Žali

Labai simbolinis gavosi skaitymas – perskaičiau romaną ir po kelių dienų parskrido Vanagas. Tiksliau – rado. Ir kai vertė kapo žemes, tikriausiai atrodė, kaip knygos viršelis.

Prisipažinsiu, skaityti buvo nelengva. Skaitydama vis galvojau, kaip suprasčiau šitą knygą nežinodama konteksto. Ir gal gerai, kad neskaičiau, kai ji buvo išleista pirmą kartą. Tiesiog. Per tarp dviejų leidimų prabėgusius metus daug nutiko, atsirado daugiau perspektyvos.

Nors, prisipažinsiu, kai dabar skaitau senas recenzijas, net sunku suprasti, dėl ko buvo kilęs visas tas šaršalas. Juk visų pirma tai yra grožinis kūrinys, antra, neperskaičiau ten nieko šokiruojančio, kaip nerandau nei didvyrių didelių, nei nusidėjelių – tik žmones. Romanas nusikalto tik tuo, kad buvo per anksti parašytas? Labai panašus “šokiravimas” kaip kad P.Roth šokiravo visuomenę su savo “Portnojaus skundu” (šiandien kaip tik ryte perklausiau diskusiją apie P.Roth “Literatūros akiračiuose” (p. Drazdauskiene, man labai patinka P.Roth, kaip gali nepatikt?)).

Knygos “Įžanga” mane tiesiog sukaustė. Joje apžvelgiamas partizaninis karas ir tai padaryta taip įžvalgiai jautriai ir dar nežinau kaip, kad perskaičius tuos kelis puslapius net pagalvojau, kad nieko daugiau nenoriu skaityti. O skaityt tikrai buvo sunku – ištisinė ribinė situacija. Tikras darbas. Bet labai verta. Nepatingėkit.