Tag: V.Dekšnys

Traukinys atvyksta laiku

~ kzL ~ Leave a comment

Knygą perkaičiau per dieną ir pusę dienos skaitydama verkiau. Beveik nevaldomai byrėjo ašaros, taip verkiau, kai prasidėjo karas. Knygoje vėl teko sugrįžt į tą patį tašką, į tą siaubo naktį, visiškai negalvojau, kad po keturių plius metų taip sureaguosiu į tą karo pradžios šoką, juk jau seniai čia “senos naujienos”, nebestebina nei vaizdai, nei žinios.

Atrodo, kas čia gali būti įdomaus skaityt apie traukinius ir geležinkelius? O man buvo taip įdomu visos tos techninės ir logistinės problemos, su kuriom susidūrė daugybė ukrainiečių geležinkelininkų karo pradžioje ir iki šiol. Kiek reikėjo ir vis dar reikia kūrybiškumo, atkaklumo, atsidavimo, drąsos ir dar tunto savybių, kad padaryti tai, ką reikėjo padaryti – per naktį persiorientuoti, išspręsti logistinius ir techninius rebusus, pervežti milijonus žmonių, link fronto vežti pagalbą, užtikrinti užsienio vadovų, lankančių Ukrainą, saugumą, ten kosmosas, ką žmonės darė ir padarė. Viena didžiausių šalies biurokratijų pavirto į lanksčiausią tokiomis sąlygomis įmanomą organizmą. Skaitai ir atrodo, kad tie žmonės nemirtingi. Jie tikriausiai ir buvo iš pareigos lyg bebaimiai. O juk žuvo ir geležinkelininkai, ir keleiviai, ir pačiai autorei teko geležinkelio stotyje išgyventi bombardavimą.

Antroj knygos pusėj knyga kasdieniškesnė, pasakoja apie labai žemiškas ir mažai ką su heroiškumu turinčias istorijas – mažus geležinkeliečių atlyginimus, biurokratinius reikalus, vietomis ji man tapo kiek PR’inė, ypač kai pasakoja apie kai kuriuos geležinkelių vadovus, bet gal aš kiek per daug skeptikė, gal jie ir buvo tokie nerealūs. Bet šiaip – puiki knyga. Paskaitykit. Nosines turėkit kur nors po ranka.

Internatas

~ kzL ~ Leave a comment

Pieš dvylika metų skaičiau Cormac McCarthy “Kelią” ir knygos atmosfera ir įtampa ėjo šiurpais per nugarą. Kas galėjo pagalvoti, kad gali būti baisiau ir ne fantazija, o tikrovė? “Internato” herojai – keliauja tokiu pat keliu, tik jame grėsmė, priešingai nei “Kelyje” tikra ir labai aiški – Pašai reikia pereiti fronto liniją, kad pasiimtų sūnėną iš internato. Knyga paremta tikrais įvykiais ir galime nuspėti, kad veiksmas vyksta rytinėje Ukrainoje.

Žadano knyga parašyta po 2014 metų ir jau dabar aišku, kad vienaip jis buvo skaitoma iki 2022-ųjų vasario ir visai kitaip jau po. Paša toks paprastas, kiek apsileidęs vyrukas, nepašauktas į kariuomenę, nes prastai mato. Jis iš visų jėgų bando niekam nepakliūt į akis ir nesimaišyt po kojomis, toks jausmas, kad jis jaučiasi panašiai, kaip dabar moskovijoje mobilizuojami vyrukai – čia ne jo karas, ir jis viską padarys, kad tas karas kažkaip praeitų pro šalį be didesnių pasekmių ir pasirinkimų. O paskui jau žiūrėsim, kažkaip. Autorius visiškai nepalengvina skaitytojo kelio, beveik visiškai neduoda suprasti, kas tie savi, o kas svetimi, prie kurių save priskiria Paša ir kas jam yra priešai, o kas gynėjai. Iš fronto linijos svarbiausia kažkaip išnešti kailį, kartais net nesuvokiama, kaip tie žmonės apskritai ten atsiduria – pavėluoja pabėgti, tikisi būti aplenkti, nenori, negali palikti namų

Dabar gyvenam kitokiam pasaulyje “po vasario”. Jame visiškai nebėra vietos neutralumui, kaip ir nebėra vietos pacifizmui. Dėl to Paša dabartinėm akim atrodo dar labiau skystas, net pats sūnėnas juo netiki ir herojumi tikrai nelaiko net tada, kai dėdei pavyksta iki internato atkakti. Ar pavyks Pašai grįžti ir namo parvesti sūnėną? Ar reiks per save perlipti, išdrįsti, pasirinkti?

Jau pradėjus skaityti, nustebino knygos literatūriškumas. Iki tol nelabai Serhijum Žadanu domėjaus, tiesiog paskubinau knygos skaitymą, norėjau susipažinti prieš susitikimą Open Books festivalyje (zoomu kalbino Olegas Surajevas). O jis, pasirodo, ne tik prozininkas, bet ir poetas, muzikantas, aktyvistas ir šiaip labai labai charizmatiškas žmogus. Tad būsimieji skaitytojai būkite pasiruošę tirštam ir sodriam tekstu,i aprašančiam fronto linijoj išgyventi bandančių žmonių realybę. Daug baimės, šalčio, drėgmės, nesaugumo, klaikumos. Nublanksta “Kelyje”.

Neprinokę vaisiai

~ kzL ~ Leave a comment

Wioletta Greg buvo man visiškai nepažįstama rašytoja. Džiaugiuosi, kad ji atsirado Keliautojų serijoje, nes kitaip vargu ar būtų mano rankos iki jos priėjusios – būčiau praradus tiek skaitymo malonumo.

Šiuose dviejuose romanuose – tikra kelionė laiku: nuo mažos mergaitės iki jaunos moters. Nuo pirmų eilučių įkritau į knygos nuotaiką, kuri labai priminė vaikystę, vasaras kaime ir visokius vaikiškus reikalus bei pasaulio suvokimą, kai jis priimamas toks, koks yra ir atrodo toks vienintelis, kitokio net nebūna. Vaikystėje, kuri bėga kaime, natūralu, daug bažnyčios, tik suaugusiems suprantamų religinių ritualų (“Pavyzdžiui, močiutė, pjaustydama ant lentos kukulius kankolienei, kartodavo Loreto litaniją: “Motina Šiokiairtokia, Motina Šiokiairtokia”), kuriuos praskiedžia paralelinis sovietinis gyvenimas, kur vaikai piešia įsivaizduojamą Maskvą ir kaimynų siaubui lenktyniauja rinkdami metalo laužą. Vasaros alsuoja karščiu, žiemą mirtinai šalta, už kaimynų trobų durų slypi paslaptingi suaugusiųjų pasauliai, bandantys pačiupti ir įsiurbti Violetką, kuri kaip žvirblelis nuo visko dažniausiai sėkmingai išsisuka.

Antrajame romane, Violeta išvažiuoja mokytis į miestą ir, kadangi negauna bendrabučio, prasideda jos kelionės per nuomojamus kambarius – nuo vos ne landynės tipo iki palėpės vienuolyne. Šioje knygos dalyje nebėra vaikystės lengvumo, Violeta tarsi suvokia ir įvardina šeimynykščių traumas, netektis ir nelaimes, ir kaip jos atsispindėjo jos gyvenime (tie atspindžiai visiškai neatitiktų šiuolaikinių normų). Per visą antrą dalį driekiasi paaugliško įsimylėjimo gija, kuri galiausiai irgi atsimuša į suaugėlių pasaulio realybę.

Man labai patiko, kaip autorei pavyko perteikti šiuos du atskirus pasaulius – vaikų ir suaugusių, kiekvieną su savo paslaptimis ir taisyklėmis, kiekvieną egistuojantį sau. Ir kaip gražiai tų pasaulių jungtim tampa seneliai – tarsi užbaigiant gyvenimo ratą jiems grįžta gebėjimas žiūrėti vaiko akimis, suprasti ir neskubinti perėjimo iš vieno į kitą.

Žinau, kad nebus iš tų knygų, kur visiems rekomenduosiu ir visiems patiks, bet jei iš apžvalgos jaučiat, kad būtų įdomu, jei patinka lenkų autoriai, jei patiko Keliautojų laiku serijos knygos, tai labai rekomenduoju – šios knygos skaitymas buvo gryniausias malonumas.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”