The Sisters Brothers

The-Sisters-Brothers

2011 m. Bookerio trumpasis sąrašas. Kažkur aprašymuose buvau paskaičius, kad vesternas, tai net negalvojau kada nors su šita knyga prasidėti, bet gal buvo labai pigiai nusipirkti audible, kad atsidūrė mano klausymo aparate? Pavadinimas tai visai susuko galvą – tik klausydama pagaliau supratau, kad tikrai ne apie sisters, o apie brothers, o tiksliau tai brolius pavarde Sisters. Gudriai čia, įdomu, kaip pavadinimas būtų išverstas į lietuvių? Tikriausiai kaip nors “Vakarų fronte nieko naujo 2” arba kaip nors panašiai – nieko bendro su originaliuoju pavadinimu, kaip kad Cutting for Stone yra Vienuolės paslaptis.

Nepasakyčiau, kad knyga yra labai ypatinga (iš tikro aš jau ilgiuosi kokios nors labai ypatingos), tokia ypatinga, kokios tikėtumeisi Booker trumpajame sąraše (Julian Barnes laimėjo labai pelnytai), bet ir prasta ji nėra. Visas veiksmas vyksta XIX a. viduryje, kur du broliai Seseriai 🙂 Sisters keliauja į vakarus, į auksinį San Franciską nužudyti kokio tai žmogaus. Žudymas yra jų profesija ir bent jau knygos pradžioje nei vienam iš brolių dėl jų veiklos galvos labai neskauda, o ir vėliau neskauda. O bet tačiau, kuo toliau jie keliauja, tuo labiau pasakotojui, jaunesniajam broliui Eli Sister, norisi kitokio gyvenimo, moteriškos šilumos ir meilės, nors nelabai jis šiaip ir įsivaizduoja kas per daiktas ta šiluma ir meilė yra, jam vis maišosi kam – ar meilei, ar kekšei reikia duoti pinigų, o jei duoti, tai kiek.

Patrick deWitt
Patrick deWitt

Žinoma, kelionės metu kraujas liejasi laisvai ir aplinkui šliaužioja visokio plauko banditai ir tokie pat kileriai kaip ir broliai Sisters, kurie yra tokie miklūs ir gudrūs, kad visuomet išneša kailį sveikutėliai ir kaskart vis turtingesni, tad į knygos antrą pusę apskritai atrodo nenugalimi. O bet tačiau būtų nuobodu skaityti, jei viskas taip būtų kaip baisioj pasakoj su laiminga pabaiga. Istorijai vyniojantis, pasikeičia brolių kelionės tikslas ir auksas, kur ten auksas, daug aukso virsta pelenais, bet kaip tai atsitinka ir kuo baigiasi tesužino kantriausi skaitytojai.

Visas knygos stilius man truputį primena Quentin Tarantino filmą Unchained Django – du keliautojai, panašus laikas, kraujas, atpildas. Sakyčiau, jei panašus stilius nežavi, su knyga irgi nereiktų prasidėti.

the sisters brother django

Money money money

Didžioji Britanija 2016 keičia pinigų išvaizdą ir ant 10 svarų banknoto bus Jane Austen portretas.

ImageTa proga galime prisiminti, kaip ten buvo, kad Žemaitė buvo pasirinkta vieno lito banknotui.
Iš knygos „Lietuvos banknotai”:„Į pasirinktų asmenybių sąrašą pateko tik viena moteris, ji papuošė mažiausio nominalo banknotą. Tai buvo padaryta jau numačius asmenybių sąrašą, po K. Lyniko pastabos, kad jame nėra moterų. Jis sakė, kad išleidę lietuviškus banknotus tik su vyrų portretais, sukelsime viso pasaulio feministinio judėjimo pasipiktinimą todėl būtina įdėti bent vienos žymios Lietuvos moters portretą” 

K.Ž.G

The Tipping Point

tipTaip jau išėjo, kad norėjau paskaityti “Blink!”, bet susimaišiau Gladwell knygose ir perskaičiau “The Tipping Point”. Vis niekaip negalėjau prisiruošti parašyti, gal todėl, kad knyga nepaliko tokio įspūdžio, kaip Outliers. Pririnkta visokių įdomių Galdwelliškų faktų, bet pats sulipinimas tai… kartais net pabosdavo klausyti (su amžium, žiūriu, darausi labai nekantri skaitytoja). Deja, ši knyga man pasirodė iš tų, kur pilnai užtektų gero straipsnio ir visai nebūtina rašyti visos knygos (summary galima rasti pvz. čia). Yra visokių gerų minčių, tokios geros, kad net negaliu prisiminti. Geriau eisiu parsiųsiu “Blink”.

Vienintelis išsigelbėjęs

vienintelisPrisipažinsiu, kad šiaip tokios knygos nepulčiau knygyne pirkti, bet kadangi gavom iš leidyklos dovanų ir paskaičius kažkokį interviu, pasidarė visai įdomu, taip ir perskaičiau, net labai greitai, kaip kokį trilerį. Jei trumpai, tai Persijos įlankos įtampos metu (1991m.) keletas karių būrių yra išsiunčiami į priešo užnugarį įvairioms užduotims. Būriai naktį nuskraidinami ir paliekami dykynėje. Jie praranda bet kokį ryšį su štabu ir iškilus pavojui nusprendžia keliauti atgal, sienos link (apie 150 km).

Tokia istorija, o mintys, kurias man sukėlė knyga, gal visai ne tokios, kokias autorius tikėjosi sukelti.

Iš knygos susidariau įspūdį, kad į kariuomenę (knygoje pasakojama apie Didžiosios britanijos specialiuosius būrius, tiesa, atsiprašau, jei kaip nors ne taip įvairdinau, nes, tiesą pasakius, nelabai man ten tokios detalės buvo įdomu) eina visokie mokytis tingintys mušeikos, neturintys kur išlieti savo energijos ir šiaip negalintys pasižymėti labai dideliais protiniais sugebėjimais. Atrodytų, na, visiškai normalu – koks daugiau proto turintis žmogus savanoriškai norėtų būti patrankų mėsa? Gal būtų visai ir nieko, jei tokia kvailių armija neprivestų iki kuriozinių situacijų – štai knygos herojus su savo kolegomis gauna setelitinius žemėlapius, kurių nemoka skaityti, neva, niekas jiems nepaaiškino, kad jį reikia skaityti vos ne atvirkščiai nei normalų žemėlapį; herojaus būrys kurį laiką treniruojasi dykumoje kaip įsirengti slėptuvę įsikasus į smėlį ar pastačius sienas iš smėlio pripiltų maišų, o kai yra paliekami Irako teritorijoje, paaiškėja, kad toje dykvietėje yra visiska uolos plynė su nė gramo smėlio – jokios užuovėjos, jokios galimybės pasislėpti ir šiaip tikriausiai jokių smegeninės resursų, galinčių prieš ypatingai sudėtingą operaciją pasidomėti, kokios yra gamtinės sąlygos, kokią amuniciiją ir galiausiai kokius rūbus reikia apsirengti (į Iraką gudručiai iškeliavo vasariniais rūbais, o užklupo juos pats tikriausias sniegas). Dar mažai absurdiškumų? Būrys, paliktas irakiečių užnugaryje gavo neiteisingus radio dažnius pagalbai prisišaukti…

Žinai, kai kalba eina apie ginkluotus nutrūktgalvius, visai nelinksma skaityti apie tokius nuotykius. O liūdniausia, kad toks puikus „pasiruošimas“ privedė prie kelių būrio karių mirties. Žinoma, kančios, kurias iškentė į Siriją keliaujantis autorius buvo tikrai nelinksmos, bet gi ne į turistinį žygį išsiruošė… pusės tų kančių buvo galima išvengti, jei operacijai būtų pasiruošta ne skautų būrelio lygiu.

Žodžiu, knyga gal turėjo sukelti kažkokį susižavėjimą žmogaus glimybėmis ir didvyriškumu (“skautų” būrelis apie koncentracijos stovyklas ir Sibirą tikrai nėra girdėjęs), bet man sukėlė tik pasibaisėjimą neorganizuotumu, atsakomybės nebuvimu ir šiaip kažkokia betvarke. Tegaliu tik tikėtis, kad kariuomenėje yra ir ne tik raumenų kalnai…

Women’s Prize 2013 trumpasis sąrašas

Prieš 15 minučių buvo paskelbtas Women’s Prize 2013 short list.

http://www.womensprizeforfiction.co.uk/2013-prize/2013-shortlist

Bring Up the Bodies Hilary Mantel (Fourth Estate)

Flight Behaviour Barbara Kingsolver (Faber & Faber)

Life After Life Kate Atkinson (Doubleday )

May We Be Forgiven A.M. Homes (Granta Books)

NW Zadie Smith (Hamish Hamilton)

Where’d You Go, Bernadette Maria Semple (Weidenfeld & Nicolson)

Šiemet: nė vienos debiutantės, dauguma autorių gerai žinomos ir laimėjusios ne vieną premiją.

Dabar reikia tikėtis, kad ne H.Mantel laimės, nes, nors ji ir tikrai puikiai rašo, noriu, jog premiją gautų kita rašytoja. H.Mantel jau gavo daugybę apdovanojimų, jos kūryba jau gavo pakankamai dėmesio pastaraisiais metais. Tai aš bent jau šiandien tikiuosi, kad laimės B.Kingsolver arba K.Atkinson. Arba Z.Smith, kai perskaitysiu knygas, gal kitaip galvosiu.

O dabar einu į Bookdepository susipirkti visą sąrašą. Juk Women’s prize yra mano mėgiamiausia premija

Homo homini lupus est

Parašiau įrašo antraštę ir prisiminiau, kaip per lotynų kalbos kontrolinį mums reikėdavo parašyti 50 lotyniškų issireškimų. Atsimenat, mano brangiosios klasiokės?

***

Pagaliau užbaigiau H.Mantel “Wolf Hall”. Skaičiau ilgai, paraleliai su kitomis knygomis, nes “Wolf Hall” istorija man nebuvo istorija nuo kurios negalėčiau   220px-Cromwell,Thomas(1EEssex)01atsiplėšti, nes, kuo visas reikalas baigsis, žinojau.

Ir labai džiaugiuosi, kad jau prieš pradėdama skaityti galėjau išvardinti Henrio VIII žmonas, žinojau, kas tas Act of Supremacy ir  ką veikė Wolsley, Chapuys, Norfolk ir kiti knygos herojai (prieš 4 metus buvau labai labai “užsikabinusi” už Tudorų dinastijos ir tada išžiūrėjau daug dokumentinių ir meninių filmų apie tą laikmetį), nes kitaip negarantuoju, kad knygą bučiau užbaigusi, nes veikėjų ten daug, nelengva visus atsiminti
Pats tekstas man nebuvo labai lengvas: atrodo visus žodžius suprantu, bet vistiek skaityti turėjau labai jau susikaupusi; H.Mantel iš skaitytojo reikalauja tam tikro atsidavimo. Bet užtat mainais skaitytojas gauna tirštą, detalizuotą ir niuansuotą narativą, kurį skaitant labai aišku, jog autorė “nekirto kampų” ir neiieškojo trumpų kelių, kai kalba ėjo apie historical research.

6101138H.Mantel kuria įtkinamą, įdomų ir visapusišką Thomas Cromwell portretą. Suteikti Cromweliui centrinę poziciją šitame pasakojime buvo tikrai geras ėjimas, tokiu būdu ne dar kartą perpasakojama Henrio VIII istoriją, bet suteikiamas balsas kitai įtakingai istorinei asmenybei, apie, kurią, pasirodo, žinoma ne taip daug.
Interviu knygos pabaigoje H.Mantel sako, kad ją suintrigavo tai, kad kalvio vaikas galėjo pasiekti toką aukštą pozicią karaliaus dvare: kaip tokia kelionė iš vienos klasės į kitą galėjo įvykti?
Tame pačiame interviu H.Mantel sako, kad Cromwell dažnai vaizduojamas kaip manipuliatorius, “blogietis”, bet labai mažai žinome apie jo privatų gyvenimą. Mano akimis žiūrint “Wolf Hall” pateikia solidžią naują Cromwell asmenybės interpretaciją.

Vienas iš pirmų žodžių, kurie ateina į galvą bandant kalbėti apie šitą knygą yra “kokybė”, ta literatūrinė kokybė, kuri atsiranda tada, kai autorė/-ius sugeba sukurti sodrius niuansuotus veikėjų paveikslus, kai labai aišku, kad autorė/-ius turi daug ką papasakoti, kai 391871_516762748346995_1689837628_npasakojimas turi gerą tėkmę. Šiuo atveju, mano akimis, dar ir H.Mantel pasirinkimas rašyti esamuoju laiku irgi yra metodas prisidedantis prie kokybės kūrimo.
H.Mantel interviu sako, kad rašyti esamuoju laiku jai buvo būdas “to catpure the soundtrack inside Cromwells head- the immediacy of his experience. Also, though we know how it all ends, Henry and his court didn’t (…) Henry didn’t know he would have six wives-even when he married number five, he couldn’t have known it.

2009ais H. Mantel už Woolf Hall gavo Booker premiją ir National Book Critics Circle Award. Yra už ką.

Leidykla “Metodika” išleido knygą lietuviškai “Vilko dvaras”, bet aš labai jau noriu paniurnėti dėl pasirinkimo ant knygos viršelio vaizduoti Henriką VIII. Nors H.Mantel knyga vaizduoja būtent jo dvarą, centrinė asmenybė nėra pats monarchas.

K.Ž.G

 

Pozicija

Šiandien Guardian rašo, jog rašytojas Mikhail Šiškin atsisako reprezentuoti Rusiją Book Expo America 2013 renginyje. 425px-MichaelShishkin1209n
Iš pradžių jis priėmė kvietimą, tačiau vėliau pakeitė savo nuomonę

Laiške organizatoriams jis rašo : “Russia’s political development, and the events of last year in particular, have created a situation in the country that is absolutely unacceptable and demeaning for its people and its great culture”.  “What is happening in my country makes me, as a Russian and a citizen of Russia, ashamed. By taking part in the book fair as part of the official delegation and taking advantage of the opportunities presented to me as a writer, I am simultaneously taking on the obligations of being a representative of a state whose policy I consider ruinous for the country and of an official system I reject.”

 

Gone Girl

 gone girl Viena iš knygų, kuri pastoviai atsirasdavo visokiuose rekomenduojamuose skaitymuose internetinėse parduotuvėse. Knygos aprašymas toks labai jau nekabinantis, ganėtinai tradicinis, tai aš taip truputį vartydama akis nusprendžiau, kad pabandysiu. Pasirodo, tikrai ne veltui rekomenduojama ir ne veltui toks bestseleris patapo. Jau ir filmui teisės nupirktos ir pagrindinį vaidmenį tikriausiai vaidins Reese Whiterspoon, kuri, manau labai tinka tam vaidmeniui, ne, bet apie ką mes čia.

Vyras ir žmona. Per 2008 m. finansų krizę ir interneto įsigalėjimą abu netenka darbo ir nusprendžia važiuoti gyventi į Misurį, į vyro gimtinę, tokį pusiau mirusį miestelį. Vieną dieną gražuolė žmona dingsta ir po po truputį besidėliojančio paveikslo visų akys nukrypsta į vyrą. Nick’ai, ką kur Amy? Ką jai padarei?

Apie savo gyvenimą pasakoja abu – ir vyras, ir žmona, tik vyras pasakoja iš dabarties perspektyvos, o žmonos skaitome dienoraštį, pradedantį pasakojimą nuo maždaug laikotarpio, kai jie pirmą kartą susitinka. Taip lėtai einame iki dienos X, kai sužinosime, kas yra žudikas. O gal iš viso nėra jokio žudiko? Gal tik visuomenės spaudimas, kad dingus žmogui kažurs būtinai yra lavonas ir būtinai yra kaltininkas?

Neįtikėtina, bet kaip tik perskaičius knygą, pasaulis pakabino akis ant to bekojo bėgiko Oscar Pistorius, kuris galbūt nužudė savo draugę. OMG, perskaičius Gone Girl, net nebežinai, ką apie tokias bylas reikia galvoti. Kartu dar prisimenu baisų filmą, neatsimenu pavadinimo, lygtais The Life of David Gale – apie mirties bausmės baisumą.

Koks likęs įspūdis po knygos? Mes niekada nežinom, kas yra kito žmogaus galvoje (duok dieve, žinom, kas mūsų pačių galvose – čia jau didelis pasiekimas). Visada galime kažkuo apsimesti, kažką suvaidinti, įtikinti aplinkinius, kad esame būtent tokie, o ne anokie. Tai ir šioje knygoje – pradedam su veikėjais vienoje pozicijoje, o paskui sūpynės švyst į kitą pusę ir veikėjai sūpt – visai kitokie. Man atrodo, kad būtent apsivertimas yra stipriausiai suveikianti knygos savybė ir vis ta nepabėganti mintis – šalia ko gyveni kiekvieną dieną, ką slepia kaimyno šypsena (siaubas, visada galima prisigalvoti visokių nesąmonių), kas miega šalia tavęs lovoje?

Ir knygos pabaiga netradicinė, sukėlusi daug visokių diskusių, net skaitytojų nepasitenkinimo – kaip taip gali būti! Man ji patiko. Tokia gan netikėta ir dar ne tokia, kurios labiausiai norėtųsi skaitytojui, na, kad perskaičius apimtų ramybė ir galėtum ramiai padėti knygą į šalį. Pabaiga su daugtaškiu. Ir tikiuosi, kad autorė iš daugtaškio nesugalvos daryti serialo.

gone girl autire