Mano brangioji arba einam į teatrą
Author: kzL
Firmin
Penktadienis.
Na gerai gerai, nebeturiu kur dėtis… Knyga perskaityta jau prieš kelias dienas, na, bet nekyla rankos apie ją rašyt, nors tu ką. Ir tom dienom suku galvą, kodėl taip yra, kad nesinori rašyt? Tikriausiai dėl to, kad taip džiaugiausi ją atradus, o skaitant to jausmo nebejaučiau?
Tai perspaudinsiu keletą citatų (išsisukinėju) 😉
“Gyvenimas knygose turi tikslą ir prasmę. Netgi kvaili, nereikšmingi gyvenimai, kaip to Lenio iš Apie peles ir žmones, patekę į knygą tampa orūs ir reikšmingi bent tuo, kad yra Kvaili, Nereikšmingi Gyvenimai, ir gali guostis pavirtę įvaizdžiais. Tikrovėje negauni nė to.”
“Išmokau ir vertingą pamoką – kad ir koks mažas būtum, tavo beprotybė gali būti tokia pat didi kaip kitų.”
“Nebūtina tikėti knygomis, kad jas mylėtum. Myliu visas knygas. Myliu pradžios, vidurio ir pabaigos seką. Myliu neskubrų prasmės kaupimą, miglotus fantazijos peizažus, klaidžias alėjas, miškingus šlaitus, veidrodinius tvenkinius, tragiškus posūkius ir komiškus suklupimus. Vienintelė literatūra, kurios negaliu pakęsti – tai žiurkių literatūra, įskaitant ir pelių literatūrą. Niekinu geraširdį senąjį Žiurkių iš Vėjo gluosniuose. Myžau į gerkles Peliukui Mikiui ir Stiuartui Litliui. Draugiški, gudrūs, mieli – jie stoja man skersai gerklės kaip žuvies atšakos.”
“Niekas taip nepakerta drąsos, kaip laki vaizduotė.”
Taigi, ką čia parašius. Na, paklauskit ko nors…
Ar skaityti verta? Tikrai verta, įdomi knyga, gerai skaitosi, geras vertimas (knyga pretendentė tapti geriausiu metų vertimu).
Šeštadienis.
Nežinau, kas čia su manim pasidarė. Na, užsiblokavo mano žiurkiškos smegenys. Kiek aš galiu spoksot į ekraną ir nežinot, ką noriu pasakyt. Na, liga kažkokia žiurkiška mane užpuolė. Taip ir palieku.
|pasimetus|
Mano knygų 100 (vienas, du)
Iš konteksto išplaukęs postas. Knygos, kurių daugumą norėčiau perskaityti antrą ir šimtąjį kartą, bet neskaitau, nes kitos labai garsiai iš lentynos šaukia :), o ir dėl to, kad noriu atrasti dar daugiau tokių nuostabių knygų, o tam reikia skaityti tas šaukiančias. Knygos, kurias tampausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir, jei galėčiau, išsivežčiau visur, kur važiuoju. Knygos, kurias visiems rekomenduoju. Jausmą apie kurias nešiojuos savo širdy, nors, kad ir kaip būtų keista, kai kurių jau negalėčiau atpasakot 🙂 Čia jas sudedu tikrai ne pagal patikimo laipsnį :). Gal taip sudarysime savo knygų šimtuką, o paskui ir tūkstantuką (iki pensijos, manau, pavyks 😉 ).
Jei paklaustumėt mano sesės, kokia mano mėgstamiausia, tai ji nurodytų Diną 🙂 Bet jau rašiau, kad man sunku būtų sudėlioti pagal mėgstamumą. Bet šita, be abejo, prie labai labai patikusių. Mane Dina tiesiog veža. Na, kaip herojė ji man nereali. Moteriška, veržli, nesuvaldoma, aistringa, grojanti, paslaptinga, gudri, protinga, besikarstanti po medžius, valdinga, trapi, vieniša, uždara. Iš kito pasaulio.
Knyga, kuri užvedė ant skandinavų literatūros. Knyga, kurios, man atrodo neįmanoma ekranizuoti, nors tai buvo padaryta. Žiūrėjau iš smalsumo ir didelės meilės knygai, bet kartu norėjau užsimerkt ir išjungt televizorių, kad man liktų ta Dina, kurią pati susikūriau.
Šimtas knygos viršelių. 
Negaliu pasakyti, kuris man labiausiai patinka, tikriausiai tas baltas, kuriuo apvilkta knyga, gyvenanti mano lentynoj. Nesugebėčiau papasakot, kas ten knygoj. Atsimenu, kad ratas – gyvenimo ratas, giminės ratas. Giminės medis. Daug užburiančios fantazijos, įtraukiančios, apkabinančios, plūduriuojačios ir užliuliuojančios. Fantastiška knyga. Skaičiau skolintą, o ji mane taip apsvaigino, kad pamačius naujai išleistą negalėjau nenusipirkti, o paskui dar ir originalą, kurį tikiuosi kada nors perskaityti. Taip noriu į Pietų Ameriką pakvėpuoti magiškuoju realizmu.
|apžavėta|
Matematika arba 1001 books you must read before you die
Šiandien skaityti tingiu ir rašyti tingiu, tai nutariau paskaičiuoti :). Mūsų bloge jau buvo vienas knygų sąrašas, o dabar aptikau kitą, tokį truputį didesnį. Kas įdomiausia, kad galiu ekstrapoliuoti neekstrapoliavus, bet perskaitytų knygų procentas beveik toks pat: iš 100 knygų sąrašo – 6, iš 1001 – 70. Įdomu, tik kad keletas iš sąrašo perskaityta visai neseniai, o keletas stovi labai labai arti eilėj. Jei netingėsit ir jūs paskaičiuokit (sskaičiavau persikėlus į excel 🙂 ) Skaiiuojant vis norisi įtraukti matytus filmus, o kai kurios knygos tokios žinomos, kad net nebežinau, ar šiai žinomos, ar skaičiau. Tai kur bent kiek kilo abejonė, neįskaičiavau.
|žiurkė su skaitliukais|
Aš atsisuksiu atgal
Šiandien ieškojau vienos knygos, o radau kitą. Tokią patrintą ir suklijuotą. O vadinasi ji “Aš atsisuksiu atgal”. Išleista 1993 m. Atsimenu, kaip labai labai jos norėjau ir kaip buvau pagatava numirt iš laimės, kai ją laikiau rankose. Aha, tais senais laikais net buvau netikra “Foje” fanė. Netikra todėl, kad fanų klubo nuostatai sakė, kad nariais gali būti tik “suaugėliai”, kuriems suėję 16, o man buvo 15, ir tėvai man neleisdavo bastytis paskui grupę, kaip pridera tikriems fanams. Mama buvo įsitikinus, kad aš įsimylėjus Mamontovą, ir aš jai niekaip nesugebėdavau išaiškint, kad ne jį, o muziką 🙂 Atsimenu tą įspūdį, kai skaičiau ir supratau, kad Mamontovas žmogiškas žmogus. O kokį įsivaizdavau? Na, nežinau, bet ne tokį, apie kokį skaičiau. Tikriausiai įsivaizdavau sėdintį liūdną ant stogo ir spoksantį į dangų 🙂
Dar būdamas vaikas
Aš užlipdavau čia
Ir kojas nukaręs
Svajojau nakčia
Na, romantiškai įsivaizdavau. Atsimenu, kaip sustingau, atsivertusi paskutinį puslapį, kur nuotraukoj jis nuostabiai šypsojos 🙂 Mano liūdnojo vaizdo riteris su tokia šypsena… Va tokia svarbi knyga, sujaukus mano paauglišką galvą, nes žmonės visai kitokie, nei mes juos įsivaizduojam. Ir dar atsimenu kaip labai linksmą knygą. Dar ir dabar, jei sakau “Ei!”, mintyse pasakau “mėlyni plaukai tinka tau labai – aš sąmonės netenku” 🙂
O pirmą Foje įrašą gavau kasetėj, kur kažkaip sutrauktai, sulėtintai ir braškančiai traškėjo “Laužo šviesa”, dėl tokio “nuostabaus” skambesio netapus mano mėgstama daina. Einu ieškot kokio seno gero disko, įdomu, ką dar rasiu, nes… “vieną kartą Paryžiuj…”
|Dulsinėja|
Aš nepirksiu knygų…
(šį mėnesį) bet jūs galit. Šiandien gavau laišką, kad Baltos lankos visoms savo knygoms taiko 30% nuolaidą perkant internetu. Aš nieko nepirksiu, tik pažiūrėsiu, gerai? 🙂
|susilaikančioji|
Antras kovo trečiadinis
Kaip išgąsdint mamą?
Ogi duoti paskaityti 1985 m. leidimo knygiūkštę Šarlio Pero (Charles Perrault Contes) pasaką “Raudonkepuraitė”. Paėmiau knygą bibliotekoje savo kukuliui, nes kukulio močiutė jai prieš miegą vis seka “Papuraitę”, tai kartu ir sau – pasitobulinti detalėse. Ir ką? Išsigandau. Tikrai. Visų pirma man baisios iliustracijos (dail. Ada Skliutauskaitė). Na, jos gal ir nebaisios, bet jau tikrai ne vaikiškos. O ir spausdinant tikriausiai spaustuvės darbininkai buvo dažus iš sandėlio išvogę – nes spalvos – tamsios ir murzinos. Net kepuraitė nėra žavingai raudona 😦
O pasakos detales tai pačiai teks sukurti, kodėl tikriausiai nereikia nė aiškint:
“Vilkas, nutaisęs plonesnį balsą, sušuko:
– Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.
Raudonkepuraitė patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė anklodę ir sako:
– Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir eikš pas mane atsigulti.
Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi, kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi.”
brr…
|išsigandus|
Aš įsimylėjus
Linos Dūdaitės iliustracijas. Knygų mugėj savo kukuliams nupirkau dvi knygutes, o jų pirkimą nulėmė nuostabios iliustracijos, į kurias rankos pačios tiesias. Gražios spalvingos ir kiek jose veiksmo – tikrai yra ką su kukuliu aptarti – kas ką beveikiąs, kokios ausys, akys, rūbai ir spalvos. Kur plaukia laivai, kokios žuvys paveiksluose ir vazonėliai su rateliais, kodėl zuikis pavargęs, o voveraitė “atsipūtus”, ar skanūs pyragėliai su vyšniom ir senelės žemuogės ant smilgelės? Dvi gražios knygelės: Luis Sepulveda “Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti” ir Gintaro Beresnevičiaus “Kaukų šeimynėlė”. Noris skaityti ir skaityti tuos paveikslėlius.
|įsimylėjusi|
Gintarinė Baltija arba kaip vos neišsinarinau akių
Žiurkele, žiurkele, oi, prišnekėjai tu man apie tą akių vartymą. Dabar, kai esu nepatenkinta vartau akis. Šį kartą daug vartymo buvo, bet ne vien dėl to, kad kažkas nepatiko, tiesiog… na, kaip galima spausdinti knygas, kur eilutėje telpa kokie penki ilgesni žodžiai? Tik pradėjus skaityt vos galva neapsisuko – taip akys turėjo lakstyti nuo vienos eilutės prie kitos – košmaras. Na, bet kad jau pasiryžau perskaityt, tai pavarčius akis skaičiau toliau.
Šį kartą mano rankose paslaptingos Teodoros L. knyga Kitas Elenos gyvenimas. Šiaip nebūčiau skaičiusi šitos knygos, nes kol nebuvau jos pavarčius, Teodora man asocijavosi su stora teta kaimyne, na, o ką ji įdomaus gali man pasakyti? Bet… pasirodo, paslaptingoji Teodora L. yra mano brangiojo klasiokė ir brangios draugės kursiokė. Taigi, ji man visai nebepaslaptinga ir tikrai ne stora teta kaimynė :). Na, bet grįšiu dar prie paslaptingumo. Na, nusprendė autorė būti anonimė, susigalvojo pseudonimą, o tai kam tada ant knygos nugarėlės dėti savo nuotrauką? Pirmas variantas: kad tokios skaitytojos kaip ašai negalvotų, kad tai stora teta kaimynė parašė (sutinku), antro varianto kaip ir neturiu. Na, gerai. Nusprendė neatskleisti savo vardo, bet įdėjo nuotrauką, kad kas pažįsta atpažintų net su tamsiais akiniais 😛 (nes kaip gi kitaip pusbrolių krašte?). Vaikiška? Pusiau anonimė su pusiau slapyvardžiu.
Viršelis man patinka. Graži skaidri akis. Ilgos blakstienos.
Hmm. Taigi, prie ko čia ta “gintarinė Baltija”. Na, mūsų su žiurkele literatūros mokytoja komentuodama mūsų paauglystės rašinėlius yra pasakius kažką panašaus kaip: “Kas pirmasis pavadino Baltiją “gintarine” – buvo genijus, kas šimtasis – kvailys”. Na, man knygoje ištisai kliuvo standartiniai epitetai ir palyginimai tokie kaip “kvapni kava”, “metalinės akys”, “spengiant pajūrio tylai” (iš viso nevykęs, nes jūra apskritai labai retai kada tyliai spengia),”apsikabinusi draugės dėdę lyg didelį pliušinį meškiną”… Hmm.
Pirmojoje knygos dalyje heroją (ar heroję?) Eleną persekioja “KAŽKAS”. Iš didžiųjų raidžių. Nesižinosim, kas iki pat knygos pabaigos. Kažkaip intriga kuriama iš nieko, nes intrigos tiesiog nėra. Jei kas žiūrite/žiūrėjote tokį serialą Lost, tai įsivaizduojate tą serialo nusivažiavimo jausmą, kai žiūrovą (mane) pradeda užknisti, kai į visus klausimus yra atsakoma klausimu, nutylėjimu arba atsakymas sukuria dar didesnę paslaptį (“Who are you? What’s your name?” Ats.: “You do not need to know” arba “I will tell you later”). 😐 Tai va toks va jausmas skaitant. Vėliau pradeda lyg ir aiškėti, kad “kažkas” atsirado po didelės išdavystės, bet galiausiai ta siužeto linija paliekama ant ledo, nes “kažkas” – kažkieno mirtis. Nesakysiu, kieno, jei sugalvotumėt skaityt.
Juokingai atrodė pasakojimas, kad lietuvis herojės dėdė plaukiodavo Venecijoj su gondola (vairuodavo). Na, gondola tai ne valtis lietuviška. Kiek atsimenu iš gidės pasakojimo, ne taip jau lengva ją vairuoti ir ne kiekvienas sugalvojęs gali tai daryti. Na, tiek to, gal atmintis paveda.
Nustebau knygoje aptikusi daug skaičių. Pvz. Elenos ūgis 175 cm, Keukenhofo parko Olandijoje plotas 80 akrų, gėlės kainavo 9000 lirų, automobilis važiavo 140 km/h greičiu. Hmm. Ant knygos viršelio minima, kad autorė labai daug keliauja, na, bet čia gi ne kelionių vadovas. Mes tikrai patikėsim, kad Teodora L. buvo Olandijoj, nereikia minėti parko ploto… Aš irgi ten buvau, įkvėpiau mintimis žydinčių jacintų kvapo 😀 😀 😀 Esame priversti patikėti, kad Teodora L. gyveno Italijoj, nes kaip kitaip žmogus žinotų, kokia gėlių kaina liromis? O iš Lietuvos į Milaną kas gi daugiau gali važiuoti jei ne ilgakojė gražuolė manekenė, ne žemesnė nei 170 cm? Garantuotas baro padavėjo dėmesys, o tada juk jau yra ir apie ką parašyt, ar ne? Skaitant tuos skaičiukus vis lindo mintis, kad autorė tiek daug žino visko ir tą viską taip nori skaitytojui pasakyti…
Dar knygoje sužinosit kaip Teodora L. žavisi Irvingu ir kokias jo knygas yra skaičiusi 🙂 (dieve, jau darausi bjauri) Vis labiau panašėja į dienoraštį ar autobiografiją. O aš norėčiau pati sugalvoti, ką Elena skaito.
Kad pati nepatapčiau burbančia stora kaimyne, pacituosiu vieną man LABAI patikusią vietą, kurią perskaičius išsišiepiau kaip galėdama (pailsinau vartomas akis), nes taip priminė tikrą merginų draugystę ir mano brangias drauges:
“Elena nuėjo į miegamąjį kloti plačios draugės lovos, kurioje abi daug kartų miegojo dėdamos galvas į skirtingus galus. “Tu per garsiai kvėpuoji”, – sakydavo ji susiraukusiai Arinai. “O tu nenormali”, – visuomet pasigirsdavo tas pats atsakymas.”
🙂 🙂 🙂
** (viena už pastangas, kita už citatą)
|stora burbanti žiurkė|
Pavasariui: Gėlele po rudens šalnų
Gėlele po rudens šalnų,
Koksai išblyškęs tavo veidas.
Saulutė tyliai nusileido,
Ir tu miegok: saldžių sapnų!
Ramiai ilsėkis po sniegu,
Tave užklos jo rankos baltos,
Kol taip seniai girdėtas balsas
Tave pažadins iš miegų.
Tau paukščiai neša dovanų
Iš tolumų gražiausia dieną.
Girdi? Per žemę gandas eina:
Pavasaris ne už kalnų!
/Liutauras Degėsys/
Susipažinkite: Firminas – tikra knygų žiurkė!
Jūs nepatikėsite, nes aš pati nepatikėsiu, ką radau! Ogi pačią tikriausią knygą apie pačią tikriausią knygų žiurkę! Jūs net neįsivaizduojate, kokiais šviesos greičiais ta knyga buvo surasta ir tapo mano nuosavybe (net virpu iš jaudulio). Taigi, susipažinkite: Firminas – pati tikriausia knygų žiurkė!
Sulaužiau visus pasižadėjimus artimiausiu metu knygų nepirkti :), bet juk tikrai su priežastimi. Pirmoji pažintis su Firminu čia.
Greit susipažinsim ir artimiau 😉
|fanė|
Location 2
Šiandien mano sporto klubas buvo patapęs skaitymo klubu. Na, šiaip labai dažnai pastebiu, kaip sporto klube žmonės, mindami dviračius ar kitaip bandydami į savo sveikėjantį kūną pasikviesti sveiką sielą, skaito laikraščius ir žurnalus, bet šiandien net du sportininkai skaitė knygas tuo didžiai mane nustebindami. Žmonių buvo gal penkiolika, o gal ir mažiau, du iš jų skaitė knygas, o dar kokie trys -keturi laikraščius ir bulvarą. Skaitantis klubas 🙂 Aišku, džiaugias širdis, matydama skaitančius žmones, bet tokio skaitymo aš nelabai suprantu, nes pati nelabai taip galėčiau. Nes, nors ir esu moteriškos lyties žiurkė ir, pasak moterų žinovų, galiu dirbti kelis darbus vienu metu (ką ir darau dažniausiai), bet sportuoti ir skaityti tai nesugebu. Pagarba sugebantiems 🙂 Vienas skaitytojas skaitė kaškokią storą grožinės literatūros knygą, o skaitytojos knygos pavadinimo taip ir nepavyko išvysti, nors aš iš smalsumo vis šmirinėjau aplinkui mojuodama rankomis ir bandydama įžiūrėti knygos pavadinimą. Nepavyko :(. Pamačiau tik kažkokį graikiško biusto pavikslą cezarį kokį ar kažką panašaus. Na, knyga gan rimtai atrodė su tais biustais, todėl dar labiau nustebau 😐
Nors skaitau visomis įmanomomis ramybės akimirkomis (maitindama kukulį, kramtydama pusryčių sumuštinį ar žiūrėdama žinias 😀 😀 :D), skaityti sporto klube aš nemoku. Na, galėčiau ant patogios sofutės prie administratorės, bet tikrai ne ant dviračio. Na, ir ant dviračio galėčiau, bet tik ne mindama. O gaila, tiek spėčiau suskaityt per tą valandžiukę…
Gal tu sugebi skaityti “aktyviai”?
|tik sportuojanti sportininkė|
Duburys****
Bandau skaityt lietuvių knygas. Šį kartą pasiėmiau Romualdo Granausko “Duburį”. Prisipažinsiu, dėl to, kad buvo smalsu, kokia ta knyga, pagal kurią pastatytas vienas iš nedaugelio lietuviškų filmų.
Na, ką? Lietuvių literatūros mylėtojams: labai labai lietuviška knyga – su lietuviška nuotaika, lietuviškomis spalvomis – kaip filme juodai-balta=pilka (net vasara kažkokia pilka). Lietuviška pabaiga? Kiek supratau iš interviu su filmo režisieriumi Gyčiu Lukšu (filmo dar nemačiau) – jis pabaigą pakeitė (dėl to labai apsidžiaugiau), nes ir knygos pabaiga tokia labai lietuviška – nepatinka man knygų pabaigos, kurios jau aiškios, gerai, jei ne nuo knygos pradžios. Režisierius sako, kad R. Granauskui patiko filmo pabaiga. Gal ir man patiktų?
Knygos pagal viršelį tikrai nesirinkčiau. Na, būtų visai net geras viršelis, bet kam tos akys ir tos lūpos su keturiais dantim?
Daug knygos veiksmo vyksta tarybiniame uostamiestyje, ir tos eilutės man tikrai labai labai priminė tą klaikų Klaipėdos vėjų ūžesį ir amžiną pliurzą žiemą. Tokiomis dienomis siaubingai reikia namų, kad galėtum pareit, išlipus iš šlapių batų įjungti šiltą geltoną šviesą ir gerti aviečių arbatą užsikandant duona su sviestu. O jei tokių nėra? Jei tik bendrabučio kambarys (bendrabučius įsivaizdavau tuos, kur prie Vėtrungės) su trim kambariokais ir kilkių konservais? Brr… Klaiki nuobodybė-beprasmybė-pilkybė su standartiniais butais – standartiniais santykiais – besaikio gėrimo duburiais.
Tokiuose duburiuose paskęsta svajonės ir… žmonės.
Bet žinot, iš kitos pusės man buvo visai smagu skaityti neverstą žodį su visom gražiom lietuviškom vingrybėm, tokį, koks atėjo iš autoriaus galvos, tiesiai iš ten, o ne per aplinkui. Tikrai.
“Kūdikystės atmintis – įnoringa, niekada nesuprasi, ką ji atsirinks ir pasidės į pačius giliausius savo podėlius, svarbesni dalykai dažniausiai ten ir nepatenka, o koks niekas, koks menkniekis, koks mažmožis, kokia vištos plunksna, įstrigus bulvės žiede, gali iškilti tau prieš akis net paskutinę gyvenimo valandą.”
Čia citata knygų žiurkėms: “Sakoma, jaunystei skirta gyventi, o senatvei – suprasti. Gaučiui, matyt, buvo skirta atvirkščiai: dar penktoj klasėj, jau patį pavasarį, jis patyrė – staiga, pačiam netikėtai – didįjį skaitymo malonumą! Ir visas jo pasaulis tartum pakrypo kitu šonu, gal net apsivertė, Gaučiui iš nuostabos atėmė amą toks staigus atsivėrimas, išplatėjimas, kuriame jis pasijuto pasimetęs, nustebęs, tačiau laimingas. Daugiau jis nebebuvo vienišas.”
“Pasirodo, mirtina draugystė gali prasidėti ir taip: nuo perskaitytų knygų.”
O čia citata mano sesei: “O Dieve, koks staiga pasigirsdavo basų kojų trepsėjimas į pakalnę! Ir verksmas mažesniųjų, kurie bėgdami atsilikdavo ar pargriūdavo.” 😉
Tai kaip gi ta knyga? Patiko ar nepatiko? Susiskaitė lengvai, nenusimetė ir nereikėdavo verstis skaityt, ir būdavo smalsu, kas ten bus toliau, bet neatsidurs mano mylimųjų sąraše – tiesiog knyga ir tiek. Trys balai iš penkių. ***
|lietuviško kaimo ž|
PS Po dviejų savaičių taisau knygos vertinimą į keturias žvaigždutes. Kiek būtų iš dešimties? Gal kokie 7,5 – 8 🙂 Sunku vertint skaičiais.
Parašykime vaikeliai…
…A ir B ant lapo…
Gal einam rašyti Nacionalinio diktanto? Įdomu, koks rašytojas šiais metais kurs tekstą? Kas pasirašot? Gal kažkuris iš mūsų pats raštingiausias šiemet? Drąsiau! Aš jau beveik beveik einu ir Eglė jau beveik beveik eina, ar tiesa, Egle? 😉
|pamiršusi visas taisykles|
knyguziurkes.com 
