Štai naujoji Booker Žvaigždė! Pasakysiu taip – labai labai džiaugiuosi, nes kaip tik dabar klausau šitos knygos! Ir nors perklausiau dar nelabai daug – šita knyga mane iš tikro kabina. Nesakysiu op op, kol neperšokau, bet smagu vien dėl to, kad iki Julian Barnes pergalės Baltos lankos su juo supažindino Lietuvos skaitytojus, ir, aišku, dėl to, kad šis vardas man jau kažką reiškia, yra pažįstamas. Manau, kad šių metų Booker’is tikrai vykęs jau vien dėl to, kad įmanomas skaityti (nors čia aišku, ne kriterijus). Vienu žodžiu – Valio!
Dame Stella Rimmington, who chaired the jury, said the book has “the markings of a classic of English Literature. It is exquisitely written, subtly plotted and reveals new depths with each readings”.
Štai ką rašiau mūsų bloge prieš praėjusių metų Nobelio literatūros premiją: ”
“Po to, kaip 1996 aisiais Nobelio premija buvo įteikta Wislawa Szymborskai (aš tuomet dar į mokyklą ėjau), apdovanojimo negavo nė vienas poetas. Gal jau būtų laikas?
Tada švedas Tomas Tranströmer turi neblogą šansą…”
Pataikiau 😉
Allegro
Po juodos dienos aš skambinu Haidną
ir juntu delnuos pažįstamą šilumą.
Politician and author Chris Mullin, one of the judges, added: “Other people said to me when they heard I was in the judging panel, ‘I hope you pick something readable this year’.
“That for me was such a big factor, it had to zip along.”
He said the judges did not want to pick books that “stay on the shelves half read”.
…
Dame Stella said: “Inevitably it was hard to whittle down the longlist to six titles. We were sorry to lose some great books.
“But, when push came to shove, we quickly agreed that these six very different titles were the best.”
Prieš išrenkant šių metų Orange Prize premijos laimėtoją iš trumpojo sąrašo, atrodė, jog Tea Obreht, nepasiseks. Lažybininkai jai žadėjo žemiausią laimėjimo šansą 6/1, ir dauguma manė, jog laimės E.Donoghue “Room” 2/1.
Amazonėje E.Donoghue knygos pradavimas pakilo 69 procentais, o T.Obreht “Tiger’s Wife” vos 8%.
Bet laimėjo T.Obreht “Tiger’s Wife”. Ir nors iš trumpojo sąrašo esu skaičiusi tik “Tiger’s Wife” ir E.Donoghue “Room”, manau, jog T.Obreht knyga laimėjo tikrai pelnytai.
Apie E.Donoghue “Room” jau esu rašiusi čia. Šios knygos stiprybė neabejotinai yra autorės sugebėjimas perteikti vaikišką pasaulį, nuostabiai gražasus ryšio tarp mamos ir penkiamečio sūnaus aprašymas ir sugebėjimas sukurti mažą klaustrofobinį pasaulį.
Bet T.Obreht “Tiger’s Wife” man asmeniškai pasirodė literatūriškai stipresnė. Gal todėl, jog turėjo daug dalykų, kuriuos aš myliu literatūros kūriniuose: išblukusią ribą tarp realaus pasaulio ir pasakos, tarp proto ir fantazijos, tarp faktų ir alegorijų.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po karo buvusioje Jugoslavijoje jauna gydytoja Natalija važiuodama į vaikų globos namus skiepyti vaikų sužino, kad jos senelis, labai gerbiamas gydytojas ir profesorius mirė kažkokiame glūdžiame kaime. Ką jis ten veikė? Kodėl jis ten važiavo?
Knygoje atskleidžiamas labai gražus ryšys tarp senelio ir anūkės, Natalijos pasakojimas nuolat sukasi apie jos senelį. Ji pasakoja, kaip senelis ją vesdavosi į zoologijos sodą žiūrėti tigrų, kaip jis jai pasakojo apie nemirtingą žmogų, apie tamsaus kaimo prietarus, apie kurčnebylią tigro žmoną, apie tai, kaip su nemirtingu mirties sūnėnu valgė geriausią vakarienę gyvenime, apie legendinį meškų medžiotoją, apie per vestuves apgautą Luką.
Natalijai, nors ir augusi su tais pasakojimais, sunku jais tikėti, ji labiau logiškos prigimties, gal todėl, jog karas vyko jos paauglystės metais, kai Belgradas buvo be perstojo bombarduojamas, kai berniukas, kurį ji buvo įsimylėjusi kažkur dingo, kai vyresniųjų klasių moksleiviai turėdami pamokas viršutiniuose mokyklos aukštuose šaltai konstatuodavo, kad į slėptuvę, ko gero, nespės, bet bent jau mirs anksčiau nei patys mažiausieji vaikai.
Antra vertus, be tų alegorijų, pasakų, kaimietiškų prietarų, fantazijų neįmanoma paaiškinti karo. Tie pasakojimai tai ne tik bėgimas nuo realybės, bet kartu ir instrumentas tai realybei suvokti. Nes paaiškinti ir suprasti karo baisumo vien protu, vien logika yra neįmanoma.
T.Obreht nekuria chronologinio, tolygaus pasakojimo, o leidža jam šakotis, leidžia nedidelėms istorijoms išsiraizgyti ir taip sukonstruoja sodrią, balkaniškos nuotaikos pilną fabulą. Bet knygos nuotaika nėra balaganiška, džiugi, o atvirkščiai- lyriška ir nostalgiška.
Citata iš knygos “Everything necessary to understand my grandfather lies between two stories: the story of the tiger’s wife, and the story of the deathless man. These stories run like secret rivers through all the other stories of his life – of my grandfather’s days in the army; his great love for my grandmother; the years he spent as a surgeon and a tyrant of the University. One, which I learned after his death, is the story of how my grandfather became a man; the other, which he told to me, is of how he became a child again.”
NYTimes apžvalgininkė recenzuodama knygą rašė taip “For Obreht, the mind’s witness is more than equal to the eye’s. And her narrator, in retelling the experiences of her grandfather’s generation, enfolds them into her own. As his vision joins hers, old and new memories collide in a vibrant collage that has no date, no dateline. ”
ir dar “Ms. Obreht has not only made a precocious debut, but she has also written a richly textured and searing novel. “. Po šitais žodžiais pasirašau ir aš.
Bandau rašyti apie šitą knygą atsargiai. Kad nenubaidyčiau tų potencialių jos skaitytojų.
M.Robinson knyga “Gilead” – tai ilgas pastoriaus, gyvenančio Gilead, laiškas sūnui.
Kadangi pastoriaus John Ames širdis labai silpna, jis žino, kad ne daug laiko jam liko, tai jis nori kažką palikti savo sūnui ir savo laiške pasakoja apie savo šeimos istoriją, apie savo kaip pastoriaus gyvenimą, apie tai, kaip jis pamilo savo žmoną, apie religiją ir teologiją.
Patys matot, jog toks aprašymas tarsi nutiesia platų kelią sentimentaliam, pritemptam ir ašaringam pasakojimui, bet šioje knygoje taip nėra.
Gilead vietovė minima Pradžios knygoje (Pr31:21) ir pats žodis reiškia “liudijimo kalnas”, taigi, pastorius John Ames, gyvenantis Gilead, Iowa, savo laišku liudija savo ir kitų žmonių gyvenimus.
Pats pastorius man sudarė labai įdomaus, nesmerkiančio ir (aleliuja ) ne tobulo, o gyvo žmogaus įvaizdį. .
Labai graži knygos plotmė apie ryšį tarp tėvo ir sūnaus. Buvo labai gera skaityt, kaip vyras atvirai aprašo savo jausmus sūnui,kad nenutyli tos meilės, o ją rodo.
Kad ta meilė nėra “tarp eilučių”, paslėpta, užkišta už to idiotiško įsivaizdavimo, kad vyrai neturi rodyti savo jausmų, kad jie neturi verkti, kad jų meilė pasireiškia vien ekonominiu šeimos aprūpinimu ir saugumo sukūrimu.
Mūsų visuomenėje dažnai teigiama, kad ryšys tarp vaiko ir mamos atsiranda iškart, kad jis yra labai paremtas biologija, tad tėvai ilgai buvo (ir ,deja, vis dar yra) nustūmiami į antrą planą, tarsi antraeilės figūros vaikų gyvenime.
Dėl to man būna labai smagu skaityti knygas, kuriose abu tėvai yra vienodai svarbūs, kur abu turi stiprų savą ryšį su vaikais, kur abu prisiima atsakomybę ne tik už praktinę vaiko auginimo pusę, bet ir už vaiko mokymą, už paprastą buvimą kartu. ( Ir labai esu dėkinga savo tėvams, kurie moka būti vienodai svarbūs ir kurie moka parodyti, kokios svarbios sesė ir aš jiems esam.)
“When things are taking their ordinary course, it is hard to remember what matters. There are so many things you would never think to tell anyone. And I believe they may be the things that mean most to you, and that even your own child would have to know in order to know you well at all.” (Citata iš knygos)
Knygos autorė
Už “Gilead” knygos autorė Marilynne Robinson 2005aisiais gavo Pulitzer premiją, 2009aisiais už kitą savo knygą “Home” ji gavo Orange prize, tad skaitytojui kokybė garantuojama.
Pati fabula nėra perkrauta, čia nėra daugybės įvykių, veiksmo. Atvirkščiai. Knyga skaitosi nesunkiai, bet neleidžiasi būti “suryjama”, o reikalauja lėtesnio, įsigilinančio skaitymo, kats nuo karto net grįžimo prie ankstesnios pastraipos.
Mano skaitymo procesas buvo net kažkoks sakralinis, kone meditatyvinis. Pastoriaus John Ames pasakojimo tempas ir stilius puikiai priderinti prie knygos idėjinio turinio.
Kaip jau minėjau, veiksmas nėra knygos stumiamoji jėga. Kai kalbama apie tokius dalykus kaip meilė, tikėjimas, mirtis, buvimas, vaikas šokinėjantis per įjungto pukštuvo srovę ant pievos prie namų, atleidimas, šimtai ranka rašytų sekmadieninių pamokslų, gailestingumas ir malonė, nėra kur skubėti. Nėra kaip apie tuos svarbius dalykus kalbėti paskubomis, priebėgomis, atsainiai ir atsiribojančiai.
Rekomenduoju. Nes knyga svaiginamai graži ir rami. Nes apie svarbius bendražmogiškus dalykus.
“In every important way we are such secrets from one another, and I do believe that there is a separate language in each of us, also a separate aesthetics and a separate jurisprudence. Every single one of us is a little civilization built on the ruins of any number of preceding civilizations, but with our own variant notions of what is beautiful and what is acceptable – which, I hasten to add, we generally do not satisfy and by which we struggle to live.”
“…you never do know the actual nature even of your own experience. Or perhaps it has no fixed and certain nature.”
Man Booker International yra truputėlį kitokia premija, nei Man Booker – nereikia sumaišyti. Man Booker International yra įteikiama kas antri metai dar gyvam autoriui, už kūrinį parašytą angliškai arba widely available in translation in the English language. International premija įteikta tik ketvirtą kartą. 2005 m. ji buvo įteikta Ismail Kadaré, Chinua Achebe gavo premiją 2007 m., o Alice Munro 2009 m.
Taigi, Philip Roth, kurio Amerikietiška pastoralė man labai patiko, gavo šią premiją šiais metais. Valioooo.
Kiti pretendentai šiais metais buvo:
Juan Goytisolo (Spain)
James Kelman (UK)
John le Carré (UK)
Amin Maalouf (Lebanon)
David Malouf (Australia)
Dacia Maraini (Italy)
Rohinton Mistry (India/Canada)
Philip Pullman (UK)
Marilynne Robinson (USA)
Su Tong (China)
Anne Tyler (USA)
Wang Anyi (China)
Truputį pramiegojom Pulitzerio laimėtojus. Gal ir daugiau tokių pramiegojusių ir nieko negirdėjusių, tai šis postas jiems. Pulitzer 2011 Fiction kategorijos laimėtoja jau debiutavo mūsų bloge Orange longlist. Jeniffer Egan su savo knyga A Visit from the Goon Squad laimėjo Pulitzer, o štai į Orange shortlist nepateko. Na, dabar tikriausiai dėl to labai nesijaudina. Sveikinam rašytoją, o visus perskaičiusius jos knygą, įkvėptą Proust’o À la Recherche du Temps Perdu, and serialo Sopranai (didieji snobai intelektualai gali pavartyt akis), prašom prisiduoti. Ačiū.
Kaip sako oficialus Pulitzer Award puslapis:
Awarded to “A Visit From the Goon Squad” by Jennifer Egan, an inventive investigation of growing up and growing old in the digital age, displaying a big-hearted curiosity about cultural change at warp speed.
Trumpai apie tai, kokius sopraniškus žmones rasite knygoje (iš čia):
The stories circle magnetically around a few characters who recur a bit more frequently than others, and broadly around the American music scene: Lou, a coke-snorting, teenage-girl-seducing music producer in the 1970s, becomes the mentor of an untalented young bass player, Bennie, who becomes a music producer himself, who hires a young woman, Sasha, who has a problem with kleptomania, who sleeps with a young man, Alex, who much later ends up hired by Bennie to engineer the comeback of Bennie’s high-school friend Scott, who went off the rails as an adult and ended up one day in Bennie’s office with a fish he’d caught in the East River, where Sasha’s best friend and boyfriend in college had once gone for an early morning swim with tragic consequences. Bennie’s wife works for a publicist named Dolly whose daughter, Lulu, will end up working with Alex; Bennie’s wife’s brother is a journalist who is arrested for the attempted rape of an actress named Kitty Jackson who has her own fall from grace and is later hired by Dolly to enable the public rehabilitation of a genocidal Latin American dictator.
Kad Giedrės paskelbtam sąrašui nebūtų liūdna, šiandien dar vienas šviežiai paskelbtas Orange Book Award shortlitst – vajei, kaip smalsu. Štai jis. Tadam –
Emma Donoghue (Irish) – Room; Picador; 7th Novel
Aminatta Forna (British/Sierra Leonean) – The Memory of Love; Bloomsbury; 2nd Novel
Emma Henderson (British) – Grace Williams Says it Loud; Sceptre; 1st Novel
Nicole Krauss (American) – Great House; Viking; 3rd Novel
Vakar buvo paskelbtas ALMA A.Lindgren atminimo premijos laimėtojas. Šiemet juo tapo Shaun Tan rašytojas ir iliustratorius. Praėjusiais metais premija taip pat teko
2011ieji metai tikrai laimingi Shaun Tan, pirmiausia jis gavo Oscarą už trumpą animacinį filmą ”The Lost Thing”, o dabar- vieną prestižiškiausių vaikų literatūros premijų ir solidžią sumą- 5 milijonus švediškų kronų (1.9 milijono litų)
Straipsnyje taip pat pasakojama, jog paprašytas papasakoti apie savo kūrybą Shaun Tan sako, jog ji realistinė su fantasy ir mokslinės fantastikos intarpais, savotiškas magiškas realizmas.
Susvetimėjimas, atitolimas ir šiek tiek civilizacijos kritikos yra svarbios jo kūrybos dalys.
“-Veikėjai neretai yra atstumti arba sunkiose situacijose. Svarbiausia yra vaizdas, o pasakojimas yra labiau fragmentiškas.”
Peržiūrėjau Orange Book Award visų laikų shortlists ir laimėtojas. Tai, pasirodo, kad net ne vieną knygą esu skaičius, net nežinodama, kad ji gavus apelsino apdovanojimą. Štai šios knygos:
White Teeth Zadie Smith (labai patiko, o turint omeny, kad autorė ją parašė būdama 21!, tai iš viso)
Divine Secrets of the Ya-Ya Sisterhood Rebecca Wells (senokai skaityta, bet patiko labai)
A Short History of Tractors in Ukrainian Marina Lewycka (faina, lengva knyga, man atrodo, yra išversta į LT)
On Beauty Zadie Smith (White Teeth patiko labiau)
The History of Love Nicole Krauss (mmm… super knyga)
A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers Xiaolu Guo (įdomi)
O šitos laukia eilės lentynose:
Bel Canto Ann Patchett (gavau dovanų)
Small Island Andrea Levy (pirkau second hand pardutuvėj)
Šiandien buvo paskelbtas Orange Book Award Longlist. Orange Book Award yra vienintelė premija, kuria apdovanojamas anglų kalba moters sukurtas romanas.
Štai jis (ilgas pretendentas į mano knygų lentynas):
Jamrach’s Menagerie by Carol Birch (Canongate) – British; 10th Novel
Room by Emma Donoghue (Picador) – Irish; 7th Novel
The Pleasure Seekers by Tishani Doshi (Bloomsbury) – Indian; 1st Novel
Whatever You Love by Louise Doughty (Faber and Faber) – British; 6th Novel
A Visit from the Goon Squad by Jennifer Egan (Corsair) – American; 4th Novel
The Memory of Love by Aminatta Forna (Bloomsbury) – British/Sierra Leonean; 2nd Novel
The London Train by Tessa Hadley (Jonathan Cape) – British; 4th Novel
Grace Williams Says it Loud by Emma Henderson (Sceptre) – British; 1st Novel
The Seas by Samantha Hunt (Corsair) – American; 1st Novel
The Birth of Love by Joanna Kavenna (Faber and Faber) – British; 2nd Novel
Great House by Nicole Krauss (Viking) – American; 3rd Novel
The Road to Wanting by Wendy Law-Yone (Chatto & Windus) – American; 3rd Novel
The Tiger’s Wife by Téa Obreht (Weidenfeld & Nicolson) – Serbian/American; 1st Novel
The Invisible Bridge by Julie Orringer (Viking) – American; 1st Novel
Repeat it Today with Tears by Anne Peile (Serpent’s Tail) – British; 1st Novel
Swamplandia! by Karen Russell (Chatto & Windus) – American; 1st Novel
The Secret Lives of Baba Segi’s Wives by Lola Shoneyin (Serpent’s Tail) – British/Nigerian; 1st Novel
The Swimmer by Roma Tearne (Harper Press) – British; 4th Novel
Annabel by Kathleen Winter (Jonathan Cape) – Canadian; 1st Novel
Tikriausiai Giedrė jau su manim džiaugias, kad sąraše yra Nicole Krauss knyga. Aš ją jau turiu ir ji pačiam pačiam sąrašo prieky (kaip ir dar kokios dešimt knygų, kurias tuoj tuoj jau skaitysiu). Pasigirk, jei skaitei kokią nors iš čia išvardintų knygų. O koks viršelis tau gražiausias? O kaip tau atrodo, kas laimės premiją?
Hay-on-Wye miesčiukas Velse. Šią savaitę mano įtrauktas į “Vietos, kur turi nuvažiuoti iki užversi kojas” sąrašą. Žinai, kodėl? O todėl, kad tai yra tikras knygų miestas. Ne toks, kokiu nori pasivadinti Klaipėda ar Vilnius vieneriems metams, o toks knygų miestas kiekvieną dieną. Įsivaizduok – 2,000 gyventojų ir 31 knygynas!!! Prisipažinsiu, man sunku įsivaizduoti, todėl ir traukiu į tą kelionių sąrašą.
Visą istoriją, kurią perskaičiau ir apsvaigau, galite paskaityti čia (be nuotraukų) arba čia (su nuotraukom).
Jei nori susitikti su Howard Jacobson, The Man Booker 2010 laimėtoju, važiuok į Hay-on-Wye birželio 4 d., jis bus miestelio literatūros festivalyje. Kiti svečiai, kurių nelabai pažįstu, betr gal tu pažįsti?
The Costa Book Awards savo gyvenimą pradėjo 1971 m. ir pirmiausia vadinosi Whitbread Literary Awards, vėliau vadinosi Whitbread Book Awards ir galiausiai gavo kavos kompanijos pavadinimą. Premija, deja, teikiama tik Didžiosios Britanijos ir Airijos rašytojams. Costa Book Award yra, galima sakyti, lengvesnė Man Booker premijos versija, nes vertinama ne tik meninė kūrinių vertė, bet ir skaitymo malonumas, kurį gali patirti ne tik kritikai, bet ir skaitytojai.
Teikiamos nominacijos šiose kategorijose: geriausias pirmasis romanas, geriausias romanas, geriausia vaikiška knyga, geriausia poezijos knyga, geriausia biografija. Šių kategorijų laimėtojai gauna po 5,000 svarų sterlingų, o iš šių išrinkta geriausia metų knyga – 30,000 svarų sterlingų.
2010 m. laimėtojai yra:
First Novel Award — Kishwar Desai, Witness the Night
Biography Award — Edmund de Waal, The Hare with Amber Eyes
Metų knygos titulą laimėjo Jo Shapcott knyga. Žiuri apie knygą:
“These strong poems are rooted in the poet’s experience of breast cancer but are all about life, hope and play. Fizzing with variety, they are a paean to creativity and make the reader feel that what matters to us all is imagination, humanity and a smile.”
Per visą metų knygos nominacijos istoriją (nuo 1985 m.), poezijos knyga laimi septintą kartą. Devynis kartus laimėjo romanai, keturis kartus debiutinis romanas, penkis kartus biografijos ir vieną kartą – vaikų knyga.
Čia toks įrašas pasierzinimui, kad niekada nebūtų per mažai norimų perskaityti knygų.
knyguziurkes.com 