Dziedas

Bet kuriam lietuviui po Kristinos Sabaliauskaitės romanų drįsiančiam rašyti istorinį romaną gresia būti su rašytoja lyginamam. Nori – nenori, žanras savotiškai nusavintas, o jei nenusavintas, tai jo kartelė yra ypatingai aukštai (pelnytai) užkelta. Džiaugiuosi, kad leidykla pigiais palyginimų su bestseleriais kabliukais nesusigundė (o ir nelabai galėjo), nors ir pašnibždėjo tyliai knygos žanrą, ėmiau knygą į rankas be didelio įkarščio, bet ir be didelio akių vartymo, o bet tačiau, sugundė šis ūsuotasis išraiškingomis rankomis ir ūsais taip, kad niekaip nėjo man knyga iš galvos ir sekiojo mintyse iš paskos, kol skaičiau, ir jau dabar, kai perskaičiau. Nepaisant visko, manau, kad ilgainiui vis tiek būčiau neatsispyrusi žavingai knygos viršelio nuotraukai, kurią vis iš naujo paimu į rankas ir patyrinėju.

Labai patiko man “Diedas”, kažkaip krito į širdį su visa ta nuotrauka – skaitydama nuoširdžiai džiūgavau, kad ji gerai surašyta, ir verkiau, traukiny skaitydama – verkiau tragiškai pasibaigusių meilių, išdraskytų gyvenimų, per anksti išėjusio knygos autoriaus. Žodžiu, buvau visiškai apžavėta ir net nenoriu daugiau rašyti, keliaukit į knygyną, nes negalėsit nieko kaltint, kai teks laukti antro leidimo.