Esu labai turtinga 🙂 Turiu lygiai vieną milijoną dolerių.
Visoj knygoj radau banknotą už kurį negaliu garantuoti 🙂Lygiai milijonas
Juos norėčiau turėt tikrus ir išsiųst Jurgitai iš Tyto Albos. Kad panaudotų kilniems tikslams, paveiksliukams, nuotraukoms ir kitiems geriems dalykams knygose 😉
|žiurkė mecenatė|
PS Milijono dolerių puslapis čia (super istorija).
Kai skaičiau Diną, taip įsijaučiau, kad išsitraukiau žemėlapį ir susiradau, kur yra Tromsė ir Lofoteno salos, kad geriau įsivaizduočiau, kur ir kaip gyveno Dina. Prie akmens ir prie vandens. Tora irgi ten gyvena. Neparašyta, kurioj saloj, bet visos jos tokios pat nuostabiai gražios ir atšiaurios. Iš viršaus gražios. Ten gyvenančiųjų jausmai suledėję nukrenta ant akmenuotos žemės – taip šalta, kad neįveikia atstumo tarp žmonių. Tokia tolima šiaurės žemė, iš kurios visi nori pabėgti.
“Iš kur žmonės semiasi stiprybės? Tie, kurie visą gyvenimą užguiti. Kuo paaiškinti, kad nelauktai jie ima ir pakyla, nors, regis turėtų būti sutrypti ir sulyginti su žeme?”
Apie tai visą laiką galvojau, kai skaičiau šitą knygą, o į pačią pabaigą autorė ėmė ir parašė šituos žodžius, taip tiksliai apibrėžiančius Toros išgyvenimus.
Tora, mergaitė, mergina, pavainikė, vokiečio duktė. Jos atsiradimo šiam pasauly istorija tikriausiai papasakota pirmojoj trilogijos dalyje – aš jau nebelabai atsimenu. Atsimenu tik pirmosios knygos nuotaiką – tą beviltiškumą, neviltį, kai niekur negali pabėgti ir nelaukia jokia šviesesnė diena. Tora kartu su savo motina gyvena Šimtabutyje – name, kur visi kaimo neturtingieji, lyg pažymėti kažkokiu antspaudu, svetimi, dažnai keisti (kaip Solės dievovaimongoji motina, palikusi gausią šeimyną jos manymu dievo valiai). Bet Torai dabar tai nesvarbu, svarbiausia, kad jos didžiausias priešas – patėvis Henrikas – dabar sėdi kalėjime, todėl ji gali laisviau kvėpuoti, atsikvėpti gali ir Ingrida, jos mama.
Man pasirodė, kad šioj daly daugiau šviesos nei pirmojoje, jei taip galima pasakyti, nes juodieji Toros gyvenimo tarpsniai tokie tamsūs, kad išpurvina ir niekais paverčia bet kokius prašviesėjimus. Bet jie bent jau yra – tie prašviesėjimai – ir jie leidžia Torai dar daugiau pakelti ir išgyventi, leidžia laukti rytojaus. Juk ji, paprasta mergaičiukė, mylimųjų tetos Rakelės ir dėdės Simono padedama, keltu plauks iš nelemtosios Salos į naują gyvenimą – mokytis į gimnaziją, būti nauju žmogumi. Būtų per gerai, per lengva, per paprasta… Ne šitai knygai…
H.Wassmo
Išvažiuoja pririšta nematomos gijos, kuri tolstant keltui vyniojasi, nepaleidžia, neleidžia užsimiršti, ima smaugti. Iš kur pas Torą tiek stiprybės? Atsitiesti trypiamai? Kur jos angelas sargas? Ant kurios salos uolos sušalęs užmigo?Bus trečia dalis. Taip norisi šviesos, taip norisi leisti Torai pakilti, džiaugtis ir mėgautis jaunyste. Ar leis Wassmo?
Lofoten - vanduo, uolos, vėjai
Skaitydama kažkaip pamiršau šifruoti pavadinimą. Kas tas nebylusis kambarys? Toros kamaraitė namuos ar palėpės kambarėlis pas ponią Karlsen? Nei tas, nei tas? Metafora? Gal tu sugalvojai, iššifravai?
Yra tokia linksma kompanija, kuri vadinasi Nicotext. Ta linksma kompanija susikūrė 2003 m. ir nepretenduoja konkuruoti su jokiomis rimtomis knygų leidyklomis. Šios leidyklos knygų niša – linksmybės, šėlionės, kvailystės. Apie viską ir apie nieką. tad jei bloga nuotaika ar liūdna, pasiimi Nicotext išleistą knygiūkštę ir pakikeni. Kikiki 🙂 na, bent man tai tikrai kikenasi:
“I’m not a vegetarian because I love animals. I am a vegetarian because I hate plants.”
– A. Whitney Brown
“I went to the 30th reunion of my preschool. I didn’t want to go, because I’ve put on like a hundred pounds.”
-Wendy Liebman
“I know what men want. Men want to be really, really close to someone who will leave them alone.”
-Elayne Boosler
“Women now have choices. They can be married, not married, have a job, not have a job, be married with children, unmarried with children. Men have the same choice we’ve always had: work, or prison.”
-Tim Allen
“I date this girl for two years and then the nagging starts: ‘I wanna know your name…'”
-Mike Binder
Cleverly illustrated by Henrik Lange, this book is an entertaining addition to any bookshelf, coffee table or nightstand. Read this, and the next time someone mentions Naked Lunch, you won’t say, “Yes please”.
Amžinai alkaniems studentams:
Kai neturi apie ką kalbėtis:
Kai nežinai, kaip pavadinti savo kūdikį:
Gordon Gekko -Wall Street
Kissy Suzuki -You Only Live Twice
Bobby Peru – Wild at Heart
Holly Golightly -Breakfast at Tiffany’s
Alexander de Large -A Clockwork Orange
Phoebe Buffay -Friends
Pižamų vakarėlio scenarijus:
Istorijos fanatams (apie internetą, akinius nuo saulės, sportbačius):
Trečiadienis – gera diena. Jau seniai ne pirmadienis, jau kvepia penktadieniu 🙂
Mano sesė sako, kad jai keista, kai žmonės labai emocingai žiūri filmus – garsiai juokiasi, verkia. Ji tas emocijas išgyvena viduje. Aš, pvz., reaguoju gan emocingai – kai skaitau galiu ir pažliumbti, galiu ir pasijuokti. Atsimenu, kaip skaitydama traukinyje J. Foer knygą Everything is Illuminated bandžiau sutramdyt juoką. Na, žinote, kaip tokiais atvejais būna – tiesiog sprogsti iš vidaus, pradeda bėgt ašaros ir visas krataisi. Taip ir man atsitiko, aišku, turėjau daug žiūrovų.
Šiandien, ty, jau vakar, aptikau dar vieną savo knygų Meką – knygynėlį Eureka! Atsidūriau jame antrą kartą (pirmas kartas buvo labai sėkmingas – nusipirkau šviežutėlę Ežio eleganciją). O šį kartą užėjau su zirzilia (zirziančiu) kukuliu, tai labai ilgai nesikuičiau, bet, aišku, vis tiek radau ką neštis su savim. Labai nesigraužiu, nes su manim iškeliavo visai nebrangi knyga – arbatos puodelio kainos (čia bandau save kaip nors nuraminti, nes gi ėjau su intencija, kad piniginės nepasiėmiau :P).
Knygynėlį aptiksi eidama(s) nuo Katedros aikštės Vilniaus Universiteto link, pasirodo, ten yra Daukanto a. 2. Gal pastatui už nugaros ta Daukanto aikštė, nežinau, na, bet ir nesvarbu. Knygynėlis labai orientuotas į studentus, labai daug profesinės literatūros ir labai nedaug grožinės. (dabar nuolaidos medicinos knygoms) Ir su zirziančiu kukuliu spėjau pamatyt, kad noriu G.Beresnevičiaus esė rinkinio, jau iš seniau noriu Simone de Beauvoir Antrosios lyties ir dar kelių labai noriu, bet apsiribojau arbatos puodeliu, kuris, tikiuosi bus tramplinas kitai labai norimai bloge jau minėtai knygai.
Knygynėlis labai jaukus. Labai ankštas ir visas susigrūdęs. Bet turi labai simpatišką sofutę, kurią pirmą kartą pamačius pagalvojau, kad jie tikriausiai kažką remontuoja, kad sofa užklota laikraščiais, ir tik vėliau pamačiau, kad ten gobelenas laikraštiškas 🙂 Neklausiau, bet bandau spėti, kad dėl to susigrūdimo knygynėlyje tiesiog nėra bla bla bla “grožinės” literatūros. Man, aišku, nuo to nė kiek ne lengviau, nes noriu kas antros ten esančios knygos. Tai va, dar vienas toks mažytis rojus žemėje.
|bevaikštinėjanti po vilnių ir besidžiaugianti pavasario saule|
Šiandien Facebook’e perskaičiau naujieną – jau galima kai kurias Tyto Albos knygas pavartyti internete. Taip pat kaip pas Amazones 🙂 !!! Labai džiaugiuosi ir jau atsiverčiau paskaitinėt Reanimacijos palatą – pažiūrėsim, ar užkabins. Pabadyk ir tu!
Ech, tie skandinavai. KŽG, danai irgi skandinavai, ar skandinavai negalvoja, kad danai yra skandinavai?
Luka. Jis ar ji? Italijoj – jis, knygoj – ji. Mane užbūrusi knyga – labai patiko. Apie tai, kaip kartais gyvenimas sustabdo skubančius, atima vieną pojūtį, kad atrastum kitą, kad įsiklausytum ir suprastum.
Jens Christian Grondahl
Gaila, kad neturiu namuose, tai negaliu pavartyti ir prisiminti detalių, bet mielai imčiau skaityti dar vieną kartą (jei tik tos kitos iš lentynų taip baisiai nerėkautų).
Po Lukos kas kartą čiupdavau kitas šito autoriaus knygas Kitokia šviesa ir Spalio tylėjimas, bet neberadau to, kas buvo Lukoj. Ech, gaila 😦
Aklas pasimatymas. Taip susitikau su šia knyga kažkuriam oro uoste, kai angliškai skaitytų knygų sąraše buvo dvi knygos, na, gal trys. Tada, kai įžengiau į tą originalo kalbos pasaulį, kuris atrodė toks siaubingai didelis, kad net buvo galima pavėluoti į lėktuvą besirenkant tą pačią pirmą knygą, kurią nusipirksiu angliškai (ojei ojei, kaip brangu atrodė tuo metu, tad reikėjo išsirinkti vieną vienintelę). Koks sėkmingas buvo mano aklas pasimatymas!
Angela’s Ashes – nuostabi knyga, kurioje basom šąlančiom kojom ir tuščiais pilvais laikstai su airių berniuku Limeriko gatvėm. Užburiantis pasakojimas, superinis humoro jausmas – tik jis gali padėti išgyventi neįtikėtino skurdo sąlygomis, ne airiškas dievas ar bažnyčia. Taip gaila, kad Frank McCourt taip vėlai pradėjo rašyti, bet ačiū D, kad pradėjo. Ypatinga knyga. Skaityk originalą, kad pajustum tą aplinką, tą alkį, tą šaltį, tas išdaigas.
Kurt Vonnegut gimimo diena. O rytoj (04/11) bus treji, kai jis iškeliavo. Tikriausiai į Titaną, o gal Galapagus? Kas žino, kur po mirties keliauja žmogus be tėvynės. Vonnegut be jokių abejonių yra vienas iš TŲ mano autorių. Nemirtingasis optimistas, neįtikėtino humoro jausmo žmogus. Žinai, taip gaila, kad iki rytojaus nespėjau, kaip planavau, sąmoningai dar kartą (aš gi neskaitau knygų po du kartus) perskaityti Skerdyklą. Nebespėjau iki rytojaus. Šiandienos įvykių fone rytojus neegzistuoja – tik šiandien. Mylėkime savo šiandien, tegul mañana būna visi neįdomūs dalykai.
And if I should ever die, God forbid, I hope you will say “Kurt is up in heaven now.” That’s my favourite joke. (KV)
A Note From Edie Vonnegut
I never expected Kurt to actually die. He was supposed to break the code and live forever. I’m pretty disillusioned right now. When I was very young, like 12, I went to his study to ask him for answers to this world. He said he didn’t know any more than I did and that he was experiencing everything I was at the very same time. I think it was during the Cuban missile crisis and I was scared. He said he didn’t have a clue. From there on out I regarded him as a fellow clueless comrade who had no extra advantage or wisdom above me. He pulled no rank as ‘Father’ and for that I am eternally grateful.
Though he was the smartest man I ever met and I am rather limited.
Even so he made me feel equal at a very early age and taught me to question authority where ever I found it.
Thank you everyone out there for getting him and loving him and missing him.
Šypsausi. Ant knygos nugarėlės perskaičiau, kad knyga buvo apie “negailestingą Amerikos tikrovę”. Jau tokį tarybinį aprašymą seniai beskaičiau 🙂 Atrodo, kad visam pasauly tikrovė yra gailestinga, o va velnio irštvoje Amerikoje ji tokia neapsakomai negailestinga, kad verta knygos.
Žinot, tikriausiai paštas yra (o gal buvo 🙂 ) antra šventa vieta po knygyno. Iki šios Charles Bukowski knygos tai buvo tokia rooomantiška vieta, kur gyvena visokiausi meilės laiškai ir laukia kol bus nunešti adresatui, kuris jį atplėš drebančiom rankom ir… bla bla bla. Na, bent jau Klaipėdos centrinis paštas tai tikrai gražus ir romantiškas savo raudonom plytom, bokštu su karilionu (ar jonu?). Ten dažnai užsukdavau išsiųsti laišką, kad greičiau pasiektų mano meiles, užsienio penpals arba klasėje šalia sėdinčią draugę. Aha, mes būdavom iki tiek crazy dėl to laiško gavimo jausmo, kad paštu siųsdavom klasiokėms, bet garsiai klasėje apie tai nešnekėdavom, tokia romantika būdavo 🙂 Norėdavosi surasti kokį gražesnį laiškinį popierių, pašto ženklą, gauti kalėdinį antspaudą (pavartau akis) :). Galėjau save priskirti laiškų rašymo maniakei, esu parašius, o ir gavus, kokį pusantro tūkstančio tai tikrai. Ir ne elektroninių (tokių net nesapnavom dar), o tų tikrų, ranka priskrebentų.
Klaipėdos centrinis paštas. 20 a. pradžia
Pasakykit, ką man daryti su knyga, kuri į šipulius sudaužė mano romantišką pašto įvaizdį?
Įsivaizduojate, kokiu oru ir po kokias rajonus ir laiptines turi vaikščioti paštininkas? Įsivaizduojate, kokių keistuolių, agresyvių šunų ir seksualių žmonių pasitaiko? Apie pašto viršininkus neverta nė pradėti, nes iš karto primena visas įmanomas literatūroje aprašytas biurokratines sistemas ir procesus (nepamirškim ir gerb. Sizifo). Įsivaizduojate, kaip reikia išskirstyti milijonus korespondencijos arba išmokti pašto kodus mintinai (mokymosi instrukcija pateikta trečio skyriaus 17 dalyje)? Bet žinai, visas tas absurdas aprašytas lengvai ir smagiai, lyg tarp kitko. Pvz., po daugiadienių, kurių knygoje tiek pat daug kaip ir darbo pašte: “Vargais negalais apsirengiau, nuslinkau į vonią, prasikrapščiau akis ir susišukavau plaukus. “Gerai būtų, jei ir šitą fizionomiją galėčiau sušukuoti,- galvojau spokspdamas į veidrodį. Deja, neįmanoma.” ”
Knygos pabaigoje sužinau, kaip knyga atsirado (kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų):
“O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas. “O kodėl man neparašius romano?” – pamaniau. Ir parašiau.”
Vėl šypsausi, nes įsivaizduoju, kaip pernai Lietuvoje daug daug vietinių žvaigždžių, būrėjų, pramogų pasaulio veikėjų ir kitos vietinės faunos ir floros būtent taip vieną rytą atsikėlė ir sumąstė 🙂 🙂 🙂 Štai ir turime gausybę naujai iškeptų knygų 🙂
Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte kas esate, ir ko vertas jūsų gyvenimas“.
Taigi, knygų žiurke G, kai kitą kartą susitiksim juodai prisigersim, surūkysim vieną cigaretę per pusę – gal tai priartins mus prie to Nobelio? 😀
Jei dar esat virgin, Charles Bukowski gabaliuką Savižudis galite rasti čia (aš dar neskaičiau, tai jūs man parekomenduokit arba ne) 🙂
Na ir kaip čia pradėti rašyti apie knygą, kuri nuvylė? Kurią mušte “damušiau” turėdama vilties, kad pasitaisys į pabaigą, deja, deja… Na, žodžiu, iš visų skaitytų Jodie Picoult knygų šita yra prasčiausia, toli gražu neprilygstanti “Mano sesers globėjui”. Gaila, kad pirmiausia perskaičiau geriausią autorės knygą, nes paskui jau tokie didesni ar mažesni nusivylimai seka. Na, dar laukia lentynoj viena parsiųsdinta, tai kaip nors sukramtysiu.
Kaip ir visose J.Picoult knygose šioje pateikiama problema: būti ar nebūti, o jei būti, tai kaip? Šios knygos dilema labai aktuali ir jautri – ar galima padėti nepagydoma liga sergančiam žmogui greičiau baigti savo žemiškas kančias? Atrodo, rašyk ir rašyk, bet… Vienas knygos siužetas: labai savo vėžiu sergančią žmoną mylintis Džeimis Makdonaldas, pasak jo, jos prašymu uždusina ją pagalve, o tai padaręs prisistato į policijos nuovadą ir čia pat prisipažįsta tai padaręs. Džeimis yra vieno škotų klano narys, o štai Viloko miesto policijos viršininkas yra šio klano vadas. Visoje knygoje labai minimas šis senovinis klanas, bet man tai jis atrodo visai nevykusiai įpintas, na, tiesiog, sprendžiu iš to, kad jei žmonės nebūtų klano nariai, tai nelabai knygoje kas ir pasikeistų – nieko ypatingai svarbaus priklausymas klanui neįtakoja, tai kam vargti. Toks vaizdas, kad autorė darė tyrimą, aptiko medžiagos ir buvo gaila, kad aš čia viena žinau, reikia ir kitiems papasakot, tai sumanė tiesiog panaudoti savo turimas žinias. Klano aprašymus knygoje man iš viso norėjosi paversti, nes tiesiog nelabai įdomu, kad klano senolis vis sapnuoja, kaip škotus puola anglai.
Na, policijos viršininkas kaip klano vadas slapčiomis nusamdo Džeimiui advokatą. O štai viršininko žmona Alė atvirai ir viešai palaiko Džeimį, net padeda advokatui ruoštis teismui. Dar Alė yra gėlių parduotuvės savininkė, tad ir knygoje prismaigstyta visokių gėlių prasmių: bazilikas reiškia neapykantą, obelų žiedai gundymą, našlaitės – “galvoju apie tave”.
Tą pačią dieną į Viloką atsidangina ir kažkokia paslaptinga mergina Mija, kuri turi kažkokių paslaptingų praeities ryšių su policijos viršininku Kemu Makdonaldu, ir, (ojei!) yra gėlių mylėtoja ir nuostabi floristė, ir, žinoma, puola dirbti savo būsimo meilužio žmonos parduotuvėje. Na, kaip sakė kas ten toks “jei scenoje yra šautuvas, tai jis turi iššauti”, tai perfrazavus, jei yra mergina ir policijos viršininkas, tai jie turi tapti meilužiais. Arba aš pramiegojau, arba taip ir nesupratau, iš kur ta Mija atsirado (o paskui paslaptingai iškeliavo savo keliais, nes jos hobi- kelionės). Na, išėjo toks kažkoks dirbtinai įgrūstas personažas, niekam nereikalingas šalutinis siužetas.
Taigi, manau, kad šį kartą, nors knygos tema buvo daug žadanti, autorei nelabai pavyko išplėtoti siužetą. Kažkoks kratinys ir tiek. Nepriskirčiau prie visai blogų knygų, bet jei skaitėt “Globėją”, tai nebeverta skaityt.
Vakar vakare iš Airijos su dideliu čimodanu (nu, čimodan, pagodi!), kurį abi sukibusios tempėm į trečią aukštą, atvažiavo mano pati vyriausia pusseserė. Kad būtumėt žinoję kaip aš susinepatoginau, kai ji ištraukė mano taip lauktą knygų krovinį – jis apėmė tikrai keletą tūkstančių puslapių! Taigis, atkeliavo šešios knygos, kurias aš iš antrų rankų pirkau Amazonėj. Pvz., Zadie Smith White teeth ir David Baldacci Absolute power, kurią man rekomendavo Marta, man kainavo lygiai po 0,01 pensą plius siutimo išlaidos iki Airijos (nors dažnai rašo, kad International deliveries available, Lietuva į tą International dažnai nepapuola :(, taigi keliauja į Airiją). Knygos beveik kaip naujos, kaip asmeniniam naudojimui tai super! Abi apytiksliai kainavo 30 Lt, visai neblogai :). J.C.Oates Blonde kainavo 4,64 svaro, po “už dyką” nebuvo, tai ėmiau, kas buvo pigiausia ir geros būklės. Na, ir knygutė tokia gerulė, gi viena iš storiausių, kurias KŽG skaitė 2009 m.
Tai va. O šito didelio marmalo būtų nebuvę, jei aš, pvz., turėčiau tokį gražų ekranėlį, kaip turi mano pusseserė. Ekranėlis vadinasi Sony Reader. Apsvaigau iš balto noro jį įsigyti NOW! Na, bet pakvėpavau giliai ir nusprendžiau, kad reikia išsinagrinėti, kas-kur-kada, pasitarti su KŽG, ir tik tada jau pirkti (o gal panorėsiu ir praeis?). Dar pakvėpuosiu giliai. Labai jau mane sužavėjo, kad ta didelė krūva knygų gali sutilpti į tą mažą daiktą, kurį tada jau tikrai gali visur tampytis su savim ir (galbūt) greičiau tirptų ta eilė, kurioj stovi mano knygos.
Na, o brangusis man ką tik pasakė, kad nenustebs, jei ras mane vieną dieną namuose užverstą knygomis (gyvą/vos gyvą/negyvą). Taip neatsitiktų su tokia elegantiška plastmasine knygute 🙂 🙂 🙂 (gaila, gimtadienis tik kitais metais 😦 ). Iš tikrųjų tai tas iš Airijos atvažiavusias knygas jau nebežinau, kur reikės įgrūsti…
To tikrai nėra buvę. Mokykloje tikrai nesu padarius tiek klaidų, kad gaučiau vienetą, na nebent iš kokio rusų kalbos diktanto. O šį kartą teko pabūt sau labai griežtai ir parašyt vienetą 🙂 Na, nežinau, kaip reikia skaičiuoti, kiek žinau, vienarūšės klaidos neskaičiuojamos kaip dvi atskiros, na, bet nėr čia ko teisintis, vis tiek jų buvo pakankamai daug, kad galėčiau apie save galvoti kaip apie nereštingą žmogų. Na, dar po diktanto eisiu pas ausų gydytoją, nes tikrų tikriausiai du žodžius girdėjau visiškai kitaip, nei reikėjo. Dar sau iš atidumo rašau 2, nes į diktantą nuėjau per daug excited ir astipalaidavus, o tas irgi, manau, turėjo įtakos. Na, nėr ko čia teisintis. Gėda.
O knygos tai tikrai geros 🙂 Paskaitykit 🙂 Ir dar galiut pabandyt atspėt, kiek klaidų padariau. Tik nepradėkit spėt nuo vieno, gal nuo dešimties geriau 🙂 😦 🙂 😦 🙂 😦 🙂
Tik atsikėlus šį rytą supratau, kad pramiegojau trečiadienį. Pastaruoju metu iš viso labai dažnai nežinau, kuri savaitės diena, nes visai neturiu savaitgalių – kukulis be išeiginių keliasi šeštą ryto 😦 (o man tai yra, ojojoj, nežinau, kaip geriau iššireikšti), taigi turiu gerai pagalvoti, prieš nuspręsdama, kokia kasdien savaitės diena. Štai ir šį trečiadienį su visu trečiadienio klausimu tiesiog pramiegojau 🙂 Tai klausimėlis toks mieginis 🙂
JAV verstinė literatūra sudaro 3% visų išleistų knygų. Neįtikėtinai amerikietiška, na, turint omeny tą jų pasakymą, kad “niekur mums nereikia važiuoti, mes viską čia turime”. Visokių minčių man tie trys procentai sukelia (didelės laisvės ir didelių galimybių užgožiamą smalsumą, mažų dalykų (mažų valstybių, mažų tautų) nematymą ir pan.) Įdomu, kiek procentų verstinių knygų išleidžiama Lietuvoje? 97?
Už Atlanto yra toks žurnalas Three percent, kurį leidžia leidykla Open Letter. Nuo 2008 m. žurnalas teikia apdovanojimus geriausioms JAV išleistoms verstinėms užsienio autorių knygoms. O šiemet tarp tokių knygų atsidūrė R. Gavelio Vilniaus pokerisM. Martinaičio K.B. Suspect. Įsivaizduojat – “atbulinis” vertimas! Man atrodo, kad šį kartą mums su žiurkele G tikrai netektų vartyti akių skaitant 🙂 O šiaip – tokia džiugi naujiena. Tuo ir džiaugiamės.
Sekmadienio baladė
Ten pilna bus bičių. Ten avys –
lyg pienių galvutės iš tolo.
Ten krisiu į žolę,
išmesiu rankas kaip nušautas.
Ir bėgs per mane avys,
debesys bėgs ir vėjas,
ir skruzdė delne pasiklys.
Ir liksiu bevardis,
tarytum vainikas,
pinamas moterų rankose
Joninių nakčiai.
Tyliai, kaip auga žolė,
žiūrėsiu į dangų.
Ir vėjas glaustysis –
jausiu jo minkštą kailį.
Priėję galvijai apuostys:
aš juk – žolėdis.
Ir žolės peraugs mane
lyg pievoje paliktą laikraštį.
Tai šitaip iš lėto
pamirš mane moterys,
surūdys durų rankenos,
medis sueižės…
Kaip lengva užmiršti mane,
šitaip gulintį
išmestom rankom!
O moterys vieną sekmadienį
išplautą vandens
upe nuplukdys mano vardą. Debesų lieptais (1966)
Kukučio niekų dainelė
Niekas nieko
niekam nieką
nė su niekuo –
niekada.
Niekas nieką
niekam niekuo
niekaip nieko –
nė su kuo.
Niekam nieką
niekuo niekas
niekaip nieko –
nė už nieką.
***
I repeat—
the safest thing of all
is the toothpaste Colgate.
I’d also like to remind you
that by using this toothpaste daily
your teeth will remain healthy
a hundred years after you are gone.