Žodžiu, man labai patiko. Gaila tik vieno dalyko – kad 255 puslapiai, o ne kokie 600. Skaičiau ir džiaugiausi, kad atsirado tie penki šimtai žmonių, kurie parėmė knygstarterį ir dabar turime tokią fainą komiksų knygą – ir juokingą, ir rimtą, ir iki nukritimo (iš juoko) įžvalgią, su Geda ir su Prustu, ir dar su Landsbergiu altorėlyje (totalus nukritimas), ir svarbiausia tokią, kurios negali užversti, kol neperskaitei – kaip trileris praktiškai.
Daugiau net nenoriu rašyti, nes ką ten rašysi, kai vienintelis, ką nori pasakyti tai yra “labai patiko”? Daug labiau nei “10 litų“.
Aš labai tikiuosi, kad Gerda Jord stalčiuje turi kitą komiksą, na, gerai, bent jau pradėtą kitą komiksą, nes jei neturi, tai man labai liūdna, kad dar reikės ilgai laukti kito. Gal yra komiksų žinovų ir galėtų man parekomenduoti kokį gerą komiksą, kuris būtų ne fantasy, ne apie robotus ir žmones vorus, o “iš gyvenimo”?
Alvydo Šlepiko Marytė tarsi atkartoja mano šiemet skaitytą Svetlanos Aleksijevič “Paskutinieji liudytojai“. Tik žinoma, iš kitos pusės – tiek literatūrine prasme, nes šį kartą tai yra grožinis kūrinys, tiek politine – pasakojama apie Rytprūsių vokiečius, priešus, visa ko kaltininkus. Nors, kaip sako Šlepikas “Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai visada pralaimi.” Abiejose knygose – didžiausi karo pralaimėtojai.
Apie vilko vaikus buvau girdėjusi, tačiau taip tik apgraibomis suvokiau, kas ten už Nemuno vyko. Nesinori net įsivaizduoti, kai raudonoji išvaduotoja pirmąja banga įžengė į priešo žemę… Pasiimti sau priklausančios grobio dalies. Vyrai – nežinia, kur – vien tik išbadėjusios mėšlu save bjaurinančios moterys ir vaikai palikti atremti išvaduotojų įtūžį. Nedaug kelių – arba į Nemuną (ar kas yra parašęs Rytprūsių paskenduolių istoriją?) arba į vaikams į Lietuvą, kur, nors vokiečių akimis žiūrint ir ubagynas, bet bent jau bado nėra.
Per Nemuną į Lietuvą duonos. Mamai, broliams ir sesėms. Vaikai dėl išgyvenimo instinkto pavirtę vilkiukais, pasiruošę pasimaišiusius kelyje sudraskyti, viduje saugo ypatingą meilę šeimai ir neįtikėtiną valią peralkus visko nesuvalgyti. Vieniši ir pasimetę – vaikai nuo motinų, broliai nuo seserų, vieni nuo kitų. Ir nežinai, gyvas ar miręs, ar dar yra ko ieškoti, nes dažniausiai nebėra kur eiti. Namų nebėra ir esi per mažas, kad pasirūpintum visokiais biurokratiniais dalykais, grąžinimais giminėms ir pasislinkusiai Tėvynei, kai viskas nusistovės ir nurims. Gauni naują vardą, gal, jei pasisekė, net naują mamą, naują tapatybę…
Pati knyga labiausiai įdomi savo istorija, nes kaip parašyta, labiau primena scenarijų, gal net tam pačiam dokumentiniam ar meniniam filmui, kuriam, žinoma, neatsirado pinigų (gal dar atsiras?). Ir pabaiga tokia man – nepabaigta lyg. Bet tiek to, skaitosi lengvai ir gan sklandžiai (nors dieve dieve, kaip nelengva ir negera skaityti), vienam lietingam vakarui knyga.
Net jei nesusigundysite skaityti, vis tiek susiraskite knygyne ir palaikykite rankose žvaigždėtą knygą. Nežinau, ar matosi, kad šviesoje knyga spindi? Grįžulo ratai tarp kitų mūsų galaktikos žvaigždžių. Labai super.
O buvo taip, kad aš stovėjau prie pajūrin atsitemptų knygų krūvos ir galvojau, kurią čia temptis į pliažą. Ir išsirinkau ploniausią, nes ir taip daug daiktų nešti, kur jau ten storą… Ir kai įkritau, tai kol neperskaičiau ir neiškritau. Kažkaip labai jau įtraukiančiai parašyta ir labai džiugu, kad lietuvės autorės ir dar su ne bet kokiu viršeliu.
Įspėja autorė. Tikrai, gal buvo, o gal ir nebuvo, kas ten žino, kas vyko mūsų šiandien vaikščiojamose žemėse prieš dvidešimt amžių. Neapsigaukite visokiais prietarais apie nuobodžią lietuvių literatūrą – aprašomoji istorija apie Seliją, jos vyrą Gondą ir jo namo parsivežtą pagrobtą merginą, kurią jis pavadina Glesum (Gintare) visai nebanali, o tokia gryna, tikra ir… gyvenimiška.
Gryna ir paprastumu graži ir autorės kalba. Atrodo, antrame mūsų eros amžiuje kalba ir negalėjo būti kitokia – tik tokia. Pasakojimas srūva natūraliai ir su intriga, tiesa, kartais vis nusistebi, ar tikrai taip galėjo būti, bet iš kitos pusės, kodėl gi ne, kodėl gi ne.
Simpatiškas knygos viršelis su pažadais prajuokinti. Galbūt tobulas pliažo skaitinys? Bandom? Bandom.
Skaitau skaitau – smalsu, bet nelabai juokinga, na, ne tai, kad liūdna, bet nejuokinga. Žodžiu, Alisa yra tokia truputį išsiblaškius mergina, įsikibusi seniai pasibaigusių santykių, kartais per daug gerianti vakarėliuose ir šiaip, juodas dabar jai mėnulis – ir nieko čia nepakaltinsi, kai viskas nesiseka ( o dar ir skaitytoja norėtų įspirti į užpakalį). Neviltis tiesiog, kai jau gerokai per trisdešimt ir visos draugės aplinkui kažką poravimosi srityje jau yra nuveikusios. Spaudimas nerealus, įtariu, kad bus kažkas kaip Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintyje”. Bet nesužinosiu, nes vienos neskaičiau, o kitos nebaigiau.
Ne paslaptis, kad žiauriai nemėgstu nebaigti knygų, bet pati sau prisižadėjau, kad pradėsiu mesti. Kas įdomiausia, kad mečiau ne dėl to, kad visai neįdomu, iš tikrųjų tai smalsu, kaip ten bus ir kaip autorė sudėlios savo knygos veikėjų horoskopus, na, bet skaityti, kaip herojė negali tris puslapius apsispręsti, ką rengtis, na, man čia jau per daug. O apsi- ir nusi- rengti gali daug kartų, nes knyga tai ne plona – virš penkių šimtų. Tiesiog man per daug visokių vardinių batų, suknelių ir makiažų, o taip pat ir kino filmų pavadinimų, pagal kuriuos turėčiau geriau suprasti knygos nuotaiką. Kažkada jau rašiau, kad labai nemėgstu, kai rašoma, kokios firmos batai ar mašina pravažiavo. Mane užknisa. Tikriausiai iš pavydo, nes neturiu nei tokių batų, nei tokios mašinos.
Silvia Zucca
Bet čia tiesiog nesutapo mano ir knygos horoskopai. Aš labai tikiu, kad kažkur visai netoliese šios knygos laukia jos skaitytoja. Kuri alpsta nuo batų, myli savo rūbų spintą ir žino, kaip susiderina jos ir jos draugužio horoskopai.
Tokia nejaukumo ir nesaugumo jausmą sukelianti knyga. Pranašiška- skaitai ir supranti, kad mūsų šiandieninė realybė nėra jau taip toli nuo realybės, aprašomos knygoje. Ir darosi nejauku taip. Ir nesinori imti savo išmaniojo telefono ar kokio kito protingo aparato į rankas, norisi neryšio zonos, kur priklausomybė nuo socialinių tinklų yra neišvengiamybė. Žinoma, gal kažkam atrodo visai kitaip, gal būti connected ir followed yra super cool, o bet tačiau nieko smagaus, kai bendravimas tampa priekabiavimu, o sekimas tampa persekiojimu.
Viskas prasideda labai smagiai ir kasdieniškai. Mėja, mergina iš kažkokio užkampio, įsidarbina cool kompanijoje Ratas. Super kompanija su super aprūpinimu, super sveikatos draudimu ir visais kitais nuostabiais dalykais. Sveika, Mėja! Žinoma, visa tai ne už dyką, mergina greitai įsukama į darbus, kurio kokybė vertinama kas sekundę. Labai greitai Mėjai paaiškėja, kad būti gera darbuotoja ir turėti gerą klientų aptarnavimo reiktingądar nieko nereiškia, privaloma visiškai pasinerti ne tik į darbus, bet ir kompanijos gyvenimą apskritai, reikia visur dalyvauti, reikia su visais draugauti, kuo daugau komentuoti ir dar daugiau “švilpinti” (ačiū Mariui Burokui už gerą smooth vertimą), būti prisijungus visur ir visada, būti matomai, būti žinomai, būti žinančiai.
Iš pradžių viskas atrodo kaip smagus žaidimas, o paskui jau kaip gera sekta, atrodo, kad visas pasaulis toks, kaip ši kompanija, tik kažkokie sąmonės blyksniai atklystantys iš ano, netobulo pasaulio už tvoros duoda suprasti, kad taip dar nėra, dar ne visi matomi, dar ne visi nori tokie būti, nors galimybių asmeniniam gyvenimui vis mažiau, ratas -C- Circle virsta uždaru O. O gal dar galima visa tai sustabdyti? Kaip tau atrodo? Ištrintum dabar socialinio tinklų programėlę iš savo telefono?
Kažkaip norėjosi lengvo ir greito skaitymo, tai labai tinkamai ir gerai pasirinkau. Kaip tik vasarai, sakyčiau. Knygos intriga taip įtraukė, kad negalėjau atsitraukti ir perskaičiau per vieną dieną. Ir kadangi kažkokių ypatingų lūkesčių knygai neturėjau, tai, išskyrus vieną epizodą, viskas toj knygoj man skaniai susikramtė, įtikino ir net labai patiko kaip susukta pabaiga. (Prisipažinsiu, kad Musso nebuvau skaičius).
Pagal knygos anotaciją, tikėjausi visai kitokio siužeto. Ant knygos nugarėlės labiau akcentuojama Lizos ir Arturo istorija, tai pradėjus skaityti, aš vis laukiau ir laukiau, kur ta Liza, kuri visai nesiskubina pasirodyti. Vienu momentu net dar kartą atsiverčiau dar kartą perskaityti knygos nugarėlę, su kvaila mintim, kad gal čia kažkas kažką aprašydamas sumaišė. Aišku, niekas nieko nesumaišė, tik akcentus kitaip sudėliojo, nei skaitant dėliojosi. Man tikrai pagrindinis ir vienitelis pagrindinis veikėjas yra Arturas, o Liza tokia, na žinot, kaip filmų apdovanojimuose, geriausia antraplanė aktorė.
Taigi prasideda viskas gan erzinančiai – Arturas iš savo netikro tėvo gauna išankstinį palikimą – švyturį, su sąlyga, kad niekada neatidarinės švyturyje užmūrytų durų. Nu, come on, dar kyla klausimų, ką tą pačią dieną Arturas padarė? Aišku, kad mūrą išmušė ir duris atidarė. Na, negi nebuvo galima kažkaip kitaip jo prie tų durų atvesti tik vaikų darželio būdu, sakant, kad nevagytų vaikas saldainio, kuris jam prieš akis makaluojamas? Tai čia ir buvo tas aukščiau minėts užknisantis momentas, bet apsimeskime, kad jo nebuvo ir tada jau durys atsidaro ir įsiurbia. Tikrai. Švyrurys įsiurbia Arturą, o knyga įsiurbia skaitytoją. Kaip mane pavyzdžiui. Ir tada, kai jau įsijauti į mistišką realybę ir lauki lauki pabaigos, autorius šast ir apverčia aukštyn kojom.
*Uždėjau kategorijas “patiko” ir “tinka atostogoms”. Pabadysiu tokias padėlioti, kad būtų lengviau atsirinkti, kas kur.
Šitą knygą, labiau knygutę, ėmiausi skaityti nekreipdama dėmesio į “romanas apie gyvenimo prasmę”. Ne dėl to, kad nėra prasmės, bet šiaip, įdomu pasidarė, kas ten per kavinė. Ir dar, prisipažinsiu, kad plona knygutė, nes jeigu būtų labai stora, tai gal ten jau tikrai ir būtų apie tą gyvenimo prasmę ir tada tikrai nė iš tolo neskaityčiau.
Kaip bebūtų keista, labiausiai man įstrigo žodžiai pratarmėje:
Labiausiai slėgė, kad retą kurią dieną nepaklausdavau savęs: ar gyvenime neturėtų būti ko nors daugiau nei dešimt ar dvylika darbo valandų tarp kabineto sienų? Darbo, kurio pagrindinis tikslas, kaip atrodė, sulaukti paaukštinimo, o tada jau praleisti biure po dvylika-keturiolika valandų per parą.
Kai supratote, knygos herojus yra darboholikas su netikusiu gyvenimo tikslu. Tad knyga tinkama visiems darboholikams arba visiems be tinkamo gyvenimo tikslo arba ir to, ir to. Nes gal paskaitysi ir tau užsidegs lempa, ir apsišvies protas. Nes žinot, atrodo, kad dirbame tam, kad kažką galėtume veikti ateityje. O iš tikro, sako, reikia dabar dirbti tą ateities darbą ir tada nebereikės toje mizeriškoje dabartyje laukti išganingos ateities. Bet čia jau galime pasiginčyti. O kas jei ta ateitis ne tik tavo, bet ir tavo vaikų? Nes su savo ateitim žmogus gali daryti ką nori, bet va, vaikų… O gal jei taip veiksi, gal viskas savaime susidėlios ir tau, ir vaikams, ir anūkams? Nes bus tiesiog geras užtaisas? Gera karma ir visa kita gerai?
Bet, žinai, kad veiktų, reikia tuo pradėti gyventi, nes vien tik skaityti knygas apie gyvenimo prasmę neužtenka. Nesvarbu, ar 103 psl. ar 700. Tai va, paskaičiau ir nieko nekeisiu. Na, bent jau kol orai neatšalo.
Istorija prasideda gana įprastai – dažniausiai visi vaikai, kurie neturi šuns, jo nori. Dažniausiai tėvai mano, kad norą turėti šunį galima kompensuoti visokiais kitokiais dalykais, ypač, jei turi daug pinigų. Mano vaikai, aišku, irgi nori šuns, tai aš jiems šuns nebuvimą tikriausiai bandau kompensuoti knygomis. Tuo greičiausiai visai nesiskiriu nuo knygos veikėjo tėvų, kurie atrodo baisiausiai susireikšminę ir nesupratingi.
Sterilieji Halo tėvai nusprendžia, kad maldavimų pakaks ir jie kaip nors pakęs šunį keletą dienų. Per tą laiką tai berniukui jis garantuotai nusibos (jiems tai tikrai), ir tada namuose įsivyraus daiktiška ramybė, kai visi dideli norai yra patenkinami parduotuvėse. Taigi Halo tėtis nuvažiuoja į šunų nuomos agentūrą ir išnuomoja šunį savaitgaliui. Kiek džiaugsmo Halui! Kiek naujų atradimų, pažįstamų ir veiklos! Ir kiek skausmo ir nevilities, kai jam nežinant po kelių dienų šuo yra grąžinamas atgal.
Nieko nebus. Halo kantrybė baigiasi, jis nusprendžia pabėgti iš namų, susirasti savo šunį, jį pagrobti ir keliauti pas senelius! Nuotykiai prasideda! Juose paslėptos gyvenimiškos pamokos apie draugystę, pasitikėjimą, ištikimybę – irgi. Aš irgi užsinoriu šuns, tik nenoriu dar anksčiau keltis iš ryto… Ką daryti?
Baisi knyga. Skaitai ir galvoji, viešpatie, ir kam aš skaitau iš viso tokį siaubą – daug mažų vaikų balsų pasakoja savo kraupius vaikystės išgyvenimus karo metais. Protu nesuvokiamas, ašaromis neišverkiamas. Tokių baisių, kad pasakojantys senukai apie savo vaikystę iš viso kalba vos ne pirmą kartą po daugelio metų. Savo istorijų, kurių nenori prisiminti, bet pamiršti irgi negali.
Originalo kalba šios knygos pavadinimas kitoks – У войны не женское лицо. Ir, atrodo, viską pasako toks pavadinimas. Nemoteriškas veidas karo ir tiek. Išleista 1985 m. Lietuvoje – 1989. Perleidžiant knygą jau reikėtų geros redakcijos, nes atiduota duoklė tarybinei šlovei – garbingai plaikstosi pionierių kaklaraiščiai, blogieji fašistai ir gerieji gelbėtojai – kankiniai.
Goodreads šita knyga vertinama 4,51. Nesuprantama, kaip galima tokiai knygai iš vso duoti kažkokį vertinimą.
Knyga figūruoja visokiuose geriausių 2015 m. knygų sąrašuose, o labiausiai gal intriguoja dėl to, kad ją geriausia metų knyga pripažino Barakas Obama, na, ir dar Amazon. O man reikėjo už kažko užsikabinti po Ferrantes triumfo štiliaus, kai nieko nenori, nes, atrodo, geriau nebus jau.
Fortūnos ir Furijos. Sėkmė, likimas ir atsitiktinumas prieš kerštą. Štai kas taip suintrigavo poną prezidentą. Labai prezidentinė tema, ane? Kiekvieno politiko kelyje po fortūną ir furiją už kiekvieno posūkio. Bet, pala pala, čia ne apie politiką. Čia apie santuoką.
Abiejų knygos herojų asmeninės istorijos gerulės, yra ką papasakoti (bet vienas kitam nelabai pasakojasi). Klausant vis persekioja toks negerumo jausmas – kaip žmonės vienas kito nepažįsta diena iš dienos šalia gyvendami ir aplinkai kurdami svajonių poros įvaizdį. Kaip Mathilde prisipažįsta – savo vyrui Lotto ji nemeluoja, ji tiesiog nepasako, o ir kas sakytų, kai ir pačiam greičiausiai norėtųsi daug ką pamiršti.
Great swaths of her life were white space to her husband. What she did not tell him balanced neatly with what she did. Still, there are untruths made of words and untruths made of silences, and Mathilde had only ever lied to Lotto in what she never said.
Bet ji ne tik Lotto nesipasakoja, beje, Lotto jai irgi nelabai, jos istorijos beveik niekas nežino ir Mathilde tikrojo gyvenimo vienatvė, sugebėjimas susitvarkyti su tokiu mastu išgyvenimų be niekieno pagalbos ir paramos, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra toks, kaip čia pasakius – neįtikėtinas. Tiesiog man pasirodė truputį rieboka vienam žmogui. Lotto’ui irgi kiek per riebu pasirodė (nes jis gal ne toks kiborgas kaip žmona), nors sužinojo tik mažą dalelę graikų dievų intrigų ir detektyvų.
Manau, ne veltui goodreads duoda knygai 3,60. Daugybė komentarų apie tai, kaip apie 80 puslapį knygą norėjosi mest į šalį (kaip ir man, nors nežinau, kelintas ten puslapis buvo). Sakyčiau, autorė tikrai turi ką pasakyti, bet, va, su skaitytojo įtikinimu… Gan daug abejojančių, nors pilna ir susižavėjusių. Daviau 3. Bet tas trejetas toks sakantis, kad visai verta paskaityti, ypač jei patinka tokio tipažo knygos, kaip “Gone Girl” arba “Girl on the Train”. Gal patikėsi arba šiaip pasidžiaugsi, kad tavo iš pažiūros nuobodus gyvenimas gal visai ir nieko.
Pasiėmusi knygą galvojau sau, paskaitynėsiu, pavartysiu (man labai patinka tokio leidimo, tokio viršelio, tokio maketavimo ir šrifto knygos), visai negalvojau, kad taip imsiu ir įkrisiu, kaip į triušio urvą – down down down – į miestus ir salas, okok, salą.
Nežinau, kaip čia parašyti, apie ką knyga. Gal apie detales? Smulkmenas ir judesius, iš kurių susiklijuoja gyvenimai, miestai ir salos? Knyga – “Mažmožių dievas”. Knyga – scena – autorė pastato joje porą personažų, o tada gali juos režisuoti ir visaip žaisti. Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui,
Trys draugai
Vieną dieną eidama gatve pamačiau du besišnekučiuojančius vyrus. Šalia jų ramiai tupėjo didelis baltas triušis.
Viskas? Viskas. Čia iš tikro, ar sapnavo? Kodėl triušis, o ne šuo? O gal vis dėlto ten buvo triušis, gal neįsidėjo linzių ir pūkuotas šuo pasirodė kaip triušis? Nes iš kur tas tiušis vidury miesto? Ir dar ramus. O tas triušis su apavadėliu buvo ar be? O jei be, ta jie nebijojo, kad jis pabėgs, jį partrenks mašina ir tada teks jį suvalgyti. Ir iš viso, palikit tą triušį ramybėje, nes
Kartu
Gatvėje toliau vienas nuo kito sustatytos kėdės norinčiųjų jomis naudotis nesulauks. Po vieną sėdėti niekas nenori.
Tokia kėdė labai tiktų skaityti tokiai knygai. Manau, viena(s) ilgai nesėdėtum. Jei tos kėdės neįmūrytos į šaligatvį, kas nors prisislinktų pažiūrėti, kur prapuolei ir ko ten juokiesi (na, išskyrus mano sesę, kuri, kaip jau esu sakius, skaitydama ir žiūrėdama filmus garsiai nesijuokia, rimtuolė mat (oi, kaip gausiu velnių!)).
Aišku, galima skaityti ir norint daugiau sužinoti apie NewYork, Madrid ir Bali. Bet geriausia skaityti norint juos pajausti.
O čia tai geras! Arthur Conan Doyle prisikėlė iš mirusių. O gal Šerlokas Holmsas? Jau girdžiu Baskervilio šunį kaukiantį tyruose…
Vienu žodžiu, Anthony Horowitz padirbėjo puikiai (Rasa Drazdauskienė tai puikiai kaip visada), nes visiškai nesijaučiau skaitainti ne sero knygą! O suskaičiau tai vienu užsėdimu (tokių jau seniai nebūna), gal greičiau – viena akimi – na, čia taip galima sakyti, kai skaitai bet kurią įmanomą minutę, namų chaosui sukantis apink mano ašį.
Viskas pagal klasikinį scenarijų – į 221B Baker gatvę užsuka garbingas džentelmenas – skrybėlės, lazdos, arbatėlės ir kiti atributai – yra problema. Geriau jau gerbiamasis būtų susiradęs kitą detektyvą, nes šis tai geriau mirs nei jo puzzle neturės vienos detalės… O tos detalės niekas nenori nei pripažinti esančios, nei puzlo skylės egzistuojančios. Beveik karalius nuogas. Ieškojo vieno, o rado kitą, t.y. abu rado, nebūtų Šerlokas Holmsas.
Beje, jei nematėte BBC šiuolaikinio Šerloko – labai rekomenduoju, iš tikro iš pradžių net galvojau, kad knygoje kažkas panašaus, bet ne, jei seras Artūras prisikėlė, tai prisikėlė savo laikuose, garbingai džentelmeniškai.
O čia tai visai ne vaikams. Na, gerai, gerai, ir vaikams. Kai perskaičiau 23 puslapį ir verčiau toliau, pamačiau, kad jau viskas ir net supykau, nes norėjau daugiau! Kaip taip galima! Tie ledai taip greitai baigiasi! Ne, čia net ne apie tai – čia ledai nukrito nuo kaušelio ant žemės!!! Vos kelis kartus palaižius!
Labiausiai man patiko “Iš kur atsiranda vaikai” – net graudu, nes tobula.
Ir “Apie mamą”, nes
… ir tuomet, kai jos laikinai nėra, tau nieko blogo negali atsitikti. Jei nepaleisi jos neregimos rankos.
Visų pirma, šios knygos viršelis yra toks, pro kurį praeiti bent jau man būtų neįmanoma. Jaučiu, galėčiau jį įsirėminti ir pasikabinti kaip paveikslą. O dar sako, nevertink knygos pagal viršelį. Čia blogiems viršeliams skirta, ne geriems. Ačiū leidyklai, kad nesiėmė išradinėti naujo viršelio.
Kaip sako knygos anotacija “Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys liko beveik nepastebėtas. Antram gyvenimui jis buvo prikeltas 2003 m., kai pasirodė “New York Books Review Classics” serijoje.” Ir tai yra tobulai klasikinis romanas. Tobulas, nes atrodo, kad nėra nė vieno nereikalingo žodžio ir nė vieno nereikalingo žingsnio. Tiek, kiek reikia parašyti apie žmogaus gyvenimą.
Part of “Stoner” ’s greatness is that it sees life whole and as it is, without delusion yet without despair. Tim Kreider
Skaitant knygą manęs visą laiką neapleido kažkoks laikinumo jausmas. Ne akimirkos laikinumo, bet viso gyvenimo laikinumo. Stouneris iš niekur atėjo į universitetą, toks jausmas, kad iki tol net negyveno, o tik šiaip egzitavo kaip tėvų ūkio vienas padargų. Nematomas, nepastebimas žmogus. Visai netikėtai universitete atsiradęs, iš tikro tik tada ir pradėjo gyventi, atsivėrė žmonėms ir pasauliui, keletą kartų spjovusiam jam į veidą. Taip šlykščiai ir, žinoma, žmonių, kurių šiaip gyvenimo tikslas yra neleisti kitiems ramiai gyventi. Jei ne man, tai ir ne tau.
Bet negalvok, kad čia toks neviltingas ir niūrus romanas. Pusę gyvenimo nuolankiai besitraukiantis visiems iš kelio, antroje gyvenimo pusėje Stouneris tarsi įsikūnija į savo pavardę – tampa akmeniu tam pačiam kely, kurį ankščiau visiems užleido. Kai jau atrodo nebėr ką prarasti, galiu užsispyrusiai mėgautis savo esatim – dabar jau jūs apeikit, jei trukdau, nes man taip gerai ir į šalikelę aš nesitrauksiu. Taip žavingai, kad neįmanoma skaitant nesišypsoti ir nepavydėti Stounerio studentams.
Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo ankščiau už jį: Kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.
Romanas dar vadinamas “Didžiojo Getsbio” antipodu. Va taip gražiai Tim Kreider jį paaiškina straipsnyje “Geriausias Amerikos romanas, apie kurį niekad nesate girdėję”:
“Stoner” is undeniably a great book, but I can also understand why it isn’t a sentimental favorite in its native land. You could almost describe it as an anti-“Gatsby.” I suspect one reason “Gatsby” is a classic is that, despite his delusions and his bad end, we all secretly think Gatsby’s pretty cool. Americans don’t really see him as an anti-hero or a tragic figure—not any more than they see the current breed of charismatic criminals on cable as villains. Gatsby’s a success story: he makes a ton of money, looks like a million bucks, owns a mansion, throws great parties, and even gets his dream girl, for a little while, at least. “Stoner” ’s protagonist is an unglamorous, hardworking academic who marries badly, is estranged from his child, drudges away in a dead-end career, dies, and is forgotten: a failure. The book is set not in the city of dreams but back in the dusty heartland. It’s ostensibly an academic novel, a genre historically of interest exclusively to academics. Its values seem old-fashioned, prewar (which may be one reason it’s set a generation before it was written), holding up conscientious slogging as life’s greatest virtue and reward. And its prose, compared to Fitzgerald’s ecstatic art-nouveau lyricism, is austere, restrained, and precise; its polish is the less flashy, more enduring glow of burnished hardwood; its construction is invisibly flawless, like the kind of house they don’t know how to build anymore.
knyguziurkes.com 