Užtrauktukas ir skrydis

Apie E.Jong “Skrydžio baimę” Lina jau rašė anksčiau ir įtraukė ją į savo šimtuką.  Taip pat apie knygą rašyta ir Šiukšlynėlyje.

Aš iki Linos įrašo nieko nebuvau apie šitą knygą girdėjusi, todėl nežinojau, ko tikėtis. Manajame leidime E.Jong knygos trisdešimties metų išleidimo proga parašė apie savo pačios gyvenimą, apie knygos rašymą, ir aš supratau, jog knyga yra labai labai autobiografiška.

Isadoros pirmajam vyrui užeina psichozė, po to Isadora išteka už… psichologo.

Bet vistiek- jos niekaip nepalieka skrydžio baimė.

Skydis- tai gyvenimas, jos kūryba, meilė, seksas… Isadora nesijaučia laisva, ji jaučiasi kontroliuojama tiek savo vyrų, tiek mamos, tiek to universalaus moterims į galvą įkalto plano (graži, kūda, universitetas, sutikti jį, ištekėti, susilaukti vaikų), tiek universiteto nubėžtų gairių.

Ir ta baimė nepaliek Isadoros, nes ji suvokia, kad ir ką ji bepasirinktų, kad ir kokius nekonvencinius sprendimus ji priimtų, tos absoliučios skrydžio laimės gali ir nepatirti.

E.Jong pasakoja, jog knyga sukėlė baisiausią pasipiktinimą: “Kaip MOTERIS gali rašyti TOKIUS dalykus”. TOKIE dalykai- tai keiksmažodžiai,herojės noras patirti “zipless fuck” (sueitis tarp dviejų nepažįstamųjų, kai tarp jų nėra jokios priklausomybės, ir kai išsiskiriama be jokios gėdos ar sąžinės graužaties), jos sprendimas pasielgti prieš egzistuojančias normas ir t.t.

Keletas citatų:

“Women are their own worst enemies. And guilt is the main weapon of self-torture . . . Show me a woman who doesn’t feel guilty and I’ll show you a man.”

“And the lesson was clear: being a woman meant being harried, frustrated, and always angry. It meant being split into two irreconcilable halves.”Maybe you’ll do better than me” my good mother said. “Maybe you’ll do both, darling. But as for me, I never could””

“I began two novels in Heidelberg. Both of them had male narrators. I just assumed that nobody would be interested in a woman’s point of view. Besides, i didn’t want to risk being called all the things women writers (even good women writers) are called: “clever, witty, bright, touching, but lacks scope” I wanted to write about the whole world. I wanted to write War and Peace- or nothing. No “lady writer” subjects for me. I was going to have battles and bullfights, and jungle safaris.”

Iki skausmo atvirai, kone brutaliai apie tai, ką reiškia būti moterimi. (Truputuką žliumbiu)

K.Ž.G

nevykėlio dienoraštis

Nelaiku ir nevietoje? Na, gulinėja aplink mane šita knyga jau gerus porą mėnesių, pagaliau prisiruošiau skaityt ir ką… na, pati nuo jos bėgu ir slepiuosi, vengiu, visai nenoriu. Paprastai nesu linkusi numesti neperskaitytos knygos, bet vakar, trečdalį perskaičius pagalvojau, kad gal nekankinsiu savęs, jei jau visai manęs netraukia ją skaityt. Toks jausmas, kad jau geriau visai neskaitysiu, nei škaitysiu šitą. Paskaitinėjau, paskaitinėjau ir užteks. Man vėl pasitaikė variantas, kai aprašą ant knygos įdomiau skaityt nei pačią knygą, nors ji tikriausiai kultinė ar dar kokia nors labai svarbi. Bet ką aš galiu padaryti, jei visas mano kūnas jos vengia. Gal kada nors kitą kartą.

Pradžia, kuri užkabliavo:

Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…

Atvartas

Dar kelios mintys:

Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.

“Štai, žiūrėk, kaip aš moku šokinėti.” Atsikelia nuo grindų ir ima šokčioti į šonus mėtydama rankas ir kojas. “Aš galiu, nes aš lengva. Juk aį dar vaikas. Štai paaugsiu – ir nebegalėsiu,”- paaiškina ji. Atsistoju, padedu šepetį ir bandau šoktelti kaip ji. Man akivaizdžiai nesiseka, nes ji ima juoktis. “Tu sunkus,”- sako ji.

|ne|

9/11

Šiandien nine eleven. Diena, kuri perkirto laiką į “iki to” ir “po to”. Diena iš trilerio – taip pagalvojau, kai pirmą kartą apie tai išgirdau sėdėdama universiteto auditorijoj, man apie ją pranešęs kolega tiesiog sumaišė TV kanalą.

Namie turiu tris knygas apie 9/11: F.Beigbeder Windows on the World (dabar nusistebėjau, kad pavadinimą “pamiršo” Tyto Alba išversti), Don DeLillo Falling Man ir J.S.Foer Extremely Loud ir Incredibly Close.

 Falling Man dar neskaičiau. O kitos dvi skaitytos patiko. Na, kažkaip nesmagu sakyti “patiko”, gal geriau, sakysiu, kad geros knygos. Trečioji, beveik esu įsitikinusi, irgi. Tikriausiai po knygą būtų galima parašyti apie kiekvieną ten žuvusį žmogų, visi jie buvo Falling Men.

Tik žinot, kokia mintis man vis kirba galvojant apie 9/11. Taip, tai didelė tragedija, bet kiek pasaulyje vyko/vyksta tragedijų, apie kurias mes nieko nežinom (nes niekas nerašo) arba žinom labai mažai. Ir vėl aš prisimenu Ruandą, kur per tris mėnesius nužudyta beveik milijonas žmonių. O tai būtų milijonas knygų, milijonas gyvenimo istorijų. Ir apie tai pasaulis pradėjo kalbėti, tik po to, kai to milijono gyventojų nebebuvo. Nežinau, kur tam pasauliui dabar dėti akis. Nejau gyvybė vienam kontinente yra vertingesnė už gyvybę kitam kontinente?

|nusiminus|

Lietuviai ne lietuvių literatūroje

A.Užkalnis savo knygose vis mini, kad anglams jau seniai nebeįdomu, ką apie juos rašo ar galvoja užsieniečiai. Nes jie vis tiek patys geriausi. Ir jie, ir jų šalis. Na, nesiginčykim, o lietuviškai papavydėkim, kad nemokame taip galvoti apie savo šalį. Taigi, kadangi mums labai įdomu, ką apie mus galvoja, tai mes žinome visas knygas ir filmus, kuriuose yra pasakomas ar parašomas žodis su šaknimi lithuan***, litauen ir panašiai.

Mano lentynoje savo eilės laukia iš bibliotekos parsinešta knyga, kur, keik žinau, veiksmas vyksta Vilniuje:

Dar žinau šitą:

Ir dar visai šiviežia Berniukas lagamine.  Iš aprašymo:

Ninos Borg bičiulė paprašo paslaugos – iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą. Spintelėje Nina randa lagaminą, o jame – mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus.
Nina nusprendžia gelbėti berniuką – ir įsipainioja į itin painią ir pavojingą istoriją…
 
 
 
Ar žinai dar kokią?
|lit- erature; – thuania|

Nepadorios skaitytojos

Kai kurie žmonės mūsų blogo rašymo pradžioje sakė, jog “žiurkės” skamba ne per gražiausiai. 🙂 Bet kad jūs žinotumėt, kaip vadinasi vienas mano mėgstamiausių knygų blogų!

Bokhora!  “Bok”- knyga, “hora” – kekšė.  Knygų kekšė  🙂

Pavadinimas gal ir šokiruojantis, bet, be abejo, labai įsimintinas.

Blogą rašo penkios merginos/moterys, ir jų blogas yra, ko gero, pats populiariausias knygų blogų kategorijoje. Blogo stiprioji pusė yra būtent tai, kad jį rašo penki žmonės, turintys skirtingus skonius, skaitantys įvairių žanrų knygas, blogas nuolat atnaujinamas, o leidyklos joms sunčia nepadorius kiekius naujų knygų, tai naujausių knygų recenzijas pirmiausia galima perskaityti būtent bokhora.se

O pasivadino jos knygų kekšėmis todėl, kad jos nėra ištikimos vienam žanrui, jos skaito viską: ir Nobelio premijos laureatus, ir  chick lit, ir biografijas, ir poeziją, ir žurnalų straipsnius. Žodžiu, skaito viską, kas papuola… elgiasi kekšiškai 🙂

Jei įdomu, tai su Google translate pagalba galite pabandyti paskaityti www.bokhora.se

Kokius knygų blogus jūs dar skaitot? Parekomenduokit!

K.Ž.G

Pagaliau!

Yra tokia švediška patarlė Den som väntar på något gott väntar aldrig för länge. Išvertus pažodžiui reiškia Tas, kuris laukia ko nors gero, niekada nelaukia per ilgai. (Jei lauki kažko gero, laukimas neprailgsta).

Mano kantrybės koeficientas yra 0,000002, tai man šita patarlė atrodo kaip didžiulė nesąmonė. Gal čia koks protestantiškas mazochizmas pas tuos švedus, noras save disciplinuoti ir treniruoti?

Dešimties dienų laukimas, kol Bokus.se atsiųs man užsakytas knygas, tikrai prailgo. Bet vakar gavau ir elektroninį laišką ir SMS patvirtinimą, jog mano knygos išsiųstos, ir kad jei mano laiškanešys nuspęs, jog paketas tilps į pašto dėžutę, tai siuntinys ateis per vieną ar dvi dienas. (Ar tikrai reikia mano laiškanešiui suteikti tokias didžiules galias?)

Bet šiandien pašto dėžutėje radau štai ką:

Nors turiu knygos lietuvišką leidimą, neišdrįsau skaityti lietuviškai. Bijau, kad sugadins J.S.Foer, todėl “Everything is Illuminated” skaitysiu angliškai

Mano mieloji draugė žiurkelė L. E.Jong knygą “Fear of Flying” yra įtraukusi į savo knygų šimtuką, o kadangi E.Jong žada atvažiuoti į Göteborgo knygų mugę, kurioje planuoju ir aš apsilankyti, tai dabar šita knyga bus skaitoma be eilės.

James Frey “Million Little Pieces” man vis rekomendavo vienas internetinis puslapis, mano draugė, Oprah book club, New York Times Best Seller List (15 savaičių pirmoje vietoje). Kai visi taip rekomenduoja, ar gali sakyti ne?

K.Ž.G

Kokia spalva tau gražiausia?

Vonioje – oražinė

As – žydra

Egle – geltona

Ziu – ruda

Juel – balta

Vaida – rožinė

Dori – mėlyna

Audra – žalia

Knygos “Marijos knyga” laimėtoją patikėjau išrinkti savo branguliukui. Žiūrėkit, kokia spalva jam labiausiai krito į akį ir į ranką 🙂

Sveikinam laimėtoją (prašom parašyti mums savo kontaktus į žiurkių meilą! Ačiū, kad skaitot, kad be knygų negalit 🙂

|žiurkės|

Moteris, kuri laukė 2

Knygų žiurkė L jau rašė apie A. Makine “Moteris, kuri laukė”.

Kadangi ji aprašė tą knygą taip gražiai, kad man telieka tik palinksėti galva ir pasakyti, kad tokios lyriškos knygos jau senokai nebuvau skaičiusi.

Knygos apimtis puiki, 141 puslapis -ne per daug ir ne per mažai, graži struktūra, beveik meditacinė nuotaika, talpinanti tiek rusišką rezignaciją, tiek prancūzišką eleganciją.

O čia trumpas filmukas apie knygą

K.Ž.G

In the middle of “Middlesex”

Jau senokai nerašiau bloge, bet šią savaitė turiu daug darbo, bet rytoj jau turėčiau tuos darbus užbaigti. Ir dar nerašau todėl, jog skaitau J.Eugenides “Middlesex”, kuri  mane įtraukė taip, kad aš vietoj to, kad važiuočiau greituoju autobusu,  važiuoju tuo, kuris mane gabena namo dešimčia minučių ilgiau 🙂

K.Ž.G

“Pa pigiųjų”

Pagaliau nuėjau į savo vietinį knygyną (“Pegasas”), tai pripuoliau prie nukainotų knygų, nes tiek manoji, tiek mano kolegės knygų žiurkės L. patirtis sako, jog ten kažkokiu nesuprantamu būdu patenka vienos geriausių knygų.

Rezultatas: 23 litai ir 62 centai už keturias knygas. 

 J.S.Foer “Viskas nušviesta” nupirkau net du egzempliorius, nes vieną duosiu savo mamytukui. Buvau suplanavusi skaityti ją originalo kalba, bet kai dabar pamačiau, jog  J.S.Foer knyga kainuoja 4.44 lt, tai labai suspaudė širdį matyti jas ten taip žiauriai nupigintas, juk S.Foer mane užbūrė, tai paėmiau net dvi.

Su manim dar namo iškeliavo Sandro Veronesi “Praeities galia” ir A.Makine “Žako Dormo žemė ir dangus”.

Dar ieškojau N.Kliukaitės “Šatrijos Raganos”, bet neradau. O į rankas buvau paėmusi Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, bet padėjau atgal. O kadangi mano draugė L liko sužavėta, tai būtinai šitą knygą nusipirksiu.

Kokių stebuklų jūs atradote pigiųjų knygų lentynose?

K.Ž.G

Pokalbis sofoje

Netoliese atidarė naują maudynių parką. Laikraštyje apie tai buvo reportažas ir keletas nuotraukų, kuriose matėsi ilgos eilės prie bilietų. Tai pamanėm, jog galėtume ten nuvažiuoti visi trys.

Aš: Būtų smagu ten nuvažiuoti, kol mes atostogaujame

K: Gerai, būtų smagu.

Aš (pasiaukojančiu balsu): Tik kad tos eilės tokios ilgos… Aš galiu atsistoti į eilę, o jūs tuo metu galit pasivaikščioti po parką, pažaisti žaidimų aikštelėje.

K: Žinai, aš galiu pastovėti eilėje, kol jūs pasivaikščiosit. Pasiimsiu knygą su savim, paskaitysiu belaukdamas eilėje.

Aš (baisiausiai pasipiktinusi): NE! Tai buvo mano planas! Aš galvojau, jog stovėdama toje eilėje galėsiu paskaityti.

K: Aha! Taip ir žinojau!

K.Ž.G

I wanna hold your hand

Klube, kur ką tik grojo jo grupė,Nickas pamato savo ex, kuri jį paliko ir kuri jam vis dar labai rūpi. Ir ji ne viena, o su nauju draugu. Nickas apsidairo ir pamato nepažįstamą merginą, stovinčią šalia jo. Jos vardas- Norah ir Nickas paprašo jos penkias minutes pabūti jo mergina, ir Norah sutinka.

Taip prasideda liksma, žavi ir greita vienos labai ilgos nakties istorija. Knyga “Begalinis Niko ir Noros grojaraštis” yra intensyvi, greita, pilna nuorodų į popkultūrą ir (kaip knygos pavadinimas nurodo) į muziką. Knygos autoriai (!) Cohn ir  Levithan puikiai sugebėjo išlaikyti kūrinio vienovę, nors rašė skirtingus skyrius (Cohn rašė skyrius iš Norah pozicijos, o Levithan- iš Nicko).

Tikra feel good knyga, skaičiau ir džiaugiausi.

Man labai gaila, jog šitos knygos nebuvo, kai man buvo penkiolika ar šešiolika. Įtariu, jog  būčiau ją skaičiusi kokius dešimt kartų, būčiau klausiusi visų knygoje paminėtų dainų (visas paminėtas dainas galima rasti čia), nes šita įsimylėjimo istorija yra šilta, žaisminga, be didelių dramų. Tas paaugliškas įsimylėjimas nėra neigiama griaunanti jėga, o atvirkščiai- šiek tiek neurotiškas džiaugsmas su šimtu plazdančių drugelių pilve.

Pagal filmą yra pastatytas filmas. Aš jo dar nežiūrėjau, tai nedrįstu rekomenduoti, bet man nelabai vykusiai atrodo parinktas Nickas. Aš kažkaip kitaip jį įsivaizdavau.

K.Ž.G

Nick & Norah's Infinite Playlist Nick & Norah’s Infinite Playlist > Quotes

“I Wanna Hold Your Hand.’ First single. Fucking brilliant. Perhaps the most fucking brilliant song ever written. Because they nailed it. That’s what everyone wants. Not 24-7 hot wet sex. Not a marriage that lasts a hundred years. Not a Porsche or a blow job or a million-dollar crib. No. They wanna hold your hand. They have a feeling that they can’t hide.”
Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
Add_quote



“I mean, I don’t know how the world broke. And I don’t know if there’s a God who can help us fix it. But the fact that the world is broken – I absolutely believe that. Just look around us. Every minute – every single second – there are a million things you could be thinking about. A million things you could be worrying about. Our world – don’t you just feel we’re becoming more fragmented? I used to think that when I got older, the world would make so much more sense. But you know what? The older I get, the more confusing it is to me. The more complicated it is. Harder. You’d think we’d be getting better at it. But there’s just more and more chaos. The pieces – they’re everywhere. And nobody knows what to do about it. I find myself grasping, Nick. You know that feeling? That feeling when you just want the right thing to fall into the right place, not only because it’s right, but because it would mean that such a thing is still possible? I want to believe that.”
Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
Add_quote



“We are the ones who take this thing called music and line it up with this thing called time. We are the ticking, we are the pulsing, we are underneath every part of this moment. And by making the moment our own, we are rendering it timeless. There is no audience. There are no instruments. There are only bodies and thoughts and murmurs and looks. It’s the concert rush to end all concert rushes, because this is what matters. When the heart races, this is what it’s racing towards.”
Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
Add_quote



“Because the song is us and the song is her and this time I’m going to use her name. Norah, Norah, Norah – no rhymes really. Just truth.

I shouldn’t want the song to end. I always think of each night as a song. Or each moment as a song. But now I’m seeing we don’t live in a single song. We move from song to song, from lyric to lyric, from chord to chord. There is no ending here. It’s an infinite playlist.”
David Levithan (Nick & Norah’s Infinite Playlist)

Add_quote



“The way you’re singing in your sleep
The way you look before you leap
The strange illusions that you keep
You don’t know
But I’m noticing

The way your touch turns into arcs
The way you slide into the dark
The beating of my open heart
You don’t know
But I’m noticing”
David Levithan (Nick & Norah’s Infinite Playlist)

Add_quote



“There’s no such thing as ready,” she says. “There’s only willing.”
— Rachel Cohn and David Levithan (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
Add_quote



“She’s cinematic and I’m a fucking sitcom.”

Laimingiausi pasaulyje žmonės

Kaip man  gaila, kad kartais būna kone neįmanoma parekomenduoti vieną ar kitą knygą, nes ji išleista vien tik švedų kalba. Galėčiau čia prirašyti šimtą knygą liaupsinančių sakinių, bet kas iš to? Lyg įsijungusi Skype kamerą su didžiausiu malonumu valgyčiau didžiulį gabalą torto su braškėmis- pačiai labai skanu, o tas, kas žiūri net to skanaus kvapo neužuodžia.

Bet šiandien negaliu susilaikyti ir turiu papasakoti apie knygą, kurią vakar perskaičiau. Jau seniai norėjau perskaityti Lena Sundström knygą  “Världens lyckligaste folk” (“Laimingiausi žmonės pasaulyje” ).

Kas čia per žmonės? Kalba eina apie danus, kurie įvairiose apklausose daug dažniau nei kiti teigia esą esantys laimingi. Ilgą laiką Danija turėjo “atsupūtusios” ir labai tolerantiškos šalies reputaciją. Bet paskutiniu metu kažkas atsitiko ir Danija pasikeitė. Dabar Danija garsėja labai griežtomis taisyklėmis imigrantams, įstatymiškais imigrantų apribojimais ir tuo, jog populistinė ksenofobinė  Dansk Folkeparti pateko į parlamentą ir tapo trečia pagal dydį partija.

Kadangi rugsėjo mėnėsį vyks rinkimai Švedijoje, ir yra galimybė, jog ksenofobinė Sverigedemokraterna taip pat pateks į parlamentą, knygos autorė L.Sundström sumanė išsiaiškinti, kas galėtų atsitikti Švedijoje. Kadangi Danijoje tai jau faktas, autorė susikrovė lagaminus ir trims mėnesiams persikraustė į Kopenhagą, kur ji lankė kalbos kursus imigrantams, kur kalbėjosi su Folkeparti atstovais, su už ją balsuojančiais, su musulmonais, gimusiais Danijoje, su paprastais praeiviais ant suoliuko Strøget, su žurnalistais. Ir vis klausė, kaip tolerancija virto baime ir neapykanta, kaip svetingumas virto atsiribojimu. Kas atsitiko, jog gana daug  danų,vedusių užsienietę ar danių,  ištekėjusių už užsieniečių yra priversti gyventi kitur? Kodėl norint tapti Danijos piliečiu reikia žinoti, kuriais metais moterų rankinio rinktinė laimėjo pasaulio čempionatą? Kodėl reikia išlaikyti testą, kurio 30 procentų danų neišlaikytų?

Man labai patiko pati idėja, jog knygos autorė rimtai atsidėjo šitam darbui ir Stokholme palikusi savo šeimą tris mėnesius gyveno Danijoj. Štai čia žurnalistika!  Čia ne pas kokia poniutę į namus įsiprašyti ir jos sofą bei paveikslą paauksuotuose rėmuose nufotografuoti ir aprašyti. Čia ne tiesiog ( be jokios gilesnės analizės) aprašyti, ką lietuviai emigrantai pridirbo kokiame nors Anglijos miestelyje ar tiesiog įdėti į straipsnį pliko užpakalio nuotrauką. Aš lietuviškoje spaudoje labai pasiilgstu daugiau analitinių straipsnių, daugiau tiriamosios žurnalistikos , mažiau “pletkų”, nuogybių ir gilesnio požiūrio į aprašomus fenomenus.

Per daug nuklydau į lankas, laikas grįžti prie knygos.

Vakar ją perskaičiusi  laksčiau kaip ant sparnų ir to jausmo įkvėpta parašiau knygos autorei laišką per Facebooką. Ir žinot ką? gavau atsakymą!

K.Ž.G