Category: Palengvinimui

10 Minutes 38 Seconds in This Strange World

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for 10 minutes 38 seconds in this strange world

Esu perskaičius beveik visas Elif Shafak knygas. Vienos jos buvo geresnės, kitos silpnesnės, visos be išimties – užburiančios. Mėgstamiausia mano iki šiolei yra “Stambulo pavainikė” (pagalvojau, kad nežinau, pas ką nuskolinta gyvena, gaila), bet “10 Minučių, 38 sekundės šiam keistam pasauly” drąsiai stoja šalia “Stambulo pavainikės”, ir tuo labai džiaugiuosi, kaip ir džiaugiuosi knygos patekimu į 2019 Man Booker ilgąjį sąrašą.

Knygos pavadinime nurodytą laiką po žmogaus mirties vis dar aptinkama smegenų veikla. Leila yra Stambulo prostitutė. Ji miršta šiukšlių konteineryje. O per likusias minutes prisimena savo gyvenimo istoriją – kodėl savo motiną vadino teta, kodėl teko bėgti į Stambulą, kaip šis miestas ją pasitiko, kur nubloškė. Kaip likimas nepagailėjo, bet kartu ir kompensuodamas negandas savotiškai apdovanojo.

10 Minutes 38 Seconds in this Strange World niūri knyga,  Elif Shafak nesibodi pakrapštyti visuomenės realybės šašų, padengusių žiaurias tradicijas, “garbės” išsaugojimą ir t.t., bet Leila tokia asmenybė, kuri spinduliuoja kažkokia šviesa, ji yra pavyzdys atstumtiesiems (ypač nevykdantiems tėvų valios bedaliams), nereikalingiems, visokiausio smurto aukoms. O koks pavyzdys net sunku įvardinti. Gal išgyvenimo? Gyvenimo sukūrimo bet kokiomis aplinkybėmis? Gyvenimo atstumtosios tarp atstumtųjų. Palaikant ir paremiant vieniems kitus.

Patiko! Rekomenduoju!

 

 

 

Paskutinė malonė

~ kzL ~ 2 Comments

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „paskutinė malonė“

Net nesiruošiau šios knygos skaityti, o baigės tuo, kad vakar žliumbiau, pūčiau nosį ir visaip kitaip liūdėjau, niekaip negalėjau ištrūkti iš knygos atmosferos. Ir dabar galėčiau apsibliaut ant vietos – kažkokio kosminio talento ši rašytoja.

Viskas knygoje taip, kaip labiausiai atliepia – nedaugiažodžiaujant, nepliurpiant bereikšmių monologų, parašyta taip, kad, atrodo, jauti žvilgsnį, užuodi įelektrintą karštį, esi nekviestas svečias poros, kuriai reikia pakalbėti apie esminį dalyką jų gyvenime, namuose, važiuoji jų įtampos nuo tylėjimo pritvinkusioje mašinoje. Ir skauda dėl tų nepasakytų žodžių, kurie, žinai, negrįžtamai sužeis žmoną, skauda nuo smūgių senam vyrui, vežančiam paminklinį akmenį savo dar gyvam vaikui, skauda nuo situacijos beviltiškumo ir sistemos bukumo.

Knyga prasideda scena, kur kalinys padeda iš vieno kalėjimo į kitą pervežti elektros kėdę. Mirties bausmės jau aštuonis mėnesius laukia aštuoniolikametis Vilis, nuteistas už baltaodės merginos išprievartavimą. Vilis – juodaodis. Veiksmas – pietinės JAV valstijos, penktas XX a. dešimtmetis. Visa knyga – kokios šešios valandos iki vidurnakčio egzekucijos. Laikas, kai gyvenimas pro akis prabėga ne tik Viliui. Ypatingas įsielektrinęs laikas, kai moderniuose laikuose vis dar klesti viduramžiai, į kuriuos, nepaisant progreso, dirbtinių itelektų ir kelionių į kosmosą, laikas nuo laiko žmonija vis nupuola.

Knygos nuotaika labai priminė W.Faulknerio “Kai aš gulėjau mirties patale”, o visa atmosfera Larso von Trier “Dancer in the Dark”. Žinau, niūru, skausminga, bet labai rekomenduoju visiems, kam tinka mano rekomendacijos.

Beje, originalo kalba pavadinimas yra The Mercy seat.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „elizabeth hartley winthrop mercy seat“

Gera tokia, kokia yra

~ kzL ~ Leave a comment

gera-tokia-kokia-yraĖmiausi šios knygos, nes mano namuose visai netikėtai (taip, kaip kelininkams kasmet netikėtai ateina žiema) apsigyveno paauglė, o aš vis pagaunu save atsilikus nuo to, kaip netikėtai paauga vaikai. Žinia, jie neauga tolygiai – greičiau šuoliais. Vis tenka vytis. Šioj srity nesinorėtų būt per daug nutolus nuo to, kas vyksta. Nors pavadinimas ir sako, kad padės mergaitėms, iš tikro knyga, mano manymu, orientuota į kiek vyresnes merginas, o kai kurie skyriai apskritai tinka bet kurio amžiaus moterims, nes nagrinėja moterims būdingus elgesio ypatumus. Todėl atsakysiu į fb užduotą klausimą “ar knyga tinka neauginančioms dukrų?” – tikrai taip, tinka įvairaus amžiaus moteriškos lyties atstovėms. Tinka ir vyrams, kad geriau suprastų moteris.

“Gera tokia, kokia yra” mane nustebino gerąja prasme – labai naudingas skaitymas. Knygą gal kiek reikia perfiltruoti per europietišką ir lietuvišką filtrą, kad atsijot amerikietiškas situacijas – jų yra, bet ne per daug.

Mergaitės bręsdamos girdėjo, kad gali tapti bet kuo, bet išgirdo, jog turi būti viskuo.*

O būti viskuo, reiškia būti tobulai, o būti tobulai reiškia neklysti. Kai negalima klysti, negalima rizikuoti, kai nerizikuoji, renkiesi saugiausia variantą. O jis nebūtinai mieliausias širdžiai ir atspindi tavo asmenybę. Merginos įpuola į “stojamųjų kompleksą” – joms puikiai sekasi mokykloje ir universitete, kur gyvenimas matuojamas aiškiomis užduotimis ir pažymiais, bet visiškai pasimeta realiame gyvenime, kai šių kriterijų ir matų nebelieka. Reikia bandyti, klysti, bet tobulybės to ir nemoka ir nenori. Prie viso šito dar pridėkime tai, kad tobulumas turi būti “nerūpestingas” – žodžiu, išlipi iš lovos ir atrodai tobulai, gauni gerus pažymius visai nesimokius arba pasimokius paskutinę naktį ir t.t. Ką daryt?

O kur dar tobulasis pasaulis socialiniuose tinkluose? Nors realiai gal ir nebuvo naujiena, bet kartais taip būna, kad pagaliau įsisamonini tai, kas juodu ant balto užrašyta – berniukai ir vaikinai įlindę į telefonus/kompiuterius didžiąją dalį laiko žaidžia žaidimus, o merginos didžiąją laiko dalį tupi socialiniuose tinkluose, kuriuose vyksta nesibaigiantis grožio ir pasilyginimų konkursas. Kuo visa tai kvepia, jau numatote – like’ų skaičiavimai, fotografavimaisi iš gražiosios/plonosios/-osios pusės ir visi kiti nerealybės reikalai, nuo kurių žmonės kraustosi iš proto, nebepasitiki savimi ir t.t.

Ką su visu tuo daryti? Skaityti knygą (ne tik šią) ir diegti sveiką požiūrį į savo ir į dukros galvą (vien į dukros nesuveiks). Nes, žinokit, nepavyks man sucituoti visų susibraukytų citatų ir taip jau per daug prirašiau, o nesijaučiu parašius viską, ką norėjau… Ir iš tiesų, nors knyga apie merginas, bet verta skaityt turintiems mergaites – kad užbėgtumėt už akių ir bent šį kartą būtumėt priešaky.

Labai rekomenduoju.

*Courtney Martin “Perfect Daughters, Starving Daughters”

Ar girdi, kaip medžiai šneka?

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for ar girdi kaip medžiai šneka

Pamačius šią knygą iš pradžių nesuvedžiau, kad ji parašyta to paties autoriaus, kuris parašė knygą “Paslaptingas medžių gyvenimas“! Ir žinote, jei neskaitėte suaugusiems skirtos knygos versijos, nesijaudinkite, tiesiai keliaukite prie versijos vaikams. Žinote, kodėl? Todėl, kad ten yra tai, ko suaugusiųjų knygoje labiausiai trūksta – nuotraukų ir iliustracijų! 

Įsivaizduokite, skaitote sau suaugėlių knygą, randate ką nors įdomaus ir, jei norite geriau įsivaizduoti, apie ką skaitote, turite googlinti. O vaikiškoje knygoje viskas viename! Pavydžiui, jei niekaip nesugalvojate, kaip atrodo medžio žiotelės, pro kurias medis įkvepia oro – prašom – mikroskopu matoma žiotelė (totaliai fantastiškas mažų burnyčių vaizdelis!), jei rašo apie medžių grybus, tai ir nuotrauka medžių grybo, kad nereiktų prifantazuoti; jei reikia kinivarpos (ačiū, nereikia) – prašom, nuotrauka.

Prie viso paveiksluoto gėrio yra galvosūkių ir eksperimentų, kuriuos galite atlikti miške. Labai labai rekomenduoju – ne knyga, o lobis!

Aušros pažadas

~ kzL ~ Leave a comment

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.

Su Romain Gary mano santykis toks įdomus, sakyčiau – kasdien grįždama iš darbo su juo, įsimylėjusiu, pasilabinu, lentynoj turiu keletą jo knygų, dar priešbloginiais laikais esu perskaičius jo “Gyvenimas dar prieš akis”, niekaip nesugalvojau, ar esu perskaičius “Aušros pažadą” (būna ir taip, jei apie nedokumentuotus priešbloginius laikus), nes galvoj viskas persimaišė, plius dar “Tas ponas Piekielnis” – atrodo ir tuos faktus žinau ir anuos žinau, ir nebesugalvoju, iš kur. O bet tačiau, kai pradėjo anonsuoti filmą, tai susigriebiau, kad reikia skubiai skaityt, nes nenoriu eit į filmą be savo “filmo” galvoj.

Labai įdomi knyga, labai man patiko. Lengva ir įdomu skaityti. Nuostabiausios knygos vietos tos, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje (čia, žinoma, suveikia ir tai, kad gyvenu Vilniuje). Autoriaus ironija ir humoro jausmas yra nepakartojami. Jie yra knygos variklis ir knygos šviesa – juk būtų galima visą istoriją papasakoti graudulingai verkšlenant apie sunkų gyvenimą ir dėl Prancūzijos išprotėjusią maman. Ta autoriaus motinos meilė minčių dar sukelia milijoną ir vieną.

Galvoju ir galvoju apie tą meilę. Dieve mano, tai bent atsidavimas, tai bent tikėjimas, tai bent ištvermė! Man atrodo, tiek įmanoma tik būnant beprotystėj. Gal savotiškoj, o gal ir visiškai tikroj. Kiek dera tokio dydžio meilė ir dar didesni reikalavimai būti kažkuo, jokiais būdais ne bet kuo? O kur dar gėdingas tampymas po kaimynus, skelbiant, koks didingas bus josios sūnus. Žinoma, visi motinos parašyti laiškai, kuriuos Romainui siuntė karo metu – tai yra aukščiausia ir tyriausia meilės išraiška. Man šitie galai motiniškos meilės ir motiniškos beprotybės niekaip nesusieina…

Būtinai skaitysiu kitas Romain Gary knygas ir artimiausiu metu keliausiu į filmą. Skaitykite – neeilinė, įspūdinga knyga.

Mėnulio tigras

~ kzL ~ 4 Comments

Bookerio metai šiemet – dar viena Bookerį laimėjusi knyga (1987 m.). Ta proga suskaičiavau, kad esu perskaičiusi 11 Bookerio laimėtojų. Kai skaičiau pirmąją – kosminio nerealumo Salman Rushdie “Vidurnakčio vaikus”, net nežinojau, kas per daiktas tas Bookeris.

Prisipažinsiu, įsiskaityti šią knygą buvo sunku. Sakyčiau ir iki kokio knygos vidurio turėjau “dirbti”, niekaip su knyga neradau ryšio, man vis maišėsi vaizdai ir jausmai, kuriuos išgyvenau skaitydama Kate Atkinson “Griuvėsių dievą” (dėl karo pilotų, visokių lėktuvų reikalų) ir žiūrėdama filmą pagal M.Ondaatje knygą “Anglas ligonis” (dėl smėlio, karščio, dykumos ir lėktuvų). Malonumas prasidėjo nuo minėto vidurio – toks jausmas, kad knygos struktūra pasikeitė, tekstas pradėjo slysti, pagaliau atsiskleidė.

Klaudija Hempton – garsi istorikė, karo korespondentė antrojo pasaulinio karo metais, moteris, lendanti visur, kur pagal to meto gyvenimo būdą moteriai tikrai nebuvo vietos. Dabar toji pašėlusi, energinga moteris ligoninėje skaičiuoja paskutines dienas ir prisimena savo gyvenimą – labai netradicinį, ekstravagantišką, kartais šokiruojantį, bet kartu įspūdingą, tokį, kuris vertas knygos. Tokį savotiškai nutrūkusį, tuščiavidurį nuo tada, kai Klaudija netenka savo gyvenimo meilės Tomo.

Aistringa, trumpa, už širdies griebianti meilės istorija persipina šeimos linija, ypač artimais santykiais su broliu, nevykusiais santykiais su dukra (o, kad būtų viena su kita artimiau bendravusios – nugyveno visiškai viena kitos nepažinodamos), su pasaulio istorija ir skaudžiai taikliais apmąstymais apie karą, kariaujančius, laimėtojus ir pralaimėtojus.

Karai yra kariaujami vaikų. Sugalvoja juos demono apsėsti suaugę, o kariauja berniukai. Sakau šitai dabar, staiga pagauta nuostabos dėl to, kokie žmonės jauni, pamiršusi, jog tai ne jie jauni, o aš esu sena.

******

– Ar mes laimėsime karą? – klausia Klaudija.

– Taip. Aš taip manau. Ne todėl, kad įsikiš Dievas ar nugalės teisingumas, o todėl, kad galiausiai mūsų ištekliai didesni. Teisingumas kare ne ką tereiškia. Kaip ir narsa, pasiaukojimas, ar dar kiti dalykai, tradiciškai su juo asocijuojami.

Nelengva skaityt knyga, bet labai verta pastangų. Visiems, mėgstantiems tokius iššūkius.

451 Farenheito

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for 451 fahrenheit

Sunkiai man sekasi su klasika šiais metais. Tik antra knyga. Reikia pasistengti, nes kaip byloja ši knyga – klasikoj tokie lobiai ir minimali tikimybė užsirauti ant tralialiuškos.

Kaip ir Adous Huxley “Puikus naujas pasaulis“, “451Farenheito” tiesiog pribloškė temos aktualumu (ar rašytojai tokie toliaregiški, ar tiesiog pasaulio esmė nesikeičia?). Toks kontraversiškas jausmas – parašyta puikiai baisiai!  Gal čia tokia žmogiškoji natūra – save bauginti ir tuo žavėtis?

451 laipsniai Farenheito (233 C) – temperatūra, kai užsidega popierius. Kadangi nežinia – tolimoje ar artimoje ateityje namai ir daiktai yra nedegūs – (prieš)gaisrininko profesija yra nebereikalinga. Automobiliams ir gyvenimui greitėjant, mažėjant žmonių sugebėjimui sukaupti dėmesį ir taip natūraliai trumpėjant tekstui (kai pasaulio likimą lemiančios knygų neskaičiusių prezidentų žinutės telpa į 140 ženklus), gaisrininkai perkvalifikuojami į ilgų tekstų, sugulusių knygose naikinimą. Visuomenės labui – kad nekeltų bereikalingų klausimų ir aistrų. Taip iš gaisrinių žarnų trykšta ne vanduo, o liepsna.

Welcome į didžiausią knygų mylėtojų košmarą, kurio nevalia neperskaityti.

 

 

Žiemos atostogų tankas

~ kzL ~ Leave a comment

Priekis

Kartais tenka ištestuoti knygas prieš duodant jas vaikams. Kad nebūtų tokių kuriozų, kaip kad visai neseniai vienoje iš knygelių drambliui draugas lygintuvu “gydė” skaudančią nugarą. Galima pamoralizuoti, kad šitaip nesaugu, negalima ir t.t., bet niekada nežinai, kas galiausiai užsiliks vaiko galvoje.

Knyga pasakoja apie dienas prieš ir sausio 13-ąją. Tomis dienomis buvau vos perkopusi dešmtmetį, bet pačius įvykius labai gerai atsimenu, labai jaudinuosi ir tą sausio naktį labai bijojau ir verkiau. Tad buvo įdomu paskaityti, kaip tą dieną išgyveno kiti vaikai.

Šioje knygoje sausio įvykiai yra parodomi kiek kitokia nuotaika nei esame pripratę kalbėti (dažniausiai graudulingai) apie šią svarbią dieną. Tai buvo tikras karas berniukams, kurie iki tol karą matydavo filmuose ir žaisdavo įsivaizduojamą kiemuose bei aplink Šiaurės miestelį, kuriame buvo sovietinė karinė bazė.  Jų žaidimai šiek tiek pavojingi, bet tuo metu buvo tokia atmosfera – rizikos ir nebaimės. Pavojus ir rizika knygoje ir sukuria didžiausią intrigą ir gniaužia kvapą – o to ir reikia knygai, kad vaikai suklustų ir įsiklausytų, ar ne?

Man labai patiko. Paskaitykit kartu su vaikais.

 

Mano vaikai…

~ kzL ~ 5 Comments

Mano vaikai...

Aš esu absoliuti Guzel Jachinos fanė. Kai skaitau jos knygas – noriu, kad niekada nesibaigtų. Netgi kai tekstas šiek tiek užtęstas kokioj vietoj, man tai yra visiškas privalumas. Aš tam tekste plūduriuoju, juo grožiuosi, įsijaučiu ir gyvenu. Ir gailiu, kad perskaitysiu, ir nežinia kiek reikės laukti iki kitos knygos.

Šioje knygoje vėl (kaip ir nuostabiojoje “Zuleicha atmerkia akis“) susiduriam su istorijos nublokštu žmogumi. Atsimenu, kai nugirsdavau apie Pavolgio vokiečius, tai visada nusistebėdavau, kaip jie ten atsidūrė, tie vokiečiai prie Volgos – tai štai šioje knygoje visa jų istorija – neapsakomai įdomu vien iš istorinės pusės. Viena valdžia sugundo atvykti, kitai knieti svetimkūnius išstumti ir sunaikinti, praskiesti. Tose istorijų kryžkelėse šulmeisteris Bachas – gan izoliuotos, praėjusiuose amžiuose užstrigusios vokiečių bendruomenės mokytojas, kurio ramią dienų vagą daug stipriau nei istoriniai įvykiai sudrumsčia meilė savo nematytai mokinei (aha, mokslas vyksta per širmą, musulmoniškai taip). Apie jį ši istorija. Jo meilę ir meilės vaisius. Apie pasirinkimus. Apie tai, kaip mylėdamas žmogų, turi mylėti ir tą, kurį myli tavo mylimas žmogus.

Jachinos veikėjai yra stipriausia knygos pusė. Išjausti, išgalvoti, sudėlioti, kad niekada nesuabejosi nei jų motyvacija, nei poelgiais, nei pasirinkimais. Labai stipru. Dėl to ir skaitau Jachiną apsalus. Labai labai rekomenduoju.

Atskirai kartu

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for atskirai kartu

Skaičiau aš “Atskirai kartu” ir galvojau, kaip čia taip sugalvojau prašauti su šita knyga. Tokias knygas paskutiniu metu vadinu “tralialiuškomis” – kas reiškia, kad autorius daug plepa, bet mažai pasako. Bet va, susigundžiau, tai skaitau, labiausiai iš noro pasitvirtinti, ar viskas bus taip, kaip pradėjus skaityti aišku, kad bus, o gal autorė ims ir nustebins kokiu netikėtu posūkiu (o aš liksiu nesužinojusi). Nenustebino, vienu žodžiu, tai jei turite fantazijos, kas gali atsitikti niekada nesusitinkantiems kambariokams, tai, jūs teisi, taip ir atsitiks.

O dabar pasakysiu keletą gerų dalykų apie knygą, nes jei jau skaičiau, tai, matyt, kad buvo. Pirma, galėtų būti puiki romantinė komedija (tikriausiai ir bus, neabejoju, kad kinostudijos, jei dar nepagriebė, tai tikrai pasigriebs) – prisipažįstu, kad atsipalaidavimui mielai žiūrėčiau ir net gal pabliaučiau kurioj nors vietoj.

Antra, kad ir nelabai giliai, bet knyga užgriebia smurto artimoje aplinkoje temą. Ir užgriebia subtiliai – smurtas gali būti ne tik fizinis, bet ir psichologinis, kai auka net nelabai suvokia, kad prieš ją smurtaujama. Šitą liniją labai užskaitau, nes gražiai parodo, kaip su tokiais reikalais reikia tvarkytis, kaip reikia nuo to pasveikti ir t.t.

Trečia, pagrindinė veikėja Tifė kažkokia, kad ir cukruotai, bet simpatiška gerietė – kartais norisi ir apie tokius paskaityti, ir bent jau knygoje pabūti su rožiniais akiniais. Žodžiu,  knyga yra puikus tralialiuškinių knygų pavyzdys, skaitykite mėgaudamosi atostogomis.

The Mother-in-Law / Anyta

~ kzL ~ 3 Comments

Anyta - Sally Hepworth

Norėjau kažko paprasto, atsargiai pradėjau klausyti šios knygos per daug nieko nesitikėdama, dar net akis pavartydama dėl knygos pavadinimo (“Uošvienė” aka anyta, na, žemaičiuos tokio žodžio kaip “anyta” neišgirsit), o aptikau visai neblogą trilerį. Tokį page turner, kad klausyti net erzino, nes atrodė, kad knygą tikrai skaityčiau daug greičiau, tad klausiau kiekvieną laisvą minutę.

Be “puslapius” vejančios intrigos – kas gi atsitiko – labiausiai man patiko knygos veikėjai – vienos šeimos nariai. Patiko, kad autorė nepasilengvino sau gyvenimo su pikta anyta ir gerute sūnaus žmona arba atvirkščiai. Net galima pasakyti, kad visi veikėjai tokie kaip ir visai ne blogiečiai, bet vis tiek kažkas bloga nutinka, o ir motyvų lyg ir vienas, ir kitas išlenda tai vienam, tai kitam veikėjui, taip kad teisingumo svarsyklės svyruoja pirmyn atgal – grynas malonumas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the mother in law book“

 

Nieko daugiau ir nepasakosiu, pabaiga gal ir ne tobula, bet visos knygos malonumas ir pabaigą atpirko – per daug nesikabinėsiu. Jei pakliūs į rankas, paskaityk. Truputis atgaivos nuo moterų traukiniuose, languose, rūkuose ir kituose objektuse.

 

Nemirtingieji

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for nemirtingieji chloe benjamin

Visai netikėtai apturėjau malonų skaitymą. Knyga nuolatos šmėžavo visokiuose geriausiuose sąrašuose ir -ukuose, neprisimenu, kodėl vis nesusigundžiau jos perklausyti audible, gal paskaičiau kokių nekokių komentarų? Iš štai po ranka papuolė (leidykla davė – jokių stebuklingų papuolimų nebuvo), pradėjau skaityt ir skaniai suskaičiau.

Nesinori pradėt neigiamai, bet kažkas vis kirba galvoj sudėlioti, kodėl ši knyga yra tikrai gera, bet nėra labai labai gera. Goodreads dėti tris gerokai per maža, o iki keturių kažko trūksta – kol parašysiu, gal sugalvosiu tą vertinimą. Truputį kliuvo vertimas, kur ne kur darėsi ištęsta ar nuobodoka, gal kai kurie charakterių posūkiai atrodė lyg atsiradę iš niekur (kai pasijauti lyg kažkuriuos puslapius būtum pramiegojus), ir šiaip vietom gal autorė persisengė norėdama viską sukišt į vieną knygą, bet šiaip “Nemirtingieji” papuolė tarp tų, kurios būna tampomos rankinuke, nes gal turėsiu bent dešimt minučių kažkur paskaityti – o tai jau yra rodiklis. Buvo smalsu, vedė intriga, skaitėsi lengvai ir greitai.

Istorija? Keturi vaikai – broliai ir seserys – sugalvoja nueiti pas aiškiaregę sužinoti savo mirties datos. Sužinoti likimo kvailiukai eina po vieną ir, žinoma, yra siaubingai nugąsdinami jiems pasakytų datų. O tos datos jų atmintyje įsirašo aukso raidėm, kurių nei “atmatysi”, nei pamirši girdėjęs. Ar žmogus gali užsiprogramuoti gyventi iki? O gal aiškiaregė tikrai kažką “mato”? Ar tikrai esi savo likimo kalvis, ar kažkas kitas nukala likimo takelį? Ar toks “žinojimas” daro įtaką gyvenimo pasirinkimams?

Sako, skaitytojams patinka knygos, kuriose jie kažką randa savo. Na, tai man vaikystėj kaime puseserė irgi kažkaip matematiškai “išbūrė” mirties metus. Paskui išsigandus ramino, nes pradėjau bliauti kaip reikalas – stebuklingos formulės rezultatas man visai nepatiko. Ar atsimenu tą skaičių? Aišku, kad atsimenu! Ir negaliu pamiršt! O pusseserė garantuotai viską seniai pamiršo, net patį būrimo faktą ir stebuklingą formulę, kaip ir visus kitus vaikystės reikalus, kuriuos jai pasakoju, o ji kvatojas ir netiki, kad taip buvo. Žodžiu, nėr teisybės šiam pasauly – visada pamiršti visai ne tą, ką reikia.

Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

~ kzL ~ 4 Comments

Image result for nustokim krupcioti

Knygą perskaičiau vienu prisėdimu – kaip kokį trilerį – kai tiesiog negali sustoti. Pačiai keista buvo. Dar keistesnis jausmas apėmė, kad ši knyga yra labiausiai patriotinė iš visų, kiek esu skaičius. Tikrai po jokios knygos, strapsnio ar dar kokio skaitymo nesijaučiau tokio pasididžiavimo savo valstybe ir jos vadove (dažnesnis būna svetimos gėdos jausmas dėl vadovų nekompetencijos ir nusišnekėjimų). Dėl to perskaičius sąmoningai norėjau padaryti pertrauką tarp knygos ir apžvalgos, kad truputį nusistovėtų emocijos ir apžvalga netaptų šlovinanti (vis dėlto knygos autorė yra Prezidentei artimos aplinkos žmogus, tad negali sakyti, kad visiškai nešališka).

Labiausiai, žinoma, intrigavo visos tos pilkos istorijos vietos, kai Prezidentė nepaaiškindavo, rodos, tokių visiškai neįmanomų sprendimų – atsimenu, kaip sutrikusi jaučiausi, kai nebuvo priimtas Obamos kvietimas ir t.t. Nuolatos kirbėjo jausmas – “kas ten vyksta, ko pasakyti negali prezidentė, negi suklydo darydama sprendimą?” Tos vietos surašytos ir paaiškintos, o neįmanomi sprendimai, atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Skaitydama matau Prezidentę, moterį, apspistą šakalų ir hienų ir laukiančių tos klaidos, kuria galėtų pasinaudoti nustumdami ją į šalikelę. Man yra nesuvokiama, kiek stiprybės ir tvirtumo turi turėti žmogus, kad šitiek atstovėtų. Net tada, kai artimiausias ratas nepalaiko ir bando įtikinti kitaip. Daiva Ulbinaitė labai pabrėžia aštrią Prezidentės intuiciją, susitelkimą ir bekompromisį naudos Lietuvai siekimą.

Ir atmetu visokiausius visų priekaištus apie šaltumą, griežtumą ir visokias kitas tralialiuškas. Ar daugiau jausmų reikalaujama dėl prezidentės lyties? Didesnis populiarumas dėl nubrauktos fake ašaros? Neturime teisės prašyti ir kietumo, ir švelnumo, ir kad visiems mums įtiktų ir patiktų. Sunkiais momentais, žinia, visada padeda humoras: “Aš iki šiol juokauju, kad dirbau ir vazonu – pastato tave kaip vazoną, o visi eina, stoja ir fotografuojasi. Vis dėlto kuo toliau, tuo geriau supratau, kad dėmesys žmogui – ne ką menkesnė, o labai svarbi šio darbo dalis.” Pastovėkit jūs šypsodamiesi, kai užkulisiuose keikiasi Putinas.

Nesu didelė Užkalnio skaitytoja, bet apie prezidentę paskaičiau ir dar pacituosiu:

“D. Grybauskaitė per tą dešimtmetį nešė ant savo pečių daugiau, negu normalus žmogus būtų pakėlęs per gyvenimą, ir nešė nesiskųsdama ir nė karto neparodydama, kad jai sunku arba kad nusibodo”.

 

Dienų piramidės

~ kzL ~ Leave a comment

Susigundžiau knyga sklandant gandui, kad verta laiko. Truputį privengiu novelių knygų, nes pradeda gera novele, o paskui palieka skaitytoją kankintis su likusiom nelabai vykusiom.

O Diana Opolskaitė maloniai nustebino. Kai jau perskaitai kelias noveles, žinai, kad su kiekviena lauk siurprizo. Netikėtos pabaigos arba netikėto posūkio, perspektyvos, lyg vaikščiotum įsivaizduodama, kad esi gražiai apsirengus, o pasirodo, kad rūbas išvirkščias, maža to – net nežinojai, kad čia blogoji pusė. Panašiai, kaip tam filme The Others su Nicole Kidman, kur pagrindinė veikėja galvojo, kad ją numirėliai persekioja, o pasirodė, kad ji pati mirus. Štai tokių siuprizų.

Ir, žinot, skaitydama pagalvojau, kad vis daugiau randasi lietuviškų autorių knygų, kurioms nebereikia lietuviško konteksto – jos pačios gali išeiti į pasaulį visokiom kalbom ir pas įvairiausius skaitytojus, ir bus suprastos taip, kaip mes suprantame. Be adaptavimo ir paaiškinimų išnašose. “Dienų piramidės”, manau, stoja į vieną gretą šalia tokių knygų. Ir beje, šioj man labiausiai patiko būtent paskutinioji novelė.

Sakmė apie Juzą

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sakmė apie juzą

Žmonės nedovanoja, ko nesupranta.

Pirma, esu pasižadėjus turėt reikalų su klasika, čia yra bandymo pavyzdys, antra – dar knygų mugėje palaikiau tuos storus J.Baltušio dienoraščius naujai išleistus rankoje, pagalvojau, ir kas čia tokią plytą dabar skaitys – ir dar Baltušio, trečia, žinojau, kad Baltušis lyg ir išbrokytas, kažko, bet nelabai žinojau, kodėl. O ketvirta, “Sakmė apie Juzą” yra išversta į prancūzų kabą ir ne vieną kartą išleista Prancūcijoje, paskutinisyk lygtais 2010 m. ir, kaip sako Wiki: “1990 metais prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger (premija skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą).”

Vėl iš naujo: pirma, nusiteikiau paimti knygą į rankas visiškai neutraliai, nieko nesitikėdama, apie Baltušio išbraukimo iš sąrašų istoriją nieko nežinodama, net neskaitydama nugarėlės, apie ką knyga.

Ir žinot, skaičiau ir negalėjau atsistebėt. Nuolatos stebėjaus. Ir po pirmų puslapių pagalvojau, kad, žinot, mes skaitom ir grožimės Roy Jacobsen knygomis (nes šiaip esam skandinavų fanai), kaip jis aprašo gamtą, kaip aprašo žmogų gamtoje, kaip su mažai žodžių piešia salų gyventojų paveikslą. Skaičiau ir galvojau, jei ant šios knygos viršelio būtų ne lietuvio autoriaus vardas ir pavardė, ir iš kalbos nesuprastume, kad tai tikrai ne vertimas, nes kalba per daug artima, kaip žiūrėtume į šią knygą – nuostabų žmogaus paveikslą?

Mane labiausiai knygoje ir sukrėtė vienišo Juzos paveikslas (šiandien norintiems pajaust, kaip gyven Juza, reiktų atsijungt nuo fb ir interneto apskritai). Žmogaus, kuris yra tiesiog žmogus, ir kiti jam – tiesiog žmonės. Bet tie “tiesiog žmonės” niekada nerimsta – būti neutraliam ir nepalaikyti jokios pusės šiame pasaulyje yra neįmanomas ir labiausiai nepakenčiamas dalykas. Ypač sunkiais istoriniais lūžio momentais. Tad skaitydama (visur, kur tik įmanoma knygą tampiaus su savim) visą laiką drebėjau mintyse, kad tik neišlįstų koks tarybinis Baltušis, kad tik nesugadintų knygos ir skaitymo malonumo, ir stebėjaus, stebėjaus.

Tai yra ypatinga knyga. Labai aktuali. Visiškai nepasenusi, nors skaitant neapleido jausmas, kad skaitau mokyklai – ant tiek mūsų smegenys tų kaimiškų knygų mokykloje prikištos. Kurias mokykloj gal skaityti nei laikas, nei vieta (kad neatmušt noro skaityti). Visoms knygoms turi ateiti laikas. Šioji pas mane atėjo pačiu tinkamiausiu laiku. Net pačiai keista, bet labai rekomenduoju.