Dvigubas pasimatymas

Šiandien – ypatinga diena. Šiandien knygų žiurkės susitiko akis į akį paplepėti, pasidžiaugti, daug šypsotis ir juoktis. Pasimatymas buvo paskirtas gražioje Klaipėdos pasimatymų vietoje – Teatro aikštėje (mano draugė Renatita vieną kartą mūsų mylimą aikštę pavadino “kažkokiu kiemu”, už ką aš jai iki šiol negaliu atleisti 🙂 ). Taigi susitiko knygų žiurkės ir abi nedrąsiai viena kitai siūlo keisti pasimatymo vietą iš gražios saulėtos aikštės į belangį prekybos centrą su gražiu dideliu knygynu, kuriame už valandos bus kitas pasimatymas – su Andrium Užkalniu. Apie jį jau diskutavome čia ir čia.

Kaip tarėm, taip padarėm, rūkom nurūkom į tą prekybos centrą. Išgėrėm arbatos, pauostinėjom knygas ir prasidėjo antras mūsų pasimatymas, į kurį kartu su mumis atėjo dar keliolika moteriškių. Pasimatymo laikas keistas – penktadienis, 12 h dienos, tai galvojom, ar tik neateisim dviese į tą pasimatymą, bet nieko. A. Užkalnis pasijuokė, kad šiandien turi du pasimatymus, vienas kurių turėjo įvykti Klaipėdos bibliotekoje, bet neįvyks, nes biblioteka apie jį pamiršo. Ot anekdotas.

Knygų “Anglija” ir “Kelionių istorijos” autorius labai įdomiai papasakojo apie tai, kas man seniai jau krebždėjo galvoje, t.y.,  o kaip gi jis pats atsidūrė toj Anglijoj, kad dabar gali mums visa tai pasakoti, ir kodėl gali apie kitas savo keliones pasakoti dar vienoje knygoje. Keliatutojas didysis, išnašų karalius 🙂 . Dar pakalbėjo apie tai, ką mano apie savo knygos išliekamąją vertę (ta išliekamoji vertė kritikams tikriausiai rūpi labiau, nei pačiam autoriui), apie tai, kaip jis gauna Maximos čekius už kiekvieną 100 komentarų po savo straipsniais internete ir t.t., ir panašiai.

Žodžiu, tikrai neprailgo, buvo smagu klausytis sklandžios, nepasipūtėliškos ir nesusireikšminusios kalbos, kurią dar vakare prie keptų baravykų papasakojau šeiminykščiams. Visi klausėsi išsižioję 🙂 O aš kišu savo nekantrybę kuo toliau į kokią galvos kertelę, nes labai laukiu nesulaukiu antros pagal naujumą autoriaus knygos apie Japoniją. Apie Kalėdas bus naujausia knyga apie Angliją, kažkoks patarimų vadovėlis, nelabai supratau, kai išleis, pamatysim. O paskui gal jau ir Japonijos knyga. Dar labiau laukiu tos knygos po autoriaus pasakojimo, kaip jis tą Japoniją explore‘ino.

O moralui pasakysiu, kad eilinį kartą pamačiau, kad nereikia spjaut į šulinį. Niekada. Nes gi rašiau kometaruose, kad nepirksiu tos kelionių knygos, tai spėkit, ar nenusipirkau. Atspėjot. Na, gi neprašysi autografo ant delno. Be to, autorius naują knygą pažadėjo žiurkėms padovanoti, tai mes labai tikimės, kad nepamirš pažado 😛

|grįžus iš pasimatymo|

Knyga ir judesys

Mano vasaros biblitekoje yra tokia vasaros stovyklėlė vaikučiams. Stovyklėlės iniciatorius – Klaipėdos viešoji biblioteka – viską daro savo iniciatyva ir lėšomis. Kiekvieną dieną su vaikais dirba mokytojai savanoriai (taip Lietuvoje, pasirodo, irgi būna). O vieną dieną stovyklėlę aplankė nerealus žmogus – vienintelis Lietuvos mimas Aleksas Mažonas. Man ir mano klasiokėms jis žinomas iš mokyklos laikų, atsimenu, kaip buvom viename nerealiai nerealiame jo spektaklyje ir kaip jis savo žiūrove pasirinko mūsų klasiokę Auksę (atrodo, tai buvo Auksė) – visą spektaklį į ją žiūrėjo. Ir tikrai jis yra nerealus, jei kada turėsite galimybę, būtinai būtiniausiai nueikite į jo spektaklį.

Iš pradžių Aleksas Mažonas vaikų klausė, kuo jie vardu ir ką mėgsta. Kai pasilenkė prie mano kukulytės ji, čiulpdama čiupačiupsą pasakė: “Meda. Saldainius”- ir kažkodėl abiem delniukais palietė jam veidą…

O čia keletas nuotraukų iš mimo bendravimo su vaikais ir etiudų. Klausė vaikų, ką jie suprato, iš to, ką rodė. Tie vaikai tokie protingi ir pastabūs…

Kai jis vaidina, man byra ašaros…

Alekso Mažono minčių gabaliukai.

Prasmė

“Mes atėjome į šį pasaulį, kad pažintume ir suprastume. Man įdomu, kiek tam turi įtakos judesys. Aš pradedu atrasti psichologinių momentų, kaip veikią kūną įvairūs pratimai. Imi kokį nors pavidalą, pavyzdžiui, sieną, ir stebi, kaip ta mintis veikia tave patį. Įdomu, kiek mes esam suformuoti žodžių ir kitų nuomonių?..

Gyvenimo prasmė yra bendravimas. Šiame pasaulyje vienam nėra ką veikti. Žmonės gyvena veikdami kitus: arba primesdami savo valią arba ja dalindamiesi.

|apžavėta|

“Pa pigiųjų”

Pagaliau nuėjau į savo vietinį knygyną (“Pegasas”), tai pripuoliau prie nukainotų knygų, nes tiek manoji, tiek mano kolegės knygų žiurkės L. patirtis sako, jog ten kažkokiu nesuprantamu būdu patenka vienos geriausių knygų.

Rezultatas: 23 litai ir 62 centai už keturias knygas. 

 J.S.Foer “Viskas nušviesta” nupirkau net du egzempliorius, nes vieną duosiu savo mamytukui. Buvau suplanavusi skaityti ją originalo kalba, bet kai dabar pamačiau, jog  J.S.Foer knyga kainuoja 4.44 lt, tai labai suspaudė širdį matyti jas ten taip žiauriai nupigintas, juk S.Foer mane užbūrė, tai paėmiau net dvi.

Su manim dar namo iškeliavo Sandro Veronesi “Praeities galia” ir A.Makine “Žako Dormo žemė ir dangus”.

Dar ieškojau N.Kliukaitės “Šatrijos Raganos”, bet neradau. O į rankas buvau paėmusi Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, bet padėjau atgal. O kadangi mano draugė L liko sužavėta, tai būtinai šitą knygą nusipirksiu.

Kokių stebuklų jūs atradote pigiųjų knygų lentynose?

K.Ž.G

Pasislink

Pasislink, šiąnakt aš miegosiu prie sienos. „Tai jai, kaip ir kiekvienam žmogui, reiškia saugumą. Mergaitė barikaduojasi vystančia „patrankų mėsa“ nuo vaiduoklių, kurie kartais neva artinasi prie mūsų lovos iš mūsų dieną naktį praviros drabužių spintos.“ Knygos pavadinimas mane užkabliavo, ir jau seniai, bet vis stengdavausi išsisukti nuo knygos pirkimo – gal kas paskolins, gal bibliotekoje bus; bet kai užklausta bibliotekininkė pasakė, kad Klaipėdoj vos dviejuos bibliotekos skyriuose knyga gauta, tai pagalvojau, kad šitaip gauti be šansų ir gal jau tą pačią dieną nusipirkau Studlendo (viešpatėliau, kodėl negalėjo pavadinti kokia Pušele ar Mišku) „perlaužtam“ knygyne (važiavau atvirutės pirkti… 🙂 ). Ir gerai. Su džiaugsmu pasidėsiu namuose į lentyną. Paskaitinėjimui.

 Na, dar prie pavadinimo sugrįšiu. Pavadinimas man priminė vaikystės nakvynes kaime, kai suvažiuodavo krūva giminės ir vakarais visi sukišami į visas įmanomas miegojimo vietas. Jei gauni siaurąją lovą, tai su savo miegojimo kaimynu (kad miegosi vienas šansų nebūdavo, o ir gerai, nes taip mažiau baisu naktinės kaimo tylos ir aplink trobą augančių medžių šakų mirgėjimo ant sienų) turi kovoti dėl miegojimo prie sienos, nes kitaip visai nemiegosi besisaugodamas, kad iš siaurosios neiškristum. Bet ir prie sienos ne pyragai – niekada nežinai, kokie gyviai naktį drėgnomis kaimo trobos sienomis rėplioja (brrr…). Kas nors kiek kaimietis, tai žino, kad trobos, na, bent jau Žemaitijoje yra dviejų galų, na, vienam gale pora kambarių ir juos šildanti krosnis su pečium ir kitam gale tas pats. Visą trobą gali apeiti ratu, o tarp tų dviejų galų yra nešildomas kambariukas, koridorėlis, mes vadinam kamara. Tai toj kamaroj niekas nenorėdavo miegoti (iš vaikų), nes kamaroj lova stovėdavo ir dieną aklinoj tamsoj už spintos – tokia belangė lova. Dieną baisu, o apie naktį net nešneku. Ten jau negelbėdavo nei „prie sienos“, nei „prie krašto“, tiesiog užsitraukdavai iš užvalkalų į nežinią slystančią kaldrą iki ausų ir, nors siaubingai karšta (ir nuo kaldros, ir nuo kokio pusbrolio/pusseserės/mamos/tėčio), baisu net nosį iškišt, jau nekalbant apie koją, kurios aš ir šiais laikais nė už kokius pinigus naktį iš lovos nekišu :).  Kaip galima neperskaityti knygos tokiu pavadinimu?

 Ir šiaip. Aš sužavėta. Tikrai. Ir man taip gera ir aš mėgaujuosi tuo savo žavesiu, ne, ne savo žavesiu, o susižavėjimu. Nes gal šimtas metų, kai su tokiu pasimėgavimu skaičiau lietuvišką tekstą (čia turiu omenyje lietuvių autoriaus tekstą). Ir jis manęs neerzino, kaip paprastai būna, o įsiurbė, suvalgė. Bravo, Radvilavičiūtei. Skaičiau su pieštuku ir braukiau braukiau braukiau. Rašiau, piešiau. Toks grakštus, nekliūvantis tekstas. Begalybė žodžių žaismo, epitetų ir metaforų, kurios kitose knygose mane migdo, pasimeta ir palieka tik akis skaityti – čia mane taip įtraukė, kad skaičiau įsijautusi į kiekvieną žodį, juo mėgavausi, juo stebėjausi, juokiausi, negalėjau atsitraukti. Ir stebėjausi, tikrai stebėjausi, kaip lengvai skaitosi, kaip giliai užgauna/pagauna, koks siaubingai atviras, natūraliai besiliejantis srautas iš po rašytojos „etikos mokytojos veidu“ (koks nerealus pastebėjimas apie save!) plunksnos/pc (nžn, kaip ji rašo).

Rašytoja etikos mokytojos veidu 🙂

Kai skaičiau, įsivaizdavau, kaip mes šitą knygą aptarinėjame per literatūros pamoką mokykloje (pvz. p. 170 pradedant trečia eilute nuo pabaigos arba p. 186 per vidurį, pradedant žodžiu „Tiesiog“.). Dar įsivaizdavau, kaip ją skaito KŽG, aš net specialiai jai pabraukiau keletą vietų – jai, kaip matematikos ir fizijos „mylėtojai“ mačiusiai „mylimiausias“ mokytojas Jūros šventėj. P. 139: „Kiekvieną formulę galima vertinti ir kaip ornamentą.“  🙂 Ir p. 206: „ir ima sekti paskui Mildą, kaip metalo drožlė paskui magnetą“ :).

Vėl labai rekomenduoju su ta pačia Ramaus chaoso baime. Jei jums nepatiks, man taip siaubingai gaila, nes man siaubingai patiko. Dėkinga Radvilavičiūtei už dar vieną šių metų atradimą.

/kzl/

Mano knygų šimtas (35): kvepalai

Ar pradėjai kitaip uosti, kai perskaitei šitą knygą? Viskas turi savo kvapą, tik mes neturim tos tobulos uoslės, kad jį pagautume.

Nustebinusi knyga, įtraukusi, šlykšti. Labai gera. Ją prisiminiau, kai buvau Florencijoje ir ėjau per senąjį tiltą, ant kurio krautuvėlės, mažučiai nameliai, nes lyg ir knygoje taip buvo. O filmo nebaigiau žiūrėt, labai jau man nemiela akiai buvo, net bloga, tikrai. Nesu baisi jautruolė tuo atžvilgiu, bet filmo nebaigiau žiurėt…

*man mieliau gėlės kvapas*

Mano batai arba atradimas

 

Iliustracija iš 1976 m.

Visiems žinomas eilėraštukas apie batus. Vienas pirmųjų išmokstamų. Taip nustebau jį aptikusi kosto Kubilinsko knygutėj Mano skaičiai. O nustebau dėl to, kad eilėraštuką, pasirodo su daro penki, o ne keturi posmeliai.

Mano batai                        

Buvo du.                            

Vienas dingo.                  

Nerandu.                           

Aš su vienu

Bateliu

Niekur eiti

Negaliu.

Dvi rankutės

Ieško bato,

Dvi akutės

Jį pamato.

Aš apsiausiu

Batukus

Ir keliausiu

Pas vaikus.

Penktas posmelis

 |ieškau batų|

Knygų žmonės Vilniuje (14): skersvėjai

Vakar skaitydama tokį žurnalą 370 (čia pavadinimas), vėl aptikau interviu su Jono Meko vaikais Oona ir Sebastijonu. Straipsnyje buvo nuoroda į Jono Meko puslapį. O puslapyje nuotrauka:

Super pavadinimas! Kai grįšiu į Vilnių būtinai nukeliausiu ten.

Liepos 22 d. Jono Meko įraše galite pasiklausyti, kaip mano numylėtas Salman Rushdie pasakoja joke’ą 🙂 Einu dar pasikuisti į tą puslapiuką.

/jm/

Teksto trauka

Pagaliau Giedros Radvilavičiūtės knyga “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” (koks pavadinimas!!! apie jį kada kitą kartą) mano rankose. Ilgokai vaikščiojau ratais aplinkui, kol nusipirkau. Dabar skaitysiu. Dar tik du puslapius perskaičiau, bet jau noriu pasidalinti, nes ten radau teksto traukos parametrus, išmatavimus žodžiais. Dabar net bijau toliau skaityt, bijau, kad labai patiks ir bijosiu, kad va, jau knygos pabaiga artėja. Ir kartu labai tikiuosi, kad taip ir bus. Taigi, Teksto trauka…

Paveikiam tekstui turiu kelis jo kokybę patvirtinančius savo kriterijus.

Pirmas. Pasakojimas perskaičius nevalingai turi vėl brautis į atmintį – nebūtinai siužetu ar charakteriais. Galbūt tik detalėmis, palyginimu, metafora, kokiu nors netikėtumu… (…)

Antras. Tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties. Ima atrodyti, kad ir aš tai patyriau, ten buvau, alų midų gėriau, tuos pačius žodžius burnoj turėjau (…)

Trečias. Skaitydama tekstą, turiu pamiršti viską aplink – kartais akimirkai, kartais būsena tęsiasi ilgiau (…)

Ketvirtas. Pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus privalo atskleisti naujai

Penktas…

|kur miegosi šiąnakt?|

Naktinis traukinys į Lisaboną

Jau taip seniai noriu į Portugaliją, ne tas žodis, bet ji taip toli rodos, ant pasaulio krašto. Bet vieną dieną tikriausiai viską mesiu ir važiuosiu ten. Mano vienas buvęs kolega nuvažiavo pakeliaut į Portugaliją, bet sakė gavo išsinuomot nerealų namuką ant vandenyno kranto ir niekur nebenorėjo važiuoti, ten ir praleido tas atostogas. Tai dabar mano svajonė – atostogos ant vandenyno kranto, patogus krėslas ir vis į tolius nuo geros knygos pakeliamos akys.

Man knyga ir patiko, ir nepatiko. Iki šiol virškinu, kas labiau. Bet tikriausiai taip ir liksiu iki galo nesugalvojus. Vienos knygos vietos labai traukdavo, kitos – migdydavo, kai kur mintys tobulai susirišdavo, kai kur norėdavosi kažko daugiau. Net pradedu galvoti, kad galbūt knygai truputėlį buvo wrong time?

Pascal Mercier prie knygų

Knygos pradžia neabejotinai pagauna: Raimundas Gregorijus yra klasikinių klabų mokytojas. Jis visas toksai sustabarėjusiai klasikinis – tikslus kaip šveicariškas laikrodis, nesikeičiantis, kaip seni graikų ar romėnų tekstai. Vieną dieną, lietuj lyjant, sutinka moterį ant tilto. Moteris, pasirodo,  portugalė, ir Raimondą kažkas staiga užburia – lygtais portugališko žodžio skambesys, lygtais moteris, lygtais lietus – jis išeina vidury pamokos (kas neįmamnoma ir neįsivaizduojama!) ir ryte išvažiuoja į Portugaliją. Tiesa, kiekvienoj pasitaikiusioj stotelėj jam knieti išlipti 🙂

O ką veikė Lisabonoj? Įsisuko kapstyti seniai mirusio gydytojo, kurio pamąstymų knygelė atsitiktinai papuolė jam į rankas, gyvenimą. Tai knygoje ir susivynioja šios dvi linijos. Iš tikrųjų, man susivynioja taip, kad tampa labai įdomus gydytojo Prado gyvenimas ir ne tiek įdomus Gregorijaus. Kažkoks toks ir neišvyniotas iki galo. Gal ir buvo autoriaus mintis tik pasinaudoti juo kaip pagalbininku pasakojant apie Prado?

Knygos autorius – folosofas Peteris Bieri (taip simpatiškai šypsosi iš viršelio, kad ranka nekyla ką nors rašyti apie knygos trūkumus) – Pascal Mercier – tik slapyvardis. Knygoje cituojama daug vietų iš Prado knygelės ir tos citatos truputėlį mane erzindavo, pamesdavau mintį, nuskrajodavau kažkur. Na, kažkaip per daug primygtinai, man rodės, per tas citatas autorius – filosofas norėjo savo požiūrį į gyvenimą parodyti skaitytojui. Tos vietos man sausokos ir nuobodokos, gal galima rasti ir kitokių būdų savo pasaulėžiūrai išreikšti?

O kas man patiko? Patiko, kad sužinojau apie Portugaliją daugiau, nei kad žinojau, kad ten gražu :). Gabaliukas Portugalijos rezistencijos istorijos, žmonių likimų. Labai išjausta ir nugludinta man atrodo Prado šeimos tema.

Kaip sunku tėvui neprarasti autoriteto savo vaikų akyse! Kokia nepakeliama mintis, kad visos tavo silpnybės, aklumas, tavo klaidos ir bailumas įsirėžia jų sielose!”- rašė Prado tėvas sūnui. Rašė, bet niekuomet šių žodžių nepasakė – tarp jų tiek daug bereikšmės didingos tylos, kuri abu juos labai kankino. Motina, su savo begaliniais lūkesčiais, amžinai dėkinga sesuo – kaip akmuo po kaklu (“Kai kam nors išgelbsti gyvybę, juk kaip tik tada turėtumei atsisveikinti kuo greičiau ir lengviau. Gyvybės išgelbėjimas yra ir pačiam, ir tam kitam našta, jos niekas nepajėgia pakelti. Todėl reikėtų į tai žiūrėti, kaip į paprastą laimingą atsitiktinumą, kaip į spontanišką išgijimą. Nesusieti su jokiu asmeniu.”).

Man patiko ir draugystės, meilės tema. Tarp vyrų – Prado ir Žoržė, vyro ir moters – Prado ir Marijos Žoau, Prado ir Ištefanijos Išpinozos (koks vardas!). Taip taikliai parodyta neišjudinama vyriška draugystė, kurią sudaužo abiejų draugų aistra tai pačiai moteriai, nes, atrodo, kaip kitaip ir begali būti – amžinos draugystės nebūna. Arba tas neaprėpiamas dėmesio iš Marijos poreikis, platoniška vienos pusės draugystė, kai kita pusė trokšta meilės… ir niekada to nepasako.

Tiesa, knygoje labai mylimos knygos, dažnai minimi knygynai, antikvariatai, bibliotekos.

Knygas aš vogdavau. Knygos iš viso neturi kainuoti, taip maniau anuomet, taip ir šiandien tebemanau.”

Kaip įdomu, kad Amazonėj įvedus šitą knygą man jau rekomanduoja Carlos Ruiz Zafon The Shadow of the Wind, parkeliavusią su manim iš gretimos Ispanijos. Amazonė knygai duoda keturias žvaigždes, aš – tris su puse, ma kažkaip vis tiek kažko lyg ir trūksta.

Pusę knygos galite paskaityti čia.

|girdinti traukinių dundesį|

Pasaulio knygynai

Besikuisdama internete radau Įdomiausių pasaulio knygynų sąrašą. Nuostabu. Pasižiūrėkit.
Selexyz Bookstore in Maastricht, Holland. The bookstore is installed in an old Dominican church. Photography by madcrow Flickr.com
Shakespeare & Co. Antiquarian Books, Paris. Probably the most photographed bookstore of the world. Photography by Simple Dolphin Flickr.com
Shakespeare & Co. Antiquarian Books, Paris. Viduje
Iš šito tikriausiai neišeičiau…
The bookstore El Ateneo in Buenos Aires was a real theatre and then a movie theatre once before getting a bookstore. Photography by sitemarca Flickr.com
El Ateneo 2

 Šitas ne mažiau svarbesnis už visus spindinčius:

Knygynas Kalkutoj
This is the entrance of the bookstore Le Bal des Ardents in Lyon, France. Photography by punkinmom_{caroline} Flickr.com and http://www.butterflymoments.fr

|knygyno gyventoja|

Mano knygų šimtas (33): sniego jausmas

Atsimenat tą stebuklingąją Tyto Albos seriją, kuri, galima sakyti, atvėrė duris į naujovišką literatūrą, naujoviškas knygas (vienodo formato ir gražiais minkštais viršeliais, ir nepamirškime kritukų). Ar tik nebuvo Panelės Smilos sniego jausmas pirmoji serijos knyga?

Pirmosios serijos knygos buvo fantastiškos. Knygos pabaigoje būdavo sąrašas jau išleistų  ir planuojamų išleisti knygų – su savo tuometine sugyventine kruopščiai paukštuodavome perskaitytas knygas ir turėjome beveik identiškas serijos kolekcijas – jos kambario pusėj jos kolekcija, mano kambario pusėj manoji :).

Ši knyga man labai patiko. Ji man tiesiog dvelkia Bjork (ir vėl) 🙂 Ir filmas pagal knygą geras. Ar matei?

/33/