Mano herojės ir aš

~ knyguziurkeg ~ 4 Comments

Rašytoja ir dramatikė Samantha Ellis kartu su drauge Emma važiavo aplankyti Bronte sesrų namo ir ten susiginčijo ar 51p-KKGHogL._SY344_BO1,204,203,200_Catherine Earnshaw iš “Vėtrų kalno” ar Jane Eyre yra geresnė. Ginčas tapo S.Ellis naujos knygos pradžia- ji visus metus iš naujo perskaitė savo vaikystėje ir paauglystėje pamėgtas knygas ir parašė knygą, kuri yra savotiška piligrimiška kelionė tiek po pačios Ellis gyvenimą, tiek po žinomus literatūros kūrinius.
Knygą sudaro 11 skyrių, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai literatūrinei herojei: Undinėlei, Anei iš Žoliastogių, Lizzy Bennet iš “Puikybės ir prietarų”, Scarlet O’Harai iš “Vėjo nublokšti”, Esther Greenwood iš “Stiklo gaubto”, Lucy Honeychurch iš “Kambarys su vaizdu” ir t.t. Be to, minima dar daugybė kitų knygų ir veikėjų, pvz., Virginia Wollf, Austen “Persuasion”, Twilight serija, T.Hardy “Tessė”, Miegančioji gražuolė, Šekspyro Džiuljeta ir t.t.

S.Ellis rašo apie tai, kad dabar ji skaito šitas knygas visai kitaip, kad kai kurios mylimų veikėjų elgesys buvės logiškas tada, šiandien kelia kitokius jausmus.

“Kaip po velnių aš galėjau taip mėgti pasaką apie Undinėlę, kuri paaukoja savo balsą, kad gautų kojas ir galėtų pasigauti vyrą? (…) Beje, tos kojos dar ir prastai funkcionuoja“imagesxxxxxjpg

Kai kurios veikėjos gauna daug kritikos iš S.Ellis, kitos – pagyrų, bet puslapis po puslapio iš ironiško, įdomaus S.Ellis teksto darosi aišku, kad knygos skaitosi skirtingai – priklausomai nuo kada ir kaip mes jas skaitome. Samantha Ellis apie tai sako “…all readings are provisional, and that maybe we read heroines for what we need from them at the time.” Tai yra visos herojės keičiasi, nes skaitytoja/-as keičiasi ir iš knygos pasiima tai, ko tuo metu kaip tik reikia.

S.Ellis pasakoja, kaip per jos bat mitzwah gauto torto dalį tėvai pagal tradiciją laikė šaldytuve jos vestuvėms, t.y. nuo pat paauglystės pradžios yra mergaitėms sakoma, jog tavo gyvenimo tikslas turi būti ištekėti. Ir nereikia nė konkretaus torto šaldytuve turėti, kad mergaitės jau nuo mažų dienų žinotų, kad vestuvės yra vienas iš gyvenimo tikslų. Ir mūsų literatūrinės herojės prie tokio požiūrio prisideda. Tuo pačiu rašo Ellis apie herojes, kurios išmokė ją nebijoti pasirinkti meno srities, parodė, jog reikia dirbti, kad pasiektum savų tikslų, kad priimtum sprendimus būti ne antraeiliu vaidmeniu, ne visiems padedančia sekretore administratore, o pagrindine heroje.

Po Ellis knygos ir man parūpo iš naujo perskaityti tam tikras knygas ir pažiūrėti, kaip ten mano mylimos herojės laikosi. Viena pirmųjų tokių mano herojų – Eglė žalčių karalienė iš Salomėjos Nėries poemos. Nežinau, kodėl man Eglė paliko stiprios moters įspūdį, gal todėl, kad man darželyje karnavalo metu teko ją vaidinti. Mama pasiuvo nuostabų kostiumą su gražia karūna ir aš dramatiškai suukryžiavusi rankas prakeikinėjau Drebulę priešais Senelį Šaltį ir visus susirinkusius tėvus:

Aš darželyje. Po to, kai prakeikiau savo vaikus gavau maišelį saldainių
Aš darželyje. Po to, kai prakeikiau savo vaikus gavau maišelį saldainių

Virski drebule tu!-
Visais lapais drebėk
paukštis joks nenutūps
Prie tavęs  nečiulbės.

Dabar perskaičiau visą poema iš naujo ir… nesuprantu Eglės. Visų pirma ji labai pasyvi. Sesės perkalba ją pasižadėti tekėti už žalčio, nes jis neatiduoda Eglės rūbų. Žaltys jai negasina nė žodžiu, o ji seserų perkalbėta pasižada. Kai jos pačios broliai jos dukrą nusiveda į mišką, gasdina ir muša, ir vaikas galiausiai, atskeidžia tėvo vardą, tai Eglė baisiausiai supyksta ant dukros. Ne ant savo giminės, ne ant brolių, o ant vaiko.

Drebulėlė klūpo,
dreba ties medžiu–
Dėdės ją išlupo
Vytiniu skaudžiu

Aš įsivaizdavau, kad Eglė ir Žilvinas mylėjo vienas kitą, bet dabar aš tuo nesu įsitikinusi. Jis šantažuoja jos šeimą, o vėliau pasirodo, kad jis ją paslapčia jau daug laiko slapčia stebėjo:

Sako jis: Tą kartą
Tu mane šaukei,
Kai brolių nubarta
Pajūryje verkei.
Ašarėlės sūrios
Krito vandenin–
Jos mane užbūrė
Kerinčia ugnim

Eglė juk išvažiuoja pas jį ne iš meilės, o todėl, kad jis ją įsimylėjo, todėl, kad jam jos reikia, jis vienas pats taip nusprendė. O ji net nežino, kaip jis atrodo.
Kai Eglė galiausiai atvažiuoja į Žilvino pilį, jis pasirodo esąs turtingas, apipila ją turtais. Kai misteris Ročesteris užsinori pripirkti prabangių rūbų Jane Eyre, ji atsako, jog jai nepatinka būti jo puošiama lėle. Christian Grey iš “50ies jo atspalvių” irgi mosuoja nesibaigiančia kreditine kortele prieš Anastasia nosį ir perka jai brangiausius rūbus, kompiuterį, naują mašiną. Žilvinas nėra išimtis ir rodo Eglei savo ekonominę galią, lyg ta galia galėtų kompensuoti visus kitus trūkumus, pavyzdžiui komunikacijos nebuvimą, jo savininkiškumą ir t.t.

Turtų man be galo,
Jų nesuskaitau.-
Perlais ir koralais
puošiu kaklą tau.
Liemenį apjuosiu
Aušrinės plaukais
Žuvys kelia šluos mums
Šilko pelekais

Eglei gaila skęstančių žvejų, ir ji verkia, liūdi, bet nesako nė žodžio. “Žilvinas supranta jos visas mintis” ir pažada, jog Baltija bus rami. Tokiu būdu, galima sakyti, Eglė išgelbsti žvejus, bet ji tai padaro nė neatvėrusi burnos, tenka apsiverkti, nereikia nei argumentuoti, nei pasakyti, kaip ji jaučiasi. Kai Eglė po devynių metų pagaliau išdrįsta pasakyti, jog ji nori aplankyti namus, Žilvinas turi naglumo išreikšti nepasitenkinimą ir jai kliūdyti prigalvodamas visokių beprasmiškų darbų. Eglė vėl neišdrįsta pakelti balso, vietoj to ji švelniai sako “Mylimas, nerūstauk – Juk ne amžinai”. Pagrindinės jos sąvybė yra jos gerumas ir motinystė

Jai kiekvienas draugas,-
Ji visiems gera”
Trys sūneliai auga.
Ir viena dukra”

Iki pačios prakeikimo scenos Eglė yra, atsiprašau, nuobodi, nuolanki, bet galiausiai po Žilvino mirties ji pratrūksta. Čia galima matyti tam tikrų sąsajų su Medėja, kuri irgi nužudo savo vaikus, kai Jasonas ją išduoda, bet Medėjos veiksmas nėra nukreiptas prieš vaikus, tai tiesiog yra jos kerštas Jasonui ir jo namams. Eglė gi, nekeršija niekam, tik savo dukrai, kuri būdamas vaikas neatsilaikė prieš grasinimus (nors Eglė pati gi net būdama vyresnė neatsilaikė spaudimui) ir tuo pačiu dar užkeikia savo sūnus ir pačią save.
Ar savo vaikų ir savo pačios užkeikimas pabaigoje liudija apie Eglės didžiulę meilę Žilvinui? Ar skaitytojas turi suprasti tai, kaip meilės išraišką? Pabaigoje Eglė virsta didžiule Drama Queen ir reaguoja visisškai neadekvačiai, nelogiškai. Kodėl ji iš savo brolių negalėjo padaryti miškelio?

Antra vertus, Eglė įdomi tuo, kad iki pat pabaigos niekas nežino, kad ji turi kažkokių stebuklingų galių. Tik pačioje pabaigoje ji pagaliau daro savo pačios sprendimus, tik pačioje pabaigoje ji nustoja būti pasyvi. Bet vėl, jos jėga pasirodo tik tą trumpą akimirką, o po to ji vėl pasyviai metų metus stovi pavirtusi į medį

Ir vienodai tamsi
Vasarėlė žiema-
Mėlynam liūdesy
Rymosiu laukdama

Įdomios istorijos ir knygos nebūtinai yra tinkamos instrukcijos laimingam gyvenimui, taip sakant.

Viena svarbiausių Samantha Ellis knygos citatų man buvo ši

“I can’t help thinking that a heroine should be able to love without being erased.”
― Samantha Ellis, How To Be a Heroine

Tai kodėl tiek daug literatūrinių herojų pamildamos tarsi ištrina save?

K.Ž.G

Amžinieji Takiai

~ kzL ~ 1 Comment

Amzinieji_Takiai_d

Amžinoji klasika. Iš tų, kur skaitai ir mėgaujiesi, gėriesi tekstu ir mintim ir ilgai laikas nuo laiko prisimeni; tokia, kuri skirta vaikams ir suaugusiems vaikams.

Ar norėtum gyventi amžinai? Žmonija gi vis ieško gyvybės eliksyro, kuris leistų gyventi begalybę. Prieš ištardami “taip”, tikriausiai nė nepagalvojame apie būseną, kurioje tą amžinybę norėtume nugyventi. Kaip vaikas? O gal kaip suagęs? Kaip seneliukas? Kaip amžinai sergantis ir amžiams netekęs galimybės numirti (kaip J.Saramago “Kai mirtis nusišalina“)?

babbitt

Knygos pavadinimas išduoda, kad amžinieji yra Takiai – šeimyna, kurios vaikai gyvena jau beveik šimtą metų, bet vis dar atrodo kaip dvidešimtmečiai. Dėl to jie negali ilgai užsibūti vienooje vietoje, aplinkiniai tuoj pat ima šnairuoti ir jais nepasitikėti – visi sensta, išskyrus Takius. Anokia čia laimė. Bet štai vieną dieną jie susiduria su tokia nuobodžiaujančia mergaite Vine ir, norėdami, kad jų paslaptis nebūtų atskleista visiems, jie priversti ją atskleisti Vinei, papasakoti visą istorija, kuri jiems nutiko. Ir dar kaip nors pasiekti, kad Vinė tos istorijos niekam nepapasakotų, nes… tikriausiai tik gyvendamas amžinai supranti, kad neištraukei laimingo bilieto. Bet tik tada. Ar Vinė bus pakankamai išmintinga suprasti ankščiau?

Knyga graži ne tik savo gilia mintim, bet ir kalba, kuri įtraukia lyg į guolį, apvynioja ir apkamšo – jei knygoje karšta, jauti tą karštį, jei Takis su Vine išplaukia valtimi, tai girdi teliuskuojant vandenį, o Vinės sutikta rupūžė tokia neapsakomai bjauri, kad brrr… Labai graži knyga. Skaitykit ir kalbėkit apie ją su vaikais.

Natalie Babbitt
Natalie Babbitt

Yra ir filmas, nesu mačiusi, gal ir būtų verta, bet pirmiausia leiskite viską įsivaizduoti jūsų fantazijai, sukurkite savo veikėjus ir savo filmą.

 

Karališki kūnai

~ knyguziurkeg ~ 1 Comment

Vienas įdomiausių mano skaitytų straipsnių šiais metais (straipsnis spausdintas 2013aisiais “London Review of Books”) rašytoja Hilary Mantel rašo apie požiūrį į karališkus kūnus. Labai ilgas tekstas, bet be galo įtraukiantis. Apie Kate Middleton, princesę Dianą, Ann Boleyn, Henry VIII

Hilary Mantel
Hilary Mantel

“The royal body exists to be looked at. The world’s focus on body parts was most acute and searching in the case of Jane Seymour, Henry’s third wife. No one understood what Henry saw in Jane, who was not pretty and not young. The imperial ambassador sneered that ‘no doubt she has a very fine enigme’: which is to say, secret part. We have arrived at the crux of the matter: a royal lady is a royal vagina. Along with the reverence and awe accorded to royal persons goes the conviction that the body of the monarch is public property. We are ready at any moment to rip away the veil of respect, and treat royal persons in an inhuman way, making them not more than us but less than us, not really human at all.”
http://www.lrb.co.uk/v35/n04/hilary-mantel/royal-bodies

K.Ž.G

Ko nenusipirksi už pinigus. Rinkos galia ir ribos

~ kzL ~ 4 Comments

ko-nenusipirksi-uz-pinigus-1

Perku/parduodu:

Namą, stalą, paveikslą, maistą, vietą eilėje, taloną pas gydytoją, kvietimą į popiežiaus laikomas mišias, sterilizaciją, knygų skaitymą, leidimą imigruoti, pabėgėlius, leidimą gimdyti, leidimą teršti aplinką, leidimą medžioti nykstančius gyvūnus, sveikinimo kalbą draugui vestuvėse, dovanų čekius, žemę branduolinių atliekų saugojimui, savo gyvybės draudimą (parduodu), autografą, vietą reklamai ant tavo kūno, vietą universitete, kraują, inkstą.

Marijos žemėje gal dar ir nespėjome visko išparduoti taip kaip už Atlanto, bet ne todėl, kad mes čia kokios aukštesnės moralės ir didesnių vertybių – tiesiog vis dar vejamės ir vis dar turime daugiau neparduoto – bet čia tik laiko klausimas. Knygoje ta tendencija labai gerai jaučiasi – kas baisiausiai stebino ir buvo nepriimtina prieš penkiasdešimt metų, dabar yra kuo natūraliausia. Tiesiog vartotojai po truputį pripratinami, kol galiausiai nė nebesistebi pirkdami kvailiausius dalykus. Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai atsirado pigių skrydžių bendrovės, kurios šalia pigaus bilieto pradėjo pardavinėti viską, kas tik įmanoma. Dabar jau visai nebestebina, kad norėdamas sėdėti su savo kelionės kompanionu, vietą savo sėdimajai turi nusipirkti iš anksto, nes kitaip sėdėsi velnias žino kur.

 Kur ta riba, kur tobuloji nematomoji rinkos reguliavimo ranka turėtų sustoti? Kokios viso šito perku viską /parduodu viską pasekmės visuomenei? Kur prasideda ir kur baigiasi laisva valia ir apsisprendimas? Visus šiuos klausimus kelia knygos autorius ir, kaip jau tikriausiai buvo galima pajausti, jis nėra didelis nekontroliuojamos rinkos fanas. Pagalvok, ar pats toks esi.

 Skaitydama vietomis galvojau, na, nieko čia tokio šį ar tą pirkti, tą ar aną parduoti, bet vis dėlto brangiausi ir vertingiausi dalykai gi nenuperkami dalykai, tokie, prie kurių prisilietę pinigai tik viską sugadina ir nuvertina. Reikia pavyzdžio? Pradėkim nuo Nobelio premijos, o visa kita – knygoje.

 

 

Identiteto koordinatės

~ knyguziurkeg ~ 1 Comment

Who are you?
Who, who, who, who?
Who are you?
Who, who, who, who?

–The Who “Who Are You?”

“Never forget what you are, for surely the world will not. ”
― George R.R. Martin, A Game of Thrones

Grate leidyklos knygas lentynose lengva pažinti: lengva estetika, juodai baltos nuotraukos, viršeliai neprabangūs, visada tuo pačiu šriftu autoriaus vardas ir knygos pavadinimas. Leidyklos niša – prancūzų kalba rašantys rašytojai. Kai didžiosios leidyklos Švedijoje paleido savo teises i Patrick Modiano kūrybą, Grate jas nusipirko ir praėjusiais metais – didelė sėkmė mažai leidyklai – Modiano gavo Nobelio premiją.

Modiano dar neskaičiau, bet skaičiau du kitus rašytojus, kurių kūrybą leidžia Grate: alžyrietę-prancūzę Nina Bouraoui ir marokietį Abdellah Taia.

N.Bouraoui “Berniukiška mergaitė” (švediskas vertimas, originalo kalba -“Garçon manqué”) ir A. Taia “Arabiška melancholija”. Abi knygos autobiografinės ir abiejų jų ašis – identitetas. Ką reikalavimas pasirinkti tik vieną iš dviejų daro su mumis?
Bouraoui knygos veikėjos Ninos mama – prancūzė, o tėtis – alžyrietis. Tai kas ta mergaitė Nina? Omslag-PojkflickaAlžyre ji -prancūzė, Prancūzijoje ji – alžyrietė. Alžyre apspjaudoma jos mama, Prancūzijoje gatve ramiai ir oriai negali eiti jos tėvas. Tėvo šalyje daug prievartos, baimės. Nina girdi apie žudynes, ekstremistus, jos šeima vis rečiau palieka butą, nes lauke nesaugu.. Ateina vasaros ir tada Nina važiuoja atostogauti pas senelius į Prancūziją, kur susirenka visa mamos giminė, kur viskas idiliška, ramu, bet Ninai trūksta Alžyro.

Tarp mamos ir tėvo..
Tarp Prancūzijos ir Alžyro
Tarp berniuko ir mergaitės.
Alžyras 36°42′N 3°13′E.
Rennes 48°06′53″N 1°40′46″W
O kokios yra žmogaus koordinatės?

Nina nusikerpa plaukus, atsisako suknelių, nes berniukai turi daugiau laisvės. Jos elgesys provokuoja aplinkinius, jie bando ją koreguoti, keisti ir reikalauja vieno atsakymo į klausimą ”Kas tu?”. Lyg būtų įmanoma taip lengvai atsakyti, lyg atsakymas galetų būti vienprasmiškas, nekomplikuotas. Lyg viskas pasaulyje būtų binaru, lyg rinktis turėtume vieną iš dviejų. Lyg esant vienokiu negalima būti kitokiu.
Tas pasaulio binarumas, irgi yra viena iš temų Abdellah Taia knygoje “Arabiška melancholija”. A.Taia yra pirmas atvirai homoseksualus rašytojas marokietis. Jo knyga, kaip ir N.Bouiraoui – autobiografinė, ir jis rašo apie tai, ką reiškia peržengti stereotipines gender ribas. Pasakojimas prasideda įvykiu, kaip jam buvo uždėta “moteriško vyro” etiketė ir tęsiasi per įsimylėjimų, meilių galeriją. Visi sutiktų partnerių portretai nėra labai konkretūs, piešiami keliais štrichais,Omslag-Ett-arabiskt-vemod be detalių. Pasakojimas yra fragmentiškas, be intencijų perduoti pilną niuansuotą paveikslą, greičiau yra noras perduoti nepritapimo ir ieškojimo jausmą.

Įdomu dar ir tai, kad N.Bouraoui ir A.Taia kalba primena viena kitą: čia mažai būdvardžių, sakiniai trumpi, tarsi paskubomis užrašomi prisiminimų blyksniai. Gal paradoksalu, bet nepaisant kone stenografinio stiliaus N.Bouraoui kalba labai lyrinė, tekstas primena poeziją.
N.Bouraoui esu skaičiusi anksčiau, ir man jos kūryba yra nepaprastai įdomi. Visai nenustebčiau, jei po daug metų (jai dabar tik 47 ) bus nominuota Nobelio premijai, prisiminkit, kur jūs apie tai skaitėte pirmą kartą.

“Šita nuo manęs it smėlis bėganti kalba yra skausmas. Ji palieka po savęs pėdsakus, žodžius, ir dingsta. Ji prie manęs nelimpa. Ji mane atstumia. Ji atskiria mane nuo kitų. Ji keičia kilmę. Tai trūkumas. Aš bejėgė. Aš lieku užsienetė. Aš esu sužalota. Mano žemė traukiasi. Aš lieku kitokia ir prancūze. Bet aš esu alžyrietė. Savo veidu. Savo akimis. Savo oda. (…) Aš lieku užsieniete per savo motiną. Vien per jos buvimą prie manęs. Per jos šviesius plaukus, jos mėlynas akis, jos šviesią odą.” (mano vertimas iš švedų kalbos)

K.Ž.G

Vasaros mokslai

~ knyguziurkeg ~ Leave a comment

Kam atostogos, o kam atostogos su mokslais.

Šią vasarą nuotoliniu būdu mokausi universitetinį kursą “Hario Poterio pasauliai”. Kursas Švedijoj gana gerai žinomas, nes sukėlė baisingą pasipiktinimą. Sakyta ir rašyta, kad toks kursas nėra rimtas, kad mokomasi nesąmonių, kad tokie mokslai neprisideda prie BNP ir inovacijų. Na, žodžiu, sena gera panieka humanitariniams mokslams ir jau visiškai atsibodęs požiūris, kad vien tai kas tiesiogiai generuoja piniginę naudą yra svarbu. Apskritai, tai jau vien požiūris, kad lavinimasis turi generuoti monetarinę naudą yra pasibaisėtinas.
Panašus požiūris egzistuoją ir apie skaitymą. Labai dažnai į skaitymą žiūrima kaip į instrumentą vienam ar kitam tikslui pasiekti, pvz išmokti raiškios kalbos arba kad “galėtume tobulinti savo supratimą apie žmogaus vidinį pasaulį” (neišgalvota citata), “bendram išsilavinimui”, kitų kultūrų pažinimui ir pan. Tokiu būdu dažnai kalbama apie skaitymo naudą. O gal geriau kalbėti apie skaitymą tiesiog sau? Skaitymą, nes norisi skaityti? Gal tiesiog skaitymą, ne jokios naudos, be jokių tikslų ir programų? Nesakau, kad skaitymas yra benaudis, bet gal tą naudą reikėtų traktuoti kaip teigiamą skaitymo pasėkmę, o ne skaitymo tikslą?

Bet grįžtam prie Hario Poterio kurso. Ne, nesimokau burtažodžių. Kursas orietuotas į tuos, kurie mokosi pedagogikos, bibliotekininkystės ir literatūrologijos, tai daug dėmėsio skiriama gender studies, klasės ir rasės perspektyvoms. Pirmajame egzamine teko atsakyti į klausimą, ar Hermiona yra mergaitės stereotipas ar feministinis pavyzdys, o ateinančiame egzamine reikės analizuoti vieną veikėją, aplinką ir pan remiantis Marijos Nikolajevos (viena iš vaikų literatūros guru) tekstais.
Knygos apie Harį Poterį yra išanalizuotos skersai ir išilgai, tai yra tikrai labai įdomių mokslinių tekstų, prieš porą dienų skaičiau vieną, kuris analizavo maisto reikšmę Hario Poterio knygose.

Va tokia būna mano reakcija, kai žmonės supranta, kad žiūrėti į išsilavinimą iš naudingumo perspektyvos yra nesusipratimas, ir mokosi, nes jiems įdomu /svarbu, o ne vien dėl diplomo

HPgiphy

The Bat / Šikšnosparnis

~ kzL ~ 3 Comments

the batIr štai aš nieko iš Jo Nesbo neskaičius, nutariau susipažinti su bestselerių autorium. Kadangi nusiteikusi daug bestselerių skaityti, tai sąžiningai pradedu nuo pirmosios Harry Hole knygos ir kažkaip pasidaro aišku, kodėl jos niekas neverčia pirmos (kiek supratau nei į anglų, nei į lietuvių pirmoji knyga nebuvo išversta pirmoji). Nes yra už ką neversti. Pripratini skaitytoją prie autoriaus gerų knygų, o paskui gali ir visas kitas prakišti, vis tiek perskaitys, net jei trileris prasideda tik paskutiniuose puslapiuose (kadangi knygos klausiau, tai iš 10 valandų, tik paskutinės 2-3 buvo trileris).

Taigi, jei nesat įsimylėję Harrio Holės ir jums neįdomios visokios ten priešistorės, tai galit ir nesivarginti, nes pati knyga tai nieko gero, kažkoks nevientisas kratinys (o klausymui tai yra visiška tragedija, nes negali atsiversti atgal ir pažiūrėti, kas ten kaip). Iš pradžių galvojau, kad čia man taip klausyti nesiseka, bet paskui paskaičiau komentarus – ne man vienai taip. Taigi – nesėkmingas debiutas, bet aš nepasiduodu ir, kadangi kaip audible narė galiu grąžinti nepatikusias knygas, taip ir darau – keičiu į kitą Jo Nesbo The Redbreast – trečioji Harry Hole knyga – taip rekomenduoja komentaruose. Ką jūs į tai?

Vilkas keliauja aplink pasaulį

~ kzL ~ Leave a comment

vilkas č

Fainas vilkas, ane? Man fainas ir vaikam patinka. Idėja, aišku, nėra pati originaliausia, nes aplink pasaulį keliauja kas tik netingi ir Pelytė Smailytė, ir šuniukas Vincas, bet kada kelionių apink pasaulį bus per daug? Niekada. Tikrai. Šitas vilkas, kuris visai neseniai norėjo pakeisti spalvą, tiks kelionėms su pačiais mažiausiais. Vilkui kiekvienoje aplankomoje šalyje nutinka koks nors nuotykis (pvz. karalienė Elžbieta Londone), apie kurį jis būtinai parašo vilkei namo (mano didžiu įsitikinimu, vilkas turėtų su mylima vilke keliauti kartu, bet tiek jau to). Ir šiaip, šioje knygoje svarbiausia yra spalvos ir gražios iliustracijos. Gero kelio!

Vilkas keičia spalvą

~ kzL ~ Leave a comment

vilkas

Mmm… miela knyga apie simpatišką vilką, kuriam nusibodo būti juodam. Nesistebėkit, kad vilkas juodas, šis vilkas prancūziškas, lietuviški vilkai gi pilki, ane?  Žodžiu, būti juodam gana liūdna, reikia susirasti kokią nors kitą spalvą. Na, pavyzdžiui, žalią. Bet neeeee, jei nusidažai žaliai, tai atrodai kaip varlė. Kvaaaa. O jei apsimauni raudonas pėdkelnes ir megztinį, atrodai kaip kalėdų senelis, na jau neeee. O jei stebuklingais būdais tampi rožinis, atrodai kaip princesė – ne, ne, tik ne tai! Tai ką daryti vilkui?

princeseAtsakymas 31-ame puslapyje 😉 Princesė tai 12-am.

Vilniaus plovas

~ kzL ~ Leave a comment

vilniaus-plovas-1

“Vilniaus plovas” verda. O aš jau nebesu nekalta nuomonė, nes man beskaitant, keletas greituolių greičiau perskaitė ir parašė. Aš, aišku, neiškenčiau ir perskaičiau tas kitas nuomones, pasidrąsinimui.

Pirmiausia pasakysiu, kad nepaisant visokių knygos minusių, manau, kad perskaityti ją vis tiek verta. Jei nugirdėsite ar nuskaitysite (nuo viršelio, ar FB) ką nors apie Sabaliauskaitę arba Diuma, tai niekuo netikėkite, visa tai pliurpalai, neteisingai nukreipiantys ir nuteikiantys skaitytoją (paskui ieško žmonės, ko nepametę – užprogramuotas nusivylimas). Įsivaizduoju, ką į sugretinimą atšautų Sabaliauskaitė, greičiausiai, kažką panašaus, kaip kažkadaise atšovė Užkalniui, kuris save pavadino lietuviško istorinio romano karalienės kolega.

Tai grįžtu prie to, kodėl vis dėlto verta. Verta, nes greičiausiai (kaip ir aš) sužinosi, ko nežinojęs, negirdėjęs ir neįsivaizdavęs, kad taip gali būti. Apie tokią Lietuvos-Lenkijos istorijos dalį, kur mums dar šviestis ir šviestis ir šimto knygų ta tema nebus gana, tegul tik kas rašo. Dima ir žada, kad bus dar 8,5 knygos, tik, tikiuosi, kad su kiekviena bus geriau, nes niekas nepaneigs, kad autoriaus galva pilna informacijos, o bet tačiau, ne visada pavyksta ją suvaldyti. Skaitykit,

Dar pašnibždėsiu tokią užuominą – skyrių apie dabartinius laikus ir tokį Sigitą galit neskaityti. Visų pirma, nelabai ir įdomūs, kažkaip net banalūs tie skyriai, ypač stovėdami prieš tokias istorines asmenybes (pats autorius interviu sako, kad iš šių laikų romano neparašysi, ir pats nagus prie ugnies kiša – nesuprantu), o visų antra, jie niekaip neišsiriša ir net (kas galėtų pagalvoti!!!) neturi pabaigos! Toks vaizdas, kad spaustuvė pamiršo kokį knygos lanką įklijuoti. Liūdesys tiesiog. Yra puiki, neįtikėtina  istorija (čia ta, dėl kurios knygą verta skaityti), bet neišnaudota. Tikrai. Perskaitai ir pasijauti apgautas. Nei to be continued, nei ką. O vienas iš garbingai pristatytų veikėjų – Tomas Zanas, taip ir lieka glaustytis pakampėm su neištesėtu pažadu, kad bus apie jį istorija, bus, tik ji greičiausiai ir lieka tam spaustuvėj pamestam lanke.

Nevykę man ir visokie šių dienų aktualijų bajeriukai ir visokie lėkši juokeliai. Kokiam žurnalo straipsnyje – ok, žurnalas gi trumpalaikis, bet skaitys žmonės knygą po penkerių metų ir nieko nesupras, jam tos šiandieninės aktualijos nieko nesakys, kam gadinti gerą istorinę medžiagą?

Taip sėdžiu ir kramtau plovą, žinai, būna, kad nesusikramto. Užteks kramtyt, postinu.

 

 

 

Kortagai. Slaptoji princo Druado užduotis

~ kzL ~ Leave a comment

kortagai-1

Nelabai mėgstu knygų rūšiavimo į rožines ir mėlynas, berniukiškas ir mergaitiškas, mergaitės kuo puikiausiai gali skaityti berniukiškas knygas, o bet tačiau, jei pasiklydote rožinėse ir pūkuotose princesių, fėjų ir gėlių knygose ir jums staiga prireikė nuotykinės, aktyvios, ant liežuvio galo sukasi rašyti “berniukiškos”, bet, jei tai sakyčiau, būtų visiška netiesa, knygos arba jūs, pavyzdžiui, esate filmo “Brangioji, aš sumažinau mūsų vaikus” fanas, tai ši knyga kaip tik jums, tiksliau, gal jūsų mažajai skaitytojai ar skaitytojui.

Šios knygos istorija man primena skautų žygį (nors gal neteisingai primena, nes aš niekada nebuvau skautų žygyje) – kliūtys, iššūkiai, užslėpti ir neužslėpti tikslai, visuomenės gerovė, nelaimėlių gelbėjimas, draugystė, ištikimybė ir panašūs reikalai. Berniuko ir skruzdėliuko iliustruoti nuotykiai yra savotiški “drąsiųjų keliai” vaikams, tuo labiau, kad autorius apeliuoja į tęsinį, o gal ir tęsinius, tikėkimės, kad taip ir bus, ir kad bus įdomu. Mergaitėms irgi.

Kaip Hektoras laimės ieškojo

~ kzL ~ Leave a comment

kaip-hektoras-laimes-ieskojo-1Jautiesi nelaiminga? -as? Tau sekasi darbas, bet nesiseka su vyrais/moterim (jie tarsi ir nieko, bet vis tiek ne tokie, kokių nori)? Nori svarbaus ir reikšmingo darbo, bet kartu ir laisvo nuo darbo laiko, kad galėtum save realizuoti? Trumpai tariant pati/pats nežinai, ko nori ir tiesiog nemoki būti laimingas, tad gali kibtis Hektorui į parankę ir eiti kartu laimės ieškoti. Arba keisti savo supratimo ir požiūrio į laimę – atsimeni, kaip sakoma: jei negali pakeisti situacijos, tai keisk požiūrį į tą situaciją.

Keliaudami su Hektoru surinksite visus laimės formulės ingridientus ir, jei nesi koks susiraukęs bumbeklis, tai skaitysi ir linksėsi galvą arba galvosi, kaip gerai laimės formulė vienoje vietoje ir dar tavo lentynoje. Jau vien kad nauja knyga lentynoje yra laimės dalis, ane?

O formulė tokia (sutrumpinta, knygoje rasit detaliai 23 laimės pamokas):

Laimė = tai, ką turi ir ko norėtum turėti, + tai, ką turi šiandien ir ką turėjai praeityje, + tai, ką turi pats ir ką turi kiti

Taip kad galite nebeskaityti kokio vieno milijono self help knygų, kaip tapti laimingu, nes viskas labai lengvai (jai seniai neskaičiau tokio lengvo, net primityvaus, sakyčiau, teksto) glaustai ir greitai ir per vieną vakarą – šioje knygoje. Konspektas darbui su savim. O dar smagus skaityti, pažadu, kad neužmigsit. Tik man aplenkti knygą norisi, viršelis visai man nepatinka, į tą barzdą negaliu žiūrėti (tad keičiu požiūrį – nežiūriu).

Filmų mėgėjams – filmas, bet dar nemačiau, tad ir palyginti negaliau, tačiau atsiliepimai iš aplinkos geri, o ir traileris atrodo linksmas.

Big Little Lies / Nekaltas melas

~ kzL ~ Leave a comment

big

 “Champagne is never a mistake.”

Tadam – štai jums ir atostogų knyga. Hamakui, pliažui, lėktuvui, paspirtukui arba ausinėms. Ausinėms tai tobula tiesiog, nes labai gerai įskaityta. Tiesiog apsigyvenau knygoje, kurią Caroline Lee nuostabiai įskaitė. Charakteriai buvo nuostabiai gyvi, tad tikiuosi, kad skaitantieji popieriuje mokėsite ne blogiau susikurti Lee sukurtą atmosferą.

Oh, gossips, tie gabaliukai (klausant) buvo skaniausi. Įsivaizduok, kaip šnibždi savo draugei (tik neapsimesk nepletkinančiu angelų): “O tu žinai?” Tai tokių šnibždesių yra kiekviename knygos skyriuje, nes kažkas gi labai svarbaus įvyko per mokyklos labdaringą vakarėlį (trivia night – protmūšis), bet mes nežinome, kas, daugelis kalbančiųjų (galime spėti – policijos apklausoje) irgi nežino, bando spėti, turi savo versijas arba šiaip atkuria visą apgirtusią vakarėlio metu tvyrojusią nuotaiką.

Nors atrodo, kad didžioji knygos dalis yra gan nerimti plepesiai, tačiau už tų plepesių slepiasi daug visokių rimtų temų – patyčios mokykloje, tėvai “helikopteriai”, smurtas namuose, paauglystės variacijos, skyrybos, vieniša tėvystė (ok, ok, ne tėvystė, mamystė) – visokie skauduliai po trupinuką dėliojasi ir lenda iš už po gražaus fasado, besišypsančių veidų, aukštakulnių kaukšėjimo ir tobulų šukuosenš dėlioja mums tikrąjį nuostabaus miestelio prie vandenyno paveikslą. Aišku, visi vieni su kitais susiję, persipynę net patys nežinodami. “Oh, calamity”, kartais būtų geriau ir nežinoti.

Žodžiu, su humoru, smagi, bet kartu ir rimta. “Nežinojau, kad tau patinka chick lit,” sako man sesė. “Tokios patinka”. Ir I do not care į kokią kategoriją ją norit pakabinti.