Kai knygų žiurkė Lina lankėsi pas mane, ji papasakojo, kad ji dažnai nueina į Amazonę, prisikrauna ten i krepšelį knygų, pasižiūri į jame esančias knygas, pažiūri į sumą, kuria reikėtų sumokėti… ir labai greitai uždaro langą, kad nekiltų pagundą visų tų knygų nusipirkti. Aš klausiausi ir juokiausi, nes aš pati darau lygiai taip pat! Tarsi kokia pirkimo maniakė uždarau langą ir pasižadu į virtualius knygynus nelįsti bent jau tą vakarą.
Šiandien nuėjau į bokus.se ir štai kiek prisirinkau…bet nepirkau…
687 kronos… Sąžinė neleido.
Beje, kuriuose internetiniuose knygynuose jūs paliekat savo atlyginimus?
Nelaiku ir nevietoje? Na, gulinėja aplink mane šita knyga jau gerus porą mėnesių, pagaliau prisiruošiau skaityt ir ką… na, pati nuo jos bėgu ir slepiuosi, vengiu, visai nenoriu. Paprastai nesu linkusi numesti neperskaitytos knygos, bet vakar, trečdalį perskaičius pagalvojau, kad gal nekankinsiu savęs, jei jau visai manęs netraukia ją skaityt. Toks jausmas, kad jau geriau visai neskaitysiu, nei škaitysiu šitą. Paskaitinėjau, paskaitinėjau ir užteks. Man vėl pasitaikė variantas, kai aprašą ant knygos įdomiau skaityt nei pačią knygą, nors ji tikriausiai kultinė ar dar kokia nors labai svarbi. Bet ką aš galiu padaryti, jei visas mano kūnas jos vengia. Gal kada nors kitą kartą.
Pradžia, kuri užkabliavo:
Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…
Atvartas
Dar kelios mintys:
Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.
“Štai, žiūrėk, kaip aš moku šokinėti.” Atsikelia nuo grindų ir ima šokčioti į šonus mėtydama rankas ir kojas. “Aš galiu, nes aš lengva. Juk aį dar vaikas. Štai paaugsiu – ir nebegalėsiu,”- paaiškina ji. Atsistoju, padedu šepetį ir bandau šoktelti kaip ji. Man akivaizdžiai nesiseka, nes ji ima juoktis. “Tu sunkus,”- sako ji.
Vis laukiam laukiam, kol koks mūsų gerietis blogo skaitytojas ims ir parašys knygą, na, gal ir viena kita žiurkė kada nors 🙂 O belaukdami, paskaitykim, ką rašantys žmonės galvoja apie rašymą ir kaip pataria rašyti. Užtikau vienam bloge, spauskit čia.
Žinot, kas man labiausiai įstrigo? …People shuffled along the street, wearing colors that ranged from grey to black. It was as though someone had taken away the rainbow and held it captive… Nors tarybiniame pasaulyje prabėgo tik mano vaikystė, aš labai gerai atsimenu tą spalvų nebuvimą – keturių murzinų spalvų flomasterius (būdavo tokia pakuotė), tas baisias rudas graužiančias vilnones uniformas, kurios turėdavo sueiti nuo -20 C iki +20 C…, ir t.t.
Įdomu paskaityti Laimos Vincės įspūdžius atvykus į Lietuvą, nes aš turiu krūvą tokių įspūdžių apie giminaičių iš Amerikos sutikimą Lietuvoje, kai visi pasipuošdavo, iščiustydavo mergaites iš Amerikos atsiųstomis ten gyvenančių pusseserių išaugtomis suknelėmis (šiukštu, tik nesusiplėšyk deficitinių kojakelnių!), kurios buvo laikomos tik tokioms ypatingoms progoms, kaip amerikonų atvažiavimui :). Tada darydavom jiems koncertą – dainuodavom dainas ir deklaruodavom eilėraščius, ir dėdei išvažiuojant gaudavom po dešimt dolerių. Paskui tetos ilgai kalbėdavo, kokia jų pusseserė iš Amerikos, atrodo, pinigų neturi normaliam sijonui ir megztiniui nusipirkti – viskas nutysę ir visai ne nauja, o aš jau maža stebėdavau ir pavydėdavau, kad jie tokie “atsipūtę” dėl aprangos, nesuka sau galvos ir vertina kitus dalykus. Kai visi pamiršdavo dėdę ir jo dolerius, aš, dabar jau link šimto artėjančiam diedukui, kuris tikriausiai jau tikrai nebeatvažiuos į Lietuvą dar vienam paskutiniam kartui, rašydavau vaikiškus laiškus ir pasakodavau savo vaikišką kasdienybę. Jaučiu jam labai šiltus jausmus ir kažkokį nemoku pasakyt, kokį šiltą jausmą.
O jeigu nurit prisimint nepriklausomybės ir blokados jausmus, tą niekada nebepasikartosiantį nepriklausomybės troškimo ir vienybės jausmą, paskaitykit knygą. Manau, labiausiai objektyvią, poetiškai nešališką. Paskaitykit apie “iš kur mergaitei tiek drąsos” apskritai ten (SSRS) atvažiuoti, bei lakstyti be leidimo iš Vilniaus į visur, kur įmanoma. Įsivaizduoju, kad tai vienas nepamirštamiausių jaunystės laikmečių, keisčiausių jausmų ir išgyvenimų dienoraštis. O man vis tiek labiausiai akyse stovi ta bespalvybė ir paštu iš Amerikos gautas minkštas rožinis angoros megztukas – tik kur tokį nešioti socialistinėj respublikoj?
Na, negaliu aš nepirkti knygų. Man knygų nepirkimas kaip dieta – ilgiausiai galiu laikytis pusę dienos :). Ir kuo labiau laikausi, tuo daugiau valgau/perku 🙂
Per savaitę paštu gavau dvi knygas. Ne iš Amazonės! Dabar naudojuosi kitu geru puslapiu http://www.bookdepository.co.uk/ į Lietuvą ir visur kitur siunčiančius nemokamai! Nutariau išbandyt ir suveikė. Knygų kainos gal ir aukštesnės nei Amazonėj, bet kai sudedi visus kaštus, tai gaunasi pigiau, nes kai jau UK Amazonė už dviejų knygų supakavimą ir siuntimą užsiprašo 8 svarų, nu, laba diena, net man noras atšoksta. Gaunas pigiau ir už Amazon.de. Kai rinkausi knygas, tai kartu žiūrėjau ir Amazonės puslapį, ten žiūrėjau knygų vertinimus ir komentarus, kurių bookdepository man trūksta.
Taigi užsakiau dvi knygas. Iš pradžių gavau vieną ir truputį susinervinau, kur mano antroji knyga. Parašiau užklausimą ir kitą dieną gavau atsakymą, kad, kadangi knygas gauna iš skirtingų tiekėjų, tai laikosi politikos knygas siųsti kuo greičiau, kai tik jas gauna. Visai gerai – malonumas du kartus. Man labai patiko, kad knygų, priešingai nei iš Amazonės, nereikėjo eiti pasiimti į paštą, jas įmetė į mano pašto dėžutė (aišku, ji turi būti tokia, iš kurios nevagia). Ir įmetė du kartus 🙂 Pirmą kartą (po savaitės nuo užsakymo):
Taip taip, neiškenčiau neturėti Giedrės išgirtos knygos.
Šiandien atėjo Ericos Jong knyga Seducing the Demon!!! Negaliu įdėt nuotraukos, nes fotoaparatas išsikrovė :(. Na, žodžiu, esu labai apsipatenkinus ir labai rekomenduoju. Puslapyje dar gali pamatyti, ką žmonės šiuo metu iš puslapio perka – labai įdomu ir atrodo taip.
Pradėjau traukti knygas iš didelės per vasarą susikaupusios krūvos. Labai jau mane dabar traukia skaityti visokių premijų laimėtojus, arba tų premijų short/longlistų autorius. Šį kartą su savim visur tampiausi Aravind Adiga The White Tiger. Knyga laimėjo Man Booker 2008 m. Aravind Adiga buvo ketvirtasis autorius, kuris premiją laimėjo su savo debiutiniu romanu, be to, antras pagal jaunumą (laimėjo būdamas 33 m.).
Knyga apie Indiją – vieną iš milijardo Indijos veidų. Na, nelabai ten pamatysite vaizdų iš Indiškų filmų anei išgirsite dainų (kaip tik prisimenu, kaip su pussesere Alytuje ėjau į tokį baisiai ilgą filmą pavadinimu Vandenynas ir ten dainavo tokią juokingą dainelę “Džimi, džimi, ača ača” (gal kas irgi matėt?) 😀 ), tikrai nenušvisite, niekas ten nenušvinta. Kažkas į tą pusę butų filmas Lūšnynų milionierius, nes knygoj apie tas lūšnas, apie kastas, apie šeimos įtaką, apie tą apie žmogų besisukančią aplinką, kurioje gyvena didžioji dauguma neturtingųjų indų. Ar įmanoma iš tos aplinkos išsiveržti? Knygoje – įmanoma, bet ar pateisinsi tokias priemones?
Knyga išverta į lietuvių kalbą. Neskaičiau, vertimo negaliu pakomentuoti.
Kaip sako pats autorius, knyga yra apie laisvę ir veržimąsi į tą laisvę. Labai įdomūs pamąstymai, kodėl žmonėms Indijoje taip sunku iš “Tamsiosios” Indijos pereiti į “Šviesiosios” Indijos pusę, kas yra tie didieji Indijos stabdžiai. Daug realybės – apie tikrąjį didžiausios pasaulio demokratijos veidą (kartais jis baisesnis nei diktatūros), korupciją, teisingumą – visiems kitokį, beviltiškumą, kastas (“To sum up – in the old days there were one thousand castes and destinies in India. These days, there are just two castes: Men with Big Bellies, and Men with Small Bellies. And only two destinies: eat – pr get eaten up.”).
Visą šitą istoriją pasakoja Balram savo laiškuose Kinijos premjerui, kuris, kaip sužinome atvažiuoja į Indiją sužinoti, kodėl šioj šalyje žmonės tokie verslūs. Balram pasakoja savo gyevnimą nuo skurdžios vaikystės iki šių dienų, kai jis yra turtingas verslininkas. Kaip gi taip atsitiko? Kaip jam pavyko išsiveržti iš Rooser Coop – narvo, kuriame gyvena didžioji dalis indų?
Aš iki šiol virškinu šitą knygą. Perskaičiau lengvai ir knyga traukė, daug visko sužinojau, bet kai pagalvoju, ar man labai patiko? Na, tikrai ne Ramus chaosas, ne, bet ir geriau nei vidutinė. Jei vertint skaičiukais, tai padėčiau knygą į lentyną, kur surikiuotos gavusios nuo 3,5 iki 4 iš 5. Mums tikriausiai apskritai gal sunku suvokti šios knygos vertę, nes mes ne anglai, ir mums Indija kitokia nei anglams, mums sunku suprasti, kad (kaip įtariu) knyga yra naujoviška, kai viduriniosios klasės atstovas (Adiga) rašo ne apie savo patirtį, kas būtų šiaip įprasta indų autoriams, o apie tuos, kurie už knygų ribos (nes papraščiausiai neraštingi), kurie nei patys apie save, nei kas kitas apie juos tuos romanus rašo.
Aravind Adiga
Ištrauka iš knygos – jos stiliui paragauti.
Now, I no longer watch Hindi films – on principle – but back in the days when I used to, just before the movie got started, either the number 786 would flash against the black screen – the Muslims think this is a magic number that represents their god – or else you would see the picture of a woman in a white sari with gold sovereigns dripping down to her feet, which is the goddess Lakhshmi, of the Hindus.
It is an ancient and veneratedcustom of people in my country to start a story by praying to a Higher Power. I guess, Your Excellency, that I too should start off by kissing some god’s arse.
Which god’s arse, though? There are so many choices.
See the Muslims have one god. The Christians have three gods. And we Hindus have 36,000,000 gods.
Making a grand total of 36,000,004 divine arses for me to choose from.
Now there are some, and I don’t just mean Communists like you, but thinking men of all political parties, who think that not many of these gods actually exist.
Some believe that none of them exist. There’s just us and an ocean of darkness around us. I’m no philosopher or poet, how would I know the truth? It’s true that all these gods seem to do awfully little work – much like our politicians – and yet keep winning re-election to their golden thrones in heaven, year after year.
Ateinantį savaitgalį Švedijoje bus rinkimai. Ausys išūžtos nuo tų rinkiminių kalbų, jei atvirai, tai man jau gerokai pabodo. Socialdemokratų partijos vadovė net knygą “Galimybių šalis” išleido (Vartau akis ir dėl pavadinimo, ir dėl pačio fakto).
Ta proga siūlau su politika vienaip ar kitaip susijusių knygų sąrašą. Gal turit kokių nors į domių parekomenduoti?
Pirmoji sąraše prieš daug metų skaityta J.Gould “Vodka, ašaros ir Lenino angelas”. Goul pasakoja, kaip ji 1992-1994 metais gyveno Rusijoje, kaip lankėsi buvusiose sovietinėse respublikose, koks gyvenimas virė tuometinėjė Maskvoje, pilnoje mafijozų ir naujųjų rusų, kaip ji susitiko Žirinovskį ir apie tai, kas iš tikrųjų vyko Čečėnijoje. (Knyga išversta į lietuvių kalbą)
Šiek tiek politinės klasikos… N.Machiavelli “Valdovas”
G.G.Marquez “Patriarcho ruduo” (jokia kita knyga nesukėlė man tokio pasibjaurėjimo pagrindiniu herojumi. Skaičiau ir garsiai sakiau “Mirk tu, senas diktatoriau! Nu kada gi tu pagaliau nusibaigsi?”)
Gal kas jau skaitėt B.Obama knygą?
O V.Adamkaus knygą pavarčiau tėvų namuose, bet dar nesusigundžiau…
Buvau žadėjus pasirodyti su savo grobiu po Sostinės dienų. Tai jis čia. Paskui dar prisiminiau, kad dar viena maža knygelė prie krūvos nepridėta, tai ji atskirai. Ką tu parsinešei iš Sostinės dienų?
Na, įvyko eilinis pasistumdymas knygų eilėje :). Deja, visoms joms tenka gulėti drobiniame Vagos maišelyje po stalu, nes vietos lentynose – NEBĖRA. Dabar jau tikrai nebėra. Dauginimasis vyksta aplink lentynas 🙂
Vakar arba užvakar (visos dienos buvo panašiai panašios, nebeatskiriu) visai netikėtai gavau dovanų. Kaip man patinka dovanos, ypač žiurkiškos – knygos!!! O buvo taip, kad tapau beveik book whisperer (pagal Horse Whisperer) – būriau, šnibždėjau ir Vaidos (iš čia) rankose pas mane atkeliavo Laimos Vincės Leninas (čia ir čia). Uraaa.
Štai mano dovana:
Jau įnikau skaitytiKnyga su autorės autografu!!! Ačiūūū, Vaida!!!!
Šiandien nine eleven. Diena, kuri perkirto laiką į “iki to” ir “po to”. Diena iš trilerio – taip pagalvojau, kai pirmą kartą apie tai išgirdau sėdėdama universiteto auditorijoj, man apie ją pranešęs kolega tiesiog sumaišė TV kanalą.
Namie turiu tris knygas apie 9/11: F.Beigbeder Windows on the World (dabar nusistebėjau, kad pavadinimą “pamiršo” Tyto Alba išversti), Don DeLillo Falling Man ir J.S.Foer Extremely Loud ir Incredibly Close.
Falling Man dar neskaičiau. O kitos dvi skaitytos patiko. Na, kažkaip nesmagu sakyti “patiko”, gal geriau, sakysiu, kad geros knygos. Trečioji, beveik esu įsitikinusi, irgi. Tikriausiai po knygą būtų galima parašyti apie kiekvieną ten žuvusį žmogų, visi jie buvo Falling Men.
Tik žinot, kokia mintis man vis kirba galvojant apie 9/11. Taip, tai didelė tragedija, bet kiek pasaulyje vyko/vyksta tragedijų, apie kurias mes nieko nežinom (nes niekas nerašo) arba žinom labai mažai. Ir vėl aš prisimenu Ruandą, kur per tris mėnesius nužudyta beveik milijonas žmonių. O tai būtų milijonas knygų, milijonas gyvenimo istorijų. Ir apie tai pasaulis pradėjo kalbėti, tik po to, kai to milijono gyventojų nebebuvo. Nežinau, kur tam pasauliui dabar dėti akis. Nejau gyvybė vienam kontinente yra vertingesnė už gyvybę kitam kontinente?
A.Užkalnis savo knygose vis mini, kad anglams jau seniai nebeįdomu, ką apie juos rašo ar galvoja užsieniečiai. Nes jie vis tiek patys geriausi. Ir jie, ir jų šalis. Na, nesiginčykim, o lietuviškai papavydėkim, kad nemokame taip galvoti apie savo šalį. Taigi, kadangi mums labai įdomu, ką apie mus galvoja, tai mes žinome visas knygas ir filmus, kuriuose yra pasakomas ar parašomas žodis su šaknimi lithuan***, litauen ir panašiai.
Mano lentynoje savo eilės laukia iš bibliotekos parsinešta knyga, kur, keik žinau, veiksmas vyksta Vilniuje:
Dar žinau šitą:
Ir dar visai šiviežia Berniukas lagamine. Iš aprašymo:
Ninos Borg bičiulė paprašo paslaugos – iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą. Spintelėje Nina randa lagaminą, o jame – mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus.
Nina nusprendžia gelbėti berniuką – ir įsipainioja į itin painią ir pavojingą istoriją…
Kažkokį tokį telefono numerį sakė dušui Freken Bok, kai kvietėsi pagalbos nuo vaiduoklių 🙂 Man irgi vienoj ausy zvimbia, nes štai dar tokią knygą užtikau. Iš pradžių lyg galvojau, kad Škotų-lietuvių ir atvirkščiai, o čia:
Jaučiuosi sugniuždyta. Šiandien svečiuose pas draugę pamačiau knygą. Net neįsivaizdavau, kad ji išleista lietuviškai. Sugebu pasiklysti net nedideliame lietuviškame knygyne – nors žiūriu išpūtusi akis, bet nesugaudau net tu “nedaug” lietuviškai išleidžiamų knygų. Ech, ką kalbėti apie visą likusį pasaulį – tiesiog neaprėpiama ir neįmanoma.
O ta knyga tai mūsų bloge ne kartą jau minėta Zadie Smith On Beauty. Atsimenu, kai skaičiau, vis galvojau, kaip dabar man išsiversti tą pavadinimą, jis toks, na, neverčiamas. O Alma Littera išvertė kaip Paklydimus (ištrauka iš knygos čia). Na, bandė taikyti į knygos esmę, bet ar pataikė? Pataikė taip, kad knyga, skaičiusiam anglišką ar kitą kokį variantą tampa neatpažįstama: pamačiau, kad Zadie Smith, tai puoliau vartyti ir ieškoti originalaus pavadinimo, kad susigaudyčiau. Toks tad vertimas. Kaip tau jis? Na, ir knygos aprašymas toks, kad niekada nesusigundyčiau skaityti.
knyguziurkes.com 
