Author: kzL

Marijos knyga arba Don’t give this book to your grandma!

~ kzL ~ 13 Comments
.

“Marijos knygą” nusipirkau Vilniaus knygų mugėj ir kažkaip pačiai sau netikėtai ją ten pat atidaviau savo draugei Renatėlei paskaityti. Taigi išslydo ji iš mano rankų ir ilgam, nes tik dabar po metų ar gal dviejų sugrįžo pas šeimininkę. Renatėlė pakomentavo, kad iš pradžių buvo įdomu skaityt,o paskui jau nebelabai, tai pradėjau skaityt nelabai motyvuota.

 Knygoje pasakojama Jėzaus motinos, Marijos iš Nazareto, istorija, tad tiek pradžią, tiek pabaigą skaitytojas kaip ir žino iš anksto. Iš tikrųjų knygos pradžia labai intriguojanti- netekėjusi paauglė Marija pastoja (tikrai ne iš šventosios dvasios), ir sukurpia „šventą“ istoriją, kad išgelbėtų save ir savo kūdikį. Savo dienoraščiuose, kuriuos mes ir skaitome, pašėlus paauglė lieja savo jausmus ir mintis, kurios konservatyviau nusiteikusį skaitytoją tikriausiai ganėtinai šokiruoja :), dėl to toks post’o pavadinimas :). Skaitydama knygą visą laiką galvojau, kaip tokią „erezišką“ knygą apskritai išleido, įdomu, ar ji išleista katalikiškoje Lenkijoje, nes savo „ereziškumu“ tikrai prilygsta ir pranoksta Dan Brown knygas. Ši knyga – tai tikrai nebloga logiška svarbių įvykių, ant kurių išaugo viena didžiausių pasaulio religijų interpretacija.

Knyga labai moteriškai šilta, nuosekli, neišlaužta, tokia „feministinė“ gerąja prasme. Būti tokia moterim, kokia buvo Marija, tikrai nebuvo lengva ne tik tais laikais, bet ir dabartiniais. Marija – išsilavinus, bet net negali to viešai rodyti, kad neužsitrauktų fariziejų ir kitų fanatikų keršto; ji gudri, net pati tai pripažįsta ir sako, kad turi tokia būt, kad išgelbėtų save ir savo šeimą; ji užsispyrus, tvirta, atsidavus; ji aistringa ir visai nedorovinga ;); ji – pavydžiai mylinti motina; ji gailestinga visiems atstumtiesiems; ji ginčijasi su dievu, jo nekenčia, nesupranta, juo netiki ir… jam atleidžia… Ji – tokia tikra ir žemiška moteris, kuri išaugino ir išauklėjo pasaulį pakeitusį žmogų.

Spalvotas pasaulis 2.0

~ kzL ~ 1 Comment

Ojei, kaip norėčiau visų šitų 100 Picture Books Everyone Should Know (and read, tikriausiai 🙂 ) knygų!

Lok, Jurgi 🙂

Jau dabar smalsu, kas nupiešta knygutėj Lok, Jurgi (Bark,George), kur mama kalytė susirūpinusi dėl keistų garsų, kuriuos leidžia jos šuniukas Jurgiukas.

Klik, klak, MŪŪ

Arba šioji apie tai, kaip karvės randa spausdinimo  mašinėlę ir pradeda ūkininkui rašyt skundus ir streikuoti, žodžiu, apie tai, kaip išsilavinimas gali pakeisti pasaulį.

Ferdinando istorija

 

Arba istorija apie koridos bulių Ferdinandą, kuris norėjo tiesiog ramiai pasėdėti po medžiu.

Senoji ponia

 

Argi neįdomu, kas nutiko su senąja ponia, kuri prarijo musę? 😉 😉 😉

Spalvota Žiurkytė

Kaip atskirti gerą knygą?

~ kzL ~ 9 Comments
Nuotrauka iš Wikipedia

Hmm… Parašiau ir iš karto kilo klausimas, kas yra ta gera knyga? Ar tokia, kuri apdovanota kokia nors premija (kartais atrodo, kad jų užsispyrusiai neduoda tam tikriems rašytojams), o gal tokia, kurią skaitydamas vis pamiršti, apie ką skaitai ir turi grįžti ir skaityti pastraipą iš pradžių, nes prasvajojai kokią sunkią – svarbią mintį? O gal tokia, kuri patinka milijonams? Ar tokia, kur suprantama ir įvertinama vienetų? Kaip Jums atrodo?

Pagal žemiau pacituosimą (ojei, kas čia per žodis! ar iš vis galima tokia forma ar čia kaip žymusis “musyse” :D) citatą iš The Economist (citatą radau čia) – kuo mažesnis knygos skaitytojų ratas, tuo knyga geresnė, vertingesnė. Ar aš kažką vėl ne taip suvarčiau?

“Dauguma žmonių, kurie skaito bestselerius, neskaito kitokių knygų. O mažiau žinomų knygų skaitytojų auditoriją dažniausiai sudaro priešingi – daug skaitantys – žmonės. Tai reiškia, kad mažiausiai populiarias knygas vertina labiausiai apsiskaitę žmonės, o bestselerius – kurie ne itin nusimano literatūroje. Amerikietis, kuris per šiuos metus perskaitė vieną knygą, greičiausiai skaitė Dano Browno “The Lost Symbol”. Ir greičiausiai ji jam patiko.”

Žiurkytė

Apie Oskarą – knygos ir teatro

~ kzL ~ 4 Comments

Tai tokia nereali liūdna, graudi, graži, miela knyga, kurią būtina turėti savo knygų lentynoj ir paskaityti kas kart, kai pagalvoji, kad tau gyvenime trūksta kažko „svarbaus“ iki pilnos laimės. Knyga labai gerai „gydo“ nuo tokių “svarbių” norų, laikinų padepresavimų ir kitų tik sveikiems žmonėms būdingų nuokrypių.

Pats autorius apie savo knygą:

“Būdamas vaikas daug laiko praleisdavau ligoninėje. Ne todėl, kad dažnai sirgdavau – mane ten nusivesdavo tėvas, dirbęs ligoninėje fizioterapeutu. Pirmiausia, žinoma, mane užvaldė baimė: baimė vaikams, kuri buvo kitokie, baimė ligai, kuri vertė vaikus užsidaryti savo palatose. “Ar tai užkrečiama?”, – kartą paklausiau tėvo. “Jei būtų kokia grėsmė tomis ligomis užsikrėsti, aš tavęs čia nesivesčiau”, – atsakė jis.

Taip padrąsintas tėvo, ėmiau vis artimiau bendrauti su tais vaikais ir laikui bėgant jie tapo gerais mano draugais. Dabar aš suprantu, jog užaugau pasaulyje, kur būti normaliu anaiptol nebuvo norma, kur liga buvo svarbus gyvenimo faktas, o gera sveikata reiškė kažką nepaprasta. Ligoninė buvo vieta, kur ligoniai tiesiog GYVENO, tą jie demonstruodavo kandžiu humoru, kurį ir stengiausi pavaizduoti savo kūrinyje. Pavyzdžiui, ligoniai sugalvodavo vienas kitam pravardes, tuo tarsi parodydami liežuvį ligai. Koks gi dar geresnis ginklas, jei ne juokas, padeda užmiršti nelaimes… Deja, mačiau aš juos ir kenčiančius. Ligų sukelti skausmai jau buvo įprastas reiškinys, bet be viso to dar buvo ir vienatvės kančia, kurią sukeldavo tėvai, neateinantys aplankyti, arba tėvų nesugebėjimas išlaikyti normalius santykius su savo sergančiu vaiku.

Kaip ir Oskaras, aš žinau, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, bet skirtingai nei Oskaro manasis gyvenimas buvo išgelbėtas. Todėl aš ir nusprendžiau pradėti rašyti kūrinį “Oskaras ir ponia Rožė”. Metų metus nedrįsau pradėti rašyti tos knygos, žinojau, kad tai bus tabu tema – sergančio vaiko tema. Dostojevskis yra pasakęs, jog vaiko mirtis priverčia žmogų nebetikėti, jog Dievas yra. Kūrinio pradžioje Oskaras netiki Dievu ir rašo jam tik prašomas ponios Rožės. Tačiau kasdienis laiškų rašymas padeda berniukui – leidžia jam suvokti skirtumą tarp to, kas gyvenime svarbiausia ir kas tik paviršutiniška, kas dvasiška ir kas materialu. Ir kaskart rašydamas Oskaras išsako, kas visų svarbiausia – atveria savo širdį gyvenimui ir pasauliui.

Dabar aš žinau, kad Oskaras gyvena milijonų žmonių širdyse. Aš jį myliu. Žaviuosi jo sąžiningumu, drąsa, jo energija, kuri trykšta nuo pradžių iki pat pabaigos. Žaviuosi jo išmintim ir sielos skaidrumu. Tikiuosi, kada išmuš mano paskutinioji valanda, kaip nutiko ir Oskarui, aš pasirodysiu vertas jo.“

Net nežinojau, kad ant Lietuvos žemės net du teatrai jau sukūrė spektaklius pagal šią knygą. Tiesa, vieną žinojau (Cezario grupės “Bučiuoju, Oskaras”)  ir iš pradžių tikrai buvau sutrikusi, nes spektaklis buvo įvardintas kaip komedija! Vėliau radau užvadintą kaip „lyrinė komedija“- gal švelniau, bet man vis tiek tas pats kaip komedija vadinti B. Sruogos „Dievų mišką“. Na taip, skaitant juokinga, bet gi čia juokas pro ašaras… Būtinai pamatysiu šitą spektaklį, nes ten vaidina mano brangioji suolo sugyventinė (kada gi mane aplankysi? kai vaikai į unversitetus išvažiuos? 🙂 ). Beje, čia galite pamatyti nuostabių spektaklio nuotraukų.

Kitą spektaklį Klaipėdoje režisavo P.Gaidys. Na, apie jį nieko negaliu pasakyt, bet tikiuosi gal kada pamatyt. Šioje nuotraukoje- Klaipėdos Oskaras.

Beje, lietuviško vertimo viršelis man visai neatitinka nei knygos minties, nei nuotaikos. Esu beveik įsitikinusi, kad  žmogus, kuręs viršelį neskaitė knygos :(. Tikriausiai jam pasakė, kad knyga apie dievą ir įmetė į viršelį pirmą pasitaikiusią ikoną (negaliu net žiūrėt, kaip netinka!  Jei norit įsitikint, pažiūrėkit čia).

O gražus prancūzų ekranizacijos anonsas – čia.

Autoriaus mintys ir spaktaklių nuotraukos iš: http://www.ve.lt/?rub=1065924817&data=2009-02-17&id=1234868815, http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/-buciuoju-oskaras-apie-isejima-linksmai-210924

Žiurkytė L

Indėnų ir knygų draugas

~ kzL ~ 2 Comments

Ar žinot, kur kitą kartą eisit gerti arbatos? Ne? O aš žinau! Keliausiu į tokią book friendly viečiukę Vilniaus senamiesčio vidury pasivadinusią Mint Vinetu. Jums per toli važiuot? Bent į interneto puslapį užsukit mėtų pauostyt! Aš palauksiu, kol bus nors minus 5 laipsniai Celsijaus, nes dabar bijau savo žavią uodegėlę nušalt :), o ir mano žiurkiukai užsispyrę per šalčius nė žingsnio iš urvo!

Laukite post’o tęsinio iš įvykio vietos!

Žiurkytė

Spalvotas pasaulis

~ kzL ~ 2 Comments

Kai buvau maža skaitytoja, niekaip nesuprasdavau, kaip suaugusieji gali skaityti tas nuobodžias knygas, kuriose nėra nė vieno paveikslėlio! Tikra nuobodybė, garbės žodis!. Ta pati mažoji skaitytoja dažnai susimąstydavo, kaip didieji žmonės kartais sugalvodavo vaikiškas knygeles “papuošti” kokiomis klaikiomis iliustracijomis, kurios tik jiems, suaugėliams, skaitantiems knygas be paveikslėlių, gali būti gražios. Atsimenu, kad man ypatingai nepatikdavo, atrodo, A. Každailio iliustracijos 🙂 Dabar patinka, suaugau tikriausiai? 🙂

Po tokių pamąstymų praėjus kokiems geriems dvidešimt su viršum metų, aš su dideliu džiaugsmu vėl atrandu paveiksluotas vaikiškas knygeles, kurios kai kada (ne visada) būna tiesiog nuostabiai iliustruotos!

Laukiu nesulaukiu, kai galėsiu kartu su savo kukuliais prieš miegą perskaityti krūvas dabar išleistų knygų vaikams.

Vakarykštė knygelė – Laisvydės Šalčiūtės “Raudonas kamuolys” (knygelės iliustracijos 2002 m. buvo įvertintos vaikų knygų iliustracijų konkurso “Rosso Tonado” Venecijoje diplomu)  – apie berniuką Pylipuką, katiną ir senelės pamirštą siūlų kamuolį. 

Įsivaizduojate, kaip linksma gali būti žaisti su siūlų kamuoliu? Ne? Atsiverskit gražią knygą, kur net skyrybos ženklai spalvoti! 🙂

Žiurkytė L

Puikybė ir prietarai

~ kzL ~ 10 Comments

Prieš keletą dienų baigiau eilinį kartą skaityti J.Austen “Puikybė ir prietarai”. Jaučiu jos knygoms didelę silpnybę, žiūriu ir perku visas ekranizacijas, perku įvairius knygų leidimus ir dažnokai arbatą geriu is mažų porcelianinių puodelių, kur ąselės tokios mažos, kad sunku užkišti pirštą. Man, tikriausiais kaip ir daugeliui J.Austen kūrybos mylėtojų, labai jau prie širdies tuometinė romantika, nedrąsus santykių užmezgimas, džentelmeniškas vyrų elgesys, estetiška aplinka ir pan. Ir ,žinoma, mielos, žavios ir protingos J.Austen herojės. Ypač Elizabeth Benett.

Kai reikia šiek tiek paguodos ir prasiblaškymo, visada galima kreiptis i Jane 😉 Ką jau čia berašyti ir girti knygą, apie kurią jau tiek gero prirašyta? Neverta minėti sąmojingų dialogų ir satyriškų veikėjų charakterių, tiesiog paraginsiu skaityti, jei dar neskaitėt.

Turiu tik du klausimus: pirmasis- kodėl nei viena J.Austen knyga nebuvo įtraukta į skaitytinų knygų sąrašą mokykloje(o gal aš pražiopsojau?).

Antrasis klausimas: gal kas turite galėtumėte pristatyti mane nuostabiajam ponui Darcy?

Pirmas sakinys: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieti be žmonos.”

Parafrazė: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad romantiška mergina negali apsieiti be J.Austen ” 🙂

K.Ž.G

Su gimtadieniu, August!

~ kzL ~ 2 Comments

Šiandien A.Strindberg gimtadienis (sueina 161 metai nuo jo gimimo). Neapsimetinėsiu, kas esu daug jo kūrinių perskaičiusi.

Per prievartą (mokyklinė privalomoji literatūra) įveikiau jo “Raudonajį kambarį”, bet užtat labai įdėmiai perskaičiau jo dramą “Fröken Julie”, kuri man paliko stiprų įspūdį, tai net peržiūrėjau keletą jos ekranizacijų ir verkiau pasikūkčiodama. Užtat, kai laikiau švedų literatūros egzaminą, teko laimė kalbėti apie ir analizuoti būtent “Fröken Julie”, kas buvo labai nesunku po to intensyvaus skaitymo ir keletą kartų peržiūretų video juostų (DVD laikai dar nebuvo atėję).

Švedai Strindbergu didžíuojasi, bet tai pat jo per daug neišaukština ir labai greitai pareiškia, jog šiaip jis buvo labai nemalonus, atisemitinių pažiūrų, labai linkęs į mizoginiją. Pelargonijų augintojai dar prikiša jam jo didelę nemeilę raudonoms pelargonijoms, nes jis jas vadino vulgariomis gėlėmis (baltos pelargonijos jam patiko).

Jei kada būsite Stokholme, galite apkankyti Strindbergo muziejų, kuris yra įsikūręs name, kurį Strindbergas vadino Mėlynuoju bokštu ir nugyveno paskutiniuosius keturis savo gyvenimo metus.

Su gimtadieniu!

K.Ž.G.

Knygų sostinė

~ kzL ~ 3 Comments

Vilnius ir Kaunas bandys tapti pasaulo knygų sostine. Šį titulą (ne pinigus) skiria UNESCO miestui, kuris paruošia geriausia programą skaitymo skatinimui. Titulas pradėtas teikti 2001 metais, o nuo to laiko knygų sostinėmis tapo Madridas, Turinas, Bogota, Amsterdamas, Beirutas, Liubijana ir kt.

Man tai džiugi naujiena, nors kultūros ministras ir ironizuoja šiek tiek. Prilyginti knygas ir kultūra vamzdžiams… na kaip čia pasakius – mažiausiai nesolidu.  Ir niekaip neįsivaizduočiau Švedijos kultūros ministrės taip juokaujant. Aš gal tiesiog praradau humoro jausmą, bet knygos man – šventas reikalas.

K.Ž.G

Ššššššššš… Karalienė skaito. Netrukdykit.

~ kzL ~ 4 Comments

Jau seniai tiek nesijuokiau skaitydama knygą. Ir sunku prisiminti kitą tokią juokingą. Anglijos karalienė (nors knygoje to tiesiai nesakoma, bet visos detalės rodo, kad tai  Elžbieta II) vieną dieną išeina pavedžioti savo šunis, ir dėl jų nepaklusnumo atranda knygų autobusą. Nenorėdama nieko įžeisti, ji pasiskolina vieną knygą   (Yvy Campton Burnett, ir kai sužino, jog šios autorės knyga nėra populiari paklausia: “Why, I wonder. I made her a dame.”), ir vėlau tampa užkietėjusia skaitytoja.

Skaito ji daug ir visur (net važiuodama karietoje ir mojuodama žmonėms), o tai pradeda gerokai erzinti jos dvariškius, kurie niekaip negali suprasti naujosios karalienės aistros. Ir nors daugelyje vietų aš kvatojau ir kankinau aplinkinius garsiai skaitydama juokingąsias knygos ištraukas (“Vyrai (įskaitant ponią Thatcher) norėjo vaidinimo” arba “Arkivyskupas pakratė galvą ir grįžo prie Let´s Dance žiūrėjimo”), manęs neapleido knygoje subtiliai paslėptas liūdesys. Karalienė suvokia, jog ji sensta, jog laiko vis mažėja, ir todėl ji bando perskaityti kuo daugiau, tarsi kabintųsi į tai, kas liko, tarsi bandytų spėti sužinoti ir pajusti tai, ko nespėjo padaryti iki šiol ir kad užgožtų mintis, jog gyventa ne taip, kaip norėta.  Tad tuo pačiu “The Uncommon Reader”  yra knyga apie skaitymo džiaugsmą, apie tai, (nors skamba labai jau  lėkštai) kaip literatūra gali keisti žmonių gyvenimus.

Knyga yra trumputė (manajame leidime- 124 puslapiai), greičiau novelė nei romanas, elegantiškos struktūros, parašyta  žaviai ir su meile savo herojei.

Pirmas sakinys: “At Windsor it was the evening of the state banquet and as the president of France took his place beside Her Majesty, the royal family formed up behind and the procession slowly moved off  and through into the Waterloo Chamber.”

K.Ž.G.

Konjakas ir rožės

~ kzL ~ Leave a comment

1809-ųjų sausio 19ąją gimė E.A.Poe. Kiekvienais metais, pradedant 1949 aisiais nežinomas asmuo ant jo kapo per E.A.Poe gimtadienį palieka konjako butelį ir tris rožes.  Šiemet didysis Poe gerbėjas (spekuliuojama, kad tai dar galėtų būti pirmojo slapto gerbėjo palikuonis) sulaužė tradiciją ir prie kapo nepasirodė. Kodėl? Daugiau informacijos – Guardian.

K.Ž.G.

Taip daro princesės ir princai

~ kzL ~ 8 Comments

Mano  kolegė L. tik prieš keletą dienų publikavo įrašą apie gražias knygas ir princeses. Pasirodo, jog viena su kita nesusitarusios mąstėme apie tą patį- princeses. Kai buvau maža, labai mylėjau princeses iš visokių pasakų ir animacinių filmų. Reikia pripažinti, kad pasakų (ir ne tik vaikams), kur princesę išgelbsti princas yra labai daug, tad labai apsidžiaugiau, kai Švedijoje Per Gustavsson išleido knygą “Taip daro princesės” (“Så gör prinsessor”). Vėliau pasirodė dar keletas tos pačios serijos knygų, o neseniai knygynuose atsirado knyga apie princus “Kai princai gaudo drakonus” (När prinsar fångar drakar).

 

Tai kuo gi P.Gustavsson princesės ir princai skiriasi nuo tradicinių? Ogi tuo, kad prieštarauja tradicinėms stereotipinėms  normoms. Šitos princesės gali pasigirti ne tik grožiu, bet ir sugebėjimu gerai valdyti kardą.

Ji gali išgelbėti kaimelį nuo plėšikų, o princą-nuo drakono. Jūs tikriausiai nežinojote, jog princeses tam, kad atsipalaiduotų žaidžia ledo ritulį, o princai moka lyginti savo rūbus ir gali pagaminti labai skanius spagečius.

Man be galo džiugu, kad yra knygų vaikams, kurios nubrėžia daug platesnius galimybių rėmus, nei tą daro tradicinis stereotipinis požiūris.

Oi kaip reikėtų ir vaikams Lietuvoje šiek tiek kitokių princų ir princesių! Jei kuri nors leidykla sugalvotų šias knygas išleisti, pažadu nemokamai jas išversti į lietuvių kalbą. Tiesiog iš idėjos. Tiesiog todėl, jog manau, kad labai svarbu mūsų vaikams parodyti visą pasaulį, visą jo grožį ir visas, o ne tik rožines ar melsvas  galimybes.

K.Ž.G

Maiklo K. gyvenimas ir laikai

~ kzL ~ 4 Comments

Jau skaitydama knygą pradėjau domėtis, kaip tarti šitą keistą pavardės raidžių junginį. Wikipedija pasufleravo –  Coetzee –  English pronunciation: /kʊtˈsiː/. Tada pasidomėjau, kas tai yra afrikaneris ir keletą kitų su autoriumi susijusių dalykų, vis tikėdamasi, kad visokios aplinkybės padės labiau suprasti tą tekstą, kurį skaičiau. Nepadėjo… Na, kai jau perskaičiau ir pagooglinau, ieškodama  kokio protingo straipsnio, supratau, kad visas skaitymo procesas buvo toks, koks turėjo būti. Na, toks panašus, kaip skaitant H. Murakami knygas – skaitau, lyg ir suprantu apie ką, bet vis dėlto “still not sure”. Na, tas jausmas toks, kad jei kas paklaustų, apie ką knyga, tai nemokėčiau papasakoti, nes trumpai papaskoti neišeitų, o ir į ilgesnį pasakojimą nesugebėčiau logiškai ir rišliai išsiplėsti… Na,nebent atsisėsčiau labai rimtam rašiniui.

Žodžiu, išgelbėjo mane Sigitas Parulskis labai gražiai sudėliojęs mintis apie “ganėtinai keistą kūrinį”:

“Tiesą sakant, visas šis romanas turbūt apie nuolat išsprūstančią prasmę – tai yra apie niekaip nepaaiškinamą žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą. Kas lieka iš žmogaus, jeigu jis nesusijęs su bendruomene, politika, apskritai su jokiais socialiniais reiškiniais, su jokiomis vertybėmis, jeigu jis nekelia sau jokios prasmės ir tikslo, jeigu net nenori pratęsti savęs kaip giminės, nori tik gyventi, egzistuoti, tik būti laisvas, pats sau”.

Mano kolegė žiurkelė J. M. Coetzee “Nešlovę” įvardijo kaip labiausiai nepatikusią 009 m. knygą. Vis dėlto man smalsu ją perskaityt, nes visi komentatoriai rašo, kad autoriaus knygos labai skirtingos, žodžiu, ne ant vieno kurpaliaus sukurptos. Tik nežinau, kada norėsiu tai padaryti…

Žiurkytė L.

Filosofas apie skaitymą

~ kzL ~ 2 Comments

“Bernardinuose” šiandien radau L.Donskio mintis apie knygas.

Labai pritariu šitai L.Donskio citatai: “Jei kalbėsime apie prozos kūrinius, aš priklausau tai žmonių kategorijai, kuri tvirtina, kad mūsų poezija yra stipresnė už prozą.” Dar jis pasakoja, kad “Stengiuosi prie knygos prieiti ne pavargęs, ne suirzęs – tam turi būti skirtos ypatingos valandos“, o štai šitas požiūris man visiškai svetimas: aš skaitau kai esu liūdna, kai esu pikta, kai bijau, kai kažko laukiui, kai dėl kažko nerimauju, kai esu pavargusi, kai esu išsiilsėjusi, kai esu linsma, kai pati nežinau kokia esu. Skaitymas man yra ir pabėgimas nuo problemų ir priartėjimas prie jų, ir savotiška meditacija, nusiraminimas, o kartais- susierzinimo priežastis. Ir ypatingo laiko skaitymui neskiriu (nebent mūsų sekmadieninės popietes rudenį ir žiemą, kai atsisėdam bibliotekos kambary, kūrenam židinį ir skaitom), nes skaitau, kai turiu laiko: rytais-traukinyje į darbą, vakarais- sofoje, dar vonioje, kavinėse, parke ant suoliuko, belaukdama savo eilės pas gydytoją. Žodžiu, “pas knygą” einu bet kokios nuotaikos ir beveik bet kur, neturiu sakralinės skaitymo vietos ir nuotaikos.

Mane tokie straipsniai apie skaitymą labai džiugina ir labai įkvepia dar daugiau skaityti. Būtų labai smagu sužinoti, kitų žinomų žmonių mėgstamiausias knygas. JAV viena jau į pensiją išėjusi bibliotekininkė Glenna Nowell renka informaciją apie įžymybėms labiausiai patinkančias knygas. Pasirodo, jog Sarah McLachlan mėgstamiausia yra R.M. Rilke “Letters to a Young Poet”, Nelson Mandela- L.Tostojaus “Karas ir taika”, Kofi A.Annan- Hesse “Siddhartha”

 

K.Ž. G.