Kaip Hektoras laimės ieškojo

~ kzL ~ Leave a comment

kaip-hektoras-laimes-ieskojo-1Jautiesi nelaiminga? -as? Tau sekasi darbas, bet nesiseka su vyrais/moterim (jie tarsi ir nieko, bet vis tiek ne tokie, kokių nori)? Nori svarbaus ir reikšmingo darbo, bet kartu ir laisvo nuo darbo laiko, kad galėtum save realizuoti? Trumpai tariant pati/pats nežinai, ko nori ir tiesiog nemoki būti laimingas, tad gali kibtis Hektorui į parankę ir eiti kartu laimės ieškoti. Arba keisti savo supratimo ir požiūrio į laimę – atsimeni, kaip sakoma: jei negali pakeisti situacijos, tai keisk požiūrį į tą situaciją.

Keliaudami su Hektoru surinksite visus laimės formulės ingridientus ir, jei nesi koks susiraukęs bumbeklis, tai skaitysi ir linksėsi galvą arba galvosi, kaip gerai laimės formulė vienoje vietoje ir dar tavo lentynoje. Jau vien kad nauja knyga lentynoje yra laimės dalis, ane?

O formulė tokia (sutrumpinta, knygoje rasit detaliai 23 laimės pamokas):

Laimė = tai, ką turi ir ko norėtum turėti, + tai, ką turi šiandien ir ką turėjai praeityje, + tai, ką turi pats ir ką turi kiti

Taip kad galite nebeskaityti kokio vieno milijono self help knygų, kaip tapti laimingu, nes viskas labai lengvai (jai seniai neskaičiau tokio lengvo, net primityvaus, sakyčiau, teksto) glaustai ir greitai ir per vieną vakarą – šioje knygoje. Konspektas darbui su savim. O dar smagus skaityti, pažadu, kad neužmigsit. Tik man aplenkti knygą norisi, viršelis visai man nepatinka, į tą barzdą negaliu žiūrėti (tad keičiu požiūrį – nežiūriu).

Filmų mėgėjams – filmas, bet dar nemačiau, tad ir palyginti negaliau, tačiau atsiliepimai iš aplinkos geri, o ir traileris atrodo linksmas.

Big Little Lies / Nekaltas melas

~ kzL ~ Leave a comment

big

 “Champagne is never a mistake.”

Tadam – štai jums ir atostogų knyga. Hamakui, pliažui, lėktuvui, paspirtukui arba ausinėms. Ausinėms tai tobula tiesiog, nes labai gerai įskaityta. Tiesiog apsigyvenau knygoje, kurią Caroline Lee nuostabiai įskaitė. Charakteriai buvo nuostabiai gyvi, tad tikiuosi, kad skaitantieji popieriuje mokėsite ne blogiau susikurti Lee sukurtą atmosferą.

Oh, gossips, tie gabaliukai (klausant) buvo skaniausi. Įsivaizduok, kaip šnibždi savo draugei (tik neapsimesk nepletkinančiu angelų): “O tu žinai?” Tai tokių šnibždesių yra kiekviename knygos skyriuje, nes kažkas gi labai svarbaus įvyko per mokyklos labdaringą vakarėlį (trivia night – protmūšis), bet mes nežinome, kas, daugelis kalbančiųjų (galime spėti – policijos apklausoje) irgi nežino, bando spėti, turi savo versijas arba šiaip atkuria visą apgirtusią vakarėlio metu tvyrojusią nuotaiką.

Nors atrodo, kad didžioji knygos dalis yra gan nerimti plepesiai, tačiau už tų plepesių slepiasi daug visokių rimtų temų – patyčios mokykloje, tėvai “helikopteriai”, smurtas namuose, paauglystės variacijos, skyrybos, vieniša tėvystė (ok, ok, ne tėvystė, mamystė) – visokie skauduliai po trupinuką dėliojasi ir lenda iš už po gražaus fasado, besišypsančių veidų, aukštakulnių kaukšėjimo ir tobulų šukuosenš dėlioja mums tikrąjį nuostabaus miestelio prie vandenyno paveikslą. Aišku, visi vieni su kitais susiję, persipynę net patys nežinodami. “Oh, calamity”, kartais būtų geriau ir nežinoti.

Žodžiu, su humoru, smagi, bet kartu ir rimta. “Nežinojau, kad tau patinka chick lit,” sako man sesė. “Tokios patinka”. Ir I do not care į kokią kategoriją ją norit pakabinti.

 

Šešeri metai Saigone

~ kzL ~ 1 Comment

seseri

Tai – MANO Vietnamas, ne kieno nors kito

Tikrai taip, tai autorės Vietnamas ir mano jis netapo. Gaila. Tikėjausi. Man patiko, kaip autorė knygą pristatinėjo per “Labas rytas”.  Nežinau, ar čia mano lūkesčiai buvo per dideli, ar ko man pritrūko knygoje (jau kelios dienos suku apie tai galvą). Tokia prėska man kažkaip ji pasirodė, tokia gal melancholiška, tokia, kaip autorės nuotrauka ant vieno iš knygos viršelio.

Man ne mano Vietname pritrūko gilesnio paknaisiojimo. Nuo jo tarsi išsisukama – komunistinė šalis, nežodinis susitarimas – jūs nelendate ir neknaisiojate, mes tylime ir jus toleruojame, – bet knyga gi ne Vietname leista, tas atsiribojimas man sukūrė tokio slydimo paviršiumi jausmą. Gal dėl to, kad neseniai per TV mačiau epizodą apie Vietnamo kasdienybę, visuomenės susiskaldymą, karo padarinius iki šiandienos, apie karo dalyvių kapines – vienas su amžinąja ugnimi, o kitas tų pačių vietnamiečių, tik pralaimėjusių – apleistas, žole užžėlusias, o už kadro karo “didvyris” porina -taip jiems ir reikia, nėra čia ko pralaimėjusių kapinėmis rūpintis, jie gi pralaimėjo karą, štai ir tegu turi.

Iš tikro man norėjosi knygos apie Vietnamo žmones, o ne apie ekspatų (čia tokia kategorija žmonių, kuriuos įmonės išsiunčia (dažniausiai su visa šeima) dirbti į kitas šalis) gyvenimą. Nors autorė tikrai pakeliavo po šalį ir net ant motociklo (kas yra totali jėga), tačiau vis tiek kažkaip tos kelionės su glamūriniu atspalviu – nesvarbu, kad šalia Vietnamo kaimo purvynas (eilinio mūsų kaimo kasdienybė, ne tokiais purvynais pas babą į kalną kopdavome rudenį), bet aš tai vis tiek su balta bliuskute ir švariais flip flopais (žiūr. nuotraukas) (dabar įsivaizduoju, kaip gaunu nuo autorės su knyga per galvą – kaip per Ally McBeal, jei dar kas nors tokią atsimenat).

Vietomis man pritrūksta knygoje vientisumo, toks jausmas, kad truputis teksto iš žurnalo straipsnio, truputis vietinių įžymybių istorijų, truputį čia pasikartojimo, truputį ten. Pvz., 154 psl. autorė pasakoja, kiek kartų ir su kuo keliavo į Sapą: “Ketvirtą, paskutinį, kartą čia lankiausi su Alma ir Arūnu.” Ok, laukiu, kokie nuotykiai nutiko su Alma ir Arūnu, bet veltui, nes čia susipažinom, čia ir atsisveikinom, tai prie ko čia ta Alma su Arūnu?

Įpusėjusi knygą pagalvojau, na, ką aš dabar naujo sužinojau apie Vietnamą. Tai labiausiai man įstrigęs dalykas ir greičiausiai labiausiai akcentuojamas (o gal ir tik labiausiai įstrigęs) – vietnamietės be skrupulų kariasi vedusiems ir nevedusiems expatams ant kaklų, jei jau ten gyveni, greičiausiai tavo partneris turi vietinę meilužę ir išlaiko ją su visu jos kaimu. Iš kitos pusės, vietnamietės yra kietos, užsigrūdinusios, siekia karjeros ir joms puikiai sekasi, bet ar kad tai papasakoti, reikia skirti jų biografijoms kelis knygos skyrius? Juk autorė sako, kad čia jos Vietnamas, o skaitom apie jas.

Tai va. Toks tas mano įspūdis. Sakyčiau, apspangęs po smūgio per galvą. Būna ir geresnių knygų apie gyvenimą svetimoj šalį, bet pavartyti – paskaityti nepakenks.

Danielis Štainas, vertėjas

~ kzL ~ Leave a comment

danielis

Knyga, kai nieko daugiau nenoriu – tik skaityti. Knyga nugalėjusi FB, naujienų portalus ir visokius kitokius interneto pliurpalus. Knyga, kurią gali bet kada atsiversti ir skaityti bet kurioje vietoje. Knyga, kuri milijonui žmonių patiko (įtariu) ir milijonui nepatiko (įtariu) (čia bandau apsiginti nuo visų, kurie norės “geros” knygos ir jiems nepatiko. Nes čia ne ta knyga, kur iš “gerų” serijos, na, tų, kurios “negrūzina, negadina nuotaikos ir šiaip tinka atostogoms”). Nesubalansuota ta knyga lengvam skaitymui, nors skaityti ją buvo lengva. Gal dėl to, kad nerealiai įdomu. Skaičiau ir eilinį kartą galvojau, kad “žinau, kad nieko nežinau”. O šita knyga – tai enciklopedija. Tik nežinau, kieno. Gal religijų? O gal žmogiškumo? O gal nežmoniškumo?

Tiek daug sužinojau iš tos knygos. Tokių dalykų, kokių net neįsivaizdavau esant. Na, tiesiog nepagalvojau egzistuojant. Kas per dalykai? Na, pavyzdžiui arabai krikščionys Izraelyje. Geriau nesugalvosi, ane? Arba blogiau. O tokie egzistuoja, bando išgyventi. Kaip jiems gyventi, kai nepripažįsta nė viena pusė ir visiems esi priešas – nekenčia arabai, nekenčia žydai, nepripažįsta krikščionys. Arba katalikas žydas. Pirmą kartą net reikia sustoti ir įsiskaityti, ką šis žodžių junginys reiškia. Nes, juk by default priimam stereotipiškai, kad žydas tai judėjas, na, geriausiu atveju ateistas. Ir štai Danielius Štainas yra žydas katalikų kunigas. Nors ne, iš tikro jis yra vertėjas. Verčia tarpusavyje nesusikalbantiems, bet ne tik nesusikalbantiems dėl skirtingų kalbų, bet nesusikalbantiems apskritai. O jo gyvenimas tikrai knygos vertas, tad ne veltui ir ši knyga. Plati kaip jūra, o gili kaip koks kosmosas gal. Ir Vilniaus ten yra, ir Lietuvos, nes kaipgi Lietuva be žydų (arba atvirkščiai).

Aš nekenčiu žydų klausimo, aš apsinuodijau juo […]. Tai pats niekšiškiausias mūsų civilizacijos istorijos klausimas. Jis privalo būti atšauktas kaip fiktyvus, kaip neegzistuojantis. Kodėl visos humanitarinės, kultūrinės ir filosofinės problemos – o ką jau kalbėti apie grynai religines – nuolat sukasi aplink žydus? Dievas pasijuokė iš savo Išrinktosios Tautos daug žiauriau nei iš visų kitų tautų! Jis juk žinojo, kad žmogus negali mylėti Dievą labiau nei patį save. Tai pavyksta tiktai retiems išrinktiesiems. Danielis buvo toks. Dar keli žmonės. Šiems žmonėms žydų klausimas neegzistuoja. Jis privalo būti atšauktas!

Kaip Danielius Štainas tapo kataliku kunigu? Neįtikėtinai. Visas jo gyvenimo kelias su visokiais aplinkkeliais ir pakely pasitaikančiais stebuklais.

Oswald Daniel Rufeisen - knygos prototipas. Susitikimas su popiežiumi taip pat aprašytas knygoje
Oswald Daniel Rufeisen – knygos prototipas. Susitikimas su popiežiumi taip pat aprašytas knygoje

Kadangi vasara, tai pasakysiu, kad tai nėra pliažo knyga, ten pasiimkit ką nors gero, lengvo ir kur verkti nereikia arba šiaip graužtis žydų klausimu, kuris vis dėlto neatšauktas…

 

 

 

 

Stiklo vaikai

~ kzL ~ 9 Comments

stiklo vaikai

Su “Stiklo vaikais” neapsigaukite. Čia turiu omenyje skaitytojo amžių. Geriausia būtų skaityti paaugliukui ir tai tokiam, kuris gerai miega ir neima giliai į širdį. Kodėl? O todėl, kad ši knyga pats tikriausias siaubiakas. Aš skaičiau septynmetei, tai vietomis tekdavo painterpretuoti tekstą, kad nebūtų per riebiai. Ir vis klausdavau, ar jai nebaisu, nes man pačiai buvo šiurpoka. Septynmetei, aišku, baisu nebuvo, greičiausiai pasidarė nuo per dažno klausinėjimo, “ar nebaisu ar nebaisu”. Kol galiausiai, jau visai knygai prie atomazgos artėjant pasakė, kad daugiau nebenori, kad skaityčiau, nes baisu. Tai susitarėm, kad aš perskaitysiu ir papasakosiu, kaip baigėsi. Nors kai skaičiau, vis striksėjo aplink, kad ir man skaityk, ir man skaityk.

Taigi. Bilė su mama po tėčio mirties (siaubas nr.1) atsikrausto į namą, kuriame jau senokai niekas negyvena. Būtų nieko tokio, jei naktimis nebarbentų į langą, staiga neatsirastų neaiškūs įrašai ant dulkėtų paviršių ir nesiūbuotų svetainės lempa (siaubai nr. 2, 3 ir 4). Aišku, kad Bilė namo nekenčia, o mama netiki, kad su juo kažkas negerai. Mergaitei nieko kito nelieka kaip išsiaiškinti teisybę apie visus namo nepaliekančius vaiduoklius. Jau patikėjot, kad tokie yra?

Tiesa, namo istorija iš tiesų šiurpi (nuskendę našlaičiai ir pasikorusi jų prižiūrėtoja (siaubai nr. 5 ir 6 – būtent apie pasikorimą teko tekstą painterpretuoti) ir buvę gyventojai ne patys sėkmingiausi žmonės, bet viską galima paaiškinti paprastais dalykais, o gal ne?

Everything I Never Told You / Viskas, ko tau nesakiau

~ kzL ~ Leave a comment

every

1977 metai viename Amerikos miestelyje. Dingsta mergaitė. Lydia tam metui – nepaprasta, iš mišrios šeimos. Jos mama amerikietė, o tėvas kinas – tuo metu tokia mišri santuoka buvo retenybė, kai kuriose valstijose net neįmanoma (skaitau ir negaliu patikėti, kad tokios nesąmonės dėjosi visai neseniai). Šeimoje ji – tėvų numylėtinė, geriausias tėvų produktas, mėlynakė juodaplaukė, mažiausiai panaši į kinietę iš visų trijų šeimos vaikų. Į ją sudėtos visos tėvų viltys – kad bus populiari mokykloje (tėvas niekada toks nebuvo), kad bus geriausia mokinė ir išpildys motinos svajones tapti mokslininke, gydytoja. O dabar štai – dingo.

Pagrindinė knygos Everything I Never Told You mintis yra tėvų neišsipildžiusių svajonių realizavimas vaikuose. Apie tai, kokį poveikį tokios svajonės daro vaikams, tenorintiems tik vieno – kad juos mylėtų. Apie perspaudimą, apie paskutinį lašą stiklinėje. Apie taip, kaip mes vienaip įsvaizduojame žmones, o jie pasirodo esą visiškai kitokie. Apie nekalbėjimą ir nesusikalbėjimą, viską apie ką pagalvojau, bet niekada tau nepapasakojau.

Kita svarbi linija – tėvų gyvenimas. Kas atsitiko, kodėl jauni ir protingi žmonės nesugebėjo, gal negalėjo išpildyti savo svajonių, kad tą naštą teko užkelti savo vaikui?

Amazonė knygai uždėjo geriausio 2014 metų knygų šimtuko karūną. Gera, jautri knyga, bet iki labai labai geros kažko man trūksta, net nežinau ko, kažkaip sunku įvardinti. Goodreads vertinimas 3.8 puikiai atitinka.

Kukockio kazusas

~ kzL ~ 10 Comments

ulickaja-kukockio-kazusas

Keletą metų ramiai laikiau lentynoje šitokį lobį retkarčiais padejuodama ir pasikankindama su visokiomis vidutinėmis knygomis, jau net galėčiau sakyti, kad vidutiniškos knygos užkniso juodai. Tai va, apturėjau atgaivą dūšiai. Labai panašią į  Marinos Stepnovos “Lazario moteris“. Gal tik moterys skaitėsi sklandžiau ir lengviau, bet čia jau nežinau, ar Ulickajos kalba tokia, ar čia jau vertimo reikalai (dar kartą aplodismentai Parulskiui už Moteris). Štai, pavyzdžiui, skaitai ir užkliūva akis už tokio sakinio: “Per savo lengvabūdiškumą jie nebijojo kasdien, o nors sykiais baiminosi”. Kaip ir aišku, ką nori šitas sakinys pasakyti, bet kaip jis tai sako, nu, griūk negyvas. Bėgant tekstu  stop prie tokio sakinio. Skaitai dar sykį, dar sykį, kaip užstrigusi plokštelė (kažin, ar dabar vaikai suprastų, ką ta “užstrigusi plokštelė” reiškia) – taip ir gadina žmogui skaitymo malonumą, belieka tik tikėtis, kad tokių stabdžių nebus daug. Na, bet apie ką mes čia.

Atrodo, esu dabar įgriuvus į gerus rusiškus rašytojus. “Kukockio kazusas” gavosi kaip pratęsimas Lilianos Luginos “Tarp eilučių“, Šiškino “Veneros plaukui“, jei dar giliau į senovę – “Laurui”. Skaitau kaip kokią paguodą dabartinėje politinėje situacijoje – ir ten yra normalių žmonių, kurie nerengia savo darželinukų karinėmis uniformomis ir nesidžiaugia, kad už penkiolikos metų jie vairuos ne paspirtuką, o tanką. Tik dar reikia, kad tuos normalius žmones skaitytų. Ir dar tikriausiai reikia, kad teisingai suprastų.

“Kukockio kazusas” yra knyga apie šeimą. Pavelas yra medikų giminės palikuonis, užaugęs tarp medicininių knygų, galima sakyti, turintis paveldėtą pašaukimą, o prie to ir šeštą jausmą, akį – rentgeną. Jo specializacija – ginekologija – atsitiktinai, o gal ir ne, įtakoja daug asmeninio gyvenimo posūkių. Kukockis iš visų jėgų bando paveikti sovietinę valdžią atšaukti abortų draudimus – per dažnai jo pacientės yra pogrindinių abortų aukos, tačiau sovietinė valdžia turi savo supratimą apie savo piliečių dauginimąsi, o supratimas visiškai sutampa su Šiaurės Korėjos (žiūr. “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų”) režimu – apsaugos nuo nėštumo priemonių nėra, abortai draudžiami – gimdykite, tarybinės moterys tarybinę liaudį.

Didžioji dalis knygos veiksmo vyksta absurdiškais sovietiniais laikais, kai kuriamas sovietinis pseudomokslas, ideologiškai neįtinkantis mokslas išnyksta, ne ton pusėn žiūrintys mokslininkai sodinami į kalėjimus. O tuo tarpu…

Visiems buvo blogai, o šitiems jaunuoliams septintajame dešimtmetyje gyvenosi puikiai.

Tuo sunku patikėti, reikalingi svarūs įrodymai, liudininkų apklausa ir patvirtinimas. Per ilgą laiką daug kas iš atminties išsitrynė, ir kiekvienas prisimena savo: Goldbergas – lagerio zoną, Pavelas Aleksejevičius – vis labiau tolstančią nuo gyvų žmonių Jeleną ir jos keistą tarpinę būseną, Toma – eiles prie maisto prekių, kuriose vis tiek teko stovėti, nors PA parnešdavo į namus kažkokią akademinę normą. Kitiems įsiminė armijos įvedimas į Čekoslovakiją. Kratos ir areštai. Pogrindis, Gagarino paleidimas į kosmosą. Radijo lalesys ir televizijos linksmybės. Įsiminė ankštas gyvenimas, baimė, ištirpusi ore kaip cukrus arbatoje.

O šitiems, grojantiems, gyvenosi puikiai. Per savo lengvabūdiškumą jie nebijojo kasdien, o nors sykiais baiminosi. Bet atitokę imdavo į rankas savo išganingąją muziką, kuri ne tik juos išlaisvindavo – ji pati savaime buvo laisvė.

Čia apie Kukockio dukrą Tanią, kuriai nuo režimo ir apsimestinio gyvenimo vieną dieną pasidarė koktu ir ji… savotiškai suhipiavo. Visomis prasmėmis. Paskaitykite, pamatysite. Ir nenustebkite, kiek daug knygoje apie genetiką – Liudmila Ulickaja pati yra genetikė, pradėjusi rašyti, kai ją už žiūrėjimą ne į tą pusę išmetė iš darbo. Genetikas knygoje buvo Goldbergas, na, o Tania greičiausiai yra pati Liudmila.

Chajaaa! arba Nindzė Timis ir pagrobtas juokas

~ kzL ~ Leave a comment

nindze-timis-ir-pagrobtas-juokas

Chaj-aaa! reikia skaityti nindziškai, tikiuosi, kad moki, kaip. Nindzėmis būna ne tik vėžliukai, bet ir kiti gyvūnai. Pagrindinis nindzė yra katinas Timis – štai tokio katino nuotykiai ir aprašyti šioje gausiai ir gražiai autoriaus iliustruotoje nuotykinėje knygoje.

Kaip žinote, nuotykinėse knygose būna geriečiai ir blogiečiai. Susipažinkite – geriečiai čia katinai, šermuonėliai, paršeliai ir vienas kitas žmogus, blogiečiai – vienas piktas zuikis raudonom degančiom akim, iguanos ir šernai, prie blogiečių atsiradę per kvailas savo galvas – reikia skaityti sutartyse mažom raidelėm parašytą tekstą.

Knygos pavadinimas išduoda, kad blogiečiai grobia juoką iš miesto vaikučių, o tai yra visiškai nepriimtina ir nepateisinama! Reikia gelbėti tiek juoką, tiek vaikučius. Chajaaa!!!

Šioje knygoje man labiausiai patiko iliustracijos, jų daug, galima sakyti, kiekviename atvarte po iliustraciją, tad jaunajam skaitytojui ar klausytojui tikrai nebus nuobodu ar sunku įsivaizduoti, kaip viskas vyksta. Pati istorija man tokia so so, jaučiasi, kad autorius yra labiau dailininkas nei rašytojas, bet čia jau tik mano suaugėliška nuomonė, nes kai užklausiau savo septynmetės, ar patiko šita knyga, tai sakė, kad patiko, o dar: “Mama, čia knyga be pabaigos! Žinai, ką tai reiškia? Kad bus pratęsimas”. O penkiametis iš viso kokią savaitę miegojo su knyga po pagalve, nors išklausyti visą istoriją kol kas pritrūko kantrybės.

mano Vilnius mano

~ kzL ~ 5 Comments

MVM-virselis-R-RGB-165x270

Pasakysiu taip: o, kad kas man būtų šitą knygą davęs, kai man buvo -iolika… Gal tada su klasiokėmis nebūtume iš meilės Vilniui fotkinęsi prie bet kokių pastatų (turiu tokią nuotrauką, kur mes prie Lietuvos Geležinkelių administracinio pastato – nieko nesakau – gražus). Nebūtų tada mūsų pagrindinis maršrutas – operhouzas (ten vakarais miegodavo į operas mus atvežusi mokytoja) – Pilies – geriausiu atveju, kokia Trakų gatvė, kurios pabaigoj ar pradžioj, kaip pažiūrėsi matosi tas LG pastatas.

Tad ir pabambėsiu dėl vieno – per vėlai ši knyga pasirodė, x metų per vėlai. Man vienintelio gaila – kad mes neturėjom tokios knygos. Dabar tai nori -pasigooglini ir keliauji, o tada, kaip sakau, be trijų gatvių nieko ir nežinojome.

Tikiu, kad prieš x metų būtų ir pagrindinių veikėjų simpatijų, antipatijų ir visokių paaugliškų nuotykių istorija būtų, oi, kaip skaniai susiskaičius, dabar gi pagrindinis akcentas buvo Vilniaus istorija ir “gal dar sužinosiu ką nors nauja, ko dar nežinau ir negirdėjau”. Buvo tokių? Buvo. Ir dėl to smagu. Gal dėl to man pati įdomiausia knygos dalis yra keturi maršrutai po miestą su žemėlapiais ir įdomių vietų aprašymais. Aprašymais, o ne tik taškeliais žemėlapyje. Tad galite ir nuo galo pradėti skaityti. Arba tik komiksus – komplimentai taip gražiai ir įdomiai išleistai knygai.

O viskas prasideda Antakalnio 25 – name, kuriame vaidenasi. Toks metraštininkas, kuris gali smalsuolius, nebijančius kaišioti nosį po apgriuvusį namą, laiku nunešti į Vilniaus pradžią ar bet kurį kitą laiką – karalių ir kunigaikščių, baroko, maro, caro, karo, tarybinių absurdų ir atgimimo miestą. Susitikimai su garsiais ir svarbiais to meto asmenimis garantuoti. O atsipalaidavimui šiandienos paauglių kasdienybė su facebookais, iPhone’ais (kurie knygoje kažkodėl aifonai), pasistumdymais, pafilmavimais, sms ir šviežutėliu jauduliu, kai susikabini su savo simpatija rankomis…

O dabar, jei nebijai nuotykių ir vaidenimosi, įsijunk fantastišką specialiai knygai sukurtą Aristokratų dainą ir einam į miestą. Susitikimo pradžia Antakalnyje, penktą po pietų. Nereali daina, rimtai!

Vilniau, ant tavo stogų žydi žemuogės

Jų žiedlapiai sklando kaip debesys

Bažnyčių formų purūs kontūrai

Slinkdami kalbina Nerį

 

PS. Jei seksi knygą FB, tai nuolatos sužinosi ir daugiau įdomybių apie Vilnių.

PPS. Baisiai myliu Vilnių

Gediminas ir keturi seneliai

~ kzL ~ 2 Comments

gediminas

Įdomiai su tom vaikiškom knygom – kartais, atrodo, tokia gera knyga, o vaikams nepatinka, išsiblaškę klausosi, pusę girdi pusę praklauso. Kai skaičiau šitą knygą sūnui, sesė, smalsi lapė, klausė klausė iš kito kambario, kol neapsikentusi už akimirkos jau gaustėsi iš kito šono – įdomu pasidarė, kas čia tokie per seneliai?

Taigi, išduosiu, gyveno Gediminas, geras vaikas. Ir vienas po kito jį aplankė keturi seneliai – Tingelis, Žioplelis, Poilsėlis ir Lepūnėlis. O dabar spėkit, kas Gediminui nutiko? 🙂 Arba nespėkit, paskaitykit savo vaikui, nežinia, gal slepia kur spintoj kokį priklydusį senelį…

The Julian Chapter

~ kzL ~ 1 Comment

julian

Atsimenat knygą iš pernai metų – Wonder? Toje knygoje pasakojama berniuko istorija. Ji pasakojama jo paties, aplinkinių žmonių. Skyrius po skyriaus. Ir ten toks neklaužada berniūkštis yra – Julian, tas pats, kuris labiausiai “saldina” Auggie gyvenimą. Tas, kuris tyčiojasi, nuteikinėja kitus vaikus, kuris sako: “jei ne su manim, tai prieš mane”- neutralios teritorijos nėra. Ta va. Knygoje Wonder jam nesuteikta kalbėjimo teisė, mes jį pažįstame, bet nežinome, ką jis galvoja ir kaip jam viskas atrodo, tad jis totaliai yra blogietis. Ar iš tikro taip yra?

Kiekvienas turime savo istoriją, savo motyvus, savo aplinkybes ir savo tiesą. Kartais pateisinančias, kartais ne. Tiesiog kartas yra taip, o ne kitaip. Vieni turi daugiau vienokių savybių, kiti kitokių. Empatijos taip pat. Supratimo irgi. Inercijos. Ir tas daugiau mažiau nulemia emocinį foną kuriame gyvename. Autorė nuoširdžiai žiūri į Julian, vaiką, kuriam tiesiog nebuvo progos išmokti, pasimokyti, suprasti. Gal nematė gero pavyzdžio? O gal nebuvo laiku ištarto “stop”, o per dažnai “nieko čia tokio, vaikai turi išsiaiškinti patys”?

Man buvo labai smalsu perskaityti Julian skyrių. Būtų gerai, kad vaikai skaitytų Wonder + The Julian Chapter mokykloje vietoj ko nors nepaskaitomo ir nesuprantamo. Kai kuriems suaugusiems taip pat būtų ne pro šalį paskaityti.

 

Tarp eilučių: Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme

~ kzL ~ Leave a comment

tarp eillucius

Gyvenimas beprotiškas, bet vis dėlto nuostabus. Jis beprotiškas, baisus, siaubingas, bet kartu nuostabus, ir aš vis dėlto manau, kad jame gera persveria tai, kas bloga, baisu. Aš tuo netgi įsitikinusi. Šiaip ar taip, mano patirtis to moko, nes svarbiausia gyvenime – žmonės, nuostabių žmonių yra kur kas daugiau negu atrodo. Vadinasi, vis dėlto gėris nugali blogį. Pažiūrėkite, kiek puikių žmonių pasitaikė mūsų kelyje. Reikia atidžiau įsižiūrėti į žmones, galbūt ne iš karto pamatysi, kad jie puikūs, reikia pavargti, kad įžiūrėtum tai, ką turi savyje žmogus. Ir galbūt tai yra takelis, vedantis į kokį nors džiaugsmą.

Labai man patiko šita knyga. Labai lengva buvo skaityti ir labai įdomu. Pirmiausia, kas ta Liliana Lungina? Liliana Lungina buvo grožinės literatūros vertėja, savo gyvenime sutikusi daug žymių žmonių, rašytojų, vertėjų, režisierių ir t.t.  Taigi knygoje Liliana Lungina pasakoja apie savo gyvenimą ir visus tuos žymius žmones jos gyvenime, o daug išskirtinumo jos asmenybei priduoda tai, kad gyvenimas prasidėjo Vokietijoje, Prancūzijoje, Palestinoje, o paskui mamai patikėjus sovietinėmis pasakėlėmis – Tarybų Sąjungoje (mama patikėjo, kad galime gerai gyventi ir grįžo pas autorės tėvą). Štai kaip ji jautėsi grįžusi/atvykusi:

Man vis atrodė, kad aš esu panaši į Kajų iš pasakos Sniego karalienė: kad man trolio veidrodžio skeveldra pataikė į akį ir aš matau tai, ko kiti nemato, tai yra matau kiekvieno reiškinio dvejopumą, matau daiktus iš kitos pusės, ne taip, kaip visi- visiškai vienodai. Ir tai man kėlė didelį rūpestį. Aš maniau, kad turiu kažkokį požiūrio defektą.

Autorės pasakojimas labai nuoširdus, atviras, savotiška išpažintis, kur ji išpažįsta savo sopulius, klaidas ar kvailystes. Daug pasakoja apie santvarką, jos beprasmybę, apie žmonių nuotaikas, žiaurias sąlygas ir bandymą tokiomis sąlygomis išgyventi, apie propagandą, apie represijas, KGB verbavimą ir tardymus, bandymus išvežti rankraščius, autorių pripažinimą ar nurašymą. Atrodytų tokia sunki tamsi knyga, bet taip nėra, nes iš puslapių tiesiog sklinda autorės gaivališkumas, gyvenimo meilė, optimizmas ir kažkoks gyvenimo lengvumas – kad ir kaip buvo sunku, gyventa buvo linksmai.

… reikia turėti vilties ir tikėti, kad netgi labai blogos situacijos gali netikėtai pasikeisti visiškai priešingai ir baigtis gerai.

Knygą galima “perskaityti” ir žiūrint Olego Dormano filmą.

 

lili

Ir dar jau minėtas filmas East-West, labai labai panaši tema.

Tell the Wolves I’m Home

~ kzL ~ Leave a comment

tell

Vienu momentu, kai klausiau knygos, pagalvojau iš kur aš ją apskritai ištraukiau. Kodėl norėjau perklausyti? Čia kokia premija ar kas? Galiausiai sugalvojau, kad per goodreads greičiausiai susigundžiau, nes vertinimas 4 virš ir perskaičiusių daug, ir visi pirmieji komentarai penkios žvaigždės, visi tiesiog apžavėti. Tačiau šį kartą šie vertinimai tiesiog mane išdūrė. Vėliau paskaičiau ir blogus vertinimus ir, deja, jie visiškai atitiko mano nuomonę – ši knyga netikra, neįtikinanti ir apskritai, sakyčiau, apie nieką. Kantriai išklausiau iki galo tikėdamasi, kad esmės paslaptis atsivers, bet taip neįvyko – nieko ten nėra. Turiu omeny – tikro. Šiaip visokių pritemptų dalykų pilna – amerikietė keturiolikmetė priemiesčio gyventoja iš geros šeimos tėvams nežinant varinėja į New Yorką traukiniu kada sugalvojusi, susitikinėja su savo nuo AIDS mirusio dėdės boyfriendu, kuris irgi serga AIDS. Jos mama ant boyfriendo baisiausiai pyksta, nes galvoja, kad jis užkrėtė jos brolį (pasirodo, tai netiesa ir dar paslaptis), o dar pyksta dėl savo neišsipildžiusių gyvenimo svajonių, nes norėjo tapti menininke, o tapo buhaltere, nu, come on! O miręs dėdė pasirodo labai talentingas ir garsus dailininkas, ir paskutinis portretas, kurį jis nutapė – June (čia ta mergaitė) ir jos sesers, vertas vos ne milijono. Kadangi jis toks brangus, nieko nuostabaus, kad pas boyfriendą pilni stalčiai grynųjų pinigų, o kodėl jų nedavus keturiolikmetei. Bla bla bla, negaiškit laiko. Toks vaizdas, kad autorė norėjo apimti daug temų – AIDS, menininko, šeimos santykių, paauglystės, o gavosi košė.

 

Kaip tekantis vanduo

~ kzL ~ Leave a comment

kaip Nepavyko man įsijaust į šitą knygą. Skaityt perskaičiau ir visai nesunkiai, tekstas liejasi, bet nesuvirpina. Knygos pabaigoje esantis “Pabaigos žodis”, kuriame autorė aiškina savo apsakymus, man pasirodė pats įdomiausias. Kaip tik pagalvojau, kad čia tokie apsakymai, apie kuriuos būtų galima rašyti mokykloje rašinį, skaitai ir rašai, nes reikia, rašyti yra apie ką, bet meilės tiems kūriniams nejauti. Štai taip, daugiau ir nesiplėsiu, ir anotacijų neperrašinėsiu, galima goodreads pasiskaityti. Užtai prikabinu autorės šaržą, smagus. yourcenar_marguerite-19851205019F_2_png_300x337_q85