Homo homini lupus est

Parašiau įrašo antraštę ir prisiminiau, kaip per lotynų kalbos kontrolinį mums reikėdavo parašyti 50 lotyniškų issireškimų. Atsimenat, mano brangiosios klasiokės?

***

Pagaliau užbaigiau H.Mantel “Wolf Hall”. Skaičiau ilgai, paraleliai su kitomis knygomis, nes “Wolf Hall” istorija man nebuvo istorija nuo kurios negalėčiau   atsiplėšti, nes, kuo visas reikalas baigsis, žinojau.

Ir labai džiaugiuosi, kad jau prieš pradėdama skaityti galėjau išvardinti Henrio VIII žmonas, žinojau, kas tas Act of Supremacy ir  ką veikė Wolsley, Chapuys, Norfolk ir kiti knygos herojai (prieš 4 metus buvau labai labai “užsikabinusi” už Tudorų dinastijos ir tada išžiūrėjau daug dokumentinių ir meninių filmų apie tą laikmetį), nes kitaip negarantuoju, kad knygą bučiau užbaigusi, nes veikėjų ten daug, nelengva visus atsiminti
Pats tekstas man nebuvo labai lengvas: atrodo visus žodžius suprantu, bet vistiek skaityti turėjau labai jau susikaupusi; H.Mantel iš skaitytojo reikalauja tam tikro atsidavimo. Bet užtat mainais skaitytojas gauna tirštą, detalizuotą ir niuansuotą narativą, kurį skaitant labai aišku, jog autorė “nekirto kampų” ir neiieškojo trumpų kelių, kai kalba ėjo apie historical research.

H.Mantel kuria įtkinamą, įdomų ir visapusišką Thomas Cromwell portretą. Suteikti Cromweliui centrinę poziciją šitame pasakojime buvo tikrai geras ėjimas, tokiu būdu ne dar kartą perpasakojama Henrio VIII istoriją, bet suteikiamas balsas kitai įtakingai istorinei asmenybei, apie, kurią, pasirodo, žinoma ne taip daug.
Interviu knygos pabaigoje H.Mantel sako, kad ją suintrigavo tai, kad kalvio vaikas galėjo pasiekti toką aukštą pozicią karaliaus dvare: kaip tokia kelionė iš vienos klasės į kitą galėjo įvykti?
Tame pačiame interviu H.Mantel sako, kad Cromwell dažnai vaizduojamas kaip manipuliatorius, “blogietis”, bet labai mažai žinome apie jo privatų gyvenimą. Mano akimis žiūrint “Wolf Hall” pateikia solidžią naują Cromwell asmenybės interpretaciją.

Vienas iš pirmų žodžių, kurie ateina į galvą bandant kalbėti apie šitą knygą yra “kokybė”, ta literatūrinė kokybė, kuri atsiranda tada, kai autorė/-ius sugeba sukurti sodrius niuansuotus veikėjų paveikslus, kai labai aišku, kad autorė/-ius turi daug ką papasakoti, kai pasakojimas turi gerą tėkmę. Šiuo atveju, mano akimis, dar ir H.Mantel pasirinkimas rašyti esamuoju laiku irgi yra metodas prisidedantis prie kokybės kūrimo.
H.Mantel interviu sako, kad rašyti esamuoju laiku jai buvo būdas “to catpure the soundtrack inside Cromwells head- the immediacy of his experience. Also, though we know how it all ends, Henry and his court didn’t (…) Henry didn’t know he would have six wives-even when he married number five, he couldn’t have known it.“

2009ais H. Mantel už Woolf Hall gavo Booker premiją ir National Book Critics Circle Award. Yra už ką.

Leidykla “Metodika” išleido knygą lietuviškai “Vilko dvaras”, bet aš labai jau noriu paniurnėti dėl pasirinkimo ant knygos viršelio vaizduoti Henriką VIII. Nors H.Mantel knyga vaizduoja būtent jo dvarą, centrinė asmenybė nėra pats monarchas.

K.Ž.G