Great digital expectations

~ kzL ~ 27 Comments

Rugsėjo mėnesio The Economist rašo apie knygų verslą. Apie ką straipsnis galima suprasti jau vien užmetus akį į iliustraciją:

Iš The Economist

Pagrindinė straipsnio mintis – taip taip, elektroninės knygos. Viskas prasideda nuo to, kad net IKEA, apie kurios knygų lentynas mums jau pasakojo Giedrė, kitą mėnesį pristatys naują savo žymiųjų BILLY lentynų versiją, kuri bus labiau pritaikyta viskam kitam, ką žmonės sugalvos jose pasidėti, ne tik knygoms. Straipsnyje analiuojami įvairūs e-book aspektai: blogieji – tokie kaip piratavimas, gerieji – tokie, kaip naujo gyvenimo suteikimas senoms knygoms, visokiu romance romaniuku ir kriminalinių knygų atgimimas – nebereikia slėptis, kad jas skaitai, juk niekas nemato, kas tavo Kindle. Įdomiausia, kad Pad’ai neužgrobė knygų rinkos, didelė dalis Pad’ų turėtojų galvoja įsigyti būtent specialią skaityklę. Aš tikrai pritariu, nes padai tikrai nėra patogiausias daiktas e knygos skaitymui būtent dėl ekrano blizgumo. Bet gal patylėsiu, nes pati neseniai pradėjau skaityti Jane Austen savo telefono Kindle! Ir Giedre, kas mane labiausiai nustebino – man ta Jane Austen visai patinka!

Žodžiu, visa kita galima pasiskaityti straipsnyje, o kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad nesvarbu kaip, svarbiausia – kad žmonės skaitytų. Ir dar – po Kindle skaitymo man taip malonu į rankas paimti tikrą knygą – svarbu tik, kad ji būtų knyga, o ne plyta. 🙂 Gero skaitymo. Dar pasmalsausiu, kas ką šiuo metu skaitote?

KŽL

Uždraustos knygos arba “And so it goes…” //K.Vonnegut

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Vos už kelių dienų (rugsėjo 24-spalio 1) JAV kaip ir kasmet bus pažymima  uždraustų knygų savaitė (Banned Books Week).

Kad ir kaip būtų liūdna yra valstybių, kurios vis dar draudžia knygas. Ir kalba neina vien apie totalitaristines valstybes ar valstybes įvairiais būdais kontroliuojančias savo piliečius. Net ir JAV neretai knygos yra draudžiamos. Štai pavyzdžiui mokyklų taryba Missouri uždraudė K.Vonnegut “Skerdykla Nr. 5″, tiesa, moksleiviai knygą gali pasiskolinti iš bibliotekos, bet tik gavę tėvų ar globėjų leidimą.

Kurto Vonneguto biblioteka paskelbė, jog atsiųs nemokamą knygos egzempliorių to paprašiusiems moksleiviams.

American Library Association savo puslapyje publikuoja kažkam dėl kažko užkliuvusių ir todėl uždraustų ar bandytų uždrausti knygų sąrašus. Tame sąraše (be kitų draudžiamų knygų) yra:

Brave New World, by Aldous Huxley;The Hunger Games, by Suzanne Collins, Nickel and Dimed, by Barbara Ehrenreich,Twilight, by Stephenie Meyer,To Kill A Mockingbird, by Harper Lee Catcher in the Rye, by J.D. Salinger My Sister’s Keeper, by Jodi PicoultThe Color Purple, by Alice Walker; His Dark Materials trilogy, by Philip PullmanThe Kite Runner, by Khaled Hosseini.

K.Ž.G.

World without End

~ kzL ~ 1 Comment

Suklausiau. Geriausiai pritiko važiuojat į/iš Panevėžio krepšinio čempionato – taip įdomu, kad tikrai negresia užmigti. Visą šitą audioknygą visa atsitiktinai nusipirkau amžiną atilsį Baltos lankos knygyne, kur audioknygos kaina buvo per pusę nurašyta, man labai labai pasisekė. Beje, dabar Akropolyje esantis Pegasas nė iš tolo neprilygsta buvusioms Baltoms lankoms, ir man iš visos širdies gaila pradingusio knygyno. Nieko, vis tiek dažniausiai Baltų lankų knygų važiuoju pirkti į jų sandėlį – tokios visokios keistos vietos man daug labiau patinka, nei išcackintas knygynas, kuriame nebeliko dvasios. Bet apie ką mes čia.

Na, patiko man šitas istorinis romanas tai labai labai. Iki tiek, kad nenori lipti iš mašinos ir keliauti į darbą ir kaip tundra tūnai už vairo ir klausai, klausai. O kai grįžti namo tūnai garaže ir toliau klausai. Ir  kai pakliūni į kamštį esi laimingiausias žmogus pasaulyje, nes tikriausiai paklausysi kokį dešimt minučių daugiau. Žodžiu, šaunus būdas skaityti, kai tai dėl laiko stokos tiesiog nebeįmanoma.

Kai pagalvoju, apie ką knyga, tai pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – tai apie gudrias moteris ir ambicingus vyrus. Net kažkaip labai peršasi mintis, kad pagrindiniai Ken Follett knygos veidai yra moterys, kurios tais viduramžių laikais visiškai neturėdamos oficialių teisių ir galių, savo gudrumu sugeba išlaviruoti, išsisukti, išgyventi. Balso neturėjimas tiesiog smaugia beklausant, ties kiekvienu posūkiu besidžiaugiant, kad gyvenu dabar ir kad mano dukra gyvens rytoj, nors ne tobulam, bet vis dėlto daug tobulesniam pasauly nei knygoj.

Catedral Santa María in Vitoria, Spain. (2008)

Iš tikrųjų sakyčiau, kad kažkuo panašios ši ir lietuviška Silva rerum – dėl aprašomo laikotarpio, to meto žmonių, jų gyvenimo nesutaurinimo, o labiausiai gal dėl knygas užklumpančio maro, bėgimo nuo baisios ligos. Na, tik gal Sabaliauskaitės knyga poetiškesnė su savo žvilgsniais žvelgiamais varno ar žiurkino akimis; štai K.Follett visai neturi tokių lyrinių nuokrypių, viskas labai realistiška, ir, kas man labai patiko – be išsivaizdinimo “koks aš esu tų laikų ekspertas” – nesuprantami senoviniai dalykai paaiškinimi tiesiog knygos tekste (nes kaip turėčiau audioknygoje perskaityti išnašas?).

Intrigos knygoje netrūksta ir kuo toliau, tuo sunkiau atsiplėšti. Netrūksta ir intrigų intrigėlių, meilių, norų, svajonių išsipildymų (ir blogų, ir gerų) ir gyvenimų žlugimo, jau besusibėgančių kelių nutolimo, skausmo, ašarų, neteisybės ir visokio kitokio gėrio ir blogio, kurie uždega begaliniu noru suryti visas jo knygas, o kartu ir kursto baimę, kad nebūtų kaip su kokia Jody Picoult ar kitu bestsellerių kepėjėliu (gal ir negresia, nes ką tik paklausiau, kad pirkąją knygą The Pillars ir antrąją The End skiria aštuoniolika metų). Na, bet pagyvensim- pamatysim, o kol kas aš labai labai fanė.

Išgalvotas Kingsbridge žemėlapis

“Animal dreams” B.Kingsolver

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

“Skausmas pasiekia širdį elektros greičiu, bet tiesa priartėja prie širdies lėtai it ledynas”   //B.Kingsolver “Animal Dreams”

Pagaliau perskaičiau. Pradėjau gimdymo namuose, bet po to, kai jau grįžom namo buvo sunku rasti ne laiko, o ramybės skaitymui. Bet dabar jau perskaičiau. Čia toks mano indikatorius: kai jau vėl pradedu skaityti, tai reiškia, jog pati didžiausia emocinės krizės ar kokio kito didelio įvykio dulkės pradeda nusėsti, ir gyvenimas po truputį vėl leidžia atsikvėpti.

Knygą radau blusų turguje. Atkreipiau dėmesį, kai pamačiau B.Kingsolver vardą ant viršelio. 2010 ji gavo Orange premiją už knygą “Lacuna”, kurią buvau pradėjusi skaityti, bet pirmi puslapiai labai sunkiai ėjosi, gal kalba pasorodė kiek sudėtinga, tai tiesiog atidėjau į šalį, bet būtinai planuoju kada nors ją perskaityti.

Knyga apie Codi, kuri po nebaigtų medicinos studijų grįžta į savo mažą vaikystės miestuką Grace vieniems metams dirbti mokytoja. Jos mama mirė, kai Codi buvo vos keli metai, tėvas gydytojas Homer, su kuriuo Codi nesugebėjo rasti bendros kalbos, susirgo Alsheimerio liga, o sesuo Hallie – vienintelis žmogus, su kuriuo Codi sugebėjo sukurti stabilų ir gražų ryšį- išvažiavo dirbti savanore į Nikaragvą.

Paauglystėje Codi išgyveno persileidimą, apie kurį niekas visame pasaulyje nežino. Autorė sugeba parodyti tą liūdną prieštarą, kai Codi vaiko praradimas yra labai realus ir įtakojantis ją kone kasdien, tačiau aplinkiniai apie tai nežino ir apie tai nekalba.

Knygoje pilna nuostabių citatų, gražiai aprašyta mažo miestelio bendruomenė, o patys gražiausi skyriai man yra tie, kurie parašyti iš Codi tėvo Homer perspektyvos, kuri atskleidžia santykius tarp vienišo tėvo (kuris nėra tokie dažnas literatūroje) ir jo dukrų.

B.Kingsolver puikiai sugeba iš prisiminimį, iš apmąstymų, iš žmonių tarpusavio santykių aprašymų sudėlioti stiprų ir nevienasluoksnį Codi portretą. Čia jau nieko neprikiši. Priekaištą turiu dėl knygoje kuriamos nelabai įtraukiančios meilės istorijos, tačiau ji niekada netampa pagrindine knygos tekme, tad labai į akis nekrito.

Kitas mano komplimentas B.Kingsolver yra už jos mokėjimą pavaizduoti Arizoną, vietinę gamtą ir perteikti tą karštį, ir kraštovaizdį.

O šitą knygos citatą vakar per telefoną perskaičiau savo gerai draugei ir abi apsiverkėm:

“Persileidimas yra naturalus ir dažnas įvykis. Tikriausiai šiame pasaulyje yra daugiau tų moterų, kurios prarado vaiką nei tų, kurios to nepatyrė. Dauguma apie tai nekalba, ir gyvena dienas taip lyg tai niekada nebuvo atsitikę, tad žmonės galvoja, jog moteris šioje situacijoje nežinojo ar nemylėjo tai, ką ji turėjo.

Bet paklausk  jos : Kiek dabar metų būtų tavo vaikui?  Ir ji žinos”

 

K.Ž.G.

B.Kingsolver puslapis

Mano išgalvota šalis

~ kzL ~ 4 Comments

Kažkuriam bloge paskaičiau, kad nebuvo įdomi skaityti, nes perskaičius visas Allende knygas, nieko naujo nesužinai. Gal ir tiesa,  bet Allende mane taip žavi, kad man visiškai vis vien, jos knygas man smagu skaityti, kaip jau esu minėjusi, ypatingai tas, kurios apie jos pačios gyvenimą.

“Mano išgalvota šalis” – tai Čilė, kuri jos anūkams jau yra tolima, nereali žemė, su kuria jie neturi nieko bendro. Net močiutės prisiminimai yra fantazijos vaisius, o ir rašytoja vis mini, pati nenori jau išskirti, kur fantazija, o kur ne.

Knygoje daug rašoma apie čiliečius kaip tautą. Skaitydama viduj juokiausi, kad Allende apie čiliečius rašo taip kaip Užkalnis apie lietuvius. Ant Izabelės tikriausiai Čilėj irgi gerai paburnojama, kodėl taip neteisingai, išdavikiškai rašo apie savo tautą. Tikrai nepasaldintai ir iš peties. Bet nuoširdžiai ir tikriausiai teisingai. Man daug kur čiliečiai pasirodė artimi lietuviams. Čiliečiai juk irgi emigrantų tauta, bėgusi nuo rėžimo, ir visur graudžiai apraudojusi Čilės dorybes ir nepakeičiamumą bei burnojanti ant likusio pasaulio keistenybių.

Skaitydama prižadėjau, kad kita mano tolima kelionė bus į Čilę, ir kartu iš savęs juokiausi, nes dabar daugiausia keliauju 300 km, ką jau ten apie Čilę svajoju. Kažin kas arčiau Čilė ar Australija?

Taigi, visiems Allende mylėtojams – imkite ir skaitykite.

100 000

~ kzL ~ 9 Comments

“Šimtą, šimtą!” – rėkiam savo krepšininkams kas kartą, kai priartėjam prie šimto ribos. Dabar ir mes su Giedre mintyse rėkiam “Šimtą, šimtą”, kai žiūrim į savo blogo skaitliuką, artėjantį prie 100,000. Praneškit mums komentaruose, kai jau bus tas šimtas, o mes dovanosim… manau, kad dabar geriausia dovana mano su pasigardžavimu “skaitoma” The World without End. Pradedam: devyniasdešimt devyni tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt…

84 Charing Cross Road

~ kzL ~ 1 Comment

Laiškų knygelė knygų mėgėjams. Apie knygas, žinoma. Dar apie taip, kaip gyveno Anglija po karo, koks brangus buvo doleris ir maisto korteles. Na, būtent toks įspūdis man susidarė perskaičius knygą. Autorė į knygą sudėjo savo susirašinėjimą su vienu second hand Lodono knygynu – net seilė tįsta skaitant apie visokias nuostabiai išsilaikiusias šimtametes knygas odiniais viršėliais, kuriuos knygyno darbuotojas Frank suranda ir siunčia Helene Hanff. Laiškai taip suartina tuos žmones, kad Helene jiems pradeda siųsti maisto siuntinius ir taip paskanina jų varganą pokario gyvenimą, ji visą laiką kviečiama atvykti ir aplankyti Londoną, tačiau tai vienas, tai kitas netikėtumas vis jai sutrukdo nuvažiuoti, kol… Na, nerašysiu, ar nuvažiavo ar ne, paskaitykit, pamatysit.

Giedrės knygos aprašymas mane eilinį kartą apžavėjo, bet kad taip apžavėjo knyga, negaliu pasigirti. Laiškų dalį perskaičiau smagiai, na, o jau antrą knygos dalį – nelaiškinę pakankinau, pakankinau ir, niekam nesakykit, užverčiau ir padėjau, kažkaip nusibodo man skaityti, rodės vis tas pats per tą patį.

Visą laiką skaitant, kažkodėl galvojau, kad labai panašu į Gernsio literatūros draugiją, kuri man iš tikro labiau patiko, ir dar vis galvojau, kad knygos filmą tikrai labai labai noriu pažiūrėti. Tai tokie tad įspūžiai, dabar einu žiūrėt tos filmo ištraukos, kurią įkėlė Giedrė. Beje, mano knyga irgi antikvarinė – 1979 m. leidimo (ačiū už ją Giedrei).

The Pillars of the Earth – serialas per LTV

~ kzL ~ Leave a comment

Esu tokioj savo audioknygos stadijoj, kad atvažiavus iš taško A į tašką B neturiu jokio noro lipti iš mašinos, nes kaip jau sakiau, klausausi Ken Follett The World without End. Labai apsidžiaugiau, kai šiandien per LTV anonsą išgirdau, kad LTV rodys serialą apie šios knygos priešistorę, knygą, kurią žadėjau tuoj pat po perklausytos pirkti. Apsidžiaugt tai apsidžiaugiau, tik, aišku, nepagalvojau, kada gi aš tą serialą žiūrėsiu, na, bet čia kita kalba. Nežinau, kokio gėrio bus serialas, bet jei mėgsti istorinius romanus, siūlau pabandyti žiūrėti, nes bent jau manoji klausoma knyga yra tokia, kad nesinori lipt iš mašinos.

PS Kažkokie keisti tie Ken Follett knygų pavadinimai – niekaip neatsimenu, kaip jie tiksliai skamba ar The End of the World ar The End of the Earth ar The Pillars of the World ir taip toliau 🙂

Short short Man Booker 2011

~ kzL ~ 5 Comments

Julian Barnes – The Sense Of An Ending (Jonathan Cape/Random House)

Carol Birch – Jamrach’s Menagerie (Canongate Books)

Patrick deWitt – The Sisters Brothers (Granta)

Esi Edugyan – Half Blood Blues (Serpent’s Tail)

Stephen Kelman – Pigeon English (Bloomsbury)

AD Miller – Snowdrops (Atlantic)

Short short: http://www.themanbookerprize.com/prize/thisyear/shortlist

Keletas teisėjų komentarų iš The Telegraph (http://www.telegraph.co.uk/culture/books/8744013/Man-Booker-Prize-favourite-Alan-Hollinghurst-doesnt-make-shortlist.html):

Politician and author Chris Mullin, one of the judges, added: “Other people said to me when they heard I was in the judging panel, ‘I hope you pick something readable this year’.

“That for me was such a big factor, it had to zip along.”

He said the judges did not want to pick books that “stay on the shelves half read”.

…

Dame Stella said: “Inevitably it was hard to whittle down the longlist to six titles. We were sorry to lose some great books.

“But, when push came to shove, we quickly agreed that these six very different titles were the best.”

Agė melagė

~ kzL ~ 11 Comments

“Buvo Agė atgrubnagė, tinginė, rėksnė, melagė…” – šituo eilėraštuku mėgdavau paerzinti savo sesę Agnę, kai prisireikdavo. Šiandien vaikščiodama Vilniaus dienose, pamačiau, kad šitos Kosto Kubilinsko knygutės naujai perleistos po 10 lt. Ankščiau kažkaip nesiryždavau už vieną mokėti dvidešimt litų, tai šiandien pagaliau nupirkau kelias. Na, ir Agę irgi, galvojau, gal pravers kaip auklėjamoji priemonė derintis su mano rėksne princese. Nusipirkom, prisėdom ant suoliuko ir vyras paėmęs tą knygelę ir perskaitė princesei. Raukydamasis. Aš kažkaip galvojau, kad knygelė su gera pabaiga, o ten… Agė nurašoma. Tiesiogine prasme Kubilinskui pritrūko fantazijos vaiką reabilituoti, tai tiesiog užbaigė savo eilėraštį – bloga ta Agė niekas nedraugaukit ir panašiai. Net mano vyrui labai jau neskanu pasidarė, kad jis mane prišnekino nueiti ir iškeisti knygą į kokią kitą – taip ir padarėm, nuėjom ir moteriškės maloniai apkeitė į “Vilkas uodegą prišalo”.

Tikiuosi, kad bent ten bus laiminga pabaiga, na, bent jau pamokanti, ar panašiai, bent jau nenutingėta. O Agės vertėjo nėbeperleisti iš naujo – labai jau pasenusi ji savo tarybine filosofija, vienpusiška ir nieko nepamokanti. Va.

Skaitau ausimis

~ kzL ~ 1 Comment

Kai pradėjau dirbti, nebeturėjau kada žiūrėt žinių – tiesiog niekaip nebeištaikau į tą laiką, kai jas rodo, – tai vienintelis mano žinių šaltinis buvo radijas, kurio klausau, kol važiuoju į darbą, dabar visai nebežinau, kas dedasi pasaulyje, nes važiuodama į darbą klausausi audio knygos Ken Follet The World without End. Ir visai neblogai sekasi ir visai patinka. Stora knyga – 14 klausymo valandų – nežina, kada galėčiau perskaityti. Perklausysiu tikrai – pusę jau įveikiau!