Dabar sakau: daugiau niekada nesakysiu, kad nepirksiu knygų (šiandien, šią savaitę, šį mėnesį), nes kvaila taip sakyti, geli pražiopsoti superinę knygą, ir kam to reikia? Taip džiaugiuosi nusipirkus tą “Ežio eleganciją”, džiaugiuosi, kad KŽG apie ją parašė praktiškai tuo metu, kai ji buvo išleista Lietuvoje, man tik tereikėjo ją pamatyti knygyne ir pakratyti paskutinius litus, buvusius kišenėj. O dėmesį į knygą buvo lengva patraukti, nes ji tokia delno dydžio, maloniai nedidelė, gražiai išleista.

Ar patiko man? Na, tikriausiai geriausiai atsakytų faktas, kad šiandien ryte taip norėjau ją pabaigt perskaityti, kad nusinešiau į vonią – tik keli puslapiai, greit pabaigiu, nusiprausiu, išsifenuoju, pamaitinu kukulį ir važiuoju su sese ir kukulytėm. Aha, perskaičiau, žiūriu, kad išvažiuot reikia už penkių minučių, o aš dar nieko nepadarius… (Spėjau – gal preitam gyvenime buvau karys?).

Labai jaučias, kad autorė gyvena Japonijoj. Jos puslapyje daug daug gražių jos vyro darytų Japonijos nuotraukų. Gražu. Na, o knygoje, jaunoji Paloma skaito japoniškus komiksus, o į knygos antrą pusę atsiranda (kaip saulė iš rytų) toks nuostabus ponas Kakuro.

Jaučiasi, kad autorė filosofė – daug visokių filosofinių Renė-autorės pamąstymų. Tiesa, su jais man sunkiau sekės, tik pradedu skaityt pamąstymus ir jau, žiū, nuklajoju kur nors su savaisiais, pametu mintį, nebegyvenu su knyga. Gal knygos minusas? Džiaugiuosi, kad skaičiau lietuviškai, nes angliškai tuos pafilosofavimus tikriausiai iš viso tektų praversti. O gal vertėja irgi jų nesuprato? 🙂 🙂 🙂 Šiaip vertimas neblogas, be tų pafilosofavimų skaitėsi sklandžiai (vertėja iš prancūzų – Eglė Juciūnaitė), tik vienas sakinys užkliuvo, niekaip nesupratau: “Mano seseriai davė vardą vyresnės, mirusios gimstant, kuri turėjo jau velionės tetos vardą.” Man atrodo, kažkur pasimetė vienas žodis 🙂

Autorė apie pafilosofavimus knygoje: “I followed a long, boring course of studies in philosophy. I expected it to help me understand better that which surrounds me: but it didn’t work out that way. Literature has taught me more. I was interested in exploring the bearing philosophy could really have on one’s life, and how. I wanted to illuminate this process. That’s where the desire to anchor philosophy to a story, a work of fiction, was born: to give it more meaning, make it more physically real, and render it, perhaps, even entertaining.” (iš čia)

Tiesa, KŽG, kad knygą į švedų kalbą išvertė dvi vertėjos manau yra super idėja. Skaitant man dažnai kildavo klausimas, o kuriai veikėjai priklauso skyrelis (skyreliuose “kalba” arba Renė, arba Palomai)? Gal, jei būtų versta skirtingų vertėjų, toks sunkumas neiškiltų? Žinoma, autorė veikėją nurodo skyrelio pradžioje (Palomos skyreliai, pvz., prasideda “giliomis mintimis”), bet vis tiek skaitant kažkaip pasimesdavo man. Susikaupt labiau reikėjo 😉

Man ši knyga apie draugystę. Sielų draugystę, perlipančią kvailus nusistatymus, stereotipus. Apie dviejų moterų (Renė ir Manuelos), moters ir mergaitės (Renė ir Paloma), giminingų sielų (Renė ir Kakuro). Draugystę, kai gali juoktis iki apsiverkimo ir pilvo skausmo, verkti, kol užlieji apačioje gyvenančius kaimynus, iki begalybės tylėti gurkščiojant arbatą, tuo pačiu metu pasakyti tokią pačią frazę, taip pat pavadinti katinus. Apie draugystę nepaisančią visuomenės išrūšiavimo.

Apie prancūziškos visuomenės rušiavimo ypatumus čia rasite daug. Štai ką sako Paloma: “Ponia de Brogl yra žmona pono de Broglio, kuris buvo priimtas į valstybės tarybą vadovaujant Žiskarui, ir yra toks užkietėjęs konservatorius, kad nesisveikina su išsiskyrusiais žmonėmis. Kolomba jį vadina “sena fašistine kiaule”, nes ji niekada nieko neskaitė apie Prancūzijos dešiniuosius, o tėtis jį laiko tobulu politinės sklerozės pavyzdžiu.  Jo žmona tokia pat: kostiumėlis, perlų vėrinys, kietai sučiauptos lūpos ir būrys anūkų, kurių visų vardai Greguarai ar Mari. Iki šiolei ji vos sveikindavosi su mama (kuri yra socialistė, dažytais plaukais ir smailianosiais batais).” Visi veikėjai gyvena viename name, o jo gyventojai savotiškai atspindi visus įmanomus visuomenės sluoksnius – turtuolius, politikus, suaugusius, vaikus, šunis :), kates :), netoliese gatvėje gyvenačius benamius,  narkomanus, darbininkus, namų sargus ir tvarkytojus.

Kai skaitau, dažnai laukiu knygos pavadinimo šifro. Kažkokio tiesioginio ar netiesioginio pavadinimo paaiškinimo. Šios knygos pavadinimo šifrą radau 170 psl. :): “Ponia Mišel elegantiška kaip ežys: iš išorės ji apsišarvavusi dygliais – tikra tikrove – bet aš jaučiu, kad iš vidaus ji rafinuota taip kukliai kaip ežiukai, kurie yra apgaulingai atsainūs, žiauriai vieniši ir siaubingai elegantiški gyvūnėliai.” (Praėjusią vasarą gyvatvorėje aptikau ežiuko kamuoliuką – labai jau lojo mūsų kalytė. Ilgai laukiau, kol iškiš savo apvalią nosytę, bet jis buvo išsigandęs ir kantresnis nei aš – kai nuėjus grįžau po kelių minučių, jo jau nebebuvo. Pieną lakantis ežiukas – nerealus vaizdas.)

|įsivaizduojanti pieną lakantį ežiuką|