Kai atvažiavau į Vilnių, trulikas buvo vienas iš egzotiškiausių dalykų – na, labai ilgai negalėdavau priprasti, kad jis “išsijungia”, kai sustoja prie šviesoforo ir dar tas pradėjimo važiuoti garsas mmMMMMMMMmmm – nerealiai juokingas iki šiol. Taip prisiminiau trulikus, kai knygų žiurkės į savo meilą gavo Vagos pranešimą apie tai, kad Vilniaus trulikuose galima paskaityti knygą “Piligrimai”:
Keliaujantiems Vilniaus troleibusais kompaniją palaiko knyga „Piligrimai“
Paskutinį vasaros mėnesį Vilniaus visuomeninio transporto keleiviams nebetenka nuobodžiauti – nuo rugpjūčio 8 d. visą mėnesį 2 ir 16 troleibusų maršrutų keleiviai į kasdienes savo keliones leidžiasi su nauja bestselerių autorės Elizabeth Gilbert knyga „Piligrimai“ ir jos personažais: rančų darbininkais, turgaus prekeiviais, striptizo šokėjomis, ligonių slaugais ir rodeo dalyviais, keliaujančiais kažkur ir pas kažką, turinčiais storą odą arba paskendusiais iliuzijose, bet žūtbūt ieškančiais ryšio su kitais žmonėmis ir dvasinio artumo.
O pačiai/pačiam ar neteko taip susidurti su knyga trulike? Įdomu, kaip nugyveno savo gyvenimą ta knyga? Buvo pavogta, suplėšyta ar mielai skaitoma ir dabar dar kabo? Kaip tau atrodo?
Nereali knygyno kavinuke, kur gali išgert kavos su visais savo mėgstamais/nemėgstamais rašytojais
Čia dar jau beveik porą mėnesių kabantis niekaip nepapostinamas įrašas… Įspūdžiai iš Barnes and Noble Booksellers knygyno Lone Tree, Colorado :
Sakai, taip nebūna, knygyne negalima pavargti? Dar kaip būna. Į šitą nukuriau vos tik darbui pasibaigus, pasiryžusi išbūti iki kol uždarys. Pirmą kartą į jį užsukau visai netyčia, bet paskui, pamačius knygyno dydį, pagalvojau, kad pusvalandukas bėgimui tarp lentynų bus per trumpas ir knygynui skyriau visą vakarą. Ir nieko nespėjau ten padaryti… Siaubiakas. Jis toks didelis ir viskas ten daugmaž siaubingai nematyta ir viską norisi pačiupinėti ir nuo to visko daug iš tikro galima pavargti. Nes tiesiog tikrai daug ir tikrai neįmanoma visko apžiūrėti ia pavartyti. Žodžiu, žiūrėk nuotraukas.
Sveiki. Na, mano knyginis gyvenimas dabar toks, kad jei turiu minutėlę paskaityti, tai jau parašyti, tikrai nebeturiu nei minutėlės ir tiesiogine žodžio prasme tenka vagti laiką, savo patį brangiausią miego laiką, tą kuris jau yra tas būtinasis, ne grožio. Dilema ant dilemos – miegot ar skaityt? Rašyt ar miegot? Miegot ar rašyt? Pažaist su vaikais ar skaityt?
Prieš šitą knygą buvau truputį nusiteikusi, prisipažinsiu. Dėl pavadinimo ir dėl viršelio, labai jau tokie tiesmukiški. Nors angliškai pavadinimas Birth House gal nelabai tiksliai man atspindi Gimdymo namus, labiau, sakyčiau Gimimo/gimties namus. Taigi, bet kažkokis smalsumas ėmė mane ir nugalėjo, kai pamačiau šitą knygą bibliotekoje, tai ir prigriebiau, na, galvoju, pažiūrėsim. Ir ką gi, mane knygos pradžia stačiai nustebino, nes tokia jau graži… Tikrai.
`Kai vyrai, tėvai ir sūnūs užtrukdavo rūke ilgiau nei buvo saugu, moterys stovėdavo prie langų, laikydamos žibintus – choras mėnulių, kviečiančių mylimuosius grįžti krantan. Laukdamos jos liūliavo vaikus ir klausėsi mėnulio balso dūžtančiose bangose. Nakties tylomoje motinos šnabždėjo dukterims, kad tike mėnulis priverčia vandenis paklusti. Tai mėnulio balsas šaukė vyrus namo, jo balsas supo moterystės bangas, plukdė kūdikius į gimimo šviesą.
Mano namas tapo gimdymo namais. Taip jį praminė moterys – beldžiančios į duris, prisirpusios vaikais, pratrūkstančios vandenimis prieangyje. Naujai iškeptos motinos – kupinos klausimų, jaunos merginos – papuolusios į bėdą, patyrusios motinos – jau prigimdžiusios pilnus namus. (Tuos vaikus vadinau “kojų pirščiukais” – jų buvo daugiau, nei mamos galėdavo suskaičiuoti ant pirštų. Jos visos ateidavo į sodybą išdejuoti ir išklykti savo kūdikių į šį pasaulį.`
Tokia graži knyga apie moteris, tiesa, graudi, nes iš XXa. pradžios, kai moteris buvobeveik niekas, tik dukra arba žmona, bet ne moteris. Apie tai, kaip jos būdavo priverstos gyventi pagal vyrų pageidavimus ir norus, vyrišką pasaulio supratimą ir truputį apie moteriškas vakarones ir pasipliurpimus – pasaulį, kuris visada egzistavo, tik visai neseniai `įsiteisino`.
Truputį apie tai, kaip drastiškai į gimdymo pasaulį įsibrovė medicina – vėlgi per vyrus, per vyrišką pasaulio supratimą. Apie mažyčius žingsnelius į iššilaisvinimą iš nuostatų, į gyvenimą pagal savo įsivaizdavimą, savo norus, sau.
Va taip skaičiau ir nesikabinėjau, nes visai nenorėjau kabinėtis, kai gražiai skaitosi, gražiai parašyta.
pagalvojo knygų žiurkė ir nuėjo į knygyną. Na, bet turiu pasiteisinimą – dar nuo savo gimtadienio laikų (jau praėjo beveik pusė metų), turiu dovanų čekį į knygyną – įsivaizduoji, tiek ilgai išlaikiau, nes tiesiog neradau, ką pirkti. Viskas, ką norėjau pirkti buvo Tyto Albos, o kadangi leidykloj daug pigiau, tai nieko ir nepirkau, buvo gaila permokėti. O šiandien, kaip jau sakiau sugriešijau. Nusipirkau naują gražią baltų lankų knygą ir nukainuotą audio knygą – krūvą CD – Ken Follet World Without End – klausysiu važiuodama į darbą ir namo, t.y. – negaliu įeit pro duris (nėra laiko skaityti) – lipsiu per langą (klausysiu, kaip kažkas kitas skaito).
toks stiprus noras nusipirkti knygą, kad negaliu tiesiog. Keliausiu arba į knygyną arba į www.bookdepository. Nors skaityti laiko tai beveik neturiu. Bet užtat turiu pretekstą – reikia dovaną nupirkti 🙂
Šitas paminklas man patinka, gal ne visas, bet skulptūra žamogaus tai tikrai tokia faina. Kažkaip vis praeinu pro ją (gana dažnai) ir arba fotiko neturiu, arba pamirštu nufotkint. Vieną gražų vakarą, važinėdami dviračiais užsukome ir pas Vincą. Tą vakarą jis buvo toks – ramus, atsipalaidavęs, niūniuojantis…
Mes su Giedre esam medicininių serialų fanės. Na, žinai, Gray’s Anatomy arba House MD arba ER (Ligoninės priimamasis), tai jei esi tokių serialų fanas/fanė, tai šita knyga tau. Na, nes ją parašė gydytoja anesteziologė ir parašė apie mediciną.
Dėl laiko, skirto skaitymui, nebuvimo knygą skaičiau labai ilgai, tai dabar galvoju, kaip čia objektyviai parašyti. Iš pradžių knygą skaityti buvo labai įdomu, o paskui nebelabai įdomu, o gal tik taip atrodė, nes skaičiau labai ilgai po labai mažai. Tačiau, kai pagaliau nusprendžiau “damušti”, tai surijau per du vakarus, tai manau, kad jei skaitymo laikas neišsitemps, tai knyga tikrai visai nebloga. Šiaip literatūriniu požiūriu gal vidutiniška, bet trečioji knygos dalis tai, sakyčiau, tokia trileriška gal, panašiai, kaip J. Grisham – negali eit miegot, kol neperskaitei.
Knygoje anesteziologė Marie ramiai gerai dirba savo darbą, kol vieną diena, žinoma, kas gi daugiau, atsitinka nelaimė – ant opoeracinio stalo miršta mergaitė ir visų žvilgniai nukrypsta į Marie. Skaitytojas kaip ir žino, kad klaidos Marie nepadarė, tačiau kas tada kaltas dėl mergatės mirties – sindromas, kurį turi mergaitė, gydytojai, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės? Autorė gerai ir taikliai aprašo visą tą beviltišką situaciją, kaltę prieš vaiką praradusią motiną, dvasinį skausmą, teisines vingrybes ir šie aprašymai tikrai įtraukiantys. Vienintelę pastabą turėčiau tik dėl nukrypimų nuo temos, nereikšmingų dialogų ir panašių intarpėlių, kuriuos būtų visai galima iš knygos išmesti ir niekas net nepastebėtų.
Jei kas norit paskaityt (pvz. mano sesė), tai turiu popierinę knygą (ačiū Sandrai), o ne elektroninę. Beje, buvo labai smagu popierinę skaityt 🙂
Šiandien paskelbtas Man Booker ilgasis sąrašas. Jį sudaro trylika knygų. Sąraše yra keturi naujokai, t.y. keturios debiutinės novelės (Stephen Kelman, A.D. Miller, Yvvette Edwards and Patrick McGuinness), taip pat vienas, jau kartą laimėjęs premiją rašytojas, tai Alan Hollinghurst, 2004 m. laimėjęs su knyga The Line of Beauty.
Štai jie:
Julian Barnes The Sense of an Ending (Jonathan Cape – Random House)
Sebastian Barry On Canaan’s Side (Faber)
Carol Birch Jamrach’s Menagerie (Canongate Books)
Patrick deWitt The Sisters Brothers (Granta)
Esi Edugyan Half Blood Blues (Serpent’s Tail – Profile)
Yvvette Edwards A Cupboard Full of Coats (Oneworld)
Alan Hollinghurst The Stranger’s Child (Picador – Pan Macmillan)
Stephen Kelman Pigeon English (Bloomsbury)
Patrick McGuinness The Last Hundred Days (Seren Books)
A.D. Miller Snowdrops (Atlantic)
Alison Pick Far to Go (Headline Review)
Jane Rogers The Testament of Jessie Lamb (Sandstone Press)
D.J. Taylor Derby Day (Chatto & Windus – Random House)
This slideshow requires JavaScript.
Trumpasis sąrašas bus paskelbtas rugsėjo pradžioje. Giedre, ką sako bukmeikeriai? O kas tau atrodo laimėtojas? Mano akys kažkaip užkliuvo už English Pigeon.
Štai ir perskaičiau Sandros Bernotaitės knygos priešpaskutinį eskizą, kuris užvadintas “Virgos džiaugsmai”. Perkaičiau ir parašiau autorei laišką su komentarais. Įmetu gabaliukus čia, atsiprašau, kad be lietuvybių, bet su lietuvybėm perrašyti tiesiog žiauriai neturiu laiko. Tai geriau būti tokiam įrašui, nei jokiam.
___
Tai va, kaip ir zadejau, stengiausi skaityti kritiskai, nezinau, ar man pavyko, nes zinai, labai daznai pasinerdavau i skaityma ir tiesiog net negalvodavau apie kazkokias kritikas ir panasiai. ir man labai patiko tie pasinerimai, nes tai pats geriausias irodymas, kad knyga tiesiog yra gera knyga. Sutinki? O dar didesnis malonumas, kad man niekaip nereikes apsimetineti ieskant geru knygos vietu, nes tereikia tik pasakyti, kokios vietos geroje knygoje man uzkliuvo. Zodziu, uraaaa! gera knyga, man patiko. Filmas apie knyga tiesiog vyniojosi, maciau personazus, ziauriai i juos isijauciau, vienu momentu, net dejau i sona lapus, nes jau per daug buvau isijautusi, jau skausmingai viskas daresi. Labai charakteringi personazai, tokie tikri, tikrai. man sitas vienas is labiausiai istrigusiu ispudziu. aisku, mane daznai labai erzina zmoniu/heroju , kazkoks neveiklumas ar uzsiciklinimas, bet tavo knygoje kazkaip pavyko isvengti uzknisimo ir gal tiesiog buvo tiek, kiek reikia, sekmingai islaikyta riba.
Aisku, knyga tokia lietuviska, bet kazkaip kitaip lietuviska, neerzinanciai. ji nera nei ivanauskaitiska, nei kokia kitokia, kaip minejai kunciska, kunciniska ir tai man labai patiko. nezinau, ar teisinga sakyti, kad moteriska. gal teisingiau sakyti, labai gerai atskleidzianti moters vidu, kas jame gyvena, kas kirba, moters-vyro, moters-anytos, moters- exzmonos santykiai, moters-motinos, seseru. Dabar kazkaip pagalvojau, kad kaip iseis knyga butinai duosiu savo mamai paskaityti, turetu jai patikti.
tiesiog dabar akyse stovi visi tie vaizdai is ejimo gedimino prospektu, sereikiskese, virgos bute, net zinau, kaip isplanuotas, kas matosi per langus ir koks namo kiemas, koks taksistas, kokia biblioteka, kaip isdestytos lentynos. gal kas nors pastatys filma pagal tavo knyga? butu gerai nelietuviu rezisierius, kad nesugadintu :)))
Kokios galetu buti pastabos. Yra keletas vietu, kurios man uzkliuvo, keletas pastraipu, lyg ir iskrentanciu is knygos, geros mintys,. bet gal joms reiketu kakokio kito pavystymo.Dar butu idomu tiksliau zinoti laikotarpi veiksmo, nes lyg irgi tada butu aiskiau, ar i tema mano kabliukai, ar ne.
Tai va. (…)
Is pradziu man kazkaip labai kliuvo pavadinimas knygos, bat perskaicius knyga jisai kaip ir issipilde, tai jau nebegaleciau sakyti, kad netinka. is viso neisivaizduoju, kaip pavadinima reikia sugalvoti. tai gal tada sakyciau, kad pavadinimas neblogas, bet gal galetu buti ir geresnis? as cia siaip galvoju, kad jei matyciau tokia knyga knygyno lentynoje, tai negaleciau garantuoti, kad mane labai patrauktu ta knyga pagal pavadinima skaityti. tai cia tik del to. bet zinai, greita as cia taip sakyti, kai pasiulyti irgi nieko negaleciau, na bet cia jau ne mano darbas :))) tiesiog kazkaip norisi, kad pavadinimas butu knygos karuna, na, pavadinkim zemiskai labai, tas linkas, kuris traukia knyga pirkti, pasiimti bibliotekoje. nu, toks pavadinimas, kaip Gaisras :))
(…)
dar labai man patiko ta vieta, kur Galina bando ikalbeti Virgai, kaip ji myli Aida. tokia labai taikli situacija. super!
Tokios tokeles, tokie gabaliukai komentariniai. Manau, kad kol kas tai yra viena geriausių mano šiais metais skaitytų knygų. O man tokiai “išpindėjusiai” skaitytojai, kuriai jau sunku beįtikti… oho, manau, tikrai neblogas rodiklis apie knygą. Bravo Sandrai!
Sandra Bernotaitė
Kai pradedi daryto ką nors naujo, atveri sau langą į naujas galimybes ir naują patirtį.
Jei Giedrė nebūtų manęs švelniai užspaudusi rašyti knygų blogą, aš niekada tikriausiai nebūčiau skaičiusi naujo rašytojos romano, kuris dar nekvepia nei dažais, nei nauju popierium. Nes jis dar tik pakeliui pas skaitytojus. Neįtikėtina patirtis. Aha, dabar skaitau Sandros Bernotaitės, kaip čia įvardinti – būsimą/esamą romaną. Jėga
