Skaitau J.Franzen “The Corrections”. Dar tik kokį penktadalį perskaičiau, bet jau galiu pasakyt, kad patinka. Ot gera amerikietiška satyra!
Ir lietuviška satyra, nes rašo ir apie Lietuvą.
Nors, aišku, kai knyga pasirodė dalis lietuvių pasipiktino ir net Lietuvos ambasadoriui pasirodė būtina parašyti autoriui laišką. Susijaudino, nes knygoje parodytas iškreiptas Lietuvos vaizdas, o tai reiškia ‘‘unintended harmful consequences in the perceptions your readers will take away from the book.” O generalinis konsulas, susijaudinęs, nes knygoje parašyta, jog iš bado valgome Lietuvoje arklieną, pareiškė, jog ”In Vilnius, you can get much better food than in New York”.
Štai pavyzdžiui vienas knygos veikėjas -vicepremjeras Gitanas Micevičius- priklauso VIPPPAKJRIINBP17 partijai. Spėsit, ką reiškia pavadinimas? VIPPPAKJRIINPB17: “the One True Party Unswervingly Dedicated to the Revanchist Ideals of Kazimieras Jaramaitis and the “Independent” Plebisicite of April Seventeen.”
O dabar pabandykit paneigti, kad knygoje vaizduojama iškreipta Lietuva. Mano akimis žiūrint čia jau kone realizmas su tuo partijos pavadinimu 😀
Nesuprantu, gal aš ne taip skaičiau, gal tiesiog netinkamas laikas ją skaityti buvo, bet… jokio įspūdžio man nepaliko. Pirmąją knygos pusę “nusimučyjau”, niekaip manęs ji neužkabino (lygiai tą patį sako ir draugė KŽL), skaičiau prisiversdama net kelias dienas (tikėjausi, kad įsivažiuosiu), bet knygoje tik 150 puslapių, tai kai įsivažiavau (maždaug toje romano vietoje, kur kalbama apie Maria Canales), ji ir baigėsi.
Ant viršelio buvo parašyta “„Čilės noktiurnas – vienas iš rečiausių ir autentiškų stebuklų: šiuolaikinis romanas, kuriam lemta užimti savo vietą pasaulio literatūroje.“ Susan Sontag”, bet aš po šitais žodžiais nepasirašysiu.
Ach, kaip gi nepasigriebus Ulickajos knygos už dešimtį litų? Nors dar ir neskaitytos, nepažįstamos, bet, ai, tiek jau to. Oooo Užkabino. Nors keletas vietų kažkaip kibo ir kliuvo skaitant ir galvojant dėl ko – ar dėl eilinio Jotemos vertimo ar dėl knygos kliurkos, knyga man patiko, tokios man patinka.
Medėja – Kryme gyvenanti graikų palikuonė, tebemokanti senąją graikų kalbą. Bevaikė moteris į savo namą ant kalno sutraukianti begalę kitų žmonių vaikų – savo giminaičių iš Maskvos, Gruzijos, Tolimųjų Rytų ir net iš Lietuvos. Visi tie vasarotojai kaip jos vaikai – su savo istorijomis, nuklydimais, parsiradimais, meilėmis, santuokomis, išsiskyrimais, meilužiais ir naktiniais nuotykiais, aklumu ir aiškiaregystėmis, rimtumu ir lengvabūdiškumu (“Medėja buvo tvirtai įsitikinus, kad lengvabūdiškumas baigiasi nelaime, ir net neįtarė, kad lygiai taip pat toks elgesys gali baigtis ir laime arba iš vis niekaip nesubaigti.”). O ir kaip pati Medėja be savo istorijos? Apie savo vyrą, kuris ją sugebėjo numiręs taip įskaudint, kaip per visą laimingą santuokinį gyvenimą nė kart nebuvo įskaudinęs.
Iš tikro net nebandysiu atpasakoti – vienas veikėjas persipynęs su kitu, susikryžminęs dvasiškai ir fiziškai (oj, kiek ten “dulkių” romane, bet negalvokite, kad knyga banali – nė kiek – labai, sakyčiau, natūrali) pati dar iki šiol apie knygą galvoju, virškinu, nėra ji kažkoks didelis šedevras, bet įdomi ir įtraukianti. Patiko.
“Kai aš pirmą kartą atėjau į rusų leidyklą su šiuo romanu, redaktorius nuobodžiu balsu manęs paklausė, apie ką šis romanas. Ir aš klaikiai įniršau: „Jūs – profesionalas. Aš Jums paliksiu rankraštį. Perskaitysite ir suprasite, apie ką jis“. Tai visiškai neatitiko mano, kaip naujokės, leidykloje statuso… Bet visi mes žinome skirtumą tarp „kas“ ir „kaip“. Naujų siužetų nėra. Visi jie senų seniausiai sukurti. Pačia bendriausia prasme galiu pasakyti, kad aš ir toliau lieku biologe, antropologe… Visa, kas pasaulyje turi santykį su žmogumi, susiję su antropologija. Ir mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o būtent žmogaus sąlytis su problemomis, idėjomis ir visa kita. Mes juk puikiai žinome literatūrą, kuri šiandien kuriama gana dažnai, literatūrą, kuri iš esmės nekalba apie žmogų. Kas ne apie žmogų – man neįdomu. Jei apibrėžtume mano interesų kryptį, tai – žmogus. Tai tas pat, kas ir genetiko profesija. Vakar tyriau fermentus, šiandien kitą kokybę, kuri taip pat susijusi su žmogumi, linkusi keistis, tokia pat paslaptinga. Šia prasme mokslas ir menas auga iš vieno kamieno…”
Šatėnuose apie Medėją. Neskaitykite šio siužetą išduodančio straipsnio, jei norite skaityti knygą! Tik dabar skaitau – kabinasi straipsnio autorė prie vertimo, aha, kabinasi.
Ir ne tik knyga, bet ir pats filmas turėtų būti nuostabus, nes jį režisavo Stephen Daldry. Tas pats S. Daldry, kuris režisavo “The Hours”, “The Reader” ir “Billy Elliot” (verkiau žiūrėdama visus tris)
Akademijos sekretorius 10 minučių prieš paskelbimą paskambino poetui T.Transtömer pranešti, jog būtent jis gavo Nobelio premiją. O poetas tuo metu namuose klausėsi muzikos.
Literatrinė Švedija eina iš proto iš džiaugsmo. Visi sako, kad jis tikrai verats Nobelio premijos, vienintelė problema- kad jis švedas.
Kadangi Akademija vienu metu suteikė daug premijų švedams, tai dabar tikimybė, kad akademija vėl duos premiją švedui buvo labai labai maža.
Selections from The Sorrow Gondola
A Page from the Nightbook
One night in May I stepped ashore
through a cool moonlight
where the grass and flowers were grey
but smelled green.
I drifted the hillside
in the colorblind night
while white stones
signaled to the moon.
In a period
a few minutes long
and fifty-eight years wide.
And behind me
beyond the lad-shimmering water
lay the other shore
and those who ruled.
Esu siaubingai senamadiška, kai kalba pasisuka apie detektyvus. Man patys patys mėgstamiausi yra A. Conan Doyle ir A.Christie. Labai jau smagus man tas kontrastas: koks nors baisus nusikaltimas ir angliška arbatėlė prie židinio. Tad nesu didelė naujųjų detektyvinių-kriminalinių istorijų gerbėja. O Švedijoj tai beveik nuodemė, kadangi detektyvai sudaro didžiulę šiuolaikinės švedų literatūros dalį ir yra didelis literatūrinis eksportas. Galima paminėti Henning Mankell (kuris rašo apie komisarą Kurt Wallander), Hakan Nesser, Sjöwall & Wahlöö, Åsa Larsson, Stieg Larsson (kuris parašė bestselerį “Mergina, su drakono tauiruote”), Mari Jungstedt, Johan Theorin ir kt. Ir, žinoma, krikitų nuolat peikiama, o skaitytojų labai mėgstama Camilla Läckberg.
Camilla Läckberg
Kai C.Läckberg pradejo rašyti, jos tikslas buvo užsidirbti tiek pat, kiek ji gavo būdama motinystės atostogose. Ir tada ji parašė savo debiutą “Ledo princesė”.
Šiandien C.Läckberg yra viena daugiausiai uždirbančių rašytojų. 2008 aisiais jos pajamos sieke 6 milijonus švediskų kronų.
Kadangi Tyto Alba šiemet išleido C.Läckberg debiutą “Ledo princesė” (Iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė), tai nusprendžiau ir pati perskaityti, kad galėčiau parašyti bloge, ka apie ją galvoju.
Knygos anotacija: “Ledo princesė” pradeda trilerių seriją: Fjelbaka, kur gyvena tik 1000 gyventojų, ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu, ramu ir gera. Taip mano ir žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo. Kaip tik todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną jau pavertęs ledu. Tačiau sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; toliau rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda ir kitas Erikos vaikystės draugas, tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima darytis ankšta… Tačiau ar kaimelio gyventojai pakęs beatodairišką kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų? Erikos ir Patriko tandemas įsuka skaitytoją į šiurpinantį verpetą, kunkuliuojantį po iš pažiūros ramiu ledu.
C.Läckberg pati yra pasakiusi, kad jos rašomos knygos yra kaip “korv med mos” – dešrelė su bulvių koše. Nepretenzinga, lengva, į stilistikos aukštumas nepretnduojanti ir Nobelio premijos niekada negausianti literatūra. Juk ne kasdien norisi ruošti sau kelių patiekalų vakarienę, kartais tiesiog nusiperki kioske dešrelę su bulvių koše.
Tai būtent su tokia nuostata ir reikia skaityti C.Läckbeg: nesitikėti kažkokių aukštumų, bet tiesiog mėgautis detektyvine istorija. Nes jei pradėsi kabinėtis, tai…
Aš, žinoma, pradėjau kabinėtis. Labiausiai užkliuvęs dalykas – trafaretiniai, plokšti veikėjų paveikslai. Kartais net atrodo, jog Lackberg iš kai kurių savo romano veikėjų daro parodijas. Ypač policijos komisaras Mellberg – nekompetetingas, nemokantis vadovauti, visiškai nesimpatiškas policininkas. Jei kuris veikėjas yra geras, tai jis geras ir taškas.
Antra vertus, C.Lackberg sukuria plačią veikėjų galeriją, ir tai jai leidžia komplikuoti pasakojimą, kurti kelis jo sluoksnius. Galiausiai juk ir ta mano mėgiama A.Christie nekūrė gilių ir komplikuotų veikėjų paveikslų savo knygose, pavyzdžiui “Žmogžudystė Kale traukinyje”.
C.Lackberg kurdama istoriją tuo pačiu metu į ją įtraukia ir gerą dozę socialinės kritikos. Visų C.Läckberg knygų (išskyrus vaikiškąją) veiksmas vyksta jos gimtajame kaimelyje Fjällbacka, kuriame dabar gyvena 859 gyventojai. Tad nenuostabu, kad ten augusią C.Läckberg labai erzina turtingų žmonių nuperkami ir perstatomi namai, kurie stovi tušti 9 mėnesius per metus, ir tokiu būdu, kaimelio visuomenės tęstinumui kyla grėsmė.
Kaip minėjau “Ledo princesė” yra pirmoji C.Läckberg knyga, o prieš kokią savaitę pasirodė jos aštuntoji knyga “Änglamakerska”.
Ir visas knygas sieja ne tik tai, kad veiksmo vieta – mažutė, ant jūros kranto įsikūrusi, vasarą turistų puolama Fjällbacka, bet ir pagrindinių veikėjų-Ericos ir Patriko – pora.
Pirmojoje knygoje aiškindamiesi įvykusią žmogžudystę, jie vienas kitą įsimyli. (Aišku, kaip du kart du).
Siaubingai negražus mano skaityto leidimo viršelis
O kitose knygose jie ir toliau aiškinasi žmogžudystes, bet tuo pačiu ir kuria savo gyvenimą. Tai kaip paaiškino mano draugė skaičiusi visas Läckberg knygas, norą skaityti sukuria ne tik pati detektyvinė istorija, bet ir smalsumas, noras sužinoti, kaip ten viskas klostosi Ericai ir Patrikui.
Knygą skaičia originalo kalba, bet paskaičiau porą puslapių ir lietuviškai ir iškart radau keletą vertimo netikslumų. Kadangi skaičiau tik mažą dalelę lietuviško teksto, tai jokio verdikto vertimui neskelbsiu.
Pati detektyvinė istorija yra visai gerai sukurta. Autorė po truputį atskleidžia vis daugiau informacijos, parodo užslėptus motyvus, o ir dėl nesudėtingos knygos kalbos istorija skaitosi greitai. Užkliuvo man pati detektyvo atomazga, kuri man pasirodė per trumpa. Norėtųsi, kad autorė būtų skyrusi jai daugiau dėmesio, nes dabar tas pasakojimo zenitas- žudiko ir motyvų atskleidimas- yra trumpokas.
Ne literatūrinis triufelis. Ne filet mignon. Bet skani dešrelė, pasiilgusiems kažko nekomplikuoto ir greito.
Kai pirkau knygą nesupratau, jog perku ne fikciją, o Li Cunxin- žymaus Kinijos baleto šokėjo autobiografiją. Gimęs 1961aisiai Li Cunxin patyrė Mao kultūrinės revoliucijos
Knygos viršelis
padarinius: badą, neturtą, propagandą.
Kai skaičiau, kai kas atrodė pažįstama. Pavyzdžiui tos nucukruotos istorijos apie Mao gerumą buvo identiškos toms istorijoms, kurias jau darželyje girdėjau apie Leniną.
Atsimenat, kaip Leninas atseit gynėsi nuo žąsų, kad knygos neišsiteptų? O atsimenat, kaip Leninas atidavė savo duoną su marmeladu raudonarmiečiui sargybiniui?
Tai būtent tokia (o gal dar baisesne) propaganda buvo maitinamas Li Cunxin, augantis neturtingoje šeimoje.
Vieną dieną į mokyklą atėjo nepažįstami žmonės ir paėmė vienuolikmetį Li Cunxin į Madame Mao baleto mokyklą. Knygoje detaliai aprašomi mokykloje praleisti sunkūs metai ir paties Li Cunxin tapimas suaugusiu.
Pati istorija man pasirodė įdomi, nors buvo aišku, kuo visa tai baigsis. Labai patiko skaityti apie kiniečių papročius, tradicijas, santykius tarp šeimos narių. Tuo pačiu buvo sunku, kai Li Cunxin pasakojo apie kone badu gyvenančią savo šeimą. Kai šokolado parduotuvės pirkau skanumynų savo trupinukui ir iš piniginės išsitraukiau banknotą pagalvojau “Įdomu, kiek maisto už šitą sumą būtų galėjusi nusipirkti Li Cunxin šeima”. Žodžiu, privertė apgalvoti, pamąstyti ir pajusti dėkingumą.
Stilistiniu požiūriu knyga nėra literatūrinis perlas. Gal dėl kultūrinių skirtumų pasakojimas man pasirodė saviveiklinis ir naiviai parašytas. Antra vertus, kadangi didžioji dalis knygos yra apie Li Cunxin vaikystę, tai tas naivumas gal ir tiko, bet kai jau rašė apie savo suaugusiškąjį gyvenimą, jautėsi atotrūkis. Bet manau, jog tai turbūt kultūrinis dalykas, kurio aš neperpratau.
Bet pats didžiausias nusikaltimas šitoj knygoj tai niekaip nesugebėjimas jos užbaigti. Redaktorių norėčiau už tai išbarti. Atrodo jau baigsis, jau pabaiga, bet ne- dar vienas skyrius. O po to- dar vienas. O po to skyrius parašytas jau po pirmojo knygos leidimo. Apie kai kuriuos dalykus buvo galima parašyti daug trumpiau, bet ne- viskas su mažiausiomis detalėmis, net jei pats įvykis neturi didelio užtaiso.
Bet… Džiaugiuosi, jog knyga pakliuvo man į rankas, nes komunistinės Kinijos paveikslas paliko tikrai stiprų įspūdį. Be to, dar buvo įdomu skaityti ir apie patį baletą (Madame Mao vis reikalaudavo politinių baletų ir supykusi iškoliodavo menininkus”O kur šautuvai? Kur granatos?”). Skaitydavau puslapį apie tai, kaip Li Cunxin žavėjosi Baryshnikovu, o po to sėdėjau ir žiūrėjau būtent tą Baryshnikovo šokį per Youtube.
Knyga apie žiaurią, žmogų sunaikinančią sistemą. Bet ir apie žmogaus laisvės troškimą, apie pasišventimą, apie šeimos meilę.
Vos už kelių dienų (rugsėjo 24-spalio 1) JAV kaip ir kasmet bus pažymima uždraustų knygų savaitė (Banned Books Week).
Kad ir kaip būtų liūdna yra valstybių, kurios vis dar draudžia knygas. Ir kalba neina vien apie totalitaristines valstybes ar valstybes įvairiais būdais kontroliuojančias savo piliečius. Net ir JAV neretai knygos yra draudžiamos. Štai pavyzdžiui mokyklų taryba Missouri uždraudė K.Vonnegut “Skerdykla Nr. 5″, tiesa, moksleiviai knygą gali pasiskolinti iš bibliotekos, bet tik gavę tėvų ar globėjų leidimą.
American Library Association savo puslapyje publikuoja kažkam dėl kažko užkliuvusių ir todėl uždraustų ar bandytų uždrausti knygų sąrašus. Tame sąraše (be kitų draudžiamų knygų) yra:
Brave New World, by Aldous Huxley;The Hunger Games, by Suzanne Collins, Nickel and Dimed, by Barbara Ehrenreich,Twilight, by Stephenie Meyer,To Kill A Mockingbird, by Harper Lee Catcher in the Rye, by J.D. Salinger My Sister’s Keeper, by Jodi PicoultThe Color Purple, by Alice Walker; His Dark Materials trilogy, by Philip PullmanThe Kite Runner, by Khaled Hosseini.
“Skausmas pasiekia širdį elektros greičiu, bet tiesa priartėja prie širdies lėtai it ledynas” //B.Kingsolver “Animal Dreams”
Pagaliau perskaičiau. Pradėjau gimdymo namuose, bet po to, kai jau grįžom namo buvo sunku rasti ne laiko, o ramybės skaitymui. Bet dabar jau perskaičiau. Čia toks mano indikatorius: kai jau vėl pradedu skaityti, tai reiškia, jog pati didžiausia emocinės krizės ar kokio kito didelio įvykio dulkės pradeda nusėsti, ir gyvenimas po truputį vėl leidžia atsikvėpti.
Knygą radau blusų turguje. Atkreipiau dėmesį, kai pamačiau B.Kingsolver vardą ant viršelio. 2010 ji gavo Orange premiją už knygą “Lacuna”, kurią buvau pradėjusi skaityti, bet pirmi puslapiai labai sunkiai ėjosi, gal kalba pasorodė kiek sudėtinga, tai tiesiog atidėjau į šalį, bet būtinai planuoju kada nors ją perskaityti.
Knyga apie Codi, kuri po nebaigtų medicinos studijų grįžta į savo mažą vaikystės miestuką Grace vieniems metams dirbti mokytoja. Jos mama mirė, kai Codi buvo vos keli metai, tėvas gydytojas Homer, su kuriuo Codi nesugebėjo rasti bendros kalbos, susirgo Alsheimerio liga, o sesuo Hallie – vienintelis žmogus, su kuriuo Codi sugebėjo sukurti stabilų ir gražų ryšį- išvažiavo dirbti savanore į Nikaragvą.
Paauglystėje Codi išgyveno persileidimą, apie kurį niekas visame pasaulyje nežino. Autorė sugeba parodyti tą liūdną prieštarą, kai Codi vaiko praradimas yra labai realus ir įtakojantis ją kone kasdien, tačiau aplinkiniai apie tai nežino ir apie tai nekalba.
Knygoje pilna nuostabių citatų, gražiai aprašyta mažo miestelio bendruomenė, o patys gražiausi skyriai man yra tie, kurie parašyti iš Codi tėvo Homer perspektyvos, kuri atskleidžia santykius tarp vienišo tėvo (kuris nėra tokie dažnas literatūroje) ir jo dukrų.
B.Kingsolver puikiai sugeba iš prisiminimį, iš apmąstymų, iš žmonių tarpusavio santykių aprašymų sudėlioti stiprų ir nevienasluoksnį Codi portretą. Čia jau nieko neprikiši. Priekaištą turiu dėl knygoje kuriamos nelabai įtraukiančios meilės istorijos, tačiau ji niekada netampa pagrindine knygos tekme, tad labai į akis nekrito.
Kitas mano komplimentas B.Kingsolver yra už jos mokėjimą pavaizduoti Arizoną, vietinę gamtą ir perteikti tą karštį, ir kraštovaizdį.
O šitą knygos citatą vakar per telefoną perskaičiau savo gerai draugei ir abi apsiverkėm:
“Persileidimas yra naturalus ir dažnas įvykis. Tikriausiai šiame pasaulyje yra daugiau tų moterų, kurios prarado vaiką nei tų, kurios to nepatyrė. Dauguma apie tai nekalba, ir gyvena dienas taip lyg tai niekada nebuvo atsitikę, tad žmonės galvoja, jog moteris šioje situacijoje nežinojo ar nemylėjo tai, ką ji turėjo.
Bet paklausk jos : Kiek dabar metų būtų tavo vaikui? Ir ji žinos”
Kai lankiausi čia praėjusį kartą, skaičiau Muriel Barbery “Ežio elegancija”.
Šįkart buvau pasiėmusi krūvą žurnalų, N.Krauss “Great House” ir B.Kingsolver “Animal Dreams”, kurią praėjusį savaitgąlį radau sendaikčių turguje. (B.Kingsolver 2010aisiai laimėjo Orange prize už knygą “Lacuna”)
Dėl kažkokios priežasties nelabai man ten skaitėsi 😉 bet perskaičiau “Animal Dreams” skyrių, o ten radau citatą,labai labai tikusią tai dienai ir progai:
“God, why does a mortal man have children? It is senseless to love anything this much.”
Neįmantrus vertimas būtų: “Dieve, kodėl mirtingas žmogus turi vaikų? Neprotinga ką nors taip daug mylėti”
Atsimenu, kai tarybiniais laikais kulinarijoje buvo parduodami dviejų rūšių vyniotiniai. Vienas šviesus, o kitas- atseit šokoladinis su riebiu sviestiniu kremu. Gulėdavo tie vyniotiniai ant didelių metalinių “bliekų”, šalia “Griliažinio” torto ir pyrago “Draugystė”.
Na, bet nenukrypkim nuo temos.
Dienos klausimas: kas bendra tarp tokio vyniotinio ir knygų?
…
….
…
….
…
Jönköping miesto bibliotekoje vyksta knygų skirtukų paroda. Ten demonstruojami įvairūs knygų skirtukai ir “skirtukai”, kuriuos žmonės pamiršta bibliotekos knygose.
Iš įdomesnių “skirtukų” galima paminėtini yra vatos krapštukai ausim valyti (nepanaudoti), nekramtyta kramtomoji guma, ištižęs šokoladinis saldainis su mėtiniu įdaru ir…
knyguziurkes.com 