Category: Tinka atostogoms

Šiltinė

~ kzL ~ Leave a comment

“Šiltinę” pasiėmiau tikėdamasi nesudėtingo skaitinio, tai knyga puikiausiai atitiko šį kriterijų, tačiau autorė, mano manymu, kiek per daug užsižaidė su tekstu, na, nes turiu surinkus daug medžiagos, tai kažkur reikia ją sukišti. Vietomis tikrai praskipindavau pastraipas, nes man visai nebūdavo įdomu visokios detalės ir nukrypimai, o vėliau net suabejodavau, kokia yra pagrindinė knygos mintis ir ką ji nori pasakyti. Pavadinimas lyg ir rodo į ligą, epidemiją, bet skaitant tai daugiau yra Merės gyvenimo istorija, su nuokrypiais į jos veltėdžio bičo tinginystes ir girtuoklystes. Jo nepasiuntimas velniop man kažkaip niekaip nesuėjo su kietu Merės charankteriu, na, bet tiek to. Galvojau, kad taip viskas ir baigsis neaiškiai, bet pabaiga, dėkui autorei, vėl sugrįžo į vėžes ir razumnai užbaigė istoriją.

Kas knygoje patiko? Istorinis kontekstas, pasakojimas, kaip XX amžiaus pradžioje gyveno niujorkiečiai ir naujieji emigrantai, kaip grūsdavosi ankštuose būstuose, koks buvo medicinos lygis ir t.t. Tai šią knygos dalį užskaitau, bet daugiau trijų žvaigždučių knygai niekaip neduočiau, labiau tris su minusu. Ir dar. Kažkaip pradžioje visai nesusigaudžiau, kad skaitau jau antrą Mary Beth Keane knygą, pirmoji “Ask, Again Yes” tikrai daug brandesnė ir labiau man patiko, tad ją ir rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Smarkuolė Gilė Hopkins

~ kzL ~ Leave a comment

Ech, Gilė. Niekaip nesuprantu, kaip ši knyga praslydo mano neperskaityta vaikystėj. Bet atsimenu tokių ne vieną, tame tarpe buvo ir “Hobitas”, kurio iki šio neperskaičiau, matyt, skaitysiu kitais metais, kai sūnus bus šeštokas. Dabar mat skaitau penktokų sąrašą.

Gilė, Galadrielė, mergaitė keliaujanti iš vienų globėjų namus į kitus ir, žiūrėdama į gražuolės mamos fotografiją, vis svajojanti, kaip šioji su griausmu atvažiuos jos pasiimti. Vargšė Gilė, vargšai visi pasaulio vaikai, laukiantys ir nesulaukiantys savo mamų!

Pasakojimas prasideda, kai Gilė patenka pas keistą globėją, kurios niekas, kas susiję su Gile ir jos elgesiu nešokiruoja ir neerzina (kad ir kaip Gilė stengtųsi). Gal pagaliau Gilė papuolė ten, kur bus mylima tokia, kokia yra? Tiek kartų įskaudinta ir palikta mergaitė ir pas šią globėją kasdien susisuka į spygliuoto ežiuko kamuoliuką ir niekam neleidžia per daug prisiartinti. Ji parašo savo beveik neegszistuojančiai mamai skųsdamasi savo esama padėtimi, globėja ir aplinkiniais, apsivagia, bando bėgti iš globėjos Troter namų. Laiškas tuo metu keliauja per rankas ir užveda nesustabdomą procesą, kuriam užsisukus net smarkuolė Gilė nebegalės nieko pakeisti, nors ir kaip norėsis.

Tas mano jaunasis skaitytojas penktokas visą knygos skaitymą mąstė panašiai kaip Gilė. Taip įdomu stebėti, kaip ten dėliojasi jo mintys – kaip tau atrodo, kodėl ta mama neatvažiuoja, kaip tau atrodo, ar dabar Gilė laiminga, kodėl ji nebenori važiuoti su močiute? Na, žodžiu, yra reikalų. Autorė viską pasakoja užuominomis ir patylėjimais, kurie dažniau bus suprantami tėvams nei vaikams, tad rekomenduočiau, pasitikslint, ar jaunieji skaitytojai viską suprato (kiek įmanoma). O šiaip tai labai labai rekomenduoju mamoms ir tėčiams perskaityt – puiki knyga.

Numylėtinė

~ kzL ~ Leave a comment

Šį savaitgalį jaučiuos kaip trenkta maišu, tai nusprendžiau, kad reikia man kokių lengvų skaitinių, kur nereikia per daug galvos sukt – tad traukiau trilerį iš lentynos, taip ir perskaičiau dviem prisėdimais. Patiko, geras, nėr visokių nereikšmingų dialogų (gal tik krislelis), biškį autorė skaitytoją paklaidina, kad nebūtų viskas ten super aišku – viskas ko reikia geram ir greitam trileriui.

Pats veiksmas vyksta tamsioje miško trobelėje, kur uždaryta gyvena Lena ir du jos vaikai. O gal ir ne jos, ką gali žinot. Pradingusios dukros, taip pat vardu Lena, iki šiol laukia Matas ir jo žmona, tad išgirdę apie ligoninėje atsidūrusią automobilio sužalotą panašaus amžiaus moterį, kurią jos dukrelė taip pat šaukia Lena, kuo skubiausiai lekia jos atpažinti.

Čia tas pat žmogus, ar ne? Ar Lena yra vaikų motina? O kas vaikų tėvas? Žodžiu, mįslių užteks iki knygos pabaigos, net jei ir įtarsite, kas tas didysis niekadėjas. Na, ir tikėkimės, kad aukų nebus daugiau nei reikalauja žanras, nelabai man patinka, kai skerdžiami visi, kas pakeliui pasitaiko, kaip buvo “9 kape”.

__________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Jonas Valančiūnas: su kamuoliu – paskui svajonę

~ kzL ~ Leave a comment
Kadangi turiu visokių lyčių ir amžių vaikų, tai ir knygų skaitau pačių įvairiausių. Šią skaičiau dar ir prisimindama savo vaikystės kultinę knygą “Žalgirio vyrai”, kurią vartydama bandydavau išsirinkti, kuris “Žalgirio” vyras pats gražiausias (net dabar juokinga). Gražuolių konkursas būdavo. Sunkiai sekdavos su tais rinkimais, kiek atsimenu, nes, matyt, gražuoliai nelabai mano skonio buvo.
Šios knygos tikslas tikriausiai turėtų būti per Jono Valančiūno gyvenimo istoriją papasakoti, kaip galima iš mažo paprasto berniuko užaugti didele žvaigžde ir milijonierium. Tik kad tie pramuštgalviai perskaitę nelabai prisimena, o gal knygoje per mažai akcentuota, kiek iki tų milijonų kibirų prakaito išlieta, kiek reikia valios, užsispyrimo ir t.t. Na, bet tikriausiai, kaip aš skaitydama “Žalgirio vyrus” ieškojau gražuolių, taip mano sūnus, perskaitęs šitą prisimena, kokia buvo pirmoji Jono mašina, kaip jis išdykavo su draugais ir vienas pirmųjų Utenoje turėjo motorolerį su primontuotu magu. Žodžiu, kas ko ieško, tas tą ir randa.

Šiaip man patiko, kad autorius užsimena apie finansinius dalykus, pvz., kiek mokesčių nuo savo pirmos diiiidelės algos Jonas turėjo sumokėti ir kas jam liko, apie tai, kaip NBA jaunuosius turtuolius moko, kaip elgtis su finansais, ko vengti ir t.t. Taip gražiai nuima rožinius akinius ir įmeta į prakaito kibirą. Na, tikiuosi, kad bent pasąmonėj kažkur nugulė finansinio raštingumo pamokėlė.

Tiesa, mamos, kurios tikisi, kad bus kažkokia paskata mokslų prasme – na, kad Jonas gerai mokės ir buvo geras krepšininkas, tai gal nelabai. Su mokslais išsisukta čia. Bet labai daug kalbama apie Jono paprastumą, nuoširdumą ir gerą širdį apskritai, ir kiek durų šie būdo bruožai bei neišpuikimas jam atidarė. Sužvaigždėti ir pasikelti, žinia, labai paprasta. Tad po daugelio metų gražiausiu “Žalgirio vyru” skelbiu Joną Valančiūną. Case closed. 🙂

Faina, gerų emocijų pilna knyga.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmiausia, tai aš esu didelė Ferrantes tetralogijos fanė. Ne visų dalių vienodai (labiausiai man patiko pirmoji dalis), bet fanė. Antriausiai, “Apleisties dienos” man beveik nepatiko net, jei nebūtų Ferrante, tai net visai nepatiktų. Na, o “Melagingas suaugusių gyvenimas” (mama mia, koks nuostabus pavadinimas) man yra kažkas tarp “Nuostabiosios draugės” ir “Apleisties dienų”.

Suprantu, kad kažkaip tai reikia atskleisti tą neapolišką mentalitetą, bet dieve mano, tos visos dramos dėl nieko ir apie nieką mane varė iš proto. Noriu apyrankės, dabar jau nebenoriu, imk tu, dabar atiduok atgal, pasilaikyk, grąžink, neberodyk man jos akyse. Galima išprotėt. Kokiom skandinaviškam romane apyrankė tikriausiai tiesiog būtų pagulėjusi dėžutėje ar ant naktinio stalelio. Vis dėlto nor ir erzinančiai, Ferrante taip talentingai skaitytoją vedžioja po tas dramas, kad aš jau keliose vietose įsivaizdavau, kaip klykiu visiems užsikišt, baisiausiai keikiuosi ir net mušuosi. Nors vietomis tikrai pabosta, vis tiek negali neįsijausti.

Bet jei pakilsime virš to verdančio neapolietiško katilo, išvysime mergaitės transformaciją. Kelionę iš iliuzinio šviesaus vaikystės pasaulio, pilno meilės, supratimo ir švelnumo, į šešėliuotą, juslingą paauglystės ir brendimo kelią, kuris, kaip jau rašiau, pilnas intrigų, melagysčių, pavydo, brutalumo, isterijų, bandymo suprasti savo seksualumą, išbandymų ir eksperimentų su besikeičiančiu kūnu.

Knygos veikėjų tarpe sunkiai rasite simpatingų, tačiau man tie bjaurieji simptiški savo bjaurumu – ypatingai įdomi pasirodė pagrindinės veikėjos teta Vitorija.

Tai tokie dviprasmiški įspūdžiai. Bet, jei autorė tęs knygą, kas tikėtina pagal taip staigiai nukirstą pabaigą, tikrai skaitysiu toliau.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera

Kartais aš meluoju

~ kzL ~ Leave a comment
Kartais aš meluoju | Knyguklubas.lt

Kaip dažniausiai būna, apie trilerius sunku ką nors labai rašyti, jei nenori aprašinėti turinio. Sakyčiau net užtenka parašyti, geras, nelabai geras ar neįdomus. Tai šis trileris nebuvo kažkoks ten stogą nuraunantis, bet puikiausiai tinka galvai nuo rimtų skaitinių pailsinti. Man šiaip visai patiko paskojimo perspektyva – pagrindinė veikėja guli ligoninėje komos būsenoje, taip kad įvairios aplinkybės tampa dar labiau neaiškios, nes ji arba jų neatsimena, arba apskritai įvykiuose sąmoningai nedalyvavo, nes buvo dar gilesnėj komoj, nei dabar. Tai, sakyčiau, čia gal ir didžiausias knygos originalumas, tik nežinau, ar labai didelė naujovė, ar kas kitas panašiai yra rašęs.

Autorė visai gerai pažaidžia su skaitytoju, kas čia blogietis, o kas gerietis, taip kad irgi neskubėkit spręst. Beje, aš kažkaip niekada nespėju, kuris čia didžiausias ir blogiausias žudikas, tik būna, kad apie kokį vidurį staiga sugalvoju, kad autorius jau visus veikėjus įvedė ir pristatė, tai omg, aš jau pažįstu nusikalėlį arba, kitaip sakant, visada tikiuosi būti autoriaus išdurta, tad iš anksto morališkai ruošiuosi. O šioj knygoj gal visi biškį blogi ir nė vienas nėra iki galo simpatingas, todėl tik įdomiau.

Ar skaitysiu kitas autorės knygas nežinau, jei matysiu, kad labai giria, tikriausiai skaitysiu/klausysiu.

Mano šeima europiečiai. Pastarieji 54.000 metų

~ kzL ~ 1 Comment

Mano šeima europiečiai - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Karin Bojs mokslo pažintinę knygą perleidžia per savo kilmės perspektyvą – man šis knygos aspektas ir buvo įdomiausias – kiek įmanoma toliau sekti pėdsakais, ir taip nukeliauti iki promotės, kuri atkeliavo į Europą prieš tiek metų, kiek parašyta ant knygos viršelio. Gal ir skamba visiškai beprotiškai, bet daugmaž įmanoma atsekti, kuriai genetinei grupei ir atšakai priklausai, kur vienu ar kitu metu tokio genetinio kodo promotės pasuko – dabartinėn Ispanijon, ar į žemes dabar paskendusias jūroje tarp Škotijos ir Danijos. Neįsivaizdavau, kad galima iki tokio detalumo galima atknist.

Autorė iš peties pasidarbavo rinkdama ir apibendrindama medžiagą ir man knygoje kartais ta medžiaga gal buvo per daug smulkiai ir detaliai pateikta. Bet gal kitaip nelabai gaunas, kai reikia aprėpti šitieką metų ir tiek archeologų atradimų, kurie, tobulėjant tyrimų galimybėms, vis labiau praskleidžia laiko užuolaidą. Skaitant galvoje visiškai pasikeičia laiko perspektyva: staiga, knygai einant pabaigon, skaitai apie vikingus ir negali patikėt, kad jie buvo taip neseniai – vos prieš tūkstantį metų. Vikingų-airių-škotų genų miksas Islandijoje jau nebestebina, bet, va, kai pas prieš tūkstantį metų gyvenusius islandus atranda tuometinių dar tik būsimos Amerikos čiabuvių pėdsakų, tai visi vaizduotės sraigteliai galvoje įsijungia bandant įsivaizduoti tai, kas dėjosi pasaulyje.

Nu, ir, aišku, užsimaniau pasidaryti tą genetinį testą ir sužinoti, koks kraujas maišosi mano gyslose. Beje, viena mano giminaitė tokį pasidarius sužinojo, kad yra visiška baltiškų genų nešėja. Tai mano 25% irgi bus tokie, na, o kiti 75% kol kas visokie, kokius tik leidžia mano fantazija. Bet galiausiai eidami atgal, visi susitiktume ir nusilenktume tai pačiai promotei Afrikoje. Net nebandau įsivaizduoti, kaip tokia mintis turėtų iš proto vesti visokiausius homofobus. Jie tikriausiai atkeliavo iš Marso. Bet čia jau kitas žanras ir kita istorija.

O kam rekomenduoju, tikriausiai jau aišku – smalsuoliams, besidomintiems genais, archeologija, istorija ir pletkininkams, besidomintiems protėvių nuodėmėmis.

_____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

P.S. Beje knygoje minima ir Marija Gimbutienė. Irgi iš įdomios perspektyvos. Net archeologijoje pilna politinių ir ideologinių reikalų.

 

 

 

Laukiniai žaidimai: mano motina, jos meilužis ir aš

~ kzL ~ Leave a comment
Laukiniai žaidimai: mano motina, jos meilužis ir aš - Adrienne Brodeur

Toks greitas skaitinukas. Ir lengvai skaitosi, ir noris sužinot, ar tikrai baigsis, taip, kaip įsivaizduoji, kad pasibaigs, tad, net pačiai keista, kad skaičiau iki labai vėlyvo vakaro, lyg būtų koks trileris. Pats turinys tai ne toks šviesus, kaip viršelis, ar kaip gali pasirodyt iš to teksto skaitymo lengvumo.

Vieną naktį savyje nenustygstanti motina pasižadina keturiolikmetę dukrą, kad papasakotų, jog ją pabučiavo šeimos draugas. Visą laiką šeimoje dėl dėmesio konkuravusi mergaitė švelniai priverčiama būti motinos meilės istorijos sąjungininkė, jos guodėja, užtarėja ir alibi. Viskas tam, kad mama būtų laiminga, švytinti ir išsipildžiusi. Vaikui mama yra viskas, kaip ir mamos dėmesys.

Visą knygą sekame motiną ir dukrą, moterį ir mergaitę, o paskui ir dvi moteris per jų gyvenimus, matome, kaip paslaptys ir motinos elgesys įtakoja dukrą, jos gyvenimą, jos požiūrį į santykius, jos lėtą nuopolį, iš kurio tik ji pati gali rasti kelią. Kadangi pačiai neteko susidurti su tokiu motinišku egoizmu, visą laiką negalėjau atsistebėti, kur yra ta riba, kur motina nustos išnaudoti dukrą ir ja manipuliuoti. Na, o vaikas visada sugalvos milijoną priežasčių savo tėvams pateisinti.

Į antrą knygos pusę tie nesveiki santykiai jau kiek ir pradeda varginti, bet, kadangi čia yra autorės gyvenimas, tai nei pagreitinsi, nei palengvinsi, kaip buvo taip. Tiesa, man labai patiko knygos pabaiga, autorės reziumavimas, ar tikrai knyga teisingai atskleidė motinos paveikslą ir ar tikrai ji buvo tokia siaubinga energetinė monstrė ir manipuliatorė. Kiek motina pati buvo savo gyvenimo auka? Autorė svarsto, jei knygą būtų pradėjusi visai kitu gyvenimo įvykiu, pažvelgus iš kiek kitos perspektyvos, gal viskas atrodytų ne taip aštru, ne taip nusikalstama? Ši nauja perspektyva suteikė knygai erdvės ir pridėjo svorio, kompensavo bepradedančią kirbėti “na, kiek gi galima” mintį.

Rekomenduočiau besidomintiems sudėtingais motinų ir dukrų santykiais, autobiografiniais romanais, ir dar tiems, kam patinka skaityti apie maistą – Renė mama yra išskirtinių sugebėjimų šefė ir tie sugebėjimai puikiai atskleisti knygoje. Yra tikrai puikių su maistu susijusių scenų. Kaip gi ten sako apie tiesiausią kelią į vyro širdį?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Sodas

~ kzL ~ Leave a comment

Marinai Stepnovos knygoms reklamos nebereikia. Jos knygų mylėtojams tik reikia pranešti, kad jau yra nauja knyga. Vos spėja knyga įgauti fizinį pavidalą, tai šalin metami visi darbai, lekiama į leidyklą per pietų pertrauką ir gyvenimas laikinai sustoja. Na, čia man taip. O dabar reikia kažką parašyti, bet čia viena iš tų knygų, kur nei noris rašyti, nei labai žinai ką, nes, nu, ji tiesiog tokia knyga, kuri bus įsiūlyta visoms mano draugėms ir rekomendacijų prašytojoms.

Aš pati tai vis dar “Sode”, devynioliktojo amžiaus Rusijoje, su knygos personažais, turtingoje kunigaikščio Boriatinskio sodyboje. Įdomu, kad tikėjaus greit sugraužt, bet nelabai pavyko. Nors tai ir nėra lėta knyga, bet iš manęs pareikalavo susikaupimo, įsiskaitymo į žodį, įsijautimo ir įsigyvenimo. Autorė laiką knygoje supynus į kasą, neperspėjus šokinėja nuo vieno laikmečio prie kito, tad reikėdavo stabtelėt, vos ne grįžt keletą pastraipų atgal, kad susivokt, kad jau kitam laike personažai. Bet ta kasa, nesigasdinkit, labai daili, išglostyta, niekas ten neišsipešioję ir neprivelta, kai ateina laikas viskas stoja į vietas.

Knygoje labiausiai surezonavo moters visuomenėje tema. Nelabai svarbu, turtingos ar vargšės. Kiekvienai griežtai apibrėžta vieta lentynėlėje ir – kokia tragedija! – jei gavai paragaut kitokio pasaulio skonio. Pasaulio, kuriame esi žmogus, kur moteriai pridera ne tik klapsėjimas blakstienomis, savo nuomonės pasilaikymas sau, na, ir žinoma, palikuonių gimdymas. Ar teisūs mergaitę auginantys ir parodantys uždraustą vaisių, bet neleidžiantys jo ragauti? Ar teisūs auginanę laisvą sielą, kurią paskui suveržę į korsetus bando prakišti tai pačiai visuomenei, kurioje lentynėlės tokioms personoms dar niekas nesukalė?

“Sodas” tai toks pasaulio pakraštys, kur galima kažkiek kitaip, savaip, nesitaikstant, kur laisviau plaikstotsi plaukai, atpalaiduoti korsetai. Ten labiau moterų pasaulis nei vyrų. Nors pastarasis srūva ir veržias į sodą, net iš tolimų tolybių, net iš sostinės. Ir šviesos, ir tamsos pavidalais. Sodybos ir jos sodo prieglobstin. Kiek galima nesitaikyt su tuo pasauliu, kur sodo riba? Gal ji ne vietoj, gal labiau laike?

Labai rekomenduoju. Negraužkit, mėgaukitės, gyvenkit toj sodrioj istorijos ir sodrioj tą istoriją papasakojusioje kalboj. Kiekvienam žody, kiekvienam siužeto vingy ir su kiekvienu personažu.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba. Neįtikėtina, bet lietuviškai knyga pasirodė ankščiau nei rusiškai. Čia tai tikrai pirmiau kiaušinis, o paskui višta.

Geografijos įkaitai

~ kzL ~ Leave a comment

Geografija yra kita mano meilė, tad negaliu pasiiaiškint, kodėl tiek ilgai laikiau knygą lentynoje, čia jau, matyt, tas sunkus santykis su negrožine lieteratūra. Kaip jau sakiau fb, prie žemėlapio galiu stovėti taip pat ilgai, kaip ir prie knygų lentynos.

Vienu žodžiu, labai patiko ir buvo labai įdomu ir dabar į pasaulio žemėlapį žiūrėsiu visiškai kitaip. Kiek ten visokių kampų kampelių ir užkabarėlių, kurie sprendžia šalies likimą, strategiją, baimes ir sukelia nemigo naktis valstybių vadovams. Kai kurių sąsaurių ar salų reikšmingumo niekaip nebūčiau išgalvojusi, nes jos tokioj tolybėj nuo pačios interesantės.

Labai rekomenduoju besidomintiems politologija ir istorija, nes autorius pažvelgia ir valstybių vystymąsi/nesivystymą, atsiradimą ir žlugimą iš geografinės (ir ne tik) perspektyvos. Kodėl žmonijos lopšiui Afrikai neteko garbė būti pirmaujančiu žemynu, nors startavo daug ankščiau nei kiti? Kodėl Japonija ginčijasi su Kinija dėl kiekvieno akmens jūroje? Kodėl Šiaurės Korėjai dar ilgai nelemta išspręsti konflikto? Kodėl Bangladešas toks atsilikęs? Koks europiečių, braižiusių valstybių sienas liniuotės pagalba palikimas Artimiesiems rytams ir visoms kitoms valstybėms, kuriose liniuote darbavosi? Na, ir šiam laikui liūdnos žinios apie Baltarusiją…

Ir taip toliau, ir taip toliau. Žodžiu, rekomenduoju.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Tyto Albai, kuri tikriausiai seniausiai pamiršo man knygą dovanojusi.

Florida

~ kzL ~ 5 Comments

Na, tai padedu save į statistinę lentynėlę, kuri vadinasi “jei nepatiko “Moiros ir furijos”, tai patiko “Florida”. Tikriausiai niekada neatspėčiau, kad čia tos pačios autorės knygos – taip viskas skirtinga. O didžiausias skirtumas, kad Moiros manęs neįtikino, fainai parašyta, gerai skaitėsi, bet nepatikėjau. O su “Florida” tai paskendau knygos atmosferoj, jaučiau knygos veikėjus, nors ten daugiausia moteriškos giminės veikėjų, ypatingai jaučiau moteris – motinas, prisiminiau savo nuotaikas, jausmus ir mintis – tokias pat, kaip knygos veikėjos.

Atsimenu, kaip visą laiką viena likusi su mažais vaikais bijodavau situacijų kaip ir “Vidurnakčio zonoje” – jei nukrisiu, susižeisiu, nualpsiu, kas kada tai pamatys, pastebės, ką darys vaikai – motiniška baimė, kad jais nebus pasirūpinta, kad kažkas nutiks. Ir dar toks per visus apsakymus tįstantis kažkiokio neapibrėžto ilgesio, vienatvės siūlas. Nors visai nesi viena, nuolatos kažkieno apsupty, su pilnomis rankomis vaikų, bet…

Tai, trumpai, jei patiko Moiros, gal palikit Floridą gyventi sau. O jei neskaitėt Moirų ir nekreipiat dėmesio, kokios knygos patinka Barakui Obamai, nerkit į Floridos pelkynus ir gyvatynus ir pajuskit tą ypatingą atmosferą.

__________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Daisy Jones & The Six

~ kzL ~ Leave a comment

Na, šį kartą nestosiu į fanų gretas. Laukiau laukiau to wow, o tas wow neatsitiko man, deja. Kažkaip man biškį per daug pūkuota pasirodė knyga, nepaisant visų girtuoklysčių ir narkašinimųsi. Tikriausiai dėl pabaigos, kurios nesinori spoilint, bet ji tikrai visai ne rokenrolinė.

Bravo autorei už kūrinio formą (visa istorija sudėliota iš interviu gabaliukų), bet po George Saunders Linkolno čia jau visai nenaujiena, bet nesvarbu, klausyti buvo smagu, man gal pritrūko dramos, buvo aišku, kas ten ką įsimylės, kaip bus “myliu-noriu-negaliu”.

Daisy Jones personažas man patiko savo atžagarumu, bet tas atžagarumas toks išlepinto vaiko biškį (ne tėvų demesio, deja). Dar labiau gal man patiko Karen (tikriausiai, nežinau, kaip rašosi, audio klausiau) – labai motyvuota muzikantė, gerai suprantanti, kokia yra vienokių ar kitokių reikalų kaina ir labai tikslingai pasirinkusi savo gyvenimą, o ne kitų lūkesčius.

Toks pliažinis skaitymėlis, neabejoju, populiarus ir t.t. Bet jaučiu, beveik galima štampuoti tokias apie visas pasaulio roko grupes. Negaila, kad perskaičiau, na, bet, sakau, į fanų gretas nestoju.

Vernonas Subutexas

~ kzL ~ Leave a comment

Vernono Subutexo turputį prisibijojau, kažkaip nelabai man patiko knygos aprašymas ant knygos, dar įtarinėjau, kad bus eiliniai narkomaniški kliedesiai, kaifai ir panašiai, kažkaip šita tema man nepaeina, o bet tačiau šitam viršeliui visi visiškai nepajėgiau atsispirt (autorius Karim Adduchi). Ir ačiū dievui, kad visi mano prisibijojimai buvo nieko verti. Šita knyga yra tokia wow, tikrai išskirtinė, verta dėmesio ir rekomenduojama.

Visų pirmiausia wow yra knygos kalba. Aišku, sunku įsivaizduoti, kokia ta originali kalba, bet vertimas tai yra kosmosas. Ten viskas taip teka, taip važiuoja, taip originalu, taip organiška, neįtikėtina ir jokių ten kursyvų ir kitų kalbaininių nesąmonių. Kažkoks čia laisvo oro gūsis mūsų lieteratūroj. Bravo vertėjui (nors žiauriai keista buvo 15min.lt podcaste nugirst, kad jam knyga buvo linksma ir net juokinga, nes man tai juokinga buvo lygiai vienoj vietoj. Hmm..)!

O pati knyga tai tokia mozaika. Vernonas yra toks centrinis personažas, apie kurį viskas rutuliojasi, tai jo kelias nuo bedarbio iki benamio, tačiau, jis nugultas visokio plauko personažais, kurie net tik pasakoja savo gyvenimus, baimes, sėkmes ir vienatves, bet piešia labai atvirą Prancūzijos visuomenės paveikslą. Politkorektiškumo ten tikrai mažai rasit. Bet tikrai rasit žmones, su kuriais prasilenktumėt Paryžiaus gatvėj, jei tik dabar tai būtų įmanoma. Despentes personažų spektras tokio platumo ir taip išjaustas, kad visiškai su jais gyveni, jie visiškai tikri. Autorė neatiduoda tų personažų skaitytojo teismui. Gal labiau sustato skaitytoją ir personažą akistaton ir kiekvienas jų stovi prieš savo gyvenimą ir kasdienybę, ir bando su jais susidoroti, laimėti kiekvienos dienos kovą, menamą ir tikrą konkurenciją betoninėse džiunglėse. Dažniausiai, nepaisant šitokio pažįstamų ir draugelių tinklo – labai vienišą.

Ir ta Vernono Subutexo fizinė nuopolio kelionė, blaškymasis po pažįstamų ir nelabai butus, kažkaip vidujai nesijaučia degradiškai. Kažkoks nuostabos jausmas išlieka – kas dabar bus? O dabar dar ne dugnas? Lyg skaitytojas žvelgtų tom hipnotizuojančiom mėlynom Subutexo akim į tą patį, bet ir kitokį pasaulį, nes jis gyvenamas kitoje perspektyvoje (ne žmonių akių, bet jų rankinių ir batų lygyje su grėsme tapti visiškai nebematomu žmogumi). Ir nors kyla visokiausių klausimų dėl jo elgesio, jis kažkaip vis tiek balansuoja ant kažkokios juoda/balta ribos, kuri neleidžia skaitytojui jo nurašyti. Ir šiaip šis romanas – kasyklos visokiems pamąstymams. Knyga, po kurios reikia daryti pauzę.

Labai rekomenduoju.

Small Island

~ kzL ~ Leave a comment

Tai jau išėjo, kad vienu metu supuolė panašaus tipo knygos – kai klausiau Andrea Levy “Smal Island”, skaičiau B.Everisto “Girl, Woman, Other”. Ir nors abi knygos laimėjo premijas, “Small Island” kiek nublanko. “Girl, Woman, Other” man pasirodė ir platesnė, ir gilesnė, ir geriau sukalta. Ryškesnė.

Knygų panašumai susišaukia Britų imperijos palikimo sukeltos problemos. Daugybė imperijai priklausiusių šalių žmonių užaugo save laikydami britais, besididžiuodami tolimąja motinėle Anglija, daugybė vaikų buvo išauklėti angiška dvasia (su vietiniais niuansais, žinoma). Ir štai tie, kurie tiek prisvajoję ir prifantazavę, vidurinei ar net aukštesnei klasei savo šalyje (šiuo atveju Jamaikoje) priklausę žmonės atkanka į tą išsvajotąją šalį ir nieko aprašyto vadovėliuose ir knygose neranda. Londonas ne toks didingas, namai po karo nutriušę, oras baisus, maistas dar labiau, tamsiaodžiai, kurie buvo tinkami kovoti su nacistine Vokietija staiga pasidaro nebereikalingi, jų išsilavinimas nepripažįstamas ir t.t.

Į tokią nelabai svajonių šalį papuola knygos herojė Hortense. Ją pasitinka, t.y. pradžioje nepasitinka jos šviežutėlis vyras Gilbert ir knygoje mes keliaujame abiejų gyvenimais prieš šį susitikimą ir po. Kur nuves ši santuoka iš išskaičiavimo? Kokie siurprizai jų laukia? Kokia Queenie, tikros anglės, pralenkusios savo laikmetį ir nesibaidainčios juodaodžių imigrantų, gyvenimo istorija ir kaip ji susikerta su Hortense ir Gilbert? Ir ar tikrai gali aplenkti savo laikmetį?

Ir galiausiai, kuri sala yra mažoji – Britanija ar Jamaika? Tiek fiziškai, tiek dvasiškai? Kol surašiau viską, tai supraatau, kad visai patiko, tik patarčiau tada neskaityti viena po kitos su “G,W, Other”. Kad viena kitos neužgožtų.