Šypsausi. Ant knygos nugarėlės perskaičiau, kad knyga buvo apie “negailestingą Amerikos tikrovę”. Jau tokį tarybinį aprašymą seniai beskaičiau 🙂 Atrodo, kad visam pasauly tikrovė yra gailestinga, o va velnio irštvoje Amerikoje ji tokia neapsakomai negailestinga, kad verta knygos.

Žinot, tikriausiai paštas yra (o gal buvo 🙂 ) antra šventa vieta po knygyno. Iki šios Charles Bukowski knygos tai buvo tokia rooomantiška vieta, kur gyvena visokiausi meilės laiškai ir laukia kol bus nunešti adresatui, kuris jį atplėš drebančiom rankom ir… bla bla bla. Na, bent jau Klaipėdos centrinis paštas tai tikrai gražus ir romantiškas savo raudonom plytom, bokštu su karilionu (ar jonu?). Ten dažnai užsukdavau išsiųsti laišką, kad greičiau pasiektų mano meiles, užsienio penpals arba klasėje šalia sėdinčią draugę. Aha, mes būdavom iki tiek crazy dėl to laiško gavimo jausmo, kad paštu siųsdavom klasiokėms, bet garsiai klasėje apie tai nešnekėdavom, tokia romantika būdavo 🙂 Norėdavosi surasti kokį gražesnį laiškinį popierių, pašto ženklą, gauti kalėdinį antspaudą (pavartau akis) :). Galėjau save priskirti laiškų rašymo maniakei, esu parašius, o ir gavus, kokį pusantro tūkstančio tai tikrai. Ir ne elektroninių (tokių net nesapnavom dar), o tų tikrų, ranka priskrebentų.

Pasakykit, ką man daryti su knyga, kuri į šipulius sudaužė mano romantišką pašto įvaizdį?

Įsivaizduojate, kokiu oru ir po kokias rajonus ir laiptines turi vaikščioti paštininkas? Įsivaizduojate, kokių keistuolių, agresyvių šunų ir seksualių žmonių pasitaiko? Apie pašto viršininkus neverta nė pradėti, nes iš karto primena visas įmanomas literatūroje aprašytas biurokratines sistemas ir procesus (nepamirškim ir gerb. Sizifo). Įsivaizduojate, kaip reikia išskirstyti milijonus korespondencijos arba išmokti pašto kodus mintinai (mokymosi instrukcija pateikta trečio skyriaus 17 dalyje)? Bet žinai, visas tas absurdas aprašytas lengvai ir smagiai, lyg tarp kitko. Pvz., po daugiadienių, kurių knygoje tiek pat daug kaip ir darbo pašte: “Vargais negalais apsirengiau, nuslinkau į vonią, prasikrapščiau akis ir susišukavau plaukus. “Gerai būtų, jei ir šitą fizionomiją galėčiau sušukuoti,- galvojau spokspdamas į veidrodį. Deja, neįmanoma.” ”

Knygos pabaigoje sužinau, kaip knyga atsirado (kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų):

“O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas. “O kodėl man neparašius romano?” – pamaniau. Ir parašiau.”

Vėl šypsausi, nes įsivaizduoju, kaip pernai Lietuvoje daug daug vietinių žvaigždžių, būrėjų, pramogų pasaulio veikėjų ir kitos vietinės faunos ir floros būtent taip vieną rytą atsikėlė ir sumąstė 🙂 🙂 🙂 Štai ir turime gausybę naujai iškeptų knygų 🙂

Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte kas esate, ir ko vertas jūsų gyvenimas“.

Taigi, knygų žiurke G, kai kitą kartą susitiksim juodai prisigersim, surūkysim vieną cigaretę per pusę – gal tai priartins mus prie to Nobelio? 😀

Jei dar esat virgin, Charles Bukowski gabaliuką Savižudis galite rasti čia (aš dar neskaičiau, tai jūs man parekomenduokit arba ne) 🙂

|pašto žiurkė|