Dienų variacijos arba Ramus chaosas

May 28, 2010May 29, 2010 ~ kzL ~ 36 Comments

Žinai, bijau šitos knygos. Arba gal tai kažkoks kitoks jausmas, bet, na, jis labai panašus į baimę, tokią sumišusią su maloniu jauduliu. Toks jausmas mane apima skaitant knygą, kuri man patinka, norisi ją rekomenduoti visam pasauliui, bet, kaip man dažnai atsitinka, kad man baisiausiai patikusios knygos, dažniausiai niekam daugiau nepatinka (tam gyvenimo tarpe, kai dar šito blogo nebuvo), tad rekomenduodavau labai atsargiai, visada rekomenduodavau maždaug taip:

L REKOMENDUOJA*

* yra papildomų sąlygų (sąlygos nežinomos)

Vajei, man taip patiko šita knyga. Tikrai. Patiko taip, kad skaitydama džiaugiausi, kad ji plytos storio, o tai reiškė ilgesnį malonumą. Patiko taip, kad šitą plytą tąsydavausi rankinuke, turėdama vilties paskaityti bet kurią laisvą akimirką. Ir tas džiaugsmingas jauduliukas, leisk man juo pasidžiaugti, nes jau seniai skaičiau knygą, kuri man taip patiko.

O knygos kelias pas mane (lipant kitoms knygoms per galvą) prasidėjo nuo to geriausio knygos vertimo konkurso, be kurio, turiu pasakyti, į knygą tikrai nebūčiau atkreipus dėmesio. O paskui knygyne pamačiau, kad šita plyta kainuoja tik 14.50, ar panašiai. Na, iš tikro pagalvojau, ar pirkti plytą, kuri užims tokią brangią vietą mano lentynose, kuriose jau seniai tos vietos nebėra, bet su džiaugsmu sakau, kad šitai knygai vieta tikrai bus išskirta, ir nepateks ji nei į MintVinetu, nei kaip nors kitaip nebus išmainyta. Va taip.

Knygoj dainuoja Radiohead. Sako, kad we are accidents waiting to happen. Taigi, turim knygos muzikinį foną, nors man ši frazė yra iš U2 dainos Who’s gonna ride your wild horses (klausyk 1:10 sek.). Kaip gerai, kad dainuoji tą patį foną, kaip ir autorius.

Po staigios žmonos mirties, besistebėdamas, kad nejaučia nepakeliamo skausmo (kaip ir jo dukrelė), nusprendžia, kad neis į darbą, o sėdės prie dukros mokyklos iki kol jai pasibaigs pamokos. Nes kai gyvenimas padaro staigų netikėtą posūkį, pasidaro nebesvarbu. Nebesvarbu stumdytis karjeros laiptuose, nebesvarbu atrodyti sveiko proto – geriau vaikščioti po parką ir šiurenti kojomis nukritusius lapus arba laukti, kol mergaitė pamos pro langą, arba pamirksėti mašinos lempomis kasdien pro šalį praeinančiam vaikui. Ir visai nenorėdamas patampi pasaulio traukos centru. Visi važiuoja tikrinti, ar nesusipykai su protu, o išvažiuoja išlieję visus savo skaudulius, išpasakoję slapčiausias savo mintis. “Aš net susidariau įspūdį, kad nusiraminę jie imdavo man daugiau ar mažiau pavydėti. Gal todėl, kad gerai juos pažįstu ir žinau, jog nė vienas nėra laimingas.” Iš pradžių atvažiuoja kolega, paprastas klerkas, paskui, taip ir netapusi giminaite būsimos žmonos sesuo, paskui direktorius, paskui bosas, paskui dievo sūnus ir pats dievas. Juk taip niekada neatsitiktų (dievas pas tave neateitų), jei nespjatum į kasdienes rutinas, tvarkingai dirbtum įprastus darbus. Kitaip besielgiantys baugina ir traukia. Nes jie elgiasi taip, kaip tu norėtum, bet nedrįsti? Drąsuolis išsišokėlis ar kvailys?

O vieną dieną – cakt – ir sėdėjimo prie mokyklos dienų variaciją nutraukia išmintingi vaiko žodžiai. Tėti, neužsimiršk, kad esi tėtis.

veronesi_sandro_030407 — Sandro Veronesi irgi ant suoliuko

Sandro Veronesi ant knygos viršelio įvardijamas kaip geriausias savo kartos italų rašytojas. Man tikrai patiko, tikiuosi ir tau patiks, jei sugalvosi skaityti. Norėjau perskaityti per dieną, bet, aišku, taip gal bus, kai jau būsiu pensijoj 🙂 .

Sandro Veronesi knygos pelnė svarbiausias Italijos literatūrines premijas: dutūkstantaisiais Campiello ir Viareggio („Praeities galia“), du tūkstančiai šeštaisiais Strega („Ramus chaosas“).

Viename interviu paklaustas, kodėl įkurdino pagrindinį veikėją automobilyje, Veronesi‘s atsako: „Simboliškai galėtume sakyti, kad pagrindinis veikėjas įsikuria priešais dukters mokyklą, nes turi vėl išmokti gyventi: mokykla yra ta vieta, kurioje mokomasi. Ir netikėtai, išskyrus kelis, laikančius jį pamišėliu, visi ima į jį žiūrėti kaip į išminčių ir tarsi piligrimai ateina klausti jo patarimų, išpažinti savo rūpesčius. Paradoksaliai šioje pašėlusioje visuomenėje kam nors sustojus visiems tai atrodo išmintingas poelgis. Jis gali skirti laiko sau, apmastymams. Kaimiškame pasaulyje tai, ką daro Paladinis, būtų palaikyta visiška beprotybe, tačiau mūsų pasaulyje toks bėgimas nuo realybės laikomas išmintimi. Tai – vieša paslaptis, nuogas karalius: stebėdami jį, ateidami su juo pasikalbėti kiti susivokia įsisukę į neteisingus, nereikalingus judesius ir turi progos akimirkai stabtelėti. Mano pagrindinis veikėjas Paladinis nėra nepriekaištingai doras: kartu su broliu rūko žolę, nors namuose yra vaikas, mylisi su nepažįstama moterim, nors juos kiekvieną akimirką gali užklupti duktė. Tačiau jis instinktyviai daro gerus darbus, kurių aš pats gal niekada nedaryčiau: ištrina savo žmonos elektroninius laiškus jų neskaitydamas, nors pastebėjo jos intensyvų susirašinėjimą su kitu vyriškiu. Jį išgelbsti ramus chaosas, kuriame gyvena vaikai, ta suaugusiems nepasiekiama ypatinga dvasios būsena.“

Knygos vertėja Inga Tuliševskytė: “Versti Veronesi – tikras malonumas. Sklandus originalo tekstas nekliūdamas liejasi lietuviškai. Jau „Praeities galioje“ maloniai nustebino toks autoriaus stilius: regis, ilgi pasakojamieji sakiniai, ištisi skyriai be dialogų turėtų varginti. Tačiau skaitydamas jautiesi lyg ant bangos: negali sustoti, vienu ypu ryji žodžius iki taško. Trokšdamas vieno: skaityti toliau.”

Filmas? Hmm. Caos calmo (2008 m.)

Ir dar dabar ieškosiu Praeities galios.

|apžavėta|

Mano knygų 100 (septyniolika): Pi gyvenimas

May 26, 2010May 25, 2010 ~ kzL ~ 13 Comments

Pi gyvenimas yra viena iš knygų, įtrauktų į tą ilgą sąrašą, kuriame 1001 knyga. Atsiverčiau knygą (jei atsimenat, neatsilaikiau ir nusipirkau), bet trumpas aprašymas man nelabai patiko. Blogas aprašymas ar blogas vertimas? Knyga man labai labai patiko ir, aišku, dabar kai ji vėl mano rankose, man baisiausiai knieti ją vėl perskaityti, tą 2002 m. Booker premijos laimėtoją.

Kaip pasakoja autorius, knygos atsiranda susijungus trims elementams: įtakai, įkvėpimui ir sunkiam darbui.

Įtaka: autoriaus skaitytas John Updike interviu apie Moacyr Scliar knygą Max and the Cats, kuri John’ui nepatiko. Knyga apie tai, kaip 1933 m. Berlyne žydų valdomas zoologijos sodas “bėga” į Braziliją. Laivas nuskęsta ir žydas lieka gelbėjimo valtyje kartu su juodąja pantera (apeliacija į nacizmą).

1755773525_1a281dbe37 — Knygos autorius ir iliustratorius

Įkvėpimas. Visiškai nusivylęs savo gyvenimu, 33 m. Yann Martel antrą kartą atvažiuoja į Indiją, kur prisimena anksčiau minėtą knygą ir jo knygos idėja užliejo rašytojo smegenis.

Darbas. Pusę metų autorius Indijoje rinko medžiagą apie zoologijos sodus, lankėsi įvairių religijų maldos namuose, rinko Indijos spalvas ir kvapus, grįžęs į Kanadą studijavo religijas (induizmą, islamą ir krikščionybę), gyvūnų elgseną, zoologiją ir biologiją, pradėjo rikiuosti savo mintis ir idėjas į knygą.

Taip atsirado knyga. Prisipažinsiu, jos viršelį tik dabar geriau įsižiūrėjau. Gražus viršelis, bet dabar labiausiai norėčiau pavartyti iliuostruotą knygos leidimą (dailininkas Tomislav Torjanac). Iki šiol vis nesėkmingai bandoma ekranizuoti knygą. Tikėkimės, kad gal šį sunkų darbą pavyks atlikti Ang Lee (planuojama pastatyti iki 2011 m.). O dabar keletas tikrai gerų iliustracijų

|valtyje su bengališku tigru|

You’ve got mail

May 24, 2010May 24, 2010 ~ kzL ~ 1 Comment

Kai gaunu gyvą laišką, visada apžiūriu pašto ženklą. Pašto ženklai man patinka. Mažučiai paveikslėliai. Visada norėdavau juos kolekcionuoti, bet taip ir nepradėjau, na, ir gerai, daugiau pinigų lieka knygoms 🙂 Praėjusią savaitę pirkau keletą ženklų pašte ir gavau tokius:

100_0234[1] — Pato ženklas, skirtas vaikų knygai

Pasirodo, gavau tik vienos rūšies, o yra ir kitos, mergaitiškos 🙂

Jie skirti vaikų knygos dienai. Tokia diena yra balandžio antroji, H.K.Anderseno gimimo diena. Na, po šitų, aišku, man kilo noras pasiknaisioti, kokių dar knyginių pašto ženklų yra išleista ant šios žemės. O pasirodo, pačių įvairiausių, galvą galima pamest gausybėje ir įvairenybėje. Yra ženklų Šerlokui Holmsui, Supermenui (atstovaujančiam komiksų knygas), V.Woolf, Žiuliui Vernui ir jo knygoms, Žiedų valdovui ir Hariui Poteriui, detektyvų rašytojams, rašytojoms, vaikėjams, literatūros premijoms, jų laimėtojams, knygoms, knygų progoms ir bibliotekoms, ir taip toliau ir panašiai 🙂 Dar labiau užsinorėjau kolekcionuoti pašto ženklus 🙂 Ir tema jau kaip ir suradau 🙂 Ir pirmąjį pašto ženklą kolekcijoje turiu 🙂 Na, apie ką dar pasvajosim? 🙂 Pasigrožėkim 🙂

1980 m. book fair — Indijos knygų mugė 1980 m.

arsen lupen — Arsenijus Lupenas - vagis džentelmenas. Atsimeni tokią knygą?

baskervil — ... jo kūrybos vaisius - Baskervilių šuo

Australai labai susirūpinę šiuo ženklų rinkiniu, neva, jis blogai reprezentuoja Australijos rašytojus. Toks labai jau vyriškas rinkinys ir labai jau baltaodis, ar ne?

knygos diena — Kgygos dienai skirtas ženklas

Siaubiakas iš 1988

May 22, 2010 ~ kzL ~ 8 Comments

Labai mėgstu pavartyti užsieniečiams skirtas knygutes, brošiūras ar laikraščius apie Lietuvą. Ten dažnai randu visokių įdomių dalykų, kurių šiaip lietuviškam žurnale nerasi. Taigi šį kartą vartydama Vilnius in Your Pocket vėl susidūriau su Laima Vince. Čia aprašoma jos knyga Lenin’s Head on the Platter, kuri mane labai labai sudomino, net žadu keliauti knygos ieškoti, nes knygynuose jos nesu mačius (gal dėl to, kad nesu ieškojus?). Knyga apie tai, koks mūsų gyvenimas buvo 1988 m. KŽG rašė apie siaubą skaitant apie ateitį, bet, manau, ne mažesnį galima patirti ir skaitant apie praeitį. Na, šį kartą gal nelabai apie siaubą, nežinau, apie ką ten, bet labai labai smalsu, kaip visa tai atrodė žmogui iš kitur.

KŽL

Knygų žmonės Vilniuje 9: M.Strašūnas

May 20, 2010 ~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena lenta Vilniuje. Apie ją galiu pasakyti tik tiek, kiek parašyta lentoje, nes daugiau informacijos nesisekė surast. Tai tegul taip ir lieka šį kartą.

Pipos gyvenimai

May 18, 2010May 18, 2010 ~ kzL ~ 7 Comments

Keletas paskutinių mano skaitytų knygų vis užgauna tėvų ir vaikų santykius. Štai ir šita knyga, apie kurią ilgokai vaikščiojau ratais knygyne ir pagaliau negalėjau atsispirti taip pigiai (tris kartus pigiau nei knygyne) parduodamai per Europos dienas knygų mugėje, yra apie trijų kartų susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Na, tėvų vaikų santykiai gal nėra pagrindinė knygos tema, bet vis dėlto svarbi ir man labai užstrigusi.

Keletą vakarų pasimėgavau šita knyga – skaitėsi labai lengvai, norėjosi skaityti kiekvieną laisvą minutę, o ir knyga ne per storiausia, tai greitai susiskaitė, toks optimalus keleto vakarų skaitymas – tokios irgi jau buvau pasiilgusi – geros ir ne per daug storos 🙂 Dabar taip noriu sulaukti kokio laisvesnio vakaro, kai galėsiu pažiūrėti filmą (trailer komentaruose), kurį knygos autorė pati režisavo. Nors pagal trailer’yje esančius vaizdus matau, kad skaitydama savo filmą pastačiau kitaip, kitokie mano aktoriai ir aplinka kitokia, na, bus įdomu pažiūrėt.

Knyga pasakoja apie tai, kaip žmogus kartais bijo pats savęs, stengiasi būti kitokiu, tokiu, kokį jį kažkas įsivaizduoja ir tokį įsivaizduojamą myli, net įtikina tave patį tokiu esant. Pasirodo, save apgaudinėti galima iki begalybės, nors kartais ta begalybė staiga pasibaigia, lyg staiga pabustum iš komos ar sapno (o Pipa vaikšto per sapnus), ir nebepažintum nei savęs, nei to pasaulio, kuris lyg ir buvo tavo, bet niekada jame nesijautei savas.

Vienas Pipos gyvenimas – bohema, narkotikai, tikri ir netikri menininkai, sąmonės rūkas, kai nieko neatsimeni. Kitas – atsidavusios motinos, negeriančios net aspirino, sveikai besimaitinančios, besistengiančios būti tobula mama, tobula žmona, kažkuo tobulu. Du kraštutinumai. Atspėkite, kuris gyvenimas buvo pirmas, o kuris antras? Ar nors vienas tikras? Gal trečiasis? Tikiuosi.

|žiurkytė L|

Knygų žmonės Vilniuje 8: Тара́с Шевче́нко

May 17, 2010May 15, 2010 ~ kzL ~ 1 Comment

Tarasas Ševčenka buvo Ukrainiečių poetas ir dailininkas, padėjęs pagrindus mederniajai ukrainiečių kalbai ir literatūrai. Tarasas gimė baudžiauninku, bet menininkams pastebėjus jo gabumus dailei, buvo iš baudžiavos išpirktas. T. Ševčenka 1829 m., būdamas penkiolikos metų, kaip pono tarnas buvo atvykęs ir apie metus gyveno Vilniuje. Vėliau Lietuva neretai minima poeto laiškuose, o vienas jo eilėraštis „Garsingam Vilniuje” savo siužetu tiesiogiai susijęs su Lietuvos sostine.

Ševčenkos lyrika dvelkia ilgesiu, užuojauta paprastiems Ukrainos žmonėms. Kai kuriose eilėse labai subtiliai apdainuota Ukrainos gamta ir jos didžioji upė Dniepras. Daug poeto eilių virto liaudies dainomis, nes jos parašytos liaudies dainų stiliumi, yra labai lyriškos. Kas be ko, kai kuriose poemose ir eilėse ryškiai skamba prievartos, pavergimo ir revoliucinio išsilaisvinimo bei kovos motyvai (iš čia).

Vilniuje kabo ne tik lenta, yra ir gatvė, pavadinta T. Ševčenkos vardu. Kažkada turėtų ir paminklas atsirasti.

Florencijos kerėtoja

May 15, 2010 ~ kzL ~ 1 Comment

Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂

Vakar užverčiau dar vieną Salman Rushdie pasaką-ne-pasaką apie… begalines ir nesibaigiančias istorijas su pradžia ir be pabaigos. Knygos pabaigoje autorius pateikia šešių puslapių bibliografijos sąrašą – tiek suvirškinta rašant knygą – respect. Čia ne kokia knygelė iš serijos “nuvažiavau, pažiūrėjau, gidė papasakojo, dabar parašysiu knygą.” Kai skaičiau, žinoma, nemačiau jokio knygos gale tūnančio sąrašo ir visą laiką galvojau, ar čia Rushdie viską sugalvojo ar čia yra ir tikros istorijos.

Taip sunku parašyti apie Rushdie knygą, nes ten tiek plotmių, linijų, magiškų apskritimų, rombų, šešėlių ir paukščiais išskrendačių sielų. Dabar, kai truputį naršau internete, tai eilinį kartą negaliu atsižavėti S.Rushdie – tuo neįtikėtinu sugebėjimu sujungti, atrodo, nesujungiamus, išgryninti ir apžavėti.

Tikri faktai (gyvenantys knygoje): veiksmas vyksta Indijos teritorijoje Fatehpur Sikri mieste, Mogolų imperatoriaus Akbaro sostinėje XVIa. Kai skaičiau, buvau įsitikinusi, kad miestas išgalvotas, o pasirodo, ne, jis pats tikriausias. Kaip gali galvoti, kad miestas, kurį statyti užtruko penkiolika metų, o kaip sostinė tarnavo tik apie keturiolika, po to buvo paliktas likimo valiai dėl vandens trūkumo, nėra rašytojo fantazijos vaisius?

FlorenceBridges — UNESCO saugoma Florencija

Į šitą miestą, dar pačiame žydėjime, kai vanduo dar nebuvo palikęs, atkeliauja aukštas šviesiaplaukis ir pasakoja imperatoriui savo neįtikėtiną istoriją, kuri prasidėjo kitam nuostabiam mieste – Florencijoje, kur trijų berniukų, kurių vienas Nikola Makiavelis (knygoje imperatorius dažnai medituoja apie tai, kokia turi būti imperija, o Makiavelis kitoj žemės pusėj rašo savo “Valdovą”), likimai juos nuveda į skirtingus pasaulio kraštus, tokius tolimus, kad gali nukristi, pasiekęs pasaulio kraštą. Realūs istorijos vyrai. O moterys knygoje ne visada tokios realios – imperatoriaus išgalvota žmona, pradingusioji princesė neįtikėtina rytų gražuolė Kara Kioz, pavirtusi į Anželiką, princesės tarnaitė, dėl stulbinančio panašumo į savo šeimininkę vadinamos Veidrodžiu, neįtikėtinai plona kurtizanė Giltinė ir jos priešybė storoji Pagalvė, imperijos istorijas galvoje saugančios karalienė motina ir princesė Gulbadan, aplankiusi Meką ir, vietoj prideramų minčių apie dievą, parsivežusi visokių keistenybių apie neišnaudotas moterų galimybes.

Kara Kioz – pavergianti gražuolė, žvilgsniu sugniuždanti bet kokį vyrą, pati lyg vergė, perduodanti save iš vieno vyro rankų į kitas, niekada nebūnanti viena pati sau. Sužinome, kokią ji daro įtaką, ką koks žmogus apie ją galvoja, bet pati ji lyg šilkas išslysnati pro pirštus, neapkabinama migla. Du nuostabios kerėtojos Karos Kioz (Qara Köz) apžavėti miestai. Abu klestėję, kol ją garbino, ir praradę savo gyvybę – vandenį – kai jos kerai apleisdavę.

Kaip gi S.Rushdie be religijos klausimų. Aprašuomuoju laikotarpiu Romos popiežius pats tikriausias Medičių statytinis, dėl to ir Florencija klesti, tokį užtarėją turėdama, o imperatorius Akbaras propaguoja religinę toleranciją ir mąsto: “kodėl būtina išpažinti religiją ne dėl to, kad ji tikroji, bet dėl to, kad ką išpažino tėvai ir protėviai. Ar tikėjimas – ne tikėjimas, o tik paprastas šeimos įprotis? Gal nėra tikrosios religijos, gal yra tik amžina tradicija? O iš kartos į kartą galima perduoti ne tik dorybę, bet ir klaidą? Ar tikėjimas viso labo mūsų protėvių klaida? Gal nėra tikrosios religijos. Taip, jis leidžia sau šitaip pamanyti. Jis nori kam nors atskleisti savo įtarimą, kad dievus sukūrė žmonės, o ne atvirkščiai. Jis nori kam nors pasakyti, kad pasaulio centras – žmogus, o ne Dievas. Žmogus centre, viršuje ir apačioje, žmogus pirekyje, užpakalyje ir šone, žmogus angelas ir velnias, stebuklas ir nuodėmė, žmogus visada tik žmogus, ir nuo šiol nereikia jokių šventyklų, jei jos skirtos ne žmonėms.”

Paskaityti knygą galite čia.

|jau žinau, kur važiuosiu Indijoje|

Knygų žmonės Vilniuje 7: Stendhal

May 15, 2010May 11, 2010 ~ kzL ~ 5 Comments

Kur gi kutur galėtų įsikurti Prancūzų kultūros centras Vilniuje, jei ne name, kuriame buvo apsistojęs Stendalis?

Mano knygų 100 (trylika, 14, 15, 16): žmogus orkestras

May 14, 2010 ~ kzL ~ 10 Comments

Toks man yra rašytojas Salman Rushdie, kurio visas iki šiol perskaitytas knygas traukiu į savo šimtuką. Na, tikriausiai autoriui reikia būti geru magiškojo realizmo magu, ir aš jau negaliu atsitraukti nuo jo knygų ir būnu didelė autoriaus gerbėja.

Man patinka, kai knygose ne tik skaitai apie herojų gyvenimą, bet ir daug ko išmoksti ir sužinai apie pasaulį. Tokios yra šio rašytojo knygos. Iš jų sužinojau, iš kur Ispanijos bažnyčiose arabiški motyvai, kodėl religine neapykanta verda Pakistanas, ir kas apskritai dedasi pasaulyje besisukančiame apie Indiją. Užburiančios, įžvalgios, turtingos: Paskutinis Mauro atodūsis, Gėda, Vidurnakčio vaikai, Klounas Šalimaras. Savo eilės dar laukia įžymioji/skandalingoji Šėtoniškos eilės ir Dangus po jos kojomis.

100_0222[1] — Linksmos knygos skaitymo aplinkybės

Net nustebau, kad jau taip seniai skaičiau – prieš beveik vienuolika metų. Neįtikėtina. Todėl nelabai galiu atpasakoti, kas, kur, kada. Bet labiausiai gal įstrigęs tas autoriaus mokėjimas pašiepti, nuvainikuoti dievybes ir sudievintus dalykus, įstrigęs taiklus humoras ir nesuvaldoma fantazija.

Visas knygas skaičiau lietuviškai. Esu turėjusi rankose ir knygą originalo kalba, bet man tikrai ji per daug sudėtinga būtų skaityt ir suprast visas autoriaus vingrybes. Lenkiu galvą prieš beveik visas jo knygas išvertusią Danguolę Žalytę, Laimantą Jonušį (vertė Mauro atodūsį) – vertimas tikrai nekliuvo, įdėta labai daug darbo ir tas tikrai jaučiasi.

|didelė gerbėja|

Knygų žmonės Vilniuje 6: Juozapas Zavadzkis

May 13, 2010May 11, 2010 ~ kzL ~ 1 Comment

Bene didžiausią leidybos veiklą Vilniuje išplėtojo Juozapas Zavadskis. Vroclave ir Leipcige įgijęs gerą poligrafininko išsilavinimą, 1803 m. jis atvyko į Vilnių, o 1805 m. Vilniaus universiteto vadovybė išnuomojo jam dešimčiai metų visiškai žlungančią spaustuvę su patalpomis universiteto rūmuose. Taip prasidėjo Zavadskių dinastijos leidybinė-spaustuvinė veikla, trukusi iki pat 1940 metų.

Sutvarkęs ir naujais įrengimais papildęs spaustuvę, J. Zavadskis su jam būdinga energija pradėjo organizuoti knygų leidybą. Spaudiniams apipavidalinti jis pasitelkė knyginės grafikos specialistus, „kovoti su klaidomis” pasamdė pirmąjį Vilniaus spaudos istorijoje etatinį korektorių, kurio pareigas daugiau kaip 40 metų ėjo žinomas lenkų ir rusų gramatikų autorius, Lietuvos bajorijos herbų rinkinio sudarytojas J. Bogdanovičius. Net Napoleono įsiveržimo metais, kai kitas poligrafijos įmones buvo apėmusi krizė, energingojo Zavadskio vadovaujama spaustuvė dirbo be didesnių nuostolių.

Išradingai vadovaudamas poligrafijos įmonei, J. Zavadskis sugebėjo ne tik nepriekaištingai patenkinti universiteto poreikius, bet nemažai knygų pradėjo leisti ir savo nuožiūra. Ypač J. Zavadskis mėgo spausdinti Vilniaus universiteto profesorių bei dėstytojų kūrinius. Iš jo spaustuvės išėjo nemaža T. Cadzkio, J. Lelevelio, G. A. Grodeko, Euzebijaus Slovackio, J. Potockio, brolių A. ir J. Sniadeckių ir kitų žymių vilniečių knygų. Nemažai užsakymų buvo imama „iš šalies” – iš įvairių Varšuvos bei kitų miestų užsakovų.

Ekonominę J. Zavadskio padėtį dažnai gelbėdavo tai, kad jis universitetui nemokėdavo grynais pinigais, o atsilygindavo knygomis bei kitais spaudos darbais.

Juozapui Zavadskiui mirus (1838 m.), spaustuvę ėmė valdyti jo sūnus Adomas Zavadskis, kuris ypač daug padėjo lietuviškos knygos plėtotei – vis didesnį svorį Zavadskių knyginėje produkcijoje ėmė sudaryti lietuviški spaudiniai. Adomas Zavadskis palaikė glaudžius ryšius su S. Daukantu, D. Poška, L. Ivinskiu, M. Valančiumi, M. Akelaičiu, broliais T. ir V. Juzumais, K. ir O. Praniauskais ir kitais lietuviško žodžio skleidėjais. Pradėjusi lietuviškas knygas leisti 1806 m., Zavadskių spaustuvė iki lietuvių spaudos uždraudimo išieido bemaž pusantro šimto lietuviškų knygų.

Iš Adomo Zavadskio įmonę perėmė jo jaunesnysis brolis Feliksas, o iš šio – jaunesnieji Zavadskių giminės atstovai. Tačiau tiek leidybinė spaustuvinė firma, tiek jos knygynas iki pat 1940 m, nacionalizacijos vadinosi Juozapo Zavadskio vardu.

Atgavus lietuvišką spaudą, Zavadskių leidykla vėl ėmėsi leisti lietuviškas knygas, brošiūras, periodinius leidinius. Iki 1920 m. jų išleido arti dviejų šimtų. Tačiau vis labiau įsigalinti nacionalistinė lenkomanų reakcija stabdė lietuviško žodžio plitimą Vilniuje. Lietuviškų knygų leidyba buvo nutraukta, uždarytas ir iki 1930 m. veikęs
lietuviškų knygų skyrius Zavadskių knygyne.

Vėl trečiadienis? Negali būti!

May 12, 2010 ~ kzL ~ 1 Comment

Visada paskolinu knygą, jei tik kas nors nori ją skaityti. Visada tikiuosi, kad skaitančiajam ji patiks taip pat kaip ir man, ir mes, pilni to patikusios knygos džiaugsmo, juo pasidalinsim. Kadangi paskolintas knygas užsirašau “belekur” arba iš viso neužsirašau, nes esu įsitikinusi, kad atsiminsiu, tai, galima sakyti, nežinau milijono savo knygų buvimo vietos. Iš viso pamirštu, kad tokią turėjau, jei neprisireikia kam nors paskolint ar užsinori pavartyti. Taip atsitiko ir su Everything is Illuminated originalo kalba. Knyga sėkmingai guli pas kažką lentynoj, o aš jos taip pasiilgau, noriu pavartyt, please, grąžinkit, mano mieli draugai. Taip išeina, kad dar nežinodama apie Bookcrossing, jau jame nesąmoningai dalyvavau 🙂

Pati skolintas knygas stengiuosi kuo greičiau perskaityti, nes man jos tiesiogine žodžio prasme guli ant sąžinės ir trukdo ramiai gyventi. Tai aš tos nepakeliamos sunkenybės stengiuosi kuo greičiau atsikratyt. Bet iš labai artimų žmonių skolintos knygos kartais užsistovi. Dažniausiai dėl to, kad su tuo žmogum labai dažnai susitinki ir nebus problemos grąžinti knygą arba dėl to, kad knygai niekaip neateina eilė, ją vis paimi, o ji kažkaip nesiskaito, tada neši draugei grąžint, o ji stumia knygą tau atgal į rankas, nes TURI ją perskaityti, nes ji labai gera. Taip ir stovi lentynoj. Tokia viena McCarthy jau gal metus (ir vis ant sąžinės, aišku) akis bado, bet ne jos eilė, nors tu ką. Niekaip ranka nesitiesia ir link L. Cohen Žavių nevykelių, nes, įsivaizduojat, buvo parašyta, kad tai kažkoks ale eksperimentinis romanas, ir man visai nepatiko toks aprašymas, tai vargšė knyga ir laukia…

O tu skolini knygas? Tell me tell me

|bibliotekininkė|

Knygų žmonės Vilniuje 5: Literatų gatvė

May 11, 2010May 11, 2010 ~ kzL ~ 1 Comment

Tikriausiai gražiausia mano gatvė Vilniuje. Viena iš gražiausių, tikrai. Joje galiu ilgiausiai stoviniuoti kaip kokiam knygyne ar bibliotekoje ir žiūrėti, grožėtis ir tyrinėti. kas esat matę, tai žinot, kodėl, o kas nematę. Ateikit pažiūrėt – superinė gatvė.

Labai sunku atrinkti, ką įdėti į postą… Nes visi man gražūs. Na, beveik :)…

Anzelmo MatučioThomas Harris, "Hanibalo" autorius

Ir kiti 🙂

Knygų žmonės Vilniuje 4: Pranciškus Skoryna

May 10, 2010May 10, 2010 ~ kzL ~ Leave a comment

1522 Pranciškus Skoryna įkūria pirmąją spaustuvę mieste. Miestas tampa vienu žymiausių knygų spausdinimo centrų Europoje.

Buvo toks dėdė, pasirodo, labai svarbus lietuviškai knygai. Dabar žiūri į mus iš atminimo lentos, kabančios vėlgi ant Rotušės aikšės namo.

|lentų skaičiuotoja|

Europos diena ir knyga

May 8, 2010 ~ kzL ~ 7 Comments

Vilnius švenčia Europos dieną. 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Reoberas Šumanas iškėlė Europos integracijos idėją. Tad šią dieną švenčiamas Europos Sąjungos gimtadienis. Kadangi Gedimino prospekte vyksta mugė ir visokie renginiai, o be to, pagaliau atėjo pavasaris, tai mes su šeimyna išsirengėm pasivaikščioti, tuo labiau, kad mugėje dalyvavo ir leidyklos. Tiesa, leidyklų palapinės labai jam man priminė turgų, bet, na, svarbu dalyvavo ir buvo knygų neblogom kainom. Keletą įsigijome kukuliams ir porą (tik!) – sau. Keletas vaizdelių iš mugės.

Kitam Neries krante tolerancijos LT išbandymas

|bėganti nuo lietaus|