Na ir kaip čia pradėti rašyti apie knygą, kuri nuvylė? Kurią mušte “damušiau” turėdama vilties, kad pasitaisys į pabaigą, deja, deja… Na, žodžiu, iš visų skaitytų Jodie Picoult knygų šita yra prasčiausia, toli gražu neprilygstanti “Mano sesers globėjui”. Gaila, kad pirmiausia perskaičiau geriausią autorės knygą, nes paskui jau tokie didesni ar mažesni nusivylimai seka. Na, dar laukia lentynoj viena parsiųsdinta, tai kaip nors sukramtysiu.
Kaip ir visose J.Picoult knygose šioje pateikiama problema: būti ar nebūti, o jei būti, tai kaip? Šios knygos dilema labai aktuali ir jautri – ar galima padėti nepagydoma liga sergančiam žmogui greičiau baigti savo žemiškas kančias? Atrodo, rašyk ir rašyk, bet… Vienas knygos siužetas: labai savo vėžiu sergančią žmoną mylintis Džeimis Makdonaldas, pasak jo, jos prašymu uždusina ją pagalve, o tai padaręs prisistato į policijos nuovadą ir čia pat prisipažįsta tai padaręs. Džeimis yra vieno škotų klano narys, o štai Viloko miesto policijos viršininkas yra šio klano vadas. Visoje knygoje labai minimas šis senovinis klanas, bet man tai jis atrodo visai nevykusiai įpintas, na, tiesiog, sprendžiu iš to, kad jei žmonės nebūtų klano nariai, tai nelabai knygoje kas ir pasikeistų – nieko ypatingai svarbaus priklausymas klanui neįtakoja, tai kam vargti. Toks vaizdas, kad autorė darė tyrimą, aptiko medžiagos ir buvo gaila, kad aš čia viena žinau, reikia ir kitiems papasakot, tai sumanė tiesiog panaudoti savo turimas žinias. Klano aprašymus knygoje man iš viso norėjosi paversti, nes tiesiog nelabai įdomu, kad klano senolis vis sapnuoja, kaip škotus puola anglai.
Na, policijos viršininkas kaip klano vadas slapčiomis nusamdo Džeimiui advokatą. O štai viršininko žmona Alė atvirai ir viešai palaiko Džeimį, net padeda advokatui ruoštis teismui. Dar Alė yra gėlių parduotuvės savininkė, tad ir knygoje prismaigstyta visokių gėlių prasmių: bazilikas reiškia neapykantą, obelų žiedai gundymą, našlaitės – “galvoju apie tave”.
Tą pačią dieną į Viloką atsidangina ir kažkokia paslaptinga mergina Mija, kuri turi kažkokių paslaptingų praeities ryšių su policijos viršininku Kemu Makdonaldu, ir, (ojei!) yra gėlių mylėtoja ir nuostabi floristė, ir, žinoma, puola dirbti savo būsimo meilužio žmonos parduotuvėje. Na, kaip sakė kas ten toks “jei scenoje yra šautuvas, tai jis turi iššauti”, tai perfrazavus, jei yra mergina ir policijos viršininkas, tai jie turi tapti meilužiais. Arba aš pramiegojau, arba taip ir nesupratau, iš kur ta Mija atsirado (o paskui paslaptingai iškeliavo savo keliais, nes jos hobi- kelionės). Na, išėjo toks kažkoks dirbtinai įgrūstas personažas, niekam nereikalingas šalutinis siužetas.
Taigi, manau, kad šį kartą, nors knygos tema buvo daug žadanti, autorei nelabai pavyko išplėtoti siužetą. Kažkoks kratinys ir tiek. Nepriskirčiau prie visai blogų knygų, bet jei skaitėt “Globėją”, tai nebeverta skaityt.
|gėlininkė|
