Tikriausiai vienintelė neigiama skaitymo pasekmė yra akių nuovargis. Ir blogas regėjimas. Mūsų klasėje iš 19 baigusių žmogeliukų tik 3 nebuvo “ačkarikai”. Nepatikėsite, bet KŽG buvo viena iš trijų, na, o aš, buvau viena iš likusiųjų. G., linkėjimai mamai ir tėtei perdavusiems tau nuostabius regėjimo genus!

Nežinau, ar nuo neperstojamo skaitymo, ar šiaip nuo neprimiegojimo ir pervargimo, mano regėjimas dabar ganėtinai suprastėjęs :(. Važiuosiu prie jūros ir žiūrėsiu į tolius. Į knygą, į tolį (ten, kur juž jūrų marių skaito KŽG), į knygą, į tolį ir tt.

Gerai, kad yra audio knygų, tai nebūtina varginti akių, bet, man pvz., ne visada viską gerai pasiseka suprasti klausant, labai priklauso nuo skaitančiojo balsu akcento, intonacijų ir tt. Na, čia, aišku, turėjau omenyje angliškus audio, lietuviškai kol kas dar suprantu :). Audio knygos yra geras kelionių laiko užmušimo būdas – Vilnius-Klaipėda beveik = perklausytai knyga. Tiesa, yra viena papildoma sąlyga – ramiai miegantys kukuliai 🙂

Ar klausai audio knygas? Ar žiūri į pasaulį pro langelius, kabančius ant nosies (arba kitokius modernius sutvėrimus)? 🙂

|apgraibomis|

Ar galima lanstyti knygos kampučius, kad žinotum, kur baigei skaityti knygą? Nežinau, kodėl, bet man kampučių lankstymas kaip kokia šventvagystė. Bandau prisiminti, kas man tai įkalė į galvą, bet tikriausiai tai buvo padaryta taip seniai, kad tiesiog tapo aksioma.

Labai normalūs žmonės skaitydami knygą naudoja skirtuką, o ką daro žiurkė? O žiurkė svajoja naudoti skirtuką, bet kad ir kaip ji stengiasi, jai nesigauna. Man tikriausiai nėra pavykę dvi knygas perskaityti su vienu skirtuku :(. Jie visada kur nors pasideda, aš niekada nežinau, kuri jie dingsta ir slepiasi lyg bijodami, kad vietoj knygos žiurkė sugrauš jį 🙂 Ką daryti, ką daryti?

Dažniausiai vietoj skituko aš naudoju:

a) jei knygą pirkau, dažniausiai pirkimo čekį knygyne įdedu į knygą ir jį naudoju kaip skirtuką;

b) nukenčia po ranka esantis laikraštis ar žurnalas – atplėštas gabaliukas perlenkiamas ir naudojamas kaip skirtukas;

c) blogiausi, kai knygą pradedau skaityti prieš miegą lovoje ir aplink nėra nei ką suplėšyti; tada laikinai susierzinu, bet kampuko vis tiek nelenkiu :), o pažiūriu į puslapio skaičiuką ir tikiuosi, kad atsiminsiu. Beje, turiu kažkokį keistą įprotį: pradėjus skaityti pažiūriu, kiek knygoje puslapių 🙂 (O tu turi kokių nors knyginių ritualų?)

Beje, man ir šiaip ne visi skirtukai tiktų, nes jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus (juos puikiausiai atitinka laikraščio skiautė 🙂 ) :

a) knyga su įdėtu skirtuku turi normaliai užsiversti, t.y, kad ir koks gražus būtų skirtukas, jis man blogas, jei lengvai iškrenta,

b) jis negali būti medžiaginis, nes negaliu pakęsti kai popierius liečiaisi ar brūžinasi su audiniu (na, trumpai tariant, man šiurpas eina per kūną, jei vyksta toks veiksmas),

c) sirtukas turi neiškristi iš skaitomos knygos, kai jis įdėtas belekur,

d) skirtukas visada turi būti ten, kur man jo reikia (o ten jis niekada nebūna).

Daug kartų esu bandžiusi turėti skirtuką, įsivaizduoti, kiek daug knygų kartu su juo esu perskaičius ir viskas veltui. Nesusidraugavau su jais, todėl į internete esančius skirtukus tik pavarvinu seilę, pasigrožiu ir viskas. Labai labai norėčiau tik šitokio tamspoje šviečiančio skirtuko:

Čia dar visokie skirtukai:

Nuobodžios knygos skirtukas 🙂 :

|niekaip nesusidraugaujanti su skirtukais|