1000+1=1001

Tik pažadėkit, kad niekam nesakysit, ir aš pakuždėsiu, kad negalėjau praeiti pro truputį nupigintą 1001 knyga, kurią privalai… Na, galvojau, galvojau, ar tikrai man šitos knygos reikia. Tikrai įtemptai galvojau. O apsipręsti padėjo, kad knyga gausiai iliustruota. O iliustracijos ne tik knygų viršeliai, autorių nuotraukos, bet ir filmų akimirkos, paveikslai ir visokie kitokie pavyzdžiai įtakoti į sarašą įtrauktos knygos. Taigi, knyga apima gerokai daugiau nei šiaip knygų sąrašą. Beje, knygos viršelis yra A. Burgess Clockwork Orange viršelis (o dar vakar pagalvojau, kodėl viršelis vienaakis?)!

Taigi dabar turiu daug gražaus vartymo. Kai turiu vieną laisvą minutę, kurios per mažai knygos skaitymui, galiu perkaityti kokį nors knygos pavadinimą, apie kurį niekada nieko nesu girdėjusi.

Čia buvo 1000 ir viena. O kas tas tūkstantis? Čia kita knyga, kurią pasiskolinau iš draugės.

Tai pasaulio rašytojų žinynas Kas kada kieno parašyta. Įdomi informaciniu atžvilgiu, nes visai be jokių iliustracijų ir nuotraukų, kurios pabrangintų knygą, bet kartu ir padarytų ją šimtą kartų įdomesne. Ne, tūkstančiu kartų, nes tiek autorių knygoje įtraukta. Žinynas kitoks, nei įprasta, kaip sako užrašas ant knygos: “šio biografinio rašytojų žinyno sudarytojus visų pirma domino autorių kelias į populiarumą ir svarbiausių jo gyvenimo įvykių įtaka kūrybai. Čia aptiksite įdomių dalykų, kurių paprastai nėra solidžiose enciklopedijosem žinynuose, literatūros vadovėliuose: pateikiama informacijos ne tik apie rašytojų gyvenimą ir kūrinius, bet ir apie šeimos narių tarpusavio santylius, meilės nuotylkius, atsitiktines darbovietes, ligas, baimes, nuoskaudas, finansines nesėkmes ir pirmuosius pripažinimo ženklus.” Hmm… nejaugi nebuvo nė vieno finansiškai sėkmingo prieš pradedant rašyti? 🙂

Smagu, kad knygoje visi vardai pateikiami kiek įmanoma arčiau originalo, na, žinoma, rusai nesurašyti kirilica, o japonai hieroglifais; kaip vardą skaityti parašyta šalia, skliaustuose. Tiesa, tas ne visai enciklopedinis, daugiau bulvarinis svarbių gyvenimo momentų atrinkimas ir aprašymas kartais prajuokina, kartais nustebina, kartais dar kokį jausmą sukelia, bet iš pradžių skaityti tikrai gana keista :). Pvz.: “visą gyvenimą buvusi beisbolo aistruolė, 1968 m. Moore pagerbta per sezono pradžios rungtynes – jai patikėta pradėti žaidimą” :). Bet ir labai įdomu, pvz. apie Iriną Ratušinskają: “Šaltoje vienutėje poetė sukūrė 250 eilėraščius. Užrašydavo juos degtuku ant muilo gabalėlio, išmokdavo atmintinai, o muilą sunaudodavo”.

Ypatingai daug vertės knygai suteikia prie autoriaus surašyti jo kūriniai, kuriais metais išleisti, pažymima, kas ir kada išleista lietuviškai. Žodžiu, knygą irgi smagu pavartyti, atrasti ką nors naujo. Kai negali skaityt knygų, džiaugies nors apie jas skaitydamas.

 |ššš, tik niekam nesakyk|

Elegija

Šiandien žiūrėjau filmą Elegija (trailer’is komentaruose). Ėjau namo ir galvojau, kaip galėčiau knygų bloge parašyti apie gerą filmą? Reikia kažkaip surišti su knygomis 😉

Pirma, filme buvo gražiai padėtų knygų pirmame plane :), antra, vienas pagrindinis veikėjas yra kultūros kritikas ir profesorius, o kitas Pulitzer’io premijos laureatas poetas. Na, jau pakankamai daug, kad filmas būtų paminėtas, ar ne? Ir štai pradėjau kuistis internete ir kaip apsidžiaugiau pamačius, kad filmas pastatytas pagal Philip Roth knygą The Dying Animal.

Pirmojo leidimo viršelis

Na, žinoma, kaip geras filmas gali būti be knygos? Superiniai aktoriai – mano nuo Smėlio ir rūko namų dievinamas Ben Kingsley ir Pedro Almodovaro mūza Penelope Cruz, superinis operatoriaus darbas – man taip patinka, kai nufilmuota būtent tokiu stiliumi. Filmą dabar rodo Pasakos kino teatre, neklauskit, kaip ten atsidūriau vietoj to, kad eičiau miegoti 🙂 Jei turėsit galimybę – labai siūlau. O mano lentynoje seniai laukiančiai P. Roth knygai Amerikietiška pastoralė tai tikrai greičiau ateis eilė 🙂

|ne skaitanti, o žiūrinti|

Mano knygų 100 (dešimt): miego broliai ir seserys

Baigėsi mano miego limitas. Na, ta “batareika”, kur kažkiek važiuoja be miego, bet ateina tokia diena, kai ima ir baigias. Tai mano baigės šiom dienom, nes papraščiausiai išlūžau nepakėlus savo vyturėlio kukulėlio kelimosi su tamsa, o ne su šviesa… Baigės tiek, kad net nebegaliu paskaityt prieš miegą, o tai reiškia, kad skaitymo sustojo, įklimpo į miego liūną ir iš ten žiūri į mane graudžiom ašaringom akim. O dar šalia gulinti knyga ne tokia, kurią galima skaityti pusiau miegant 😦

Atsimenu, kad labai skaitėm šitą knygą visos gimnazistės supuolusios. O mano meilė man, miegalei, vis kartodavo: “Kas myli, tas nemiega”. Deja, tada aš nemyliu. Nieko. Tik miegą, tą stebuklų ir siaubų karalystę. Įdomu, kaip susiskaitytų dabar ši knyga? Einu pažiūrėsiu, gal kas nors pabraukta.

Taip įdomu, knyga jau kvepia senove, na, nebe nauja knyga… O dar tik keturiolika metų praėjo… Pabraukta:

“Dievas yra stipresnis, nes jis myli visas neteisybes po saule.”

“Matyt, čia ir slypi kiekvieno genijaus esmė – tobulai išsakyti tokius dalykus, kurių jis pats nei matė kada nors, nei girdėjo.”

“Kiekviena viltis yra beprasmė. Nė vienam žmogui neturi šauti į galvą susimąstyti apie savo svajų įgyvendinimą. Priešingai, jis privalo suvokti vilties beprotybę. Jeigu jis tai suvokia, gali viltis. Jei žmogus dar gali svajoti, gyvenimas yra prasmingas.”

“Dievas yra piktas vaikas, kuris neturi bambos.”

“Net pati beviltiškiausia meilė lengviau pakeliama nei gyvenimas be jokios meilės.”

Labanakt, žmonės.

|Jūsų žiurkytė|

Kai mama susilydo

Taip būna tada, kai mama užeina į knygyną ir pamato kokią nors nuostabią knygutę, kurios, neva, labai norėtų kukulis. Bet mamai ji taip pat labai reikalinga, nes… labai graži, ir susilydžiusi mama tampa nepakaltinama knygų pirkimo srityje.

Taigi šį kartą gražią pavasarišką dieną užsukome į Pegaso knygyną Prancūzų kultūros centre. Savaime suprantama, kad knygos ten prancūziškos, na, bet nėra taip, kad visai jau nedraugaučiau su ta prancūzų kalba – yra pretekstas užeiti. Knygynas dydžio kišenės, bet labai mielas, turi labai gražių knygučių. Ir labai brangių… Apsidžiaugiau, kad viena man laaabai patikusi buvo visai nebrangi (palyginus su kitom).

Knygutėj istorija apie princesę, kuri labai norėjo užaugti:

Pasilypėti ant karūnos 🙂
Sudėtingi augimo matavimai

Princesė paklausė mamos, kokia ji turi būti, kad užaugtų.

-Būk miela… kaip tavo tėtis…

O to paties paklaustas tėtis atsakė:

-Būk mylinti… kaip tavo mama.

Virėjas atsakė:

-Būk švari….

-Būk drąsi,- atsakė generolas.

Būsiu drąsi: pati viena iš vonios išgelbėsiu voriukus

-Būk gera plaukikė, – atsakė admirolas.

-Būk protinga, – paporino ministras pirmininkas ir tt.

*

-Bet… tu ESI didelė, – pasakė Mažasis princas 🙂

...

|princesės ir princo mama|

Padovanok knygą

Šiandien perskaičiau apie dar vieną knyginę akciją: Padovanok knygą. Akcijos, kuri prasidėjo jau pernai, metu yra renkamos knygos bibliotekoms. Labiausiai laukiamos naujesnės knygos, kurių ir trūksta labiausiai.

Gal ir tu galo prisidėti? Geriausia – su visais savo bendradarbiais 🙂

One million dollars

One million dollars

Esu labai turtinga 🙂 Turiu lygiai vieną milijoną dolerių.

 

 

Visoj knygoj radau banknotą už kurį negaliu garantuoti 🙂
Lygiai milijonas

Juos norėčiau turėt tikrus ir išsiųst Jurgitai iš Tyto Albos. Kad panaudotų kilniems tikslams, paveiksliukams, nuotraukoms ir kitiems geriems dalykams knygose 😉

|žiurkė mecenatė|

PS Milijono dolerių puslapis čia (super istorija).

Tora. Nebylusis kambarys

Kai skaičiau Diną, taip įsijaučiau, kad išsitraukiau žemėlapį ir susiradau, kur yra Tromsė ir Lofoteno salos, kad geriau įsivaizduočiau, kur ir kaip gyveno Dina. Prie akmens ir prie vandens. Tora irgi ten gyvena. Neparašyta, kurioj saloj, bet visos jos tokios pat nuostabiai gražios ir atšiaurios. Iš viršaus gražios. Ten gyvenančiųjų jausmai suledėję nukrenta ant akmenuotos žemės – taip šalta, kad neįveikia atstumo tarp žmonių. Tokia tolima šiaurės žemė, iš kurios visi nori pabėgti.     

“Iš kur žmonės semiasi stiprybės? Tie, kurie visą gyvenimą užguiti. Kuo paaiškinti, kad nelauktai jie ima ir pakyla, nors, regis turėtų būti sutrypti ir sulyginti su žeme?”     

Apie tai visą laiką galvojau, kai skaičiau šitą knygą, o į pačią pabaigą autorė ėmė ir parašė šituos žodžius, taip tiksliai apibrėžiančius Toros išgyvenimus.
 
Tora, mergaitė, mergina, pavainikė, vokiečio duktė. Jos atsiradimo šiam pasauly istorija tikriausiai papasakota pirmojoj trilogijos dalyje – aš jau nebelabai atsimenu. Atsimenu tik pirmosios knygos nuotaiką – tą beviltiškumą, neviltį, kai niekur negali pabėgti ir nelaukia jokia šviesesnė diena. Tora kartu su savo motina gyvena Šimtabutyje – name, kur visi kaimo neturtingieji, lyg pažymėti kažkokiu antspaudu, svetimi, dažnai keisti (kaip Solės dievovaimongoji motina, palikusi gausią šeimyną jos manymu dievo valiai). Bet Torai dabar tai nesvarbu, svarbiausia, kad jos didžiausias priešas – patėvis Henrikas – dabar sėdi kalėjime, todėl ji gali laisviau kvėpuoti, atsikvėpti gali ir Ingrida, jos mama. 
 
Man pasirodė, kad šioj daly daugiau šviesos nei pirmojoje, jei taip galima pasakyti, nes juodieji Toros gyvenimo tarpsniai tokie tamsūs, kad išpurvina ir niekais paverčia bet kokius prašviesėjimus. Bet jie bent jau yra – tie prašviesėjimai – ir jie leidžia Torai dar daugiau pakelti ir išgyventi, leidžia laukti rytojaus. Juk ji, paprasta mergaičiukė, mylimųjų tetos Rakelės ir dėdės Simono padedama, keltu plauks iš nelemtosios Salos į naują gyvenimą – mokytis į gimnaziją, būti nauju žmogumi. Būtų per gerai, per lengva, per paprasta… Ne šitai knygai…
 
H.Wassmo

  Išvažiuoja pririšta nematomos gijos, kuri tolstant keltui vyniojasi, nepaleidžia, neleidžia užsimiršti, ima smaugti. Iš kur pas Torą tiek stiprybės? Atsitiesti trypiamai? Kur jos angelas sargas? Ant kurios salos uolos sušalęs užmigo?Bus trečia dalis. Taip norisi šviesos, taip norisi leisti Torai pakilti, džiaugtis ir mėgautis jaunyste. Ar leis Wassmo?     

Lofoten - vanduo, uolos, vėjai

   

Skaitydama kažkaip pamiršau šifruoti pavadinimą. Kas tas nebylusis kambarys? Toros kamaraitė namuos ar palėpės kambarėlis pas ponią Karlsen? Nei tas, nei tas? Metafora? Gal tu sugalvojai, iššifravai?     

|kž|     

Funny books, no, really funny books

Yra tokia linksma kompanija, kuri vadinasi Nicotext. Ta linksma kompanija susikūrė 2003 m. ir nepretenduoja konkuruoti su jokiomis rimtomis knygų leidyklomis. Šios leidyklos knygų niša – linksmybės, šėlionės, kvailystės. Apie viską ir apie nieką. tad jei bloga nuotaika ar liūdna, pasiimi Nicotext išleistą knygiūkštę ir pakikeni. Kikiki 🙂 na, bent man tai tikrai kikenasi:

Kai neturi ką pasakyti …

 

“I’m not a vegetarian because I love animals. I am a vegetarian because I hate plants.”
– A. Whitney Brown

“I went to the 30th reunion of my preschool. I didn’t want to go, because I’ve put on like a hundred pounds.”
-Wendy Liebman

“I know what men want. Men want to be really, really close to someone who will leave them alone.”
-Elayne Boosler

“Women now have choices. They can be married, not married, have a job, not have a job, be married with children, unmarried with children. Men have the same choice we’ve always had: work, or prison.”
-Tim Allen

“I date this girl for two years and then the nagging starts: ‘I wanna know your name…'”
-Mike Binder 

Cleverly illustrated by Henrik Lange, this book is an entertaining addition to any bookshelf, coffee table or nightstand. Read this, and the next time someone mentions Naked Lunch, you won’t say, “Yes please”.

Amžinai alkaniems studentams:

 Kai neturi apie ką kalbėtis:

 

 Kai nežinai, kaip pavadinti savo kūdikį:

Gordon Gekko -Wall Street
Kissy Suzuki -You Only Live Twice
Bobby Peru – Wild at Heart
Holly Golightly -Breakfast at Tiffany’s
Alexander de Large -A Clockwork Orange
Phoebe Buffay -Friends

Pižamų vakarėlio scenarijus:

 Istorijos fanatams (apie internetą, akinius nuo saulės, sportbačius):

 Varlėms ir pelėdoms:

 Ožiams

 

 Ir pakaruokliams 🙂

Visiems kitiems – čia.

 |kikiki|

Labas, trečiadieni!

Trečiadienis – gera diena. Jau seniai ne pirmadienis, jau kvepia penktadieniu 🙂

Mano sesė sako, kad jai keista, kai žmonės labai emocingai žiūri filmus – garsiai juokiasi, verkia. Ji tas emocijas išgyvena viduje. Aš, pvz., reaguoju gan emocingai – kai skaitau galiu ir pažliumbti, galiu ir pasijuokti. Atsimenu, kaip skaitydama traukinyje J. Foer knygą Everything is Illuminated bandžiau sutramdyt juoką. Na, žinote, kaip tokiais atvejais būna – tiesiog sprogsti iš vidaus, pradeda bėgt ašaros ir visas krataisi. Taip ir man atsitiko, aišku, turėjau daug žiūrovų.

Kaip tu skaitai?

|kz|

Eureka!

Šiandien, ty, jau vakar, aptikau dar vieną savo knygų Meką – knygynėlį Eureka! Atsidūriau jame antrą kartą (pirmas kartas buvo labai sėkmingas – nusipirkau šviežutėlę Ežio eleganciją). O šį kartą užėjau su zirzilia (zirziančiu) kukuliu, tai labai ilgai nesikuičiau, bet, aišku, vis tiek radau ką neštis su savim. Labai nesigraužiu, nes su manim iškeliavo visai nebrangi knyga – arbatos puodelio kainos (čia bandau save kaip nors nuraminti, nes gi ėjau su intencija, kad piniginės nepasiėmiau :P).

Knygynėlį aptiksi eidama(s) nuo Katedros aikštės Vilniaus Universiteto link, pasirodo, ten yra Daukanto a. 2. Gal pastatui už nugaros ta Daukanto aikštė, nežinau, na, bet ir nesvarbu. Knygynėlis labai orientuotas į studentus, labai daug profesinės literatūros ir labai nedaug grožinės. (dabar nuolaidos medicinos knygoms) Ir su zirziančiu kukuliu spėjau pamatyt, kad noriu G.Beresnevičiaus esė rinkinio, jau iš seniau noriu Simone de Beauvoir Antrosios lyties ir dar kelių labai noriu, bet apsiribojau arbatos puodeliu, kuris, tikiuosi bus tramplinas kitai labai norimai bloge jau minėtai knygai.

Knygynėlis labai jaukus. Labai ankštas ir visas susigrūdęs. Bet turi labai simpatišką sofutę, kurią pirmą kartą pamačius pagalvojau, kad jie tikriausiai kažką remontuoja, kad sofa užklota laikraščiais, ir tik vėliau pamačiau, kad ten gobelenas laikraštiškas 🙂 Neklausiau, bet bandau spėti, kad dėl to susigrūdimo knygynėlyje tiesiog nėra bla bla bla “grožinės” literatūros. Man, aišku, nuo to nė kiek ne lengviau, nes noriu kas antros ten esančios knygos. Tai va, dar vienas toks mažytis rojus žemėje.

|bevaikštinėjanti po vilnių ir besidžiaugianti pavasario saule|

Mano knygų 100 (devyni): daniškoji Luka

Ech, tie skandinavai. KŽG, danai irgi skandinavai, ar skandinavai negalvoja, kad danai yra skandinavai?

Luka. Jis ar ji? Italijoj – jis, knygoj – ji. Mane užbūrusi knyga – labai patiko. Apie tai, kaip kartais gyvenimas sustabdo skubančius, atima vieną pojūtį, kad atrastum kitą, kad įsiklausytum ir suprastum.

Jens Christian Grondahl

Gaila, kad neturiu namuose, tai negaliu pavartyti ir prisiminti detalių, bet mielai imčiau skaityti dar vieną kartą (jei tik tos kitos iš lentynų taip baisiai nerėkautų).

Po Lukos kas kartą čiupdavau kitas šito autoriaus knygas Kitokia šviesa ir Spalio tylėjimas, bet neberadau to, kas buvo Lukoj. Ech, gaila 😦

|pusiasalio žiurkė|

Mano knygų 100 (aštuoni): airiškas alkis

Aklas pasimatymas. Taip susitikau su šia knyga kažkuriam oro uoste, kai angliškai skaitytų knygų sąraše buvo dvi knygos, na, gal trys. Tada, kai įžengiau į tą originalo kalbos pasaulį, kuris atrodė toks siaubingai didelis, kad net buvo galima pavėluoti į lėktuvą besirenkant tą pačią pirmą knygą, kurią nusipirksiu angliškai (ojei ojei, kaip brangu atrodė tuo metu, tad reikėjo išsirinkti vieną vienintelę). Koks sėkmingas buvo mano aklas pasimatymas!

Angela’s Ashes – nuostabi knyga, kurioje basom šąlančiom kojom ir tuščiais pilvais laikstai su airių berniuku Limeriko gatvėm. Užburiantis pasakojimas, superinis humoro jausmas – tik jis gali padėti išgyventi neįtikėtino skurdo sąlygomis, ne airiškas dievas ar bažnyčia. Taip gaila, kad Frank McCourt taip vėlai pradėjo rašyti, bet ačiū D, kad pradėjo. Ypatinga knyga. Skaityk originalą, kad pajustum tą aplinką, tą alkį, tą šaltį, tas išdaigas.

Filmas.

|pelenuos|

Treji metai be Kurt Vonnegut ir 88 su juo

11+11=22                    11/11/22 

Kurt Vonnegut gimimo diena. O rytoj (04/11) bus treji, kai jis iškeliavo. Tikriausiai į Titaną, o gal Galapagus? Kas žino, kur po mirties keliauja žmogus be tėvynės. Vonnegut be jokių abejonių yra vienas iš TŲ mano autorių. Nemirtingasis optimistas, neįtikėtino humoro jausmo žmogus. Žinai, taip gaila, kad iki rytojaus nespėjau, kaip planavau, sąmoningai dar kartą (aš gi neskaitau knygų po du kartus) perskaityti Skerdyklą. Nebespėjau iki rytojaus. Šiandienos įvykių fone rytojus neegzistuoja – tik šiandien. Mylėkime savo šiandien, tegul mañana būna visi neįdomūs dalykai.

And if I should ever die, God forbid, I hope you will say “Kurt is up in heaven now.” That’s my favourite joke. (KV)

 

A Note From Edie Vonnegut

I never expected Kurt to actually die. He was supposed to break the code and live forever. I’m pretty disillusioned right now. When I was very young, like 12, I went to his study to ask him for answers to this world. He said he didn’t know any more than I did and that he was experiencing everything I was at the very same time. I think it was during the Cuban missile crisis and I was scared. He said he didn’t have a clue. From there on out I regarded him as a fellow clueless comrade who had no extra advantage or wisdom above me. He pulled no rank as ‘Father’ and for that I am eternally grateful. 

Though he was the smartest man I ever met and I am rather limited.

Even so he made me feel equal at a very early age and taught me to question authority where ever I found it.

Thank you everyone out there for getting him and loving him and missing him.

Edie Vonnegut

(iš http://www.vonnegut.com)

Laughter and tears are both responses to frustration and exhaustion. I myself prefer to laugh, since there is less cleaning up to do afterward. (KV)

A purpose of human life, no matter who is controlling it, is to love whoever is around to be loved. (KV)

Being a Humanist means trying to behave decently without expectation of rewards or punishment after you are dead. (KV)

So it goes. (KV)

|žiurkė lopšyje|

PS Kantriausiems netinginiams neįtikėtinai ilgas interviu.

Paštas

Šypsausi. Ant knygos nugarėlės perskaičiau, kad knyga buvo apie “negailestingą Amerikos tikrovę”. Jau tokį tarybinį aprašymą seniai beskaičiau 🙂 Atrodo, kad visam pasauly tikrovė yra gailestinga, o va velnio irštvoje Amerikoje ji tokia neapsakomai negailestinga, kad verta knygos.

Žinot, tikriausiai paštas yra (o gal buvo 🙂 ) antra šventa vieta po knygyno. Iki šios Charles Bukowski knygos tai buvo tokia rooomantiška vieta, kur gyvena visokiausi meilės laiškai ir laukia kol bus nunešti adresatui, kuris jį atplėš drebančiom rankom ir… bla bla bla. Na, bent jau Klaipėdos centrinis paštas tai tikrai gražus ir romantiškas savo raudonom plytom, bokštu su karilionu (ar jonu?). Ten dažnai užsukdavau išsiųsti laišką, kad greičiau pasiektų mano meiles, užsienio penpals arba klasėje šalia sėdinčią draugę. Aha, mes būdavom iki tiek crazy dėl to laiško gavimo jausmo, kad paštu siųsdavom klasiokėms, bet garsiai klasėje apie tai nešnekėdavom, tokia romantika būdavo 🙂 Norėdavosi surasti kokį gražesnį laiškinį popierių, pašto ženklą, gauti kalėdinį antspaudą (pavartau akis) :). Galėjau save priskirti laiškų rašymo maniakei, esu parašius, o ir gavus, kokį pusantro tūkstančio tai tikrai. Ir ne elektroninių (tokių net nesapnavom dar), o tų tikrų, ranka priskrebentų.

Klaipėdos centrinis paštas. 20 a. pradžia

Pasakykit, ką man daryti su knyga, kuri į šipulius sudaužė mano romantišką pašto įvaizdį?

Įsivaizduojate, kokiu oru ir po kokias rajonus ir laiptines turi vaikščioti paštininkas? Įsivaizduojate, kokių keistuolių, agresyvių šunų ir seksualių žmonių pasitaiko? Apie pašto viršininkus neverta nė pradėti, nes iš karto primena visas įmanomas literatūroje aprašytas biurokratines sistemas ir procesus (nepamirškim ir gerb. Sizifo). Įsivaizduojate, kaip reikia išskirstyti milijonus korespondencijos arba išmokti pašto kodus mintinai (mokymosi instrukcija pateikta trečio skyriaus 17 dalyje)? Bet žinai, visas tas absurdas aprašytas lengvai ir smagiai, lyg tarp kitko. Pvz., po daugiadienių, kurių knygoje tiek pat daug kaip ir darbo pašte: “Vargais negalais apsirengiau, nuslinkau į vonią, prasikrapščiau akis ir susišukavau plaukus. “Gerai būtų, jei ir šitą fizionomiją galėčiau sušukuoti,- galvojau spokspdamas į veidrodį. Deja, neįmanoma.” ”

Knygos pabaigoje sužinau, kaip knyga atsirado (kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų):

“O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas. “O kodėl man neparašius romano?” – pamaniau. Ir parašiau.”

Vėl šypsausi, nes įsivaizduoju, kaip pernai Lietuvoje daug daug vietinių žvaigždžių, būrėjų, pramogų pasaulio veikėjų ir kitos vietinės faunos ir floros būtent taip vieną rytą atsikėlė ir sumąstė 🙂 🙂 🙂 Štai ir turime gausybę naujai iškeptų knygų 🙂

Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte kas esate, ir ko vertas jūsų gyvenimas“.

Taigi, knygų žiurke G, kai kitą kartą susitiksim juodai prisigersim, surūkysim vieną cigaretę per pusę – gal tai priartins mus prie to Nobelio? 😀

Jei dar esat virgin, Charles Bukowski gabaliuką Savižudis galite rasti čia (aš dar neskaičiau, tai jūs man parekomenduokit arba ne) 🙂

|pašto žiurkė|