Meškių istorijos. Lubinų labirintas

meskiu_istorijos_VIRSELIS_1

Na ir pabyrėjo gražių knygų vaikams. Kalėdos artėja. Labai smagu, kad daugelis tų knygų pagaliau! pagaliau! yra lietuvių autorių ir lietuvių dailininkų. Ir dar labai gražios, kokybiškos ir prasmingos. Ir tekstai neturi nieko bendro su šituo neįmanomu skaityti tekstu.

meskisMeškių istorijų tekstai tokie subtilūs kaip ir nuostabieji meškiai iliustracijose. Štai istorijoje apie lubinų labirintą (įsivaizduojat gražiausios spalvos labirintą) meškiui patinka ryšėti rausvą kaspiną, kuris visiems labai kliūva, nes meškiams gi reikia ryšėti žalią, rudą arba melsvą kaspiną, bet jokiais būdais ne rausvą. Ką daryti meškiui, kuriam kitokios spalvos nei tinka, nei patinka? Jei su kitos spalvos kaspinu jį apima liūdesys ar nerimas? Istorijoje apie puodynę meškiams mokykloje reikia išdaiginti sėklelę, tačiau Bendžio puodynėje niekas neišdygsta ir jis liūdnas keliauja su tuščia puodyne į mokyklą. O gal be reikalo meškis liūdi, gal tokia ir buvo mokytojo idėja, kad niekas neturi išdygti? Tai kaip tada kitiems meškiams išdygo?meskis

Tokios istorijos, kurias skaitant galima padiskutuoti su mažuoju klausytoju įvairiomis subtiliai paslėptomis temomis, kad istorija neliktų vien tik tekstas ir gražūs paveikslėliai. O ar žinojai, kad daugelis šių meškių tikrai egzistuoja? Na, gal nebūtinai tiesiai iš iliustracijų, bet jų broliai ir sesės tai tikrai. Štai čia.

Didysis žodžių fabrikas

didysis-zodziu-fabrikas

Kartais pačios tikriausios didelių žmonių knygos būna paslėptos knygose vaikams. Čia tokia knyga, kurią vakar vakare perskaičiau ir pasijaučiau lyg žaibu trenkta – šioje knygutėje tiek mažai žodžių ir tiek daug prasmės. Apie ką ji?

Apie tai, kad dažniausiai labiausiai vertiname tai, už ką mokame pinigus. Geriausia labai daug pinigų. Labai saugome daiktus, už kuriuos brangiai sumokėjome, nervinamės dėl įbrėžto mašinos šono – juk tiek daug sumokėjome, o dabar vėl turėsime mokėti, perkame daug dovanų švenčių proga, galiausiai patys ant savęs pykstame, kai šiukšlių dėžėn keliauja sugedęs maistas iš šaldytuvo. O dabar pagalvokite, ką turime nemokamai ir dažniausiai visai nevertiname? Aha, įsivaizduokite, jei norėdami pasakyti brangiam žmogui “Aš tave myliu”, turėtumėte sumokėti tiek, kiek dabar kainuoja jūsų išmanusis telefonas ar net automobilis. O jei tiek neturėtumėte, o vis tiek labai norėtumėte pasakyti, ar mokėtumėt? Jei vieninteliai žodžiai, kuriuos įpirktumėt savo meilei išreikšti būtų “vyšnia, dulkė, kėdė”. Ar atsisuktų į jus jūsų mylimasis, jei taip pašauktumėt? O gal nueitų su tuo, kuris įperka?

Gražūs žodžiai nieko nekainuoja. Dabar. Pas mus. Kol kas. Nesigėdykim ir nevenkim tų žodžių, tegul jie skamba ne tik švenčių proga ir ne tik mūsų galvoje (nepasakyti). Nes įsivaizduokite, jei staiga už juos tektų sumokėti – ką pirktumėt, o ko ne?

Niko kelionė per laiką ir erdvę

Niko

Jei nori, kad vyktų kitokie dalykai, niekada nedaryk to paties!

Jei nori ką nors sužinoti, pirmiausia pateik teisingus klausimus! Tai būtina sąlyga tikslui pasiekti.

Jei klausi, būsi kvailas vieną dieną, jei neklausi, liksi kvailas visą gyvenimą.

Na, jei nelabai supranti kvantinės fizikos, tai galima atsirinkti bent keletą gerų patarimų. O paklausti teisingus klausimus apie kvantinį pasaulį dar reikia ir mokėti. Tai jau tikrai. Nes reikia iškeliauti į visai kitą dimensiją ir apskritai pamiršti, ką iki šiol žinojai apie pasaulį. Skaitant, žinoma, vis galvojau, ar kai mokėmės mokykloje, mūsų mokytoja pati suprato, apie ką kalba, ar nelabai. Nes juk negali sakyti, kad supranti, jei nemoki paaiškinti kitam, o geriausia, paaiškinti vaikui. Pačiais paprasčiausiais žodžiais.

Perskaičius šią knygą gal jau galėsiu pasigirti, kad už kvantinės fizikos žinias atsakingas mano smegenų vingis pagilėjo kokiu puse kvarko spindulio ilgio? Na, dar pridėjus vaizdinę “Interstellar” medžiagą ir dar mokslinį filmo aiškinimą, turėtų būti visai neblogai su tuo supratimu. Nors iš tikrųjų tai tikra bejėgystė apima, atrodo, ir žemės kirminu su tokiom nieko nesuprantančiom smegenim per garbinga vadintis.

Tai va, matote, kelių šimtų puslapių knygutė vaikams gali gerokai smegenis susukti. Tegul skaito mūsų jaunieji gudročiai, viską supranta (kvarkus, leptonus, miuonus ir Higso bozonus) ir daro naujus atradimus. O aš? Eisiu tikriausiai paguodos šokolado valgyti, bo širdį skauda.

Grigiškių katino raštai

grigisk

Miau.

“Esu katinas. […] Turiu nuosavą namą, Taip, turiu! Vieno aukšto, patogioje vietoje – netoliese mokykla, miesto transportas. Gaila, kad be langų, tačiau tai smulkmena. Metalinis, pilkos spalvos. Stogas atsidaro! Žmonės vadina jį konteineriu. Šiukšlių konteineriu… Aiškiai pavydi. Tegul pasižiūri į savo namus – ne ką skiriasi.”

Štai taip prasideda istorija apie Grigiškių katiną, gyvenantį draugiškoje Grigiškių katinų bendruomenėje ir susiduriantį su labai žmogiškai katiniškomis situacijomis – kova už išgyvenimą, kova už maistą, kova už svajones, kova už draugus, verslą, gyvenimo būdą (čia turimos omenyje meilės, grožio ir antsvorio problemos), kalbos turtingumą ir išlikimą. Žodžiu, viskas kaip tikrame gyvenime, tik pateikta su nenuginčijama katiniška išmintimi, iliustracijomis ir išnašomis bei paaiškinimais žmogiškajam skaitytojui, kad nepasimestų klaidžiuose Grigiškių labirintuose. Skaitant įspūdžių sustiprinimui rekomenduojama netoliese laikyti skaniai kvepiančią dešrelę (gali būti besibaigiančio galiojimo, tik paskui prašome pasidalinti su laukiniais katinais – žiema vis dėlto, atšalo…).

Elė ir pašėlusi klasė

ele-ir-paselusi-klase

Tai jau tikrai – jei kas ir gali būti pašėlę – tai Elė ir jos klasė. Šį kartą Elė jau kiek paūgėjus nuo “Elės ir draugų” laikų. Ji jau antrokė. Antrokai, žinia, daug gudresni už pirmokus, nuo to vargšui mokytojui visai ne geriau, bet skaitytojams tai tikrai linksmiau. Be to, klasėje yra naujokas: “girdėjau, kaip mokytojas direktorei šiandien sakė, kad Pikčius ne iš šios planetos”. Iš tikro tai jis mušasi ir kandžiojasi, kuo niekaip negali patikėti naujoko tėvai. Kas belieka pašėlusiai klasei? Gelbėti mokytoją, gelbėti pasaulį! Labai sunkus darbas, kai “direktorė, visi mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai yra ateiviai iš kosmoso, rengiantys prieš mus sąmokslą. Mes vieninteliai tai žinojome. Tai buvo sunki našta.”

Kas iš viso to gausis? Cha cha cha – skaitau dabar ir juokiuosi, ir prisimenu, kokių fantazijų mes prisigalvodavome, kad gyvenime ant asfalto būtų daugiau nuotykių. Beje, knyga puikiai tinka privalomiems kasdieniams pirmokų ir antrokų savarankiškiems skaitymams – ir raidžių dydis geras, ir paveikslėlių užtektinai ir skyriukų ilgis pats tas. Smagaus skaitymo.

Džiunglių knyga

dziungliu

Amžinoji knyga.  Tokia, kuri niekada nepasens ir neišeis iš mados – puiki dovana nuo Kalėdų senelio. Labai gražiai išleista, su nuostabiom iliustracijom, tik gal šriftas smulkokas, tai nors jaunesniems skaitytojams ir į temą pagal amžių, bet gali pritrūkti kantrybės skaitant tokį ilgą puslapį. Tad tikriausiai iki tam tikro amžiaus labiau tinka skaityti kartu su tėveliais, nors mano be penkių minučių penkiametis iš pradžių visur po namus knygą su savim nešiojęsis, sunkiai išsėdėdavo nesiverčiančius puslapius, galiausiai teko imtis kitos, kur mažiau teksto, daugiau paveikslėlių ir greičiau puslapiai verčiasi. Paaugsim dar.

Džiunglių knygoje yra ne tik Mauglio istorija, bet ir kitos iš sovietinių filmukų (jiems didelių sentimentų nejaučiu, bet “Mauglis” tikrai buvo vienas iš mėgstamų, nes gražiai nupieštas) žinomos istorijos, pvz. Rikis Tikis Tavis, istorija apie Baltąjį ruonį ir t.t. Žodžiu, rašykit laiškus seneliui.

 

This slideshow requires JavaScript.

Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui

barnabis Vieną kartą visai normaliems, patiems normaliausiems žmonėms gimė berniukas, kuris turėjo šiokį tokį neatitikimą normoms – jo visiškai neveikė gravitacija, ir vos tik gimęs jis nusklendė link ligoninės lubų. Taip prasideda įdomi istorija apieBarnabį Broketą, o iš tikrųjų apie visus šios žemės gyventojus, kurie yra kažkokie kitokie, nei nežinia kieno nustatytas “normalumo” standartas. Barnebio ir jo likimo brolių, kuriuos sutiksite knygoje, gyvenimas dažniausiai prasideda vienodai – jie žūtbūt yra tempiami prie tėvų suprantamo “normalumo”, kol galiausiai arba išsižada savo išskirtinumo arba yra atstumiami ir paliekami likimo valiai.

Taigi ir Barnebiui nutikęs baisus dalykas, tai kuris? Ar tas, kad jis skraido, ar tas, kad jo tėvai, nesugebėję pažvelgti toliau savo kiemo tvoros, prakerpa aštuonmečio sūnelio kuprinės dugną tam, kad iš jos išbyrėtų visas vaiką prie žemės laikantis smėlio svoris, ir berniukas neva netyčia nuskristų nežinia kur?

Nuostabi John Boyne, “Berniuko dryžuota pižama” autoriaus, knyga. Skaitydama pagalvojau, kad jei man būtų apie dešimt metų, tai tikriausiai būtų viena mėgstamiausių mano knygų, nes joje gali rasti ir neįtikėtinų nuotykių ir labai jautrių temų. Nors ir ne dešimt, vis tiek knyga nuostabi, kaip ir viršelis bei iliustracijos.

john-boyne--644x362

 

Karalaitė, drakonas ir narsusis riteris

virselis-1000

Gyveno kartą princesė. Ir turėjo ji drakoną, kuris jos vadovaujamoje mokykloje pakurdavo anglimis kurenamą krosnį. Taip taip, princesė buvo mokytoja ir mokė apylinkių vaikus. Vieną rytą, drakonui kuriant krosnelę, pro šalį jojo ne bet koks, o labai narsus riteris, kuris narsiai puolė ginti princesės nuo drakono. Princesė baisiai supyko, kad jos “ūkvedys” mūšyje gavo guzą, tad riteriui teko joti pavojingu keliu gydomųjų žolelių guzui gydyti. Kaip jam sekės kelionėje, ar tikrai drakonui labai skaudėjo, paskaitykite patys – šioje knygoje nuotykiai, kurie tinka ir patinka tiek berniukams, tiek mergaitėms.

Pabaisiukai iš Islandijos

Dabar kiekvieną vakarą iš naujo ir dar kartą iš naujos skaitome naujos vaikų knygų leidyklos skaniu pavadinimu “Burokėlis” išleistas islandiškas knygutes “Mažasis pabaisiukas sako “Ne!” ir “Dideli pabaisiukai neverkia”. Labai aktualios knygutės lietuviškai rinkai, kurioje net turtuoliai gali verkti, tik  ne vyrai. Knygutės paliečia labai daug aktualių temų, pvz. empatijos, drąsos, mokėjimo už save pastovėti ir pasakyti “ne”, žmonių skirtingumo, patyčių, jautrumo. Ir visa tai vos keliuose šimtuose žodžių – verti puslapį ir vis nauja tema diskusijoms su šalio sėdinčiu klausytoju-skaitytoju. Vyrų neverkimo temą iki šiol mūsų namuose buvome užpildę švediška knygute “Kodėl verkia tėtis?” – su originaliu KŽG vertimu, surašytu tiesiai į knygą.

Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo, ir net nežinau, ar čia knygos autorei reiktų adresuoti, ar vertėjai – kai kuriose “Dideli pabaisiukai neverkia” knygutės vietose trūksta teksto vientisumo. Suprantu, kad vertėjai norėjosi išlaikyti per knygutę keliaujančią frazę “tačiau dideli pabaisiukai neverkia”, bet kartais ši frazė pakimba ir perskaičius tarsi norisi kažkokio pratęsimo ar paaiškinimo, pvz: “Nė nenumanau, apie ką jis kalba. Tačiau dideli pabaisiukai neverkia.” Ar ne aiškiau būtų: “Nė nenumanau, apie ką jis kalba, tačiau negi imsiu dėl to verkti”. Ar kažkas panašaus. Na, jei knygoje keli šimtai žodžių, išversti tikriausiai dar sunkiau nei kai tų žodžių tūkstančiai.

Lietuviško vertimo išleidimas neliko nepastebėtas autorės svetainėje. Gero skaitymo ir diskusijų.

 

Mėgintuvėlio kelionės

megin

Čia tai, žinokit, yra stebuklų knyga, garbės žodis. Visokių stebuklų gali prisidaryti. Stebuklų, kurie prikausto ne tik mažųjų būsimųjų mokslininkų, bet ir didžiųjų, kuriems jau viskas praeityje (cha cha cha, na, aš jau chemijos mokslų daktarė tikrai niekada nebebūsiu) dėmėsį. Man tik baltas pavydas ima juodai – kodėl mes negalėjom panašių eksperimentų daryti mokykloje per chemiją (šalia visokių kitokių kuriuos darydavome)? Vietoj to drebėdavom prieš kiekvieną pamoką koridoriuje ir per pamoką klasėje, nes turėjome visame mieste pagarsėjusią mokytoją, kartu su chemija mums į galvą visam gyvenimui įkalė grasinimus priploti prie dar tuo metu neatrastų cheminių elementų sienoje (tuo metu, man atrodo, buvo žinomi kokie #107 ar 111), o mūsų mylimiems gimdytojams teliktų mus ateiti nusigramdyti su kastuvu… Tarybinė pedagogika.

Taigi, vakar mes su vaikais namuose padarėm 3 knygoje aprašytus eksperimentus. Ir kartojome juos po kokį 100 kartų kiekvieną – nes juk nerealiai įdomu!!! Vienas iš jų čia – abra kadabra stebuklingas baliono pripūtimas –

This slideshow requires JavaScript.

Vienintelis trūkumas, kurį galiu pasakyti – nelabai aišku, iš kur gauti kai kurias eksperimentui reikalingas medžiagas, na, gal kokią vieną, pvz., tą, kuri reikalinga jonvabalių eksperimentui. Juk autoriai galėtų parašyti, kad tokią ar anokią medžiagą galima rasti vaistinėje, ūkinių prekių parduotovėje ar tik chemijos laboratorijoje. Nes dabar tai teks jau googlinti. Puiki knyga ilgiems rudens ir žiemos vakarams!!!

Batuotas katinas

batuotas

Beskaitant gudruolio katino nuotykius pirmiausia norisi gražių, pagal individualų užsakymą pasiūtų batų. Visiems pavydu – ir katinui ir zebrui, ir gaidžiui, ir vėžliui – visi jie apauti patogiais batais. Net pelytė, tiesa, iš jos tik batai ir belieka (ir dar keli lašeliai kraujo), bet taip jau atsitinka, kai milžinas būna pergudraujamas katino. Nieko nepadarysi, tokia jau pasakos dalia – kad ir žiauriais būdais, bet nugalėti blogį. Gero skaitymo, gražaus paveikslėlių žiūrėjimo ir svajonių apie nuostabius batus. Kaip tik naujam sezonui.

Kelių eismo taisyklės vaikams

taisykl

Kažkada buvo pasirodęs straipsnis apie tai, kad perkamiausia knyga Lietuvoje yra “Kelių eismo taisyklės” ir, aišku, visokių išvadų iš to darymas. Net nustebau, kad mokomoji brošiūra/eilinis vadovėlis yra užskaitomas už knygą. Anokia čia knyga, ane? Bet, man atrodo, ar ne po to straipsnio ėmiau ir padidinau brošiūros pardavimus, nes pagalvojau, kad mano mažėliui visai patiktų perkamiausią Lietuvos knygą skaityti. Taip ir atsitiko, su ja buvo ir miegama, ir į darželį keliaujama.

Taigi labai pasidžiaugiau, kai “Baltos lankos” pasiūlė paskaityti didesnėm raidėm ir spalvingesnes “Kelių eismo taisykles vaikams”. Taip ir skaitom jau kelintas vakaras, net pastebėjom, kad knygutės veikėjos tie patys batukai vienam puslapy su kulniukais, o kitam – be 🙂 Labai atidžiai skaitom ir paveiksliukus žiūrim. Tik, ech, tie lietuviškų taisyklių terminai – visokios “važiuojamosios kelio dalys”, kažkaip man tokioj knygelėj norėtųsi kiek paprastesnės kalbos, ne copy paste tiesiai iš rimtų taisyklių. Man atrodo, kad maniškis visiškai pameta mintį ir nuklajoja į pievas, kol aš paskaitau “važiuojamoji kelio dalis”, o ir perskaičius nelabai jis supranta, ką šie žodžiai reiškia. Galima argumentuoti, kad knyga vyresniems nei beveik penkerių metų vaikams, bet ar pradinukui labiau suveiks nei “kelias, kuriuo važiuoja mašinos” ar kažkas panašaus.

Nepaisant šios svarbios smulkmenos, knygutė labai naudinga, nes kalba ne tik apie tai, kas, kur ir kaip turi važiuoti, bet ir tai, kaip teisingai užsidėti dviratininko šalmą ar užsisegti saugos diržą, kokia turi būti automobilinė kėdutė tam tikro ūgio vaikams, kur segtis atšvaistą ir t.t. Knygutės pabaigoje klausimai ir užduotėlės su lipdukais. Jei viską teisingai padarysite, galite keliauti tiesiai į praktinę vairavimo egzamino dalį.