Category: Palengvinimui

Begalinė istorija

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for neverending story bookImage result for begaline istorija

 

Niekaip negaliu suprasti, kaip ši knyga sugebėjo taip neužkliūti man už akių – iki kol KŽG apie ją nepasakė, net neįsivaizdavau ją egzistuojant. Tikriausiai taip jau išėjo, kad kai buvo išleista, visiškai prasilenkė su mano gyvenimo aktualijomis, o dabar ją rasti galima nebent senų knygų knygynuose, ką aš ir padariau.

Skaičiau ilgai ir garsiai sūnui. Ir visą laiką stebėjausi, kokia neįtikėtina tai istorija, kokia begalinė yra autoriaus fantazija, ir dar, ir dar kartą negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau apie šitą knygą, ir vėlei, kad paskutinis leidimas yra išleistas prieš daugiau nei 10 metų (ją būtina perleisti, būtina skatinti vaikus ją skaityti, labai norėčiau naujo su šiuolaikine technologija ir kompiuterine animacija pastatyto filmo).

O apie pačią knygą? Bastijanas Baltazaras Buksas (berniukas) skaitydamas knygą “įkrenta” į jos istoriją ir pats pradeda ją kurti. Istorija vystosi šalyje, na, kad papraščiau būtų, sakykime, kad šalyje, kuri vadinasi Fantazija. Šalis, tikriausiai įtariate, yra beribė. O gal ir ne visai. Kad ji būtų beribė – kažkas turi fantazuoti ir taip ją padaryti būtent tokia. O gal viskas buvo iš anksto numatyta ir iš anksto viskas surašyta? Tiesiog taip turėjo atsitikti?

Kaip tik norite ir kaip tik sugebate sugalvoti! Tiek, kiek neša tavo fantazija. Ar toliau nei Michaelio Endės prieš 40 metų parašyta knyga?

Labai rekomenduoju.

Amerikos dievai

~ kzL ~ 3 Comments

Image result for amerikos dievai

Ooo, dievai, Neil Gaiman nenustoja stebinti. Su šia knyga – įdomi istorija. Praėjau klausyti audio ir numečiau. Nesiseka man klausyt fantazy – dažnai atrodo, kad nieko nesuprantu, kas ten vyksta, galvojau keliaut į biblioteką ieškoti vertimo (iš tiesų, tai Gaimano fantazija tokio lygio, kad smegenys neišneša). Tada ėmėsi klausyti mano vyras ir visą klausymo laiką buvo taip apžavėtas, kad net sugundė mane imtis šios knygos iš naujo.

Tai va. Nors vis tiek bent jau perversti norėčiau vertimą, o 20 valandų trukmės klausymas labiau priminė darbą nei atsipalaidavimą, turiu pripažint, kad knygos idėja yra nuraunanti stogą ir sujaukianti protą: kas atsitinka galingiausioms dievybėms, kurioms kažkada meldėsi ištisos tautos, kai visi garbintojai papraščiausiai išmirė ar emigravo, na, kad ir į JAV? Ar pagalvojote, kiek per amžius amžinuosius tokių bedalių dievų prisikaupė? Kokia didelė jų konkurencija tarpusavyje ir su naujaisiais dievais – Media, Internetu ir Kreditine Kortele? O ar ir šių naujų dievų nelaukia toks pats likimas?

Tikriausiai Neilo Geimano gerbėjams šios knygos nebereikia reklamuoti, o štai neskaičiusiems rekomenduoju pro ją nepraeiti ir pasinerti į crazy Geimano žaidimą. Beje, audio knygos pabaigoje yra labai įdomus interviu su autoriumi. Apie knygos rašymą, baladojimasi po pasaulį ir t.t.

Penkios paauglių meilės kalbos

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for penkios paaugliu meiles

Augu su vaikais per Gary Chapman knygas. Skaičiau “Penkios meilės kalbos” – tikrai davė kitokią perspektyvą, kaip galima geriau suprasti savo mylimus žmones – ne pagal tai, kas man svarbu, o pagal tai, kas jiems svarbu. Bibliotekoje užtikusi “Penkias paauglių meilės kalbas” nusprendžiau perskaityti, nes kaip tik atsiverčiau vietą, kurioje sakoma, kad tėvai guodžiasi nebesusišnekantys su vaikais, kurių “meilės kalbą” buvo identifikavę, o štai vos ne per naktį paaugliai pavirsta kažkokiais nebepažįstamais objektais, kuriems senasis receptas nebeveikia.

Autorius duoda tėvams visokių patarimų kaip tvarkytis su tuo naujai atsiradusiu neatpažįstamu objektu namuose, kai kurie patarimai gan keisti, nes religingi, ko neprisimenu iš ankščiau skaitytos knygos, tad nustebino. Tiek to. Ko reikia knygoje nepraleisti – tai pabaigoje esantis testas, kuris padės pirmą kartą arba iš naujo nustatyti savo vaiko meilės kalbą.

Padariau testą su abiem vaikais, nors vienas dar ne paauglys. Buvo labai įdomu. Įdomus ir rezultatas, bet dar įdomesnis kiekvienas atsakymas į kiekvieną klausimą, pvz., kaip įdomu sužinoti, kas tavo vaikui svarbiau ar tai, kad tėvai duoda jam papildomų pinigų, ar tai, kad paklausia, ar jam reikia pagalbos. Kaip atsakytų tavo vaikas? Beje, dar įdomiau, kad abu vaikai labai dažnai pasirinkdavo skirtingus teiginius – netikėtai galima paaiškinti nuolatines kovas mūsų namuose ir visus įmanomus atsakymus į paprasčiausius klausimus, pvz.: ar norite eiti į parką?

Penkios paauglių meilės kalbos | Knyguklubas.lt

Esekso slibinas

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for esekso slibinas

Prisipažinsiu, džiaugiausi, kad su šia knyga buvau ilgam uždaryta lėktuve: pirmiausia todėl, kad tekstas didokos apimties, antriausia, reikalingas susikaupimas – ši knyga yra visiškai netinkama knyga skaityti priešokiais, nes, manau, taip skaitydamas gerbiamas skaitytojas knygos neišgyvens – ji netaps vientisa ir net gali nepatikti, kas būtų dideliausiai gaila. Dar džiaugiausi, kad teisingai pasirinkau neklausyti audio knygos – būtų buvę per sudėtinga – tiek kalba, tiek pati istorija – pusės būčiau nesupratus garantuotai, nes ir lietuviškai vietomis tekdavo sugrįžti ir kai kurias vietas perskaityti dar kartą.

O bet tačiau ši knyga verta visų pastangų, nes jos atperkamos nuostabia istorija, nutikusia kadaise Anglijoje. Seniai seniai vienai moteriai nutiko laimė tapti našle ir pagaliau pradėti gyventi (žinau ne vieną našlę, kuriai ir šiais laikais būtent taip nutiko, kas daro šią istoriją labai artimą šiandienai) – domėtis tuo, kuo jai norisi domėtis, rengtis taip, kaip norisi, ir nebūti tuo, ko tikimasi. O svarbiausia, pasirinkti tai, kas jai tuo metu atrodo tinkamiausia (kokia prabanga!), net jei tai gerbiamam skaitytojui visiškai netikėta dėl papraščiausios priežasties – na, paprastai moterys taip nedaro.

Kaip žinia, tokios personos visais laikais erzina padoriąją korsetuotąją visomenę, yra nuolatinis apkalbų ir galbūt sąmoningai nesuvokiamo pavydo objektas. Ar gali būti nuostabesnis personažas?

Nepaisant visų kitų knygos gijų (pvz. kitos labai įdomios – motinos ir greičiausiai autisto sūnaus linijos), Kora ir jos meilės istorija (tokia neįtikėtina ir tokia tikra su visom savo priežastimis ir pasekmėmis) yra nuostabiausia, kas skaitytojui šioje knygoje ir apskritai literatūroje gali nutikti. Visas rūkais paslaptingas, kvapnus (dumblais ir puvenom) kaimo ir pajūrio paveikslas suteikia knygai niūrumo, nuolatinio balansavimo tarp realybės ir fantazijos jausmo – vietomis tiki mokslu, vietomis vietiniais kaimiečiais, nors ir supranti, kad tai kvaila, bet knyga tokia nenuspėjama, kad vis pagalvoji, ar netaps kokia narnija, o jei taptų, tai net nenustebtum.

Summa summarum – kantriems ir užsispyrusiems (man atrodo, aš nei tokia, nei tokia, nebent tik kai ilgam uždaryta lėktuve ir neturiu kitos išeities). Labai rekomenduoju, tik palaukite, kai tikrai turėsite laiko šiai knygai, kad ji galėtų atsiskleisti pradedant visa viršelio grožybe.

Spoiler:

(Taiko į geriausią metų knygą)

 

Sniego vaikas

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sniego vaikas

Nuo Nobelio prie Pulitzerio. Visai netikėtai, jau perskaičiusi pamačiau, kad ši knyga 2013 m. yra laimėjusi Pulitzerio premiją už debiutą. Ir tikriausiai pelnytai. Knyga pasirodė tikrai gerai sukurpta, skaityti vienas malonumas, ypač jei patinka kažkas neapčiuopiamo tarp pasakos ir realybės. Man patinka, jei gerai surašyta, mielai apsigaunu, kai esu profesionaliai apgaudinėjama.

Aliaskos šalčiuose (pagal oro temperatūrą romanas primena Hannah Kent “Paskutines apeigas“, kurios rutuliojasi Islandijoje) gyvena pagyvenusi bevaikė pora. Bando kažkaip suvaldyti amžinai sušalusią žemę, bet, nesant vaikų, sunku žiūrėti į ateitį, sunku įžiūrėti tikslą ir sunkaus darbo atšiauriame klimate prasmę. Taigi, sekant rusų pasakos apie Snieguolę motyvais,  jie nulipdo sniego mergaitę, kuri ima ir atgyja.

Iš pradžių patys negali tuo patikėti, labai ilgai negali ir kitų įtikinti, bet galiausiai išaiškėja, kad mergaitė tikra. Labai tikra laukinukė. Gamtos vaikas, kurį visi nori turėti. O turėti, tai reiškia visada būti kartu ir gyventi pagal visiems priimtinas normas. O normos gamtos vaikui yra nelaisvė. Kokio dydžio turi būti meilė, kad galėtum gyventi nelaisvėje?

Labai šviesus, skaidrus romanas. Nors pabaiga nėra rožinė, tačiau beveik galima sakyti, kad vis dėlto “ilgai ir laimingai gyveno”. Ne visi, bet vis tiek neblogai.

Image result for eowyn ivey
Eowyn Ivey, kurią mama pavadino pagal knygos “Žiedų valdovas” veikėją. Su šeima gyvena Aliaskoje. Pozuoja prie malkų, kurias nusipirko už premiją.

 

 

Povestuvinė kelionė. Iš užmaršties gelmių

~ kzL ~ 4 Comments

Image result for povestuvinė kelionė modiano

Kai kelios iš eilės knygos nepatinka ir jas turiu aprašyti, jaučiuosi bambeklė. Alia, bambu ir bambu, kad niekas nepatinka, niekas nebegali įtikti. Bet kad ir kaip labai stengčiausi, ir kaip labai imponuotų Nobelio premija, nu, nežinau, nežinau, nepavyko man surasti su Modiano sąlyčio taškų. Kai taip nesiseka, tai pradedu ieškoti autorių mylinčių žmonių, nes pradedu įtarnėti, kad tiesiog kažko nepagaunu, bet va, “Užšalusi jūra” Modianui meilės irgi nepajuto… Tai ir ramiau kažkaip.

Perskaičiau pirmąjį romaną, nežinau, kodėl 100 psl vadinasi romanu, bet tiek to, o tada su viltim antrą (esu, matyt, viltinga bambeklė). Nu, negalėjau patikėti. Vos ne copy paste romano struktūra: vaikinas sutinka porelę, prie jų prisiplaka, šlaistosi kartu, na tai kas, kad pirmojo romano porelė vyresnė (jie bent jau įdomesni kaip personažai), vis tiek labai panašu. Nelabai pagaunu idėjos, kodėl tokie panašūs kūriniai parinkti versti ir sudėti į vieną knygą – Modiano parašė 24 romanus, tad lyg ir yra iš ko rinktis.

Skaitydama vis galvojau, kuo čia galėčiau susižavėti, gal nuotaika, gal tuo slogiu jausmu, kuris apima skaitant. Niekaip nepavyko. Kas įdomiausia, kadangi turiu dar vieną Modiano knygą, tai iš piktumo kada nors duosiu Modiano dar vieną šansą, bet tik iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas sutiks paslaptingą porelę…

Smegenys, tariančios TAIP. Kaip stiprinti savo vaiko drąsą, smalsumą ir ištvermę

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for smegenys tariančios taip

Kai skaitau tokias knygas, visada galvoju apie tai, kam dar būtinai reikia jas perskaityti. Žinoma, sunkiausia yra tai, kad tie, kuriems atrodo labiausiai reikia perskaityti, mažiausiai linkę tai daryti. Deja… Ir dar galvoju, kad stirinti drąsą, smalsumą ir ištvermę nepakenktų daugeliui suaugusiųjų, į sąrašiuką įrašau ir save. Tad skaitau ir mokau savo smegenis drąsos, ištvermės ir smalsumo. Kai moki pats ir kitus lengviau pamokyti, o vaikai tiesiog nukopijuoja.\

Daniel Siegel ir Tinos Payne Bryson knygos (jis yra ir “Auklėjimo be dramų autorius“) man labai patinka,  nes yra labai konkrečios, glaustos ir nepersistengia užpildyti puslapių daugiažodžiavimu. Valio jiems už tai. O kad viskas būtų dar papraščiau, kai kuriuos situacijų pavyzdžius pateikia iliustruotai – tada kažkaip galvoje viskas geriau susidėlioja ir prisimena. Pvz., yra beišsiveržiančio ugnikalnio įvaizdis, kai vaikas iš ramybės būsenos pereina į isterinę “raudoną zoną”, kurios nebesuvaldo ir sprogsta – tai viskas gražiai nupiešta ir siūloma tą schemą aptarti su vaiku. O tada pasimokyti technikos, kaip neleisti sau pereiti į raudoną zoną.

Žinoma, labai paprastai – suskaičiuoti iki dešimt, t.y. stabtelėti ir mokytis įvardinti savo būseną. Galbūt nepavyks pirmą kartą, bet kažkada pavyks, tiesiog reikia kantrybės. O jei nėr kantrybės, tai reikia irgi paskaityti šitą knygą, nes gal rasit sau tinkantį receptą, kaip padidinti kantrybę – pvz., būti kunkuliuojančios situacijos žiūrovu, objektyviai ją įvardinti, vėlgi atsitraukti. Sakiau, kad knyga vertinga ne tik turintiems vaikų.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kaip ugdyti vaikų empatiją ir apskritai, kaip suvokti gyvenimo tikslus ir džiaugmus dideliu greičiu į sėkmę ir laimę lekiančioje visuomenėje, kuri vis labiau stresuoja ir depresuoja. Visuomenės gėrio labui – rekomenduoju.

Pirmąkart mama

~ kzL ~ 1 Comment

vaiva

Norėčiau, kad visada geras viršelis reikštų gerą knygą! Kai užsiprašiau šiosios, išgirdau, kad gali būti neaktualu, juk mama pirmąkart tapau prieš beveik vienuolika metų, paskui dar porą kartų, o bet tačiau, kokia netiesa. Knyga man iš tiesų labai patiko ir net sakyčiau pretenduoja į mano geriausių metų knygą. Taip ir būtų, jei šiandien būtų naujųjų išvakarės. O dėl pirmakarčių tikslinės auditorijos man net kiek juokinga, nes manau, kad skaitydamos knygą jos vis tiek galvos: “Na, jau man tai tikrai taip nebus! Niekada to neleisiu!” Jos sėkmingai ir šventai naiviai kartos būsimos mamos “visada” ir “niekada” litanijas, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra kelias, kurį kiekviena moteris turi nueiti savo kojomis (kaip ir nusipirkti nesąmoningą pirmagimio kraitelį, pilną nereikalingų ar nepanaudojamų daiktų). Na, o tos, kurios jau mamos, gali linksmai skaityti knygą, juoktis prisiminusios savuosius “visada” ir “niekada”, prisiminti užplūdusią euforiją ar nusipurtyti nuo prisiminimų apie pogimdyvinę depresiją.

Neįtikėtina skaityti ir suprasti, kokia neunikali mama buvai ir esi. Neįmanoma nesijuokti ar bent jau nesišypsoti sau į ūsą. Atsimenu, ėjau išsišiepus ir stumdama vežimą galvojau apie save kaip apie stebuklą, kuris pagimdė kitą stebuklą, kol pasibeldus racionaliam protui sumąsčiau, kad visus septynis milijardus kažkas stebuklingai pagimdė. Taip pat skausmuos (su nežymiomis išimtimis). Ups. Tapsmo mama euforija gerai suvartė mano smegenis.

Žodžiu, sakyčiau, kad ši knyga yra skirta pradėti skaityti, kai apskritai nežinai, ar nori vaikų, ar ne, tada skaityti išvydus lemiamus II, lėtai ir kantriai nagrinėti kaip kokią Nėštumo, o paskui ponėšumo bibliją. Bet manau, kad taip neįmanoma, nes viską perskaitysit per pirmą vakarą.

O štai žemiau auksinė laimės formulė. Nemokamai

…svarbiausia šiame motinystės atradimų kelyje yra nustoti lyginti. Atrasti autentišką save santykyje su vyru nesistiebiant prie žurnalinių istorijų ir nesiguodžiant kaimyniniame name vykstančiais barniais…

Aštuoni kalnai

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for astuoni kalnai

Esu baisiausiai patenkinta, kaip tik patenkinta gali būti knygų žiurkė iš eilės gavusi kelias geras knygas. O su šia ypač patenkinta, nes paėmiau visiškai atsitiktinai, alia pagal gražų viršelį, be jokių rekomendacijų, net neperskaičius normaliai knygos viršelių, nieko. Ir štai vos ne šedevras. Kodėl negali visi rašyti tokių nuostabių knygų, kurios yra traukinio kelinės Klaipėda – Vilnius ilgumo? Be jokių nereikalingų pliurpalų, autoriaus išsilavinimo ar naujų susidomėjimo objetų demostravimų, kurių nedrįsta išbraukt redaktoriai?

Skaitydama šią knygą galvojau apie tėvus ir vaikus, tėvus ir sūnus, mylinčius vieni kitus, trokštančius bendrystės, artumo ir meilės, ir niekaip negalinčiais išsiveržti iš užburtų lūkesčių, kasdienybės ar būdo nesutapimo pinklių. Apie meilę, kuri užplūsta per vėlai, kai nebėra kam jos atiduoti, belieka tik kažkieno atminimo ir to neišsipildžiusio artumo vardan versti kalnus, statyti namus kalnuose, ilgėtis nebesamo.

Tai knyga apie tylią draugystę, apie kasdienių sunkumų nebepakeliančią meilę, apie vienatvę, žinoma, apie kalnus. Knyga, kurią skaitydama planuoju savo kitas atostogas nuo pirmųjų puslapių. Į Alpes. Atrodo, vienintelę vietą pasaulyje, kur gyvenimas tikras tada kai sekasi, ir tada kai jau nebelabai.

Labai patiko, labai rekomenduoju.

Šeimos reikalai

~ kzL ~ Leave a comment

“Šeimos reikaluose” Mistry paprasčiausiu būdu atskleidžia trapią šeimos reikalų pusiausvyrą. Kas labiausiai visus iš tos pusiausvyros išmuša? Senas ligonis, kurį reikia nukaršinti. Gal nereikia nė Indijos, apie bet kurią šalį tokią knygą galima būtų parašyti, na, bet, žinoma, Indija turi savo nelaimių sąrašiuką –  nors šalis yra religijų, tautų, popieriuje nelegalių kastų ir ko tik nesugalvosi maišalynė, labiausiai susigrūdusi vieta žemėje, kur visi gyvena ir lipa vienas kitam ant galvos arba per galvas – šitoje grūstyje kažkokiu stebuklingu būdu reikia gyventi tik savo rasės, tik savo kastos, tik savo rudos spalvos atspalvio odos apibrėžime, tėvų valios šviesoje ir jokiu budu ne šešėlyje – būtų pražūtis visai šeimai! Buvimas ten, kur priklauso pagal tradiciją yra ypatingas laimės garantas visiems tradicijų mėgėjams-  net nenorėk būt kitoks. Visų labui. Kaip individas tu neegzistuoji. Tik ne Indijoje. Seneliukas pabandė jaunystėje, pažiūrėkite, kas iš viso to išėjo?

Taigi, kas karšins senelį? Dideliame bute gyvenantys podukra ir posūnis ar mažame butelyje susispaudę dukra su šeima? Oooo, įsiklausykite į ilgiausią tiradą priežasčių ir pasiteisinimų, siekiančių neatmenamus laikus, svarstymus, kas yra pareiga, o kas jau ne. Kas yra laikina, o kas amžina. Patikėkit, niekada nenorėčiau stoti į argumentų kovą su podukra Kušme – piktybine kolektyvinių prisiminimų pripampusia atsikalbinėjimų meistre. Šlykščiai žavinga asmenybė, teisėtai nusipelniusi autoriaus numatytos pabaigos.

O ta šeimos pusiausvyra, pasirodo, kainuoja. Jei ne vieno laimę, tai kito. Jei ne vieno sveiką protą, tai antro. Užburtas ratas, su dievo palaima ar prakeiksmu, kas žino.

Rohinton Mistry turi ypatingą sugebėjimą kankinti skaitytoją beviltiškumu. Tikriausiai nė vienas rašytojas manęs į tokią neviltį nevaro. Nu, siaubeli, kaip toj Indijoj viskas beviltiška, ar čia autoriui, emigravusiam į Kanadą taip atrodo? Tikriausiai, jei jau galiausiai pats pabėgo. Nors ši knyga vis tiek daug šviesesnė nei ankščiau leidyklos išleista (ir mano manymu, stipresnė ir įtaigesnė) “Trapi pusiausvyra”. Šią perskaičius, reikia labai labai didelio Indijos entuziasto arba šiaip amnezijos knygai, kad Indija taptų patrauklia šalim.

Tiek jau to Indija. Ši knyga – pamąstymui apie šeimą. Apie situaciją. Apie reikalus. Skaitykite ir džiaukitės, kad gerai gyvenat, jei gerai gyvenat. O jei norit pasitobulinti burbėjimuose ir atsikalbinėjimuose, knyga puikia jums tiks. Saviugdai, žodžiu.

 

Vienintelė istorija / The Only Story

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for the only story by julian barnes

Mokausi skaityti nestoras knygas. Iš lėto, ne tam, kad kuo greičiau. Net neaiškių žodžių reikšmes pasižiūrėdavau, kad tiksliai žinočiau ir iki galo pagaučiau koncentruotą nestoros Barnes’o knygos prasmę. Nes kaip greitai perskaityti:

Would you rather love the more, and suffer the more; or love less, and suffer the less? That is, I think, finally, the only real question.

Perskaitai pirmas tris eilutes ir gali visai dienai knygą užversti. Pakvėpavimui ir pagalvojimui.

O tada – antras knygos paragrafas:

You may point out – correctly- that it isn’t a real question. Because we don’t have a choice. If we had the choice, then there would be a question. But we don’t, so there isn’t. Who can control how much they love? If you can control it, then it isn’t love. I don’t know what you call it instead, but it isn’t love.

Vėl galima užversti dienai. Netikėtai knyga tampa neįtikėtinai ilgai skaitoma.

Žinote, prieš kokius porą metų knygos siužetą – labai jauno vyro ir daug vyresnės moters meilę – būčiau laikiusi visiškai neįtikėtina, jei ne Emmanuel ir Brigitte Macron. Kad ir kaip keista žiūrėti į šią porą, jie atrodo žavingi (ypač Brigitte) ir laimingi, ir dėl to labai gražūs. Ar gražūs ir žavingi Barnes knygos veikėjai?

Pirmoje dalyje – taip. Skaitant sklando jaunatviškas nerūpestingumas, jūra iki kelių ir viskas, kas neįmanoma (ypač minimuoju laiku), yra įmanoma. Išskyrus tokią tetą Joan, kuri kažkokia ne į temą sportiškoje, baltais teniso rūbais pesiplaikstančioje apinkoje. Ir tada galvoji, kas čia per istorija, beveik pūkuota ir rožinė, ir niekas nekaišioja pagalių į ratus, ir net Susan vyras švelniai abejingas? Ir darosi baugu tos tylos, nes žinai, kad pas Barnes ji tikrai bus prieš audrą.

Ir trūkteli, žinoma, kai pagalį ratuosna. Ir nieko rožinio, tik klausimas: “Would you rather love more…” Ir pasirinkimai. Pasirinkimuose – netikėtumai. Ar mažiau mylėtum, jei žinotum, kad liūdnai baigsis? Juk vis tiek visada visiems vienaip ar kitaip liūdnai baigias. Ir visai čia ne klausimas. Tiesiog kiekvieno iš mūsų vienintelė tikra istorija.

Puikus, kaip visada, Barnes.

Moteris lange

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for moteris lange

Viena iš tų knygų, kurių geriau nepradėti skaityti sesijos metu, ar kitais pavojingais gyvenimo atvejais, nes gali būti, kad į kokius konspektus taip ir nežvilgtelėsit, kol neperskaitysit knygos. Tačiau puikiausiai tinka tokiomis dienomis, kaip šiandien, kai nesinori kišti nosies į lauką. Taip ir perskaičiau – beveik nelipdama iš lovos visą dieną. Tik dėl viso pikto, įspėkite artimuosius, kad galite laikinai pradingti. Ir šiaip pasidžiaukite, kad kažkam rūpite.

Man visada patinka, kai autorius trileryje ar detektyve švelniai apgaudinėja savo skaitytoją. Jei profesionaliai vedžioja už nosies, tai su malonumu leidžiuosi (kažkada jau minėjau, kad nesistengiu labai intensyviai spėlioti, kaip knyga baigsis, na, nebent knyga tokia prasta, kad net negalvojant viskas aišku) vedžiojama ir mėgaujuosi skaitydama.

Tai va, moteris lange atrodo visiškai trenkta, tikrai nenorėtumėte turėti tokios kaimynės. Įsivaizduokite, tik užmetate akį į kaimynų langus, o ten visada ji – fotokameros akis. Jus stebi. Kiek ilgai būtų galima tai pakęsti? O dar žinant, kad kaimynė šiaip turi visokių psichoginių problemų – nelabai jauku darosi. Bet iš kitos pusės, labai nesigąsdinkite, nes ji, pasirodo, ne didžiausia psichė gatvėj. Paguodžiau?

Page turner (puslapiakūlverstukas), tie 500 puslapių dialogais susivalgo greitai ir skaniai. Keletoj viečikių pasikabinėčiau, bet, ai, tiek jau to.

​Le romancier A. J. Finn, chez lui à Manhattan en décembre 2017, un mois pile avant la sortie aux États-Unis de son premier roman « La Femme à la fenêtre », qui paraît en France, en février  2018, aux Presses de la Cité

Dziedas

~ kzL ~ 3 Comments

Bet kuriam lietuviui po Kristinos Sabaliauskaitės romanų drįsiančiam rašyti istorinį romaną gresia būti su rašytoja lyginamam. Nori – nenori, žanras savotiškai nusavintas, o jei nenusavintas, tai jo kartelė yra ypatingai aukštai (pelnytai) užkelta. Džiaugiuosi, kad leidykla pigiais palyginimų su bestseleriais kabliukais nesusigundė (o ir nelabai galėjo), nors ir pašnibždėjo tyliai knygos žanrą, ėmiau knygą į rankas be didelio įkarščio, bet ir be didelio akių vartymo, o bet tačiau, sugundė šis ūsuotasis išraiškingomis rankomis ir ūsais taip, kad niekaip nėjo man knyga iš galvos ir sekiojo mintyse iš paskos, kol skaičiau, ir jau dabar, kai perskaičiau. Nepaisant visko, manau, kad ilgainiui vis tiek būčiau neatsispyrusi žavingai knygos viršelio nuotraukai, kurią vis iš naujo paimu į rankas ir patyrinėju.

Labai patiko man “Diedas”, kažkaip krito į širdį su visa ta nuotrauka – skaitydama nuoširdžiai džiūgavau, kad ji gerai surašyta, ir verkiau, traukiny skaitydama – verkiau tragiškai pasibaigusių meilių, išdraskytų gyvenimų, per anksti išėjusio knygos autoriaus. Žodžiu, buvau visiškai apžavėta ir net nenoriu daugiau rašyti, keliaukit į knygyną, nes negalėsit nieko kaltint, kai teks laukti antro leidimo.

 

 

 

Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for nelyginant šiaurė magnetą

Prisipažinsiu, nors knygų mugėse ir keliaudavau paskui Tomą Venclovą į renginius, apie jo gyvenimą žinojau tikrai ne per daugiausiai, gal tik tiek, kiek pats papasakodavo susitikimuose. Jo emigracija aštuntam dešimtmetyje ir faktas, kad jis yra žymaus tarybinio rašytojo sūnus, man tarpusavyje atrodė kaip niekada nesusikertančios lygiagrečios istorijos, kurios niekaip negali būti apie vieną žmogų. O buvo ir nutiko.

Kaip dažniausiai man nutinka su biografinio tipo knygomis – jos taip ima ir sugriauna mano prieš tai įsivaizduotą žmogaus paveikslą. Atsimenu, kai paauglytė skaičiau savo dievaičių Foje knygą su daugybe išprotėjusių juokingų istorijų, buvau šokiruota, kaip čia Mamontovas, kuris išdainuoja mano tamsias paaugliško egzistencializmo gaidas – nuotraukose (ypač paskutinėje) šitaip širdingai šypsosi! Stačiai asmeninis įžeidimas – jei jau liūdim ant vaikystės stogo besižvalgydami į geltonus krantus, tai liūdim, o ne šypsomės (tikriausiai, perskaičius šią knygą, mane ištiko niūriosios paauglystės pabaiga). O šventasis mano naivume ir pūkuotasai ignorance!

Tomas Venclova irgi kitoks nusipiešė knygoje, nei aš buvau taip pat savotiškai idealistiškai prifantazavusi (iš nežinojimo). Knygoje jis atviras, nesivaizduoja nei didvyriu, nei genijumi, ir pasakoja apie padebesius (pagyrus genijams), ir apie nuopolius (jiems nepripažinus). Jo gyvenimas verda ir kunkuliuoja jau virš aštuoniadešimties metų (visiškai nesistengdamas atitikti idealistinio skaitytojos įsivaizdavimo), o skaitytoja skaito ir galvoja, kad gyvenime nieko ypatinga neveikia ir t.t., ir panašiai.

Šie pašnekesiai – tai yra nuostabi knyga, nuotabiai išversta – skaitant atrodo, kad Venclova balsu pasakoja, nes sugaudyta jo kalbėjimo maniera ir jo frazės. Tai yra Lietuvos istorijos knyga, dar vienas kitoks balsas, kita nuomonė, kurios visada ieškau begalybėje aplinkinių nuomonių. Kartu tai yra kitas pasaulis, kuriame gyvena Ana Achmatova, Nobelio premijų laureatai žmogiškuose ir dieviškuose pavidaluose, kur Tomo Venclovos eilėraščiai, prieš tai nesėkmingai bandyti skaityti, įgauna prasmę, atsiranda šalia skaitomos knygos ir tiesiog skaitomi paraleliai.

Image result for tomas venclova eilėraščiai

Galvojau, nežinau, ką čia parašyti, o, va, prisirašė. Būtina perskaityti Venclovos gerbėjams ir visiems kitiems geros valios smalsiems žmonėms kosmopolitams. Tautininkams nerekomenduojama, gali sukelti šalutinį efektą, bet gal tai ir išeitų į naudą. Nėra lengvas pasiskaitymas, bet tikrai ir nėra sudėtingas, gal tik kur apie eilėdaras visokiausias labiau patiks poetams ir literatams – man tai duok Venclovos istorijų.

Eliotas ir ištūkęs demonas arba kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį

~ kzL ~ Leave a comment

arba Who Let the Gods Out?

Image result for maz evans knyga

Ech, kaip gaila, kad angliškas pavadinimas neišsiverčia tiesiogiai… Juk čia tiesus kelias į “Man in Black 2” in Who let the Dogs out?

Na gerai, gyvensim su tokiu pavadinimu, koks yra.

Kai knygos veikėjas būna maždaug 10-12 metų, tai mano radaras pradeda apie ją suktis, nes reikia patenkinti vieną augančią ir vis nepasotinamą skaitytoją. Pradėjau skaityti pati ir kaip ji mane užkabino! Apie užkabinimo lygį visada galima spręsti pagal knygos tampymosi visur, kur tik einu laiką – na, gal atsiras minutėlė ir bent truputį pasistūmės siužetas – kol kas nors supasi, valgo ar stato Lego.

Labai įtraukiantis siužetas, tiesiog vaikiškas graikiškas trileris su dievais ir demonais, keisčiausiais jų įsipareigojimais, taisyklėmis ir pažadais. Manote, dievams viskas galima? Tikrai ne, ypač jei tai greičio viršijimas, mirtingųjų įstatymas arba šiaip kokia nežinia kieno sugavota kvailystė. Bet užtat galima vesti du kartus per dieną, nežinoti nuotakos vardo, išsisukinėti, atsikalbinėti, skraidyti pegasais ir trukdyti Anglijos karalienei, kuri, pasirodo, yra Dalios Grybauskaitės kolegė iš jodųjų kovos menų diržų kategorijos.

O kad viskas per daug neįsisiautėtų ir neišprotėtų, yra ir švelni, jautri siužeto linija apie mama besirūpinantį berniuką ir seną seną giminės namą, kurį šeima gali prarasti dėl apgaulingojo, žinoma, greitojo kredito arba ypatingai bjaurios kaimynės. Vienas bjauriau už kitą. Taip pat knygoje atskleidžiama paslaptis, kaip užtikrinti, kad vaikai gerai mokėtų istoriją ir literatūrą, ir iš šių disciplinų gautų tik labai gerus pažymius.

O dar žinote, kas yra iDievas?

Įtariu, kad visi keliai veda į artimiausią knygyną.