Na, nežinau, nežinau, dvelkia kažkokiu neskaidrumu, korupcija ir protekcionizmu 🙂 🙂 🙂 … Šiandien knygos Prep laimėtoją nusprendžiau išrinkti naudodama www.random.org, kurį užmačiau Austėjos bloge. Ir ką gi jūs galvojat, tas random man paėmė ir išmetė tokį rezultatą:
Vieną dieną vaikštinėdama po senamiestį pamačiau tokią atminimo lentą ir perskaičius pavardę joje labai nustebau. Nesitikėjau tokios perskaityt. Apie tą lentą kada nors vėliau, o šį kartą, eidama į parduotuvę pastebėjau, kad jau kabo atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Jurga Ivanauskaitė. Toj pačioj gatvėj, kiek tolėliau, aukštai iškėlęs uodegą Jurgos skverelyje stovi Jurgos katinas. Gražiai sutvarkytas sverelis, tik kad aplink skverelį aplinka tokia nelabai, o ir suoliukai nekokią publiką traukia… Bet, tikiuosi, kad čia tik šiandien. O dabar – lenta ir katinas 🙂
|besidairanti į namų sienas – miau|
PS atsakymas Eglei 🙂
Visos knygos mano lentynose turi kažkokią tai istoriją. Įdomiausia, kad dažnai knygoje aprašytos istorijos neatsimenu, bet atsimenu tą, kaip, kokiomis aplinkybėmis knygą įsigijau, kaip skaičiau ir taip toliau. Ir štai mano lentynoje tokia knyga Phillip Roth Amerikietiška pastoralė guli nekaltai ir aš nieko, visiškai nieko apie ją neatsimenu. Nei kada pirkau, nei kaip sugalvojau tai padaryti, tuo labiau, kad kai paimu knygą ir ant nugarėlės perskaitau aprašymą – “jaudinanti tėvo ir dukters istorija naujai skaitytojų kartai kalba apie gero, naivaus žmogaus vilčių žlugimą – šiuolaikinės Amerikos mašina negailestingai traiško svajones ir likimus” – tai man iš viso bloga darosi, visiškai suprantu, kodėl šita knyga taip ilgai gulėjo neskaityta. Nu jau toks tarybinis aprašymas, kad TEN viskas blogai, o jau ŠIAPUS tai tikrai nuostabu… Brr.
Knygos priešlapy užrašyta 1999 11 24. Pirkimo data? Tikriausiai pirkau… Kuo svarbi man ta diena buvo? Niekuo? Prieš pat prisirptant 2000-iesiems… Na, bet čia nieko, žinote, labiausiai šokiravausi, kai skaitydama pamačiau, kad knygoje pabrauktos tam tikros vietos. Ir pabraukimo stilius toks “maniškas”. Puoliau klaust savo tuometinės sugyventinės, gal ji bus skaičius tą knygą, bet lyg ir ne… Negi aš pati skaičiau ir net neatsimenu? Ne kas…
Bet dabar jau perskaičiau. Tikrai nebuvau skaičius, tikrai nežinau, kas skaitė, kas braukė, sakau, paslaptinga knyga be istorijos mano galvoje, kuriai taip netikėtai atėjo eilė būti perskaitytai, kai pažiūrėjau filmą Elegija, paskataytą pagal Philip Roth knygą. (Beje, kaip Pilypas būtų sulietuvinamas? Pilypas Rotas? Rosas? Ar pažintumėt sulietuvintą Pilypą? 🙂 )
Kas man labiausiai įstrigo knygoje? Pirmiausia tai toks jausmas, kad vietomis skaitau apie save. Na, nežinau, kaip čia prisipažinti dabar, bet jei skaitytumi knygą ir galvotumėt: “dieve, dieve, koks naivuolis”, tai taip pat galėtumei pagalvoti ir apie mane. Nes aš daugelyje dalykų esu naivuolė. Naivuolė ir liberalė, kur reikia, kur nereikia. Nežinanti, kur galima brėžti ribą, kad čia tai jau viskas, čia jau daugiau nebegalima. Toks yra pagrindinis knygos veikėjas Simoras Levovas, t.y. Švedas (tokia šviesiaplaukio žyduko pravardė), žmogus, kurio, atrodo, geri norai išsiverčia pačiomis baisiausiomis pasekmėmis. Švedas, laviruojantis tarp žmonių, besistengiantis visiems būti geras, besistengiantis, kad visi jaustųsi patogiai ir be reikalo nekentėtų, nenusiviltų ir neliūdėtų. Žmogus, su begaline kantrybe diskutuojantis (kai turėtų rėkti ir daužyti kumčiu per stalą (tikriausiai)) su savo paaugle dukterimi, kuri, atrodo, sukaupė visas jo užslopintas emocijas ir sprogo. Ne ji sprogo, bomba sprogo. Dukters padėta.
Tai va, ta antroji skaintant neraminusi mintis buvo – kiek tėvai kaip tokie turi įtakos savo vaikui. Taškas. Klaustukas. Vis sukosi ta mintis, kad “vaikai nėra mūsų, jie tik ateina per mus”. O knygoje dar atrodo, kad ateina ir gyvena visiškai nepriklausomai nuo mūsų valios, mūsų norų, mūsų įsitikinimų. Na, bent jau iki tada, kai gali įsėsti į autobusą ir išvažiuoti visomis įmanomomis kryptimis. Kai matau kokį baisų despotą, pagalvoju, kad jis yra kažkieno vaikas. Ir jei tai yra ne asocialių žmonių vaikas, tai kas tokio per daug normalaus buvo tų tėvų gyvenime, kad vaikas užaugo į tokį monstrą? Tikriausiai tuo momentu tėvai numiršta, lieka tik vegetuoti su savo sielvartu ir amžinu klausimu, kaip jie užaugino tokį žmogų.
Pastorãlė [it. pastorale < lot. pastoralis — piemenų]: 1. vid. amžių ir XVI—XVII a. baroko literatūros žanras — poema arba eiliuota drama, idealizuotai vaizduojanti piemenų, kurie elgiasi kaip galantiški dvariškiai, meilę; 2. nedidelis vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys, vaizduojantis kaimo gyvenimą, gamtą; gali būti savarankiška arba sudaryti didelio kūrinio dalį; 3. sceninis XVII—XVIII a. muz. kūrinys (opera, baletas), kurio siužetas susijęs su idealizuotu kaimo buities ar gamtos vaizdavimu.
Taigi knygoje – Amerikos kaimas, mažas šalies modelis, kur gyvenančių žmonių veidai spinduliuoja ramybe ir gyvenimo pasitenkinimu, ta garsiąja amerikietiška šypsena, ar nori sužinoti, kas už jos?
|KŽL|
I think that everything, or at least the part of everything that happened to me, started with the Roman architecture mix-up.
Toks yra pirmas sakinys knygos, kuri gali būti tavo. Tu tik pažiūrėk pas knygų žiurkes, kada jos rašė apie kitas šios knygos autorės Curtis Sittenfeld knygas, ir parašyk apie tai komentaruose, tada sukryžiuok pirštus (mes vadindavom tai “čiurikais” :)) , labai norėk ir lauk. Gal trečiadienį tai būsi tu (tikimybė paprastai labai didelė) :)?
O mes tuo metu miegosim, ane, KŽG? Krausim batareikas 🙂
|Jūsų KŽ (kelias į žvaigždes 😀 )|
Atvažiavus į Vilnių vienas didžiausių stebuklų pavasarį buvo – žibutės, kurių Žemaitijoj tiesiog nėra! Aš negalėjau patikėti, kad čia mėlynuoja visos kalvos. Mėlynuoja! Tau, mano mamyte!
Ech, gaila dar vieno neišverčiamo pavadinimo – The Kite Runner. Na, kur čia jau bėgantis paskui aitvarą. Na, bet ir geriau nieko nesugebu sugalvoti, tegul lieka taip. Ypatinga knyga. Tikrai tarp mano top dešimt. Ir vėl: skaudi, liūdna, pilna nusivylimų ir tokia žmogiška. Nereali superinė knyga. Dar neskaitei? Negali būti! Stumk visas laukiančias knygas į šoną ir skaityk šitą! Net keista, kad taip gerai atsimenu ne tik jausmą apie šitą knygą, bet ir apie ką ji.
Apie draugystę, ištikimybę, skaudžią tokią nevaikišką draugo išdavystę. Tokią didelę, paralyžuojančią, neišperkamą. Skaitai ir galvoji – juk čia tik vaikai, bet kartu supranti, kad vaikystė čia niekuo dėta. Kad čia gal likimas, karma, ar kaip galima pavadinti?
Apie emigraciją. Kai šeimininkai tampa tarnais, kai žvaigždutės ant antpečių galioja tik afganistaniečių gete. Šita knygos dalis vėlgi labai primena jau mano minėtą filmą (superinį) “Smėlio ir rūko namai”.
Apie meilę – neišsipildžiusią, nemokamą išreikšti ir parodyti arba įkvepiančią drąsiems poelgiams.
Apie dar daug jausmų, kvapų, spalvų, daug aitvaruoto dangaus.
Knyga buvo mano pačios atradimas Amazonės džiunglėse. Dar prieš filmus ir vertimus (ir vėl Jotema išleidus, tai nežinau, kaip ten vertimo komybė). Filmą išdrįsau pažiūrėti visai neseniai. Aišku, nusivyliau. Pradžia visai nebloga, tikrai patiko Amiro vaikystės Kabulas, filmavimo rakursas, spalvos. Filmo pradžia tikrai perteikia knygą, o paskui toks bla bla bla nuskubėjimas, nukramtymas, nubanalėjimas. Filmas daug labiau palengvintas. Ne, ne, ne. Tikrai ne. Skaitykit knygą. Originalo kalba, žinoma. Juk ne japoniškai… 😉
|aitvaruose|
Bibliotekų lankytoja tapau nuo pirmosios klasės. Dar dabar atsimenu, kaip mokytoja pirmą kartą visą klasę nusivedė į biblioteką supažindinti su ten veikusia tvarka. Atsimenu net pirmąją iš bibliotekos paimtą knygą – su daug iliustracijų, tokią pusiau komiksus. Buvau apžavėta. Nuo pat pradžių. Man labai patiko, kad mano pirmojoje bibliotekoje buvo savitarna. Man labai svarbus tas kuitimasis, stoviniavimas prie lentynų, skaitinėjimas, begalinis rinkimasis.
Kai vėliau išėjau į gimnaziją, biblioteka buvau baisiai nusivylus, nes savitarnos ten nebuvo nė kvapo, o ir bibliotekininkė tokia “nuostabi”, kad nuo skaitymo ir knygų meilės tikriausiai atbaidė ne vieną kartą. Atėjus į bibioteką dialogas būdavo maždaug toks: “Ko nori? Nežinai, ko nori? Tai ko čia atėjai.” Žodžiu, sėdėdavo kaip Cerberis užstačius stalą ant įėjimo į patalpą, kur saugojo incognito knygas – niekada taip ir nesužinojau, kokie mūsų gimnazijos knygų fondai. Išdrįsdavau į ją ateiti tik tiksliai žinodama autoriaus vardą ir pavardę, kūrinio pavadinimą – kad nebūčiau išjuokta. Brrr.
Dar mokykliniais laikais buvau I.Simonaitytės bibliotekos lankytoja, ten man patikdavo, buvo savitarna, iš ten dažniausiai susirinkdavau knygas pagal privalomą sąrašą.
Vėliau buvo universiteto fakulteto biblioteka, Mažvydas, kur pusę laiko praleisdavai laukdama knygos, net nežinodavai, ar ji tiks, ar ne, ir tada sekė labai ilgas tarpas be jokios bibliotekos iki kol mano anyta užrodė jau apdainuotą 🙂 Girulių bibliotekėlę. Tokia tat trumpa mano bibliotekų istorija.
O tavo?
|KŽL|
Kartais būna taip, kad pasirinkimas erzina. Ypač geras pasirinkimas, nes tada tiesiog nežinai, ką pasirinkti. Paieškojau mamas lydančių princesės knygučių ir radau visą krūvą. Išlydančių. Kaip išsirinkti? Leisti princesei pačiai?
romanas apie Herą ir Leandrą.
Yra toks mitas: Leandras iš Abidoso kiekvieną naktį plaukia per Helesponto sąsiaurį lankyti Heros, Afroditės žynės iš Sesto, kuri bokšte uždega žiburį, rodantį mylimajam kelią. Vieną kartą audra užgesina ugnį, ir Leandras nuskęsta. Pamačiusi į krantą bangų išplautą lavoną, Hera šoka žemyn ir žūsta.
Čia toji mažytė arbatos knygelė, kurią nusipirkau Eureka! knygyne. Galvojau čiupsiu ir perskaitysiu – gi nedidukė, o kai strigau, vajei. Vienu žodžiu, knygas reikia skaityti tokiu, laiku, kai joms ateina laikas būti perskaitytomis. O šitą tai tikrai reikia skaityti išsimiegojus ir nesergant. Mano išplaukusios smegenys visą naktį bandė apdoroti, ką vakar perskaičiusios…
Kaip visur rašo, romanas sudėtingas, mataforiškas ir skirtas intelektualams. Taigi, tikrai reikėjo ne tik skaityti, bet ir sukti smegenis, neužmigti skaitant ir galvoti, ką skaitai, kol skaitai. Na, ne iš lengvųjų knyga, tikrų tikriausiai. Pirmiausia nusprendus skaityt reikia apsispręst, nuo kurio galo skaitysi, nes knygos pradžios dvi – viena pradžia ir knyga Herai, kita – Leandrui. Aš pradėjau skaityti nuo Heros. Paskui stabtelėjau, pertrauka, Leandras. Suklydau, nereikėjo stabtelt, reikėjo, kad Heros įspūdžiai dar būtų švieži, tada lengviau būtų buvę įžvelgti visus ryšius ir suprasti metaforas, kurios lipa viena ant kitos, raizgosi. Apsisuka galva, pasiklysti ir nieko nebesupranti. Na, žinoma, galiu apsimesti, kad viską suprantu… Gerai, kad vos virš šimto puslapių skaitymo, nes tikrai galima galvą nusisukt.
Perskaičius bandau pažiūrėt, gal kokia gera recenzija atves mane į protą, bet dažniausiai visi tik gražiai cituoja (o citatų iš to šimto puslapių tikrai gali surašyt pusę knygos), perpasakoja, kas parašyta ir mini protingus ir intelektualius žodžius arba tiesiog parašo: “Šis meninis tekstas tarsi prabangus originaliai dekoruotas audinys žėri paradoksaliomis idėjomis, žaismingu stiliumi. Tačiau yra dar ir jo „vidus“ – giliausias prasmės sluoksnis, prie kurio priartėja kiekvienas įžvalgus skaitytojas. (N. Debesytė)”. Žodžiu, pats kaltas, kad nesi intelektualas ir nieko nesupratai – aš jau čia nepasakosiu ir paslapčių neatskleisiu ;P.
Taigi, knygos nelabai priskirsi prie vakaro skaitinių. Neskaitykite pavargę, sergantys ar neišsimiegoję, nes paskui vaidensis sapnuose. Gal kas skaitėt, labai įdomu būtų įspūdžiai. Robert Tyler iš Boston Globe rašė, kad knyga primena Chagall’o drobę su besvoriais meilužiais…
Dabar vartau knygą ir matau, kad iš tikro skaityti reikia taip: Hera – Leandras – Hera. Arba: Leandras – Hera – Leandras. Kad sugaudytum visas vėjo puses.
“Žmogaus gyvenimas yra savotiškos lenktynės: tikslas ne pabaigoje, o takelio viduryje; tu bėgi ir gal jau seniai prabėgai savo tikslą, bet nežinai ir net nepastebėjai, kada jį prabėgai, ir niekada nesužinosi. Todėl vis bėgi ir bėgi.”
“Dabar tos dvi amžinybės buvo vertikaliai įrėmintos lange, tuo tarpu laikas buvo įpavidalintas horizontalioje lango rėmo dalyje. Vieta, kurioje amžinybė ir laikas susikerta, pažymėta rankenėle arba lango sklende. Čia slypėjo gyvenimo ir mirties paslaptis arba raktas. (…) Toje kryžiaus vietoje, kurioje susikerta laikas ir amžinybė, laikas sustoja akimirkai, idant jį palaimintų amžinybė, ir tai yra dabarties akimirka.”
Patarimas rašytojams, kurių kūrybos nenori spausdinti: “Čia reikėtų paminėti, kad Hera turėjo slaptų rašytojo ambicijų, bet nei vienas leidėjas nesidomėjo jos rankraščiais. Tuomet Hera nusprendė imtis vertimų, ir tai pasiteisino. Tarp vertimo eilučių, tai buvo Anatolio Franso, Pjero Loto arba Muzilio romanai, Hera įterpdavo kokią nors savo trumpą novelę, kurios niekas nenorėjo spausdinti, arba bent jau dalį novelės, taip galiausiai įvairiuose kitų autorių romanų vertimuose buvo išspausdinta visa jos novelių knyga.”
|pasiklydus mito sapne|
KŽG jau rašė apie baisias ir liūdnas knygas, rašė ir apie draudžiamas knygas. Ši knyga buvo uždrausta Lenkijoje, taip rašo ant knygos atvarto (vargšai draudėjai, aišku, kad paskatino mane paimti ir pažiūrėti, ką gi ten reikia drausti, draudimo nelabai suprantu iki šiol) ir daug kitur (čia radau ieškodama knygos viršelio):
The book has been banned from many libraries throughout its publication history. As recently as 2002, the book was pulled from the shelves of the La Mirada High School Library in California by the Norwalk-La Mirada High School District because of a parent’s complaint about its sexual content. However, after students voiced protest and the American Civil Liberties Union (ACLU) sent a letter to the school district requesting that the district reverse its actions, the book was subsequently reinstated the next year.
William Styron Sofijos pasirinkimas. Ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų knygų. Ir viena baisiausių ir liūdniausių, bet ir geriausių. Perskaičiau ją gal prieš metus ar daugiau, bet iki šiol prie jos sugrįžtu, dažnai apie ją galvoju.
Labai sunku pasakyti, apie ką knyga. Apie daug ką. Perskaičius ankščiau parašytą tekstą lyg pradedu suprasti, dėl ko vis norima knygą uždrausti – dėl sekso scenų, kurios man visiškai neužkliuvo ir kurios visiškai nėra knygos akcentas. Jei ne ši citata, tikriausiai taip ir nebūčiau sugalvojusi. Nes man ši knyga apie begalinį dvasinį skausmą, tokį begalinį, kad net sunku aprašyti.
Knygoje susipina dvi siužetinės linijos: Sofijos gyvenimas dabar, Amerikoje, kuri ji graži žavi šviesiaplaukė ir jos gyvenimas prieškario ir karo metų Lenkijoje. Ir skaitant ta žavioji panelė, kurią įsimyli kas antras pamatęs jaunuolis, pavirsta dukterimi, žmona, motina, žmogumi, karo metais išgyvenusia neįmanomus dalykus. Ar tikrai išgyvenusia? Fiziškai – taip, bet dvasiškai… tikriausiai ne.
Ieškant knygos, daugiausia nuorodų iškrenta apie Meryl Streep, kuri pagal šią knygą pastatytame filme vaidino Sofiją ir laimėjo už tai Oskarą. Senas filmas, kažin ar įmanoma gauti Lietuvoj pažiūrėti, bet man gal užteks knygos, neabejotinai vienos iš geriausių.
|L|
Tik pažadėkit, kad niekam nesakysit, ir aš pakuždėsiu, kad negalėjau praeiti pro truputį nupigintą 1001 knyga, kurią privalai… Na, galvojau, galvojau, ar tikrai man šitos knygos reikia. Tikrai įtemptai galvojau. O apsipręsti padėjo, kad knyga gausiai iliustruota. O iliustracijos ne tik knygų viršeliai, autorių nuotraukos, bet ir filmų akimirkos, paveikslai ir visokie kitokie pavyzdžiai įtakoti į sarašą įtrauktos knygos. 
Taigi, knyga apima gerokai daugiau nei šiaip knygų sąrašą. Beje, knygos viršelis yra A. Burgess Clockwork Orange viršelis (o dar vakar pagalvojau, kodėl viršelis vienaakis?)!
Taigi dabar turiu daug gražaus vartymo. Kai turiu vieną laisvą minutę, kurios per mažai knygos skaitymui, galiu perkaityti kokį nors knygos pavadinimą, apie kurį niekada nieko nesu girdėjusi.
Čia buvo 1000 ir viena. O kas tas tūkstantis? Čia kita knyga, kurią pasiskolinau iš draugės.
Tai pasaulio rašytojų žinynas Kas kada kieno parašyta. Įdomi informaciniu atžvilgiu, nes visai be jokių iliustracijų ir nuotraukų, kurios pabrangintų knygą, bet kartu ir padarytų ją šimtą kartų įdomesne. Ne, tūkstančiu kartų, nes tiek autorių knygoje įtraukta. Žinynas kitoks, nei įprasta, kaip sako užrašas ant knygos: “šio biografinio rašytojų žinyno sudarytojus visų pirma domino autorių kelias į populiarumą ir svarbiausių jo gyvenimo įvykių įtaka kūrybai. Čia aptiksite įdomių dalykų, kurių paprastai nėra solidžiose enciklopedijosem žinynuose, literatūros vadovėliuose: pateikiama informacijos ne tik apie rašytojų gyvenimą ir kūrinius, bet ir apie šeimos narių tarpusavio santylius, meilės nuotylkius, atsitiktines darbovietes, ligas, baimes, nuoskaudas, finansines nesėkmes ir pirmuosius pripažinimo ženklus.” Hmm… nejaugi nebuvo nė vieno finansiškai sėkmingo prieš pradedant rašyti? 🙂
Smagu, kad knygoje visi vardai pateikiami kiek įmanoma arčiau originalo, na, žinoma, rusai nesurašyti kirilica, o japonai hieroglifais; kaip vardą skaityti parašyta šalia, skliaustuose. Tiesa, tas ne visai enciklopedinis, daugiau bulvarinis svarbių gyvenimo momentų atrinkimas ir aprašymas kartais prajuokina, kartais nustebina, kartais dar kokį jausmą sukelia, bet iš pradžių skaityti tikrai gana keista :). Pvz.: “visą gyvenimą buvusi beisbolo aistruolė, 1968 m. Moore pagerbta per sezono pradžios rungtynes – jai patikėta pradėti žaidimą” :). Bet ir labai įdomu, pvz. apie Iriną Ratušinskają: “Šaltoje vienutėje poetė sukūrė 250 eilėraščius. Užrašydavo juos degtuku ant muilo gabalėlio, išmokdavo atmintinai, o muilą sunaudodavo”.
Ypatingai daug vertės knygai suteikia prie autoriaus surašyti jo kūriniai, kuriais metais išleisti, pažymima, kas ir kada išleista lietuviškai. Žodžiu, knygą irgi smagu pavartyti, atrasti ką nors naujo. Kai negali skaityt knygų, džiaugies nors apie jas skaitydamas.
|ššš, tik niekam nesakyk|
Šiandien žiūrėjau filmą Elegija (trailer’is komentaruose). Ėjau namo ir galvojau, kaip galėčiau knygų bloge parašyti apie gerą filmą? Reikia kažkaip surišti su knygomis 😉
Pirma, filme buvo gražiai padėtų knygų pirmame plane :), antra, vienas pagrindinis veikėjas yra kultūros kritikas ir profesorius, o kitas Pulitzer’io premijos laureatas poetas. Na, jau pakankamai daug, kad filmas būtų paminėtas, ar ne? Ir štai pradėjau kuistis internete ir kaip apsidžiaugiau pamačius, kad filmas pastatytas pagal Philip Roth knygą The Dying Animal.
Na, žinoma, kaip geras filmas gali būti be knygos? Superiniai aktoriai – mano nuo Smėlio ir rūko namų dievinamas Ben Kingsley ir Pedro Almodovaro mūza Penelope Cruz, superinis operatoriaus darbas – man taip patinka, kai nufilmuota būtent tokiu stiliumi. Filmą dabar rodo Pasakos kino teatre, neklauskit, kaip ten atsidūriau vietoj to, kad eičiau miegoti 🙂 Jei turėsit galimybę – labai siūlau. O mano lentynoje seniai laukiančiai P. Roth knygai Amerikietiška pastoralė tai tikrai greičiau ateis eilė 🙂
Baigėsi mano miego limitas. Na, ta “batareika”, kur kažkiek važiuoja be miego, bet ateina tokia diena, kai ima ir baigias. Tai mano baigės šiom dienom, nes papraščiausiai išlūžau nepakėlus savo vyturėlio kukulėlio kelimosi su tamsa, o ne su šviesa… Baigės tiek, kad net nebegaliu paskaityt prieš miegą, o tai reiškia, kad skaitymo sustojo, įklimpo į miego liūną ir iš ten žiūri į mane graudžiom ašaringom akim. O dar šalia gulinti knyga ne tokia, kurią galima skaityti pusiau miegant 😦
Atsimenu, kad labai skaitėm šitą knygą visos gimnazistės supuolusios. O mano meilė man, miegalei, vis kartodavo: “Kas myli, tas nemiega”. Deja, tada aš nemyliu. Nieko. Tik miegą, tą stebuklų ir siaubų karalystę. Įdomu, kaip susiskaitytų dabar ši knyga? Einu pažiūrėsiu, gal kas nors pabraukta.
Taip įdomu, knyga jau kvepia senove, na, nebe nauja knyga… O dar tik keturiolika metų praėjo… Pabraukta:
“Dievas yra stipresnis, nes jis myli visas neteisybes po saule.”
“Matyt, čia ir slypi kiekvieno genijaus esmė – tobulai išsakyti tokius dalykus, kurių jis pats nei matė kada nors, nei girdėjo.”
“Kiekviena viltis yra beprasmė. Nė vienam žmogui neturi šauti į galvą susimąstyti apie savo svajų įgyvendinimą. Priešingai, jis privalo suvokti vilties beprotybę. Jeigu jis tai suvokia, gali viltis. Jei žmogus dar gali svajoti, gyvenimas yra prasmingas.”
“Dievas yra piktas vaikas, kuris neturi bambos.”
“Net pati beviltiškiausia meilė lengviau pakeliama nei gyvenimas be jokios meilės.”
Labanakt, žmonės.
|Jūsų žiurkytė|
Taigi šį kartą gražią pavasarišką dieną užsukome į Pegaso knygyną Prancūzų kultūros centre. Savaime suprantama, kad knygos ten prancūziškos, na, bet nėra taip, kad visai jau nedraugaučiau su ta prancūzų kalba – yra pretekstas užeiti. Knygynas dydžio kišenės, bet labai mielas, turi labai gražių knygučių. Ir labai brangių… Apsidžiaugiau, kad viena man laaabai patikusi buvo visai nebrangi (palyginus su kitom).
Knygutėj istorija apie princesę, kuri labai norėjo užaugti:
Princesė paklausė mamos, kokia ji turi būti, kad užaugtų.
-Būk miela… kaip tavo tėtis…
O to paties paklaustas tėtis atsakė:
-Būk mylinti… kaip tavo mama.
Virėjas atsakė:
-Būk švari….
-Būk drąsi,- atsakė generolas.
-Būk gera plaukikė, – atsakė admirolas.
-Būk protinga, – paporino ministras pirmininkas ir tt.
*
-Bet… tu ESI didelė, – pasakė Mažasis princas 🙂
|princesės ir princo mama|
Šiandien perskaičiau apie dar vieną knyginę akciją: Padovanok knygą. Akcijos, kuri prasidėjo jau pernai, metu yra renkamos knygos bibliotekoms. Labiausiai laukiamos naujesnės knygos, kurių ir trūksta labiausiai.
Gal ir tu galo prisidėti? Geriausia – su visais savo bendradarbiais 🙂
knyguziurkes.com 
