Keletas paskutinių mano skaitytų knygų vis užgauna tėvų ir vaikų santykius. Štai ir šita knyga, apie kurią ilgokai vaikščiojau ratais knygyne ir pagaliau negalėjau atsispirti taip pigiai (tris kartus pigiau nei knygyne) parduodamai per Europos dienas knygų mugėje, yra apie trijų kartų susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Na, tėvų vaikų santykiai gal nėra pagrindinė knygos tema, bet vis dėlto svarbi ir man labai užstrigusi.
Keletą vakarų pasimėgavau šita knyga – skaitėsi labai lengvai, norėjosi skaityti kiekvieną laisvą minutę, o ir knyga ne per storiausia, tai greitai susiskaitė, toks optimalus keleto vakarų skaitymas – tokios irgi jau buvau pasiilgusi – geros ir ne per daug storos 🙂 Dabar taip noriu sulaukti kokio laisvesnio vakaro, kai galėsiu pažiūrėti filmą (trailer komentaruose), kurį knygos autorė pati režisavo. Nors pagal trailer’yje esančius vaizdus matau, kad skaitydama savo filmą pastačiau kitaip, kitokie mano aktoriai ir aplinka kitokia, na, bus įdomu pažiūrėt.
Rebecca Miller
Knyga pasakoja apie tai, kaip žmogus kartais bijo pats savęs, stengiasi būti kitokiu, tokiu, kokį jį kažkas įsivaizduoja ir tokį įsivaizduojamą myli, net įtikina tave patį tokiu esant. Pasirodo, save apgaudinėti galima iki begalybės, nors kartais ta begalybė staiga pasibaigia, lyg staiga pabustum iš komos ar sapno (o Pipa vaikšto per sapnus), ir nebepažintum nei savęs, nei to pasaulio, kuris lyg ir buvo tavo, bet niekada jame nesijautei savas.
Vienas Pipos gyvenimas – bohema, narkotikai, tikri ir netikri menininkai, sąmonės rūkas, kai nieko neatsimeni. Kitas – atsidavusios motinos, negeriančios net aspirino, sveikai besimaitinančios, besistengiančios būti tobula mama, tobula žmona, kažkuo tobulu. Du kraštutinumai. Atspėkite, kuris gyvenimas buvo pirmas, o kuris antras? Ar nors vienas tikras? Gal trečiasis? Tikiuosi.
Tarasas Ševčenka buvo Ukrainiečių poetas ir dailininkas, padėjęs pagrindus mederniajai ukrainiečių kalbai ir literatūrai. Tarasas gimė baudžiauninku, bet menininkams pastebėjus jo gabumus dailei, buvo iš baudžiavos išpirktas. T. Ševčenka 1829 m., būdamas penkiolikos metų, kaip pono tarnas buvo atvykęs ir apie metus gyveno Vilniuje. Vėliau Lietuva neretai minima poeto laiškuose, o vienas jo eilėraštis „Garsingam Vilniuje” savo siužetu tiesiogiai susijęs su Lietuvos sostine.
Autoportretas
Ševčenkos lyrika dvelkia ilgesiu, užuojauta paprastiems Ukrainos žmonėms. Kai kuriose eilėse labai subtiliai apdainuota Ukrainos gamta ir jos didžioji upė Dniepras. Daug poeto eilių virto liaudies dainomis, nes jos parašytos liaudies dainų stiliumi, yra labai lyriškos. Kas be ko, kai kuriose poemose ir eilėse ryškiai skamba prievartos, pavergimo ir revoliucinio išsilaisvinimo bei kovos motyvai (iš čia).
Vilniuje kabo ne tik lenta, yra ir gatvė, pavadinta T. Ševčenkos vardu. Kažkada turėtų ir paminklas atsirasti.
Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂
Vakar užverčiau dar vieną Salman Rushdie pasaką-ne-pasaką apie… begalines ir nesibaigiančias istorijas su pradžia ir be pabaigos. Knygos pabaigoje autorius pateikia šešių puslapių bibliografijos sąrašą – tiek suvirškinta rašant knygą – respect. Čia ne kokia knygelė iš serijos “nuvažiavau, pažiūrėjau, gidė papasakojo, dabar parašysiu knygą.” Kai skaičiau, žinoma, nemačiau jokio knygos gale tūnančio sąrašo ir visą laiką galvojau, ar čia Rushdie viską sugalvojo ar čia yra ir tikros istorijos.
Taip sunku parašyti apie Rushdie knygą, nes ten tiek plotmių, linijų, magiškų apskritimų, rombų, šešėlių ir paukščiais išskrendačių sielų. Dabar, kai truputį naršau internete, tai eilinį kartą negaliu atsižavėti S.Rushdie – tuo neįtikėtinu sugebėjimu sujungti, atrodo, nesujungiamus, išgryninti ir apžavėti.
Tikri faktai (gyvenantys knygoje): veiksmas vyksta Indijos teritorijoje Fatehpur Sikri mieste, Mogolų imperatoriaus Akbaro sostinėje XVIa. Kai skaičiau, buvau įsitikinusi, kad miestas išgalvotas, o pasirodo, ne, jis pats tikriausias. Kaip gali galvoti, kad miestas, kurį statyti užtruko penkiolika metų, o kaip sostinė tarnavo tik apie keturiolika, po to buvo paliktas likimo valiai dėl vandens trūkumo, nėra rašytojo fantazijos vaisius?
UNESCO saugoma Florencija
Į šitą miestą, dar pačiame žydėjime, kai vanduo dar nebuvo palikęs, atkeliauja aukštas šviesiaplaukis ir pasakoja imperatoriui savo neįtikėtiną istoriją, kuri prasidėjo kitam nuostabiam mieste – Florencijoje, kur trijų berniukų, kurių vienas Nikola Makiavelis (knygoje imperatorius dažnai medituoja apie tai, kokia turi būti imperija, o Makiavelis kitoj žemės pusėj rašo savo “Valdovą”), likimai juos nuveda į skirtingus pasaulio kraštus, tokius tolimus, kad gali nukristi, pasiekęs pasaulio kraštą. Realūs istorijos vyrai. O moterys knygoje ne visada tokios realios – imperatoriaus išgalvota žmona, pradingusioji princesė neįtikėtina rytų gražuolė Kara Kioz, pavirtusi į Anželiką, princesės tarnaitė, dėl stulbinančio panašumo į savo šeimininkę vadinamos Veidrodžiu, neįtikėtinai plona kurtizanė Giltinė ir jos priešybė storoji Pagalvė, imperijos istorijas galvoje saugančios karalienė motina ir princesė Gulbadan, aplankiusi Meką ir, vietoj prideramų minčių apie dievą, parsivežusi visokių keistenybių apie neišnaudotas moterų galimybes.
Unesco saugomas Fatehpur Sikri
Kara Kioz – pavergianti gražuolė, žvilgsniu sugniuždanti bet kokį vyrą, pati lyg vergė, perduodanti save iš vieno vyro rankų į kitas, niekada nebūnanti viena pati sau. Sužinome, kokią ji daro įtaką, ką koks žmogus apie ją galvoja, bet pati ji lyg šilkas išslysnati pro pirštus, neapkabinama migla. Du nuostabios kerėtojos Karos Kioz (Qara Köz) apžavėti miestai. Abu klestėję, kol ją garbino, ir praradę savo gyvybę – vandenį – kai jos kerai apleisdavę.
Kaip gi S.Rushdie be religijos klausimų. Aprašuomuoju laikotarpiu Romos popiežius pats tikriausias Medičių statytinis, dėl to ir Florencija klesti, tokį užtarėją turėdama, o imperatorius Akbaras propaguoja religinę toleranciją ir mąsto: “kodėl būtina išpažinti religiją ne dėl to, kad ji tikroji, bet dėl to, kad ką išpažino tėvai ir protėviai. Ar tikėjimas – ne tikėjimas, o tik paprastas šeimos įprotis? Gal nėra tikrosios religijos, gal yra tik amžina tradicija? O iš kartos į kartą galima perduoti ne tik dorybę, bet ir klaidą? Ar tikėjimas viso labo mūsų protėvių klaida? Gal nėra tikrosios religijos. Taip, jis leidžia sau šitaip pamanyti. Jis nori kam nors atskleisti savo įtarimą, kad dievus sukūrė žmonės, o ne atvirkščiai. Jis nori kam nors pasakyti, kad pasaulio centras – žmogus, o ne Dievas. Žmogus centre, viršuje ir apačioje, žmogus pirekyje, užpakalyje ir šone, žmogus angelas ir velnias, stebuklas ir nuodėmė, žmogus visada tik žmogus, ir nuo šiol nereikia jokių šventyklų, jei jos skirtos ne žmonėms.”
Toks man yra rašytojas Salman Rushdie, kurio visas iki šiol perskaitytas knygas traukiu į savo šimtuką. Na, tikriausiai autoriui reikia būti geru magiškojo realizmo magu, ir aš jau negaliu atsitraukti nuo jo knygų ir būnu didelė autoriaus gerbėja.
Man patinka, kai knygose ne tik skaitai apie herojų gyvenimą, bet ir daug ko išmoksti ir sužinai apie pasaulį. Tokios yra šio rašytojo knygos. Iš jų sužinojau, iš kur Ispanijos bažnyčiose arabiški motyvai, kodėl religine neapykanta verda Pakistanas, ir kas apskritai dedasi pasaulyje besisukančiame apie Indiją. Užburiančios, įžvalgios, turtingos: Paskutinis Mauro atodūsis,Gėda,Vidurnakčio vaikai, Klounas Šalimaras. Savo eilės dar laukia įžymioji/skandalingoji Šėtoniškos eilės ir Dangus po jos kojomis.
Linksmos knygos skaitymo aplinkybėsNet nustebau, kad jau taip seniai skaičiau – prieš beveik vienuolika metų. Neįtikėtina. Todėl nelabai galiu atpasakoti, kas, kur, kada. Bet labiausiai gal įstrigęs tas autoriaus mokėjimas pašiepti, nuvainikuoti dievybes ir sudievintus dalykus, įstrigęs taiklus humoras ir nesuvaldoma fantazija.
Salman Rushdie
Visas knygas skaičiau lietuviškai. Esu turėjusi rankose ir knygą originalo kalba, bet man tikrai ji per daug sudėtinga būtų skaityt ir suprast visas autoriaus vingrybes. Lenkiu galvą prieš beveik visas jo knygas išvertusią Danguolę Žalytę, Laimantą Jonušį (vertė Mauro atodūsį) – vertimas tikrai nekliuvo, įdėta labai daug darbo ir tas tikrai jaučiasi.
Bene didžiausią leidybos veiklą Vilniuje išplėtojo Juozapas Zavadskis. Vroclave ir Leipcige įgijęs gerą poligrafininko išsilavinimą, 1803 m. jis atvyko į Vilnių, o 1805 m. Vilniaus universiteto vadovybė išnuomojo jam dešimčiai metų visiškai žlungančią spaustuvę su patalpomis universiteto rūmuose. Taip prasidėjo Zavadskių dinastijos leidybinė-spaustuvinė veikla, trukusi iki pat 1940 metų.
Sutvarkęs ir naujais įrengimais papildęs spaustuvę, J. Zavadskis su jam būdinga energija pradėjo organizuoti knygų leidybą. Spaudiniams apipavidalinti jis pasitelkė knyginės grafikos specialistus, „kovoti su klaidomis” pasamdė pirmąjį Vilniaus spaudos istorijoje etatinį korektorių, kurio pareigas daugiau kaip 40 metų ėjo žinomas lenkų ir rusų gramatikų autorius, Lietuvos bajorijos herbų rinkinio sudarytojas J. Bogdanovičius. Net Napoleono įsiveržimo metais, kai kitas poligrafijos įmones buvo apėmusi krizė, energingojo Zavadskio vadovaujama spaustuvė dirbo be didesnių nuostolių.
Išradingai vadovaudamas poligrafijos įmonei, J. Zavadskis sugebėjo ne tik nepriekaištingai patenkinti universiteto poreikius, bet nemažai knygų pradėjo leisti ir savo nuožiūra. Ypač J. Zavadskis mėgo spausdinti Vilniaus universiteto profesorių bei dėstytojų kūrinius. Iš jo spaustuvės išėjo nemaža T. Cadzkio, J. Lelevelio, G. A. Grodeko, Euzebijaus Slovackio, J. Potockio, brolių A. ir J. Sniadeckių ir kitų žymių vilniečių knygų. Nemažai užsakymų buvo imama „iš šalies” – iš įvairių Varšuvos bei kitų miestų užsakovų.
Ekonominę J. Zavadskio padėtį dažnai gelbėdavo tai, kad jis universitetui nemokėdavo grynais pinigais, o atsilygindavo knygomis bei kitais spaudos darbais.
Juozapui Zavadskiui mirus (1838 m.), spaustuvę ėmė valdyti jo sūnus Adomas Zavadskis, kuris ypač daug padėjo lietuviškos knygos plėtotei – vis didesnį svorį Zavadskių knyginėje produkcijoje ėmė sudaryti lietuviški spaudiniai. Adomas Zavadskis palaikė glaudžius ryšius su S. Daukantu, D. Poška, L. Ivinskiu, M. Valančiumi, M. Akelaičiu, broliais T. ir V. Juzumais, K. ir O. Praniauskais ir kitais lietuviško žodžio skleidėjais. Pradėjusi lietuviškas knygas leisti 1806 m., Zavadskių spaustuvė iki lietuvių spaudos uždraudimo išieido bemaž pusantro šimto lietuviškų knygų.
Iš Adomo Zavadskio įmonę perėmė jo jaunesnysis brolis Feliksas, o iš šio – jaunesnieji Zavadskių giminės atstovai. Tačiau tiek leidybinė spaustuvinė firma, tiek jos knygynas iki pat 1940 m, nacionalizacijos vadinosi Juozapo Zavadskio vardu.
Atgavus lietuvišką spaudą, Zavadskių leidykla vėl ėmėsi leisti lietuviškas knygas, brošiūras, periodinius leidinius. Iki 1920 m. jų išleido arti dviejų šimtų. Tačiau vis labiau įsigalinti nacionalistinė lenkomanų reakcija stabdė lietuviško žodžio plitimą Vilniuje. Lietuviškų knygų leidyba buvo nutraukta, uždarytas ir iki 1930 m. veikęs
lietuviškų knygų skyrius Zavadskių knygyne.
Visada paskolinu knygą, jei tik kas nors nori ją skaityti. Visada tikiuosi, kad skaitančiajam ji patiks taip pat kaip ir man, ir mes, pilni to patikusios knygos džiaugsmo, juo pasidalinsim. Kadangi paskolintas knygas užsirašau “belekur” arba iš viso neužsirašau, nes esu įsitikinusi, kad atsiminsiu, tai, galima sakyti, nežinau milijono savo knygų buvimo vietos. Iš viso pamirštu, kad tokią turėjau, jei neprisireikia kam nors paskolint ar užsinori pavartyti. Taip atsitiko ir su Everything is Illuminated originalo kalba. Knyga sėkmingai guli pas kažką lentynoj, o aš jos taip pasiilgau, noriu pavartyt, please, grąžinkit, mano mieli draugai. Taip išeina, kad dar nežinodama apie Bookcrossing, jau jame nesąmoningai dalyvavau 🙂
Pati skolintas knygas stengiuosi kuo greičiau perskaityti, nes man jos tiesiogine žodžio prasme guli ant sąžinės ir trukdo ramiai gyventi. Tai aš tos nepakeliamos sunkenybės stengiuosi kuo greičiau atsikratyt. Bet iš labai artimų žmonių skolintos knygos kartais užsistovi. Dažniausiai dėl to, kad su tuo žmogum labai dažnai susitinki ir nebus problemos grąžinti knygą arba dėl to, kad knygai niekaip neateina eilė, ją vis paimi, o ji kažkaip nesiskaito, tada neši draugei grąžint, o ji stumia knygą tau atgal į rankas, nes TURI ją perskaityti, nes ji labai gera. Taip ir stovi lentynoj. Tokia viena McCarthy jau gal metus (ir vis ant sąžinės, aišku) akis bado, bet ne jos eilė, nors tu ką. Niekaip ranka nesitiesia ir link L. Cohen Žavių nevykelių, nes, įsivaizduojat, buvo parašyta, kad tai kažkoks ale eksperimentinis romanas, ir man visai nepatiko toks aprašymas, tai vargšė knyga ir laukia…
Tikriausiai gražiausia mano gatvė Vilniuje. Viena iš gražiausių, tikrai. Joje galiu ilgiausiai stoviniuoti kaip kokiam knygyne ar bibliotekoje ir žiūrėti, grožėtis ir tyrinėti. kas esat matę, tai žinot, kodėl, o kas nematę. Ateikit pažiūrėt – superinė gatvė.
Eilėraščio niekur negaliu rasti. Help!Kaziui?Garbės siena
Labai sunku atrinkti, ką įdėti į postą… Nes visi man gražūs. Na, beveik :)…
Vilnius švenčia Europos dieną. 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Reoberas Šumanas iškėlė Europos integracijos idėją. Tad šią dieną švenčiamas Europos Sąjungos gimtadienis. Kadangi Gedimino prospekte vyksta mugė ir visokie renginiai, o be to, pagaliau atėjo pavasaris, tai mes su šeimyna išsirengėm pasivaikščioti, tuo labiau, kad mugėje dalyvavo ir leidyklos. Tiesa, leidyklų palapinės labai jam man priminė turgų, bet, na, svarbu dalyvavo ir buvo knygų neblogom kainom. Keletą įsigijome kukuliams ir porą (tik!) – sau. Keletas vaizdelių iš mugės.
Viena mūsų skaitytoja mums užrodė tokį puslapį BookCrossing.com. Sako, parašykit, pasidalinkit su kitais tokia nuostabia idėja. Jau senokai taip sakė. Idėjos mano galvoje, kaip ir knygos stovi eilėje. Būna, kad kas nors atsitinka, kad knyga/idėja staiga peršoka per visas prieš ją stovinčias – tada jau jos laikas. Taip ir šį kartą – tiesiog visiškai atsitiktinai radau tokią keliaujančią knygą. Na, tas atsitiktinumas irgi įdomus. Knausiojausi MintVinetu lentynose ir žiūriu, ogi “keliaujanti knyga”. Hmm, pagalvojau, negi kažkas rado ir atnešė parduoti? Bet kainos ant nugarėlės nėra? Hmm, jei pasiimčiau, nes pagal BookCrossing tai galiu daryti, ar nebus taip, kad pavogiau knygą iš MintVinetu? Neklauskit dėl kokios priežasties tiesiog nepaėmiau ir nepaklausiau knygų barmenės Aistės, ką ta knyga ten veikia. Neklauskit, kodėl nepaėmiau ir napažiūrėjau 20 cm į kairę nuo knygos buvimo vietos, kur ant didelio lapo parašyta, kad čia BookCrossing knygų lentyna. Tuo metu aš mačiau tik tą vieną vienintelę knygą, kurią bijau pavogti 🙂 🙂 🙂
Kitą kartą, kai nuėjau į MIntVinetu, o nueinu, kai tik einu pro šalį, nusėlinau (tikrąja ta žodžio prasme) prie lentynos pažiūrėti, ar kas nors vietoj manęs “pavogė” knygą. 🙂 Aha, nepavogė. Įdomu. Bet kainos vis dar nėra. Tada paklausiau kitos knygų barmenės ir ji patvirtino, kad čia Bookcrossing knyga, kurią galiu neštis nepavogdama, jei tik noriu. Tada jau man atsivėrė akys ir pamačiau visus užrašus ir skiriamuosius ženklus. Vienas moralas man sukasi galvoje: VISADA ŽIŪRĖK IŠPŪTUS AKIS, DAIRYKIS IR KLAUSK, KAI NEŽINAI! Gal man ant delno užsirašyti ir laikas nuo laiko perskaityti, kad nepamirščiau?
Neieškok šeimininko, šeimininkas dabar tu. Gerbk ir mylėk, skaityk ir paleisk toliau keliauti 🙂
Taigi. Jei sugalvoji, kad nori paleisti savo knygą kelionei, tada prisiregistruoji minėtame puslapyje, užregistruoji knygą – gauni specialų numerį ir užrašai jį knygoje, taip internete gali sekti, kur tavo knyga keliauja.
Iš lentynėlės pasiėmiau dvi knygas. A. Marininos Miesto tarifas ir vieną kukuliui apie traukinuką. Štai kas Marininos puslapyje internete:
Existing journal entries…
Journal entry 1 by KiwiinEngland from Dublin, Co. Dublin Ireland on Saturday, May 01, 2010
I found this book at an OBCZ in Lithuania. It was labelled but did not have an BCID.
It’s a detective story, written in Lithuanian.
Journal entry 2 by KiwiinEngland from Dublin, Co. Dublin Ireland on Saturday, May 01, 2010
Released about 7 days ago (5/1/2010 7:00:00 AM BX time) at OBCZ-MintVinetu in Vilnius, Vilniaus LithuaniaReleased on the OBCZ shelf in this bookshop/cafe. I enjoyed the cinamon tea.
The bookshelf is to the right as you walk in the door, on the wall by a sofa. The OBCZ is identified with yellow tape around the bookshelf and a big bookcrossing sig
If you aren’t familiar with Bookcrossing, take a few minutes to check out this very cool site. Bookcrossers LOVE books, and more than anything, they love to read books and then set them free for other people to find and enjoy. I would love it if you would leave a journal entry — you can say where you found the book or how you liked it when you read it.
___________________________________________________________
Keliaujančios knygos ženkliukas
Visą reikaliuką užvedė Ron Hornbaker su savo žmona 2001 m. kovą. Ron žinojo apie tokius mano akims crazy dalykus kaip pinigų sekimas internete pagal kupiūros numerį, disposable cameras (čia vienkartiniai fotikai?) sekimą ir pan. Jis pagalvojo, ką dar žmonės norėtų sekti ir žvilgtelėjo į savo knygų lentyną :). Na, toliau viskas kaip ir aišku. Dabar šitame pasauliniame knygų judėjime dalyvauja 858,547 knygiai, kurie į pasaulį paleido daugiau nei šešis milijonus knygų.
Tiesa, yra ir tokių, kurie smerkia tokį knygų dalinimosi būdą, motyvuodami tuo, kad toks dalinimasis gali sumažinti knygų tiražus, o tuo pačiu ir honorarus, mokamus autoriams, prilygina BookCrossing tokiam monstriukui Napster. Aš taip nemanau. Kad paliesti knygą kelionei, reikia ją nupirkti. Bookcrossing idėja man labiau primena mobilią biblioteką, juk bibliotekoje esančią knygą irgi perskaito daugybė žmonių (na, ne visas 🙂 ), jei sutikti su kritika, tai ir bibliotekas reiktų uždaryt. Kaip tau atrodo?
Knygelė kukuliams: paskaitysim ir paleisim
Dabar svajoju atsitiktinai surasti tokią keliaujančią knygą. Na, ne MintVinetu knygyne, bet kur nors ant suoliuko parke, ar kavinėje. Pirmiausia paleisiu kokią nors savo knygą keliauti, o paskui jau lauksiu svajonės išsipildant 😉
Koks įdomus man šitas vardas :). O tau? Tiesiog kartojasi ir kartojasi galvoje. Laima Vincė Vincė Laima. Kažko man asocijuojasi su tokiais apsakymais kaip Antanuko rytas, Grainio liepa (ar taip vadinasi? Ne, atrodo, vadinasi Skerdžius, ane?) ir panašiai. Kas yra Laima Vincė gali paskaityti čia. Smagu tokius dalykus paskaityt, o dar kai toks malonus veidas iš nuotraukos šviesiai šypsos 🙂
Vakar preitos savaitės Atgimimo laikrašty perskaičiau recenziją apie Laimos Vincės knygą Rašyti gali kiekvienas. Kūrybinio rašymo vadovas. Na, buvau vieną dieną paėmusi šią knygą knygyne į rankas, bet, prisipažinsiu, nesigilinau, tik pavarčiau akis, galvojau, na, žinot, ką galvojau :). O po recenzijos jau ir pasigilint kažkaip norėtųsi, nes recenzija sudomino. O kad būtų įdomiau, dar gavau tokį raštelį elektroninį:
Organizuojamos kūrybinio rašymo dirbtuvės mėgėjams. Šių dirbtuvių vadovė Laima Vincė – išeivijos rašytoja, žurnalistė ir vertėja, neseniai Lietuvoje išleidusi knygą „Rašyti gali kiekvienas“. Planuojama suburti 10 – 15 žmonių, kurie pastoviai rinktųsi kartą per savaitę ir padedami vadovo bei dalyvių tobulintų savo gebėjimus. Jūsų kūrybiniai pasiekimai, profesija nėra svarbu, kviečiame prisijungti tuos, kurie turi užsidegimo ir užsispyrimo tuo užsiimti nuolat, ne priešokiais. Ir kuriems daugiau nei 18. Prašome kreiptis ir registruotis el. pašto adresu: aleknaviciene.elena@gmail.com
Gal susidomėsi? Vienas susitikimas jau įvyko. Sako, buvo smagu. Gal nueisiu pasiuostinėti 🙂 Ir tavęs lauksiu. Paskui rašysim knygą. Ir jei niekas nespausdins, slaptai įterpsim savo knygos skyrius į kokią kitą knygą 🙂 Ateik.
Na, tai pasakykit man, kas buvo Adomas Mickevičius – lietuvis ar lenkas? Lietuvos lenkas? Lenkijos lietuvis? Pasakyk man, kaip tu reaguoji į tokias rašytojų ir kitų žymių žmonių dalybas: Oskaras Milašius – lietuvis ar lenkas? Kafka – čekas ar žydas? O gal vokietis? Niekaip nepasidalinam laurais…
Net Wikipedia rašo apie Adomo Mickevičiaus tautybės klausimą. Atskiru skyreliu! Jie teigia, kad problema kyla iš to, kad 19 a. dar nebuvo susiformavusi moderni tautiškumo koncepciija, o be to, juk ir Lietuvos tokios tada nebuvo.
Beje, pirmasis Adomą Mickevičių į lietuvių kalbą išvertė Simonas Daukantas.
A. Mickevičiaus atminimo lenta greta F.Dostojevskio – Rotušės aikštėj. Tikriausiai ir daugiau yra Vilniuje vietų, kur jis gyveno, jei rasiu, papasakosiu 🙂
Mielieji, šį šeštadienį – antras nacionalinio diktanto turas, į kurį tokie beraščiai kaip aš nepateko 🙂 ;P Bet vis tiek bandysiu rašyti dar vieną tekstą, bandysiu labiau susikaupti ir priimti diktantą kaip už gryną pinigą, nusiteikti taip rimtai, kaip mokyklos laikais. Tikiusi, kad pavyks izoliuotis nuo kukulių ir dar kartą parašyt. Šį šeštadienį, 11 h. Rašom!
Štai ta atminimo lenta, kuri mane einančią sustabdė akimirkai, ta pati, kurią šiandien lyjant nufotografavau. Aš tikrai neįsivaizdavau, kad F. Dostojevskis yra buvęs Vilniuje… Eilinį kartą galima įsitikinti, kokioj kryžkelių kryžkelėj gyvenam. Štai ji:
Atminimo lenta Rotušės aikštėj
Negaliu labai pasigirti, kad esu skaičius krūvas Dostojevskio knygų, esu skaičius tik Idiotą mokykloje. Dabar užsisakiau Nusikaltimą ir bausmę, kai tik bus pas MintVinetu. Tiesiog tai knygai irgi turi ateiti eilė, kaip ir visoms kitoms besigrūdančioms. Užtat prisiminiau namuose turinti Dostojevskio biografiją, kurią perskaičiau iki 192 psl. – ten radau užlkištą knygos atvartą 🙂 Atsimenu, kad pradžioj buvo labai įdomu, o paskui nebelabai, bet reiks vėl pavartyt, kad jau ištraukiau iš lentynos 🙂
Keletas paskutinių mano skaitytų knygų vis užgauna tėvų ir vaikų santykius. Štai ir šita knyga, apie kurią ilgokai vaikščiojau ratais knygyne ir pagaliau negalėjau atsispirti taip pigiai (tris kartus pigiau nei knygyne) parduodamai per Europos dienas knygų mugėje, yra apie trijų kartų susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Na, tėvų vaikų santykiai gal nėra pagrindinė knygos tema, bet vis dėlto svarbi ir man labai užstrigusi.
Vienas Pipos gyvenimas – bohema, narkotikai, tikri ir netikri menininkai, sąmonės rūkas, kai nieko neatsimeni. Kitas – atsidavusios motinos, negeriančios net aspirino, sveikai besimaitinančios, besistengiančios būti tobula mama, tobula žmona, kažkuo tobulu. Du kraštutinumai. Atspėkite, kuris gyvenimas buvo pirmas, o kuris antras? Ar nors vienas tikras? Gal trečiasis? Tikiuosi.
Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂
Journal entry 2 by 
knyguziurkes.com 
