Pats pirmas žmogaus priskyrimas vos tik gimus: berniukas ar mergaitė? Įsivaizduok, jei visiems mieliems klausiantiems draugams neturi ką atsakyti, nes tavo vaikas nei berniukas, nei mergaitė, ir berniukas, ir mergaitė. Tokia klaikoka situacija atrodytų, bet iš tikro gal dar klaikiau nuo minties, kad tėvai kaip ir susitaikytų su vaiko kitoniškumu (kaip kada dažnai susitaiko), bet labai aiškiai supranta, kad aplinkinis pasaulis tiesiog nepriims kitokio atsakymo nei – berniukas arba mergaitė. Ypač jei tai kažkoks tolimas užkampis, maža bendruomenė, 1968 m.
Prisipažinsiu, ilgokai vengiau šitos knygos, nes labai jau man ji asocijuojasi su “Middlesex”, kuri buvo kaip čia pasakius, beveik tobula knyga. Tad tikriausiai ir nereikėtų nustebti, kad Annabel, nors ir pristatoma, kaip viena iš knygų, kurių nereikėtų pražiopsoti, man nepaliko ypatingai didelio įspūdžio – tema nebe nauja, išdėstymas irgi ne penkios žvaigždutės. Knygai duosiu 3,5. Bet gal ir nekreipkit didelio dėmesio į mano burbesius, nes man kažkokia gerų knygų krizė arba aš šiaip virstu į niekuo negalinčią pasitenkinti burbeklę. Arba ne 😛
Taigi, Kanadoje, šiaurėje, šeimoje gimsta toks vaikas – ir berniukas, ir mergaitė, bet tėvas nusprendžia, kad vaikas, savo paties labui bus auginamas kaip berniukas. O tuo sprendimu motina mintyse palaidoja savo dukrą. Berniukas auga nieko nežinodamas apie savo ypatumus, tik žinoma, ankščiau ar vėliau ylos lenda iš maišo.
Nelabai geras viršelis
Knygą perskaičiau gan lengvai, bet man ji kažkaip pasirodė ne visai vientisa. Labiau norėjosi, kad K.Winter susikoncentruotų ties vaiku, jo jausmais, tai, kaip jam sekasi rasti/nerasti savo vietos, o autorė kažkaip blaškėsi tarp gamtos ir gyvenimo laukinėje gamtoje aprašymo (tuos intarpus prasvajodavau), tėvų jausmų, berniuko draugės istorijos (kažkaip man iš viso nelabai į temą). Žodžiu, būna ir geriau, bet skaityti galima.
Tiesa, pripažinsiu, kad knygos viršelis labai vykęs. Yra dar vienas, ne toks geras, tai jei jau skaitysi, tai bent jau su “geru” viršeliu. Na, o aš tai skaičiau Kindle.
Per televizorių visi kartu žiūrėjom “Turtuoliai irgi verkia”, laikraščiai vis rašė apie mafiją, naujieji verslininkai vaikščiojo pasipuošę raudonais švarkais, pradėjom plonintis su “Herbalaifo” pagalba ir pradėjome “euroremontuoti” savo tarybinius standartinius butus.
Būtent tą absurdišką ir satyrinį pasaulį aprašo Gary Shteyngart knygoje “Russian Debutant’s Handbook”. Knygos herojus/neherojus-Vladimir Grishkin- emigravo kartu su tėvais į Ameriką iš Sovietų Sąjungos, baigė mokyklą ir dirba imigracijos tarnyboje. Bet po tam tikro įvykio su vietinu mafijozu jam nieko kito nelieka kaip bėgti atgal į Europą, į Republika Stolovaya sostinę miestą Pravą (šiek tiek pakeista ir fikcinė Praha).
Tuometinė Prava (vadinama devyniasdešimtųjų Paryžiumi) pritraukė ne tik amerikiečių bohemišką ir pseudobohemišką jaunimėlį, bet ir, žinoma, rusišką mafiją, kuri pasiūlo Vladimirui Grishkinui prieglobstį už jo idėjas ir planus, kaip užsidirbti pinigų.
Knyga yra tikra satyra, tad tiek intelektualai, tiek mafija, tiek respublikos Stolovaya gyventojai (skinheadai, vietinės agresyvios bobutės megztos beretės) pavaizduoti su humoru, kone karikatūriškai. Mafijos bosas nenori niekam pasakyti, kad jo naujasis biznis yra legalus, nusivylę pensininkai saugo seno paminklo Stalinui nuolaužas, mafijozai važinėja milžiniškomis naujomis mašinomis ir vilki treningais, pseudointelektualai amerikiečiai leidžiasi lengvai išdurninami ir t.t.
Knygos autorius Gary Shteyngart. Gimęs Leningrade ir dar vaikystėje su savo šeima emigravęs į JAV. Ši knyga yra jo debiutinė
Ir nors herojui Grishkinui labai sekasi, jis kažkada turės atsiskaityti už savo darbus.
Tie, kurie yra augę sovietmečiu ir žino, kad būtent krokodilad Gena dainuoja “”Пусть бегут неуклюже пешеходы по лужам”, tie, kurie yra ragavę “Karvutės” saldainių ir tie, kurie supranta rusiškai turėtų knygoje užgriebti viena plotme daugiau nei tie, kurie tų sovietinių džiaugsmų nėra patyrę.
Dabar, kai nuo sovietinės vaikystės ir postsovietiniais paauglystės gūdžiais laikais praėjo geras laiko tarpas galim prisiminę anuos laikus nusijuokti.
Galima, žinoma, sakyti, jog išgyvenome tragediją. O galima, kaip kad knygos autorius vaizduoja, teigti, jog gyvenome absurdiškoje komedijoje.
Šiandien sugalvojau patrodyti, kaip atrodo universiteto, kuriame dirbu, biblioteka.
Fasadas
Visai šalia vieno įėjimo į biblioteką- žinomos dailininkės Linn Fernstrom kūrinys “Vargstyrning”
Vaizdas per langą
Aš tai didelių sentimentų savo mokslinėms bibliotekoms neturiu. Klaipėdos universitete, kai aš mokiausi, apie jokį bibliotekinį grožį ir gerumą nebuvo įmanoma kalbėti 🙂
Šios savaitės pokalbį su David Nicholls, knygos “One Day” (“Viena diena” Alma littera, 2011) autoriumi, su Google translate pagalba angliškai galima paskaityti čia
…tada, kai knygų žiurkė pirmiausia užsuka į miesto knygyną ir (visiškai nejuokaujant) jame pasiklysta. Tada jau visai sąžinė negraužia, kad miestas liks neapžiūrėtas. Prisipažinsiu, vien dėl to knygyno verta gyventi Boulder – universitetiniame Kolorado valstijos mieste – nuostabi atmosfera, įdomūs žmonės, nerealus knygynas. Atsiprašau už rankų drebesį nuotraukose – nerealiai jaudinausi.
Vos iš proto neišsikrausčiau, kai pamačiau, kad Emmos Donoghue knyga su autografu – autorė knygyne lankėsi vos prieš kelias dienas. Kaip nepirkt tokios knygos, nors Kindle jau laukia elektroninė kopija? Neįsivazduoju, kaip susiturėjau nenusipirkus… Jau dabar gailiuosi, garbės žodis.
Kaip ir oro uoste, čia populiarios knygyno darbuotojų rekomendacijos. Net radau Linos rekomendaciją! Negi čia dirba kokia nuors lietuvaitė? O be to, knygynas pardavinėja second hand knygas už kokį pusę kainos. O visiškam “Sale” knygos kainuoja po kelis dolerius. Žodžiu, nors verk atsisėdus prie savo pilnutėlio čimodano…
Aišku, kur einu, ten labiausiai traukia visa tai, kas susiję su knygomis. Ir apie miestą galiu spręst iš knyginių vietų 🙂 Keletas tokių simpatiškų iš kalnų papėdėje įsikūrusio Manitou Springs, Kolorado valstija.
Dar įdomu ir todėl, kad G.Steyngart (Igor Steyngart) yra gimęs Sovietų Sajungoje, tuometiniame Leningrade. Man labai patinka, kad jis vadinamas amerikiečiu rašytoju. Ten daug dosniau su ta amerikietiškaja priklausomybę dalina nei, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Švedijoj.
L.Shriver “We Need to Talk About Kevin” užsisakiau todėl, kad ta knyga 2005aisiasi laimėjo Orange Prize.
Dėl tos pačios priežasties (Orange Prize laimėtoja 2010aisiais) nusipirkau Barbara Kingsolver knygą “The Lacuna”
Marilynne Robinson knyga “Gilead” 2005aisias laimėjo Pulitzerio premiją
R. Edgren Aldén & T. Ernsjöö Rappe “Skriet från kärnfamiljen” (“Branduolinės šeimos šauksmas”).
Šitą paskutiniąją jau spėjau beveik perskaityti. Joje gana lengvai diskutuojama lygybės šeimoje tema. Kalbama apie tai, kodėl mamos dažniau jaučia kaltę prieš vaikus nei tėčiai. Kalbama ir apie tai, kaip tradicinės moteriškos rolės laikymasisi į šalį nustumia tėčius.
Autorės taip pat diskutuoja apie tai, kaip iš 50ųjų grįžę namų šeimininkių idealai vėl apsuka mums galvas ir kelia vėl žiauriai didelius ir neįmanomus reikalavimus moterims šeimose. Kalba eina apie gražiuose žurnaluose gimstantį norą kepti savo duoną, daryti savo (žinoma, kad tik ekologišką) uogienę, norą iškelti vaikui patį pačiausią įspūdingiausią gimtadienį su minimum penkiais žaidimais, kelių rūšių sausainiukais, namuose keptu tortu. Ir apie tai, kaip dar neprasidėjus vakarienei su savo draugais moterys jau būna nusivarusios po kojų.
Kalba autorės ir apie tai, jog į tą supertradicinę mamos šeimoje rolę tarsi automatiškai įeina pasiaukojimas ir kaltės (jog per mažai darai, per blogai tvarkaisi, per mažai būni su vaikais) jausmas. Ir kad daugelis moterų tuos jausmus priima kaip vieną svarbiausių motinystės atributų, tokių būdu paversdamos save kone madonomis, atsisakančios laiko sau, savo laiko savišvietai, savo laisvalaikio.
Autorės dažnai remiasi švediška statistika, ir vienas tokių statistinių tyrimų parodė kad moterys ir vyrai pasiruošimą Kalėdoms supranta visai kitaip. Vyrų buvo klausiama, kokios jų pareigos ruošiantis Kalėdoms. Tai didžioji dauguma atsakė, jog jų reikalas yra pasirūpinti eglute. Taškas. 🙂
Didelė dalis moterų nurodė, jog į pasiruošimą Kalėdoms įeina ne tik namų tvarkymas, maisto gaminimas, dovanų pirkimas vaikams, savo artimiesiems, bet ir VYRO artimiesiems.
Skaičiau tą “Branduolinės šeimos šauksmą” ir kartais pritariamai lingavau galva, kartais purčiau galvą, nes visai nepažinau aprašomos situacijos. Bet 100 procentu sutinku su autorių viena pagrindinių minčių, kad niekada nepasieksime lygybės visuomenėje, jei neturėsime lygybės šeimoje.
Ir jei mes nesugebame lygiai pasidalinti atsakomybe už namus ir vaikus su žmogumi, kurį mylime… ką tai sako apie mus?
Prieš porą dienų pabaigiau skaityti norvegų rašytojo H.H.Langeland knygą “Francis Meyers lidenskap” apie literatūros profesorių, kuris (ojojoj koks siurprizas) įsimyli savo studentę.
Dėl to profesoriaus tai ten pusė fakulteto ėjo iš proto, nors niekaip nesupratau, kuo jis ten toks patrauklus ir įdomus buvo.
Bet porą kartų tas profesorius gerokai supavydėjo, kai ta jo studentė keliuose knygos skyriuose pasirodė kartu su… H.H.Langeland t.y. pačiu autoriumi.
Autorius tiesiog ėme ir įkėlė save į knygą ir taip sukėlė savo paties sukurto herojaus pavydą.
Nežinau lietuviškojo termino, bet angliškai tokie rašytojiški pokštai vadinami self insertion, ir H.H. Langeland toli gražu ne pirmas taip pasielgęs.
Tokį pat dalyką savo knygose yra padarę A.Burgess (“A Clockwork Orange”), I.Asimov (“Murder at A.B.A.”), K.Vonnegut (“Skerdykla nr5”), P.Auster (“New York Trilogy”) ir kt.
Beje, niekaip nesprantu, kodėl universitete, kuriame jau tiek metų dirbu nėra tokių fantastiškų prfesorių, dėl kurių “lydytųsi” tiek studentės, tiek kitos profesorės ar dėstytojos. Bent jau manajame fakultete tai tokių nėra. Šiaip tai darbe egzistuoja daugybė klišių.
Velvetiniai švarkai? Yra.
Švarkai su odiniais lopais alkūnių vietoje? Yra.
Žiauriai nubodūs fakulteto susirinkimai? Yra.
Tam tikri studentų tipai? Taip. Kiekvienais metais.
Gražuoliai, nuostabiai įdomūs, komunikabilūs profesoriai, dėl kurių tiek kolegės tiek studentės eina iš proto? Nea.
Esu pasimetus laiko juostose, todėl nežinau kada, vakar ar užvakar, beveik visą parą prabuvau oro uoste/lėktuve. Apie oro uostų malonumus jau pasakojau čia. Šį kartą mano oro uostų jausmai buvo truputėlį kitokie. O kitokius jausmus labiausiai įtakojo Kindle. Dėl ko? Dėl to, kad garantuotai būčiau nusipirkus mažiausiai vieną knygą, o kelionėj atgalios, kai jau niekas nebepasvers tavo oro uosto pirkinių, tikriausiai dar gerą krūvelę, o dabar tik pastovėjau, paglostinėjau viršelius ir truputi pafotkinau, kad galėčiau parašyti knygų žiurkėms. Na, ir visas knygas, kurias noriu perskaityti taip pat nusifotkinau, tiesiog, kad žinočiau, ką parsisiųsti į Kindle.
Ir žinot, man tikrai buvo baisiai gaila to knygos nusipirkimo malonumo, nuo kurio turėjau susilaikyti. Žiauriai. To jausmo, kai išsišiepusi įsidedi knygą į rankinuką ir jauti jos svorį (na, arba grūdi į rankinuką prie kitų knygų, kur jau nebetelpa). Ir to jausmo, kai glostinėji viršelį, skaitai kas ant jo parašyta ir taip toliau. Na, stengiausi visa tai kompensuoti stovėdama prie lentynos. Tik negalvokit, kad nebepatinka, man mano Kindle – nerealus daiktas, kur aš visas tas knygas nešiojuosi, ir stovėdama knygyne galiu visas jas tuoj pat nusipirkti ir tampytis visur su savimi ir niekas neapkaltins ir negrasins dėl per didelio mano bagažo svorio. Va.
Ką dar įdomaus pastebėjau? Oro uostuose ir lėktuvuose žmonės skaito. Kuo arčiau Amerikos, tuo labiau skaito Kindle, Europoje daugiau dominavo popierinės knygos. Mačiau tiek daug, kad jau net nebesistengiau atsiminti, kas ką skaito. Šalia manęs sėdėjęs amerikietis vyrukas, mačiau, per savo iPod klausėsi Adam Douglas Hitchhikers Guide to the Galaxy, su kitu šalia sėdėjusiu pakeileiviu draugiškai skaidėm Kindle, vienam oro uoste šalia sėdėjusi močiutė irgi skaitė Kindle (kaip gerai – gali pasididint šriftą ir visai nereikia akinių!).
Taigi, lentynos Amsterdamo Shipol atrodo taip (kaip smagu matyti pažįstamus pavadinimus, autorius ir viršelius):
Svarbiausia parduotuvė oro uosteKen Follet - artėja ir šio autoriaus eilėčia galima pavėluot į lėktuvąDaug daug S.ClarkoJei keliauji pas prancūzusViena geriausių ever olandų knygų - Mečetės namaiGiedrė šitą jau minėjoMečetės namai olandiškaiCoelho tikrai nebeturi rūpintis pragyvenimuKaipgi be Zafon?
O čia jau už Atlanto. Akcija oro uoste – kaip perskaitysi, gražink ir gausi atgal 50% sumos. Įdomu, kiek tokių skaitytojų atsiranda, kurie į oro uostą tempia perskaitytas knygas?
Read and return
Šitą jau būčiau nusipirkus. Na, bent jau skaitysiu greitu metu. Apie šitą knygą labai gerai atsiliepia The Help autorė.
PaštininkėNaujienos JAVuoseKnygyno pardavėjos apie parduodamas knygas
Mano kompiuteryje man by default išmeta google.lt, kas man visai nepatinka, nes ten nebūna tokių grožybių, kaip Google.com, todėl aš dažniausiai per preivartą maigau, kad būtų galūnė .com, nes tada gali išvysti visokių grožių, kaip pavyzdžiui šiandien:
ir sužinoti, kad šiandien yra tokio šaunuolio amerikiečių vaikų rašytojo Richard Scarry gimimo diena! O Richard Scary garantuotai žino visos mamos ir tėčiai, kurie skaito su savo vaikais, nes jis parašė knygutę “Ką žmonės veikia visą dieną”.
Prisipažinkit, juk skaitėt apie laiško kelionę, arba kaip peliukai plaukė tokiu didžiuliu peliukų laivu. Ir taip toliau ir taip toliau. Paskaitykit ir šį varkarą. Gimimo dienos proga.
Jau rašėm, kad Nobelio premijos laureatas VS Naipaul prišnekėjo visokių keistų dalykų apie moteris. Be to, jis sakosi galintis iš vienos pastraipos atspėti, ar knygos autorius yra moteris ar vyras.
Vieną po kitos perskaičiau dvi knygas apie darbovietę: T. Rachman ”The Imperfectionists” ir J.Ferris “Then We came to the End”.
Abi knygos turi labai daug bendro, tad rašau bendrą apžvalgą. Jos abi parašytos jaunų rašytojų ir abiems jiems šitos knygos yra debiutinės.
T. Rachman knyga sudaryta iš atskirų novelių- kiekvienoje jų pasakojama apie vieną tarptautinio laikraščio, leidžiamo Romoje, darbuotoją. Kiek vėliau knygoje novelės susiliečia, susipina ir sudaro mažiau fragmentiską ir vis daugiau susisiejantį pasakojimą.
Laikraščio ekonominiai reikalai nesiklosto, daugelis darbuotojų yra atleidžiami ir daugelis bijo būti atleisti.
Lygiai ta pati situacija susiklostė J.Ferris knygoje “Then we came to the End”, kai didelio reklamos biuro darbuotojai vienas po kito atleidžiami, kai jie paskubomis susideda savo asmeninius daiktus į kartonines dėžes ir nuliūdę paspaudžia lifto mygtuką.
Man pačiai teko pajusto atleidimo iš darbo kartėlį, tai ši tema, ypač J.Ferris knygoje man buvo ”tiesiai į širdį”.
Abiejose knygose parodoma, koks svarbus mums yra darbas, kokia didžiulė mūsų identiteto dalis yra mūsų pareigos ir darbovietė. Ir kalba eina ne vien apie tokius akivaizdžius dalykus kaip kas mėnesį gaunamas atlyginimas arba su pareigomis susijęs stausas, bet ir tokie dalykai, kaip priklausymas bendruomenei, kaip bendros realybes darbe kūrimas, kaip mūsu maži darbiniai įpročiai kalbėtis su kolegomis, išgeti kavos, parūkyti, užtepti sviesto ant bandelės personalo kambaryje, bambeti dėl kvailų šefo sprendimų ar skųsti klientų elgesiu.
Apie T.Rchman "Imperfectionists" recenzentai sako "spectacular" ir "gorgeous" ir "beguiling"
Tačiau nors knygos kalba apie tuos pačius dalykus, jog kartu yra skirtingos.
Abiejose yra nuostabiai graži ir plati veikėjų paveikslų galerija. Bet T. Rachman, pasirinkdamas ”viena novele- vienas žmogus” struktūrą tuo pačiu savo knygai suteikia ir labai stiprią individo perspektyvą. Išgyvenimai, darbas jo aprašomoje laikraščio redakcijoje yra labai smarkiai individualizuojami ir tokiu būdu jis labai jautriai ir detaliai sugeba parodyti kiekvieno žmogiskąjį vienišumą, izoliaciją.
J.Ferris, (nors jis irgi rašo apie daugybę reklamos biuro darbuotojų) pasirinko kitokį įrankį- knyga parašyta iš “mes ” perspektyvos. J.Ferris knyga- tarsi kolektyvinė griūties dokumentacija. Ir nors jis taip pat labai gražiai su didžiule ironija ir humoru parodo nervingus, vienišus, keistus pavienius žmones, tuo pačiu jis kalba apie bendrus tų žmonių išgyvenimus, nes laikosi ”mes…” perspektyvos:
”WE WERE FRACTIOUS AND overpaid. Our mornings lacked promise. At least those of us who smoked had something to look forward to at ten-fifteen. Most of us liked most everyone, a few of us hated specific individuals, one or two people loved everyone and everything. Those who loved everyone were unanimously reviled. We loved free bagels in the morning. They happened all too infrequently. Our benefits were astonishing in comprehensiveness and quality of care. Sometimes we questioned whether they were worth it. We thought moving to India might be better, or going back to nursing school. Doing something with the handicapped or working with our hands. No one ever acted on these impulses, despite their daily, sometimes hourly contractions. Instead we met in conference rooms to discuss the issues of the day.
Bet nors jis ir rašo iš „mes“ perspektyvos, jis taip pat kaip ir T.Rachman sugeba sukurti įdomius ir detalius veikėjų paveikslus.
Švediškojo leidimo viršelis su komentarais, kavos dėmėm ir t.t.
Abi knygos yra baisingai išgirtos, gavusios daug teigiamų recenzijų, nors man labiau patiko J.Ferris „The We Came to the End“. Priežasčių (žinoma, kad subjektyvių ) yra keletas.
Visų pirma jo knygoje daug daugiau juoko ir ironijos. (Toks literatūrinis “The Office” serialas.)
Nekyla jokių abejonių, jog spalvos čia kartais gerokai sutirštintos, situacijos tyčia užaštrintos, o veikėjai gerokai pašaržuoti. Ir nors tas reklamos biuro pasaulis yra crazy, daugelis įvykių ar veikėjų tikrai gali egzistuoti vienoje ar kitoje darbovietėje. Tai leidžia laisvai juoktis iš visų tų keistenybių, kurios vyksta biure, o T.Rachman knygoje “Imperfectionists” stengiasi neperžengti tos ribos, nors ir jis įdeda ironijos į savo veikėjus, man vis kilo jausmas, kas jis vistiek labai bandė juos padaryti tikėtinus.
Antra, man labai įdomūs pasirodė reklamos biuro darbuotojų darbo (nedarbo) aprašymai. Kadangi dėstau organizacines teorijas, vadovavimą ir panašius dalykus, tai visi tie J.Ferris aprašymai kaip biuro darbuotojai leidžia savo dienas darbe man buvo kaip medus širdžiai. Ko gero, teks mano studentams skaityti ištraukas iš šitos knygos ir analizuoti jas remiantis teorijomis vadovėliuose 😉
Daugelis situacijų man pasirodė gana pažįstamos iš vadovėlių, kai darbuotojai pasyviai priešinasi pokyčiams, kai prisigalvoja visokių keistenybių, kad paįvairintų savo darbo dieną. Pavyzdžiui vienas darbuotojas sugalvoja, kad praleis visą dieną darbe neliesdama kompiuterio klaviatūros ir pelės. Arba pastebėjęs, jog darbe daugelis kalba nesąmones, jis nusprendžia, jog nuo šiol jis kalbės tik citatomis iš filmų „Krikštatėvis 1 “ ir „Krikštatėvis 2“.
T.RachmanJ.Ferris
Beje, J.Ferris jau esame minėjusios bloge, švediškas žurnalas “Vi läser” įtraukė jį į jaunų amerikiečių rašytojų, nuo kurių kūrybos neturėtume nuleisti akių, dešimtuką.
Pats pirmas žmogaus priskyrimas vos tik gimus: berniukas ar mergaitė? Įsivaizduok, jei visiems mieliems klausiantiems draugams neturi ką atsakyti, nes tavo vaikas nei berniukas, nei mergaitė, ir berniukas, ir mergaitė. Tokia klaikoka situacija atrodytų, bet iš tikro gal dar klaikiau nuo minties, kad tėvai kaip ir susitaikytų su vaiko kitoniškumu (kaip kada dažnai susitaiko), bet labai aiškiai supranta, kad aplinkinis pasaulis tiesiog nepriims kitokio atsakymo nei – berniukas arba mergaitė. Ypač jei tai kažkoks tolimas užkampis, maža bendruomenė, 1968 m.
knyguziurkes.com 