Beno knyga
Kiekvienas knygų skaitytojas pagalvoja, kad ir jam reikėtų parašyti knygą. Na, pagalvoja, pagalvoja, tuo viskas ir baigiasi. Tik ne Benas! Mažiau kalbų (minčių), daugau darbų ir kantrybės ir viskas tampa įmanoma.
Tadam! Pristatau Beno knygą, kuri, deja, dar neturi pavadinimo (o čia vos ne sunkiau nei knygą parašyti – sugavoti pavadinimą). Jei kam kils minčių, būtinai pasidalinkite.
O dabar pasiraitokite rankoves, užsidėkite akinius ir keliaujam į nerealią Beno fantaziją.
Spoiler: bus kraujo. Brrr.
Ledinukų rūmai
Niekaip negaliu apsispręsti dėl šios knygos su daug daug žodžių. 470 puslapiųir tikrai ne double space, atsiverskit, pamatysit. Pabandysiu surašyti, ko man čia nesiseka susigaudyt, ga kol rašysiu ir susigaudysiu – būna ir taip.
Istorija prasideda (iš tikro tai ji prasideda daug kartų) labai įtraukiančiai. Tiesa, prisipažinsiu, kad labiau įtraukė antroji pradžia, o gal net trečioji besivadinanti “Dar anksčiau”, kai į Stambulą atplaukė pabėgelė Agripina Fiodorovna Antipova – seno vyro jauna žmona. Tiesiai iš Krymo (kažkaip viskas labai simboliška, nors knyga ir rašyta prieš Krymo šiandieninius reikalus). Nėščia. Ne tik pilvą, bet ir save reikia kažkaip gelbėti, o senyvas vyras, tėvynės negandų visiškai išmuštas iš vėžių, šeima pasirūpinti nesugaba, tenka Agripinai. Taigi tempia abu, o paskui jau ir tris, už pakarpos pirmyn- kažkaip reikia kapanotis. Deja, nelabai sėkmingai tas jų gyvenimas klostosi, tad jau minėtas vyras Pavelas perlipa savo išdidumą ir kreipiasi į Prancūzijoje gyvenantį brolį – gelbėk! Prancūzijoje prasigyvena ir daug vandens nutekėjus, jau visai senatvėje, sugalvoja grįžti į Stambulą ir kaip dovaną žmonai vyras pastato jai Ledinukų rūmus.
Dabartyje tai Ledinukų rūmuose gyvena visokiausio plauko ir keistumo gyventojai. Skaitai keisčiausias jų istorijas, skaitai ir viena mintis vis sukasi galvoje – ir kurgi jie nuves šie žodžiai, tiek daug žodžių, kaip jie susiriš, sujungs gijas ir susipins. Skaitai skaitai ir vis galvoji “So what?” Kažkaip man atrodo, kad neturėčiau skaitydama apie tai galvoti, jei specialiai nesistengiu.
Tokia ir gaunasi dilema – kai skaitai įdomu, bet nėra tos pirmyn vedančios natūralios intrigos, kuri traukia prie knygos dieną naktį. Neturėtų būti, kad kol paskaitai apie vieno buto gyventojus, pamiršti, ką ten veikė kitas. O pamiršti todėl, kad jie paskiri tokie, pabirę. Apie kiekvieną galima parašyti knygą ir autorė tai puikiausiai sugebėtų, bet šį kartą man atrodo, kad apjungti žavingas buto gyventojų istorijas nevisai pavyko. Bendrai juntama smarvė ir tarakonų “dalybos” – per silpna jungtis. Pritrūko man ir kulminacijos.
Tai toks ir jausmas. Lyg kažkas gerai, bet kažko ir trūksta. Bet būtina paskaityti visiems “kolekcionuojantiems” Stambulą. Arba prieš važiuojant.
Spintos istorijos
Neįtikėtina, bet prieš beveik 6 metus šitam bloge buvo įrašas apie spintą ant viškaus. Skaitydama vaikams šią knygą, prisiminiau, kad ir mano močiutės namo viškus yra pilnas visokių istorijų, paslapčių ir stebuklų (reikia tik tikėti), tai taip kažkaip ir skaičiau ilgesingai ir su nostalgija (nors žodis ir nelabai tinkamas, bet suprantat, ką turiu omeny).
Kaip ir šiandien, lietui lyjant, Emilija iš neturėjimo ką veikti eina ten, kur greičiausiai jai eiti nelabai leidžiama – kopėčiomis į palėpę. O šios dažniausiai, jei jau būna, tai nebūna tuščios. Dėžės dėželės, skrynios, spintos ir spintelės, seni rūbai ir rakandai, iš kurių galima sudėlioti visą šeimos istoriją, o jei dar sugebi juos prakalbinti, tai sužinosi ko neįsivaizdavai, na, pavyzdžiui, tavo būsimo mamos ir tėčio pirmajame pasimatyme juk niekas kitas išskyrus kokį skėtį ar lietpaltį gi ir nedalyvavo, tad jie apie tą pasimatymą ir papasakos objektyviai, geriau nei pati mama ar tėtis.
Tai smagi ir graži knygutė. Pradžioje gal kiek lėtoka ir nieko per daug nevyksta, bet pabaigoje visai smagu. Labai tinka jauniesiems skaitytojams, nes praktiškai nėra puslapių be iliustracijų – su iliustracijom gi smagiau ir greičiau, ir puslapiai neatrodo tokie nesibaigiantys. Tik viena mintis sukasi galvoje – kas dar tokias senienas kaip jaunystės lietpaltis laiko senose palėpių spintose? O gal aš čia tiesiog iš pavydo, kai žinau, kad mano abiejų močiučių palėpėse jau viskas sutvarkyta ir aš begaliu tik kuistis vaikystės prisiminimuose sukabintais džiūstančiais kumpais, spalių krūvom ir daiktais daikteliais, kurių net pavadinimų nežinodavau.
The Days of Abandonment / Apleisties dienos
Su širdgėla, garbės žodis, rašau, kad man, tuoj apsiverksiu, mano mylimosios Elenos Ferrante knyga “The Days of Abandonement” visai nepatiko. Ir aš, šiandien baigusi klausyti, tik noriu kuo greičiau ja atsikratyti ir move on. Greičiau.
Knygoje pasakojama apie ką tik vyro paliktą moterį. Pirmam sakiny, man atrodo. Ir keletas mėnesių po palikimo. Kaip ji visą tai išgyvena, kaip tvarkosi, kaip ją užgriūna kasdienybė, buitis, vaikai, neviltis, šuo ir t.t. Na, visa tai labai suprantama, šokas ir visa kita, ir atrodo, viskas ten teisingai, vietomis iš tikro taikliai ir jautriai, neatrodo, kad būtų išlaužta, bet, nu, man nusibodo. Tikrai. Ir aš net keletą kartų galvojau, kad viskas, užtenka, bet vėl, kadangi negalėjau atsiversti ir paskaityti pabaigos (nes klausiau), tai smalsumas nugalėjo ir klausiau iki galo. Ir gerai. Galiu pasakyti, kad pradžia ir pabaiga man patiko labiausiai. Kur ten nepatiks pabaiga, po tokios kankynės. Džiaugiesi, kad baigėsi ir dar taip neblogai.
Kadangi dabar tik man kyla noras moralizuoti, tai tuo ir baigsiu.
Vieno žmogaus bohema
“Vieno žmogaus bohema” yra smagus vieno vakaro pasibuvimas su knyga. Na, ir su Ugne. Neliūdnas, nors kartais apie liūdnus dalykus, greičiau nelėkštas ir saviironiškas. Keletą kartų net teko griebtis pieštuko pasibraukti keletą taiklių minčių – juk ne su kiekviena knyga taip atsitinka. O keletą kartų teko gaudyti bepabėgantį dėmesį.
Man atrodo, kad esu skaičiusi visas Ugnės Barauskaitės knygas. Tikrai skaičiau “Dešimt”, o kitos kažkaip nelabai atsimenu. Buvo tai senų senovėje, skaityti tikrai buvo nenuobodu. Tad visos storos knygos į šalį, skaitau Barauskaitę.
Paprastai tariant knyga yra apie Ugnės gyvenimo tarpsnį (tikriausiai nuo 2005 iki 2015, ankstesni tarpsniai kitose knygose). Autobio toks. Bepigu savo gyvenimo motyvais sukurti kažkokį personažą ir paskui prirašyti, kad “sutapimai yra visiškai atsitiktiniai”, o čia skaitai ir žinai, kam atsitiko ir kam taip buvo. O atvirumas man visada yra kažkoks oho! Nes visada toks kabo klausimas – kiek toli ir kiek atvirai galima nukeliauti? Kiek Tomui, Dainiukui ir Jūratei patinka būti Ugnės asmeninio atvirumo dalyviais? Kiekvienas gi savo teisybę turi, ar kiekvienas turi rašyti savo teisybės knygą? Tad čia skaitome Ugnės teisybę, jos keliones, jos Stambulą, kur vaikštinėja, vaidina, kad moka turkų kalbą, šoka pilvo šokį, žino, kiek galima žiūrėti arba nežiūrėti turkui į akis. Pilna Turkijos mano skaitymuose šiuo metu kartu su “Ledinukų rūmais”.
Nepaisant visų bla bla bla, ar patiko? Patiko. Ar ilgam užsiliks galvoj? Man – ne, išskyrus tas pabrauktas vietas, nes jose truputį apie mane arba apie tai, kaip panašiai galvoju, net pati nustembu, kai perskaitau…
***
“…aš visada patikrindavau konflikto svorį mirties kontekste. Man buvo nesupratama, kaip galima rėkti vienam ant kito, esą nekenčiu tavęs, dink man iš akių! – kai dingę iš akių jie gali ir nebepareiti. O jei numirs, kas tada? Padėsi ant viršaus gėlių?”
Kaip Rikis rašė istoriją
Mano šešiametis mokosi skaityti. Skie-me-nuo-da-mas. Sako, kad Elementorius jam jau nusibodo. Klausiu, kodėl, tačiau svarių argumentų neišgirstu. Gal žmogui tiesiog norisi įvairovės ir tiek. Kiek gi gali mama malti, o tėtis kalti. Tai štai, prašom, truputis įvairovės mažiesiems skaitytojams- iš pradžių Rikis (čia tas šuo paveikslėlyje) mokėsi skaityti, o kai jau pažengė skaityme, tai jau galima ir istoriją parašyti. O mažiesiems skaitytojams apie tai skiemenuojant paskaityti.
Beje, matai tą mažą geltoną paukštelį šalia Rikio? Tai čia jo mokytojas. Labai labai protingas ir turintis labai gerų patarimų pradedantiems rašytojams. Ir aš čia nė truputėlio neironizuoju.
-Nežinau, ką rašyti, – pasakė jis mokytojui. (Skiemenuotai, aš patingėsiu brūkšnelius sudėlioti).
-Nesijaudink, – nuramino jį paukštelis. – Sugalvoti gerą istoriją – viena sunkiausių rašymo dalių.
Kaip mums sekasi su tuo skiemenavimu? Visaip, būna geriau, būna blogiau, viskas priklauso nuo nuotaikos ir žodžio ilgumo. Klausantis skiemenavimo kartais labai norisi, kad vertėja būtų lankstesnė ir paieškotų paprastesnio žodžio ar žodžio formos. Nes čia tokia kaip ir dilema, taip, vaikas turi išmokti skaityti sudėtingus žodžius, bet pirmiausia turi apskritai išmokti skaityti, o kai jau išmoksta, tai ir sudėtingus žodžius gali perskaityti be specialios skiemenuotos knygutės. Svarbiausia yra neprarasti momento, nesukelti bereikalingos frustracijos, kuri kelia nepasitikėjimą ir atmuša norą bandyti.
Pavyzdžiui, vien tik panaudojant paprastesnę žodžio formą, vietoj keturių skiemenų žodis būtų trijų, o tai juk besimokančiam daug papraščiau perskaitytiir suvokti. Juk tekstas tikrai nenukentės je vietoj “mėgs-ta-miau-sią pa-ga-liu-ką” bus tiesiog “mėgs-ta-mas” arba vietoj “at-si-vers-da-vo” tiesiog “at-vers-da-vo”. Tik tiek, o jau žodį daug lengviau sujungti ir suprasti, nes kol kas to supratimo skaitant tikrai ne per daugiausia. Bet nieko, mokomės, su pagalba perskaitom ir sunkius žodžius, o man nėra geresnio jausmo, kaip išgirdus “mama, einam paskaityti”. Ir nesvarbu, kad čia iš didelio noro gauti prizą už skaitymą. Iš pradžių gudriai suviliosim, o paskui, tikiuosi, meilė pati viską sutvarkys.
Skaitymas yra…
A Little Life
Hanya Yanagihara knyga paskutiniu metu figūruoja visuose įmanomuose sąrašuose ir premijose. Šiuo metu ji kabo Man Booker trumpajame sąraše, buvo National Book Award for Fiction finalistė, Andrew Carnegie Medal for Excellence for Fiction trumpojo sąrašo “dalyvė”. Ir jei koks knygų fanatas nėra jos skaitęs, tai greičiausiai tik dėl to, kad nenorėjo prasidėti su eiline plyta – 700+ puslapių arba kas nors patikimas skatė prieš jį ir patarė pasaugoti nervus ir psichinę sveikatą.
Ši knyga nėra atostogų knyga, anei nėra ji lengvas pasiskaitymas. Kartais ją klausant mane tiesiog surakindavo iš siaubo ir nevilties. Perskaičiusieji knygą sako: “I will not forget these people a long time but I will not recommend the book to anyone without an ALL CAPS warning. I am exhausted. (Nancy)” arba “The truth is, though, I can’t recommend this book to people, not without knowing them very well. Because it’s a difficult journey that I can’t suggest everyone take. Don’t take this book lightly. But if you do choose to read it, if you choose to flip to that first page, be prepared for something inexplicable and jarring, but resilient and beautiful and ultimately worthwhile. “(Maxwell)
Toks ir yra jausmas perskaičius šią knygą. Niekas nenori savo draugų ir pažįstamų siųsti į tokį košmarą, nuo kurio negali atsiplėšti. Būtent tame ir yra knygos paslaptis – gerai (su kai kuriom išlygom) parašyta knyga su siaubingu siužetu, kraupiomis detalėmis, nuo kurių neina pabėgti, negali knygos numesti, kažkodėl negali sustoti, nors labai norisi. Ir patikėkit, aš savo galvoje turiu tik vieną žmogų, kuriam rekomenduočiau perskaityti tokiais gal profesiniais sumetimais, jei taip galima tuos sumetimus pavadinti.
Viskas prasideda nuo keturių vaikinų, kurie apgyvendinti viename bendrabučio kambaryje, tampa geriausiais draugais. Jie visi labai skirtingi ir mokosi skirtingus dalykus JB – dailininkas, Malcolm – architektas, Willem – aktorius ir Jude – teisininkas. Bet tiek to tos profesijos, iš tiesų knyga yra apie draugystę, meilę, atsidavimą, kantrybę (begalinę, kartais net neįtikėtiną), o taip pat ir išaudojimą, apgavystes, uždarą ratą, iš kurio neįmanoma ištrūkti ir visas pasaulio nelaimes, kažkodėl atitenkančias vienam žmogui, likimo marionetei, su kuria žaidžiama lyg norint įsitikinti, kiek galima pakelti ir kiek tokio apžaisto žmogaus gali pakęsti aplinkiniai.
Prisipažinsiu, vienoje knygos vietoje verkiau. Bet iš laimės, nes buvo toks palengvėjimas dėl kažko gero, kas nutiko. Žliumbiau ir pūčiau nosį, ir toj vietoj, maždaug visai ne pabaigoje, norėjau palaimingai padėti knygą į šalį. Bet padėti į šalį irgi nėra labai paprasta, nes, įtariu, būčiau buvus persekiojama šios knygos iki begalybės, viliojama sugrįžti, pabaigti. Kaip kitaip gali būti, kai numeti knygą ne iš nuobodulio, o dėl blogos pabaigos baimės? Net pabaigus ji visdar persekioja, dar negaliu imtis klausyti kažko kito.
Labai keista knyga.
Autorė apie savo knygą:
“One of the things my editor and I did fight about,” she says, “is the idea of how much a reader can take. To me you get nowhere second guessing how much can a reader stand and how much can she not. What a reader can always tell is when you are holding back for fear of offending them. I wanted there to be something too much about the violence in the book, but I also wanted there to be an exaggeration of everything, an exaggeration of love, of empathy, of pity, of horror. I wanted everything turned up a little too high. I wanted it to feel a little bit vulgar in places. Or to be always walking that line between out and out sentimentality and the boundaries of good taste. I wanted the reader to really press up against that as much as possible and if I tipped into it in a couple of places, well, I couldn’t really stop it.”
Įspėjimai!
Jokiais būdais nesugalvokite pasiimti šios knygos atostogoms.
Neskaityti jautriems žmonėms, linkusiems pulti į depresiją ar savęs žalojimą.
Neskaityti homofobams, nors kas čia dabar prisipažins toks esantis…Jau įsivaiduoju: “aš ne homofobas, bet…”
Neskaityti sunkiu gyvenimo periodu, jei viskas atrodo blogai, nes atrodys dar blogiau.
Negalvoti, kad visa tai sakau tik todėl, kad nenoriu su niekuo dalintis šedevru. Nes aš nežinau, ar tai šedevras. Kažkas tokio. Labai keisto. Tikriausiai verto perskaityti, ką žinau. Bet nesakyk paskui, kad neįspėjau.
Šuo ir jo berniukas
Koks gražus viršelis! Ir knyga ne mažiau graži.
Istorija prasideda gana įprastai – dažniausiai visi vaikai, kurie neturi šuns, jo nori. Dažniausiai tėvai mano, kad norą turėti šunį galima kompensuoti visokiais kitokiais dalykais, ypač, jei turi daug pinigų. Mano vaikai, aišku, irgi nori šuns, tai aš jiems šuns nebuvimą tikriausiai bandau kompensuoti knygomis. Tuo greičiausiai visai nesiskiriu nuo knygos veikėjo tėvų, kurie atrodo baisiausiai susireikšminę ir nesupratingi.
Sterilieji Halo tėvai nusprendžia, kad maldavimų pakaks ir jie kaip nors pakęs šunį keletą dienų. Per tą laiką tai berniukui jis garantuotai nusibos (jiems tai tikrai), ir tada namuose įsivyraus daiktiška ramybė, kai visi dideli norai yra patenkinami parduotuvėse. Taigi Halo tėtis nuvažiuoja į šunų nuomos agentūrą ir išnuomoja šunį savaitgaliui. Kiek džiaugsmo Halui! Kiek naujų atradimų, pažįstamų ir veiklos! Ir kiek skausmo ir nevilities, kai jam nežinant po kelių dienų šuo yra grąžinamas atgal.
Nieko nebus. Halo kantrybė baigiasi, jis nusprendžia pabėgti iš namų, susirasti savo šunį, jį pagrobti ir keliauti pas senelius! Nuotykiai prasideda! Juose paslėptos gyvenimiškos pamokos apie draugystę, pasitikėjimą, ištikimybę – irgi. Aš irgi užsinoriu šuns, tik nenoriu dar anksčiau keltis iš ryto… Ką daryti?
Kaip prisijaukinti traukinį
Vaikystėje taip ir neteko turėti šuniuko. Nepaisant visų pažadų ir maldavimų. Gaila, nežinojau, kad galima laikyti traukinį. Gal traukinio tėvai būtų nenorėję labiau nei šuns ir galiausiai būtų nusileidę?
Skaitai “Kaip prisijaukinti traukinį” ir šypsaisi, nes labai graži knyga. Dar dėl to, kad niekada nepagalvojai, kad galima turėti tokį draugąir dar daip jausmingai – nes vis dėlto prisijaukinimas tokia savotiška apgavystė, na, žinote gi, kaip jaukinami laukiniai arkliai – pirmiausia turi būti pakankamai greitas ir vikrus, kad jį pagautum, paskui kantrus, kad išjodinėtum, ir tik paskui gali džiaugtis abipuse draugyste.
Taip ir su traukiniais – kai jau nusižiūri tau patinkantį, ilgai ir kantriai turi jį jaukintis, su juo žaisti ir juo rūpintis, kad jaukinimas peraugtų į tikrą draugystę. Na, o kaip viską padaryti nuo pradžios iki pabaigos – rasite knygoje, kuri gali tapti nuostabia dovana vaikams, mėgtantiems traukinukus. Jau žinau, kam vešiu dovanų.
Balansas
Kai kur numatau maisto blogerius mininčius savo tinklaraščio lankomumą, pasiguodžiu, kad nėra ko lygintis, nes valgo tai visi, o štai skaito toli gražu ne. Jei knygas valgytume, gal ir knygų blogai (LT) turėtų milijoną lankytojų per dieną.
Maisto knygos yra tarpinė stotelė tarp knygų skaitytojų ir vagytojų. Aš labai mėgstu maisto gaminimo knygas, nes dažniausiai jos būna labai gražios, atspausdintos ant gero popieriaus ir dar su gražiomis nuotraukomis. Vartau ir gėriuosi. Ir nors pati namie turiu keletą maisto gaminimo knygų ir net turiu susižymėjusi man labiausiai patikusius receptus, kuriuos, mano manymu, net aš, gaminimo nemokša, sugebėčiau pagaminti, dažniausiai jomis nesinaudoju. Jei noriu kažkokio recepto, dažniausiai ieškau internete. Štai toks paradoksas.
Taigi, istorinis momentas, nes šiandien aprašoma pirmoji mūsų blogo kulinarinė knyga. Na, sakysit, ką gi aš ten perskaičiau, receptus ar ką, kad čia dabar aprašynėsiu. Akyli blogo sekėjai tikriausiai prisimena, kad knygą gavau dovanų knygų mugėje, o receptų perskaičiau tik kai kuriuos, skaniausiai atrodančius, o bet tačiau ten yra kur kas daugiau nei receptai. Ir aš visiškai nesišaipydama ir net nevartydama akių sakau, kad ten yra sudėtos geros savijautos paslaptys. Prašom nevartyt akių. Rimtai. Nes “paslaptis” išbandžiau ant savo valios, geros savijautos ir savo lašinių (cha cha cha) ir jos tikrai veikia. Tiesiogiai proporcingai veikia gerą savijautą ir atvirkščiai proporcingai lašinius. Kuo didesnė valia, tuo geresnė savijauta ir tuo labiau šakės lašiniams (iš tikro lašiniai yra kodinis aknės, blogo cholesterolio, aukšto kraujospūdžio ir visokių kitokių velnių žodis). Tai va. Šiuo metu man su valia dėl tam tikrų priežasčių (visiškai nepateisinamų) nesiseka, tai įsivaidzuokite, kaip man viskas veikia proporcingai ir atvirkščiai proporcingai. Negalėčiau knygos autorei Vaidai pažiūrėt į akis. Na, bet mano tokia natūra, kad vis tiek žiūriu ir dar juokiuosi. Ir savęs, aišku.
O knygoje viskas labai aišku ir paprasta – labas rytas, pusryčiai. Paskaitai, ką valgyti pusryčiams, o paskui pasižiūri receptus su jau minėtomis gražiomis nuotraukomis. Pažiūri ir jau pavalgęs. O iš tikro tai paskaičiau ir pradėjau gardinti savo rytinę košę lydytam svieste patroškintom daržovėm. Taip paskanėjo mano pusryčiai! Dar reikia kažkaip nepamiršti gardinimo riešutais ir sėklomis, alyvuogėm, užtepėlėm ir kokiu pesto. Pastoviai pamirštu, nes virtuvėj neturiu fantazijos (išskyrus patiekalų sugadinimo).
Tada, aišku, laba diena, pietūs, ir viso gero vakarienė. Ir dar viskas turi būt skanu. Nes kaip gali būt neskanu, jei skaniai nufotografuota. 😉
Nors ant knygos yra nuoroda, kad joje “skanus maistas ir sveikos gyvensenos idėjos aktyviems žmonėms”, o knygų žiurkės aktyviai dirba galva, na, dar ir su kompo klaviatūra, vis tiek galite rasti geros savijautos patarimų ir patiekalų, kurių gal tik mažiau valgyti reikėtų nei dideliems aktyvistams.
Dabar tai norėčiau išbandyti burokėlių rauginimo receptą, bet nesu net ragavus raugintų burokėlių, kaip žinoti, kad tai, kas gavosi yra tai, kas turėjo gautis? Štai kur klausimas.
Paskutinieji liudytojai
Baisi knyga. Skaitai ir galvoji, viešpatie, ir kam aš skaitau iš viso tokį siaubą – daug mažų vaikų balsų pasakoja savo kraupius vaikystės išgyvenimus karo metais. Protu nesuvokiamas, ašaromis neišverkiamas. Tokių baisių, kad pasakojantys senukai apie savo vaikystę iš viso kalba vos ne pirmą kartą po daugelio metų. Savo istorijų, kurių nenori prisiminti, bet pamiršti irgi negali.
Originalo kalba šios knygos pavadinimas kitoks – У войны не женское лицо. Ir, atrodo, viską pasako toks pavadinimas. Nemoteriškas veidas karo ir tiek. Išleista 1985 m. Lietuvoje – 1989. Perleidžiant knygą jau reikėtų geros redakcijos, nes atiduota duoklė tarybinei šlovei – garbingai plaikstosi pionierių kaklaraiščiai, blogieji fašistai ir gerieji gelbėtojai – kankiniai.
Goodreads šita knyga vertinama 4,51. Nesuprantama, kaip galima tokiai knygai iš vso duoti kažkokį vertinimą.
Yra toks pasirinkimas – No rating.
Speaking of Boys
Raising Cain berniukų mamoms ir tėčiams reikia turėti prie lovos ir nuolatos skaityti. Neiškenčiau ir nusipirkau dar vieną to paties autoriaus knygą. Nepasakyčiau, kad sužinojau labai daug naujienų, tačiau daug dalykų tikrai priminė – kaip suprasti berniukus, kaip elgtis, kaip reaguoti. Visokiais atvejais – kai jaučiate, kad tolsta jūsų štai prieš mėnesį dar buvęs jaukus ir meilus nuolatos besiglostęs berniūkštis, kai mušasi su broliu arba tyčiojasi iš paauglės sesers, kai tėčiui depresija, kai pagavote rūkant, jei įtariate, kad sūnus homoseksualus, jei radote prezervatyvų, jei problemos su mokykla ir dar koks šimtas reikalų.
Knyga dialogo forma – klausimas iš susirūpinusios mamos ar tėčio, o tada autoriaus atsakymas. “Raising Cain” nepermuša, tačiau praktiškai labai naudinga, lengviau atpažinti ir pritaikyti situacijas. Net jei tavo berniukas dar visai mažas – geriau būti visaip pasiruošus. Įdomu, kad dažname patarime autorius sako maždaug taip: “Na, jei norite visisškai sugadinti savo santykius su sūnumi, tai elgitės taip, tačiau, jei norite santykius išaikyti…” Čia jau prasideda aukštoji matematika. Kartais ir santykiuose kaip matematikoje galima pritaikyti kokią nors formulę, pvz.:
All boys need from their mother is the mother’s calm acceptance that they are growing into men.
Piteris Penas ir Vendė
Ach, net sustingau perskaičius autoriaus žodžius, kad vaikai yra “linksmi, nekalti ir beširdžiai”. Tikriausiai dėl to, kad šie žodžiai taip žiauriai skamba ir yra gryna teisybė. Bet čia jau tikriausiai suaugusių reikalas apsimesti, kad yra visai kitaip nei yra. O ši knyga ir yra apie tai, kaip vienas berniukas visai nenori suaugti ir gyventi labai rimto suaugėlių gyvenimo. Tik, jei nori sustabdyti laiką, turi išpildyti keletą sąlygų ir tos sąlygos, kaip ir įprasta sutartyse, būna užrašytos mažytėmis raidėmis – turi gyventi Niekados šalyje ir visam laikui atsisakyti mamos.
Būtent toks yra Piteris, berniukas su visais pieniniais dantukais – lengvabūdis nenuorama, pamirštantis visus pažadus. Ir dar žavingas vilioklis, sugebantis išvilioti iš mamų glėbio mergaites, kurios “dirba” mamomis berniūkščiams Niekados šayje.
Kaip Niekados šalyje atsiranda berniukai? Ach, berniukai pamestinukai, “tai vaikai, iškritę iš vežimėlių, užsižiopsojus auklėms. Jeigu per septynias dienas jų niekas nepasigenda, jie išsiunčiami toli, į Niekados šalį, kad būtų padengtos išlaidos.” Su mergaitėmis taip nebūna, nes “mergaitės per daug protingos, kad kristų iš vežimėlių.” Ir tai yra vienitelė pagyra mergaitėms, kurios šiaip dirbdamos mamomis yra “princesės”, dirbančiomis visus juodus mamiškus darbus. Taip, taip, nesiginu, kad taip nėra tikram gyvenime, dažniausiai būtent taip juk ir yra, bet skaityti savo dukrai apie tai, kaip Vendė ado berniukų kojines, kai berniuka tuo metu šėlioja, man kažkaip nelabai patinka. Man labiau patiktų, kad Vendė nevaidintų mamos ir šėliotų kartu su kitais vaikais.
Taip kad knyga truputį vietomis iškrenta iš mūsų laikmečio, tad vyresnieji skaitytojai turi būti pasiruošę paaiškinti, kas ten prie ko prieš šimtą metų būdavo Škotijoje (Lietuvoje greičiausiai būdavo daug blogiau). Nors, čia, žinoma, tik man viskas kliūva, kaip ir su Danuku Dunduliuku buvo, kur visiems labai linksma, o man – labai liūdna. Garsiai skaitant praleidus keletą pasenusių eilučių, viskas eisis puikiai.
***
Ar žinote, kad vardas Vendė (Wendy) yra sugalvotas šios knygos autoriaus J.M.Barrie?
knyguziurkes.com 