GABIJA. Sveikinam Gabiją ir prašom susisiekti su mumis žiurkiniu meiliuku 🙂 (laimingąją išrinko random.org)
Author: kzL
Prieš atveriant vasarai duris
kažkam padovanosim knygą. Mūsų abiejų perskaitytą ir geruoju minėtą “Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją”. Savo atostogoms laimėk patogią į lagaminą ar rankinę įsimest pocketbook kygą mainais į komentarą apie tai, kokią knygą dabar skaitai. Dar prašom parašyt, ar patinka tai, ką skaitai. Laimėtoja/-as – trečiadienį.
Apie tai, kas pastaruoju metu dažnai sukasi galvoje
Vis pasiguodžiu apie tai, kad internetiniai knygų vertinimai paskutiniu metu dažnai išmuša mane iš vėžių. Atrodo, kad reikės atsisakyti išankstinio pasmalsavimo apie kitų skaitytojų verttinimus ir pasikliauti savimi. Dar nebaigiau skaityti, bet skubu dalintis. Bernardinai.lt
Gaisras
Vėl iš karto prisipažįstu, kad Sandros Bernotaitės ir jos knygos “Gaisras” atžvilgiu jau nebesu nešališka. Nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri – cha cha. Taigi, kokie gi ten mano įspūdžiai iš dar vienos “emigracinės” knygos? Man vis sukasi galvoje, kad būtent šitos emigracinės knygos parvedė mane į lietuvių literatūrą, nes šiaip nesu baisiai linkusi jos skaityti, bet, štai ir Sabaliauskaitė perskaityta, ir Užkalnis, ir Grušaitė, ir Matulevičiūtė, ir Bernotaitė.
Perskaičiau knygą, atsiverčiu turinį ir peržvelgiu novelių pavadinimus – jų dešimt. Ir galvoju – va šita labai patiko, o šitos jau net nebeatsimenu, apie ką, neužstrigo, na ir tegul, gal pagal tai ir galima būtų spręsti apie jų gerumą – bet čia gi irgi tik man, kitam gal visai kita patiks. Kai skaičiau knygą, vis į galvą lindo Radvilavičiūtės išvardinti teksto traukos kriterijai, o ypač skaitant novelę “Lietaus” apie benamį. Nes tiesiog prieš akis stovėjo manvienas Vilniaus benamis su kaltūnu, įgavusiu žiemą nešiojamo kepalušo formą, ant galvos ir dviem Maximos maišeliais rankose. Nes mūsų keliai mieste dažnai susikerta, kartais net du kartus per dieną, nes einame mieste ratu – jis prieš laikrodžio rodyklę, o aš palei, ir susitinkame vieną kartą ties antra valanda, o antrą ties aštunta, ir aš galvoju, ar ir jis mane pastebi, kaip ir aš jį? Matai, kiek jau čia teksto traukos kriterijų susispietė?
Labai smagi pirmoji novelė “Artimieji iškeliauja”, o labiausiai įstrigusios – “Mano motinos akys” ir “Žuvis” – pastaroji, sakyčiau, man stipriausia iš visų, o “Motinos akyse” labai pagavo nuotaika – labai patiko. “Gaisrą” galima paskaityti čia. Bet pagal šitą novelę negalim spręsti apie visą knygą, nes novelės gan skirtingos.
Skaitant dar vis į galvą lindo lyginimas su A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojomis” – nes irgi pirmoji knyga, nes irgi novelių, nes irgi emigracinė. Tai galėčiau pasakyti, kad su Sandros novelėmis radau daugiau sąlyčio taškų, gal man pats stilius priimtinesnis, tik dabar pagalvojau, kad “Gaisro” novelėse man tiek daug Lietuvos, gal labiau norėtųsi daugiau mums mažiau pažįstamo nelietuviško pasaulio ir autorės potyrių iš to nelietuviško pasaulio, kuris visiškai ne toks neviltingas ir liūdinantis, kaip čia. Nes, man atrodo, būtent dėl to neviltingumo ir liūdesio mes tos lietuviškos lietuvių literatūros ir neskaitom, ane? Todėl man kažkaip sukasi galvoj perfrazuotas Kestuolių teatro spektaklioi pavadinimas: “Škac, lietuviškas liūdesy, visados škac”.
Summa summarum – labai laukiu Sandros naujo romano, ir jeigu tik Sandra rašys, tai aš būtinai skaitysiu su lietuviško šedevro viltimi.
Man Booker International goes to Philip Roth
Man Booker International yra truputėlį kitokia premija, nei Man Booker – nereikia sumaišyti. Man Booker International yra įteikiama kas antri metai dar gyvam autoriui, už kūrinį parašytą angliškai arba widely available in translation in the English language. International premija įteikta tik ketvirtą kartą. 2005 m. ji buvo įteikta Ismail Kadaré, Chinua Achebe gavo premiją 2007 m., o Alice Munro 2009 m.
Taigi, Philip Roth, kurio Amerikietiška pastoralė man labai patiko, gavo šią premiją šiais metais. Valioooo.
Kiti pretendentai šiais metais buvo:
Juan Goytisolo (Spain)
James Kelman (UK)
John le Carré (UK)
Amin Maalouf (Lebanon)
David Malouf (Australia)
Dacia Maraini (Italy)
Rohinton Mistry (India/Canada)
Philip Pullman (UK)
Marilynne Robinson (USA)
Su Tong (China)
Anne Tyler (USA)
Wang Anyi (China)
Man pažįstamas tik Pullman. O tau?
Pasimatymas
Kaip čia dabar man nesigiriant pasigirti, kad šiandien buvau susitikusi su Sandra Bernotaite, knygos “Gaisras” ir tinklaraščio grafomanija.com autore? Nors susitikimas užtruko vos valandėlę, iš jo išsinešiau šilumos kamuoliuką ir nešiausi vyniodama per visą Vilniaus senamiestį iki pat namų, iki dabar. Kamuoliukas tai nematomas, o štai Sandros per pusę pasaulio nepatingėtos knygų žiurkėms atvežti knygos – pačios tikriausios. Ačiūūūū!!!! Įdomiausia, kad dar vakar norėjau rašyti apie savo susimaišiusią knygų eilę, kažkokį dėl susikuitusio mano šiųdieninio gyvenimo išsimušusį knyginį ritmą, o štai susitikau su Sandra ir viskas vėl susirikiavo į savo vietas. Siūlau visiems po gabaliuką mane apėmusio geeeroo jausmo.
One day
Būna knygų, kurios man sukelia tokį įdomų jausmą. Skaitydama galvoju, kad na, nėra ji tobuliausia knyga, bet ji sukuria kažkokį jaukumo jausmą ir ją tiesiog miela skaityti. Dabar man dvi tokios knygos lenda į galvą – Nicole Krauss The Great House ir David Nicholls One Day, kurią perklausiau važiuodama į pajūrį ir atgal. Beje, mano naujas atradimas – klausyti knygos prieš miegą. Visos šviesos jau išjungtos, kūnas jau apšilęs po kaldra, o į ausis kas nors maloniai skaito – net užmigti padeda greičiau!
Man labai patiko pati knygos idėja – aprašyti daugelio metų vis tą pačią dieną ir tokiu keistu būdu atskleisti, kaip pasikeitė žmonių gyvenimas. Knygoje tie metai taip greitai bėga ir iš tikro smalsu, kas bus toliau, kas bus toliau. Nors iš kitos pusės šią meilės istoriją galima laikyti gana banalia, bet, kaip jau sakiau, šokinėjimas laike knygą išgelbėja.
Apie pabaigą, apie kurią jau diskutavome komentaruose – na, sakyčiau tokia nelabai originali pabaiga. Panaši į “Ežio eleganciją”. Ir iš viso, neišduodant tos pabaigos, toks jausmas, kad autoriui, kuris taip pabaigia savo knygą ar kantrybės pritrūksta, ar kas pasidaro (leidėjas skubina?).Nors tas sugrįžimas pabaigoje į pradžią man visai gražiai uždaro kažkokį knygos ciklą, gal visai ir logiškai viskas gaunas. Nepaisant kabliukų – nebloga knyga visiems norintiems nevarginančio skaitymo, o aš labai lauksiu filmo.
Lina
Giedre, teisybės nėra
nes autoriai visokiais būdais stengiasi apgauti skaitytoją. Arba pagauti, kaip kam labiau tinka. Kibkit žuvelės, didelės ir mažos. Taip ir aš sugebėjau užkibti ant kabliuko, kurio pavadinimas toks, kuriam tikriausiai neatsispirs nė viena knygų žiurkė. Ech.
Kaip jau minėjau rašydama apie “Vėjo šešėlį”, gudrus knygų rašytojas rašys apie kokią nors paslaptingą knygą ar knygų vietą, nes vos tik apie tai perksaitęs knygų mylėtojas iš karto užsinorės tokią knygą perskaityti. Tai ir aš šį kartą užkibau už Amazoninės rekomendacijos pavadinimu “Leave Me Alone, I’m Reading”. Kaip galima neužsikabinti, kai šita frazė yra tikriausiai viena dažniausių besisukančių mano galvoje? Su saldžiu pasimėgavimu parsisiunčiau knygą į savo Kindle ir mintyse laižiausi kaip katinas skaitydama Įžangą, nes galvojau, va, čia tai užtikau, va, čia tai pulsiu rekomenduoti Giedrei ir visiems kitiems/visoms kitoms. Na ir ka? Tai ir rekomenduoju tą įžangą, nes knyga… Kadangi dabar mokausi pasiryžti neskaityti knygų, kurių gal reikia neskaityti, tai ši irgi keliauja į tokią kategoriją – neperskaitytų. O ypač pikta, kad suviliojusių savo pavadinimu ir nuostabia pradžia (galit patys paskaityti pradžią, kurią Amazonė leidžia paskaityt).
Tai what’s wrong with that book? Ką žinau, kaip čia pasakyti. Žodžiu skaitai skaitai profesorės knygą apie literatūrą, apie knygų įtaką jos gyvenimui, o paskui staiga imi skaityti labai asmenišką gyvenimo aprašymą ir stebėti, ar čia kažko nesupratau, ar skyrių praleidau ir kodėl visi šitie reikalai suplakti į vieną? O paskui galvou – na, įdomu paskaityti, bet vis tiek kažkaip keista. O įpusėjus antrą skyrių, jau ir nebeįdomu kažkaip pasidarė. Bet pradžia knygos – prisibraukiau eilučių ir vis galvojau apie Giedrę, nes autorė rašė ir rašė apie Jane Austen, seseris Bronte ir Jane Eyre, apie vyriškus nuotykius literatūroje ir moteriškus (ne)nuotykius.
Keletas citatų:
“It’s not that I don’t like people. It’s just that when I’m in the company of others – even my nearest and dearest – there always comes a moment when I’d rather be reading a book.”
Numirt iš pavydo galima skaitant šias eilutes (autorė apžvelgia knygas radijo laidoje ir laikraščiuose, todėl):
“After more than a decade of decade of weekly reviewing, during which, on average, I receive about fifty new books a week sent to my house by publishers hoping for a review on Fresh Air, I still feel an upsurge of curiosity every time I rip open another cardboard book box to look at the new title inside. There’s always a chance that this new novel or work of nonfiction will be a book I’ll love, a book that I’ll pass on to friends and rave about on Fresh Air; a book that changes the way I “read” my own life. For the chance of finding such magic – as I do maybe ten times a year – I misspend hours of my life reading what turn out to be the wrong books: biographies promoting glib psycholigical keys to their subjects, or novels that go nowhere, or mysteries narrated by cats. No pain, no gain.”
“Despite the proliferation of mega-bookstores and neighborhood reading groups, most Americans are indifferent to reading to the lure of literature: in fact, according to Wall Street Journal article of a few years ago, some 59 percent of Americans don’t own a single book. Not a cook book or even the Bible.”
“I absolutely want other people to love, or at least appreciate, the books I love”.
“…unforgetable books take us to places we didn’t even suspect existed, places we may not even have wanted to go”.
“Books are wayward.”
Visas pirmas skyrius – apie moteris literatūroje. Apie rašančias ir tokias, apie kurias rašo, ir dažniausiai – neįvertintas.
“Much space is devoted to these stories to the value of a woman quietly keeping her nerve though hours – sometimes years – of strain. And above all, It’s the quatidian quality of their pain that separates the woman from the boys. Blinding bizzards and numbing frostbite, such as Jon Krakauer describes, last for a few hours, maybe days, and then, one way or another, the nightmare is over. In contrast, the torments particular to woman’s extreme-adventure tales continue year after year. Climbing Everest looks like a snap compared with waking up every morning to, say, the enervating prospect of attending to an elderly invalid parent.”
Tokia tatai knyga. Skaitau citatas ir nesuprantu tų “nusivažiavimų” į asmeninę istoriją, bandymus atskleisti savo extreme-adventure. Toks jausmas, kad prisisapnavo. Tai kaip čia dabar parekomenduoti, kurias vietas skaityti, kurių – ne? Pusiau prisvilęs morengas
Pulitzer 2011
Truputį pramiegojom Pulitzerio laimėtojus. Gal ir daugiau tokių pramiegojusių ir nieko negirdėjusių, tai šis postas jiems. Pulitzer 2011 Fiction kategorijos laimėtoja jau debiutavo mūsų bloge Orange longlist. Jeniffer Egan su savo knyga A Visit from the Goon Squad laimėjo Pulitzer, o štai į Orange shortlist nepateko. Na, dabar tikriausiai dėl to labai nesijaudina. Sveikinam rašytoją, o visus perskaičiusius jos knygą, įkvėptą Proust’o À la Recherche du Temps Perdu, and serialo Sopranai (didieji snobai intelektualai gali pavartyt akis), prašom prisiduoti. Ačiū.
Kaip sako oficialus Pulitzer Award puslapis:
Awarded to “A Visit From the Goon Squad” by Jennifer Egan, an inventive investigation of growing up and growing old in the digital age, displaying a big-hearted curiosity about cultural change at warp speed.
Trumpai apie tai, kokius sopraniškus žmones rasite knygoje (iš čia):
The stories circle magnetically around a few characters who recur a bit more frequently than others, and broadly around the American music scene: Lou, a coke-snorting, teenage-girl-seducing music producer in the 1970s, becomes the mentor of an untalented young bass player, Bennie, who becomes a music producer himself, who hires a young woman, Sasha, who has a problem with kleptomania, who sleeps with a young man, Alex, who much later ends up hired by Bennie to engineer the comeback of Bennie’s high-school friend Scott, who went off the rails as an adult and ended up one day in Bennie’s office with a fish he’d caught in the East River, where Sasha’s best friend and boyfriend in college had once gone for an early morning swim with tragic consequences. Bennie’s wife works for a publicist named Dolly whose daughter, Lulu, will end up working with Alex; Bennie’s wife’s brother is a journalist who is arrested for the attempted rape of an actress named Kitty Jackson who has her own fall from grace and is later hired by Dolly to enable the public rehabilitation of a genocidal Latin American dictator.
10 rašytojų taisyklių rašytojams
Zadie Smith:
1 When still a child, make sure you read a lot of books. Spend more time doing this than anything else.
2 When an adult, try to read your own work as a stranger would read it, or even better, as an enemy would.
3 Don’t romanticise your “vocation”. You can either write good sentences or you can’t. There is no “writer’s lifestyle”. All that matters is what you leave on the page.
4 Avoid your weaknesses. But do this without telling yourself that the things you can’t do aren’t worth doing. Don’t mask self-doubt with contempt.
5 Leave a decent space of time between writing something and editing it.
6 Avoid cliques, gangs, groups. The presence of a crowd won’t make your writing any better than it is.
7 Work on a computer that is disconnected from the internet.
8 Protect the time and space in which you write. Keep everybody away from it, even the people who are most important to you.
9 Don’t confuse honours with achievement.
10 Tell the truth through whichever veil comes to hand – but tell it. Resign yourself to the lifelong sadness that comes from never being satisfied.
Iš čia.
Hilary Mantel taisyklės rašytojams.
Žavingos Margaret Atwood taisuklės rašytojams.
Vis dar nori parašyti knygą?
Verstinės knygos 2010
Kažkaip pramiegojau rinkimų kuliminaciją. Rezultatai, paskelbti vertėjų puslapyje tokie:
Daugiausiai skaitytojų balsų (23%) surinko Philippe’o Claudelio romanas „Pilkosios sielos“, iš prancūzų kalbos išverstas Alinos Kiliesaitės.
Skaitytojai aktyviai palaikė abi rytų tematikos knygas: Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“, iš anglų k. verstas Eglės Bielskytės, surinko 20% balsų ir atsidūrė antrojoje vietoje; Kadero Abdolaho knyga „Mečetės namai“, iš olandų k. versta Birutės Mumėnaitės, – trečiojoje (19% balsų).
Brito Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“, kurį vertė Laimantas Jonušys, pelnė 14% balsuotojų palankumą.
Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“, iš vokiečių k. verstas Antano Gailiaus, labiausiai patiko 13% skaitytojų.
Šeštojoje vietoje atsidūrė italo Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“, verstas Prano Bieliausko
Leidykla „Vaga“ kviečia į
Philippe’o Claudelio romano „Pilkosios sielos“ pagerbimo renginį
gegužės 3 d., antradienį, 18 val.
Prancūzų kultūros centre.
Prancūzų kultūros centre.
Mečetės namai
Kader Abdolah “Mečetės namai” – toliau skaitau praėjusių metų geriausius vertimus. Dar viena knyga kultūriniam pažinimui. “Stambulo pavainikė” pasakojo apie Turkiją ir armėnus, “The Kite Runner” – apie Afganistaną, “Raudnoji Azalija” – apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, o ši knyga apie Iraną ir irgi apie revoliuciją.
Knygoje pasakojama šeimos, gyvenančios prie mečetės, istorija. Tuo metu Iraną valdo šachas, kurį remia Jungtinės Valstijos. Atmosfera šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose gana laisva ir demokratiška, moterys laisvėja, nebesidangsto čadromis, ir, aišku, kaip visada, atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka, kurie tokius reiškinius vadina nudvasinimu, religijos įžeidimu ir panašiai, tad po truputį pradeda judėti jauni šventikai imamai, ajatolos. Atsiranda tokių, kuriems gyventi prie vienos politinės santvarkos ar sistemos nenusiseka, todėl jie mielai prisijungia prie revoliucionierių, kad sugriautų nusistovėjusią tvarką, iš tarno virstu šeimininku ir dar vožteltų buvusiajam šeimininkui šautuvo buože.
Mečetės namuose gyvenanti šeima yra tarsi sumažintas paveikslas Irane ir visuomenėje vykstančių pokyčių. Būtent ši knygos pusė man labiausiai ir patiko. Pažvelgus į mečetės namus atrodytų, kad gyvenimas teka sava vaga, bet kas galėtų patikėti, kad imamo našlė tokia nusivylusi ir nepatenkinta savo gyvenimu, kad puls tiesiai į pirmąsias revoliucionierių gretas, išsižadės savo sūnaus kaip tėvynės išdaviko, bus Dorovės policijos iniciatorė, gaudanti lūpas pasirausvinusias ar netinkamai gatvėje apsirengusias moteris (Dorovės policija Irane egzistuoja iki šiol), kad taps tokia negailestinga, kad kita tos pačios šeimos moteris, Fagri Sadata, namų šeimininkė, gražuolė, nusiims savo papuošalus ir paslėps giliai spintoje. Iš baimės būti per gražia, per ryškia.
Namai pilni įvairių charakterių ir įvairių likimų. Iš tų pačių namų pabėgęs Nosratas – menininkas, fotografas, operatorius, lankstus, sugebantis prisitaikyti prie bet kokios sistemos, piktinantis seneles savo nepagarbiu, jų akims ištvirkėlišku elgesiu, jaunasis imamas, Alsaberio sūnus įnikęs į opijų, pražuvęs narkomanas, prisidėjęs prie namų žlugimo, aklas Muedzinas, nesveikas vaikas, visų vadinamas Driežu, ir žinoma namų galva, Aga Džanas.
Baisu skaityti apie “išgelbėtoją” islamistų diktatūrą, išsigimusią revoliuciją, ryjančią savo paties vaikus. Kam yra istorija, jei iš jos niekada nepasimokoma? Mečetės namai griūva, praranda savo įtaką, netenka gyvybės, pagarbos. Visą šalį apima baisus nuovargis – nuo švento karo su Iraku, nuo vidinių valymų. Sąstingis.
Perskaičius knyga nepalieka niūraus vaizdo. Ji baigias skaidria viltinga nata, nes aukštai kalnuose yra toks rojaus sodas, gaivinantis dūšią, suteikiantis jėgų dar vienam atgimimui. Paskaitykit, pamatysit.
Kaip kvėpuoti po vandeniu
Jau minėjau, kad Kindle mane trumpam išvedė iš proto. Nesakau, kad jau grįžau 🙂 Kadangi Amazon nemokamai duoda parsisiųsti keletą pirmųjų knygos puslapių, tai aš ėmiau ir parsisiunčiau visas Giedrės minėtų autorių iš ateities knygų pradžias. Žinau, žinau, aš visai išprotėjus, nes parsisiunčiau ir krūvą tų, kurios prieklauso Orange longlist. Paskui tai gali galvą nusissukti bandydamas išsirinkti, o kurią dabar knygą skaityti. Šį kartą išsirinkau pagal pavadinimą – How to Breath Underwater.
Jau senokai skaičiau apsakymų knygą (short stories), nes šiaip labiau mėgstu romanus. Kažkaip atrodo, tik spėji įsijausti, ir viskas baigiasi. Ištikrųjų, kartais net nespėju normaliai įsijausti.
Julie Orringer knygoje devyni apsakymai ir visuose apsakymuose dominuoja vaikai, paaugliai. Visuose apsakymuose, sakyčiau, užgaunamas gyvas nervas – autorė tokias jautrias temas paliečia, tokias situacijas sukuria, kad skaitant tas jausmas kažkur pilve susisuka į kamuoliuką ir laikosi iki pabaigos, kol gauni atsikvėpti.
Man labai įstrigo apsakymas Note to Sixth-Grade Self. Jame toks kaip vidinis balsas kalba nepopuliariai mokyklos mergaitei. Maždaug taip:
“Long before it is time to pick partners, you will feel the tightness in your stomach. Do not let it breack your concentration. You have too many things to learn. Remember, if you want to have the most gold stars at the end of the eight weeks, you are going to have to work hard. Imagine dancing in a spotlight at the end-of-class ball, with the best boy dancer from all the seven private schools.”
Taip įtaigiai aprašyta, kad tiesiog matau tą susigūžusią mergaitę, kuriai balsas sako, nesigūžk, išsitiesk, nepasigauk kvailo šokių mokytojos akcento – tau jis tik pakenks, kai tu iš čia išvažiuosi baigusi mokyklą. Nesišliek prie populiariųjų, jie tik išjuoks tave, būk stipri, koncentruokis į ateitį, nenusimink, kai, kad ir kaip gerai šoki, geriausios šokėjos prizą, pasidavusi kolektyviniam jausmui, šokių mokytoja įteiks populiariausiai mergaitei.
When She Is Old and I Am Famous – apie dvi pusseseres – paprastą mergaitę “ugly-duck” ir modelį. Paskaityk apsakymo pavadinimą dar kartą – superinis pavadinimas – daug ką pasako, apie ką apsakymas ir koks bene vienintelis išsigelbėjimas negražiajai pusseserei, kuri gal bus garsi dailininkė ir tada bus nebesvarbu, ar ji graži, ar ne.
Na, nepradėsiu čia apsakymų aprašinėti (iš tikrųjų tai pavargau ir noriu miego), tik parašysiu, kad man dar labai patiko The Isabel Fish (iššito apsakymo ir visos knygos pavadinimas iškilo) ir Stations of the Cross, o dar Care. Žodžiu, summa summarum, beveik visi apsakymai patiko, tai duodu knygai 4/5, gal net 4,5/5 ir einu parsisiųsiu autorės romano pradžią 🙂
Kur aš tave mačiau?
Vėlykaudama pas mamą, vieną dieną pamačiau ant palangės gulinčią knygą ir akimirkai sustingau. Apėmė toks keistas jausmas – anei baimė, anei susikaupimas – toks mokyklinis diktanto jausmas. Natūralu, nes knyga – Diktantų. Ir būtent tokia, iš kurios man diktuodavo mokytoja pradinėse klasėse. Gyvenimas taip susivyniojo, kad mano mama tapo mano pirmosios mokytojos kolege. Šiemet mano pirmoji mokytoja išėjo į pensiją ir savo darbines knygas atidavė mamai, taip ji ir atsidūrė ant palangės ir sukėlė man daug mokyklinių prisiminimų. Knyga tokia gerai pagyvenus, išleista, siaubiakas, 1969 m.! Tiesiog antikvarinė. Na, ne tiek antikvarinė, kiek giliai tarybinė 🙂
Labiausiai man patinka sakinukas apie tai, kaip drĄsiai Marytė Melnikaitė mušė fašistus. Iš tikro tai baisu net pagalvoti apie visą tą propagandą, kuri buvo kišama į mūsų galveles vos ne nuo lopšio. Nelabai atsimenu, bet tikiuosi, kad mano pirmoji mokytoja man diktuodavo apie kokį drĄsų kiškį piškį, o ne drąsią mušeiką Marytę.
The Uncommon Reader skamba ausyse
O, mano nuostabusis Kindle! I love it, I love it! Taigi nutiko taip, kad Vėlykų teko kaip visada važiuoti į pajūrį, tos trys su kažkiek valandos galėtų būti puikus laikas skaitymui, tačiau, dažniausiai dėl mašinos lingavimo paskaityti pavyksta kokį pusvalandį. Tai va, nuo viso šito siūbavimo gelbėja Kindle, nes su Kindle knygas galima ne tik skaityti, bet ir klausyti. Brangios ramybės valandėlės (važiuojam mažojo klecko miego laiku, nes kitaip tai jau man pačiai tenka pavirsti į Kindlemamą, dainuojančią MP3) yra šauniai išnaudojamos. Vienintelis, ko pasigailėjau, kad išbandymams pasirinkta knyga labai trumpa – užteko vos pusei kelionės į vieną pusę, o normaliai prisijungti prie interneto ir parisiųsti dar ką nors tiesiog nebuvo galimybių. Na, bet nieko, kitą kartą tikrai būsiu gerai pasiruošus.
Kai Giedrė parašė apie šitą knygą ir net įtraukė ją į savo knygų ataskaitą kaip linksmiausią knygą, aš buvau visai pamiršus, kad kažkada su Alan Bennett jau buvau susidūrusi, o kas įdomiausia, kad prieš milijoną metų būtent šio autoriaus audio knygą klausėme kartu su būsimuoju vyru važiuodami ta pačia autostrada. Įtariu, kad autoriui labai patinka audioknygos, nes jis jas įskaito pats, o aš negaliu sakyti, kad man tai labai patinka, nes gan dažnai turėdavau atsukti skaitymą atgal, nes nesuprasdavau tai to, tai ano, o kai su vyru perklausėme jo knyga Father! Father! Burning Bright!, susižvalgėm tokiais žvilgsniais, reiškiančiais maždaug “supratai, apie ką čia?”.
The Uncommon Reader tikrai smagi knyga, na, kaip jau kažkuriam poste rašiau, rašyk knygų mylėtojams apie knygų skaitymą ir tavo knyga taps skaitoma ir mylima. Aprašyti knygos geriau, nei aprašė Giedrė nesistengsiu, kam to reikia, jei jau yra smagus aprašymas. Knygoje karalienė pavaizduota taip simpatiškai ir žmogiškai, kad net norisi netyčiom su ja susidurti toj bibliotekoj ant ratų, pasidalinti įspūdžiais, sudalyvauti jos organizuotame susitikime su rašytojais ir perskaityti visas knygoje minimas knygas. Žodžiu, buvo pats smagiausias ir labiausiai į temą skaitymas prieš tas didžiąsias penktadienio vestuves – God bless them.
knyguziurkes.com 