skaitant neapleido jausmas: kodėl man skaityti aprašą ant knygos viršelio buvo įdomiau nei pačią knygą? Ir nežinau atsakymo. Tikrai nežinau. Žinot, man vėl (kad ir kaip stengčiausi išvengti tos minties) peršasi jausmas, kad kaltas vertimas (ir vėl “Obuolio” vertimas!!!), o ne knyga.

Raidynas pagal raidžių pasikartojimo dažnumą prancūzų kalboje

Pats knygos atsiradimas neįtikėtinas – ji parašyta 200 000 akies mirksnių (drugelio plazdėjimų) visiškai paralyžuoto žmogaus, turinčio aiškią sąmonę, žmogaus įkalinto savo kūno skafandre, “locked-in syndrom’e”. Kodėl man ta knyga taip nesiskaitė? Juk atrodo, vieno vakaro, vieno prisėdimo knyga, o skaičiau net keletą dienų… Gal tikėjausi kažko kito? Atgailavimo ir savigraužos “kodėl negyvenau, kai galėjau”? Gal labiau apmąstymų, o ne kasdienybės aprašymo? Iki šiol galvoju ir nežinau. Gal dėl to puoliau prie filmo?

Jean-Dominique Bauby

O filmas man labai patiko. Man tikrai patiko pastatymas, muzika, aktoriai, vaizdai, operatoriaus darbas.  Toks geras, kad vėl iš naujo norisi skaityti knygą (tik gal ne lietuviškai).

Iš “Kino pavasario” aprašymo: “Tai mažas kinematografinis stebuklas, paremtas tikra stebuklinga istorija. 1995 m. gruodžio 8 d. mados žurnalo „Elle“ redaktorius Jean-Dominique Bauby patyrė insultą ir liko visiškai paralyžiuotas. Iki tol smagiai gyvenęs 43 metų vyras dabar galėjo judinti tik kairiąją akį. Vienas mirksnis – „taip“, du mirksniai – „ne“. Naudodamasis tokiu fizioterapeutės sukurtu bendravimo kodu, per 14 mėnesių Bauby sugebėjo raidė po raidės sukurti lyriškus ir širdį veriančius memuarus. Jis mirė praėjus dviems dienoms po bestseleriu tapusios knygos išleidimo.”  (Keistas ir komiškas faktas, kad vis kitas šaltinis skirtingai nurodo, po kelių dienų po knygos išleidimo Bauby mirė).

Bauby buvo svarbus ir įžymus žmogus, bet likimo, matyt, buvo numatyta gyventi dėl to, kad išmirksėtų knygą…

Keista, bet šį kartą sakau –  pirma filmas, paskui knyga.

|prancūziškoji|

Tetulės

Kai nueinu į bibioteką, pasikuičiu ir vaikiškų knygų skyriuose, paimu ką nors savo kukulytei. Nustebau atradusi daug knygelių iš savo vaikystės. Na, ko čia stebėtis? na, tiesiog biblioteka nauja, tai negalvojau, kad bus ištraukta visokių senienų iš fondų ir archyvų, ar nukniaukta iš kitų bibliotekų. Taigi niekaip negaliu nepasidalinti atradus knygutę Emilija ir trys mažos tetulės.

Šitą knygą mano atmintyje atgaivino fotografinė atmintis – tokios pažįstamos pasirodė iliustracijos. Tokios gražios. Apėmė toks jaudinantis džiaugsmas, kažkoks keistas, sunku įvardinti koks – kaip atsiminus kažkokį brangų įvykį  🙂

Perskaičiau knygą nuo pradžios iki galo. Na, ne taip paprastai nuo pradžios iki pabaigos, bet viską iš eilės. Įdomus knygos vertėjas:

Vertėjai

Ir knygos pabaigoje surašyta visa labai svarbi informacija. Ypatingai atkreipiau dėmesį į “duota rinkti” ir “pasirašyta spaudai”. Įtariu, kad labai “greitai” chebra dirbdavo 🙂

.

O čia maskaradinės tetulės 🙂

|kzl|

Papildymas:

“Jaunystėje Ema, Emilija ir Elvyra kartu šoko teatre. Bet dabar mažosios tetulės buvo senos ir jau nebešoko, nebent kartais savo malonumui. Iš tikrųjų Ema, Emilija ir Elvyra nebeturėjo ko veikti, kaip tik senti, ir dėl to jos labai sielojosi. Kai rytais mažosios tetulės žiūrėdavo pro langą į gatvę, jos matydavo žmones, išdidžiai skubančius į darbą.

O jos sėdėjo ir mezgė gražius, bet niekam nereikalingus mezginius. Visos dienos joms buvo panašios viena į kitą, ir greitai jos neturėjo kur dėti mezginių, visur jų buvo pilna. Mažoms tetulėms pasidarė liūdna be darbo. Tada jos ėmė plepėti ir tuščiai ginčytis.

Emilija sako:

– Turėtų būti kokių svarbių darbų ir seniems žmonėms. O kas yra svarbu?

Mažosios tetulės ilgai galvojo ir pagaliau kartu sušuko: “SVARBU YRA VAIKAI”. (…)

Pirmiausia ant lauko durų jos pakabino skelbimą: “Kviečiame kiekvieną ketvirtadienį, ketvirtą valandą, visus vaikus į maskaradą. Bus valgių, įmantrių rūbų ir meškučių. Ema, Emilija ir Elvyra. (…)

Buvo ir šokama. Šoko Ema, Emilija ir Elvyra. Joms atrodė, kad vėl jos jaunos ir šoka teatre, o žmonės sėdi salėje ir žavisi jomis. Jaunystėje mažosios tetulės tiek daug šoko, kad ir dabar prisiminė visus žingsnius. vaikai plojo rankomis ir šaukė, kad tetulės šoktų ir šoktų. (…)

Jau buvo vėlu, ir vaikams reikėjo eiti namo. “Prisiminkite ketvirtadienius,”- kalbėjo mažosios tetulės. Jos buvo tokios pavargusios, kad neturėjo jėgų net nusirengti, tačiau linksmos ir laimingos, nes kitą rytą turės kurti ką nors nauja ateinančiam ketvirtadieniui.”

And the winner is…

Mano kukulis labai tvarkingas. Kai paprašiau suvyniot lapukus su vardais, pareiškė, kad reikia šiukšles išmesti į šiukšlių dėžę 🙂 🙂 🙂

Traukiam šiukšlytę
...

 

And the winner is...

Iš visų jėgų sveikiname knygos laimėtoją Eglę!!! Knygai linkime neatsidurti skaitomų knygų sąrašo pabaigoje, o naujajam savininkui – gero skaitymo.

|Knygų žiurkės|