Jau taip seniai noriu į Portugaliją, ne tas žodis, bet ji taip toli rodos, ant pasaulio krašto. Bet vieną dieną tikriausiai viską mesiu ir važiuosiu ten. Mano vienas buvęs kolega nuvažiavo pakeliaut į Portugaliją, bet sakė gavo išsinuomot nerealų namuką ant vandenyno kranto ir niekur nebenorėjo važiuoti, ten ir praleido tas atostogas. Tai dabar mano svajonė – atostogos ant vandenyno kranto, patogus krėslas ir vis į tolius nuo geros knygos pakeliamos akys.

Man knyga ir patiko, ir nepatiko. Iki šiol virškinu, kas labiau. Bet tikriausiai taip ir liksiu iki galo nesugalvojus. Vienos knygos vietos labai traukdavo, kitos – migdydavo, kai kur mintys tobulai susirišdavo, kai kur norėdavosi kažko daugiau. Net pradedu galvoti, kad galbūt knygai truputėlį buvo wrong time?

Knygos pradžia neabejotinai pagauna: Raimundas Gregorijus yra klasikinių klabų mokytojas. Jis visas toksai sustabarėjusiai klasikinis – tikslus kaip šveicariškas laikrodis, nesikeičiantis, kaip seni graikų ar romėnų tekstai. Vieną dieną, lietuj lyjant, sutinka moterį ant tilto. Moteris, pasirodo,  portugalė, ir Raimondą kažkas staiga užburia – lygtais portugališko žodžio skambesys, lygtais moteris, lygtais lietus – jis išeina vidury pamokos (kas neįmamnoma ir neįsivaizduojama!) ir ryte išvažiuoja į Portugaliją. Tiesa, kiekvienoj pasitaikiusioj stotelėj jam knieti išlipti 🙂

O ką veikė Lisabonoj? Įsisuko kapstyti seniai mirusio gydytojo, kurio pamąstymų knygelė atsitiktinai papuolė jam į rankas, gyvenimą. Tai knygoje ir susivynioja šios dvi linijos. Iš tikrųjų, man susivynioja taip, kad tampa labai įdomus gydytojo Prado gyvenimas ir ne tiek įdomus Gregorijaus. Kažkoks toks ir neišvyniotas iki galo. Gal ir buvo autoriaus mintis tik pasinaudoti juo kaip pagalbininku pasakojant apie Prado?

Knygos autorius – folosofas Peteris Bieri (taip simpatiškai šypsosi iš viršelio, kad ranka nekyla ką nors rašyti apie knygos trūkumus) – Pascal Mercier – tik slapyvardis. Knygoje cituojama daug vietų iš Prado knygelės ir tos citatos truputėlį mane erzindavo, pamesdavau mintį, nuskrajodavau kažkur. Na, kažkaip per daug primygtinai, man rodės, per tas citatas autorius – filosofas norėjo savo požiūrį į gyvenimą parodyti skaitytojui. Tos vietos man sausokos ir nuobodokos, gal galima rasti ir kitokių būdų savo pasaulėžiūrai išreikšti?

O kas man patiko? Patiko, kad sužinojau apie Portugaliją daugiau, nei kad žinojau, kad ten gražu :). Gabaliukas Portugalijos rezistencijos istorijos, žmonių likimų. Labai išjausta ir nugludinta man atrodo Prado šeimos tema.

“Kaip sunku tėvui neprarasti autoriteto savo vaikų akyse! Kokia nepakeliama mintis, kad visos tavo silpnybės, aklumas, tavo klaidos ir bailumas įsirėžia jų sielose!”- rašė Prado tėvas sūnui. Rašė, bet niekuomet šių žodžių nepasakė – tarp jų tiek daug bereikšmės didingos tylos, kuri abu juos labai kankino. Motina, su savo begaliniais lūkesčiais, amžinai dėkinga sesuo – kaip akmuo po kaklu (“Kai kam nors išgelbsti gyvybę, juk kaip tik tada turėtumei atsisveikinti kuo greičiau ir lengviau. Gyvybės išgelbėjimas yra ir pačiam, ir tam kitam našta, jos niekas nepajėgia pakelti. Todėl reikėtų į tai žiūrėti, kaip į paprastą laimingą atsitiktinumą, kaip į spontanišką išgijimą. Nesusieti su jokiu asmeniu.”).

Man patiko ir draugystės, meilės tema. Tarp vyrų – Prado ir Žoržė, vyro ir moters – Prado ir Marijos Žoau, Prado ir Ištefanijos Išpinozos (koks vardas!). Taip taikliai parodyta neišjudinama vyriška draugystė, kurią sudaužo abiejų draugų aistra tai pačiai moteriai, nes, atrodo, kaip kitaip ir begali būti – amžinos draugystės nebūna. Arba tas neaprėpiamas dėmesio iš Marijos poreikis, platoniška vienos pusės draugystė, kai kita pusė trokšta meilės… ir niekada to nepasako.

Tiesa, knygoje labai mylimos knygos, dažnai minimi knygynai, antikvariatai, bibliotekos.

“Knygas aš vogdavau. Knygos iš viso neturi kainuoti, taip maniau anuomet, taip ir šiandien tebemanau.”

Kaip įdomu, kad Amazonėj įvedus šitą knygą man jau rekomanduoja Carlos Ruiz Zafon The Shadow of the Wind, parkeliavusią su manim iš gretimos Ispanijos. Amazonė knygai duoda keturias žvaigždes, aš – tris su puse, ma kažkaip vis tiek kažko lyg ir trūksta.

Pusę knygos galite paskaityti čia.

|girdinti traukinių dundesį|