Kai čiupau šitą knygą nuosabiu viršeliu, kurio niekaip nepavyksta nufotkinti, kad tas jo grožis ir kitoniškumas (dizainierė Lina Sasnauskaitė) pilnai atsiskleistų, visiškai nežinojau, ko tikėtis. O čiupau, nes autorius Arkadij ir Boris Strugackij pastoviai savo knygoje minėjo, bijau sumeluoti, ar ne Marina Stepnova? Knyga kažkam paskolinta, pasitikrint, ar nesapnavau – negaliu. Ir įkritau į tokią tamsybę ir niūrybę, kad maža nepasirodys – totali depresija. Kaip koks kačiukas, be knygos anotacijos iš viso būčiau ėmus ir nuskendus, ir nieko nesupratus, kas ten vyksta, o vyksta pradžioje tikra painiava. Gal tik apie knygos vidurį vargšas neišprusęs skaitytojas (čia aš) gauna vilties spindulėlį, mat autoriai pagaliau truputį paaiškina, kas čia vyksta ir koks čia kosmosas. Interneto platybės irgi per labiausiai nelepina, visi tik kalba apie filmą pagal šią knygą, o filmo vaizdai tai dar baisesni,  nei mano vaizduotė sugalvojo sukurti. Ir nieko nuostabaus, gi dievu būti sunku.

O čia dar kažkokie viduramžiai klaikūs. Kapoja knygiams galvas ir  traukiau iš pilvo žarnas. Kaip nors viešai. O situaciją gelbėt bando eksperimento būdu tokie patys žmonės, tik labiau pažengę, iš kitur tiesiogine žodžio prasme – kitos planetos, kitos žvaigždžių sistemos,  gal tik sugrįžę atgal į praeitį. Tik kad ateities pakeisti negalima. Pavojinga.

Viskas dar labai simboliška, nes knyga rašoma gūdaus sovietmečio laikais, kai knygiai taip pat sodinami ant baslio arba jie papraščiausiai nespausdinami, nes dar neatrastas visagalis visa ko dalijimosi dievas. Ir vienintelis šansas būti išspausdintam negiriant kolūkio pirmininko, būti taip užsimaskavus, kad… pilkieji nieko nesupras ir praleis.

Paskaityti rekomenduoju skaitytojams, kurie nemėgsta turėti spragų savo klasikinių knygų repertuare. Dar mėgstantiems science fiction. Arba tiems, kuriuos užburia gražūs viršeliai. Tik labai atsargiai, neapsigaukite ir gal neimkite atostogoms.