Jau seniai pastebėjau, kad paskutinio Intelligent Life numerio viršelyje – preitų metų Booker premijos laimėtoja Hilary Mantel. Tai nuo tada, kai pastebėjau, vis ir kirba man mintis nusipirkti tą žurnalą, bet kartu ir pinigų truputį gaila, nes pirmasis žurnalo LT numeris man pasirodė tikrai nelabai vykęs. Na, bet vakar neiškenčiau (tikriausiai Booker‘io įtaka) ir nusipirkau, vakare prieš miegą paskaičiau, kaip gi ten jaučiasi rašytojai, kai laukia laimėjimo.

Žinai, kas nustebino? Aš kažkaip galvojau, kad jau vien patekti į longlist, o paskur ir į shortlist yra didelė garbė ir įvertinimas. Taip, taip, kai tu esi pradedantis rašytojas, bet jei rašai jau ketvirtį amžiaus ir vis patenki į visus tuos sąrašus ir niekaip nelaimi? Tokio varianto nepagalvojau. O pasirodo, Hilary Manetl būtent tokia rašytoja. Prieš eidama į ceremoniją, ji pasiruošia planą A (jei laimės) ir planą B (jei nelaimės), ir tai daro, kad nepasimestų ir žinotų, ką veikti ir daryti, ypatingai, jei nelaimėjo, nes laimėtojo dienotvarkė kaip ir suplanuota. Beje, prieš paskelbinat nugalėtoją visi shortlist sąrašo rašytojai gauna visos ateinančios savaitės dienotvarkę, pradedant kitu rytu, kai turės duoti interviu per televiziją ir taip toliau ir taip toliau.

Keletas minčių iš straipsnio:

Nelaimėjusi išėjau į šviesų vakarą ir pasigavau taksi. Jaučiau įprastą nusivylimą dėl veltui sugaišto laiko. Kartojau sau, kad nesitikėjau laimėti. Tačiau skinantis kelią per miestą, gimė “keršto planas”. Mane apėmė, tiesiog užvaldė noras iškrėsti ką nors negero – ką nors iš tiesų verto paniekos, ką nors dėl ko būčiau palaikyta moraliai ištvirkusia ir dėl ko manęs daugiau nebenominuotų šiam prizui (apdovanojimas buvo skirtas romanui religine tema). (…) Galėjau iškišti galvą pro langą ir praeiviams parodyti šlykčias minas, bet kaip jie žinos, kad tai mano šlykštus veidas. Jie gali pamanyti., kad aš visada buvau tokia.

*

…privalai suvokti, kad apdovanojimai (nesvarbu, kaip labai tau patiktų juos gauti) nėra arba nebūtinai yra tavo kūrybos vertės įvertinimas. Laimėtojai išrenkami kompromisų būdu. Apdovanojimai turi ir politinių aspektų, o teisėjams patinka demonstruoti minties nepriklausomumą. Kartais vieną reikšmingą apdovanojimą pelniusi knyga slapčiomis nesvarstoma kituose apdovanojimuose. Kartais teisėjais būna aktoriai arba politikai, puoselėjantys norą kurti patys, jei, žinoma, turėtų laiko. Pati esu buvusi tarp teisėjų ir mačiau, kaip garsenybių ego užgožia skaitomų lapų garsą.

*

Kai pati buvau viena Booker premijos teisėjų dar 1990 m., perskaitėme 105 knygas. Praėjusiais jų buvo 132.

*

Vis dėlto paskutinį teisėjų posėdį prisimenu, kaip vieną didžiausių savo gvenimo išbandymų. (…) Galbūt į viską reagavau per rimtai: tarsi tai butų buvęs gyvenimo ir mirties klausimas, tarsi mes ketintume pakarti penkis autorius, o vienam leisti pabėgti.

Autorė apie savo knygą (jau seniai laukiančią manęs lentynoj) pasakoja čia (arba žiūrėk komentaruose, nes man neduoda kažko įdėti į tekstą).

|kzl|