Dar viena lenta Vilniuje. Apie ją galiu pasakyti tik tiek, kiek parašyta lentoje, nes daugiau informacijos nesisekė surast. Tai tegul taip ir lieka šį kartą.
Author: kzL
Pipos gyvenimai
Keletas paskutinių mano skaitytų knygų vis užgauna tėvų ir vaikų santykius. Štai ir šita knyga, apie kurią ilgokai vaikščiojau ratais knygyne ir pagaliau negalėjau atsispirti taip pigiai (tris kartus pigiau nei knygyne) parduodamai per Europos dienas knygų mugėje, yra apie trijų kartų susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Na, tėvų vaikų santykiai gal nėra pagrindinė knygos tema, bet vis dėlto svarbi ir man labai užstrigusi.
Keletą vakarų pasimėgavau šita knyga – skaitėsi labai lengvai, norėjosi skaityti kiekvieną laisvą minutę, o ir knyga ne per storiausia, tai greitai susiskaitė, toks optimalus keleto vakarų skaitymas – tokios irgi jau buvau pasiilgusi – geros ir ne per daug storos 🙂 Dabar taip noriu sulaukti kokio laisvesnio vakaro, kai galėsiu pažiūrėti filmą (trailer komentaruose), kurį knygos autorė pati režisavo. Nors pagal trailer’yje esančius vaizdus matau, kad skaitydama savo filmą pastačiau kitaip, kitokie mano aktoriai ir aplinka kitokia, na, bus įdomu pažiūrėt.
Knyga pasakoja apie tai, kaip žmogus kartais bijo pats savęs, stengiasi būti kitokiu, tokiu, kokį jį kažkas įsivaizduoja ir tokį įsivaizduojamą myli, net įtikina tave patį tokiu esant. Pasirodo, save apgaudinėti galima iki begalybės, nors kartais ta begalybė staiga pasibaigia, lyg staiga pabustum iš komos ar sapno (o Pipa vaikšto per sapnus), ir nebepažintum nei savęs, nei to pasaulio, kuris lyg ir buvo tavo, bet niekada jame nesijautei savas.
Vienas Pipos gyvenimas – bohema, narkotikai, tikri ir netikri menininkai, sąmonės rūkas, kai nieko neatsimeni. Kitas – atsidavusios motinos, negeriančios net aspirino, sveikai besimaitinančios, besistengiančios būti tobula mama, tobula žmona, kažkuo tobulu. Du kraštutinumai. Atspėkite, kuris gyvenimas buvo pirmas, o kuris antras? Ar nors vienas tikras? Gal trečiasis? Tikiuosi.
|žiurkytė L|
Knygų žmonės Vilniuje 8: Тара́с Шевче́нко
Tarasas Ševčenka buvo Ukrainiečių poetas ir dailininkas, padėjęs pagrindus mederniajai ukrainiečių kalbai ir literatūrai. Tarasas gimė baudžiauninku, bet menininkams pastebėjus jo gabumus dailei, buvo iš baudžiavos išpirktas. T. Ševčenka 1829 m., būdamas penkiolikos metų, kaip pono tarnas buvo atvykęs ir apie metus gyveno Vilniuje. Vėliau Lietuva neretai minima poeto laiškuose, o vienas jo eilėraštis „Garsingam Vilniuje” savo siužetu tiesiogiai susijęs su Lietuvos sostine.
Ševčenkos lyrika dvelkia ilgesiu, užuojauta paprastiems Ukrainos žmonėms. Kai kuriose eilėse labai subtiliai apdainuota Ukrainos gamta ir jos didžioji upė Dniepras. Daug poeto eilių virto liaudies dainomis, nes jos parašytos liaudies dainų stiliumi, yra labai lyriškos. Kas be ko, kai kuriose poemose ir eilėse ryškiai skamba prievartos, pavergimo ir revoliucinio išsilaisvinimo bei kovos motyvai (iš čia).
Vilniuje kabo ne tik lenta, yra ir gatvė, pavadinta T. Ševčenkos vardu. Kažkada turėtų ir paminklas atsirasti.
Florencijos kerėtoja
Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂Vakar užverčiau dar vieną Salman Rushdie pasaką-ne-pasaką apie… begalines ir nesibaigiančias istorijas su pradžia ir be pabaigos. Knygos pabaigoje autorius pateikia šešių puslapių bibliografijos sąrašą – tiek suvirškinta rašant knygą – respect. Čia ne kokia knygelė iš serijos “nuvažiavau, pažiūrėjau, gidė papasakojo, dabar parašysiu knygą.” Kai skaičiau, žinoma, nemačiau jokio knygos gale tūnančio sąrašo ir visą laiką galvojau, ar čia Rushdie viską sugalvojo ar čia yra ir tikros istorijos.
Taip sunku parašyti apie Rushdie knygą, nes ten tiek plotmių, linijų, magiškų apskritimų, rombų, šešėlių ir paukščiais išskrendačių sielų. Dabar, kai truputį naršau internete, tai eilinį kartą negaliu atsižavėti S.Rushdie – tuo neįtikėtinu sugebėjimu sujungti, atrodo, nesujungiamus, išgryninti ir apžavėti.
Tikri faktai (gyvenantys knygoje): veiksmas vyksta Indijos teritorijoje Fatehpur Sikri mieste, Mogolų imperatoriaus Akbaro sostinėje XVIa. Kai skaičiau, buvau įsitikinusi, kad miestas išgalvotas, o pasirodo, ne, jis pats tikriausias. Kaip gali galvoti, kad miestas, kurį statyti užtruko penkiolika metų, o kaip sostinė tarnavo tik apie keturiolika, po to buvo paliktas likimo valiai dėl vandens trūkumo, nėra rašytojo fantazijos vaisius?
Į šitą miestą, dar pačiame žydėjime, kai vanduo dar nebuvo palikęs, atkeliauja aukštas šviesiaplaukis ir pasakoja imperatoriui savo neįtikėtiną istoriją, kuri prasidėjo kitam nuostabiam mieste – Florencijoje, kur trijų berniukų, kurių vienas Nikola Makiavelis (knygoje imperatorius dažnai medituoja apie tai, kokia turi būti imperija, o Makiavelis kitoj žemės pusėj rašo savo “Valdovą”), likimai juos nuveda į skirtingus pasaulio kraštus, tokius tolimus, kad gali nukristi, pasiekęs pasaulio kraštą. Realūs istorijos vyrai. O moterys knygoje ne visada tokios realios – imperatoriaus išgalvota žmona, pradingusioji princesė neįtikėtina rytų gražuolė Kara Kioz, pavirtusi į Anželiką, princesės tarnaitė, dėl stulbinančio panašumo į savo šeimininkę vadinamos Veidrodžiu, neįtikėtinai plona kurtizanė Giltinė ir jos priešybė storoji Pagalvė, imperijos istorijas galvoje saugančios karalienė motina ir princesė Gulbadan, aplankiusi Meką ir, vietoj prideramų minčių apie dievą, parsivežusi visokių keistenybių apie neišnaudotas moterų galimybes.
Kara Kioz – pavergianti gražuolė, žvilgsniu sugniuždanti bet kokį vyrą, pati lyg vergė, perduodanti save iš vieno vyro rankų į kitas, niekada nebūnanti viena pati sau. Sužinome, kokią ji daro įtaką, ką koks žmogus apie ją galvoja, bet pati ji lyg šilkas išslysnati pro pirštus, neapkabinama migla. Du nuostabios kerėtojos Karos Kioz (Qara Köz) apžavėti miestai. Abu klestėję, kol ją garbino, ir praradę savo gyvybę – vandenį – kai jos kerai apleisdavę.
Kaip gi S.Rushdie be religijos klausimų. Aprašuomuoju laikotarpiu Romos popiežius pats tikriausias Medičių statytinis, dėl to ir Florencija klesti, tokį užtarėją turėdama, o imperatorius Akbaras propaguoja religinę toleranciją ir mąsto: “kodėl būtina išpažinti religiją ne dėl to, kad ji tikroji, bet dėl to, kad ką išpažino tėvai ir protėviai. Ar tikėjimas – ne tikėjimas, o tik paprastas šeimos įprotis? Gal nėra tikrosios religijos, gal yra tik amžina tradicija? O iš kartos į kartą galima perduoti ne tik dorybę, bet ir klaidą? Ar tikėjimas viso labo mūsų protėvių klaida? Gal nėra tikrosios religijos. Taip, jis leidžia sau šitaip pamanyti. Jis nori kam nors atskleisti savo įtarimą, kad dievus sukūrė žmonės, o ne atvirkščiai. Jis nori kam nors pasakyti, kad pasaulio centras – žmogus, o ne Dievas. Žmogus centre, viršuje ir apačioje, žmogus pirekyje, užpakalyje ir šone, žmogus angelas ir velnias, stebuklas ir nuodėmė, žmogus visada tik žmogus, ir nuo šiol nereikia jokių šventyklų, jei jos skirtos ne žmonėms.”
Paskaityti knygą galite čia.
|jau žinau, kur važiuosiu Indijoje|
Knygų žmonės Vilniuje 7: Stendhal
Kur gi kutur galėtų įsikurti Prancūzų kultūros centras Vilniuje, jei ne name, kuriame buvo apsistojęs Stendalis?
Mano knygų 100 (trylika, 14, 15, 16): žmogus orkestras
Toks man yra rašytojas Salman Rushdie, kurio visas iki šiol perskaitytas knygas traukiu į savo šimtuką. Na, tikriausiai autoriui reikia būti geru magiškojo realizmo magu, ir aš jau negaliu atsitraukti nuo jo knygų ir būnu didelė autoriaus gerbėja.
Man patinka, kai knygose ne tik skaitai apie herojų gyvenimą, bet ir daug ko išmoksti ir sužinai apie pasaulį. Tokios yra šio rašytojo knygos. Iš jų sužinojau, iš kur Ispanijos bažnyčiose arabiški motyvai, kodėl religine neapykanta verda Pakistanas, ir kas apskritai dedasi pasaulyje besisukančiame apie Indiją. Užburiančios, įžvalgios, turtingos: Paskutinis Mauro atodūsis, Gėda, Vidurnakčio vaikai, Klounas Šalimaras. Savo eilės dar laukia įžymioji/skandalingoji Šėtoniškos eilės ir Dangus po jos kojomis.
Visas knygas skaičiau lietuviškai. Esu turėjusi rankose ir knygą originalo kalba, bet man tikrai ji per daug sudėtinga būtų skaityt ir suprast visas autoriaus vingrybes. Lenkiu galvą prieš beveik visas jo knygas išvertusią Danguolę Žalytę, Laimantą Jonušį (vertė Mauro atodūsį) – vertimas tikrai nekliuvo, įdėta labai daug darbo ir tas tikrai jaučiasi.
|didelė gerbėja|
Knygų žmonės Vilniuje 6: Juozapas Zavadzkis
Bene didžiausią leidybos veiklą Vilniuje išplėtojo Juozapas Zavadskis. Vroclave ir Leipcige įgijęs gerą poligrafininko išsilavinimą, 1803 m. jis atvyko į Vilnių, o 1805 m. Vilniaus universiteto vadovybė išnuomojo jam dešimčiai metų visiškai žlungančią spaustuvę su patalpomis universiteto rūmuose. Taip prasidėjo Zavadskių dinastijos leidybinė-spaustuvinė veikla, trukusi iki pat 1940 metų. lietuviškų knygų skyrius Zavadskių knygyne.
Vėl trečiadienis? Negali būti!
Visada paskolinu knygą, jei tik kas nors nori ją skaityti. Visada tikiuosi, kad skaitančiajam ji patiks taip pat kaip ir man, ir mes, pilni to patikusios knygos džiaugsmo, juo pasidalinsim. Kadangi paskolintas knygas užsirašau “belekur” arba iš viso neužsirašau, nes esu įsitikinusi, kad atsiminsiu, tai, galima sakyti, nežinau milijono savo knygų buvimo vietos. Iš viso pamirštu, kad tokią turėjau, jei neprisireikia kam nors paskolint ar užsinori pavartyti. Taip atsitiko ir su Everything is Illuminated originalo kalba. Knyga sėkmingai guli pas kažką lentynoj, o aš jos taip pasiilgau, noriu pavartyt, please, grąžinkit, mano mieli draugai. Taip išeina, kad dar nežinodama apie Bookcrossing, jau jame nesąmoningai dalyvavau 🙂
Pati skolintas knygas stengiuosi kuo greičiau perskaityti, nes man jos tiesiogine žodžio prasme guli ant sąžinės ir trukdo ramiai gyventi. Tai aš tos nepakeliamos sunkenybės stengiuosi kuo greičiau atsikratyt. Bet iš labai artimų žmonių skolintos knygos kartais užsistovi. Dažniausiai dėl to, kad su tuo žmogum labai dažnai susitinki ir nebus problemos grąžinti knygą arba dėl to, kad knygai niekaip neateina eilė, ją vis paimi, o ji kažkaip nesiskaito, tada neši draugei grąžint, o ji stumia knygą tau atgal į rankas, nes TURI ją perskaityti, nes ji labai gera. Taip ir stovi lentynoj. Tokia viena McCarthy jau gal metus (ir vis ant sąžinės, aišku) akis bado, bet ne jos eilė, nors tu ką. Niekaip ranka nesitiesia ir link L. Cohen Žavių nevykelių, nes, įsivaizduojat, buvo parašyta, kad tai kažkoks ale eksperimentinis romanas, ir man visai nepatiko toks aprašymas, tai vargšė knyga ir laukia…
O tu skolini knygas? Tell me tell me
|bibliotekininkė|
Knygų žmonės Vilniuje 5: Literatų gatvė
Tikriausiai gražiausia mano gatvė Vilniuje. Viena iš gražiausių, tikrai. Joje galiu ilgiausiai stoviniuoti kaip kokiam knygyne ar bibliotekoje ir žiūrėti, grožėtis ir tyrinėti. kas esat matę, tai žinot, kodėl, o kas nematę. Ateikit pažiūrėt – superinė gatvė.
Labai sunku atrinkti, ką įdėti į postą… Nes visi man gražūs. Na, beveik :)…
Ir kiti 🙂
Knygų žmonės Vilniuje 4: Pranciškus Skoryna
1522 Pranciškus Skoryna įkūria pirmąją spaustuvę mieste. Miestas tampa vienu žymiausių knygų spausdinimo centrų Europoje.
Buvo toks dėdė, pasirodo, labai svarbus lietuviškai knygai. Dabar žiūri į mus iš atminimo lentos, kabančios vėlgi ant Rotušės aikšės namo.
|lentų skaičiuotoja|
Europos diena ir knyga
Vilnius švenčia Europos dieną. 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Reoberas Šumanas iškėlė Europos integracijos idėją. Tad šią dieną švenčiamas Europos Sąjungos gimtadienis. Kadangi Gedimino prospekte vyksta mugė ir visokie renginiai, o be to, pagaliau atėjo pavasaris, tai mes su šeimyna išsirengėm pasivaikščioti, tuo labiau, kad mugėje dalyvavo ir leidyklos. Tiesa, leidyklų palapinės labai jam man priminė turgų, bet, na, svarbu dalyvavo ir buvo knygų neblogom kainom. Keletą įsigijome kukuliams ir porą (tik!) – sau. Keletas vaizdelių iš mugės.
|bėganti nuo lietaus|
Share books be happy arba Bookcrossing
Viena mūsų skaitytoja mums užrodė tokį puslapį BookCrossing.com. Sako, parašykit, pasidalinkit su kitais tokia nuostabia idėja. Jau senokai taip sakė. Idėjos mano galvoje, kaip ir knygos stovi eilėje. Būna, kad kas nors atsitinka, kad knyga/idėja staiga peršoka per visas prieš ją stovinčias – tada jau jos laikas. Taip ir šį kartą – tiesiog visiškai atsitiktinai radau tokią keliaujančią knygą. Na, tas atsitiktinumas irgi įdomus. Knausiojausi MintVinetu lentynose ir žiūriu, ogi “keliaujanti knyga”. Hmm, pagalvojau, negi kažkas rado ir atnešė parduoti? Bet kainos ant nugarėlės nėra? Hmm, jei pasiimčiau, nes pagal BookCrossing tai galiu daryti, ar nebus taip, kad pavogiau knygą iš MintVinetu? Neklauskit dėl kokios priežasties tiesiog nepaėmiau ir nepaklausiau knygų barmenės Aistės, ką ta knyga ten veikia. Neklauskit, kodėl nepaėmiau ir napažiūrėjau 20 cm į kairę nuo knygos buvimo vietos, kur ant didelio lapo parašyta, kad čia BookCrossing knygų lentyna. Tuo metu aš mačiau tik tą vieną vienintelę knygą, kurią bijau pavogti 🙂 🙂 🙂
Kitą kartą, kai nuėjau į MIntVinetu, o nueinu, kai tik einu pro šalį, nusėlinau (tikrąja ta žodžio prasme) prie lentynos pažiūrėti, ar kas nors vietoj manęs “pavogė” knygą. 🙂 Aha, nepavogė. Įdomu. Bet kainos vis dar nėra. Tada paklausiau kitos knygų barmenės ir ji patvirtino, kad čia Bookcrossing knyga, kurią galiu neštis nepavogdama, jei tik noriu. Tada jau man atsivėrė akys ir pamačiau visus užrašus ir skiriamuosius ženklus. Vienas moralas man sukasi galvoje: VISADA ŽIŪRĖK IŠPŪTUS AKIS, DAIRYKIS IR KLAUSK, KAI NEŽINAI! Gal man ant delno užsirašyti ir laikas nuo laiko perskaityti, kad nepamirščiau?
Taigi. Jei sugalvoji, kad nori paleisti savo knygą kelionei, tada prisiregistruoji minėtame puslapyje, užregistruoji knygą – gauni specialų numerį ir užrašai jį knygoje, taip internete gali sekti, kur tavo knyga keliauja. 
Iš lentynėlės pasiėmiau dvi knygas. A. Marininos Miesto tarifas ir vieną kukuliui apie traukinuką. Štai kas Marininos puslapyje internete:
Existing journal entries…
I found this book at an OBCZ in Lithuania. It was labelled but did not have an BCID.
It’s a detective story, written in Lithuanian.
Journal entry 2 by 
KiwiinEngland
from Dublin, Co. Dublin Ireland on Saturday, May 01, 2010
Released about 7 days ago (5/1/2010 7:00:00 AM BX time) at OBCZ-MintVinetu in Vilnius, Vilniaus LithuaniaReleased on the OBCZ shelf in this bookshop/cafe. I enjoyed the cinamon tea.
The bookshelf is to the right as you walk in the door, on the wall by a sofa. The OBCZ is identified with yellow tape around the bookshelf and a big bookcrossing sig
If you aren’t familiar with Bookcrossing, take a few minutes to check out this very cool site. Bookcrossers LOVE books, and more than anything, they love to read books and then set them free for other people to find and enjoy. I would love it if you would leave a journal entry — you can say where you found the book or how you liked it when you read it.
___________________________________________________________
Visą reikaliuką užvedė Ron Hornbaker su savo žmona 2001 m. kovą. Ron žinojo apie tokius mano akims crazy dalykus kaip pinigų sekimas internete pagal kupiūros numerį, disposable cameras (čia vienkartiniai fotikai?) sekimą ir pan. Jis pagalvojo, ką dar žmonės norėtų sekti ir žvilgtelėjo į savo knygų lentyną :). Na, toliau viskas kaip ir aišku. Dabar šitame pasauliniame knygų judėjime dalyvauja 858,547 knygiai, kurie į pasaulį paleido daugiau nei šešis milijonus knygų.
Tiesa, yra ir tokių, kurie smerkia tokį knygų dalinimosi būdą, motyvuodami tuo, kad toks dalinimasis gali sumažinti knygų tiražus, o tuo pačiu ir honorarus, mokamus autoriams, prilygina BookCrossing tokiam monstriukui Napster. Aš taip nemanau. Kad paliesti knygą kelionei, reikia ją nupirkti. Bookcrossing idėja man labiau primena mobilią biblioteką, juk bibliotekoje esančią knygą irgi perskaito daugybė žmonių (na, ne visas 🙂 ), jei sutikti su kritika, tai ir bibliotekas reiktų uždaryt. Kaip tau atrodo?
Dabar svajoju atsitiktinai surasti tokią keliaujančią knygą. Na, ne MintVinetu knygyne, bet kur nors ant suoliuko parke, ar kavinėje. Pirmiausia paleisiu kokią nors savo knygą keliauti, o paskui jau lauksiu svajonės išsipildant 😉
|sekanti paskui keliaujančią knygą|
Laima Vincė Vincė Laima
Koks įdomus man šitas vardas :). O tau? Tiesiog kartojasi ir kartojasi galvoje. Laima Vincė Vincė Laima. Kažko man asocijuojasi su tokiais apsakymais kaip Antanuko rytas, Grainio liepa (ar taip vadinasi? Ne, atrodo, vadinasi Skerdžius, ane?) ir panašiai. Kas yra Laima Vincė gali paskaityti čia. Smagu tokius dalykus paskaityt, o dar kai toks malonus veidas iš nuotraukos šviesiai šypsos 🙂
Vakar preitos savaitės Atgimimo laikrašty perskaičiau recenziją apie Laimos Vincės knygą Rašyti gali kiekvienas. Kūrybinio rašymo vadovas. Na, buvau vieną dieną paėmusi šią knygą knygyne į rankas, bet, prisipažinsiu, nesigilinau, tik pavarčiau akis, galvojau, na, žinot, ką galvojau :). O po recenzijos jau ir pasigilint kažkaip norėtųsi, nes recenzija sudomino. O kad būtų įdomiau, dar gavau tokį raštelį elektroninį:
Organizuojamos kūrybinio rašymo dirbtuvės mėgėjams. Šių dirbtuvių vadovė Laima Vincė – išeivijos rašytoja, žurnalistė ir vertėja, neseniai Lietuvoje išleidusi knygą „Rašyti gali kiekvienas“. Planuojama suburti 10 – 15 žmonių, kurie pastoviai rinktųsi kartą per savaitę ir padedami vadovo bei dalyvių tobulintų savo gebėjimus. Jūsų kūrybiniai pasiekimai, profesija nėra svarbu, kviečiame prisijungti tuos, kurie turi užsidegimo ir užsispyrimo tuo užsiimti nuolat, ne priešokiais. Ir kuriems daugiau nei 18. Prašome kreiptis ir registruotis el. pašto adresu: aleknaviciene.elena@gmail.com
Gal susidomėsi? Vienas susitikimas jau įvyko. Sako, buvo smagu. Gal nueisiu pasiuostinėti 🙂 Ir tavęs lauksiu. Paskui rašysim knygą. Ir jei niekas nespausdins, slaptai įterpsim savo knygos skyrius į kokią kitą knygą 🙂 Ateik.
|kuosa sliekas|
Knygų žmonės Vilniuje 3: Adam Mickiewicz
Na, tai pasakykit man, kas buvo Adomas Mickevičius – lietuvis ar lenkas? Lietuvos lenkas? Lenkijos lietuvis? Pasakyk man, kaip tu reaguoji į tokias rašytojų ir kitų žymių žmonių dalybas: Oskaras Milašius – lietuvis ar lenkas? Kafka – čekas ar žydas? O gal vokietis? Niekaip nepasidalinam laurais…
Net Wikipedia rašo apie Adomo Mickevičiaus tautybės klausimą. Atskiru skyreliu! Jie teigia, kad problema kyla iš to, kad 19 a. dar nebuvo susiformavusi moderni tautiškumo koncepciija, o be to, juk ir Lietuvos tokios tada nebuvo.
Beje, pirmasis Adomą Mickevičių į lietuvių kalbą išvertė Simonas Daukantas.
A. Mickevičiaus atminimo lenta greta F.Dostojevskio – Rotušės aikštėj. Tikriausiai ir daugiau yra Vilniuje vietų, kur jis gyveno, jei rasiu, papasakosiu 🙂
|ieškanti lentų|
Nacionalinis diktantas 2
Mielieji, šį šeštadienį – antras nacionalinio diktanto turas, į kurį tokie beraščiai kaip aš nepateko 🙂 ;P Bet vis tiek bandysiu rašyti dar vieną tekstą, bandysiu labiau susikaupti ir priimti diktantą kaip už gryną pinigą, nusiteikti taip rimtai, kaip mokyklos laikais. Tikiusi, kad pavyks izoliuotis nuo kukulių ir dar kartą parašyt. Šį šeštadienį, 11 h. Rašom!
|žinau, kad nieko nežinau|
knyguziurkes.com 
