Category: Tinka atostogoms

Lara. Nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi “Daktarą Živagą”

~ kzL ~ Leave a comment

Knygų keliai nežinomi… Keletą metų pastovėjus lentynoj, išaušo ir šiai knygai diena. Beje, po Laros Prescott “Mūsų čia nebuvo” knietėjo skaityt ir patį “Daktarą Živagą”, ir šią. Ir paviliojo šios negrožinės knygos nuotraukos, nes kai skaičiau “Daktarą Živagą” pirmą kartą, tai nebuvo dar internetų ir autorių foto, nelabai galėdavai pasigooglint, tad kaip atrodė Borisas Pasternakas pamačiau tik prieš kokią savaitę. Oho, kaip atrodė!

O knyga parašyta Pasternako giminaitės. Lara yra “Daktaro Živagos” meilės vardas, o įkvėpė Laros personažą pirmiausia antroji Pasternako žmona Zinaida, o paskui jo gyvenimo meilė Olga, taip niekada ir netapus trečiąja. Oi, kiek ten dramos rašytojo gyvenime! Bet dar daugiau istorinės perspektyvos (Pasternakas buvo mėgstamas Stalino poetas, “debesų ganytojas” išvengęs jo susidorojimo. Bet yra ir kitų būdų padoryti galią. Per aplinkui, per mylimuosius.

Olga iki šiol neturi gero vardo Pasternakų giminėje, tad Anna Pasternak šioje knygoje savotiškai bando ją reabilituoti, atknisti tikrąsias senas istorijas, nešališkai pažvelgti ir suprasti tiek Borisą Pasternaką, taip ir nesiryžusį įteisinti santykių, tiek Olgą Ivinskają. Ar Borisas naudojosi Olgos meile, o gal Olga Boriso? To tampymosi pirmyn atgal tarp tų moterų gal buvo ir per daug, ir per smulkiai prirašyta, bet kažkaip atleistina, nes, manau, taip ten ir buvo tampomasi. O šiaip tai knyga labai įdomi, aiškiai parašyta, kas ir kodėl buvo, ko pasigedau Laros Prescott knygoj, kur visai nepaaiškinta, kodėl sovietai taip gainiojosi į kitas kalbas verčiamą knygą ir daug kitų dalykų, kurie skaitytojui, nežinančiam tų laikų konteksto, tikrai yra nesuprantami.

Tai visiems susidomėjusiems “Daktaru Živaga” labai rekomenduoju paskaityti ir Larą. Tik nežinau, kurią skaityti pirma.

Mūsų čia nebuvo

~ kzL ~ 2 Comments

Mūsų čia nebuvo | Baltos lankos

Šiai autorei būsiu dėkinga, kad priminė apie Borisą Pasternaką ir net motyvavo padaryti, ko šiaip nedarau – pasiryžti antrą kartą perskaityti “Daktarą Živagą” (dar neperskaičiau, bet perskaitysiu). Tai tiek užskaitau, bet kad labai būčiau mėgavusi pačia knyga – negaliu pasakyti. Ir šiaip likau truputį pasimetusi – knygoje pasakojamos dvi labai įdomios istorijos – Boriso Pasternako gyvenimas, kai jis rašė ir bandė išleisti knygą, kaip buvo nominuotas premijai, kaip buvo priverstas jos atsisakyti, paraleliai dar pasakojant jo meilės Olgos, mūzos, įkvėpusios pagrindinės knygos veikėjos Laros personažą, istorija.

Kita knygos istorija – apie knygos platinimą vakaruose. “Daktaras Živaga” JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) buvo pasirinktas kaip propagandos ginklas sovietų žmonių akims atverti, kadangi knygoje atvirai rašoma, ką šaliai padarė spalio revoliucija. Tad rusiškąjį leidimą būtent ir parėmė, ir suorganizavo ši Amerikos agentūra.

Abi istorijos labai įdomios ir kadangi, sudėtos į vieną knygą, tad labai kažkaip norisi tikėtis, kad galiausiai jos labai artimai susipins. Bet nesusipina kažkaip. Taip ir lieka dvi atskiros. Tada man kyla klausimas, o tai kam pasakoti taip detaliai knygos platinime dalyvavusios merginos, net jos tėvų istorijas, nukrypstant į visokius seksualinius reikalus, bandant giliai užgriebt CŽV darbo metodus, griebiant, bet taip ir neužgriebiant? Bandant lyg pasakoti, kaip solidesnio amžiaus agentės paliekamos ant ledo, nes nebe tokios gražios, kad galėtų išpešti reikalingą informaciją iš susižavėjusių vyriškių. Būtų įdomi knyga apie agentes, jų karjerą tokioje vyriškoje kompanijoje, taip pat apie tą palikimą ant ledo, bet tada prie ko čia Pasternakas?

Ir atvirkščiai, jei knyga apie Pasternako knygos rašymo ir leidimo aplinkybes, tai prie ko čia agenčių seksualiniai ir karjeros reikalai? Nei padėjo tos knygos išleisti, anei platinti. Man toks jausmas, kad autorė turėjo per daug medžiagos ir viską norėjo panaudoti. Bet surišti istorijų, mano manymu, deja, nepavyko. Agentės sau, Pasternakas sau.

O šiaip, nežinau, kuri knyga išėjo pirma, kuri, vėliau, bet ką tik baigiau skaityti Annos Pasternak knygą “Lara. Nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi “Daktarą Živagą”, ir man kai kurios vietos biškį deja vue arba biškį copy paste. Gal sutapimas, bet gal ir ne? Visiškai vienodo stiliaus. Vienoj vietoj net sustingau skaitydama, negalėjau patikėt, kaip ką tik buvo girdėta. Gal abi nuo kur nors nusirašė? Ir dar tokios knygos vietos, kai sovietinės moterys knygos puslapius alia slėpė tamponų dėžutėse. Seriously? Reikėjo pasidomėt, ar šeštam dešimtmety tarybinės moterys žinojo, kas yra tamponas.

Tai va tokia situacija – įdomios temos, vietomis neblogai visai parašyta, bet visuma – nea, nepraėjo man. Sorry…

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos

Gilios žaizdos

~ kzL ~ Leave a comment

Nors iš pradžių knygos stilius (o gal vertėjos) kiek erzino ir vis galvojau, kaip man ilgu J.L.Horst nedaugiažodžiavimo, bet paskui kažkaip visai gerai įsivažiavau ir papuoliau tiesiai į pageturner pinkles, kai gresia skaityti iki ryto.

Trumpai – garbaus amžiaus senukas žydas, senatvėje grįžęs į Europą, nušaunamas savo namuose. Prie jo ir dar dviejų žudiko aukų palikta paslaptinga skaičių kombinacija, įdomių dalykų paaiškėja darant skrodimus. Lyg būtų maža lavonų, nužudomi dar keli žmonės, su keliais siekiama susidoroti, žodžiu, tad veiksmo nemažai. Bet čia tokie įprasti trilerių reikalai. Knygai gero prieskonio prideda istorinis Rytprūsių kontekstas ir pokario mėsmalėje pasinaudojus situacija pavogtos tapatybės. Iš tikro tai čia ir buvo visas įdomumas, kaip ten tas tapatybes pavogė, įdomiau net, kas žudikas buvo.

Į knygos pabaigą, biškį jau atrodė, kad gal persistengta, nes pradėjo visokie naciai iš visų pakampių lįst, bet, kadangi autorei pavyko išvengt didelių nesąmonių ir nelogiškumų, tai trilerį (o gal detektyvą) ir užskaitau, ir rekomenduoju. Ypač lietingoms vasaroms dienoms tinka.

Maldos pagrobtosioms

~ kzL ~ 2 Comments

Visai neturėjau jokių lūkesčių knygai, o ji mane tiesiog prikaustė. Tik šiandien baigiau, o vis dar ją gromuliuoju ir bandau sugalvot, kaip čia parašyti, kodėl man taip patiko. Net negaliu pradėt skaityt kitos knygos.

Pirmiausia, man ši knyga labai vaizdiškai susidėliojo, kaip filmas. Greičiausiai tie mano vaizdai yra nelabai teisingi, nes Meksikoje nesu buvusi, bet čia tikriausiai ir yra autorės talentas taip parašyti, kad jauti besilydančio asfalto karštį ir jauti, kaip prie jo limpa plastmasinės šliurės ar kaip vėjyje plevėsuoja džiūstančios mažos mergaitės suknelės, kaip drėgme ir šalčiu dvelkia kalėjimo betonas.

Tas karščiu alsuojantis asfaltas – kalno bendruomenę perskyręs naujas greitkelis, nuo kurio, pasak kaimo gyventojų ir prasidėjo visos bėdos – vaikai nebegali be pavojaus gyvybei nueiti pas motiną, o blogiausia, kad tuo keliu visi kalno vyrai išvažiuoja į valstijas dirbti. Taip kalno bendruomenėje gyventi lieka tik moterys ir mergaitės, kurių didžiausias prakeiksmas yra būti gražia ir patraukti nakrobaronų dėmesį.

Nepaisant nesančių vyrų, kalno gyvenvietėje verda meksikietiškojo serialo aistros – dėl praeities, dabarties ir net ateities, kuri dažniausiai visai ne tokia, kaip buvo pranašauta. Vienintelis langas į pasaulį ir į išsilavinimą – televizorius. O šiaip aplink vien neviltis ir beprasmybė – korumpuota policijos niekas net radęs lavoną nekviečia, aguonų laukams naikinti skirtus chemikalus ta pati policija išpila tiesiai žmonėms ant galvų, žmonės dingsta, vyrai negrįžta, o mergaites tiesiog išsiveža. Vienintelė išeitis – neišeitis – brautis į šiaurę, kur, jei pasiseks, pasienio patruliai tiesiog nušaus tave į nugarą (čia, pasirodo, mažiausia blogybė).

Tačiau tarp brutalios aplinkos ir ne mažiau brutalios kalbos manieros, už šiurkščių žodžių, aistringų išdavysčių ir girtuoklysčių, tarp teksto eilučių sruvena tokia visiškai tyra ir bekompromisė meilė – motinos dukrai, dukros motinai, netikros sesers savo seseriai, moters – savo dukros seseriai, draugei, kalėjimo “kompanjonei”. Ir visas tas spalvingas mirguliuojantis pasaulis autorės pasakomas visiškai paprastais, neįmantriais žodžiais ir sakiniais, nepasakymais, tarsi žvilgsnio nukreipimu ar galvos linktelėjimu – žiū, tenai.

Visiškai nesaldus, pavojingas, žinant Meksikos situaciją ir bandymą kovoti su karteliais, ir beviltiškas pasaulis. Ir kartu kažkaip vis tiek – viltingas, nors ne, vis tiek beviltiškas. O gal?

_______________________

Knyga iš nuostabiosios Girulių bibliotekos. Daug konteksto knygai turėjau iš kontraversiškojo Jeanine Cummins “Amerikos purvo“

Vakaro miglų sodas

~ kzL ~ 2 Comments

Summa summarum iš šios knygos, kaip Bookerio nominantės tikėjausi kažko daugiau (arba kažko nuostabaus, kaip nuostabus yra knygos viršelis). Skaityti buvo įdomu, nuolatos galvojau, kaip daug nežinau apie Azijos istoriją ir koks baisus buvo Antrasis pasaulinis. Nuolatos galvojau ir apie “Knygą laiko būčiai” (dėl kamikadzių ir japoniškos pusės).

Jei trumpai apie siužetą – Jun Ling, Malaizijoje gyvenanti kinė, nori sukurti japonišką sodą savo seseriai, neišgyvenusiai japonų belaisvių stovykloje. Ironiška, kaip susiduria teigiama ir negatyvi Japonijos pusės. Japonišką sodą sukurti gali tik japonų sodininkas, vienas toks, pasirodo, gyvena ir tokį sodą kuria Malaizijos kalnuose. Knygos protagonistei tenka perlipti per savo pyktį, neapykantą ir visus vis dar kunkuliuojančius jausmus ir keliauti prašyti sodininko sukurti pažadėtąjį sodą.

Japonas sodininkas Aritomo ir yra tas personažas, kuris suteikia knygai jos skonį ir svorį. Šioje knygoje jis man yra įdomiausias personažas – ką jis be sodo kūrimo veikia Malajos kalnuose, kodėl paliko Japoniją, su kuo bendradarbiavo, koks jo tikrasis tikslas, koks tikrasis veidas? Ar bendravimas su Jun Ling yra savotiška jo atgaila? Kas svarbiau – meilė ar pareiga, o gal garbė?

Tuo tarpu, pagrindinė knygos veikėja pasirodė gan vienpusiška ir nuspėjama, viskas, kas apie ją yra įdomu – susiję su sodininku. Arimoto įtaka lyg ir padeda jai pakilti iš negatyvių jausmų purvyno, bet nežinau, ar čia autoriaus mintis buvo tokia Jun Ling parodyti tokia biškį isteriška asmenybe, kurią skaitytojui kaip ir noris užjaust, bet ne visai gaunas, nes ji pati labai jau kerštinga ir tas kerštas niekaip neatslūgstantis (ką rodo vienas niekaip neišsiunčiamas laiškas).

Tai tokie dvipusiai jausmai apie šią knygą. Ir patiko, ir nesigailiu skaičius, bet, matyt, reikia kažkaip atsipratint susikelt lūkesčius su nominacijom visokiom.

Kūnai

~ kzL ~ Leave a comment

Kai smagumas yra būti nustebintai. Maloniai. Pirmiausia, pagyros keliauja knygos viršelio autorei Jolitai Vaitkutei, būtent jos viršelio paviliota susigundžiau knyga. Na, o visos kitos pagyros – knygos autorei Akvilei Kavaliauskaitei.

Patiko autorės kalba – nedaugiažodžiaujant ir per daug nepasakant, imti ir pasakyti – ir įdomiai, ir taikliai, ir su ironija, ir su mintim. Skaičiau ir stėbėjaus, kad čia gi novelės ir nelieka jokio ten neišsipildymo ar nesupratimo jausmo, kaip kad kartais būna su novelėm – skaitai, gražu, o lieki biški kaip musę kandus.

Super! Rekomenduoju trumpų tekstų smaguriams.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto

Melas

~ kzL ~ Leave a comment

Niekaip nesugalvoju, ar patiko knyga, ar ne. Buvo vietų, kurios patiko, bet buvo tokių, kur tikrai galvojau, ar yra tinkamos jaunam skaitytojui, ar ne. Bandžiau visaip atsiribot nuo išankstinių nusistatymų ir nuomonių, bet vis dėlto įžvelgiu kai kurių reikalų, su kuriais reikia ypatingai atsargiai elgtis, kad neištransliuoti netinkamos žinutės. Nors suprantu, ką autorė norėjo pasakyt ir ta žinutė yra labai teisinga ir prasminga, o bet tačiau skaitytojas turi būti toks labai jau nenaivus.

Žodžiu, viskas prasideda labai fainai, kai paauglė Ksenija iš bibliotekos pasiėmusi Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” iš bibliotekininkės gauna skirtuką su užrašu: “Dalinkis savo skaitymo įspūdžiais su kitais jaunais žmonėmis mūsų interneto puslapyje”. Apsilankiusi forume Ksenija randa labai įdomų atsiliepimą apie knygą ir atsiliepimo autoriui parašo žinutę.

Dabar bus spoileriai, tai suinteresuoti žmonės prašom neskaityt.

Žodžiu, Ksenija susirašinėdama įsimyli įrašo autorių, kuris kaip vėliau paaiškėja sėdi nepilnamečių kolonijoje už žmogžudystę. Knygoje vienas iš šalutinių veikėjų pamini, kad susitikinėti/susirašinėti su internetiniais žmonėmis labai pavojinga, pati mergina apie tai pamąsto, nes tėvai nuolatos tai kala į galvą, bet dabar į galvą yra kalusi meilė ir ji bėga iš pamokų ir visaip kitaip pagal interetines užuominas ieško savo naujos meilės realiam gyvenime.

Dėl kolonijos, tai ramų nelaimingą ir vienišą vaikiną pakiša jo pusbrolis, nes kaip nepilnametis jis už žmogžudystę gaus mažiau metų, bet kaip pavojinga rutulioti tokią temą – kalėjimuose gi visi “nekalti”, o būtent taip kaliniai kabina moteris – “nekaltai” sėdėdami, per užuojautą. Suprantu, ta kolonija siunčia daug naudingų žinučių – kaip jaunu žmogum gali būti manipuliuojama, kaip negalima pasitikėti ir t.t., bet vis tiek man mamiškas pavojaus signalas mirksi nors tu ką. Ar man jau visai paranoja?

Tai va. Šiaip tai gražiai knyga parašyta ir prasmingai – vaikinas gal kiek ir per protingai pasakoja apie situaciją (bet gražiai 🙂 ), kurioje atsidūrė ir šiaip gal per atmestinai nuteisiamas, jei jau rimtai žiūrėt, bet čia jau antrinės priekabės.

Tai va tokios tad mintys. Ką manot?

_________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Aklas spėjimas

~ kzL ~ Leave a comment

Jei tik norite normalaus neperkrauto detektyvo – šis bus kaip tik. Jokių bereikšmių dialogų ir aprašinėjimų – tik tiek, kiek reikia. Intriga varo per puslapius, nėra kada žiovauti, galima taip ir skaityt iki ryto. Be to, viskas daugmaž logiška ir dvynukais nėščios tuoj gimdyt turinčios inspektorės nelaksto vienos po apleistus pastatus. Viskas, kaip būtų realiam gyvenime, net, jei ir yra viena nėščia veikėja, ir net jei ji pradeda gimdyti visiškai netinkamu laiku – gyvenime visiškai taip ir būna – viskas dažniausiai vyksta netinkamu laiku.

O dėl siužeto, na, nemanau, kad detektyvų siužetus reikia atpasakot – visur yra minimum vienas lavonas, koks nors geras inspektorius-tyrėjas-policininkas, koks nos pasipūtęs komisaras, raginantis kuo greičiau baigti byla, nes kiek galima krapštinėtis, krūtas aitišnikas, kuris ką nors pusiau nelegaliai iškrapšto ir taip toliau. Ramiai rekomenduoju šį detektyvą, kai norisi tokios lengvai skaitomos knygos.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Vaizdai iš vaikystės

~ kzL ~ 1 Comment

Vaizdai iš vaikystės šioje knygoje gali būti perteikiami vos keliais sakiniais puslapyje, vos pastraipa, iš tiesų, koks skirtumas, kiek žodžių, svarbu, kad jie nudirba savo darbą ir sukuria vaizdą. Jon Fosse jį sukuria. Kartais atrodo vos keliais žodžiais, pavyzdžiui “Esu labai alkanas”. Ir tu jau medituoji savo vaikystės vaizde, kai buvai alkana. Aš tai stoviu babos virtuvėj prie didžiulio aliumininio varinio (puodas žemaitiškai), kuriame baba nesuvokiamai krūvai savo anūkų išvirdavo, ką žinau, kokius gal penkis litrus manų košės (nesušokusios į gumuliukus), kurią valgydavom šiltą pusryčiams, o paskui visa dieną lįsdavom į tą puodą, kuriam košė jau sustingus ir būdavo galima su šaukstu iškabintą gabalą neštis rankoj į lauką, žinoma, prieš tai pasibarsčius cukrum ir cinamonu, jei netingi.

Arba – “Mane aprėkė”. Arba “Jaunimo klube vyksta šokiai”. Arba “Mes su Bjornu lipame į kalnus”. Ir akimis keliauji per Fosse vaikystę, o mintimis per savo. Tokia man meditacinė gavosi pirma knygos pusė.

O didžiausią įspūdį paliko ir vis dar sukasi galvoje apsakymas (tikriausiai) “Rytas ir vakaras”, kuriame, nenoriu spoilint, tik pasakysiu, autorius pasakoja apie vieno žmogaus (Juhaneso) gimimą ir gyvenimo pabaigą. Juhaneso gimimas pasakojamas jo tėvo Olajaus lūpomis, o gyvenimo pabaigoj, žinia, žmogus būna vienas, tad pasakoja pats. Nors gal tik mes esam susigalvoję, kad vienas, gal yra visai kitaip? Labai įdomi ir jauki pabaigos interpretacija. Būtų gerai, jei taip būtų. Švelniai. Paskaitykit.

________

*Leidyklos Aukso žuvys dovana, už kurią labai dėkinga

Girl, Woman, Other

~ kzL ~ 3 Comments

Dar viena knyga, apie kurią galima nieko nerašyti. Ir nesinori. Iš tikro, Bernardine Evaristo nusipelnė viena laimėti Bookerį (kad ir kaip man patiktų M.Atwood), nes ši jos knyga – puiki. Tiesa, turiu keletą prisipažinimų.

Pirma, knygai laimėjus, iš karto parsisiunčiau ir bandžiau klausyti audio ir buvo per sunku. Kai pamačiau tekstą ant popieriaus, supratau, kodėl – tekste nėra taškų ir ne tiek jau daug didžiųjų raidžių (įdomu, kokia čia mintis slypi, apie tai dar negalvojau), o jau skaitant, teko nuolatos turėti šalia telefoną ir pasigooglint žodžius (oiiii, kaip užknisa), nes norėjau suprast niuansus ir nuotaikas iki galo (o ne interpretuoti).

Pradžioje skaityti buvo nelabai lengva, užtruko, kol įsivažiavau, bet paskui jau viskas važiavo, aišku, ne taip greitai, kaip kad skaityčiau lietuviškai, bet čia jau malonumas nugalėjo – kai tikrai verta pavargt. O dar vargas po šios knygos skaitomai – realiai reikia daryti pertrauką arba imti kokią iš viso ne grožinę, nes viskas nublanksta.

Kaip jau sako pavadinimas, knyga yra apie moteris (visokiausio amžiaus), bet ir apie other, kurios gal kada buvo gimę moterimis, bet jomis nebėra, o gal nori jomis tapti (o dar kaip vienos priima kitas ir atvirkščiai. Bet čia man tokia kaip ir šalutinė visų autorės pasakojamų istorijų apie moteris linija. Šiaip pagal struktūrą kiek priminė “Medžių istoriją”, nes pasakojamos moterų istorijos kartais tarpusavyje tik vos vos liečiasi ir galbūt visai netikėtai – jei pasakoja apie vieną moterį, kuri dirba namų tvarkytoja, tai už kelių dešimčių puslapių jau pasakos apie tų namų šeimininkę, kuri ten irgi per devinto vandens nuo kisieliaus atstumą bus kaip nors susijusi su dar kuo nors, na, bet žinoma, daugiau ar mažiau visos knygos pabaigoje žavingai susitinka ir ką nors viena apie kitą pagalvoja.

Bet svarbiausia tų moterų istorijos – šokinėjančio per kelias kartas iki šių dienų – pradedant juodaodžių emigrančių iš Britų imperijos, baigiant jų palikuonių, kurie net nebežino turintys genų iš Afrikos (per Amerikas). Tai kartu ir emigrantų istorijos, kurios, nepaisant odos spalvos, beveik visada yra panašios. Tai sėkmingos ir nesėkmingos istorijos, laimingos ir nelaimingos meilės ir santuokos, gražūs ir bjaurūs šeimyniniai santykiai, you name it. Nuo pogimdyvinės depresijos iki krūtų amputacijos. Nuo manipuliavimo iki visiško atsidavimo. Neišvardinsiu. Ir dar kaip parašyta! Visiškai visiškai pelnytas Bookeris, tik jis tikrai turėjo būti nedalintas.

Labai rekomenduoju, labai džiaugiuos, kad perskaičiau iki knygos vertimo išleidimo. Ir šiaip prirašiau per daug žodžių, o atrodo, nieko apie knygą neparašiau.

Apie ungurius ir žmones

~ kzL ~ Leave a comment

“Apie ungurius ir žmones”, originaliu pavadinimu “Ungurių evangelija” – viena iš tų knygų, kur nieko nesinori rašyti, išskyrus tai, kad ji – puiki. Nuo pat pradžių, jau nuo pačio pirmojo puslapio, pagalvojau – o čia visas tekstas bus toks gražus??? ir dar užpavydėjau biškį, kad kažkas taip gražiai moka rašyti.

Šioje knygoje pasakojama ungurių istorija nuo Aristotelio laikų. Net neįsivaisdavau, kad tai toks paslaptingas gyvūnas, taip nepasidavęs žmogaus stebėjimui, kad net vertė jį galvoti, kad jis atsirandąs iš niekur. Na, geriausiu atveju, iš dumblo. Taip atsitiko todėl, kad niekas nesugebėjo rasti ungurių dauginimosi organų. Net Freudas buvo užsidegęs šia paieška, bet jam nelabai išdegė, kaip ir daugybei kitų mokslininkų. Norite tikėkite, norite – ne, bet dauginimasis iki šiol yra apgaubtas daugybe paslapčių, kurių nespoilinsiu.

Šioje ungurio kelionėje knygos autorius yra pakeleivis. Kartu su tėvu, su kuriuo žvejodami ungurius patirdavo pačias jautriausias ir artimiausias akimirkas. Nieko ten nepaprasto tose akimirkose – tylos daugiau nei pokalbių ar įsimintinų nutikimų – gal dėl to taip ir pagauna tas tiesiog buvimas kartu, dviese, jų tylioje veikloje, patirties perdavime iš vienos kartos kitai. Taip artima daugeliui – nieko stebuklingo, žvejyba ir nujaučiami, bet nepasakomi žodžiai. Ne dėl nenoro, greičiau gal dėl nemokėjimo, tik nujautimo.

Ypatingai talentingai parašyta, grynuolis toks. Labai rekomenduoju.

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos Lankos.

Medžių istorija

~ kzL ~ 6 Comments

b425c879d97b4a5426c623dcb893ff0dbd4e7018_Medziu_istorija.jpg

O būna taip, kad, rodos, nėra ką ir bepridurti – labai gera knyga ir tiek žinių. Ir minčių  sukėlė milijoną ir vieną. Ir asociacijų – pačių netikėčiausių. Jautriai man susiskaitė, labai įsijaučiau ir apsigyvenau knygoje. Gerai, kad esu skaičius Peterio Wohlleben “Paslaptingas medžių gyvenimas“, tai knygoje pasakojamos istorijos nenurašiau ant autoriaus fantazijų – ji tik dar labiau sustiprino medžių gyvumo įspūdį, tačiau kartu ir skausmingiau reagavau į pačią istoriją.

Skaitant šią knygą medžiai tampa taip pat gyvi, kaip gyvi yra žmonės. Tik gyvena kitu greičiu, šalia, bet kiek kitaip skaičiuoja savo laiką. Ir tada vaizdas galvoj iš šiandieninių aktualijų – “black lives matter”, o ar matter green lives? Nes jausmas tai tas pats – kai policininko kelias smaugia žmogų ir aplinkiniai nieko negali (?) padaryti, taip ir medkirtys nukerta kelių šimtų ar net tūkstančių metų, Kristaus amžiaus medį ir aplinkiniai negali nieko padaryti. Tik žiūrėti, kaip tai atsitinka. Ir iš nevilties grąžyti rankas. Nes nebesugrąžinama. Būtent nesaugrąžinamumo akcentas mane labai stipriai paveikė.

Bet čia juk tik medžiai, sakysi. Ir taip sakyt gali, jei dar neskitei knygos, kuri pilna gyvybės, bet pilna ir mirties. Dar suvokimo, kad gal esam paskutiniai, gyvenantys šalia tokių medžių, o paskui įsijunga atbulinis laikmetis ir būsime paskutiniai, prieš žmonijos susinaikinimą. O paskui per mums nesuvokiamus, bet suvokiamus medžiams laiko tarpsnius, gamta apsivalys, sugrįš ir gyvuos. Be mūsų. Už tūkstantmečių. Mes, kvailiai, tikriausiai eilėm bandysim sodint medžius Marse. Arba kompiuteriniam žaidime.

Iš aprašymo, matyt, atrodo, kad čia net ne grožinė knyga. Bet ji grožinė. Gražiai ir parašyta su didele meile. Su persipinančiomis istorijomis, veikėjų kelionėmis per žemynus ir laikus, gyvenimą, šalia medžių, su medžiais, dėl medžių. Knyga lėta – medžių laiko greičio – prireiks ne vieno prisėdimo ir gal kartais kantrybės (vien ti dėl to, kad nuolatos kažką vejamės ir nelabai aišku, kur skubame). Labai patiko. Viena iš knygų, po kurių reikia pauzės – nes nesinori iš to miško išeiti.

Nediplomatiški britų diplomato memuarai

~ kzL ~ Leave a comment

Angliškas humoras man yra kažkas tokio. Tai šie britų diplomato memuarai tuo humoru tiesiog persmelkti. Susitikimas su autoriumi 2020-ųjų knygų mugėje taip pat buvo labai linksmas, dar linksmiau buvo dėl to, kad kiti pristatymo dalyviai dažnai to humoro nepagaudavo, tai autoriui kartais tekdavo juoktis pačiam su savim (juokiausi tyliai, jei paklaustumėt, o kur aš buvau).

Iš tikrųjų jau pradėjus skaityti, gailėjaus, kad skaitau ne originalo kalba. Na, sunku kai kurias vietas ir frazes išversti, gal turi taip solidžiai būti pagyvenęs britiškoje aplinkoje ir ne blogiau įvaldęs gimtąją kalbą, kad tekstas išsiverstų lengvai ir nebūtų sustabarėjęs. Dabar buvo biškį jausmelio, kad išversta ok, bet jauti, kad ne iki galo. Gaila biškį.

O šiaip knygoje pasakojama Kenvin Lynch diplomatinė kelionė – pradedant tai, kaip jis tarsi visai netyčia (vos perskaitęs dienos naujienas laikraštyje) buvo priimtas nešioti niekam nereikalingus biurokratijos mašinos popierėlius, o apšilus kojas išsiųstas į pasaulį atstovauti Jos Didenybės. Tose kelionėse daugiausia aprašyti visokie baliai festivaliai ir tūsai ir visokie nutikę prikolai, tad visai nenuostabu, kad autorius per knygos pristatymą sakė, kad knygą užsienio reikalų ministerija leido išleisti – jei tikitės slaptų misijų ir reikalų ir įtemptos alia šnipo egzistencijos – šioje knygoje viso to nelabai rasite.

Žinoma, lietuviui skaitytojui įdomiausia, kad knygos autorius ankstyvos nepriklausomybės metu buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą, kur jam ne tik kad labai gerai sekėsi dirbti, maudytis pirty ir voliotis snieguose (dabar jau nebeatsimenu, voliojos, ar vis dėlto ne), bet ir vedus lietuvę įsitaisyti labai gerą uošvienę.

Tai tiek ten diplomatijos. Humoras ir bajeriai – faina, bet aš biškį tikėjaus daugiau diplomatinio turinio, žodžiu, negavau visko viename.

 

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus

~ kzL ~ Leave a comment

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus — Olga Tokarczuk | Humanitas

Po “Bėgūnų” neįsivazdavau net kokio tipo knygai nusiteikti, “Bėgūnus” nebuvo lengva ir paprasta skaityti, o bet tačiau, jei “Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus” gaučiau be viršelių ir visokių identifikacinių ženklų, tikriausiai net nesugalvočiau spėti, kad čia Tokarczuk – tekstas lengvas, skaitai “pasišokinėdama” ir visiškai mėgaudamasi greitai bėgančiu tekstu.

Ši knyga susišaukė su baba Dunja – abiejų knygų pagrindinės veikėjos (šiosios savo vardo nekenčianti Janina) yra dzen bobutės, kurioms daugiau ar mažiau dzin patikti šiam pasauliui. Žavingos abi ir pasirinkimai gyvenime tokie kažkokie gal ne visada labai teisiški, bet ne neteisingi, jokiais būdais neįmanoma, kad skaitytojas nepateisintų jų elgesio, ypač, kai jau viskas post factum, o ir nukentėjusieji elgėsi bjauriai. Net kai sveiką protą reprezetuojantis krikščioniškas choras, žiūrėdamas vykstančią dramą ir dejuodamas “kaip taip galima? kas per žiaurumas!” akimirkai išmuša skaitytoją iš babos Janinos pasaulio supratimo, kuriame labiau veikia “dantis už dantį” principas, tas iškritimas laikinas ir skaitytojas susvyravęs galiausiai gali apsispręsti, ar teisingas atpildas ištiko knygos veikėjus.

Labiausiai man patiko knygos atmosfera (labiausiai nepatiko per ilgi nusivažiavimai į horoskopus ir kas ten kokiuose ascendentuose ir trascendentuose, na, bet tokius galima perbėgti akimis per daug nesigilinant), aš tokiose knygų atmosferose plūduriuoju ir man tai yra bene svarbiausias kriterijus, apsprendžantis, ar knyga “patiko/nepatiko”. Plūduriavau ar neplūduriavau – toks klausimas. Ir dar prei plūduriavimo prisidėjo Janinos švelnumas ir išsipildymas dirbant mokytoja, bandymas būti tikra ir nuoširdžia, nepaisant, kokio pastato slenkstį peržengi – policijos nuovados ar bažnyčios. Ir dar tos “užkadrinės” Janinos mintys, vertinant pašnekovus, suvokiant, kaip ji atrodo, kaip yra matoma ir laikoma sena nukvakėle. Ech, tik neapsigaukite!

Rekomenduočiau mėgstantiems žavingus daugiabraunius veikėjus, mėgstantiems lengvai skaitomus daug pasakančius tekstus.

*Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dovana. Tokios dovanos labai džiugina. Ačiū.

Remontas

~ kzL ~ Leave a comment

Remontas - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

“Remontą”, galima sakyti, prarijau. Skaičiau ir galvojau, kad keletą jaunų lietuvių rašytojų vienu metu paveikė kolektyvinė pasamonė ir jos visos panašiu metu ėmė ir parašė panašios tematikos romanus, ypač, jei dar į sąrašą įtrauktumėm Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės “Devyniadešimtųjų vaikai tampa tėvais” – tai jau beveik ir turime pilną knygų kolekciją. Geras dalykas tas, kad visos tos knygos buvo smagios skaityt ir vienos daugiau, kitos mažiau, bet visos patiko.

“Remonte” apsigyvenau daugiabutyje, tokiam pačiam, kaip savo vaikystės ir paauglystės, kur gyvendavom vienoj kūčkoj su visais laiptinės vaikais ir migruodavome iš vieno buto į kitą. Kur kaimynės prižiūrėdavo vienos kitų vaikus: atsimenu, viena bėgo manęs gelbėt, kai užkilus temperatūrai, pradėjo vos ne vaidentis ir buvo baisu vienai būt namie, kita sergant ateidavo suleist vaistų ir susilaužius ranką iškvietė greitąją ir palydėjo mane į ligoninę – gali net kilt klausimas, kur tuo metu buvo mano tėvai, bet daugiabučio laiptinė buvo tas “kaimas”, kuris kartu augino vaikus, ir tam kaime, kaip ir “Remonte” virė gyvenimas, su visai savo personažais.

Taip “Remonte” skaitytojas išgyvens savo vaikystes-paauglystes-jaunystes ir prisitaikys situacijas, kurios tokios artimos ir pažįstamos, autorė taip emociškai taikliai išlaviruoja daugiabučio realybėje, kad perskaičius viskas susilieja su savais gyvenimais ir išgyvenimais. Pletkai, apkalbėjimai ir užkalbėjimai, moteriški kaimynų “teismai” už elgesį ir išvaizdą, ištikimų draugių neištikimybės, kaimynų vaikų keliai ir klystkeliai, vaikų auginimo iššūkiai ir mokyklinės aktualijos. Ir viskas apvilkta į pagrindinės veikėjos vaikystės draugės dingimo istoriją ir dar pabarstyta labai sveikais ironiškais ir sarkastiškais pabarstukais.

“Remontas” yra visai nepanašus į autorės apsakymus (Jurga Tumasonytė tai minėjo kažkokiam interviu), tad būsimieji knygos skaitytojai turėtų būt nusiteikė visai kitokiam stiliui, o autorė tikriausiai turi būt nusiteikus, kad romanas bus lyginamas su kitais panašiais romanais. Man pačiai gal apsakymai patiko labiau, bet romanas irgi patiko, tik kad dėl minėtos koncentracijos nebebuvo naujumo įspūdžio.