Dabar mūsų eilė

Su senstančia visuomene ir literatūroje vis daugiau knygų apie senatvę, senus žmones, senus tėvus, jų karšinimą, gyvenimo pabaigos naštą, sustoja rankos prieš norėdamos klaviatūra sutarškinti “gyvenimo pabaigos grožį”, nes suabejoju, kiek ten to grožio. Bet gal yra? Labai mažose smulkmenose?

Pirmoji knygos tema – senstantis tėvas ir jo priežiūra, kuria, pasikeisdami, rūpinasi trys jo vaikai – du sūnūs ir dukra. Vieni labiau atliepdami žemiškuosius poreikius, kiti – dvasinius, visi stengiasi slaugoje nepamiršti žmogaus, jo poreikio būti tarp žmonių, būti mylimam ir reikalingam. Galiausiai vis dėlto iškyla nuolatinės slaugos poreikio klausimas – kada toji diena, ką ji reiškia tėvui ir ką reiškia vaikams. Kaip ją „nuotaikingai“ išgyventi visoms pusėms, bandant apsimesti, kad šis neišvengiamas žingsnis yra „nieko tokio“ – visiems bus patogiau, lengviau ir paprasčiau, tik šio palengvėjimo kaina yra amžina kaltė.

Šioje ypatingo jautrumo knygoje kaltė stebima iš dviejų perspektyvų. Viena – jau minėta – vaikų kaltė prieš tėvą. O kita, ypatingai skausminga, yra tokia kaltė, kuri atsiranda dėl akimirkos dalykų, nelaimingų atsitikimų, nutinkančių vos nusukus žvilgsnį. Na, žinot, kai vaikas išbėga į gatvę paskui kamuolį, kai kūdikis nusiridena, kai atsitinka kažkas negrįžtamo, ir tada ištinka milijonas klausimų – kodėl, kodėl, kodėl, kodėl. Ir tenka gyventi su ištikusia kalte tada, kai labiausiai norisi nebegyventi, su nelaime, kurią „kaltininkas“ norėtų prisiimti sau, visą likusį gyvenimą gyventi su graužatimi, su žvilgsniais, su artimiausių žmonių neapykanta ir kasdien duriančiom gyvenimo duženom.

Nu, siaubingai skausminga ir siaubingai gera knyga. Bet su vilties ir šviesos spindulėliu, kurį, tikriausiai, atneša atleidimas ir susitaikymas? Tikiuosi. Labai rekomenduoju.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”

Kalė

Įdomiai su šia knyga gavos – labai su dideliais lūkesčiais ėjau skaityt, nes viena kolegė upinė knygų žiurkė nuo jos tiesiog užkaifavo, nu, tai sunku paskui skaityt, tikiesi super wow, o knyga trumputė, tikiesi, tikiesi, puslapiai slysta, aišku, kai tokio plonumo, skaitai pagreitintai, nu, ir lieki su tuo – kur, kur, kur tas knygos nerealumas. Ech, tai likau nepagavus knyginės laimės su šita knyga. Bet kartu ir labai įdomu, nes mintimis prie jos vis sugrįžtu, vis ką nors prisimenu. Apskritai dabar su plonomis knygomis darysiu taip – jei tik plona – skaitysiu labai lėtai, be jokio puslapių braukymo akimis.

Dar skaitydama prisiminiau knygą, kurioj žiauri Pietų Amerikos kasdienybė – Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”. Man ten toks kažkoks “tikresnis” žiaurumas nei žadėta šios knygos anotacijoje. Manęs šiaip kažkaip nelabai įtikino kalės dalybos pirmyn atgal ir visokie ten savinimaisi ir isterikavimai, kieno ta kalė ir kur ji ten valkiojasi. Man pasirodė ši vieta gan išlaužta, kad ten labai kalės lavoną reikia slėpt, lyg rimtai tam kaime kam nors labai rūpi, virš ko tie maitvanagiai ratus suka. Tai istorijos įtikinamumas gal ir buvo didžiausia problema. Ir nežinau, man ten su ta motinyste rišimas, jei labai anotacija apie tai nekalbėtų, nelabai apie ją ir galvočiau. Tai man kažkaip nelabai pavyko išjaust knygos anotecijos temų, kažkaip kitaip aš ją skaičiau ir neperskaičiau, matyt. Nu, ką padarysi, judam toliau.

Činos Airon kelionės

Ši knyga apgaulinga savo apimtimi. Atrodo, kad atsisėsiu, vienas ilgas vakaras ir bus baigta. O gavos taip, kad perskaičius kokį dešimtadalį knygos supratau, kad kažkaip ne tokiu tonu pradėjau skaityti, bandžiau kažką greitai greitai versti, bėgt akim ir iš to nieko nesigavo. Atsiverčiau nuo pradžios ir skaičiau iš naujo. Tikrai.

Šios knygos tekstas poetiškas ir nėra ten kur skubėti. Skaityti irgi reikia taip, kad maždaug spėtum paskui jaučių traukiamą vežimą. Pačios knygos atmosfera labai priminė Cesar Airos “Vieno keliaujančio dailniniko nutikimą” – ta begalinė kelionė Argentinos pampomis, audros ir barbarų laukimas. Epinė kelionė, kurios metu veikėjos (man jos čia buvo svarbiausios) išmoksta viena kitos kalbą, transformuojasi iš vienos kultūros į kitą (o paskui ir dar vieną) ir išgyvena, net nežinau, kaip užvadinti, ant liežuvio galo sukasi – asmenines seksualines revoliucijas. Nu, žodžiu, tik spėk skaitytojau nepasimesti.

Man atrodo, rugsėjo beprotystė nebuvo pats geriausias laikas pasirinkti knygą, kur pusė skaitymo tarp eilučių ir gražaus žodžių ir vaizdų skambėjimo. Pavargęs skaitytojas su tokia lengvai gali užmigti (aš tiesiog dėdavau į šalį, todėl taip ir išjo, kad 200 puslapių skaičiau vos ne savaitę) ir man nelengva iš tokio išblaškyto skaitymo net nuspręsti, ar patiko man knyga ar ne – vietomis patiko, vietomis nelabai, gal ir to kutūrinio konteksto pritrūko, kad iki galo ją suvokt. Bet sakyčiau, jei ne prie širdies jums “mistiški epai” – taip knygą įvardijo “The Guardian”, tai gal greičiausiai ši knyga ne jums.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”